Turbūt retas literatūros mėgėjas nėra skaitęs nei vienos Umberto Eco knygos. Bent mano kartos skaitytojui Umberto Eco yra pirmiausia "Rožės vardo", kartais pavadinamo kultine knyga, autorius.

Teko girdėti gandų (?), kad Umberto Eco yra ne vienas autorius, o grupė rašytojų, besislepiančių po šiuo pseudonimu ir tokiu būdu žaismingai flirtuojančių su literatūros mėgėjais. Visos Eco knygos yra tokios skirtingos, tarsi patvirtinančios minėtąjį gandą, tačiau jas tvirtai jungia viena gija - gilios, tiesiog pavydėtinos autoriaus (autorių?) istorijos žinios. Tik puikus istorijos žinovas sugebėtų taip meistriškai operuoti (kartais - manipuliuoti) istoriniais įvykiais ir veikėjais. Umberto Eco - neprilygstamas šios srities didmeistris. Tuo galima įsitikinti ir skaitant "Baudoliną".

Taigi, "Baudolinas" - ketvirtasis šio italų rašytojo kūrinys, išleistas lietuvių kalba (po jau minėto "Rožės vardo", "Fuko švytuoklės" ir "Vakarykštės dienos salos"). Romano veiksmas rutuliojasi tais senais laikais, kai Konstantinopolį siaubia gaisrai (ir užkariautojai), o Šventosios Romos imperijos soste puikuojasi Frydrichas Barbarosa. Pagrindinis romano herojus Baudolinas - išgalvotas personažas, tačiau toks spalvingai tikroviškas, jog buvo sunku susilaikyti nuo jo vardo paieškų istoriniuose metraščiuose.

Baudolinui neabejotinai turėtų nelikti abejinga tiek vyriškoji, tiek moteriškoji jo nuotykių "liudininkų" pusė. Jis - narsuolis, išgelbėjantis poną Niketą nuo plėšikaujančių riterių ("ak, ak", sužavėtos dūsauja merginos), jis - ir meilės nuotykių mėgėjas, kurio veidą "puošia" randas, gautas besprunkant nuo įtūžusio meilužės sutuoktinio ("nepasisekė", užjausdami pagalvoja vaikinai). Be to, Baudolinas "išranda", mano manymu, puikų būdą sulaukti atsako į meilę be atsako, rašydamas laiškus savo jausmų "objektui" Frydricho Barbarosos žmonai Beatričei ir… pats į juos atsakydamas. Sutikit, gana neprastas metodas, kuris gali būti pritaikomas ir mūsų laikais nūdienos baudolinams (ir baudolinoms) siutinėjant, pvz. SMS ar e-mailus…

Romane gausu vietovardžių (nerekomenduoju pulti prie žemėlapių, nebent turite "angeliškos" kantrybės), istorinių asmenybių (Eco dėka jie neretai primena mūsų draugus, kolegas, kaimynus- gyvus žmones su visomis žmogiškomis silpnybėmis), tikrų (ir tariamai tikrų) faktų. Umberto Eco meistriškai panaudoja taip vadinamąjį kunigo Jono laišką, pasak kurio Tolimuosiuose Rytuose egzistuoja krikščioniška karalystė, paversdamas to laiško autoriumi… patį Baudoliną. Pastarasis, būdamas paprasto valstiečio sūnumi (ši aplinkybė neabejotinai patiktų tam tikros ideologijos šalininkams- "liaudies sūnus…"), Eco valia romane tampa Frydricho Barbarosos įsūniu ir įtakingu vaizduojamų laikų veikėju, savo nepaprasto sumanumo ir praktiškumo dėka dažniausiai liekančiu istorinio teatro užkulisiuose.

"Nėra nieko geriau, nei įsivaizduoti kitus pasaulius, kad užmirštum, koks skausmingas tas, kuriame gyvename", teigia Baudolinas, tokiu būdu tarsi paaiškindamas sau ir mums, kodėl mistinės karaliaus Jono krikščioniškos karalystės paieškoms skiria visą savo gyvenimą, nes juk puikiai žino - ir Jonas, ir jo karalystė tėra graži legenda, kurią sugalvojo jis pats.

Knygos nerekomenduočiau skaityti labai uoliems krikščionims, kuriuos galėtų papiktinti laisvamaniškas Baudolino ir jo bendražygių požiūris į šventuosius, relikvijas, gana žemiški (taigi, su "trūkumais") kunigų paveikslai ir t.t.

Ji turėtų patikti tiems, kurie neieškos nuobodaus autentiškumo, o kartu su Eco ir Baudolinu leisis į fantastišką, kvapą gniaužiančią kelionę į tolimą (?) praeitį. Praeitį, kuri iš esmės tėra dabarties atspindys, nes, anot Umberto Eco, joks autorius negali išgalvoti nieko, kas bent kiek prilygtų tikrovės dramatiškumui ir komiškumui.

Fantastiška kelionė

Nuo šios knygos sunku atsitraukti. Ir ne siužeto vingiai, ne iš kojų verčiančios idėjos tai lemia, o pati kalba. Pasak literatūros kritiko Vytauto Kubiliaus, J.Kunčinas - apsigimęs pasakorius, jo žodis liejasi itin laisvai, kad ir ką jis berašytų. Tai ir yra pagrindinis romano bruožas: jį beskaitydamas, jauties, lyg per stiklą žiūrėtum į subrealybės šou: atrodo, nieko nevyksta, tik daug kalbama, apkalbama, perkalbama. Bet vis tikiesi, kad štai štai kitame kambaryje, tfu, kitame puslapyje ims ir įvyks kas nors tokio, išjudinančio skaitytoją, o visų pirma - pagrindinį veikėją, dar vieną rašytojo alter ego. Todėl skaitai azartiškai. Bet keistas dalykas: atsitraukus nuo knygos, sunku vėl prie jos prisėsti. Nes, kai nesi tiesiogiai veikiamas kalbėjimo magijos, supranti, kad nieko taip ir neįvyks. Juk kas gali įvykti gyvenime?

O šis romanas, - tarsi ištrauka iš Andropovo laikų Vilniaus gyvenimo. Tokio, kokį jį mato veikėjas - pagyvenęs jaunuolis, truputį rašytojas, kartais "bohemščikas", mėgstantis išgerti ir nemėgstantis pamokslų apie gyvenimo prasmę; žodžiu, tinkantis į brolius daugumai J.Kunčino romanų pagrindinių herojų. Dirbti jis nenori, bet ne dėl disidentinių sumetimų; tiesiog jam "tvarkinga buitis" kokti. Na, įsivaizduojat, ryte išeini, kažkokioj beprasmiškoj įstaigoj kilnoji popierius ar krauni plytas, vakare grįžti į savo namus, kur laukia nuosava žmona ir - kažkas neįsivaizduojamo! - nuosavi vaikai. Tai nenormalu, - nepamiršta priminti sau herojus, ir sako, jog nepažįsta nė vieno žmogaus, mylinčio savo darbą. Gerai, kad jį globoja Senė, buvusi garsi pogrindžio veikėja, kuri padeda ir materialiai, ir patarimais. Nors nelabai jų kas ir klauso… Ir štai vieną dieną prie herojaus durų atsiranda mergina. Girta, sumušta ir tylinti it žuvis. Mergina-žuvis kažkodėl apsigyvena kartu. Kažkodėl jis jos neišvaro. Droviai prisipažįsta, kad visgi bent kam nors rūpi, ar jo kojinės sausos… Nors apie kokią nors meilę ar įpareigojimus - ni-ni, jokių kalbų. Jiedu neatsakingi už nieką. Išeini - eik. Pareini, gerai. Scenos nekeliamos. Net neaišku, ar jiedu gali vienas kitą vadinti draugais. Atrodo, autorius tyčia neleidžia veikėjui "įkliūti", - jis turi likti pasimetęs, vienišas ir nereikalingas, kitaip dar didaktika ar hepiendu pakviptų. Iš esmės hepiendas ir įvyksta.

Bilė (nuo Izabelės) nuskęsta Neryje, iširus pontoniniam tiltui, - garsi, nors nutylėta anų laikų katastrofa. Herojus nesižudo (atleiskit, nevadinu jo vardu, nes paminėtas jis, berods, tik vieną kartą, ir bijau sumeluot). Jis tik kuriam laikui apsigyvena beprotnamyje, - dar viena neatsiejama rašytojo kūrinių detalė.

Be Bilės, dar yra pavadinime minimi "kiti". Skulptoriai, rašytojai, kritikai, dailininkai, žodžiu, tie, kas apie meną daug šneka, kartais jį kuria, renkasi "dešrelinėj" (ne, tai ne "Afrika". O gaila, buvau šią viešojo maitinimo įstaigą įtaikius į prisiminimų žemėlapį, bet vėliau teko išmesti. Ana "dešrelinė" buvo kitur.) ir ten geria, diskutuoja, šaiposi, geria, valgo dešreles, kabina panas ir geria, geria. Portretai labai išsamūs beigi vienpusiški (juk veikėjas mato tik tiek, kiek nori matyti) ir, nesutapatinus su realiais asmenim, - o, tikiu, dauguma jų tikrai egzistuoja/egzistavo, - greitai pasimirštantys. Iš esmės vienintelis kažką keičiantis veikėjas ir yra Bilė, todėl dažnai norisi peršokti tiradas apie tuos garsius nežinomus menininkus, kurių pokalbius taip ir norisi pavadinti tuščiais. Nors taip nėra. Mes pripratę, kad knygoje kiekvienas atsitiktinumas, dialogas turi prasmę, kažkur veda. O, leiskit paklausti, kur veda jūsų per pusryčius pasakyti žodžiai apie orą ir prisvilusį blynelį?

Taigi, "Bilė ir kiti" konstruojami panašiu principu: tai ne paratikrovės (beletristikos) kūrimas, o tikrovės imitavimas, pseudodokumentika. Pseudo, - net jei numosime į rašytinio teksto prigimtį, - kadangi kai kas praeities vizijoje aiškiai suponuota žymiai vėlesniais laikais susiformavusio požiūrio. Galų gale, net aš žinau, jog vergės Izauros serijų buvo ne šimtas, o gal dešimt kartų mažiau, ir Andropovo laikais jos tikrai nerodė.

Ir kas iš viso to? Kas nutiko veikėjui toliau? Reziumė nėra. Paskutiniai sakiniai: "Einu virti dilgienės. Pala… ką aš čia norėjau pasakyti? Ogi nieko."

Reziumė nėra, bet atsitraukti sudėtinga

Ech, kaip lengva patikėti, jog "uodas gyvena dieną, rožė - tris. Katinas gyvena trylika metų, meilė trunka trejus metus... Iš pradžių metai aistros, tada metai švelnumo ir galų gale metai nuobodulio"...

Paprastai vengiu skaityti knygas, kurias tuo metu skaito visi, kas netingi - klasės draugai (kadais), bičiuliai, kolegos (dabar) ir net troleibusų pakeleiviai. "Meilė trunka trejus metus" - būtent tokia knyga. Ją net cituoja iš pažiūros kvailos mūsų popscenos žvaigždutės. Tačiau radosi žmogus, kuris primygtinai įsiūlė man perskaityti taip šiuo metu išpopuliarėjusią knyga. Ir nesigailiu.

Mano minima popscenos žvaigždutė (todėl ir užmiršau vardą, kad žvaigždutė) vertindama šią knygą sakė, jog tai tikrai vyriškas požiūris į meilę.

Pradėjus skaityti tapo aišku, kad moterys tikrai joje turėtų įžvelgti antifeministiškas autoriaus gaideles. Rodos, kad tai nusivylusio meile vyro apmąstymai. Tačiau kam iš mūsų nėra tekę nusivilti meile? Na, prisiminkime, kad ir XI klasę.

Bet kuo toliau skaitai, tuo labiau peršasi mintis, kad herojus (=autorius?) taip tiesiog stengiasi apsidrausti teisindamasis dėl santuokinės neištikimybės. Tam jis naudoja net Jungtinių Tautų statistiką, chemijos teoriją (nesu čia specialistas, todėl nesiimsiu tvirtinti, ar autoriaus teiginiai pagrįsti).

Tačiau kuo toliau skaitai, tuo labiau aišku, kad magiška formulė "meilė trunka trejus metus" tebuvo viena meile nusivylusio vyro bandymas suversti kaltę aplinkybėms ar moterims, kurioms jis negaili išties vyriškų apibūdinimų ar išvedžiojimų a la "visos jos tokios".

Tačiau meilė yra. Tai tvirtina ir pats autorius (herojus?): "Tikiuosi, kad melagingas šios knygos pavadinimas nesukėlė jums visiškos nevilties: meilė trunka ne trejus metus, ir esu laimingas, kad klydau".

Taigi, galima numanyti, kad knyga baigiasi tradiciniu "happy end". Tačiau taip nėra. Nors ir numanoma, knygos pabaiga kiek netikėta.

Skaityti F.Beigbeder'į nesunku - jo stilius lengvas, nepersunktas daugybės tarptautinių žodžių (nors būta ir tokių), erotinės scenos aprašomos vartojant slengo žodžius, tačiau ne vulgariai.

Knygoje apstu daug šmaikščių, kartais taiklių, o kartais ir dviprasmiškų sentencijų, apibūdinančių moteris ir meilę. Esu tikras, kad ne visos jos patiktų dailiosios lyties atstovėms. O kai kurios, vėl gi, esu tikras, turėtų tapti nuvalkiotomis frazėmis, taip mėgstamomis snobų ar miesčionių, pseudointelektualų.

Kai kurias tokias mintis pasibraukiau. Bet, užvertęs paskutinį knygos puslapį, pamiršau. Gal jos nebuvo tiek vertos, kiek man rodėsi skaitant?

Skaitant knygą vis įkyriai lindo mintis - ar F. Beigbederis joje aprašė savo autobiografiją (herojaus paveikslas labai jau panašus į autoriaus nuotrauką viršelyje, o paskutinėje dalyje herojaus lūpomis prabyla pats autorius), ar tai tik autoriaus išmonė, suteikusi romanui dar daugiau intrigos?

Juk taip lengva patikėti, jog "uodas gyvena dieną, rožė - tris. Katinas gyvena tryliką metų, meilė trunka trejus metus... Iš pradžių metai aistros, tada metai švelnumo ir galų gale metai nuobodulio".

Meilė amžina

"Jeigu kada jautėtės vieniši svetimųjų pasaulyje, jeigu ilgėjotės žmogaus, kurio niekuomet nebuvote sutikę, žinią nuo savo sielos draugo rasite nuostabioje meilės istorijoje "Tiltas per amžinybę",- na pasakykite, kuris iš jūsų bent kartą nesijautė panašiai? O kai knygos viršelis žada kažką panašaus, tiesiog nuodėmė būtų jos neatsiversti.

"Tiltas per amžinybę" - beveik autobiografinis Richardo Bacho romanas, pasakojantis apie sielos draugės paieškas ir meilės atradimus kartu su žmona Leslie.

Sutikau nemažai žmonių, kurie Richardą Bachą laiko vienu nuobodžiausių rašytojų. Šiame romane taip pat neišvengiama filosofinių svarstymų, mėgavimosi lėktuvų skrydžiais (Richardas Bachas yra lakūnas), pamąstymų apie tobulą moterį ir sielos draugę, tačiau jie glausti, paprasti, galų gale - neretai išskirti kursyvu, taigi, greitesnio veiksmo mėgėjai gali juos tiesiog praleisti (ir visas romanas neteks prasmės ir atrodys eilinė istorija su laiminga pabaiga). Ir dar vienas pastebėjimas - po ilgesnės petraukos knygą galima vėl atsiversti bet kurioje vietoje ir tiesiog imti skaityti. Užlieja švelnumas.

"- Kaip pažinti savo sielos draugą? - ramiai, tarsi tai būtų jai [Leslie] įprasčiausias dalykas, pakartojo klausimą. - Savąjį aš neiškart pažinau. Mes susitikom lifte. "Jūs aukštyn?" - paklausiau. "Taip", - atsakė jis. Nė vienas iš mūsų tada nežinojome, ką tie žodžiai reikš mums dabar."

Kaip lengva skaityti - paprastos frazės, tačiau nuo jų vis padvelkia liūdesiu, savotišku virpuliu, viltim ir šiluma... Neskaitykite šios knygos tie, kurie laikote principo reikalu pastebėti ir pirštu pabaksnoti į viską, kas dvelkia kasdieniniam gyvenimo ritmui gal ir neįprasta jautrumo aura. Net neimkite šios knygos į rankas. Būtų truputį liūdna, jei tokią švelnią istoriją apmėtytumėte aštriais komentarais tarsi kokiom nuodingom abejingumo strėlėm.

P.S. Richardas Bachas su savo žmona Leslie vėliau.... išsiskyrė. Milijonai rašytojo gerbėjų buvo šokiruoti - jie tikrai nesitikėjo, kad tokia meilės istorija realybėje gali baigtis taip banaliai, negi tai tik dar kartą įrodo, kad meilės nėra?! Tokios įvykių eigos ir skaitytojų reakcijos turbūt nesitikėjo ir pats Richardas Bachas, pripažinęs, kad romane "Tiltas per amžinybę" pamiršo parašyti paskutinį sakinį: "Viskas šioje knygoje gali būti neteisinga."

Gražu

"Dieses Buch soll weder eine Anklage noch ein Bekenntnis sein. Es soll nur über eine Generation zu berichten, die vom Kriege zerstört wurde- auch wenn sie seine Granaten entkamm".

"Ši knyga nėra nei kaltinimas, nei išpažintis, ji tik bando papasakoti apie kartą, kurią pražudė karas, apie tuos, kurie tapo jo auka, net jei ir išvengė jiems skirtų granatų".

Kada mano tėvas pirmą kartą davė man perskaityti šią knygą, tikrai nepamenu. Neprisimenu net ir pirmosios reakcijos į ją (tėvas sakė, kad aš ją šveičiau į šoną). Drįstu manyti, kad tada man tikrai buvo kiek mažiau nei -niolika. Paskui kažkas pasikeitė, ir jau vyresnėse mokyklos klasėse išdidžiai svaidžiausi citatomis iš šio nepaprasto romano. Vakarų frontas įsiurbė dar vieną savo "auką".

Frontas- vienas pagrindinių knygos veikėjų (kartais net atrodo, kad svarbesnio veikėjo už jį nėra). Jis netgi įtrauktas į pavadinimą. Keista, bet per visą knygos veiksmo laiką (o tai yra beveik dveji metai) jis beveik nepajuda- fizine prasme. Tai yra vadinamasis pozicinis (arba apkasų) karas, kai gyvenimas smilksta kelių kilometrų pločio ruože ir čia pat mirtis dirba savo kasdienį darbą su viršvalandžiais.

Apkasuose ir blindažuose tūnantiems kareiviams frontas yra visas jų gyvenimas. Arba visa jų mirtis- tai priklauso nuo to, ar kareivio galva, koja etc. yra reikiamoje vietoje, ar porą centimetrų į šalį nuo jos. Tai ir lemia, ar žmogus dar sulauks kitos dienos, ar bus išneštas į užfrontę numirti.

Karas ir fronto linija keičia jaunus idealistus, vos 18 metų savanoriais išėjusius į kariuomenę ir tuoj pat nuo savo idealizmo "išgydytus". Visa mokyklos vaikinų klasė 1916 metais išeina į Pirmąjį Pasaulinį karą ir tampa patrankų mėsa Verdeno, Somos bei kitose kautynėse. Jie žūsta nuo priešo kulkų, granatų, dujų ir ligų, bet iki pat pabaigos bando neprarasti savojo "aš", to, kas juos daro žmonėmis. Paulius Boimeris, kuris ir pasakoja šią kraupiai realistišką, liūdną, kartais absurdiškai linksmą (ko vertas vien posakis apie "kiekvieną žąsies koją, kurią Katas, t.y. Stanislavas Kačinskis, žino kelių kilometrų spinduliu") istoriją, mato vieną po kito žūstančius geriausius draugus. Jis yra geras kareivis, puikiai išmanantis techninę karo pusę, nes nuo to tiesiogiai priklauso jo ir jo kuopos vyrų gyvybės. Galiausiai ir jis viską praranda- jaunystės iliuzijas, pasitikėjimą ir pagarbą vyresniems žmonėms (fronte amžius visiškai nesvarbus), draugus ir net savo gyvybę.

Vakarų fronte nieko naujo- kultinė 20 amžiaus pradžios knyga, parašyta vakarais per 5 (!!!) savaites. Tik išleista ji iki gyvenimo pabaigos užtikrino Remarkui turtą bei šlovę (ir gausybę įtakingų priešų), tuo pačiu pasmerkė jį migracijai, kai po 4 metų Vokietijoje į valdžią atėjo naciai. NSDAP sukurtuose knygų laužuose šis romanas pleškėjo kartu su kitų autorių kūriniais.

Tai- karą perėjusio karingojo pacifisto, "tiesiograšio" ("Direktschreiber"), kaip Remarkas vadino pats save, papasakota istorija. Papasakota tikintis išsklaidyti karui priskiriamą didvyriškumo aureolę, tikintis, kad tokio siaubo daugiau niekam nebeteks patirti ir to siekiant. Labai gaila, bet žmonės romaną perskaitė, bet išvadų nepadarė…

"Prarastosios kartos" literatūros krypties etalonas

Nors praėjo daugiau nei dvidešimt metų nuo tos dienos, kai pirmąsyk perskaičiau John Wyndham'o "Trifidų dienas", ligi šiol negaliu pamiršti to jausmo, kurį išgyvenau užvertęs paskutinį šios knygos lapą. Ech… argi taip galima! - piktinausi aš. Man dingojos, kad įdomiausi įvykiai dar tik laukia saujelės žmonių, išlikusių kovoje su nežinia iš kur atsibasčiusiais plėšriais augalais… o knyga ėmė ir baigėsi. Neapsikentęs netgi sėdau rašyti pratęsimo… To užsidegimo pakako neilgam - tereikėjo palyginti tai, ką kančiose išgimdžiau per du ilgus žiemos vakarus su knygos tekstu. Galbūt kaip tik tada, už lango siaučiant pūgai ir supratau, kad iki Wyndham'o man taip pat toli, kaip… net palyginimą nelengva atrasti.

Ir štai - rankose tai, apie ką retkarčiais pasvajodavau per tuos dvidešimt metų. "Trifidų dienų" pratęsimas - "Trifidų naktis". Pradėjau skaityti kankinamas abejonių: S.Clark, žinoma puikus rašytojas, tačiau jo stilius visiškai nepanašus į Wyndham'o. Clark vis taikstosi pašiurpinti skaitytoją Kingiškomis scenelėmis - makabriškomis, gąsdinančiomis. Vienintelis dalykas, kuriuo neteko abejoti - kad šis pratęsimas bus kur kas geresnis už tą, kurį neapsikentęs mėginau parašyti pats.

Jau po kelių pirmųjų puslapių abejonės ėmė sklaidytis - jei nežinočiau teisybės, mane tikrai būtų galima įtikinti, kad autorius - tas pats John Wyndham. Ir visiškai nieko, primenančio įprastinius S.Clark siaubukus. Atsiplėšti nuo knygos pasirodė beprotiškai sunku, kone neįmanoma.

Na, dabar šiek tiek apie siužetą. Knyga pasakoja apie įvykius, nutikusius prabėgus dvidešimt penkeriems metams po "Trifidų dienose" aprašytų įvykių. Keliose salelėse greta Britanijos pakrantes įsikūrusios nuo trifidų pabėgusių kolonijos gyvena ramiai ir taikiai. Trifidai nuo jų atskirti plačiu vandens ruožu - regis, neįveikiama pertvara. Tačiau žmoniją tarsi persekiotų koks piktasis demonas - viena rytą tiesiog neišaušta… Aklina tamsa gaubia žemę. Ar gali būti palankesnė proga trifidams?

Tuo labiau, kad paaiškėja, jog trifidai atrado būdą, kaip įveikti vandens barjerą. Regis, intriga jau užmegzta… Nė velnio! Šviesa, nors ir nenoriai, tačiau sugrįžta, o pagrindinį herojų likimas nuteškia kitapus Atlanto - į Niujorką. Tiksliau, išlikusių amerikiečių apgyventą Manheteno salą, spindinčia tokia prabanga, kurią Britanijos salų gyventojai nebent sapne regėjo. Be abejo, spindintis fasadas iškart kelia įtarimą…

Toliau pasakoti būtų negarbinga neskaičiusių atžvilgiu. Gal tik pridursiu, jog pagrindinis konfliktas vis dėlto ne žmogus-trifidas, kaip buvo galima tikėtis, o žmogus-žmogus. Tačiau ir trifidai nepaliekami nuošalėje. O kokių idėjų prikaišiota!.. Taip ir niežti liežuvis dar papasakot… Bet viskas - tyliu.

Imkit ir skaitykit patys.

Ir vėl, vėl trifidai!

Tai - gera knyga tiems, kurie domisi istorija, tačiau nėra studijavę ar dabar profesionaliai nestudijuoja istorijos. Ši knyga padės ne tik atgaminti užmirštas mokyklos laikų žinias apie mūsų artimų Rytų Europos kaimynų (Čekijos, Slovakijos, Lenkijos, Vengrijos), bet taip pat padės dar labiau užmiršti mokykloje diegtą (tiems, kurie mokėsi prie sovietų valdžios) marksistinį požiūrį į istoriją. Visą šio regiono istoriją, po šios knygos perskaitymo, aš dabar matau visai kitaip, nors iš esmės labai daug naujų faktų knygoje man ir nebuvo.

Autoriaus profesionalumas pasireiškia tuo, kad jis sugebėjo gana didelės apimties medžiagą išdėstyti pakankamai glaustai, nuosekliai ir aiškiai, todėl tie nepilni 300 puslapių teksto tikrai neužtruks perskaityti. Be to, visoje knygoje jaučiamas pamatuotas autoriaus požiūris į statistiką - daugelis išvadų patvirtinta skaičiais, tačiau tekstas nėra jais apkrautas ir jie pateikti labai vietoje.

Stipriausias argumentas knygos naudai yra tas, kad visa medžiaga pateikiama kaip lyginamoji analizė, nuolatos lyginant visas keturias aprašomas šalis, tačiau vis dėlto nepamirštant, kad visos Europos kontekste šių šalių istorija turėjo daug bendro - tiesiog istorija vertė jas ginti laisvę ir kovoti dėl jos dažniau negu daugelyje kitų kraštų.

Galiausiai, visiškai sutinku su knygos įvade pateiktais autoriaus žodžiais, kad nors ši knyga pirmiausia skirta Vakarų skaitytojui, supažindinant jį su šio regiono praeitimi, tačiau čekai, vengrai, lenkai, lietuviai ar slovakai per mažai žino vieni apie kitus, ir todėl tokia lyginamoji istorija padės jiems geriau suprasti ne tik kaimynų, bet ir savo pačių istoriją.

Išsilavinimui

Pagaliau pasirodė lietuviškas "Kopos" leidimas, ir dabar jau net aš žinau, kad neseniai pastatytas serialas "Frenk Herbert's Dune" buvo sukurtas visai ne pagal legendinį kompiuterinį žaidimą "Dune".

Franko Herberto romaną "Kopa" nuo 1965 m. pasaulio fantastai visiškai teisėtai lygina su J.R.R. Tolkieno "Žiedų valdovu": pasirodo, ne tik fantasy, bet ir mokslinės fantastikos žanras taip pat turi savo Bibliją, niekieno nepralenktą monumentalų kūrinį, kuriame įkūnytos visos žanro gerosios savybės. O kai kurie lietuviai, įskaitant mane, tik dabar sužinojo. Dėl to reikia mušti "Eridano" leidyklą, kuri gyva štai jau 10 metų, o "Kopą" išleisti iki šiol turbūt tingėjo. Gerai, kad nors išvertė dorai ir sąžiningai.

Atrodo, arabiškai ši knyga išleista daug anksčiau, nes pasaulyje jau seniai aptarinėjama "Kopos" įtaka teroristų psichikai. Kaip kitaip paaiškinti idiotišką teroristų elgesį? Užpulkime galingiausią mums žinomą Imperiją, o tada pasislėpkime urvuose. Aiškiai prisiskaitė F.Herberto.

Taigi, o atsivertę matome štai ką:

Kopa-Arrakis yra siaubingai nederlinga dykumos planeta, vienintelė, kurioje randama super-specija Melanžas. Taip taip, tai yra prieskonis, maisto papildas, kurį žmonės atskiria nuo smėlio ir deda į valgį. Šis nuostabus gaminys išplečia sąmonės sugebėjimus, prailgina gyvenimą, jį vartodami Gildijos pilotai skraido po erdvę nepaklysdami, nuo jo akys, įskaitant baltymus, pasidaro rašalo mėlynumo. Ir prie jo priprantama. T.y., kartą paragavęs, negali sustot, nes mirsi. Be abejo, Melanžas - brangiausia medžiaga Visatoje.

Štai tokią neįkainojamą planetą Imperatorius Šadamas atima iš Harkonų Dinastijos ir atiduoda Atreidų Dinastijai, bet niekas neapsigauna - tai aukščiausios rūšies politinė klasta, kurios pagalba, ne be Imperatoriaus žinios, Harkonai pagaliau ketina sunaikinti savo priešus Atreidus.

Kadangi "dovana" įteikta Imperatoriaus įsakymu, Atreidai negali žiūrėti dovanotam arkliui į dantis ir, nori ar nenori, privalo palikti savo namus ir kraustytis į atšiaurią dykumos planetą, nepaisydami aiškiaregių perspėjimų, kad Hercogo ten laukia neišvengiama mirtis.

Be abejo, pagrindinis herojus - ne Hercogas, nes jis pasmerktas, o Hercogo sūnus, Polas Atreidas. Jis yra netikėtas tūkstantmečius trukusio Bene Gesserit eksperimento produktas. Bene Gesserit - raganų mokykla, kaip tik ji augina aiškiareges, tiesareges ir panašias bjaurybes, bet dar niekad nesukūrė raganiaus berniuko, Polas - pirmasis. Kaip jo neeilinę sąmonę paveiks Melanžas, štai klausimas, kurio sau neiškėlė nei raganos, nei Imperatorius, nei Harkonai. Aišku, dėl to visi pasigailės.

Polas Atreidas yra Tas, kurio laukia Kopos-Arrakio gyventojai (tie patys arabai teroristai, tūnantys urvuose). Jis, Polas, nuves juos į pergalę prieš Imperiją.

Be abejo, fantastiškai gera knyga. Jos stuburas - išdavysčių politologija, Bene Gesserit asmenybės vystymo filosofija, dykumų planetos ekologija. Kitaip tariant, aukščiausios rūšies mokslinė fantastika.

Kodėl aukščiausios? Todėl, kad po įtraukiančiu nuotykiniu siužetu slepiasi rimtasis pjūvis. Originalūs veikėjai - nors juos ir galime aiškiai suskirstyti į geriečius ir blogiečius, tačiau sugebėti perprasti jų mąstymą - tai ne blusą pagauti, tiesiog intelektualinis iššūkis. Velniškai įdomi fremenų visuomenė, kurios dėsnių ir papročių sukūrimas vertas atskiro Hugo ir Nebula - tik pamanykite, nusispjovimu galima išreikšti pagarbą! Pagaliau - Polo Atreido linija: stipriai psichologiškai motyvuota lyderio brendimo istorija. Na, ir jau minėta planetos ekologija - nežinau, ką apie ją pasakytų tikrieji ekologai, bet lyg ir nematyti baltų siūlų, arba likau įtikintas, kad jų nėra, todėl - dar vienas unikalus romano pasaulio bruožas.

Jeigu kalbėtume apie romano stilių, tai verta pastebėti, kad jis sėkmingai išvengė vienos iš mokslinės fantastikos klasikų bėdos - jis nėra sausas! Svaiginančias hipotezes mes randame ne mokslinio traktato dulkėse, o organiškai įpintas į kūrinio audeklą. Be to, "Kopa" yra pavydėtinai subalansuotas romanas - skaitydamas tikrai nejauti, kad štai toji dalis per ilga, o čia autorius paskubėjo. Iš karto jaučiasi, kad rašyta ne su kompiuteriu…

Ir dar keletas žodžių apie vertimą - nors ne visi sutiks su kai kuriais vertėjos sprendimais, ypač dėl pavardžių ir vardų (pvz., angl . Harkonen -> liet . Harkonai), tačiau jai tikrai reikia nusilenkti už sudėtingų terminų vertimą (tvoklė, ornitopteris ir pan.)

Iš tiesų, "Kopai" netrūksta nieko - gelmės, sausros, žmonių, tačiau yra ir vienas blogas bruožas - ją pradėjus skaityti sustoti faktiškai neįmanoma. Net ketvirtą valandą ryto. Veža. Žiauriai. Negailestingai. Tobulai.

Mokslinės fantastikos Biblija (R. Heinlein)

Mano manymu, Asimovo "Fondas" yra viena geriausių mokslinės fantastikos knygų, o gal iš viso geriausia. Ir man buvo labai įdomu perskaityti pastarąjį autoriaus kūrinį, jau vien dėl to, kad "Kosmoso upės" - tai lyg ir "Fondo" trilogijos priešistorė. Tiesa, priešistorė sąlyginė, nes knygos veiksmas niekaip nesusijęs su garsiąja trilogija, tačiau čia yra minima Trantoro imperija dar savo aušros laikais, kai buvo užėmusi tik kuklią pusę galaktikos. Trumpai tariant, ji dar buvo gan nedidelė imperija. Ir vienas pagrindinių knygos veikėjų - Trantoro imperijos ambasadorius Sarko planetoje.

Kaip ir galima buvo tikėtis iš ankstesnių Asimovo knygų, ši knyga yra painaus siužeto, su gyvais veikėjų charakteriais ir nepaprasta fantastine aplinka. Pagrindinis veikėjas Rikas laikomas šiek tiek kuoktelėjęs tarp paprastų Florinos planetos gyventojų, nes nieko neprisimena. Jį prižiūrinti moteris, jau suaugusį vyrą išmokė iš naujo vaikščioti, kalbėti, naudotis skurdžiais Florinos gyventojų buities patogumais. Tačiau laikas bėga ir Riko sąmonė bunda, jis ima prisiminti savo praeitį. Ir tie prisiminimai nėra malonūs, Rikas įsitikinęs, kad anksčiau žinojo apie kažką, kas gali sunaikinti visą Florinos planetą. Tačiau kaip žinia kai kas visai nenori, kad Riko atmintis prašviesėtų ir imasi atitinkamų veiksmų.

Puslapis po puslapio skaitytojas įtraukiamas vis įsibėgėjančio nenuspėjamų ir nenumatytų įvykių srauto. Knyga tampa fantastišku detektyvu, kur pagrindinis visų Riko nelaimių kaltininkas išaiškėja tik paskutiniuose puslapiuose. Tačiau nemanau, kad Asimovas rašė vien tik fantastinį detektyvą, jis labai vaizdžiai piešia Florinos gyventojus, kuriuos laiko beveik vergovėje kaimyninės Sarko planetos gyventojai. Taip atsitiko, kad Florinoje yra gaminama medžiaga, unikali visoje galaktikoje ir sarkiečiai kraunasi sau milijonus iš šios medžiagos prekybos galaktikoje monopolijos. Žinoma, kad Trantoro imperija irgi norėtų nusirėžti kokį gardų kąsnelį, tad jau senyvas Trantoro ambasadorius taip pat puola į keistų ir net vietomis mistiškų įvykių virtinę.

Norint atpasakoti visus įmantrius siužeto vingius reiktų paraštyti mažiausiai apsakymą, tad apsiribosiu tuo kas parašyta aukščiau. Jei kas vis tik nesusigundė perskaityti šio kūrinio, pasakysiu tik tiek - be reikalo, knyga tai dar vienas perliukas tarp didelio Asimovo kūrybinio palikimo.

Tenka paminėti, kad leidykla "Eridanas" eilinį kartą sukvailiojo, greta "Kosmoso upių" įdėjusį Michael Moorcock apsakymą "Nuolatinio kitimo būsena". Sakau sukvailiojo, nes niekaip nesuprantu, kokiu principu šis apsakymas pateko į šią knygą. Jei tai būtų koks Asimovo apsakymas, tai dar suprasčiau, bet prie ko įdėtas visai kito autoriaus kūrinys, nors ant viršelio nurodytas tik vienas. Ar ne geriau būtų apsakymą palikti kokiam rinkinui. Tiesa, apsakymas labai neblogas ir įdomus, bet aš jo iš principo neaprašinėsiu - ne prie ko jis šioje knygoje.

Mokslinės fantastikos perliukas

Gintaras Beresnevičius - tai vardas, kuris daugeliui siejasi ne su knygomis, o su rimta ir smagia publicistika paskutiniame spaudos kultūros bastione - "Šiaurės Atėnuose". Labiau išprusę žino, jog šis žmogus - religijotyrininkas, mokslininkas, parašęs ne vieną rimtą veikalą. Ir visgi norėtųsi tikėtis, jog ši knygelė privers G. Beresnevičiaus talentą pastebėti ir tuos, kurie neskaito kultūrinės spaudos - juk būtų apmaudu, kad laimėjusi esė konkursą, skirtą Lietuvos valstybės 750 metų jubiliejui, knyga liktų tik G. Beresnevičiaus gerbėjų rankose…

Tautos ir valstybės raida, likimas, buvimas - ne toks jau paprastas, kaip gali pasirodyti pagal istorijos vadovėlius, dalykas. Na, buvo Mindaugas, po to - lenkai, tada užėjo rusai, 20 metų nepriklausomybės, vėl rusai, vėl nepriklausomybė... Bet juk tai vos keli niekingi amželiai, o mūsų protėviai čia atsikraustė anksčiau, nei Egiptas statė piramides! Kas mes per tauta - juk regionuose beveik skirtingos kalbos ir charakteriai; kas mus sieja ir leido išstovėti istorijos audrų kelyje; kas mes, lietuviai, esame? Štai klausimai, kuriuos stulbinančia įžvalga ir nagrinėja G. Beresnevičius savo esė, beje, pirmą kartą spaustuvės šviesą išvydusiomis būtent "Šiaurės Atėnų" puslapiuose.

Deja, apžvalgoje aptariamos knygos įdomumo ir vertingumo aš temokėsiu perteikti gal 10 procentų, todėl tiesiog pacituosiu keletą man itin įstrigusių vietų:

"Mes esame barbarai - sakau tą su didele pasididžiavimo doze, - kuriems pavyko savo barbariškumą išlaikyti. Net ypač žiauriomis sąlygomis. Mes labai galinga tauta. Labai karinga. <…> Europa, susidūrusi su baltais, juos išsyk atpažino kaip barbarus. <…> Su [jais] reikėjo kovoti, ir prasidėjo eilinis civilizacijų karas. Europa stipriai gavo į kaktą, bet baltai barbarai irgi lengvai neišsisuko <…> Didžiūnai susibroliavo su lenkais, bet bala nematė. Likusi, tai yra didžioji ir lemianti, tautos dalis nelabai kreipdama dėmesio į fono įvykius, dirbo žemę. Jie buvo įbaudžiavinti, juos ėmė į karus, <…> švedai, lenkai, rusai ėjo vieni paskui kitus, bet tautos kamienas, gluste prigludęs prie žemės, gyveno savo gyvenimą, šventė savo šventes ir į valdančiųjų grupių egzistavimą žvelgė gana filosofiškai, kaip į didelę, skaudžiai kandančią musę, kurios nusimesti nepavyks <…>. Tai ne tuščia frazė: mokesčius mokėdami, bažnyčion vaikščiodami, lietuviai iki pat XX a. Perkūną tapatino su arkangelu Mykolu, burbėjo maldeles Mėnuliui ir iki šio amžiaus vidurio mokėjo prireikus išsišaukti lietų, vėją, o ir dabar sugeba." (esė "Barbarai", p. 17, 13-14)

"Bet lietuviams Juodmarės tesutapo su pasaulio kraštu. Tik lietuviuose galėjo atsirasti ir išlikti legenda, esą Vytautas žirgą girdė Juodojoje jūroje. Tik lietuviai galėjo leisti sau tokią prabangą, - užmiršti ir nežinoti, kad jūros vanduo yra sūrus. Tik lietuviai, gyvenantys prie jūros, yra radikaliai žemyninė tauta. Galimas dalykas, kad lietuviška nemeilė jūrai yra nulemta mitologijos. Vandenys - mirusiųjų pasaulio ar velniavų pradžia, o tokie dalykai paprasčiausiai nupurto. Dideli vandenys - didelių velniavų pradžia. <…> Vandenys ambivalentiški, gal todėl etiologinių sakmių Dievas-kūrėjas vandenysna nebrido, nenardė juose. Jis išlipo į salą. <…> Sala yra organizacijos, saugios egzistencijos, tvarkos provaizdis <…> O kol kas… Kol kas lietuviai atostogoms vyksta į pajūrį, vakarais iškilmingai vaikščioja pavandeniu it atlikinėtų kažin kokį pirmapradį ritualą, atkartojantį kadainykštę Dievo promenadą. <…> Tai tiesiog mitologinis ar archetipinis grįžimas "namo", į tą sferą, kurioje atsirado žmogus, tarp žemės ir vandens." (esė "Lietuva be didžiųjų vandenų, p. 42-43, 45)

"Lietuvos istorija - tai žmonijos triumfo žygis Lietuvoje nuo Palemono ir nuo akmens amžiaus. Ir, apsaugok Viešpatie, ne nuolatinės kančios ir vergystė. Baudžiava - romaus valstiečių dvasinio triumfo laikotarpis <…>, nesugebėjimas susitvarkyti nuosavoje valstybėje - viena seniausių Europoje laisvės idėjų, realizuoti keli šimtai metų prieš gimstant J. J. Rouseau <…>. Zirzlus tautinis charakteris, lietuviškas pavydas, graužimai ir savigraužos - nuostabus žemdirbiško mentaliteto, meilės savo aplinkai apraiškos, prakilnaus savo vertės ir orumo pajautimas. (esė "Mitologijos krizė modernioje Lietuvoje", p. 57).

"[Lietuviškumo] tam tikra prasme nėra <…>, nes per tūkstantmetį jį į vieną mozaiką dėstė labai skirtingos gentys. Ir tos skirtybės viena kitą gynė, atstojo, sergėjo. Jei Lietuva būtų tapusi aukštaitiškai impulsyvi ir karšta, jei ne aukštaitišką charakterį papildantis žemaitiškas blaivumas ir kietumas, ją būtų prariję. Žemaičiams įsivyravus, Lietuva būtų pražuvusi dėl kietasprandiškumo - aukštaitiškas lankstumas, klasta <…>, pomėgis žaisti politinius žaidimus, vis sausam išlendant iš balos, padėjo Lietuvai tiek kunigaikščių, tiek vėlesniais laikais. Dzūkams "paėmus valdžią", būtų įsivyravusi sentimentali karinė anarchija, ta pati, kuri sugriaužė lenkišką Žečpospolitą, - daug narsos, garbės ir sugebėjimo jausti, bet jokio planavimo ir strateginio mąstymo. Suvalkiečiai būtų Lietuvą pavertę racionaliai skaičiuojančia vokiška provincija, kurios gerovė po kelių kartų būtų visiškai nušluota. Visa, ką Lietuva pasiekė, ji pasiekė dėl to, kad joje gyvavo nepaprastai skirtingų, gal net prieštaringų charakterių kiltys, iš savo prieštarų sukūrusios vienovę." (esė "Nacionalinio charakterio bruožai", p. 122)

Ir ne tokia optimistiška:

"Dėstau aukštosiose nuo 1986-ųjų, neturiu teisės apibendrinti, bet įspūdis vienareikšmis: neapčiuopiamai, bet įvyko lūžis. Yra puikaus jaunimo, tik jo mažėja. Kažin kokia visuotinė standartizacija, kas nepavyko gaminant homo sovieticus, dabar įvyko savaime. Žmonės, mokyklų neparengti, neapsiskaitę, gramatinėm klaidom apkiautę lituanistai, puikiai atmintinai kalantys konspektus, bet nebesuprantantys nieko. <…> Žmonės, jauni žmonės, jau išsyk lūžę. Kažkokia nelaimė psichologinėse nuostatose, kažkoks pomėgis plastmasei. <…> Gal per daug čia patoso, gal naujoji karta mumyse įžiūrės dinozaurus, kurie nei romantiški, nei simpatiški, bet vienas dalykas aiškus - tų potyrių, to spaudžiančio ir slegiančio pasaulio jie neišgyvens, o ir - įtariu - neišgyventų. <…> (esė "Ant laiko ašmenų", p. 131)

Suvirškinote, pasipiktinote, supratingai palinksėjote? Ir man taip buvo. Ką gi, reiškia, įžvalgus žodis pakvietė diskutuoti ir galvoti apie SAVE bei MUS. Tačiau nesitenkinkite aisbergo viršūne, perskaitykite. Primygtinai rekomenduoju.

P.S. O leidėjams - sprandan! Tragiškai spindintis minkštas viršelis, nuo kurio išprotėja skeneris…

Mėgstantiems mąstyti - privaloma.