Neabejoju, kad mums visiems labai liūdna dėl R. Gavelio mirties. Tad pagerbdamas šio neeilinio rašytojo atminimą apžvelgiu jo neabejotinai žymiausią kūrinį – “Vilniaus pokerį”.

…Paskendęs miglose Vilnius, su begaliniais požemių koridoriais, beveidžiais naujaisiais rajonais ir mistišku senamiesčiu. Su keisčiausiose fantazijose gimusiais jo gyventojais, nelaimingais, dažnai labai žiauriais. Vilnius čia visas pasaulis, iš kurio veikėjai pabėga nebent į praeitį, kuri nemažiau fantastiška. Toks R. Gavelio Vilnius. Jo naujoji legenda apie Vilnių. Galbūt autoriaus ir buvo tokia idėja – sukurti legendą apie Vilniaus žlugimą. Kaip kunigaikštis Gediminas susapnavo jo įkūrimą, taip Gavelio herojai savo košmaruose sukūrė žlungantį miestą.

Kas tai bebūtų, bet sukurta beprotiškai talentingai. Mano kuklia nuomone, šis kūrinys galėtų nesunkiai laužyti ledus išsvajotuose Vakaruose lietuviškai prozai. “Vilniaus pokeris” vertas stovėti greta geriausių kūrinių. Niekur nebuvau matęs taip ryškiai nutapytų veikėjų paveikslų. Tikras kūnas ir kraujas susipynęs su šiurpiom vizijom ir alogizmu. Apskritai, visas siužetas čia alogiškas. Autorius keturių herojų lūpom pasakoja tą pačią istoriją, tačiau įvykiai kiekvieną kartą skirtingi. Nesvarbu, smulkmena ar lemiamas siužeto vingis. Tai gana trikdo. Ypač, kai autoriaus pasakotojo talentas priverčia tikėti kiekvieno veikėjo žodžiais.

Pats rašymo stilius, bent jau man, pradžioje buvo labai neįprastas. Šokinėjančios mintys, visokie groteskiški vaizdiniai pareikalavo laiko apsiprasti. Tačiau svarbiausia kūrinio ypatybė – turtingas tekstas – jau nebeleido atsiplėšti nuo knygos. Mintys veja viena kitą. Nagrinėja problemas nuo žmogaus prigimties gelmių. Lietuvos istorijos mitų iki sovietinės sistemos kuriozų. Autorius be baimės aštriu cinizmu laužė ne vieną stereotipą. Net dabar, kai žvelgdami į “anuos gūdžius” laikus, kada ir gimė šis romanas, didžiuojamės savo liberalumu, ne vienas gali atrasti pribloškiančių idėjų. Todėl neabejoju, kad prieš dešimt dvylika metų ši knyga turėjo būti tikra bomba pilkoje vietinės kultūros padangėje. “Vilniaus pokeris” tapo bestseleriu ir išgarsėjo, bet kaip politinis romanas, ir tai pačiam R. Gaveliui nelabai patiko. Tie, kurie žvelgia į kūrinį politiniais kriterijais, pasak pačio jo, “nemato devyniasdešimties procentų jo turinio”. Nors, tiesą sakant, užslėpto politikavimo knygoje radau. Aišku, tai nebuvo joks pataikavimas kokiai nors ideologijai.

Nepavadinsi “Vilniaus pokerio” ir filosofiniu romanu. Ne todėl, kad jam trūktų filosofinių apmąstymų. Tiesiog “gaveliška” filosofija ir tinka tik “gaveliškam” pasauliui. Knygoje pasemtų minčių realiam pasauly nepanaudosi. Ir išvis, sunku atsekti kur rašytojas žaidžia metaforomis, o kur tiesiog toliau kuria savo visatą. Manau, teks dar daug kartų skaityti, kad būtų galima tikriau apčiuopti “Vilniaus pokerio” simbolius. O skaityti tikrai verta.

Nieko negaliu pasakyti apie romano trūkumus. Jų paprasčiausiai neradau. Jau vien todėl ši apžvalga yra gerokai subjektyvi. Galbūt kas nors iš “Skaitytos” lankytojų savo komentarais padės jų atrasti.

Lietuviška klasika

Visi mes šiek tiek muzikantai - vieni grojame gitaromis, antri - nervais, treti - netgi muzikos mokyklas lankę. Kažkada yra girdėti tokie baisūs žodžiai kaip "solfedžio", "moderato" ar "pizzicato". Tačiau visi esame pajutę, kad "muzika nematoma. Ji sprūsta žmogui į ausį, slampinėja po smegenis, ir jis išsyk ima kitaip jausti, mąstyti ir elgtis" (7 p.). Kas nepatyrėme šiurpulių, varstančių stuburą besiklausant vienos ar kitos dainos, be kurios tapo nebeįmanoma įsivaizduoti esminės gyvenimo akimirkos? Kas yra neverkę išgirdę tą pačią dainą po dešimties metų?

Iš tiesų, muzikos pažinimas dažnai yra susijęs arba su magnetofonu, patefonu, kompaktinių diskų grotuvu arba su žiauriomis muzikos mokytojomis, kurios mėgino į galvas sukalti, kad pusinė nata - tai dvi ketvirtinės, o sinkopė - tai pailginimas dar per… Et, nebepamenu. Žodžiu, į muziką jos žiūrėjo kaip į labai rimtą dalyką. Skirtingai nuo šios knygutės autorių kurie didelę aibę tiesų pristatė kaip ir įprasta "Krrraupiojo meno (mokslo)" serijai - šmaikščiai, smagiai ir tinkamai bet kuriam amžiuj.

Taigi, jūs neįsivaizdavote, kas yra diminuendo? Čiupkit šią knygutę ir pavartome kartu ir, patikėkit, sužinosite tikrai nemažai: apie muziką, jos istoriją, instrumentus, popso atsiradimą, netgi muzikos vadybos ir žvaigždiškumo pagrindus. Aišku, jeigu esate baigęs konservatoriją (na, ten kur konservus gamina, žinote juk), tiek daug atradimų nebus, bet tada bent pasijuoksite. Tiesą sakant, ir aš laikiau save ne visišku vėpla muzikoje - atrodo, žinojau ir daug grupių pavadinimų, įdomių istorijų, netgi šiek tiek besigaudančiu klasikoje ir jeigu pistoletą prie smilkinio pridėję verstų atskirti Čaikovskį nuo Šopeno - tikriausiai būčiau sugebėjęs, tačiau knygelė pažėrė nemažai atradimų.

Pvz., japonų styginio instrumento šamiseno (na, toks kniaukiantis skambalas) korpusas gaminamas iš katės odos. Taigi, garso paslaptis aiški - jeigu tau dirtų kailį, dar ne taip kniauktum… Dvi smarkiai besivaidijančios pelės kelia 7 decibelų garsą, o saksofonu grojantis džiazo muzikantas - 70. Ar tai reiškia, kad 20 pelių pakeistų Petrą Vyšniauską? Klasikinė muzika - tai tvarkinga muzika, pasižyminti aiškumu ir gerai subalansuotais garsais, pabrėžianti ne emocinius išgyvenimus, o formalų grožį - taigi, galima daryti prielaidą, kad "Sex Pistols" klasika niekada netaps… 1988 metais po vieno operos spektaklio Luciano Pavarotis buvo iškviestas į sceną 165 kartus. Ir taip negailėti žmogaus su jo mase… Vienas mėgstamiausių V. A. Mocarto būdų atsipalaiduoti ir nusimesti tarptautinės pirmo ryškumo žvaigždės naštą buvo apžergus lazdą įsivaizduoti, kad ji arklys - visi genijai savotiški… "Oasis" - be galo įdomi ir talentinga nauja grupė… Na na. "Decca Records" tarė "The Beatles": "atleiskit, vaikinai, bet gitaromis grojančios grupės, mano žiniomis, nebemadingos…"

Taigi, sudomino, norit apsišviesti ar subtiliau priversti atžalą nesakyti negražių žodžių apie muzikos mokytoją? Vadinasi, ši knygelė Jums!

Tikrai smagu ir netgi informatyvu!

Net neabejoju, kad W. Golding'as daugumai iš karto asocijuojasi su jo kūriniu "Musių valdovas". Deja, kai kuriems rašytojams taip jau nepasiseka, kad užtenka parašyti vieną genialų kūrinį - ir viskas: žinių durys apie juos skaitytojams automatiškai užsiveria. Tuomet rašyk nerašęs, vis tiek būsi minimas kaip to vienintelio kūrinio autorius, o visos knygos bus lyginamos tik su ta vienintele.

Tačiau man neteko skaityti to "vientelio ir nepakartojamo", todėl su W. Golding'u be jokio iš ankstinio nusistatymo susipažinau tik per šią knygą, į kurią įdėti du kūriniai: "Dievas skorpionas" ir po rašytojo mirties išleistas "Dvišakas liežuvis".

Apie kiekvieną romaną dera kalbėti atskirai, tačiau turi jie ir bendrumų. Akivaizdžiausias, žinoma, yra tas, kad abiejų pasakojimas vyksta ne dabartiniais, o istoriniais laikais, kuriuos autorius buvo itin pamėgęs. Abu kūrinius sieja ir pagrindinė - laisvės, pasirinkimo - tema. Be to, galima rasti ir dar vieną įdomią paralelę: pagrindiniai herojai norėjo būti gimę priešingos lyties (ar bent apie tai pasvajojo).

Šis faktas daug labiau pabrėžiamas "Dieve skorpione", kur mažas berniukas prieš savo valią yra ruošiamas tapti "Didžiuoju Namu", t.y. faraonu. Čia jau nesunku atsirinkti, kad veiksmas vyksta senovės Egipte; Egipte, kuriam "gresia" suvienijimas - būtent tokias ribines situacijas savo filosofiniuose kūriniuose tyrinėdavo W. Golding'as. Tačiau įdomiausia "Dieve skorpione", ko gero, yra pavaizduotosios idėjinės priešybės, kur racionaliausi teiginiai tampa alogiškomis frazėmis.

Kaip ten bebūtų, mano dėmesį labiau patraukė "Dvišakas liežuvis", galbūt vien jau tuo, kad čia kalbama apie senovės Graikiją, taigi mums artimesnę civilizaciją.

Kūrinio situacija iš esmės panaši į "Dievas skorpionas" - sena moteris pasakoja savo gyvenimo istoriją: kaip ją, jauną merginą, engiamą namuose, nugabeno į Delfus, kur prieš savo valią ji turėjo tapti pranaše, vadinama Pitija. Pagrindinė rutuliojama mintis - laisvės problema - irgi kartojasi. Laisvė čia nagrinėjama iš įvairiausių kampų (moters ir vyro, vergo, pirklio ir t.t.), tad peno pamąstymams (anaiptol ne paviršutiniškai) apie laisvę - sočiai.

Kita vertus, nors romanas ir nepretenduoja į istorinius, vis dėlto buvo įdomu paskaityti kai kurias istorines interpretacijas, tuo labiau "susitikti" su epizodiškai pasirodžiusiu Cezariu, kaip "perspektyviu jaunuoliu"… beje, ne kartą teko pastebėti, jog W. Golding'as, nors yra rimtas intelektualiosios literatūros atstovas, kartas nuo karto mėgsta pašvelninti visas tas egzistencines problemas kruopelyte ironijos, ir tai jam tikrai pavyksta! Tiesa, teko ir suglumti (o gal tai ta pati ironija?), kai skaitydamas senovės Graikijoje gyvenančių veikėjų pokalbius, radau tokius žodžius, kaip "biznis", "seras", "džentelmenas", o geriausia - "gangsteris"!

Šiaip ar taip, W. Golding'ą galima skaityti su didžiausiu malonumu net ir tada, kai skaitai ne "Musių valdovą", o kitą, tegu ir mažiau žinomą kūrinį.

Rimtos knygos!

"- O kas, jūsų manymu, blogiau: numirėliai ar vaikai? - paklausiau aš.

- Vaikai, ko gero, blogiau, jie dažniau mums trukdo. O numirėliai vis dėlto nesibrauna į mūsų gyvenimą, - pasakė Sakerdonas Michailovičius.

- Braunasi! - šūktelėjau aš ir tuojau pat nutilau." (p. 171, "Senė")

Vaikai ir numirėliai, tradiciškai esantys priešingose gyvenimo skalės pusėse, - personažai, kurių, atrodo, D. Charmsas nuoširdžiai nekenčia. Pirmieji - beprasmiškos energijos pilni, greiti tyčiotis ir persekioti, kvaili ir įkyrūs. Antrieji - tarsi priminimo apie neišvengiamą mirtį koncentratas, irimo simbolis, negailestingai trukdantis gyviesiems. Tačiau D. Charmso kūriniuose - dar ir daugybė "tarpinių" padarų. (Vargu, ar juos galima vadinti žmonėmis; ne vien dėl jų savybių, bet ir dėl pačios absurdo literatūros prigimties: kad ir kokiais konkrečiais bruožais pasižymėtų D.Charmso personažas, jis daugiau yra hiperbolizuota visuomenės ir valdžios ydų projekcija į asmenį, kuris neturi savarankiško charakterio, ir jo vardas bei tėvavardis yra visai nesvarbūs*.) Taigi, tie padarai turi nežabotos energijos, kurią panaudoja šlykščiam kenkimui, it automatai kartodami veiksmus**. Jie daužo vieni kitiems snukius (kumščiais ar primusais), spardo, nutraukinėja kojas ar galvas, žudo, tyčiojasi dėl menkiausios priežasties, o dažniausiai - kas dar baisiau - be jokios priežasties. Mirties ir smurto D. Charmso tekstuose daugiau nei… taip ir norisi sakyti "kruviname trileryje". Tačiau jo noveles sunku lyginti su šiuo žanru, kadangi jose nėra siužetinės įtampos. Kodėl vyksta vienas ar kitas veiksmas, sunku supaisyti: vienos galimybės čia išplečiamos iki absurdo (skraidančios kalvos, dingstantys žmonės, daiktai), kitos - susiaurinamos vėlgi iki absurdo, kai konfliktai "sprendžiami" kitais konfliktais, o skausmas "gydomas" dar didesniu skausmu. Skaitant tą pačią novelę gali imti kiek šizofreniškas juokas arba fizinis šleikštulys - priklausomai nuo nuotaikos. Kur riba tarp juodo pesimizmo ir juodojo humoro, sunku nustatyti…

D. Charmsas (tikr. Juvačiovas, 1905 - 1942 m.) gyveno ir kūrė laikotarpiu, kai kasdienis gyvenimas buvo persunktas visiškai realaus, kraupaus absurdo, kuris dėl savo dažnumo bukindavo, tapdavo natūraliu reiškiniu. Rašytojas jį tik dar labiau kondensuoja, apnuogina, negraudindamas ir be moralitė. Todėl nerekomenduočiau jo tekstų tiems, kas viską priima tiesmukai ir tikisi, jog autorius esmę išlukštens ir pateiks ant lėkštelės. D. Charmso pasirinktam žanrui nepritaikysi atviros didaktikos; kas kritikuojama, kuo bjaurimasi šokiruojant, reikia išsiaiškinti patiems. Beje, žaidė D. Charmsas ne tik su turiniu, bet ir su forma, ypač kurdamas poeziją (jos apžvelgiamame rinkinyje nėra). Tiesą sakant, išskyrus porą atvejų, tik poezija vaikams ir buvo spausdinama autoriui gyvam esant. Jis priklausė 1927 m. susikūrusiai OBERIU (Objedinenije realnogo iskustva) kūrybinei grupei, kartu su kitais futurizmo, siurrealizmo, imažinizmo atstovais, V.Chlebnikovo "gudragalviškos" ("zaumnaja") poetikos pasekėjais. Oberiutai rengdavo savotiškas literatūrines akcijas, tarkim, skaitydavo poeziją sėdėdami ant spintų. Savo deklaracijoje jie teigė, kad "ne-realūs" ir "ne-logiški" siužetai anaiptol nesmerktini, nes "kas sakė, kad "gyvenimiškoji" logika būtina m e n u i?" (soc. realizmo laikai!). Aišku, oberiutai prisišokinėjo ir buvo užčiaupti, o kai kurie net ištremti. Tuo D. Charmso bėdos nesibaigė. 1941 m. jis buvo suimtas už "kenksmingus pasisakymus", 1942 m. mirė kalėjime. Reabilituotas po mirties.

* "Andrejaus Vasiljevičiaus tėvas, vardu Grigorijus Antonovičius, arba tiksliau, Vasilijus Antonovičius…" (57 p.)

** "Olga Petrovna (užsidėdama pensnė). Jevdokimai Osipovičiau! Aš jūsų prašau: nesakykite šito žodžio "taukšt!".

Jevdokimas Osipovičius. Gerai, gerai.

Olga Petrovna (kerta kirviu į pliauską).

Jevdokimas Osipovičius. Taukšt!" (33 p.)

Kumščiais ar primusais

Pagrindiniams apysakos herojams - Janciui ir Marčui vos šešeri septyneri metai, tačiau jie brandesni nei šiandieniniai keliolikmečiai. Ne, jie nerūko pakampėm žolės, nesitranko su mergiotėm ir netyko apylinkės įgaliotinio su savadarbiu pistoletu už aludės kampo. Laikai kiti… Valdis (tikr. V.Zalytis) šią autobiografija paremtą apysaką išleido 1895 m. Taip, tai yra latvių beletristikos klasika, ir skirta tikrai vaikams, o ne vien apie juos, ką tautinio lietuvių atgimimo autorių raštuose sunku aptikti. Šilta, nostalgiška apysaka, pilna nuotykių, darbų, džiaugsmų ir nuoskaudų. Jos parašymo priežastis - ne pavaizduoti socialines Latvijos kaimo problemas, sugraudinti baisia neteisybe, vargana vaikų buitimi. Opozicija ponas - valstietis neiškyla į pagrindinį planą. Žinoma, ponai yra, vieni geresni, kiti blogesni, kažkur fone, lemdami didelių žmonių gyvenimą, bet tiesiogiai nesikišdami į vaikų reikalus.

O kokie tokio mailiaus reikalai? Nepaisydami būtinybės skaldyti malkas, kasti bulves, ganyti žąsis ar saugoti nuo padaužų obelis, vaikai, aišku, prisigalvodavo visokių išdaigų. Ypač Jancis, nes Marčas buvo tylus ir negreit fantazijoms pasiduodantis vaikis. Nebylus protestas prieš naujo draugo idėjas palengva tik peraugdavo į tokį pat nustebimą; nuo šiltų namų ir pusryčių jį tekdavo tempte tempti, - Marčas visada pirma pagalvodavo, ar verta veltis į išdaigas, kurias krėsdavo guvus, azartiškas Jancis. Nors, tiesą sakant, tos išdaigos palyginus nekaltos: išsprukti naktį vėžių gaudyt, įsikarti į lazdyną ar didžiausią pakrantės liepą, patykoti kiškio su senu tėvo šaunyku, nudėti kokį liūtą ar lokį įsivaizduojamoje medžioklėje… Tik tiek, kad dažnai vaikų žaidimai vos blogai nesibaigdavo: tarkim, liepa staiga sumano griūti, Janciui į ją įsikorus, arba ledai pajuda, per Dauguvą einant. Tai tokios tos vaikiškos nelaimės, kurios laimingai baigiasi. Turbūt didžiausias konfliktas - kai draugai pešasi su mūrininkų Pėteriu, kuris drasko paukščių lizdelius ir galabija jauniklius.

Nėra tai globalias problemas gvildenantis kūrinys, bet norintys pasigraudint tikrai ras ties kuo, ypač pabaigoj, kai dėl ponų užgaidų Jancio tėvai turi išsikraustyti, ir draugai išsiskiria. Autorius lyriškai vaizduoja Latvijos gamtą ir žmones, kartais kokiam įsimintinesniam peizažui ar gamtos reiškiniui negailėdamas ir viso skyrelio. Sekamas Jancio ir Marčo gyvenimas kiek daugiau nei metus, - per juos vienas vos nenumiršta nuo peršalimo, pradeda lankyti mokyklą, kitas iš žiopliuko tampa gana rimtu - pagal amžių - dailide. Daugiausia dėmesio skiriama vaikų bendravimui, susidūrimui su realiu gyvenimu ir stebuklingam pasauliui, kurį jie sukuria savo vaizduotėje. Paprasta, miela, nuoširdu.

Paprasta, miela, nuoširdu

" - Tu žūsi, Barkeri. Verčiau nepuoselėk jokių vilčių. Vilties nėra.

- Aš tai žinau, daktare, - atsakė Barkeris.

- Aš jau sakiau: tu žūsi. Paskui - žūsi dar daug kartų. Taip ir bus. Šiandien - tik pirmasis kartas. Jei tau pavyks išsaugoti sveiką protą, viskas turėtų būti gerai - tik tavęs neapleis prisiminimai apie mirties akimirką, be to, žinosi, kad rytoj tau vėl teks mirti."

Štai pagaliau seniai laukta, ilgai žadėta bei tyliai pasirodžiusi žymiausio lietuvių fantastikos rašytojo A. Budrio knyga, mielaširdingai "Vagos" leidyklos išleista, papildė ir taip sausakimšas knygynų leidyklas. Veikiausiai ten ji nepastebėta ir pranyko it koks šaltinio lašas jūroje, nes bent iki šiol jokių didesnių atsiliepimų (išskyrus nenuilstančią "Savaitėlę") negirdėta, knyga neįsiveržė it raketa į "Vagos" knygynų dešimtuką (atvirkščiai, finansine prasme ji veikiau it meteoras tėškėsi žemėn). O įsivaizduokite kiek būtų triukšmo ir atgarsių, jei TOKIO masto (pasauline prasme), sakykim, detektyvų, rašytojas būtų lietuvis, ypač jei šis lietuvis būtų prieš porąmet apsilankęs Lietuvoje kaip tai padarė Algis Budrys... Tokia jau mūsų, brolių fantastų, bėda - nemokame reklamuoti ir reklamuotis, gal tik piktdžiugiškai pasidžiaugti nesėkme. O juk šia knyga, šiuo autoriumi lietuviu, kurį pagal jo "svorį" galima pavadinti lietuvių Lemu ar Sapkovskiu Vakaruose, kaip jokiais kitais, buvo galima pasinaudoti reabilituojant tautos akyse vis dar geltonąja literatūra vadinamą fantastiką...

Skaitant knygą pojūtis išties dvilypis - pirmąsyk A. Budrio kūrinį (apsakymą "Tūnantys prieblandoje") perskaičiau amžinatilsį senuke "Kauke" (fantastikos žurnalas - aut. past.) ir pagalvojau - "štai lietuvis, kuris išties "krūtai" (t.y. nenuobodžiai, be to amžino melodraminio lyrizmo ir apmąstymų, o kietai, dinamiškai, žodžiu, gerąja prasme "amerikietiškai") rašo fantastiką" ir patylomis pasvajojau, kad daug atiduočiau už galimybę paskaityti "Šelmį Mėnulį" ar "Krentantį deglą" (Budrio romanai - aut. past.) . Šios svajonės išsipildymas atrodė tolimas ir nerealus, tolygus norui (tada maniau - visiškai nerealiam) kada nors turėti rašomąją mašinėlę ar net (buvo baisu ir pagalvoti) - asmeninį kompiuterį! Ir štai, po tiekos metų pagaliau pakliuvusi į rankas, ši knygutė aiškiai parodė, kaip vis dėlto keičiasi žmonės - atsargiai pradėjau ją vartinėti tik po keleto dienų, fantastų konventui pasibaigus, o perskaičiau gal tik po savaitės - pusantros... Jei kam neaišku - būtų ši knygutė pakliuvusi man į rankas prieš 10 - 15 metų, ji būtų buvusi perskaityta per pusdienį ar pusnaktę (priklausomai nuo to, kuriuo paros metu ji būtų man į nagus pakliuvusi). Vis dėlto laikai pasikeitė - išlepau ir "persiskaičiau" fantastikos...

Na, o dabar kiek apie knygą - pirmas įspūdis, tarsi būčiau praleidęs, kurį iš senos geros "Zenito" serijos perliukų: pakvimpa netolima praeitimi... Čia neskubama. Neskubėti galima įvairiai - dažniausiai - nuobodžiai. Budrio neskubrumas kitoks, šiuo neskubrumu mėgaujiesi, it gurkšnodamas seną gerą kokių 1960 - ųjų metų vyną, kokio dabar jau nebepasitaiko... Kažkuo tai primena magišką Bredberio žodžių žaismo jėgą... Ne, ne jėgą - žavesį.

Užburia neskubus, elegantiškas su savotiškos estetikos kvapsniu Budrio stilius, turtinga bei gana savotiška autoriaus kalba (geriau gal tiktų pasakyti - kiek kitokia lietuvių kalba - pvz. ar dažnai bepamatysi vartojant žodį "valioja"? Na, pavyzdžiui:

"Hokas atsiduso.

-Misteri Barkeri, noriu pasiūlyti jums tokį darbą, su kuriuo susidoroti, regis, valiotų tik labai nedaugelis."

Misteris Hokas misteriui Barkeriui pasiūlys išties neįprastą darbą... Šiaip tai ir šie žmonės neįprasti: kas nutiks, kai žmogus, nesveikai ieškantis mirties, sutiks kitą žmogų, siūlantį ne tik numirti - bet numirti daugybę kartų ir vis kitaip? Tai tik viena iš nedaugelio romano siužeto linijų ir nors šis kūrinys vadinamas fantastikos klasika, tai kitokia klasika. Elitinė, mano galva, jei norit. Nes visų pirma tai romanas apie žmogų, žmones, jų jausmus, o fantastinė idėja tik suteikia kūriniui savotišką prieskonį, kvapsnį.

Numirti reikia ne bet kur - Mėnulyje. Juk būtent ten stūkso paslaptingas objektas, kurį bando suprasti tyrinėtojai, ir kuris žiauriausiu būdu terioja minėtuosius tyrinėtojus:

"Tikriausiai šį paslaptingą svetimkūnį galėtume sąlygiškai palyginti su numesta pomidorų padažo skardine. Ar vabalas valios suvokti, kodėl tik iš vienos pusės gali patekti į skardinę, gulinčią ant jo tako? Ar vabalas supras, kodėl ropštis skardinės kraštais į kairę ar į dešinę jam gerokai sunkiau nei ropoti tiesia linija? Ar jis bus toks kvailas ir pamanys, jog žmonės toje vietoje numetė skardinę tik norėdami pakamuoti vargšą vabalą? Argi paaiškės, kad jis egomaniakas, nėmaž neabejojąs, esą skardinė ir buvo sukurta vien tam, kad susuktų jam protą?"

Šie Hoko pasvarstymai - tik atsakymas į priblokšto Barkerio tiradą, kai šis sužino, jog atsidūrus objekto viduje: "Pasak viso šito, jei aš bent pirštą pajudinsiu ne taip, kaip reikia, mane aptiks tysantį kraujo klane greta skafandro - ir nė menkiausios žymės ant mano kūno. O jeigu krustelėsiu kaip nors kitaip, visą apatinę mano kūno dalį tučtuojau paralyžiuos, kas reikš, kad toliau turėsiu šliaužti ant pilvo. Tačiau jei pabandysiu šliaužti, mano galvą kažkas sutrins į košę. Ir taip toliau, ir panašiai - kuo toliau, tuo linksmiau. Jeigu nesugebėsiu balansuoti kaip lyno akrobatas, jei nevaliosiu deramu metu atsistoti deramomis pozomis kaip baleto šokėjas, man neišdegs nusigauti net iki ištirto ploto ribos."

Galų gale net mirties mėgėjui Barkeriui tyrimai pasirodo absurdiški: "Visa tai mėšlas. Argi vabalas dėl to taps laimingesnis? Ar jis iš to ką nors laimės? Argi jam pavyks išsivaduoti? Argi kiti vabalai supras, kuo jis užsiima, argi imsis remti ir šerti jį, kol jis veltui švaistys laiką? Ben kiek sumanesnis vabalas paprasčiausiais apeis tą skardinę, daktare, ir toliau patenkintas gyvens savo gyvenimą."

Deja, "vabalui" ramiai gyventi nelemta, kas ir išaiškėja likusioje tolesnėje siužeto eigoje.

Beje, Budrio romanas parodo ir kitą įdomią detalę - rašydami fantastiką, nesigilinkite į technines detales, po 5 metų jos atrodys kiek iškreiptu realybės atspindžiu, po dešimt gali pasenti, na o po ilgesnio laiko tarpo - atrodys truputį juokingai ir naiviai, kaip kad kai kurie Džeimso Bondo serialų daikčiukai, kurie šiandien yra vos ne kasdieninio naudojimo įrankiais (visokie minimobiltelefonai ir pan.)

Pagyros žodį norisi tarti romano vertėjai A. Jucytei, išties talentingai pateikusiai šią knygą Lietuvos skaitytojui. Kas čia dar? A, "Savaitėlės" pastabos, kad Budrys, ko gero, pelnytai kažkada nenuskynė literatūrinės "Hugo" premijos, ką esą parodo 149 - oji vieta viename iš internetinių fantastikos top - ų. Na, nežinau, tikrai neilgai ieškojęs, internete radau kitą topą (http://www.canit.se/~griffon/diverse/recensioner/Best_100_SF_novels.txt) kur Budrys užima jau 32 - ą vietą tarp geriausių 1949 - 1984 m. išleistų SF romanų (tiesa, Budrį nukonkuravęs Walter M. Miller ten pat užima 30 vietą).

 

Žymiausias (o gal ir geriausias) lietuvių autoriaus fantastinis romanas

„Tamsusis bokštas" - serija iš kol kas keturių knygų. Kiekviena nauja knyga storesnė už prieš tai buvusią, o ciklo pabaiga dar toli. Autorius pats nežino, ar spės jį užbaigti, nes pradėjo ar tik ne 1970, o kiek mažai nuo tada teparašė. Tai vis tie „siaubiakai" laiką atima...

Knygos žanras - fantasy. Technologijų yra, netgi fantastinių, bet ir jos turi labai daug fantasy bruožų. Be mūsų „realaus" pasaulio neapsieita, bet jį pamatysime tik antrojoje „Bokšto" knygoje. Kadangi Bokštas - visų pasaulių Ašis, susitiksime ne vieną Kingo herojų iš kitų Kingo knygų. Sienos tarp pasaulių tirpsta...

Pagrindinis ir svarbiausias herojus šioje „Tamsiojo bokšto" dalyje - pasaulis, kuris seniai paliko už nugaros technologijų civilizaciją. Šis pasaulis tebevelka paskui save radioaktyvų šleifą, jo tamsiuose užkaboriuose gyvena mutantai, o piemenys aukoja avis Griausmavaldžiui Amoco ir garbina jo simbolį - benzino kolonėlę, kuri tebesipuikuoja mįslingu užrašu „Amoco. Lead free". Po kalnais driekiasi geležinkelio bėgiai, ir nepamirškime tų dviejų revolverių, kuriais taip puikiai šaudo gerasis knygos herojus Rolandas. Civilizacija čia buvo.

Pasitraukusi civilizacija ir beveik išnykusi žmonių rasė užleido vietą magijai, durims tarp pasaulių, praeities iškraipymams, laiko iškreivėjimui, lemčiai ka , demonams, ateities pranašavimui ir blogajam Bokšto sargui su juodais drabužiais, kuris sprunka nuo Šaulio per dykumą.

Gal keistai atrodo vizija, kad mūsų visata tėra dalis atomo, iš kurio sudarytas vystantis žolės stiebas, kažkodėl nudažytas purpurine spalva. Juokinga, ar ne? - ypač turint omenyje, kad tas pats žolės stiebas, nupieštas ant knygos viršelio, visai neatrodo įspūdingai. Tačiau šita purpurinė žolė auga aplink rožę, kuri yra rožė, kuri yra rožė: a rose is a rose is a rose . Tai yra, - maža nupiepusi rožė apleistoje aikštelėje tikriausiai yra Bokštas, kuriame kažkas sugedo (galbūt kapitono tiltelyje nebėra Dievo; šitą Šaulys Rolandas turėtų išsiaiškinti maždaug septintoje knygoje). Štai šiame Bokšte, visų pasaulių Ašyje, žūtbūtinai reikia kažką pataisyti: grąžinti pasauliui gyvybę, išnaikinti siaubingą magišką blogį, uždaryti bloga nešančias duris tarp pasaulių, o gal tiesiog įspirti miegančiam Dievui į minkštą vietą. Nežinia, nes ta dalis dar neparašyta. Tiesiog žinome, kad Ten, Bokšte, kažkas siaubingai sugedo.

Rolandas, herojus, besivejantis Bokšto sargą per dykumą, netruks užsitarnauti prastą reputaciją: dėl Bokšto jis aukoja viską, visų pirma - draugus, artimuosius, mylimus ir mylinčius žmones. Kvaištelėjęs dėl Bokšto, kaip ir mes, skaitytojai, kurie nesmerkiame Rolando, tik gailimės kiekvienos jo netekties, ir iš visų jėgų sergame už jo Misiją. Nesgi smalsu, koks ten velnias slepiasi Bokšte (gal rožei tiesiog trūksta pesticidų?).

Rolandas iš Gileado - paskutinis aristokratiškos profesijos atstovas, paskutinis Šaulys, žmogus, kuriam suteikta garbinga teisė nešioti šaunamuosius ginklus. Jo namuose, šimto pilių mieste, įvyko revoliucija, palikusi po savęs griuvėsius. Tačiau tai tik vienas iš ženklų, kad pati pasaulių esmė sugedo. Visų spalvų šviesa, kartu sudėta, sudaro baltą šviesą, tačiau Bokštas, esantis Dvylikos spalvų Ašimi, yra Tamsus, tiksliau, visiškai juodas. Akivaizdu, kad jis prisuktas klaidinga kryptimi, nes pasauliai stoja, džiūsta, gyvybė iš jų garuoja į niekur, įsigali puvimas ir visų rūšių smarvė. Štai paskutinis Šaulys ir keliauja į Bokštą pataisyti to, kas ten bebūtų blogai. Jį skatina eiti ne viltis: Rolandas turi per mažai vaizduotės, kad ko nors viltųsi. Visų karių karį veda pareiga, užsispyrimas ir pamišimas, kurie tėra tos pačios būsenos skirtingos stadijos.

Deja, „Šaulys" - knyga lyg ir be pabaigos, tą pripažįsta pats autorius, nors nelaikyčiau to trūkumu. Tad jei kam pasirodė, kad ši istorija - pusiau alegorinis fantomo vaikymasis, šviesa tunelio gale, kruvina auka dėl nesuprantamo tikslo... - nenusiminkite, „Šaulys" - tik pradžia, ir viskas taps aišku skaitant toliau. Netgi Rolandas nusileis truputį arčiau žemės, pamatysime jį ir kitų žmonių akimis, pasidarys įmanoma jį pamėgti kaip žmogų.

Laukiame, kuo baigsis, bet kol kas žada būti geriausias Kingo darbas

“Eigulį rasti negreit pavyko, o kai suradome, sužinojome daug naujo apie vulkaninius triušius. Jis, žinoma, juos gerai žino, dažnai mato ir parke, ir kituose šlaituose. Neseniai pats sugavo du teporingus, pabrėžė jis išdidžiai.

– Kur jie? – sušukau.

– Kaip tai kur? Suvalgiau.

Kalbėjome apie gyvūnus, kurie – bent jau oficialiai – Meksikoje labiausiai saugomi. Su manimi kalbėjosi Nacionalinio parko eigulys. Nemanykite, kad tokia padėtis tik Meksikoje – taip yra visur, kur apsiribojama “popierine” gyvūnų apsauga.” 129 p.

Ką ten kalbėti apie trečiojo pasaulio šalis, kai vienas iš sunkiai sugautų teporingų žuvo toje pačioje solidžioje Anglijoje dėl aplaidaus oro uosto darbuotojų požiūrio į gyvūnus. Sukišo narvus į kažkokį angarą, kol popierius tvarkė, lyg ten būtų kokios plytos, o ne vieni rečiausių pasaulyje triušių…

Žodžiu, į raudonąją knygą gyvūnai ir augalai patenka ne vien dėl aktyvaus jų ar jų gyvenamosios aplinkos naikinimo, o ir dėl paprasčiausio biurokratizmo, aplaidumo, nenoro suprasti, kad kartais neveikla – irgi kenkimas. Džeraldo Darelo tuo neapkaltinsi. Jo įkurtas retų gyvūnų zoologijos sodas, jo knygos, propaguojančios gamtosaugines idėjas, – tikrai nemažas indėlis į šį sąjūdį. Dažnai žmonėms reikia ne tiek noro, kiek žinojimo, kaip ir ką turime saugoti nuo savęs pačių. Džersio saloje (Didžioji Britanija) įkurtame laukinių gyvūnų apsaugos treste, deja, lankytis neteko, bet “Sugaukite man kolobusą” – viena iš knygų apie gamtą, kurias nuo vaikystės moku kone mintinai. Dž. Darelo talentas sudominti – neabejotinas. Ar aprašomos būtų ekspedicijos po egzotiškas šalis, ar visai buitiniai dalykai, pvz., problema kaip pagaminti narvą, geriausiai tinkantį žmogbeždžionėms, tekstas nepaleidžia. Taip ir blaškaisi su autorium po pasaulį – iš tai į Afriką, tai į Pietų Ameriką, tai atgal į Angliją, kur laukia ne tik problemos, neišmokėtos skolos, nesusipratę lankytojai (sugebėti atsisėsti ant papūgos aros!..), bet ir pasišventę savo darbui zoosodo tarnautojai. Tiesą sakant, rašytojas ir skiria šią knygą jiems, nepalikusiems zoosodo sunkiomis minutėmis, savo noru net laisvą dieną susirenkantiems prižiūrėti susirgusio augintinio. Nenuostabu, jog tokių žmonių prižiūrimi gyvūnai, gamtoje sparčiai nykstantys, susilaukia prieauglio, kaip kad baltaausiai fazanai, šimpanzės, kolobusai.

Kolobusai, arba gverecos, – retos rūšies Vakarų Afrikos beždžionės, vienos juodai baltos, kitos raudonai juodos. Vietiniai gyventojai, deja, jų neskiria ir naikina kartu visom beždžionėm, kurios niokoja kakavmedžių plantacijas. Šių labai gražių beždžionių vardu ir pavadinta knyga. Tačiau ekspedicija Afrikoje, kurios metu pavyko sugauti kolobusus, – dar ne viskas. Reikėjo ne tik sugauti gyvūnus, bet ir juos išsaugoti. Viena jų rūšį, raudonai juodąsias, net teko paleisti dėl to, kad beždžionėlės neėmė siūlomo maisto… Kad prijunko kitos, kad vėliau susilaukė jauniklių – nepaprastai atkaklaus darbo, sumanumo pasekmė. Daugybę kartų beždžionėms buvo tiesiami maisto gabalėliai, kol tos nusileido ir paragavo jo... Belieka žavėtis Dž. Darelo bendradarbių išradingumu, meile gyvūnams, ir jo mokėjimu viską aprašyti taip, kad pats tampi įvykių dalyviu.

Šilta knyga apie skaudžias problemas – žodžiu, kultinė ;]

- Nieko panašaus! - gyvai atkirto Trotelreineris. - Tikrovė, mielasis pone, pati tikriausia tvirtovė!" 147 p.

Kaip čia taip įvyko, kad "Skaitytoje" iki šiol neapžvelgta nė viena fantastikos metro S.Lemo knyga, net nežinau, tačiau tą pastebėjus turbūt pats laikas klaidą ištaisyti. Tuo labiau, kad "Futurologų kongresas" - ne tik vienas geriausių PFAF serijoje išleistų kūrinių, bet ir apskritai pasaulinės fantastikos klasika. Bent jau, būtų leista apie tai spręsti man.

Knygos pagrindą sudaro astronauto, "tolimojo galaktinio plaukiojimo kapitono, meteorų ir kometų medžiotojo, nenuilstančio aštuoniasdešimties tūkstančių trijų planetų atradėjo ir tyrinėtojo" etc., etc. Jono Tykiojo kelionių po laiką ir erdvę užrašai. Na, bet kosmine muilo opera čia net nekvepia. S.Lemas drąsiai ima įprastus (pseudo)mokslinėje fantastikoje štampus ir apžaidžia juos taip, kad negali nesižavėti. Net savo paties rimtuose kūriniuose naudotų idėjų neapeina! Jei pamenate, "Soliaryje" Kelvinas sprendė problemą: ar įmanoma įsitikinti, kad regi haliucinacijas arba neregi. Jutimais pasikliauti negalima, - matomų, liečiamų daiktų tariamas realumas nieko neįrodo. Jo išeitis - apskaičiuoti nebeprisimenu ko astronavigacinius parametrus ir sutikrinti juos su kompiuterio pateiktais skaičiais, atrodo pakankamai išradinga. O štai Jonas Tykusis, įtaręs, kad vėl ir vėl mato haliucinacijas, atrado kitą būdą: pabandyti ant ko nors pajodinėti arba tiesiog liuoktelti į dvokiantį vandenį požeminiame kanalizacijos tunelyje, kur jis su mokslininkais ir žurnalistais pasislėpė nuo BEMBŲ bei bombų atakos. BMB - broliškos meilės bombos, kuriomis Kostarikanos vyriausybė nutarė subembarduoti sukilusius maištininkus ir dėl visa ko visus kitus. O tarp tų visų kitų pasitaikė ir futurologų kongreso, svarsčiusio įvairius visuotinos Žemės katastrofos variantus, nariai. O negana, kad žmonės per BEMBAS, vandentiekio vandenį ir dujas buvo apkrėsti psichotropinėmis medžiagomis, kurios skatino juos visokeriopai mylėti ir globoti vieniems kitus, kas jau savaime nieko gero, dar psichologinę atmosferą užnuodijo ir haliucinogenai… Iš vienos haliucinacijos į kitą ir keliauja Jonas Tykusis, niekaip negalėdamas išsiaiškinti, ar tai, ką mato, realu. Kita vertus, tie vaizdiniai itin pamokantys, ypač paskutinis, apie chemokratinę visuomenę, nuo gamtos ir demografinių problemų besiginančią iliuzijomis.

Kita knygoje iš panagių išnagrinėta tema irgi fantastų taip pamėgti fokusai su laiku. Pirmyn į praeitį koreguoti istorijos! Ne tik žmonijos, bet ir viso pasaulio. Kaip sakoma, sukurti viską iš naujo, tik truputį geriau. Kur ten truputį, - pagal Jono Tykiojo, pakviesto į ateitį koordinuoti praeities gerinimo, planus, turėtumėm būti dori, lapuoti, estetiškos fiziologijos padarai. Jau nekalbant apie etišką evoliuciją be karų ir kitų skerdynių. Tik bėda, padėjėjai pasitaikė tikri nenaudėliai ir prikepė tiek blogų projektų, kad dabar baisu ir pažiūrėti į žmonijos istoriją. S.Lemas žaidžia su vardais (Haris Tottelis, H.Omeras, A.Donajus), su nenormalumu dvelkiančiais fizikos ar istorijos faktais, lanksto laiką šen bei ten, nesigilindamas į to mokslinį pagrindimą, kas čia tik gadintų efektą.

Neverta aprašinėti visų šioje knygoje pateikiamų epizodų, nors jie kiekvienas originalūs, pašaipūs, taiklūs. Sunku pasakyt, kuris daro didžiausią įspūdį… Tačiau S.Lemo talentas ir erudicija pavydėtini, ar jis rašo apie Bulvininkų ir Antibulvininkų judėjimus, ar apie informacijos ir materijos mainus. Lyg ir rimta, bet juokinga. Arba atvirkščiai.

Fantastams - privaloma

Gėda, bet ilgai buvau tas, kuriam vardas Milan Kundera teapsiribojo keliomis enciklopedinio pobūdžio žinių eilutėmis, filmu „Nepakeliama būties lengvybė“ ir nebaigtu skaityti to paties pavadinimo romanu bei puikiu Vilniaus Jaunimo teatro spektakliu „Žakas fatalistas ir jo šeimininkas“. Bet pagaliau ir vėl atėjo pažinimo džiaugsmas! Na, o jeigu apžvalgą skaito tie, kurie iš tiesų dar nesusipažino su šio autoriaus kūryba, tai vis dėlto pravartu žinoti, kad jis jau įėjo į XX a. antrosios pusės pasaulio literatūros paveldą. Gimęs 1929 m., čekas, vos pradėjęs rašyti išprašytas iš socializmo žmogišku veidu statybvietės už labai nesocialistiškus kūrinius, dabar gyvenantis Prancūzijoje ir vis dar rašantis, vis dar stebinantis…

„Juokingos meilės“ jau tik viena iš penkių lietuviškai išleistų M. Kunderos knygų, kitos: „Nepakeliama būties lengvybė“, „Atsisveikinimo valsas“, „Gyvenimas yra kitur“ ir vėliausia - „Lėtumas“, bet, žinoma ne tai svarbiausia. Svarbiausia, kad pradėjęs, skaitydamas ir pabaigęs skaityti šią knygą jautiesi velniškai keistai ir vis kitaip – pirmiausia, bandai suvokti: apie ką ji, kokia ji? O atsakymų labai daug…

Pirmiausia, ji apie meilę, kaip ir sako pavadinimas. Įdomus momentas – angliškai ši knyga buvo pavadinta „Laughable Loves“, t.y. ne „Juokingos meilės“, o su kiek kitokiu reikšminiu atspalviu, galbūt „Meilės, iš kurių galima juoktis“. Bet gal tik man vaidenasi skirtumas tarp šių pavadinimų… Antra, ji – apie erotinę meilę. Taip, erotika tiesiog liejasi per kraštus, tačiau kokiu pjūviu! Atrodytų, kad kažkas, sėdintis, stebintis ir būdamas tiesiog velniškai įžvalgus, žavisi geismų išprovokuotais paradoksais, juos kruopščiai registruoja ir pateikia kitiems: štai, žvelkite, taip jūs iš tiesų atrodote! Galbūt kai kas pavadintų tai meilės jausmo nuvainikavimu, visko suvedimu į „antrą galą“, bet, man rodos, retas kuris drįstų autorių išvadinti ciniku – jis tiesiog labai gerai suvokia žmogaus esybę ir kiek kūnas ten užima. Trečia, ji apie istorijas – žaidimus. Žiaurius žaidimus, kurių sumanytojai ir figūrėlės – žmonės, tampantys savo žaidimų vergais. Ir nors autorius aiškiai duoda užuominas, gerokai hiperbolizuodamas situacijas (pvz., „Symposion“), tačiau jų įtikinamumas – nemažėja. Ketvirta, ji apie iš tiesų juokingas istorijas, kai kurias – beveik absurdiškai („Eduardas ir Dievas“), kitas – tragiškai („Netikras Autostopas“), trečias – labai pamokamai („Daktaras Havelas po dvidešimties metų“). Penkta – ji baisi. Baisi, nes suvoki, kad buvo gyvenime akimirkų, kai buvai vos ne tobulas tokios istorijos – žaidimo dalyvis – auka ir kad tol, kol turi kūną, jis ir toliau su tavimi žais. Šešta, ji parodanti kelią – kelią, vadinamą susitaikymu ir suvokimu, kad viskas yra taip, kaip yra: juokinga jaunystė, juokinga senatvė, juokingas gyvenimas ir kas neišmoko juoktis tevertas atsainaus gailesčio, bet ne užuojautos.

P.S. Ir labai keistai skamba ant nugarėlės žodžiai, apibūdinantys turinį: „mūsų laikais neįmanomas Don Žuanas, juokinga jaunystė“, todėl, kad perskaitęs įsitikini – viskas įmanoma ir viskas yra, tereikia apsižvalgyti, nuvogus lašelį M. Kunderos talento…

Šedevras