“Kada legenda pavirsta legenda? Kodėl mitas tampa mitu? Kiek amžių turi praeiti, kad pusiau užmiršti įvykiai virstų pasaka? Ir kodėl kai kurie faktai taip ir lieka neginčytini, kai tuo tarpu kitų tikrumu imama abejoti, jei tik jie apskritai nesudyla ir neišsitrina iš atminties?”

Anne McCaffrey

Kai 1968-aisiais Anne McCaffrey pelnė Nebula už nedidelę apysaką “Dragonrider”, vargu ar kas nors galėjo žinoti, kad ši apysaka pavirs didžiuliu ciklu (berods, 19 romanų), pelnysiančiu rašytojai milžiniška populiarumą. Perno planetos pavadinimą žino netgi tie, kurie niekada neskaitė nė vienos McCaffrey knygos, tačiau dienas bei naktis praleidžia prie kompiuterio. Tai jau 1999 pasirodžiusio RPG žaidimo “Dragonriders – Chronicles of Pern” nuopelnas. O Interneto svetainių, pašvęstų šiam ciklui – gyva pekla.

Tačiau gana ditirambų – pažvelkime, apie ką pasakoja šios knygos.

Kažkur kosmoso tolybėse skrieja Perno planeta. Prieš daugelį šimtmečių joje įsikūrė kolonistai iš Žemės. Tačiau tai buvo taip seniai, jog dabartiniai Perno gyventojai nė kiek neabejoja per amžių amžius gyvenę šioje planetoje. Na, o tie, pirmieji, kolonistai susidūrė planetoje su visiškai netikėtu pavojumi – sidabraspalvėmis Gijomis, krentančiomis iš dangaus ir naikinančiomis visą, kas gyva.

Paaiškėjo, jog šios negandos kaltininkė – Raudonoji Žvaigždė. Kartą per 200 Apsisukimų ši žvaigždė priartėja tiek, kad joje besiveisiančios Gijos gali pasiekti Perną. Ir pasipila iš dangaus mirtį nešančių Gijų lietus… Tuomet perniečius gali išgelbėti tik drakonai ir jų raiteliai.

Tačiau 200 metų – nemenkas laiko tarpas. Per tą laiką Perno gyventojai spėja primiršti visas Gijų nešamas negandas ir pradeda abejoti raitelių reikalingumu…

Dėl savo nestabilios orbitos Raudonoji Žvaigždė kartais praslenka pernelyg toli nuo Perno… Tuomet Gijos nepasirodo netgi 400 apsisukimu. Na, o per tiek laiko bet koks įvykis tampa legenda, pasaka… kurios įdomu klausytis, bet sunku ja patikėti.

Tai tik keliais žodžiais nupieštas anaiptol ne pilnas Perno pasaulio vaizdas… Nenorėdamas atimti malonumo iš tų, kas dar neskaitė McCaffrey knygų, siužeto neperpasakosiu. Tačiau romanai parašyti sklandžiu, patraukliu stiliumi. Pasakojama neskubriai, stengiantis perteikti kuo tikslesnį Perno pasaulio vaizdą. Galbūt tame ir slypi šio ciklo patrauklumas?

Drakonai, bet nefantasy

Kiekviena tauta apie savo istoriją mėgsta rašyti dvejopai - besigirdamas šlovinga praeitimi, tuo pačiu dažniausiai apverkdama liūdną dabartį, arba kaip tik pasirenka liūdniausius istorijos tarpsnius ir ten ieško grožio, romantikos, kilnumo. Taigi, 1930 m. visa Lietuva, tvirta Tautos Vado ranka vedama per dar nepradedančius tamsėti tarptautinės politikos vandenis, triukšmingai šventė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto mirties 500 metų sukaktį. Šia proga buvo paskelbtas literatūrinis konkursas romanui apie Vytautą, sakoma, kad jam A. Vienuolis ir paskyrė vieną geriausių savo, o mano manymu - ir lietuvių literatūros istorijoje, istorinių romanų - "Kryžkelės". Deja, kūrinys konkurso nelaimėjo. Nors to konkurso, berods, nelaimėjo niekas - A. Vienuolis negavo pirmos vietos dėl to, kad taip ir neaišku - tai romanas apie Vytautą, ar apie Vytauto epochą, o kitų kūrinių lygis netenkino komisijos…

Istoriją, be abejo, visi mokėmės ir puikiai žinome, kaip Vytautui atiteko Lietuvos sostas - sąjunga su kryžiuočiais, žemaičių dovanojimas… Ir viskas vardan jos, tos Lietuvos! Tad iš tiesų, tam sudėtingam XIV a. pabaigos laikotarpiui labiausiai ir tinka apibūdinimas - kryžkelės. Kryžkelėse visi: žudomi arba krikštijami lietuviai; valdovas, susidedantis su priešais; netgi nutautėjęs prūsas - ir jis gali atsidurti kryžkelėje…

Romane pinasi keletas siužetinių linijų: sukto, žiauraus avantiūristo kryžiuočio Hanso Cvibako, riteriškai kilnaus, bet jau tarsi nutautinto prūsų bajoro Griežės, pačio Vytauto ir jo žmonos Onos. Vienas iš įdomiausių rašytojo sprendimų - tai neidealizuoti Vytauto, jo veiksmus stebėti tarsi iš šalies, tačiau ir nesmerkti: jis valdovas ir diplomatas, už jį turi kalbėti jo veiksmai. Kūrinyje daug visko: kryžiuočių žygiai per Žemaitijos girias, Vilniaus puolimas, Vytauto gyvenimas Marienburge, viešnagė žemaičių bajoro Knystauto pilyje. Daug buities, papročių, daug istorinės rekonstrukcijos - tiesa, kai kuri S. Daukanto stiliuje (kriviai, vaidilutės ir kt.) Veikėjai, jų portretai - įvairiapusiai, pakankamai įtikinami, nors yra ir šaržo bei komizmo (pvz., Oskaras Fuchsas). Tiesa, teigiamo kryžiuočio tikrai nerasite - jie arba blogi šiaip, arba iš idėjos, arba kvaili; neigiamą lietuvį - irgi sunkiai, bet šabloniškumu autoriaus tikrai kaltinti nebūtų galima. Na, ir, pagaliau, riteriškai romantiška meilės linija - riterio Griežės ir Knystauto dukros Laimos, sukelianti istorines pasekmes.

"Riteris Griežė tuojau suvaldė savo žirgą. Pamatęs, kad Knystautaitę neša jos arklys, šuoliais pasileido paskui. Pasivijo jau raiste <…> Riteris greit nušoko nuo žirgo, permetė ietį, per ją skersomis prisiartino prie bajoraitės ir ištiesė jai ranką. Bet čia pamatė, kad ir jis pamažėl grimzta. Nieko nelaukęs jis sugriebė bajoraitę į glėbį <…> Nešdamas matė jis arti savęs jos gražų veidą, matė mėlynas akis, gelsvas kasas ir jautė savo stipriose rankose brangų, malonų nešulį; jautė tamprias jos kūno formos, jos minkštus drabužius. Bajoraitė viena ranka apkabino jį už kaklo, o kita - prilaikė savo drabužius ir, lyg nusigandusi, lyg drovėdamasi, giliai kvėpavo, ir vis slydo per riterio kaklą jos švelni rankutė. <…>

- Bajoraite, tu nusigandai? - sumišęs paklausė riteris, statydamas ją ant žemės.

- Taip, - sukrutėjo jos lūpos.

Ji dar labiau užkaito ir nežinojo, kur dėti rankas.

- O ar neužsigavai?

- Ne, - vėl sukrutėjo jos lūpos ir, nepakėlusi į riterį akių, pasakė: - Ačiū tau, narsusis riteri."

(p. 253)

Na, ir kuo Griežė prastesnis už Gaveiną ar Lanselotą?

Tad trumpai - tai vienas iš kūrinių, kuriuos visada prisimenu, kai noriu apginti lietuvių literatūros garbę: jis įdomus, jis įtraukiantis, jis istoriškas, jis žmogiškas. Keista, kad šį romaną buvo pakartotinai išleidę net sovietmečiu - negi "Puodžiūnkiemio" 'socialistinis realizmas' tokius stebuklus darė?

Stipru!

"jei kris Ispanija,

jei kris žemyn nuo žemės, -

kaip greit, vaikai, jūs nustosite augti!

<…> kaip nusileisite jūs abėcėlės pakopomis

ligi raidės, nuo kurios prasideda siaubas!"

(Ispanija, atitolink nuo manęs šią taurę, p. 62-3)

Ispanijos pilietinis karas tebuvo preliudija; vėliau prasidėjęs antras pasaulinis užgožė šiuos įvykius. Nespėjo suskambėti ir Sesario Valjecho du paskutiniai eilių rinkiniai, kurių atsiradimą būtent pilietinis karas ir paskatino. 1923 m. visam gyvenimui ištremtas iš gimtosios Peru už kairiąsias pažiūras, jis pasižadėjo nerašyti nieko, kol tai neišplauks iš jo "vidinės būtinybės", ir laikėsi šios poetinės abstinencijos ištisus penkiolika metų. Tik Ispanijos pilietinis karas privertė jį vėl prabilti, - skausmingai, tragiškai. Šis karas jį ir numarino: poetas mirė nuo išsekimo, ligoninėje. Turbūt visiems rašytojams mirus, jų kūryboje ieškoma užuominų apie mirtį, ir jos pritaikomos jiems patiems, o juk nėra tokio, kuris šį dalyką aplenktų… Tačiau S.Valjecho aiškiaregystė - nejaukiai tiksli: "Numirsiu aš Paryžiuj lyjant lietui,/ jau aš gerai prisimenu tą dieną./ Paryžiuj lis rudens lietus kaip šiandien,/ kaip šiandien bus tikriausiai ketvirtadienis." ("Juodas akmuo ant balto akmens", p. 40.). 1938 m., Paryžiuje, vieną ketvirtadienį S.Valjecho nebeliko. Liko liūdesys.

Yra poetų, kurie kančią demonstruoja, preparuoja ją visų akivaizdoje it kokią varlę. S.Valjechas nieko neįrodinėja, jis tiesiog toks, - kiekvieną sielvartą priimantis kaip savo, ne tik matantis, bet ir nepamirštantis pasaulio neteisybių. Apskritai, iš žmonių, kurie persunkti veltšmerco: "Lig šiol maniau, kad viskas pasaulyje yra tėvai ir vaikai. Tačiau mano skausmas - nei tėvas, ir nei sūnus. Jis neturi nugaros atsigulti nakvynei, ir per plati jo siela rytą nubusti." ("Kalbėsiu apie viltį", 39 p.). Amžiams prarasta tėvynė, griuvėsiais virstanti Europa - visa tai nežadino optimizmo, bet tokio koncentruoto tragizmo kitų Lotynų poetų eilėse sunku aptikti. "Mirė mano revolveryje mano motina, kumštyje mano sesuo ir brolis kruvinuos viduriuos mano<…>. Mirė mano amžinybė ir aš budžiu prie jos" ("Valandų smurtas", 22 p.). S.Valjechas tarp aktualijų (Gernikos, Bilbao, Durango mūšiai) nevengia įterpti ir siurrealistinių, a la S.Dali motyvų:

"Kas man, kad užsimečiau/ ant pečių kiaušinį vietoj apsiausto?" (p.89), tačiau jie anaiptol neatrodo žaismingi, lengvi. Gal ir dėl šito kryptingumo pas mus S.Valjechas nėra toks žinomas kiti Lotynų poetai, Garsija Lorka ar Pablas Neruda. Gal jo alegorijų, nutylėjimų pilną kalbą sunku išversti, - aprašoma knygelė - pirmasis bandymas pateikti poetą atskiru leidiniu lietuviškai. Tačiau bet kokiu atveju, S.Valjechas daro įspūdį. Jis nežaidžia poezijos.

"Mirtis? Nuneik ją visai savo rūbais!

Gyvenimas? Nuneik jį savo mirties dalimi!

Galvok, laimingas galvijau:

Apgailėtinas dieve, nusivožk kaktą.

Po to kalbėsime."

"Girdėk savo masę, savo kometą…", 85 p.

Maištinga tragika

"Tolimiausias krantas" - trečioji fantastiškosios močiutės ciklo "Žemjūrės burtininkas" knyga. Tiesą sakant, didžioji dauguma skaitytojų šia knyga yra linkę ir užbaigti ir Žemjūrės ciklą, atkakliai vadindami jį trilogija, nors gerokai vėliau U. Le Guin dar parašė ir 4-ąją knygą "Tehanu: paskutinė Žemjūrės knyga", tačiau ji sulaukė labai nevienareikšmių, o iš macho pusės, kurie visgi yra gausesnė fantastikos skaitytojų kategorija - netgi labai neigiamų atsiliepimų. Sako, kad joje autorė iškeliavo į feminizmo lankas, nors neskaitęs to negaliu nei patvirtinti, nei paneigti. Kaip bebūtų, "Eridanas" ketvirtos knygos neleis, bet norėtųsi nepalaidoti vilties, kad pasirodys kiti U. Le Guin kūriniai, o jų yra dar ne vienas ir ne du.

... Žemjūrė pasikeitė - kažkas nutiko, ir magai, kuriems paklusdavo bangos, vėjai, medžiai, pašaukti tikraisiais vardais, ėmė prarasti savo galias. Magija tarsi traukėsi, viena po kitos apleisdama Žemjūrės salas, kol baimingos žinios pasiekė ir Roko salą, kur nuo amžių stūksojo magų mokykla. Gedas, dabar jau tapęs Aukščiausiuoju Magu ir vadinamas nebe Vanagu, o Sakalu, priverstas iškeliauti į tolimą, pavojingą ir paslaptingą kelią. Aukščiausiąjį Magą lydi Enlado valdytojo sūnus, Morredo karalystės sosto paveldėtojas Arrenas - vos įžengęs į jaunuolio amžių… Neabejotina - jiedu išsiaiškins, kas nutiko magijai ir kodėl žmonės ėmė kartoti: "na ir kas ta magija - ji vis tiek neapsaugo nuo mirties…"

Nekenčiu perpasakoti siužeto! Ypač siužeto knygų, kur jis - tik plikas skeletas… Žemjūrė - tai visada kelionė: per sušiauštas bangas, gilių požemių tamsą, per savo vidų ir baimes. Mirties baimė visada yra stipriausia - bet ką gi siūlo vietoj jos, paslaptingas burtininkas, pajudinęs pasaulio pusiausvyros lėkštes? Ar tik tai nėra dar klaikiau ir nepakeliamiau? Žemjūrė - tai ir buvimas kartu, buvimas TEN. Tik pagalvokite - jų vardai viena kalba gali reikšti "kalavijas", o kita - "uosis", bet kas galėtų pasakyti - kas iš tiesų stipresnis: lūžtanti kalavijo geležtė ar nulinkstanti, bet atsitiesianti uosio šaka?

Šedevras, kaip ir ankstesnės. Rami, protinga ir guodžianti. Tyli ir suprantanti. Niūri, bet ne beviltiška. Žemjūrė. Le Guin. Perskaityti PRIVALOMA.

Šedevras Nr.3.

“Mėnulis švietė pro langą tiesiog į tigrą knygoje.

– Koks tu liesas! – tarė mėnulis. – Gal nori ėsti?

– Noriu, atsakė tigras. – Žodžių noriu.

– Žodžių?

– Taip. Kai man seka pasakas, aš visą laiką storėju ir storėju, storėju ir storėju.” P. 200.

D.Biseto pasakos iš tiesų praryjamos vienu ypu. Jos tokios lengvos, trumpos, paprastos, kad sunku suprasti, kuo taip patraukia žmones visame pasaulyje. Tuo labiau, kad jos – labai angliškos, nesvarbu, kad veiksmas kartais vyksta Nepale ar Australijoje. Tačiau būdingas anglų tautosakos klasikos stilius labai jaučiamas (plg. “Motulės Žąsies eilėraščius”). Toks nerūpestingas, linksmas absurdas, net nebandant paaiškinti jo kokiais nors filosofiniais išvedžiojimais. Tarkim, Anglijos karalienė, išvažiavusi ieškoti išmintingiausio žmogaus karalystėje, išalksta ir eina nusipirkti žuvies ir keptų bulvių. Negana to, nuperka jų ir savo vežikui. Ir jokių samprotavimų tema “karaliai – irgi žmonės”; užsimanė, išlipo iš auksinės karietos ir apsipirko… Pasakoje apie pavydinčias viena kitai geležinkelio stotis irgi jokių paaiškinimų to fakto, kad stotys kalba ir vaikšto. Tiesiog taip yra ir viskas. Tuo “visagalimumu” be nurodomų priežasčių Biseto istorijos primena vaikų žaidimus, kur pašnekovais tampa bet kas, – nuo stulpo iki vabalo.

Ir, žinoma, istorijos turi būti galimos iliustruoti, nes ne paslaptis, kad autorius iš pradžių jas papasakodavo žiūrovams iš TV ekrano, piešdamas herojus, o tik paskui surinkdavo į knygas. Beje, pas daugelį jauniausios kartos lietuvių Biseto herojai irgi atkeliavo visų pirma per “Keistuolių teatro” teleistorijas ir spektaklius.

Biseto pasakos – anaiptol nerevoliucingos. Rašytojus, kaip ir dera, pabara pasipūtėlius ir neklaužadas, bet žiauriai nebaudžia. O geriečiai negarbstomi ir nešlovinami, nes gėris juk normalus reiškinys… Būtent tokiu požiūriu į veikėjus, o ne urbanistiniais motyvais “Aukštyn kojom” skiriasi nuo įprastų mums liaudies pasakų, Anderseno ar brolių Grimų dažnai žiaurokų motyvų. Bet nepaisant to, daug Biseto herojų tapo visuotinai žinomais – paršiukas Ikaras, liūdna linksma žuvelė, autobusiukas, kuris bijojo tamsos, krokokatinas, ir taip toliau. Matyt, ne veltui.

Teigiamos, bet nenuobodžios pasakos

Malonu išgirsti, kad naujasis Steveno Spielbergo režisuotas mokslinis fantastinis filmas "Minority Report" karaliauja ne tik pagal pajamų skaičių, bet ir draugiškai sutinkamas kritikų, dar maloniau žinoti, kad filmas paremtas Ph. K. Dick'o apsakymu. Na, o, kaip minėta ankstesnėse apžvalgose, Ph. K. Dick’o ir William Gibson’o mokiniu yra laikomas vis dar jaunas, vis dar perspektyvus britų rašytojas Michael Marshall Smith, Jungtinėje Karalystėje debiutavęs premijuotu romanu "Only Forward", JAV sudrebinęs "Spares", na, o trečioji knyga buvo "One Of Us". Bus ir ketvirtoji - nekantriai laukiama "The Straw Man", turinti pasirodyti 2002 m. rugpjūtį, nes autorius keitė leidėjus, rašė scenarijus, gal ir ilsėjosi. O poilsio jam reikėjo, nes trečiajame, šiandien pristatome "One of Us", skaitytojai pajuto tam tikrą autoriaus nuovargį, temų kartojimąsi, todėl romano vertinimai nebuvo vienareikšmis susižavėjimo klyksmas…

Vėl nelabai tolima ateitis, naujos profesijos - pvz., prisiminimų nešioklis. Tarkim, nuobodžiaujanti žmona labai norėtų susukti vienos nakties romaniuką, bet ją stabdo tai, kad visą tą laiką neišjungsi sąžinės ir malonumas gerokai suprastės… Nieko tokio! REMtemp darbuotojai padarys taip, kad tas kelias laukinio malonumo valandas jūsų atmintyje sutuoktinio tiesiog neliks - jį panešios kas nors kitas, tiesa, paskui privalėsite pasiimti atgal, bet gal patirtas malonumas kompensuos? Pagaliau - tai tik buitinis pavyzdys, bet būna ir daug rimtesnių situacijų - pvz., išbandymas melo detektoriumi. Žinoma, šis verslas nėra legalus, bet Hapui Thomsonui gyventi reikia. Ir gyvena neblogai, tiesa, kartais galvą paskauda nuo svetimų prisiminimų. Tačiau viena iš nešiojamos atminties savininkių pabėga neatsimėmusi savo prisiminimo… Žinoma, kas supaisys tuos klientus, tačiau tokį prisiminimą nešioti ne taip jau malonu - juk jis apie paslaptingą žmogžudystę…. Bet ir tai dar būtų pusė velnio, tačiau šia reminescencija staiga susidomi keletas subjektų, kurie gali priversti Hapą atsisakyti darbo: 7 vyrukai pilkais kostiumais ir juodais akiniais, LAPD, galiausiai - nežinia iš kur išdygusi Hapo eks-žmonelė, samdoma žudikė… Visi jie kažko nori, dažniausiai – to, ko Hapas net nežino, nuo visų reikia bėgti. Ir kuo greičiau - tuo geriau…

Tai - net ne knyga, tai - tau prieš akis slenkantis pasiutusio veiksmo ir intrigos filmas, kuriame beveik niekas neaišku iki pat ir net po paskutinių puslapių. Tačiau Smitho vizijos jau daug kuklesnės - ateitis apsiriboja keletu naujų technologijų, kibererdve, o visa kita susiveda į didelį, suregztą – perregztą, įtemptą šaudo - gaudo. Taigi, iš pritrenkiančio "Only Forward" vizionieriaus Smithas tampa tik šiurpio su fantastikos elementais meistru… Tai liūdina, nors gal reiktų džiaugtis – žmogus pasijuto išsisėmęs ir pasuko kita linkme, kur sekasi tikrai ne prasčiau…

Vis dėlto, iš knygos labiausiai įsimena ne pre-matriciniai (nors paralelės su “Matrica” akivaizdžios, tačiau romanas jaunėlesnis) pilkakostiumiai vyrukai, ne paslaptinga intriga, o vienas šalutinis personažas - Hapo laikrodis. Ypač epizodas, kai Hapas išsiunčia pastarąjį į žvalgybą už kampo, o pradėjus šaudyti tasai greitai parbėga, užsirango Hapo kostiumu, įkrenta į kišenę ir ima piktintis: "Tu nepatikėsi! Jie į mane šaudė!" Tokiuose epizoduose nevalingai išsišiepi - taip, tai tas pats M. M. Smithas, pasakojęs apie šiltą alų įspėjančius šaldytuvus, vienkartines picos mergaites, įžūlius kompiuterius ir kitokius vartotojiškos visuomenės džiaugsmus…

Taigi, šis romanas pirmiausia rekomenduotinas kokybiškos veiksmo fantastikos gerbėjams, antriausia – M. M. Smitho gerbėjams, trečiausia – tiems, kam patiko apžvalga.

Kokybiškas šiurpis su fantastikos elementais

Leidykla "Tyto alba" ir vėl pasuko į juodojo humoro lankas - galbūt paskatinta neseniai išleistos Samuel Shem "Dievo namų" sėkmės (beje, eina kalbos, kad yra lietuvių autoriaus šios knygos analogas - apie Lietuvos medikų darbą…) ji pristatė juodojo humoro pradininko - amerikiečių dramaturgo ir prozininko Josepho Hellerio romaną, kuris, tiesa sakant, ir atnešė autoriui šlovę…

Apie karą rašė daug kas - vieni jį matė kaip monstrą, traiškantį žmonių likimus, kiti - kaip neišsenkamą nuotykių ir didvyriškumo šaltinį, o treti… Treti iš karo tyčiojosi - nes realybė, ypač ją mačiusiems, tapdavo nepakeliama. Taigi, apie "22-os išlygos" siužetą (jeigu tai galima pavadinti siužetu):

Kažkur Viduržemio jūros saloje II - ojo pasaulinio karo metais buvo dislokuotos kelios amerikiečių aviacijos eskadrilės. Vienai iš jų vadovavo toks pulkininkas Ketkartas, kuris nieko negalėdavo nuspręsti be savo dešiniosios rankos, papulkininkio Korno, pagalbos. Geriausia, ką pulkininkas Ketkartas galėjo sugalvoti, norėdamas pasižymėti savo viršininkų akyse - didinti kovinių skrydžių normas. Kiekvienas eskadrilės karys privalėjo atlikti tam tikrą skrydžių skaičių, po kurių būdavo siunčiamas namo. Tačiau eskadrilės vado dėka, privalomų skrydžių norma pasiekė net 75 skrydžius, kai kitose eskadrilėse ji neviršydavo 35. Žinoma, tuo buvo nepatenkinti eiliniai lakūnai, bombarduotojai, radistai ir kiti paprasti amerikiečiai. Ir ypač tuo piktinosi pagrindinis knygos herojus - Josarjanas, kuris buvo šventai įsitikinęs, kad visi aplinkiniai jį nori nužudyti - ir vokiečių artileristai, ir pulkininkas Ketkartas, didinantis skrydžių skaičių, ir daktaras Danylka, nenorintis atleisti jo nuo skrydžių, ir lėktuvo pilotas skrendantis tiesiai virš priešo pabūklų, ir, galiausiai, žuvusio draugužio Neitlio kekšė, kuriai tai vos nepavyko… Josarjanas, kaip ir daugelis eskadrilės vyrų, stengėsi visaip išsisukti nuo tų nelemtų privalomų skrydžių virš priešo teritorijos. Lengviausiai pavykdavo pakliūti į ligoninę susimuliavus kokią sunkią negalę. Josarjanui nuolat skaudėdavo kepenis, dėl ko jis linksmai leisdavo laiką ligoninės palatoje kartu su visa kuopa tokių pat "ligonių". Ir vargšai daktarai kankindavosi negalėdami niekaip jam padėti. Iš ligoninės sugebėjo juos iškrapštyti tik vienas tikrai sužeistas teksasietis, kuris maldavo liežuviu ištisą parą sustodamas tik trumpoms miego valandėlėms. Po keleto dienų vargšas vaikinukas pats to nežinodamas "išgydė" krūvą sunkių ligonių… Buvo ten ir Mailas Pusproteris, sugebėjęs karo metu užvesti galingą verslo mašiną. Gudruolis pirkdamas Sicilijoje kiaušinius po septynis centus, juos eskadrilės valgykloms parduodavo už penkis ir dar gaudavo pelno. Jo prekybinės machinacijos tokios painios, kad taip ir nepavyko jų perprasti. Vyrukas prekiavo su puse pasaulio, net su priešais vokiečiais ir visur naudodavo eskadrilės lėktuvus. Turbūt pusė Europos buvo jo mistinės firmos dalininkais ir visi gaudavo kažkokio mistinio pelno, kurį apčiuopti nelabai buvo įmanoma.

Knygoje be galo daug veikėjų, net pamėginti juos išvardinti sudėtinga, bet dar vieną kitą galima paminėti: Vadas Baltoji Pusiau Aviža, kuris buvo įsitikęs, kad mirs nuo plaučių uždegimo (tai jam galiausiai ir pavyko), buvęs eilinis Vinterbrygas, kuris Tėvynei tarnavo iškasinėdamas ir užkasinėdamas duobes ir pas kurį visi neaišku dėl ko lėkdavo klausti patarimų įvairiausiais klausimais eskadrilės kapelionas, sergantis menkystės kompleksu ir daug daug kitų….

Kaip minėjau, autorius laikomas juodojo humoro pradininku, tačiau man, beskaitant šią knygą kilo įtarimas, kad aš neturiu humoro jausmo, nes kuo daugiau perskaičiau, tuo mažiau juokinga buvo.

Knyga žvėriškai ilga (virš 500 puslapių) ir perskaičius iki pusės pradeda varginti tas begalinis besikartojantis tyčiojimas iš visuomenės, jos kanonų, autoritetų ir prioritetų. Paskutinius puslapius įveikiau labai sunkiai, tačiau negaliu pasakyti, kad tai - šlamštas: ji gan keistoka, bet įdomi, tik galėtų būti trumpesnė. Dar viena, kas labai krito į akis - tai keista knygos sąranga. Beskaitant susidaro įspūdis, kad veiksmas knygoje plėtojasi kažkur šalia, vyksta karas, pilotai žūna oro mūšiuose, bet vis tiek viskas atrodo, kad vyksta greta, bet ne čia, kur pagrindiniai veikėjai. Ir dar tie keisti veiksmo šuoliai iš praeities į ateitį ir atgal, kas be abejo nepadeda suprasti, kas ten vyksta ir kaip….

Norintiems perskaityti siūlyčiau apsišarvuoti kantrybe, bet pabaigti knygą, jei jau pradėjote - verta. Ir gal jūsų humoro jausmas bus geresnis.

Turintiems juodojo humoro jausmą

Seniai seniai Kaune įsisteigė leidykla “Eridanas”. Sugalvojo ji leisti tai, apie ką tik galėjai pasvajoti rydamas retai pasirodančias “Zenito” serijos knygas – pasaulinės fantastikos aukso fondą. Na, ir pradžioje niekas neabejojo, kad tai tikrai – aukso fondas… Trečioji šios serijos knyga ir buvo šiandien aptariamasis neseniai atsisveikinusio su šiuo pasauliu skandinavų kilmės JAV fantasto Poulo Andersono romanas “Kryžiaus žygis į dausas”.

P. Andersonas pelnytai yra laikomas tiek mokslinės fantastikos, tiek fantasy grandu – solidus 8 “Hugo” ir 3 “Nebula” premijų kraitis, gausybė romanų, apysakų, apsakymų, dabar jau dauguma pasirodę ir lietuviškai. Bet, tiesą sakant, leidėjai pradėjo lietuvių pažindimą su P. Andersono kūryba savotiškai – mat pastarasis kūrinys yra netipinis šiam rašytojui ir tie, kurie pažindinosi su autoriaus kūryba, tarkim, “Laiko patrulio”, “Operacija Chaosas”, “Jūros valdovo vaikai” ar kitų vėlesnių knygų puslapiuose, turbūt net nenujautė, kad šis rašytojas gali trinktelėti tokią pseudo-istorinę socialinę mokslinę fantastinę satyrą kaip ši.

P. Andersonas buvo laikomas vienu geriausiu rašytojų - istorijos žinovu, tad nekeista, kad dauguma jo romanų pilni istorinių peripetijų – pvz., viename “Laiko patrulio” serijos romane netgi minima LDK! Tačiau šįsyk jis tiesiog “atvainikuoja” tuos laikus, kuriuos vėliau Renesanso humanistai, visai neprieštaraudami raganų deginimo manijai, pavadins “tamsiaisiais viduramžiais”. O koks buvo tamsiųjų viduramžių žmogus? Užguitas, neišsilavinęs, bijantis Dievo, o dar labiau – demonų. Tai mes girdėjome iš įvairių istorijos vadovėlių, bet rašytojas pasiūlo kitą variantą – taip, viduramžių žmonės buvo dievobaimingi, taip, jie žinojo, kad yra demonai, tačiau ar jų bijojo? Citata:

“Jei demonas būtų ir toliau sau ramiai stovėjęs, mes būtume neišlaikę ir išsilakstę kaip zuikiai. Bet netikėtai jis kilstelėjo ranką, kurioje laikė kažkokį vamzdelį. Plykstelėjo akinančiai balta liepsna, o aš išgirdau spragtelėjimą ir pamačiau, kaip šalia stovėjęs karys susmuko apimtas ugnies. Jo apanglėjusioje krūtinėje žiojėjo skylė.

Pasirodė dar trys demonai. Tokiai atvejais mūsų kareiviai įpratę veikti negalvodami. Suskambo Rudojo Džono lankas. Priekyje stovėjęs mėlynodis nugarmėjo nuo lieptelio persmeigta strėle. <…> Kiti trys demonai nuvirto nusagstyti jomis lyg taikiniai varžybų metu.

- Jie mirtingi! – sušuko seras Rodžeris. – Valio! Šventasis Jurgis už šauniąją Angliją! – ir nušuoliavo tiesiai prie liepto.” Išvada: “Jie nenujautė nelaimės, nes nepažinojo anglų”.

Taip prasidėjo nepamirštama ir smagi sero Rodžerio ir jo kariuomenės kelionė į kosmosą – avantiūrizmu neblogesnė nei Fernando Korteso žygis į actekų Meksiką… Oi, laukė mėlynųjų demonų nelaimės, kurių jie net negalėjo nujausti – iš kur tokie primityvūs padarai, gyvenantys “tamsiuose viduramžiuose”, ginkluoti tik lankais, kardais, katapultomis, pasirodys tokie išradingi ir tokie homo sapiensiškai pavojingi…

Keista, bet yra žmonių, kuriems šis romanas – ne humoras, o "beryšybė". “Kaip, kaip gali būti, kad ateiviai nesugebėtų susitvarkyti su tokiais kariais? Kas mėto branduolines bombas katapultomis?”, klausia jie. Bet, man rodos, P. Andersonas duoda pakankamai aiškų atsakymą, kuris, tuo pačiu, šių dienų kontekste skamba ir kaip daug universalesnis priminimas – neįvertinus priešininko gali blogai baigtis. Kai kas neturėjo tarpkontinentinių raketų, bet sugebėjo išradingai panaudoti paprasčiausius lėktuvus, pasiekdamas beveik analogiško rezultato ir nuo to neišgelbėjo jokie hi-tech kompiuteriai, sudėtingiausios radarų sistemos ir kiti modernūs žaisleliai.

Beje, šalia liuksusinio romano dar yra ir du geri apsakymai; gan įprastą temą nagrinėjantis “Žmogus, atėjęs per anksti” ir 1961 m. “Hugo” premijos laimėtojas - “Ilgiausia kelionė”.

Tikras fantastikos aukso fondas

Ingos Liutkevičienės sudaryta “Perpetuum Mobile” - gyva ir nuotaikinga Galinos Dauguvietytės biografija bei prisiminimai apie meninę ir kūrybinę aplinką, kurioje pasakotoja užaugo, subrendo ir kūrė. Dauguvietytės prisiminimai pulsuoja valiūkiškumu, šelmiškumu, džiugesiu praeitimi ir dabartimi bei šiluma gyvenimo kely sutiktiems žmonėms.

“Perpetuum Mobile” detaliai perteikia knygos herojės įspūdžių pilną vaikystę, nerūpestingai žaidžiant Dauguviečių sodyboje, valgant tėvo Nemunėlyje sugautą žuvį, Kaune stebint stebint savo įspūdingos elegantiškos mamos – aktorės vaidybą bei “dalyvaujant” teatro, meno, muzikos pažibų susirinkimuose.

Ypač stipri tėvo – režisieriaus Boriso Dauguviečio linija. Apie jį pasakotoja kalba su ypatinga šiluma ir besąlygiška meile. Nors ir jaučiamas dvasinis prioritetas tėvo asmenybei, Dauguvietytė neslepia susižavėjimo, pagarbos bei padėkos savo oriai, gražiai ir talentingai mamai – aktorei Nelei Vosyliūtei – Dauguvietienei.

Skaitytojas regi ištisą teatro, kino ir televizijos asmenybių kaleidoskopą: Lietuvos operos žvaigždę Kiprą Petrauską, dramatiškąją Kauno dramos teatro aktorę Oną Rymaitę, pokario teatro talentingąsias Galiną Jackevičiūtę bei Moniką Mironaitę, dainininkę Jeleną Čiudakovą, režisierių Petrą Abukevičių ir daug daug kitų.

Pasakojimo stilius gyvas ir be galo žaismingas. Inga Liutkevičienė tiksliai atkūrė detalę, išryškino nuotaikingą smulkmeną, neužtušavo vieno kito "negražaus” žodelyčio bei atsisakė chronologiško griežtumo brėžiant asmenybių gyvenimo linijas. Tačiau įvykių fragmentiškumas netrukdo. Rasime ir daug intymumo ir atvirumo, daug vertingos informacijos mažai težinojusiam apie Lietuvos teatro asmenybes.

Knygai būdingi gyvi, dinamiški epizodai bei jų vaizdinga tekstinė išraiška. Be galo linksma buvo skaityti kaip maža Dauguvietytė rodė mėnuliui pliką užpakalį, vėliau, pasipuošusi lyg “fyfa”, “ženijosi su tuo savo juodu šūdu” Vokietijoje, kaip ginčijosi su mama apie savo “pusę vyro”, kaip filmavo kiaulides ir užrašinėjo paršų kriuksėjimą kronikai, kaip povandeniniame laive, būdama vienintelė “baba na bortu”, pusę stiklinės gryno spirito užkando vitaminais. Nors ir neteko matyti Petraičių šeimos, aiškiai matau Irutę Lukoševičienę stypsinčią su apatiniu po kambarį, bei Praną Stankevičių šokinėjantį “su trusikais į aukštį ir į tolį Kalnų parke”. O kiek “baliavota”!..

Knyga puikiai atskleidžia “kiek kartų [Dauguvietytė] žydėjo, gelto ir buvo apsnigta” kaip tos saulės ir sniego mačiusios liepos po jos langais, daugiau nei prieš penkias dešimtis metų tėvo sodintos ir puoselėtos.

Atvertus “Perpetuum Mobile”, sunku palikti kitam vakarui. Tegu jau tie indai lieka neplauti, na, vieną kartą.

Sunku palikti kitam vakarui