“…Manasas nuklydo į nepažįstamą laukymę. Staiga priešais jį atsirado žilabarzdis senis. Vienoje rankoje jis laikė ietį, antroje – kalaviją. Tylėdamas prisiartino senis prie Manaso ir įteikė jam ietį ir kalaiją.

– Kas tu esi? – paklausė Manasas.

Ir senelis prabilo:

– Aš esu tas, kuris daugelį šimtmečių gyvena žemėje. Aš esu tas, kuris valdė turtus ir buvo patyręs laisvę, kuris dabar skursta kiniečių nelaisvėje. Aš esu kirgizų tautos dvasia. Imk šitą kalaviją, šitą ietį: juos tau paliko protėviai.” P. 15

Sudėjus į krūvą visas giesmes apie Manasą, susidarytų apie pusę milijono eilučių. 40 kartų daugiau, nei “Iliadoje”. Šis epas – kirgizų tautos pasididžiavimas. Ir kokia neteisybė, kad Manasas žinomas kur kas mažiau už Gilgamešą, Odisėją, Rolandą, Veinemeiną… Net iš suliteratūrinto, proza pereikto kūrinio alsuoja jo galybė, – tiksliau, tas pasididžiavimas ir meilė legendiniam herojui, kuriuos jaučia kirgizai. Liūtas žvaigždiškomis akimis, kirgizų ramstis ir tvirtovė, surinkęs išbarstytas kaip smiltis gentis, pavertęs jas akmeniu, nukreipęs prie pavergėjus kinus, didvyris, kurio veido bijojo pikti raganiai, kuriam paklusdavo tigrai, kuris buvo atsidavęs savo žmonėms iki mirties. Beje, žuvo jis klastingai užkluptas iš pasalų, nes atviroje kovoje šio karžygio neįmanoma užmušti. Bet nebuvo Manasas Kilniaširdis koks šabloniškas, infantilus “pasaulio gelbėtojas”. Jis ne tik vadas, bet ir žmogus. Kartais nesivaldantis, karštas, rūstus. Kartais užsispyręs ir nepaklusnus. Su būsima žmona, išmintingaja Kanikėja, ir tai spėjo prieš vestuves susivaidyti. Jis tiesus, ir nesigėdi nei džiaugsmo, nei sielvarto ašarų, skirtingai nuo dabartinių herojų. Manaso paveikslas labai gyvas ir įvairalypis. Tą patį galima pasakyti ir apie kitus veikėjus, net ir baisiausius priešus. O veikėjų čia, kaip gerame epe, devynios galybės. 40 karžygių, genčių vadai, milžinai ir burtininkai, pasalūnai Kinijos chanai ir vietiniai išdavikai, durklarankiai, vienaakiai, tėvai ir vaikai, džigitai ir jaunamartės, ponai ir vergai…

Tai poema kirgizų kovai už laisvę ir tuo pačiu – tautos patirties enciklopedija. Padavimai, dainos, papročiai čia puikiai įpinti į pagrindinę istoriją, – kol skaitai šią knygą, tampi kirgizų dvasios broliu. O žodžio taiklumas tiesiog užburia (“iš pykčio jo akys atsivėrė lyg kapų duobės” (p. 213 ); “kai septyniolika užpuola vieną, tai visada kalti būna septyniolika” (p. 139); “būsime du kalavijai viena rankena. Tos rankenos vardas – Manasas” (p. 153); “jos akys buvo be galo gražios lyg šventosios eilės ir gilios kaip mintis” (p. 49); “trykštelėjo kraujas, ir, atsiskyrusi nuo kairiojo peties ir palinkusi ant dešiniojo it taurė, papuošta dviem akių safyrais, nuriedėjo sena Aziz–chano galva” (p. 123)). Žinoma, tai ne tik pirminio šaltinio, liaudies dainių, nuopelnas, bet ir S.Lipkino, išvertusio, be “Manaso”, ir kalmukų, kabardinų epus, Vidurio ir Artimųjų rytų rašytojų kūrinių, ir Eugenijaus Matuzevičiaus, puikiai perteikusio apysakos kalbą.

Kam reikia nuotykių, – jų čia pakanka; stebuklų, burtų – irgi yra. Atkaklūs mūšiai, slaptos žvalgybos, varžytuvės, pergalės džiaugsmas ir netekties graudulys. Man ši knyga visada skaitėsi vienu ypu, tiek vaikystėj, tiek dabar, ir taip įtraukia, kad norisi kartu su kirgizų kariais mintyse sušukti: “Mūsų kovos šūkis tebūnie “Manasas”!”

Lobis!

Lankro karalystėje mirė karalius. Mirė gražiai, natūraliai - giminaičio dūris peiliu nugaron yra pati natūraliausia mirtis karaliui, ir būtų karalystė toliau funkcionavusi lyg niekur nieko, jei ne kelios nestandartinės aplinkybės.

Pirma - karaliaus Anapilin neįleido, kadangi anas nepabaigė visų būtinų reikalų Žemėje, kaip antai nepasirūpino sosto įpėdiniu. Bet kaip tu juo pasirūpinsi, būdamas ribotos paskirties vaiduokliu, kuriam negalima vaidentis už pilies teritorijos ribų?

O įpėdinis buvo paskubom išgabentas ištikimo tarno, nepaisant besivejančių naujojo karaliaus pakalikų ir baisios audringos nakties, kai šėlsta raganos.

Beje, apie raganas. Sakyti, kad jos šėlsta, būtų mažumėlę netikslu, nes visos trys Lankro karalystės raganos tokiais niekais neužsiima. Bobulė Weatherwax todėl, kad per daug save gerbia, tetulė Ogg todėl, kad amžius nebe tas, nors ji kartais dar patikrina, ar joks vyras nesislepia po jos lova - nes niekada negali žinoti, kada ir kur tau pasiseks, na o jaunoji Magrat per daug prispausta minėtais dviem autoritetais.

Daugiausia, ką ši trijulė sau leidžia, tai miške išgerti arbatos su pyragaičiais, o jei begeriant pasitaikys koks karališkasis kūdikis su karališka (bet taip neatrodančia) karūna, tai tokį irgi galima išgelbėti nuo piktos lemties, kodėl gi ne? Bet, kaip sakiau, jos nešėlsta. Nebent...

Nebent naujasis karalius pasirodo tiek kvailas, kad sugalvoja imti iš raganų mokesčius ir kitaip žeminti, elgiantis su jomis kaip su paprastais mirtingaisiais. Va tada ir paaiškėja, kam iš tiesų priklauso Lankro karalystė - būtent karalystė, o ne valdžia, nes valdyti, kaip pasirodo, gali kiekvienas kvailys.

Būti perskaičiusiam Šekspyro 'Makbetą' ir 'Hamletą' nebūtina, bet naudinga, nes nemaža dalis knygos epizodų yra atvira 'Makbeto' parodija.

"[...] - Aš tik demonas. Ką aš žinau? Tikrai 'kas', o ne 'kodėl' ir 'kaip'.

- Mat kaip.

- Ar jau dabar galiu eiti?

- Ė?

- Prašau?

Bobulė staigiai ištiesino nugarą.

- Taip. Bėk sau, - išsiblaškiusiai pasakė. - Ačiū.

Galva nejudėjo. Ji rymojo kaip viešbučio patarnautojas, kuris sutempė penkiolika lagaminų į dešimtą aukštą, parodė visiems, kur yra vonia, supureno pagalves ir jau sutvarkė visas užuolaidas, kurias tik galėjo.

- Ar negalima būtų manęs tinkamai išvyti? - demonas pagaliau pasakė, kai niekas taip ir neišsidavė supratęs užuominos.

- Ką? - paklausė Bobulė, kuri buvo vėl užsigalvojusi.

- Tiesiog aš geriau jausčiausi, teisingai išvytas. 'Bėk sau' neturi kažko...na tokio, - paaiškino galva.

- A. Na, jei tau suteiks malonumą - Magret!

-Taip? - suskubo Magret.

Bobulė švystelėjo jai varinį pagalį.

- Atlik formalumus, ką?

Magret sugavo pagalį už kažko, kas, kaip ji tikėjosi, buvo rankena, iš šyptelėjo.

- Žinoma. Taigi. Gerai. Ė. Išnyk, niekingas piktadary, atgalios į juodžiausią bedugnę..."

Galva patenkinta šyptelėjo - tai jau buvo panašiau."

Smagu!

Josifas Brodskis – poetas, kurio reputaciją galima pavadinti prieštaringa. Kokių tik variantų neišgirsti: tai, pasirodo, Nobelio premiją jis gavęs tik dėl to, kad žydas, tai dėl to, kad pabėgo iš Tarybų Sąjungos, lyg ta premija būtų koks postfaktinis kyšis, tai atvirkščiai, – dėl Vakarų seiliojimosi rusų literatūros atžvilgiu… Visas tas pagiežingas politikavimas nustumia poeziją į antrą planą, nors, palyginus su ja, yra toks apgailėtinai laikinas, kad daugiau jam šioje apžvalgoje vietos neskirsime. Savaime suprantama, poezija negali patikti visiems, – tiek ši, tiek bet kuri kita. Ir šią knygą aprašyti ėmiausi dėl dviejų priežasčių. Viena vertus, seniai mėgstu J.Brodskį. Kita vertus – jo eilių rinkinys “Vaizdas į jūrą” mane papiktino.

Knyga sudaryta iš eilėraščių lygiagrečiai rusų ir lietuvių kalbomis, iliustruota paties J.Brodskio piešiniais. Įdėta poeto kalba, atsiimant Nobelio premiją (būdingo jo požiūrio į kalbą kaip į kuriantį, valdantį žmones pradą, apologija), jį pažinojusių lietuvių straipsniai, daug nuotraukų. Apie J.Brodskio eiles galima būtų kalbėti ilgai, tačiau kaip tą daryti be citatų? O su citatom reikalai nekokie… Suprantu, kad poeziją versti sunku. Kad vertėjui reikia perteikti ne tik eilučių prasmę, bet ir eufoniją, ritmiką, kartais – net grafinį vaizdą. Bet nejau ne prasmė turėtų būti svarbiausia? Jei daugiausia dėmesio kreipsime į skiemenų skaičių eilutėje… Na, ir bažnyčią išardžius, iš jos plytų galima pastatyti tvartą, jei žiūrėsime ne architektūrinės vizijos, o skaičiuosime, kad perimetre sugultų lygiai toks pats plytų kiekis… Ir iš tiesų, skaitant daugumą lietuviškų vertimų, pasijunti nejaukiai, lyg atėjęs žinomu adresu, patektum į visai nepažįstamą vietovę. Taip, J.Brodskis ne iš tų, kuriuos lengva perteikti kita kalba. Jo eilės labai koncentruotos, – jokio poetinio skystmo, su kuriuo vertėjas galėtų be rizikos žaisti. Ten buitiniai, kasdieniai faktai surikiuoti šalia globalių apibendrinimų, įžvalgų, ir viskas tvirtai surišta tarpusavio priežastiniais ryšiais. Žodžiai suleisti it akmenys kokių actekų kyliniu principu pastatytoje sienoje. Nežinia, kas kieno rankose yra Rubiko kubas, – Brodskis kalbos ar kalba – Brodskio, ir sunku įvardinti to žaidimo rezultatą, nebent maištingu žodžio klasicizmu…

Taigi, kuo visa tai virsta vertėjų rankose? Nublukę, išsivadeję, prėska. Panašiai ką tik sugautas upėtakis tviska vaivorykštės spalvomis, o paskui ima gesti ir blukti… Tai prasideda nuo paprasčiausio gramatikos nesuvaldymo. Nesiūlau versti eilių paraidžiui (nors kai kur, deja, taip būtent ir padaryta), tačiau argi nereikia gerbti originalo? Bet kai “rezina” verčiama kaip “kramtomoji guma”, “roditsia” – “pasigimdyti save”, “osina” – tai krūmu, tai alksniu, tik ne epuše, o “uchodit v Vilniuse” – “įeina į Vilnių”, kažkaip pasimeti. Jei sakysim, kad tai smulkmenos, galima priminti, jog iš jų ir susideda eilėraštis; dar yra variantas, kad poezijoje smulkmenų nebūna, tačiau tiek jau to. Gerai, originalo “šikšnosparnį” pakeitus “apuoku”, gal didelė painiava nekils, nors dalis prasmės semų ir pametama. Be to, gal to reikia, kad skiemenų nebūtų per daug (apie rimą šiuo – ir dauguma kitų – atvejų nekalbama, jis čia nėra pagrindinė žodžių kaitaliojimo priežastis). Tačiau perskaitai eilutę “sposobnost’ torčat’, izbežav ukola”, G.Patacko išverstą kaip “gabumas styroti bei atremti dūrį”, ir nežinai, ar čia juoktis, ar verkti, ar parašyti laišką vertėjui, kad paaiškintum, ką šiame kontekste reiškia “torčat’”. Taip pat paklausti, ar gali abejingas balsas skambėti žvaliai, kaip kad jo parašyta juodu ant balto. O visų labiausiai turbūt norėčiau sužinoti, iš kur jis ištraukė, kad “Grynojo proto kritiką” parašė Hėgelis?! Uf… Arba aš čia kažko nesuprantu… Arba labai labai nesuprantu. Ačiū dievui, šalia yra originalas, galima įsitikinti, kad Brodskis – ne taip jau blogai. (Nors jo eilių irgi yra visokių, kai kurios, spėju, į rinkinį pateko dėl lietuviškos tematikos, o kur kas geresnės neįdėtos dėl jų sudėtingumo versti.)

Visiškai nenoriu irodinėti, kad versti poeziją nereikalingas darbas, kad visiems privalu skaityti tik originalus. Atvirkščiai, manau, kad geri vertimai – tautos išprusimo požymis. Tačiau šiuo atveju, nors kol kas neišsiaiškinau, rusų ar lietuvių kalbą primiršo vertėjai, pareiškiu griežtą subjektyvią savo nuomonę: su poezija taip elgtis negalima.

Puikus geros poezijos ir blogo vertimo pavyzdys

Kalis Bliumkvistas - pavojingas (turiu omenyje knygą, nors apie baltapūkį vaikėzą iš letargiško Švedijos provincijos miestelio laisvai galima pasakyti tą patį). Pavojingas tuo, kad paėmęs knygą perversti dėl apžvalgos tikslumo, eilinį n-tą kartą įlendi, įsitrauki, įsiknisi... ir kažkada pastebi, jog jau pirma valanda nakties, o rytoj sunki darbo diena, ir iš viso - tau jau seniai ne trylika metų.

Galėčiau pasakyti, kad "Kalis Bliumkvistas" yra skirta kiek vyrėlesnio amžiaus vaikams, bet turbūt sumeluočiau. Astrid Lindgren yra 'visokio amžiaus vaikams', tiesiog šita knyga - apie trylikamečius. Tokio amžiaus vaikai - sudėtinga liaudis, jie viską ir visada žino geriau už suaugusiuosius, į kuriuos žiūri su lengva panieka ir labiau už viską bijo tapti tokiais pat. Taipogi ir nuotykių troškimas sunkiausia forma pasireiškia kaip tik tada, kai tau 12-13 metų, sukeldamas kruvinus ir baisius Rožių karus, Didžiojo Mumriko karus ir kitus pasaulinės reikšmės įvykius. Maža to - pasirodo, ir taikiame miestelyje, kur be iššūkio dūsta didžiojo seklio Kalio Bliumkvisto talentas, gali įvykti kažkas iš tikrųjų siaubingai įdomaus.

Asmeniškai man 'Bliumkvistas' labiausiai patikusi iš visų Lindgren knygų. Ji turi viską, ko reikia, įskaitant teisingą dozę firminio Lindgren humoro. O perskaičius (n-tą kartą) paskutinį puslapį, apima geras baltas pavydas - iš kur Astrid taip gerai pažinojo vaikus ir tai, kas jiems artima?

...pacituosim čia dėl apimties:

"[...] Dėdulė Einaras žvilgtelėjo aukštyn, išvydo Siksteną ir krūptelėjo.

- Tu ieškai Evos-Lotos? - po sekundės jis paklausė.

- Aha, - patvirtino Sikstenas ir nučiuožė virve žemyn.

Dėdulė Einaras nušvito.

Sikstenas pradėjo rangytis aukštyn.

- Tu vėl į viršų? - paklausė dėdulė Einaras.

- Aha, - pasakė Sikstenas ir pradėjo kabarotis dar vikriau. Iškart buvo matyti, kad iš fizinio lavinimo pas jį penketas.

- O ką ten veiksi? - paklausė dėdulė Einaras.

- Lauksiu Evos-Lotos.

Dėdulė Einaras kiek pamarširavo pirmyn-atgal.

- Aš lyg prisimenu dabar: Eva-Lota su berniukais išsiruošė kažkur pasivaikščioti. Iki vakaro jie negrįš! - jis šūktelėjo Sikstenui.

- Gaila, - pasakė Sikstenas ir nusliuogė žemyn.

Dėdulė Einaras nušvito.

Sikstenas užsliuogė atgal.

- Ar tu negirdėjai, ką pasakiau? - dėdulė Einaras pradėjo nervintis. - Evos-Lotos nebus namie visą dieną.

-Gaila, - pasakė Sikstenas. - Labai gaila.

Ir lipo toliau.

- O tai ką ten veiksi? - paklausė dėdulė Einaras.

- Paveiksliukus žiūrinėsiu, - atsakė Sikstenas.

Dabar dėdulė Einaras nekantriai žingsniavo pirmyn atgal.

- Ei tu, viršuje! - šūktelėjo jis po minutės. - Ar nori uždirbti kroną?

Sikstenas žvilgtelėjo pro langą.

- Žinoma! O kaip?

- Nubėk iki parduotuvės aikštėje, nupirk man cigarečių

- Su malonumu, - pasakė Sikstenas ir nuvažiavo žemyn.

Dėdulė Einaras įteikė jam 5 kronas, Sikstenas pasileido bėgte ir dingo. Dėdulė Einaras nušvito labiau nei bet kada.

Tada pro langą iškišo galvą Benka.

Meilutis Benka baltais garbanotais plaukais ir riesta nosimi. Kas galėtų būti toks bjaurus ir keiktis, pamatęs tokį šaunų vaikiną?

O štai dėdulė Einaras nusikeikė, ir dar kaip!"

Ir visiems smagu!

R.A. Salvatore – žymus JAV rašytojas fantastas, kuriantis nuo 1982 metų. Per šį laiką buvo išleistos daugiau nei 30 jo knygų. Kelią į šlovę Salvatorei atvėrė žymiausiais jo personažas – tamsusis elfas Drizzt iš „Forgotten Realms“ pasaulio. Autoriaus profesionalumą įrodo ne tik pardavimų skaičiai, bet ir tai, jog kompiuterinių žaidimų kūrėjai „Black Isle“, kurdami netrukus pasirodysiantį „Icewind Dale II“ remiasi būtent šio autoriaus sukurtu Icewind Dale vaizdu.

„The Silent Blade“ – pirmoji serijos „Paths of Darkness“, susidedančios iš keturių tomų, knyga. Joje autorius supažindina skaitytoją su pagrindiniais sagos herojais. Teisingumo pusei atstovauja tamsusis elfas Drizzt Do‘Urden - charizmatiškas Menzoberranzan pasaulio atstovas, aplink save subūręs tvirtą ir ištikimą bendražygių grupelę. Į ją įeina nuolat alkanas ir viskuo nepatenkintas nykštukų karalystės valdovas Bruenor; jo įsivaikinta žmonių padermės atstovė Catti-brae, ne tik traukianti vyrų akį, bet ir puikiai valdanti lanką; iš paslaptingo demonų gniaužtų išvaduotas barbaras Wulfgar, kuris negali iš naujo prisitaikyti prie savo senų draugų rato, tad palieka grupelę ir patraukia į kalnus, kur tikisi išvaduoti savo mintis nuo slegiančių prisiminimų. Penktasis grupelės narys – hobitų giminės atstovas Regis, anksčiau buvęs galingiausios Kalimšano gildijos vadas.

Po Wulfgar išvadavimo, Drizzt iš demonų irštvos pagrobia paslaptingą artefaktą, kurį reikia kuo greičiau sunaikinti, tačiau tai padaryti gali tik galingas burtininkas Cadderly, gyvenantis už Baldur‘s Gate miesto. Tad grupelei nuotykių ieškotojų tenka palikti gimtuosius Icewind Dale kalnus ir keliauti į pavojingą, įvairiausių nuotykių ir išbandymų kupiną kelionę, nes kitoje Forgotten Realms pasaulio dalyje, nusikalstamumo sostinėje, Kalimšano mieste, iš naujo įsikuria garsiausias Karalysčių žudikas Artemis Entreri. Šis tipas, kelis metus praleidęs juodųjų elfų požemiuose Menzoberranzan, stengiasi susigrąžinti prarastą šlovę. Tačiau susikaupti žudikui trukdo giliai širdyje įsišaknijusi neapykanta elfui Drizzt, kuris jį nugalėjo jau dviejose dvikovose. Artemis Entreri darbuojasi durklu nuo 12 metų ir per tą laiką nesutiko nei vieno, stipresnio už save, tad elfo jėga žudikui sukėlė tikrą vidinių prieštaravimų bangą. Kalimšane visų gildijų vadai, drebėdami dėl savo galvų, susivienijo ir nuspendė pašalinti netikėtai pasirodžiusią grėsmę. Atrodo, jog Entreri netrukus turės pustytis padus, tačiau netikėtai pasirodo pagalba iš to paties Menzoberranzan... Tamsieji elfai nori, jog žudikas perimtų vadovavimą Kalimšano gildijoms. Už tai jam pasiūloma tai, ko jis taip ilgai laukė – dvikova su Drizzt.

R. A. Salvatore išties meistriškai įtraukia skaitytoją į įvykių sūkurį. Žiaurios kovos su goblinais, milžinais, orkais ir kitomis Karalysčių padugnėmis, muštynės purvinose miestų tavernose tikrai neleis užmigti bevartant knygos puslapius. Kiekvieno skyriaus pradžioje laukia atokvėpis – ištraukos iš Drizzt memuarų, kurios sustato įvykius į savo vietas.

Skaitant “The Silent Blade“, kyla daugybė intriguojančių klausimų: ar Wulfgar nepaskęs alkoholio ir monotonijos jūroje, ar Artemis Entreri tikrai laimingas tarnaudamas juodiesiems elfams, plėtojama ir meilės tema ir tenka spėlioti, kurį iš herojų pasirinks gražioji Cattie-brie.

„The Silent Blade“ – tikrai smagi knyga. Ji skaitosi greitai, nėra nuobodi. Ji tikrai turėtų patikti herojinės fantasy fanams. O dar labiau tiems, kurie domisi „Forgotten Realms“ pasauliais. Šie skaitytojai knygoje galės iš arčiau susipažinti su vagių sostine Kalimšanu, pasižvalgyti po Icewind Dale kalnus.

Herojinė fantasy

“Celuju noč solovej nam nasvistyval

Gorod molčal i molčali doma.

Bieloj akacii grozdja dušystyje

Noč naproliot nas svodili s uma.

Sad ves umyt byl viesennimi livniami,

V temnych ovragach stojala voda...

Bože, kakimi my byli naivnymi!

Kak žie my ščastlivy byli togda!

Gody promčalis, siedymi nas dielaja.

Gdie čistota etich vietok živych?

Tolko zima da metel eta belaja

Napominajut siegodnia o nich...”

Šis romansas (“Bieloj akacii grozdja dušystyje”), anot Šambarovo, pilietinio karo metu buvo tarsi neoficialiu Baltosios gvardijos himnu. Berods jį, vedamas sušaudyti bolševikų budelių (kuriems pasmerktojo prašymas leisti atsisveikinti su mylimąja sukėlė tik isterišką juoką), niūniavo admirolas Kolčiakas...

Nesunku atspėti – ši neišvaizdaus viršelio, bet gana solidžios apimties knyga – apie baltuosius... Tiksliau, apie jų beviltišką kovą, pralaimėjimą ir likimus. Kartu tai – viena (o gal net ir pati) iš mano skaitytų detaliausių, išsamiausių bei plačiausių studijų apie pilietinį karą Rusijoje (panaudotos literatūros sąraše – net 300 darbų). Bet tai nėra sausas karinių operacijų, smūgių ir kontrasmūgių atpasakojimas, knygos kalba vaizdinga, gyva, aišku, vietomis šypsnį kelia kai kurie stiliaus niuansai, iškeliantys baltagvardiečių saujelių pergales prieš bolševikines ordas... Na, ką padarysi, autorius, taigi, “kariauja” už baltuosius, tiesą sakant, visiškai ir neslėpdamas savo simpatijų... Supratingas žmogus į tai turėtų žvelgti atlaidžiai: vargu ar rasime rusą, kuris galėtų bešališkai aprašyti pilietinį karą.

Na, o jei konkrečiau, tai Šambarovo darbe apžvelgiama (smulkiai apžvelgiama) visa pilietinio karo odisėja, pradedant liūdnai baigusio caro Nikolajaus II atsisakymu nuo sosto bei vasario revoliucija (kuri, beje, skirtingai nuo skelbimų apie jos “nekruvinumą”, kainavo apie 1500 žmonių gyvybių) ir baigiant paskutinės baltųjų citadelės Kryme žlugimu bei bolševikinės Rusijos kovomis su Lenkija.

Šambarovo knygoje apžvelgiamos ir visos žymiausios pilietinio karo figūros, pradedant Čiapajevu ir baigiant Petliūra, Machno (beje, pastarųjų autorius baltagvardiečiais nevadina) ar Denikinu, Vrangeliu ir t.t.

Nors, kaip jau minėjau, vietomis autorius ir pats “pakariauja” už baltuosius, knygos mąstai, medžiagos smulkmeniškumas bei daugybė kitų dalykų leidžia puikiausiai susidaryti gana išsamų bei pakankamai objektyvų pilietinio karo vaizdą visokiausių pažiūrų žmonėms.

Labai įdomu šioje knygoje skaityti daugelį plačiai sovietmečiu propagandos “apdainuotų” pilietinio karo “žygių”, štai, kad ir mažutė ištrauka apie tai koks iš tiesų buvo Žiemos rūmų šturmas (kuriame, beje, dalyvavo ir Lietuvių pulkas):

“Įlindusius pro langus raudongvardiečius nuginkluodavo, bet kai šių prisirinko pakankamai daug, jie užpuolė ir nuginklavo pačius junkerius. O kai buvo aptikta, jog už barikados nieko nėra, ištisinis puolančiųjų srautas, su Antonovu-Ovsejenko ir Čiudnovskiu priešaky, netrukdomai plūstelėjo iš Rūmų aikštės pusės. Rūmų viduje jokio pasipriešinimo nebuvo – dėl didelio jėgų nelygumo jis buvo neįsivaizduojamas. Laikinąją vyriausybę suėmė ir nusiuntė į Petropavlovską. Junkerius, suimtus rūmuose, žiauriai sumušė. Dalis smogikių ( Žiemos rūmus gynė vadinamojo moterų smogiamojo bataliono kuopa – apžvalgos aut. pastaba ) buvo išprievartauta. Kareivos žavėjosi: “Na ir bobos! Viena pusę kuopos išlaikė!” (po to nusižudė). Kai kuriuos nužudydavo tamsoje ar papuolus po karšta ranka.

Keletas šturmo dalyvių nuskendo vyne, rūmų rūsiuose vykusių bakchanalijų metu. Daugelis mirtinai nusigėrė. Nuo apiplėšimo Žiemos rūmus išgelbėjo visai ne revoliucinė disciplina. Paprasčiausiai pagrindinės vertybės įsisiautėjusiems chamams buvo nereikalingos. Jiems reikėjo ko nors paprastesnio. Tempė iš rūsių vyną, iš bufetų – valgius. Plėšė baldų apmušalus. Šilkinius – autams, odinius – batams. Visi rūmų laiptai buvo apvemti girtuoklių.”

Ypač teigiama ir ryšku šioje knygoje tai, jog puikiai matyti koks išties chaotiškas buvo pilietinis karas Rusijoje, kokie skirtingi ir nevienalyčiai tarpusavyje buvo tiek baltieji, tiek bolševikai, tiek visokiausio plauko “žalieji” ir t.t., daugelis kurių karo metu spėjo po keliskart pakeisti savo pažiūras ir priešininkus. Kaip skyrėsi vieni, sakykim, Denikino “baltieji”, sudaryti iš kadrinių buvusios caro Rusijos armijos karininkų ir kaip skyrėsi, tarkim, pauralės “baltieji”, sudaryti iš fanatiškųjų sentikių. Ir kaip skyrėsi plačiai išgarsėję maištingumu bolševikų matrosų daliniai (jautęsi kone visiškai savarankiška jėga ir kovojusių kažkokį “savą” karą bei kartą net siūlę baltiesiems išduoti Leniną, o galų gale sukėlę Kronštato maištą), nuo internacionalinių latvių, vengrų, vokiečių komunistų dalinių (kurie iš esmės buvo, kaip autorius taikliai išsireiškė, revoliucijos samdiniai) ar iš pafrontės suvarytų gyventojų, kur trims žmonėms duodavo vieną šautuvą, o likusius liepdavo “dabyt v bojų”(“įsigyti mūšyje”).

Knygoje rasime pacituota ir begalę išties kraugeriškų Lenino telegramų... Na, pavyzdžiui, kaip Lenino žodžiais reikėjo sulaikyti Judeničiaus puolimą: “Jei puolimas pradėtas, ar negalima būtų mobilizuoti dar 20 tūkstančių Piterio darbininkų plius 10 tūkstančių buržujų, už jų pastatyti kulkosvaidžius, keletą šimtų sušaudyti ir šitaip pasiekti išties masinio spaudimo Judeničiui?”

Taigi, įžymieji “užtveriamieji būriai”, Smeršo analogas Rusijoje naudoti jau kur kas anksčiau nei II pasaulinio karo metais.

O kur dar raudonųjų komisarų aprašymai, kuriuos drąsiai būtų galima dėti į markizo de Sado redaguojamus rinkinius: štai vieno iš romantiškesnių, tokio a la Čičinsko, bolševikų komisaro, siautėjusio Kijeve, mėgstamu užsiėmimu būdavo mėnesienos naktimis sode su revolveriu medžioti nuogas moteris, kurias atveždavo iš pergrūstų kalėjimų...

Kaip jau minėjau, knyga išsklaido daugelį Rusijos pilietinio karo mitų ir parašyta su nemažomis pretenzijomis į objektyvumą, kurias, deja, kiek išsklaido šen bei ten šmėstelintys pabaltijiečių apibūdinimai, kur autorius ironiškai pastebi, jog caro laikais pabaltijiečiai visai nebuvo “kultūra”, o estės ar latvės tebuvo vertinamos tik kaip geros tarnaitės...

Jei žvelgti emociškai - su šia knyga man itin asocijuojasi bent du epizodai: vyriškas kariškių ašaras spaudžianti Olego Gazmanovo daina “Oficiery, oficiery, vašie serdca pod pricielam...” ir Nikitos Michalkovo “Sibiro kirpėjo” epizodas, kai pagrindinis herojus, karo mokyklos eksauklėtinis, vežamas tremtin į Sibirą, šūkteli pro grotas: “Ja liubliu vas, junkera!..”

Šioje knygoje, kaip ir N. Michalkovo filme, galima aiškiai pajusti, kokia daugelio rusų širdyse vis dar galinga, giluminė ir kiaurai viską pramušanti nostalgija carinei motinėlei Rusijai... Šiuo jausmu būtų galima beveik gėrėtis, bet tik iki tol, kol prisiminsime, kas buvo Lietuva šios Rusijos sudėtyje – mažutė, užguita “Šiaurės Vakarų krašto” dalis.

Beje, knygos tiražas vos 5100 egz.... Jei šiandienos Lietuvos mastams tai dar palyginus padorus tiražas, tai Rusijos platybėms mažiau nei niekingas...

KITOKS Rusijos pilietinis karas

“Saulė plieskia antkapių firmos “Georgas krolis ir sūnūs” kontoroje. 1923 balandis ir biznis klesti.” O biznis tas labai jau delikatus, nors “pavasaris mūsų nenuskriaudė, mes pardavinėjame į kairę ir į dešinę, ir dėl to baigiame nusigyventi”. Štai kaip pradedamas romanas, kurį daugelis kritikų laiko geriausiu “prarastojo vokiečio” Ericho Marijos Remarko kūriniu. Prie kritikų ditirambų norėtų prisidėti ir apžvalgininkas. Ironiška, kad šis romanas tikrai nėra pats žinomiausias Remarko kūrinys.

Tarybų Lietuvoje Remarko knygas leido keistai, atrinkdami kaip tikri selekcininkai mičiūrininkai. “Trys draugai” - prašom, “Vakarų fronte nieko naujo” - prašom, o va “Gyvenimo kibirkštis” – šiukštu, nors romano veiksmas vyksta taip sovietikų mėgiamoje koncentracijos stovykloje. “Juodojo obelisko” neišleido ilgai. 1984 metais, praėjus net 28 metams po to, kai autorius padėjo paskutinį tašką knygoje, pasirodė pirmasis leidimas lietuvių kalba. Po dvejų metų sekė antrasis, minkštais rausvais viršeliais, kurį man ir padovanojo krikšto mama. “Juodasis obeliskas” įkrito į jau “Trijų draugų”, “Vakarų fronto” ir “Nakties Lisabonoje” išpurentą dirvą ir išleido tokius ūglius, kad ant jų sunokusius vaisius raiškau ir skanauju iki šiol.

Taigi, 1923 metų Vokietija, Verdenbriuko pavadinimu pridengtas gimtasis Remarko miestas Osnabriukas. Jaunas, 25 metų (paprasta skaičiuoklė- jei nori sužinoti, kiek bet kurios Remarko knygos pagrindiniam veikėjui metų - iš datos, kuomet vyksta veiksmas, atimkite 98 - 1898 metais gimė pats Remarkas) žmogus, po karo vis dar ieškantis savo prarastos jaunystės. Beje, romano antraštė būtent tokia - “Prarastos jaunystės istorija”. Viskas, papasakojau visą turinį. Visiškai rimtai - nei vieno Remarko romano negali papasakoti rišliai, paprastai, kaip per literatūros pamoką, nes tai - gyvenimo fragmentai, akimirkos, nuotaikų, spalvų, kvapų ir emocijų žaismas, pagardintas lengvu egzistencialistinės filosofijos dvelksmu bei labai savitu humoru. Labiausiai pribloškia “Juodojo obelisko” dialogai - kartais kandūs, kartais paprasčiausiai juokingi, kartais skaudūs ar net romantika kvepiantys.

Tai- žmogaus, itin įnirtingai ieškančio paties savęs, savo gyvenimo, kuris vis pabėga nešamas hiperinfliacijos bangos ir įtraukia jį į netikėčiausias situacijas - į kompaniją, restorane geriančią su Odenvaldo granito skaldyklos savininku (kam prekiautojams paminklais reikalingi skaldyklų savininkai, manau, aiškinti nereikia), tai į įtartinai gerą vyną mėgstančio vikaro Bodendiko ir sauso psichiatrijos ligoninės gydytojo Vernikės draugiją, filosofuojančią apie Dievą ir baroką su gero Mozelio vyno taure rankoje, tai į pasivaikščiojimą su jautria, romantiška Izabele, gailinčia prie kryžiaus prikalto Kristaus, nes jis negalįs nulipti ir pasilinksminti kaip ir kiti žmonės, bet staiga virstančia visai kita, nepažįstama būtybe, tai į pasalą, tykant atsargos viršilos Knopfo, nuolat dergiančio firmos simbolį - neparduodamąjį juodąjį obeliską, kuris romano pabaigoje vis dėlto ims puikuotis ant prostitutės Geležinės Kumelės kapo - istorija. Spalvinga, absurdiška, rimta, ciniška, visokia - mokanti suprasti, nesmerkti, nesustabarėti, nepatikėti tik viena tiesa.

“Bet būti teisiam visada reiškia žengti žingsnį arčiau mirties. Kas visada teisus, tas tampa juodu obelisku! Kapų paminklu!”.

P.S. Kai 1992 metais pasirodė trečiasis “Juodojo Obelisko” leidimas baltais viršeliais, teko jį nusipirkti, nes iš senojo raudonais minkštais viršeliais liko suskaityti skutai. Ne visos knygos gali būti skaitomos po kelis šimtus (neperdedu!) kartų.

"Prarastosios kartos" šedevras

Kai kas piktinasi, kad “Skaitytoj” apžvelgiamos ne naujos, o kelių dešimtmečių senumo vaikiškos knygos, kai kas tuo džiaugiasi. Šitą knygą galima priskirti ir prie senų, ir prie šviežių, kadangi pirmą kartą ji buvo išleista 1956 m., o perleista lygiai po keturių dešimtmečių. Tačiau knygos apie indėnus, spėju, visais laikais bus vienos iš mėgstamiausių žalio jaunimo temų. Žinoma, ne vien jaunimo; nusipirktą knygą pirma per popietę “prarijau” aš, o paskui ji buvo rekomenduota mano senelei ir susilaukė tikrai palankių vertinimų… Iš to galima spėti, kad kruvinų mūšių ir skalpų plėšimo čia nerasite. O ir laikai nebe tie. Naujoji Anglija jau seniai tapusi JAV, miestuose patruliuoja policininkai, geležinkeliais dunda traukiniai ir, apskritai, iki civilizacijos iš girių glūdumos – visai netoli.

Knygos šerdis – šilta, nuoširdi istorija apie du indėniukus ir du bebriukus. Indėnų odžibvėjų gentis, ir ne tik ji, vadina bebrus Mažaisiais Broliais, bebrų Giminėle už jų panašumą į kresnus darbščius žmogiukus. Nieks nežudo bebrų be reikalo, tačiau kartais indėnai juos vis dėlto medžioja dėl kailių. Jei bebras patenka nelaimėn, garbės reikalas pagelbėt. Taigi, Didžioji Plunksna, užtikęs nuo užtvankos nutolusius bejėgius bebriukus, pasiėmė juos ir parvežė savo vaikams – Seidžijai ir Šeipianui. Kol kas tegu paaugs su vaikais, o paskui, sustiprėjusius, bus galima paleisti į laisvę (bebriukus, ne vaikus). Tačiau vos nenutiko taip, kad Čiliavis ir Čikanis būtų visą gyvenimą praleidę ne gamtoje, o už geležinių virbų, ant cemento… Aišku, kad tai būtų labai nesąžininga šių mielų padarėlių atžvilgiu, todėl Seidžija ir Šeipianas vyksta į tolimą miestą, kad susigrąžintų juos abu, nors neturi nei supratimo, kaip tai padaryti, nei pakankamai pinigų. Tačiau ši knyga teigiama, ir istorija baigiasi gražiai iki graudumo… Paaiškėja, kad gerų žmonių daugiau nei blogų tiek tarp indėnų, tiek tarp baltųjų, nuoširdumas nugali biurokratizmą, pinigai – dar ne viskas, ir taip toliau.

Beje, knygos autorius – pats pusiau indėnas, rašytojas bei gamtosaugininkas (1880–1938 m.); jo globotuose miškuose stovi jo vardo – Pilkosios Pelėdos – trobelė. Kino filme “Grey Owl”, pastatytame pagal jo gyvenimą, pagrindinį herojų vaidino Pyrsas Brosnanas. O odžibvėjų gentis jau išnykus…

Žvėrelių ir indėnų draugams

Šių metų balandžio 18 dieną mirė garsus norvegų mokslininkas, tyrinėtojas, keliautojas, rašytojas, didis humanistas Turas Hejerdalas. Kiekvienas, kam šis vardas – ne tuščias garsas, puikiai supras, kiek žmonija prarado su šio žmogaus mirtimi. Labai gailiuosi, kad neteko skaityti jo knygos apie “Kon–Tikį”; pirmoji asociacija, išgirdus šią pavardę, man visada buvo J.Senkevičiaus knyga “Su “Ra” per Atlantą”. O be kažkodėl atsiradusios moralinės pareigos parašyti ką nors “in memoriam” T.Hejerdalui, dar yra didžiuliai sentimentai būtent šiai knygai, – mėgstamiausiam vaikystėje kelionių aprašymui.

Perplaukti Atlantą etiopiško papiruso laivu, kai tūkstančiai metų praėjo nuo to laiko, kai tokius laivus statydavo (gal) senovės jūrininkai. Patvirtinti, kad kadaise perplaukti jį nuo Šiaurės Afrikos krantų iki Pietų Amerikos buvo įmanoma. Sulipti ant tokio laivo septyniese, iš septynių skirtingų pasaulio šalių, neturint jokios adekvačios patirties… Juk po teisybei, iš kur ta patirtis, jei tokia kelionė – mūsų laikams unikali? “Ra–1” vis dėlto iki pat Amerikos nenuplaukė, dėl nugrimzdimo vos ne ligi vandens lygio kelionę teko baigti prieš Vest Indijos salas. Užtat mažiau nei po metų, 1970 m. beveik visa kompanija vėl susirinko užbaigti kelionės, ekspedicijos, misijos, – galima vadinti visaip. Šiaip jau pagrindinė viso sumanymo idėja buvo įrodyti, kad papirusas – pakankamai patvari medžiaga, ir iš jo nupintais laivais Viduržemio jūros gyventojai galėjo kažkada įveikti Atlanto vandenyną. Štai iš kur, pasak T.Hejerdalo, tie įdomūs sutapimai Pietų Amerikos ir Levanto kultūrose: piramidės, Saulės garbinimas, kaukolės trepanavimas, kalendoriaus sistema, nulio vartojimas, irigacija ir terasinė žemdirbystė, statyba iš milžiniškų gerai suleistų akmens blokų, dievybės paukščių galvomis, nendrinės valtys, grabvietės, ir t.t., ir pan… Žinoma, mechaniško kultūros perkėlimo jis neteigė, tačiau iš pradžių niekas išvis nenorėjo klausyti kažkokio išsišokėlio norvego, iškėlusio šią hipotezę. Izoliacionistai (“Ką? Senovėj įveikti vandenynus?? Nesąąąmonė!”) ir difuzionistai (“Vandenynas? Tai juk buvo atviras kelias bet kam, bet kaip ir bet kada!”) riejosi savo konferencijose, o T.Hejerdalas, kaip visada, nusprendė įgyvendinti idėją praktiškai. Tokia buvo pradžia. Bet Hejerdalas nebūtų Hejerdalas, jei nebūtų sugalvojęs, kad reiktų visam pasauliui parodyti ir dar kai ką: kad skirtingų (o tais laikais – ir kardinaliai priešingos politikos) valstybių žmonės, iki tol viens kito nepažinoję, gali sutarti ir dirbti išvien du mėnesius ant šiaudų saujelės vandenyno vidury. Jis tą įrodė. Ir “Ra–1”, ir “Ra–2”, o kiek vėliau – “Tigryje” internacionalinė komanda nenuvylė.

Nors, be abejo, kai į vieną krūvą susirenka tiek asmenybių, konfliktai neišvengiami. Tuo labiau, kad už borto – vandenynas, bet kurią akimirką iš sąjungininko galintis pavirsti mirtinu priešu, kartais ištisom dienom neduodantis atsikvėpti, – kelk burę! leisk burę! vairą kairėn! irklus įtvirtint nejudamai! parašiutą, parašiutą meskit*!.. Nelimituotas aktyvumas išvargina ne tik fiziškai, bet ir morališkai, tada menkos pastabos užtenka, kad įsižiebtų gaisras. Tačiau juk susirieti, dalintis į priešiškas stovyklas reikštų pasmerkti visą ekspediciją nesėkmei. Kaip bendrauti, kad charakterio dantukai nekliūtų vieni už kitų, – štai dar viena užduotis keliautojams. Buitiniai nepatogumai, namų ilgesys… O ką jau kalbėti apie grynai jūreivystės dalykus: kas vienam tėra “dar viena virvė”, kitam – visai konkretus šotas. Tačiau knyga visiškai neniurgzli, atvirkščiai, šviesi, pilna humoro, velniškai gyva. Perskaičius ją, atrodo, kad pats pažįsti abiejų ekspedicijų herojus; galiu išvardint net nežiūrėdama į tekstą: Turas Hejeralas, Karlas Mauris, Santjagas Henovesas, Normanas Beikeris, Žoržas Sorialas, Jurijus Senkevičius, Abdula Džibrinas, Madanis Ait Ohanis, Kėjus Ohara…

Tikri memuarai tuo ir skiriasi nuo grynosios beletristikos, kad pastarosios personažai, nors ir “gyvenę” prieš dešimtis ar šimtus metų, yra tarsi nemirtingi. Deja, šiuo atveju tai neįmanoma. Tačiau atsiverti knygą – ir Žoržas vėl krečia pokštus, o Turas skaptuoja nosimetrą, – kaip gyvi. Nors, beje, kodėl kaip?

*Parašiutas – medžiaginis laivo inkaras.

Nepaprasta kelionė!

II-ojo pasaulinio karo tema yra išnarstyta iki kaulelio ir grožinėje, ir istorinėje, ir atsiminimų literatūroje. Tačiau, kaip žinia, istoriją rašo nugalėtojai, ir ypatingai mums, tiek laiko gyvenusiems karą laimėjusioje Tarybų Sąjungoje, visais įmanomais būdais buvo pateikiamas gana kategoriškas ir vienpusiškas požiūris. Todėl man buvo ypatingai įdomu perskaityti šią knygą – II-o pasaulinio karo vokiečių lakūno H.U.Rudelio atsiminimus.

Rudelį daug kas tituluoja pačiu žymiausiu II-o pasaulinio karo lakūnu ir ne tik lakūnu, o aplamai žymiausiu Vokietijos kareiviu. Per savo karjerą jis sunaikino apie 500 tankų, virš tūkstančio krovininių automobilių, traukinių ir kitokių transporto priemonių, nuskandino kelis laivus, o taip pat numušė 7 naikintuvus (skraidydamas su bombonešiu). Rudelis buvo apdovanotas visais įmanomais ordinais ir medaliais, o pritrūkus apdovanojimų jo pasiekimams įvertinti specialiai jam buvo įsteigtas aukščiausias Vokietijos karinis apdovanojimas – “Auksiniai ąžuolo lapai su kardais ir briliantais geležinio kryžiaus riterio kryžiui”. Ir greta to iki pat šių dienų jis vadinamas įsitikinusiu nacistu, kariavusiu iš idėjos, iki pačios karo pabaigos užtikrintu savo teisumu. Manau jau vien šie faktai daug kam turėtų sukelti susidomėjimą.

Rudelis perėjo visą karą, nuo pat 1939 m. Lenkijos užpuolimo iki galutinės Vokietijos kapituliacijos. Jis skraidė su pikiruojančiu bombonešiu Ju-87 “Štuka” ir didžiąją dalį savo kovinių skrydžių atliko Rytų fronte. Kaip ir dažnai pasitaiko, pačioje pradžioje jo sugebėjimų niekas nevertino, iki Rusijos užpuolimo Rudelio net neleisdavo į kovines užduotis. Tačiau vėliau jo talentas greitai atsiskleidė, jis tapo eskadrilės vadu, dalyvavo visuose pagrindiniuose mūšiuose ir visuomet atsidurdavo “karščiausiuose taškuose”. Knygoje aprašoma Leningrado blokada, mūšiai prie Maskvos, puolimas pietuose ir Stalingrado šturmas, Kursko mūšis, vokiečių traukimasis ir kova dėl sąjungininkų – Rumunijos, Vengrijos, ir galiausiai Berlyno gynyba.

Ši knyga – puiki proga pamatyti karo eigą Vokietijos kareivių akimis. Mane asmeniškai nustebino kaip lengvai ir beveik be jokio pasipriešinimo vokiečiai žygiavo per Rusiją pirmaisiais karo metais. Pradžioje net neatrodo, kad čia vyksta karas – atskiros kovinės operacijos aprašomos be didelių emocijų, tarsi pašalinio stebėtojo, kuris sprendžia įvairias taktines užduotis, žvilgsniu. Kareiviai daugiau panašūs į kokios nors įstaigos tarnautojus, kuriems didžiausias priešas ne rusai, bet nuovargis ir šaltis. Lakūnai skrisdami dar randa laiko pasigrožėti gamtos vaizdais, laisvalaikiu rengia futbolo ir ledo ritulio varžybas. Ir nuotaikos iš esmės pasikeičia tik Kursko mūšyje. Čia jau ir vokiečiai pajunta, kad jie iš tiesų dalyvauja kare. Rusai jau įgavę žymią kiekybinę persvarą, ir net sėkmingos karinės operacijos padėties fronte nebekeičia. Rudelio eskadrilės aerodromas pastoviai puolamas, vienas po kito žūsta seni jo bendražygiai, kareivių gretose atsiranda nusivylimas ir abejingumas – bombonešių antskrydžių metu jau niekas nebebėga į slėptuves, o miega savo palapinėse, ir kaip Rudelis sako: "mes likę “seniai” pasižiūrėję į kalendorių jau galime daugmaž pasakyti, kada ateis ir mūsų eilė".

Tačiau Rudelio eilė taip ir neatėjo, nors daugybę kartų jis buvo atsidūręs visai šalia mirties - pamuštas, degantis lėktuvas pikiruodavo žemyn pačiose netinkamiausiose vietose, bet jam kažkaip pavykdavo lėktuvą sėkmingai nutupdyti ir pasiekti saviškius. Štai vienas toks nutikimas:

Rudelis nusileido priešų pusėję, kad paimtų numušto lėktuvo įgulą ir čia jo lėktuvas įklimpo į purvą. O tuo metu link jų jau pasileido rusų pėstininkai. Taigi, keturi lakūnai (su Ju-87 skrenda du lakūnai – pilotas ir šaulys) metė savo lėktuvus ir puolė bėgti maratoną link fronto linijos. Ir kai atrodė, kad jie jau pradeda atsiplėšti nuo besivejančių rusų, kelią jiems pastojo pusės kilometro pločio, pilna plaukiojančių ledo lyčių Dniestro upė. Kitos išeities nebuvo - tik plaukti. Rudelio šaulys nuskendo, bet rusai pasiliko kitame krante. Ir kai atrodė, kad jau pavyko išsigelbėti čia jie papuolė į trijų patruliuojančių rusų kareivių rankas. Nors visi vokiečiai jau buvo beveik be jėgų Rudelis, nutaikęs momentą, metėsi į šoną ir vėl pasileido bėgti. Čia prasidėjo antra gaudynių dalis, Rudelis bėgo, slėpėsi, vėl bėgo bet galiausiai šias lenktynes dėl gyvybės jis laimėjo.

Knygoje galima rasti ir kurioziškų, juokingų nutikimų, lakūnų kasdieninės buities aprašymų, bet vis tik daugiau koncentruojamasi ties karinėmis operacijomis – vietomis knyga primena tiesiog kovinių skrydžių dienoraštį. Žinoma, dažniausiai tai sėkmingos operacijos, yra keletas tiesiog fantastiškų pergalių, kartaia net imi galvoti, ar čia Rudelis nepagražina teisybės. Na, bet šiaip ar taip skaičiai kalba už save – Rudelio pasiekimų užtektų dar daugeliui panašių istorijų.

Atskiri skrydžiai aprašyti gana detaliai – aviacijos mėgėjai galės susipažinti su Luftvafės (Vokietijos karinių oro pajėgų) kovos taktika, o jos veiksmai II-o pasaulinio karo metu iki pat šių dienų laikomi vienu geriausiu close air support (kariuomenės pridengimo iš oro) pavyzdžių. Beje, rusų aviacijos Rudelis, kaip ir daugelis Vokietijos asų, nevertino – netgi zenitinius pabūklus laikė didesne grėsme negu priešo naikintuvus. Ir kaip didžiulis kontrastas jai aprašoma amerikiečių aviacija. Tie keli kartai, kai Rudeliui teko susidurti su amerikiečių naikintuvais, buvo vienos iš nedaugelio jo nesėkmių.

Politikos ir tos išreklamuotos nacistinės ideologijos knygoje nedaug ir, kas juokingiausia, kad kai kurios Rudelio mintys, galėję atrodyti šventvagiškomis anksčiau, dabar tapo vos ne visuotinai priimtina nuomone. Tiesa, kai kuriais momentais išlenda fanatiškas mastymas: Rudelis iki karo galo liko lojalus vadovybei, visais būdais gyrė Luftvafės šefą Geringą, o Hitlerį tiesiog dievino. Teisino juos dėl visų nevykusių strateginių sprendimų – čia žemesnės grandys iškraipo jų idėjas arba suteikia jiems neteisingą informaciją.

Vis tik, nesvarbu, sutikdamas su Rudelio idėjomis ar ne, skaitydamas knygą negali nesižavėti jo kovingumu. Jis tiesiog verždavosi į mūšį, skraidė net kai viena koja buvo amputuota, o kita – gipse nuo ankstesnio sužeidimo (iki lėktuvo jį tekdavo nunešti), ignoravo kelis bandymus uždrausti skraidyti, saugant jo gyvybę, nenuleisdavo rankų net beviltiškiausiose situacijose ir baigė karą taip mūšyje ir nenugalėtas - gavęs žinią apie Vokietijos kapituliaciją su savo eskadrile nuskrido ir pasidavė amerikiečiams. “Žūsta tik tas, kas susitaiko su pralaimėjimu” – užbaigė knygą Rudelis ir šis devizas puikiausiai apibūdina tiek patį Rudelį, tiek knygoje aprašomus įvykius.

Žinoma, “”Štukos” pilotas” patiks ne visiems, tačiau aviacijos ir istorijos mėgėjams ši knyga - tikras lobis.

Aviacijos ir istorijos mėgėjams