Mirtis - profesija originali, o konkretaus pasaulio (šiuo atveju - Disko) rėmuose netgi unikali. Apie tokias sakoma, kad tai ne profesija, o gyvenimo būdas. Ir kas galėtų paneigti, kad tai yra mirtinai (atleiskit už kalambūrą) reikalinga profesija?

Tačiau kažkodėl žmonės neįvertina darbo sudėtingumo bei būtinumo, nė 'ačiū' beveik niekada nepasako. Iš kitos pusės, šiam darbe dažnokai susiduri ne su pačiomis geriausiomis žmogaus savybėmis, taigi nebūtų nieko keisto, jei Antropomorfinė Personifikacija (vardas - Mortas, profesija - Mirtis), būtų pesimistas, mizantropas ir klausytųsi 'Sisters Of Mercy'.

Tačiau Disko Mirtis yra ne tik savo darbo profesionalas - kas reiškia, kad jis nuoširdžiai domisi savo profesijos subjektais, bet yra pilnavertė maloni asmenybė, kuri mėgsta karį (toks patiekalas), kates (ne kulinarine prasme), turi namelį su sodu (viskas juoda - kai kurių dalykų pakeisti neįmanoma), tarną bei dukrelę (įvaikintą, nes prieš anatomiją irgi nepapūsi). T.y. jis turi viską, ko nori, išskyrus vieną dalyką - atostogas.

O atostogų jam norisi vis labiau ir labiau, bet kas tada dirbs? Blogai, kai darbe esi nepakeičiamas; tačiau išeitis vis dėlto atsiranda - Morto, Mirties pameistrio ir bendravardžio pavidalu.

Tačiau pameistrys Mortas dar labai jaunas ir jo galva prikimšta visokių romantiškų dalykų apie teisybę ir neteisybę pasaulyje. Toks požiūris darbe priveda prie visokių nesusipratimų, kaip antai realybės materijos išsikraipymai ir panašiai. Ir kaip visa tai ištaisyti, jei Mirtis nepaliko koordinačių, kur atostogauja?

Tačiau meilė, kaip bebūtų keista, nugali viską, net ir Mirtį. Tiesa, Mirtis dėl to neypatingai nusiminė....bet neprofesionalu siužetą pasakoti. Patys skaitykit ir atraskit, kad meilė ant Disko, tuo labiau kaip įsipainiojęs Mirtis, nėra visai tai, ko jūs tikėjotės.

[...] - Tu mirusi. - pasakė burtininkas.

Keli tylėjo. Jai nesisekė sugalvoti tinkamo atsakymo. 'Vat ir ne' trūko stiliaus, o 'Ar tai rimta?' skambėtų kažkaip lengvabūdiškai.

- Ar minėjau, kad tai gali būti rimta? - Katvelas paklausė.

- Atrodo, taip, - Keli atsargiai tarstelėjo, išlaikydama rimtą balsą.

- Aš buvau teisus.

- A.

- Tai gali būti mirtina.

- Kiek labiau mirtina, nei būti mirusiai?

- Neturėjau omeny tavęs.

- A.

- Supranti, kažkas labai esminio čia neteisingai suveikė. Tu mirusi visom prasmėm, išskyrus, ė, faktiškai. Tai yra, kortos rodo, kad tu mirusi. Tavo delno gyvenimo linija rodo, kad tu mirusi. Viskas ir visi mano, kad tu mirusi.

- Aš taip nemanau, - netvirtai paprieštaravo Keli.

- Bijau, kad tavo nuomonė nesiskaito.

- Bet žmonės mane mato ir girdi!

- Pirmas dalykas, ką sužinai Nematytam Universitete, yra tai, ką žmonės nelabai kreipia dėmesį į tokias smulkmenas. Svarbiau yra tai, ką sako jų protas.

- Tu nori pasakyti, kad žmonės manęs nematys, jei jų protas jiems sakys, kad manęs nėra?

- Bijau, kad taip. Tai vadinasi lemtis ar kažkaip panašiai, - Katvelas žiūrėjo į ją su užuojauta. - Aš burtininkas. Mes išmanom tokius dalykus.

- Iš tikrųjų tai nėra pirmas dalykas, kurį sužinai Universitete, - pridūrė. - Pirmiausia, aišku, sužinai, kur tupyklos ir panašiai. Bet po viso šito tikrai pirmas.

Tikras Pratčetas!

XXI amžiuje pavojinga apžvelginėti XIX a. romantinę dramą - televizijos amžiuje bet koks siužetas, kurio pagrindinė tema meilė ir kerštas, atrodo kaip scenarijus eilinei sacharininei muilo operai. Bet verta surizikuoti - vien jau tam, kad reabilituotume romantizmą visuomenės akyse.

Kai vieną audringą naktį padorus Šiaurės Anglijos žemvaldys parsineša namo berniūkštį - nei tai čigoniuką, nei šiaip kažkokį valkatėlę, - niekas šeimoje neįžvelgė jame žiaurios ateities. Na, priglaudė geraširdis žmogus pamestinuką - juk tai geras darbas, o už gerus darbus paprastai atsilyginama tuo pačiu. Ir galbūt būtų žemvaldys turėjęs dėkingą įsūnį, jei ne jo ankstyva mirtis, pavertusi mažojo priklydėlio gyvenimą pragaru, diriguojamu vietinio Liuciferio - Hindlio, žemvaldžio sūnaus ir paveldėtojo.

Jei žmogui nuo mažų dienų kalama į galvą, koks jis bjaurus, purvinas ir niekingas, tai nieko keisto, jei jis tokiu galų gale ir taps. Ir jeigu jo vienintelis draugas yra tarsi jo paties sielos atspindys - toks pats laukinis, nevaldomas padauža, niekinantis apribojimus ir draudimus - pasaulis naujo filantropo tikrai neįgis. O jei juodasis sielos dvynys, be visko kito, yra dar ir daili mergiūkštė, tikrai lauk bėdos.

Kuri ir netrunka ateiti, laukta ir tikėta. Laukinė mergiūkštė išauga į laukinę merginą, kuri išsirenka sau būsimą vyrą - tokį kaip mergaitė jautrų, dailų, švelnų, sentimentalų berniukėlį Lintoną, visišką priešingybę sau pačiai, lengvai valdomą, o dar ir turtingą. Jį lengva mylėti - jis ne toks, kaip ji. Ne toks, kaip tas kitas. Meilė tam kitam sunki. Gniuždanti. Sekinanti. Be ateities - bet nenugalima. Nuo jos nepabėgsi ir nepasislėpsi - ir sugrįžta atstumtasis juodas sielos dvynys. Grįžta toks pats laukinis ir niaurus, koks ir buvo, tačiau dabar jis turi pakankamai priemonių ir patirties savo didžiausiam gyvenimo troškimui įgyvendinti

Ir ne meilė tai - kerštas; ir griauna Hitklifas visą pasaulį aplink savąją Ketrin - be gailesčio naikina viską, kas tik jai brangu. Tik jos vienos pasiekti negali - nenori. Bet to ir nereikia - Ketrin pakankamai gerai moka keršyti pati sau - taip žiauriai, kad Hitklifas ir norėdamas nesugebėtų...

Daug kas lygina 'Vėtrų kalną" su Šekspyru ir antikinėmis tragedijomis - pagal emocinio užtaiso stiprumą, visa naikinančias aistras, tragizmą. Tiesos tame, žinoma, yra, tačiau tai nėra pilnas įvertinimas. Pasakojimo stilius, vieta (ypač vieta - niūrios, nesvetingos Šiaurės Anglijos dykvietės) galingai padeda kurti tą nemeilės pasmerktumo atmosferą, kuri ir yra pagrindinė priežastis, iškelianti "Vėtrų kalną" virš eilinės "romantinės dramos". Kaip tik dėl to Emily Bronte įėjo į pasaulinę literatūrą su vieninteliu romanu, ir - negalima to nepaminėti - paleido į pasaulį vieną ryškiausių ir stipriausių charakterių literatūroje - Hitklifą. Įdomus faktas, kad tai nutiko prieš autorės valią, nes Emily labiau linko prie jautrių verksnelių a la Lintonas. Matyt, čia vienas iš tų atvejų, kai personažas tampa nepriklausomu ir parodo špygą savo kūrėjui.

KLASIKA

"Gėda, jeigu šiame gyvenime tavo kūnas dar nepavargo, o siela jau pavargo". p. 81

Markas Aurelijus - savotiškas unikumas filosofijos istorijoje. Romos imperatorius, garsus karvedys, antrame mūsų eros amžiuje gelbėjęs valstybę nuo barbarų ir subyrėjimo… Tačiau viena iš jo įžvalgų skelbia: blogiausia, kai pasijunti esąs imperatorius. Būti nuosaikiu, doru ir kukliu, nepykti ant gyvenimo, mirties ir blogų žmonių, visados galvoti apie visuomenės naudą, neturėti tokių minčių, kurių paklaustas negalėtum ištarti garsiai, - štai patarimai, kuriuos jis rašė įvairių karinių žygio metu, kas jau savaime atrodo paradoksaliai. Užrašus sudaro 12 knygų, ir nesutariama, ar tai tiesiog dienoraštis, ar knygos apmatai. Nereikia manyti, kad čia sudėti šventeiviški patarimai, juokingi savo neatitikimu realybei. Markas Aurelijus - paskutinis iš žymių stoikų, ir jo filosofija remiasi stoišku, net jogišku požiūriu į gyvenimą.

Arba viską valdo dievai (dievas), arba pasaulis yra tiesiog atomų derinys, - filosofas šaltai pamini abi galimybes. Abiem šiais atvejais pykti ant likimo - kvaila ir beprasmiška, teigia jis. Jei viskas priklauso nuo aukštesnių jėgų, kokią mes teisę turime kvestionuoti jų išmanymą, kaip tvarkyti pasaulį? Juk pripažinęs dieviškumo primatą, žmogus tuo pačiu pripažįsta, jog viskas klostosi taip, kaip reikia: nes dievai neklysta. O antru atveju, jei niekas nuo nieko nepriklauso, irgi juokinga būtų niršti ant pasaulio sandaros ar asmeninio likimo. Svarbiausia, Marko Aurelijaus teigimu, yra likti sąžiningu prieš save patį, paklusti pareigai (kitaip - prigimčiai, o žmogaus, kaip visuomeninės būtybės, prigimtis, yra dirbti visuomenės labui), ir nebijoti, kad tave suterš kito padarytas blogis. "Jeigu tai nėra mano yda ar mano ydos padarinys ir nekenkia visumai, tai ko aš nerimauju? O kas gali pakenkti visumai?" (p. 73). Filosofas iškelia vadovaujančio prado pirmenybę prieš kitas žmogaus savybes, ir kviečia nepasiduoti vaizduotei, uždaryti ją. Bet nereikia skubėti kaltinti jo nuobodumu ar niūrumu. Šie raginimai kaip tik parodo, kad iš tiesų vaizduotė ar spontaniški poelgiai nebuvo jam svetimi, - juk jei daikto ar jausmo neturi, niekad neliepsi sau jo atsikratyti. Tačiau jei pagalvosim, - kas gali būti blogiau už nesivaldantį žmogų, kurio rankose didžiulė valdžia? Taigi, stoicizmo filosofija imperatoriui turbūt buvo tarsi pusiausvyros atstatymo erdvė, proga sistemiškai saviugdai.

Žinoma, galime sakyti, jog bet kokia filosofija atsiranda iš galvojimo apie mirtį. Jai Marko Aurelijaus užrašuose skiriama nemažai vietos, ir tas požiūris taip pat stoiškas. "Nėra tokio laimingojo, kurio mirtis nesukeltų kam nors pikto džiaugsmo. Tegu jis buvo geras ir išmintingas; paskutinę jo valandą vis tiek atsiras kas nors, kas pasakys: "Pagaliau atsikvėpėme nuo šito mokytojo. Jis nepadarė mums nieko blogo, bet jaučiau, kad širdyje jis mus smerkia." (p. 146.) Čia jo išvados kiek panašios į krikščionybės idėjas: jei visą gyvenimą elgeisi pagal sąžinės balsą ir darei tinkamus darbus, tai mirties nebijai. Ar valstybės vadovas, ar mulų varovas, - visų jų laukia vienas likimas, pastebi filosofas. Taigi, reikia šį paskutinį darbą atlikti lygiai taip pat oriai, kaip ir kitus, neraudant ir negraudinant artimųjų bei savęs, - esam, pasak Epikteto, tik sieliūkštės, velkančios lavoną, ir to užmiršti nevalia.

Man Markas Aurelijus - vienas mėgstamiausių filosofų; jo knyga labai nesunki skaityti, puikus stilius, ir, nepaisant neva sauso stoicizmo, ji kažkuo optimistinė.

(Tegu nenuskamba šventvagiškai, bet švieži įspūdžiai, - Markas Aurelijus turi charizmatinių džedajaus bruožų: gėris, jėga, valiaJ: "Reikia ne samprotauti, koks turi būti geras žmogus, bet būti tokiam." (p. 139))

Skaitykite, mąstykite

Pradėsiu šią apžvalgą nuo nedidelės citatos, kuri man labai patiko: "Gyvybė - bet kokia gyvybė - turi du siekius: išgyventi ir pratęsti giminę. Protas - tik šalutinis evoliucijos produktas, nenaudingas visa kame, išskyrus tarnavimą šiems dviems tikslams" (32 psl.). Ir aš linkęs sutikti su šia autoriaus mintimi. Pati knyga iš esmės ir yra apie išgyvenimą svetimoje ir nesvetingoje planetoje.

Kažkada ateityje bus išrasti tuneliai, kurių dėka akimirksniu galima atsidurti praktiškai bet kurioje visatos vietoje. Tačiau norėdamas dirbti ar gyventi kitose planetose kiekvienas turi išlaikyti "išgyvenimo" egzaminą. Egzamino principas labai paprastas - tave nukelia į nežinomą planetą ir viso labo reikia tenai išbūti nuo penkių iki dešimties parų. Tik tiek, ekipuotė leidžiama bet kokia, ginkluotė - taip pat (išskyrus masinio naikinimo ginklus). Rodos, kas čia tokio, tačiau svetimos planetos retai su džiaugmu sutinka neprašytus svečius ir gera pusė "laikančiųjų" egzaminą paprasčiausiai neišgyvena.

Pagrindinis veikėjas Rodas - aštuoniolikos metų vaikinas, ryžtasi prieš stodamas į koledžą išlaikyti "išgyvenimo" egzaminą. Kelios dešimtys jaunuolių perkeliami į nepažįstamą jiems planetą. Viskas klostosi neblogai, pirmosios išgyvenimo dienos Rodui sėkmingos - jis liko gyvas. Tačiau laikas bėga, o sutarto signalo apie egzamino pabaigą nėra, tunelis namo taip ir neatsiranda. Bėga laikas, išgyvenę vaikininai ir merginos buriasi į grupę ir bando kartu įsikurti svetimoje planetoje, bemaž jau visai praradę viltį, kad juos kada nors paims namo. Beveik dar vaikai - vyriausiam tik dvidešimt su trupučiu metų - faktiškai nuo nulio ima kurtis negyvenamoje planetoje. Iš naujo "atranda" amatus, net sugeba išgauti ir apdirbti geležį. Bėga laikas, bendruomenė pasipildo naujagimiais, išryškėja lyderiai, išsivysto hierarchija grupės viduje, galiausiai įvyksta keletas "politinių" nesutarimų tarp lyderių. Tačiau jaunuoliai prisitaiko ir išgyvena, net ima svajoti kaip jų dar nedidelis miestukas išaugs į didelį kolonijinį centrą ir ši planeta liks jiems amžiams. Tačiau viskas kada nors baigiasi. Galiausiai juos vėl "atranda" žmonės ir atsiranda galimybė grįžti namo - į gimtąją Žemę. Visi pradžioje nutarę pasilikti savo pastatytame miestelyje, atsidūrę ties pasirinkimo galimybe, galiausiai nusprendžia grįžti.

Perskaitęs šią knygą likau sužavėtas Heinlein'o talentu. Paėmęs standartinį "action" fantastikos siužetą sugeba suregzti daug gilesnę knygą - čia ir socialinis nedidelės žmonių bendruomenės sugyvenimas, ir moksliškas ateities atradimų pagrindimas, ir puikiai atskleisti pagrindinių veikėjų charakteriai. Tuo pačiu romanas lieka daugiau nuotykinės fantastikos kūrinys, tačiau vienas geresnių tarp šio žanro atstovų.

Ir dar - visi senosios kartos rašytojai, o Heinlein'as, be abejonės, toks ir yra, stengiasi pagrįsti mokslinius pafantazavimus. Vienas knygos skyrius skirtas tunelių, leidžiančių akimirksniu keliauti po visatą, moksliniam pagrindimui. Aprašoma ne tik fizikinė išradimo esmė (kiek ji "moksliška" pasakyti negaliu, nes nesu fizikas), bet ir pačio atradimo istorija - kas, kodėl ir kaip buvo atrasta.

Belieka tik pareikšti savo nuomonę apie šią knygą - labai įdomu.

Labai įdomu

Prieš keletą metų leidyklos pradėjo leisti užsienio autorių poezijos knygas dviem tekstais iš karto: viename puslapyje originalas, kitame - lietuviškas vertimas. Kažin ar galima geriau sugalvoti - juk tai ir galimybė mokytis kalbą, ir pamatyti, ką vertimas praranda, pagaliau - įvertinti vertėjo pastangas. Kiek pamenu, "Iš klasikinės anglų poezijos" buvo viena iš pirmųjų taip išleistų knygų. Tiesa, tikras škotas, įtariu, knygos sudarytojui - profesoriui Lionginui Pažūsiui - trinktelėtų kalnietišką antausį, vis dėlto, Robert'as Burns'as - tai škotų pasididžiavimas, tad galgi tiksliau rinkinį reikėjo vadinti "Iš klasikinės britų poezijos", bet kadangi škotų Lietuvoje ne tiek daug, be to, ir taip prisikiaulinę, galgi niekas per daug nesupyko…

Klasikinė poezija, ypač klasikinė britų poezija - tai turbūt vienas iš gražiausių pasaulio literatūrinio paveldo dalykų. Dabar, žinoma, ji atrodo ir statiška, o kartais - perdėm naratyvi, aukojanti vardan formos turinį, tačiau tai ir yra klasika - rimo, ritmo ir baladės poezija.

Knygoje surinkti eilėraščiai apima ne vieną ir ne du amžius: seniausių eilėraščių autorius, Geoffrey Chaucer'is, gyveno apie 1340 - 1400 m., o rinkinį baigiantis Rudyard'as Kipling'as (taip taip, tas pats Mauglio, t.y. "Džiunglių knygos" tėtis…) - 1865 - 1936. Tad nekeista, kad bevartant atsiveria plati perspektyva, kurioje: minėto Chaucer'io pasakojimų poemos "Kenterberio pasakojimai" prologas, eiliuota John'o Milton'o "Iš prarastojo rojaus" filosofija, Thomas'o Gray'aus labiau nei klasikinė "Elegija, parašyta kaimo kapinaitėse" (lyg ir paprastas, bet tuo pačiu gilus memento mori), valiūkiški, lovelasiški Roberto Burnso eilėraščiai - "Pirmasis atsisveikinimo bučinys", "Mergaitė, klojusi man lovą", na, ir laisvės dainiaus George Gordon Bayron'o… ne, ne "Kainas", neišsigąskite - o ištraukos "Iš Don Žuano" (senstančio…), kad ir šioji - ironijos adatėlė racionalizmo amžiuje:

"Jau nebebūsi man, širdie, daugiau

Vienintelis pasaulis, visata!

Kadais tave aš savimi laikiau,

Dabar tu man nei džiaugsmas, nei našta.

Iliuzijos sudužo - tuo geriau:

Žinau, kad tu bejausmė ir šalta.

Iš priespaudos tavosios išvaduotas,

Dabar tave pakeis man sveikas protas."

Vargu ar šią knygą būtų galima laikyti chrestomatija, nors sudėti vardai ir itin garsūs, tačiau, kaip pažymi ir pats sudarytojas, eiles jis parinko subjektyviai, be to, vertė tuos eilėraščius, kurie iki tol nebuvo išleisti lietuvių kalba. Be to, subjektyvumas visada siejasi su meile, o darbas, darytas su meile, kaip ir šie vertimai, tampa šiltesnis ir žiūrovui, skaitytojui.

Et, nedėkingas užsiėmimas rašyti apie poeziją, ypač prisiminus, kaip nemėgau literatūrinių rašinių... Geriau jau dar ką nors pacituoti ir tuo užbaigti:

Robert Burns

Pirmasis atsisveikinimo bučinys

Drėgnas antspaudas švelnumo,

Palaimus širdžių ryšys,

Pirmas įžadas artumo,

Meilės žiedas - bučinys!

Iškalbi tyli malonė,

Žaismas bundančios aistros,

Nekalta drovi glamonė,

Spindulys skaisčios aušros!

Džiugesys nerimastingas,

Lūpų lūkestis godus;

Argi žodis iškalbingas

Išsakytų šiuos jausmus?

Tikra klasika

Kanadiečio rašytojo G.G.Kay pavardė man buvo visiškai negirdėta, kol į rankas nepateko nuostabus šio autoriaus romanas "Tigana". Savitas stilius ir emocinis įtaigumas pavertė mane G.G.Kay gerbėju. Žinoma, išvydęs šią pavardę knygyne ant naujos knygos viršelio, nustvėriau ją, tarsi koks išalkęs plėšrūnas. Važiavau namo, iš anksto mėgaudamasis malonumu, kurį suteiks šios knygos skaitymas. Deja, pargrįžus teko nusivilti. Ne todėl, kad knyga būtų nepateisinus mano lūkesčių - tiesiog beskubėdamas nė neapsižiūrėjau, jog tai tik pirmas "Fjonavaro gobeleno" (rusai kažkodėl nesuko sau galvos versdami šį pavadinimą - vietoj gobeleno staiga atsirado kronikos) ciklo tomas.

Tie, kas skaitė "Tigana", turi pasiruošti dar vienam netikėtumui - "Fjonavaro gobelenas" tarsi kito autoriaus rašytas. Toks bent jau buvo pirmasis įspūdis. Vėliau, žinoma, pastebėjau G.G.Kay būdingą emocionalumą, tragiškus veikėjų charakterius. Tačiau iš esmės - "Tigana" ir "Fjonavaro" ciklas visiškai skirtingi kūriniai.

Ko gero, daug kam pasirodys, jog tai šventvagiška, tačiau man šis ciklas - tai fantasy epas, vertas stovėti lentynoje greta "Žiedų valdovo". Kai kuriais aspektais - pralenkiantis Tolkieno veikalą, kitais - nusileidžiantis jam. G.G.Kay nesukūrė naujo pasaulio, jo istorijos ir kalbos - čia "Hobito" tėtukas nepralenkiamas, tačiau kanadiečiui pavyko kitkas - išvengti, regis, jau privalomo epiniam kūriniui herojų plakatiškumo. Žinoma, tikrieji "blogiukai" ir čia - gana šabloniški. Tačiau "geriukai"… visiškai ne tokie, kaip knygelėje "Leninas vaikystėje". Apie kai kuriuos herojus netgi perskaitęs knygą negali pasakyti, kas jie - gėrio ar blogio atstovai? Šitoks charakterių nevienpusiškumas - firminis G.G.Kay ženklas.

Siužetas (bent jau iš pradžių) niekuo nestebina: penketas teisės studentų patenka į kitą pasaulį. O ten kaip tik Amžinasis Priešas ištrūksta į laisvę… Šaunusis penketukas prieš savo valią įtraukiamas į patį veiksmo sūkurį. Ir, žinoma, tampa pagrindinėmis figūromis, kurių rankose visų pasaulių ateitis… Mat Fjonavara, tarsi koks Amberas - pirminis pasaulis, viskas kas vyksta jame, atsispindi visuose kituose pasauliuose. Skamba banalokai, tiesa? Maža to, beskaitant niekaip neapleido déj? vu jausmas - tas jau kažkur girdėta, anas - kažkur skaityta… Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad "Fjonavaro gobelenai" - tiesiog Tolkieno, Zelazny ir dar velniai žino kieno kūrinių kompiliacija. Tačiau… Galų gale, ir talentingai atlikta kompiliacija gali žavėti. O kaip gražiai, originaliai ir… ir visaip kaip… rašytojas įpynė karaliaus Artūro, Gvineverės ir Lanseloto istoriją!

Nepaisant to, kad siužeto vingiai neretai nuspėjami, atsiplėšti nuo knygos sunku. G.G.Kay privertė savo herojus įveikti banalų, daugelio fantasy personažų jau ištryptą kelią… Tačiau tas kelias nebuvo lengvas. Iš mūsų pasaulio atkeliavusio penketuko - trijų jaunuolių ir dviejų merginų - laukia kančios ir skausmas. Tą skausmą kone fiziškai jauti, skaitydamas knygą. Taip, "Fjonavaro gobelenai" - kūrinys, kurį supranti veikiau emocijomis, nei protu. Gal todėl ir ši apžvalga tokia chaotiška…

Fantasy perlas

Spalvingas knygos viršelis mažai primena rimtą politologijos veiklą, prie kurių mes įpratinti kad ir ALK serijos santūrumo. Pirmą kartą ją pamatęs Vilniaus knygų mugėje, pavarčiau ir padėjau į šalį - negi atsiras laiko skaityti dar ir politologijai? Ir vis dėlto, kai kažkas leptelėjo, kad "labai gera", be to, pamačiau, kad platina pažįstami asmenys, nusprendžiau nepagailėti tų keliolikos litų. Atsiverčiau tikėdamasis kažko apysausio, bet reikalingo ir plečiančio "bendrąjį išsilavinimą", o radau… Radau labai smagią, kandžią, lengvą, populiariai parašytą ir tuo pačiu ne pigią studiją bei pasvarstymus, kas ta Europa ir kas ten mūsų laukia, jeigu laukia… Dabar lakstau visiems kaišiodamas "Dinozaurėjančią Europą" panosėn, besijausdamas vos ne E. Vareikio mesianistiško kvietimo "mąstykime apie Europą!" apaštalu.

Taigi, kokios aiškesnės priežastys žavėtis? Pirmiausia, pati Europos - dinozauro teorija. Trumpai jos esmė: dinozauras buvo gyvis, tobulai prisitaikęs gyventi savo periodo sąlygomis, tačiau kai tik gamta pakito, visos savybės, kurios anksčiau atrodė esančios privalumais, jį nutempė į evoliucijos kapines. Kažkas panašaus gali nutikti ir Europai - ji suklestėjo šaltojo karo ir totalinės konfrontacijos epochoje, bet kai viskas griuvo, prireikė keistis, t.y. evoliucionuoti - ėmė trypčioti vietoje, vapėti neaiškius žodžius " acquis communautaire " ir kitaip demonstruoti, kad organizmas, tobulai funkcionavęs vienomis aplinkybėmis, gali sutrikti pasikeitus situacijai. Antrasis smagus autoriaus sprendimas - pažvelgti į rimtas problemas taip, kaip jis nurodė ir knygos paantraštėje: ne tik politiškai, bet ir emociškai. Iš tiesų, sunku nepritarti tezei, kad dažnai visi racionalūs skaičiavimai ir valstybių raidos scenarijai eina velniop grynai dėl emocinių dalykų. Svarbiausia, kad emocinius dalykus pirmiausia valdo "žmogus iš gatvės": juk tai jis Romos imperijoje išsireikalavo duonos ir žaidimų, kurie pakirto visą Urbs Aeterna galią, tai jo reikalavimams žada paklusti vienas politikos erelis, vėl prabilęs apie mirties bausmę, nors tai ir nublokštų Lietuvą į Europos šalikelę… Istorijos tiksliai nesuplanuosi ir nesuskaičiuosi, o Europa šiuo metu tą ir mėgina daryti - anot autoriaus, vystytis be širdies, be emocijų, remdamasi šaltais BVP procentais ir kitais skaičiukais, apibūdinančiais "šalių kandidačių" padėtį. Autoriaus minčių teisingumu turėjau puikios progos įsitikinti vienoje užsienio kelionėje - europiečiui Europa kaip subjektas gerokai tolimesnė sąvoka nei mums, paskendusiems integracijos rūpesčiuose…

Galbūt jums susidarė įspūdis, kad autorius - euroskeptikas, besiruošiantis arklu, knyga ir lyra uždengti į prarają žengiančią Lietuvą? Nieku būdu! Matyti mylimosios trūkumus - tai nereiškia jos nemylėti. Privalau tiesiog pacituoti vieną mintį:

"Lietuviai ne Europos Sąjungoje - tai tiesiog žmonių grupė, užsiimanti pilvo reikalais, savo fiziniu egzistavimu ir kitokių biologinių dalykų tenkinimu. Jei kas nori, kad lietuviai išnyktų iš pasaulio žemėlapio kaip tauta, tegu agituoja už izoliaciją. Lietuviai-ne-Europoje taps žmonių banda, nes emociškai jie negalės integruotis į Rytus, o būti nei Rytais, nei Vakarais reikia didesnio stimulo nei lietuvių liaudies dainos ( de facto XIX a. pabaigos popsas) ar amerikoniškas išradimas - krepšinis" (294 p.)

Sutinku, gruboka, bet labai emociška, politiška ir tikslu, ar ne? Suprantu, ši tezė pseudo lietuvybės sergėtojams atrodys šventvagiška, o kai kurie ir toliau kalbės, kad su Rusija reikia bičiuliautis tik dėl to, kad pastaroji, nors ir paslapčiomis, bet mus laiko geresniais už save. Nujaučiu, kad ši knyga bus ne vieną kartą ir sumalta į miltus arba iškelta į padebesis - bet tai ir byloja apie jos kokybę ir aktualumą.

Tik vienas tik dalykas liko nesuprantamas - kodėl mokslinę fantastiką autorius beveik visur vadino neverstu anglišku terminu science fiction , juk D. Britanija - tik kukli Europos dalis...

P.S. Beje, knygos ištraukas galite pasiskaityti ir Internete.

Būsimiems europiečiams

Tai labai rimta knyga apie priklausomybes: nuo narkotikų, nuo alkoholio, nuo maisto, nuo azartinių žaidimų ir t.t. Kai pirmą kartą perskaičiau šią knygą (o ji iš tų, kurias norisi skaityti po kelis kartus; kažkodėl labai maloniai susiskaito), pamaniau, kad simptomai kažkur girdėti... Ir supratau, kad esu priklausoma nuo KOMPIUTERIŲ ŽAIDIMŲ! Ištryniau juos visus iš savo kompiuterio (net Wingames'us, kurių turėjau gal 30 ir sugaišdavau jiems velniškai daug laiko). Nuo to laiko vengiu naujų žaidimų, nes žinau, kuo jie gresia.

Reičel Walsh anaiptol nėra narkomanė. Ji gyvena Niujorke, su drauge nuomojasi butą, dirba viešbučio administratore, turi daug draugų (bent jau į vakarėlius susirenka daug), madingai rengiasi, puikiai leidžia laiką ir džiaugiasi gyvenimu. Kokainą uosto tik retkarčiais, griežtai ribodama jo vartojimą atsipalaidavimo tikslams. Ji turi vaikiną, kuris daro jai gėdą prieš šaunią Niujorko publiką, nes rengiasi nemadingai (o siaube, jis netgi turi "Žiedų valdovo" marškinėlius ir juos atvirai nešioja).

Aišku, Reičel laikosi dietos, perka per mažus batus, nemėgsta eiti į darbą ir turi neblogą humoro jausmą. Todėl jos pasakojimas daug kuo panašus į Bridžitos Džouns dienoraštį - labai juokingas.

Tik, skirtingai nuo Bridžitos Džouns, Reičel turi tikrą problemą: po nedidelio nesusipratimo ją apšaukė narkomane, atleido iš darbo, paliko vaikinas (jis paliko ją, isivaizduojate, kažkoks atgyvenęs senamadis garbanius su odinėmis kelnėmis), o tėvai gimtojoje Airijoje nupirko jai bilietą į labai brangią narkomanų reabilitacijos kliniką. Štai taip.

Išgirdusi klinikos pavadinimą, Reičel apsidžiaugia: tai vieta, kurioje nuolat renkasi roko žvaigždės ir panašios garsenybės. Aišku, ten bus gimnastikos salė, baseinai, Jakuzzi, sauna, dumblių terapija ir t.t. Puiki proga pailsėti, atsigauti, suplonėti, susipažinti su garsenybėmis ir susirasti naują vaikiną. Aišku, baisu pagalvoti, kad teks apsieiti du kiaurus mėnesius be alkoholio ir kokaino, bet gal bent bus patiekiamas vynas per pietus? O gal žmonėms, neturintiems problemų (tokiems kaip Reičel), bus galima vakarais nueiti į barą? Žodžiu, Reičel įsitikinusi, kad blogai nebus, nutaria surizikuoti.

Klinikoje, apsupta tikrų narkomanų, alkoholikų, apsirijėlių ir panašių baisių žmonių (nė vienos žvaigždės, tik viena rašytoja), Reičel turės progą prisiminti viską apie savo šaunų gyvenimą New York'e ir vaikiną, kuris ten pasiliko, pasiuntęs ją velniop. Taip pat sužinoti viską apie priklausomybes ir ypač savo priklausomybę nuo narkotikų...

Atsargiai, gali priversti susimąstyti

"- Štai, - šaukiu, - Lape! Žiūrėkite: kas tiesiai virš jūsų galvos?

- Skrybėlė.

- Čia ne apie skrybėlę šnekama, - sakau. - Jūs pats nušiurusi skrybėlė. Zenitas virš jūsų galvos.

- Nėra virš mano galvos jokio granito! - šaukia Lapė. - O jeigu virš jūsų galvos granitas, tai iš bado taip.

- Tiek to, - sakau, - o kas po jumis?

- Po manim lenta.

- O ne, - sakau, - ne lenta, nadiras…

- Ne, mano nenudilus, sveika…"

p.141-2.

Štai taip ir būna, kai su nepašvęstu žmogumi bandai pasišnekėti apie navigaciją. O ją tolimojo plaukiojimo kapitonas Pagyrūnkelis, žinoma, išmano. Na, gal ne visui viską iš jo pasakojimų patvirtintų vadovėliai, bet tai jau vadovėlių problema. Galima, aišku, išvadinti Pagyrūnkelį senu melagiu, tačiau tada, atleiskit, melagiais tektų išvadinti pusę mūsų mėgstamų literatūros herojų, pradedant gerbiamu baronu Miunchauzenu. Bent jau aš linkus vadinti tokius žmones tiesiog fantazuotojais… Tai štai, mūsų minimas kapitonas kaip tik ir yra jūrinės pakraipos fantazuotojas. Iš visiškai realaus fakto, kaip atoslūgis, jis sukuria ištisą istoriją apie fiorde įstrigusią jachtą, o jau ką gali prikurti, paėmęs "veikėjais" smauglį ir porą gesintuvų - vienas biesas žino.

Nuo ko gi viskas prasidėjo? Ogi sumanė jūrų vilkas pakratyti senus kaulelius ir išsiruošė į kelionę aplink pasaulį. Tiesiog šiaip, savo malonumui. Ne, jokių lenktynių nebuvo, čia knyga, o ne multikas! Tiesa, viename knygos epizode apie lenktyniavimą jachtomis kalbama, bet tai regata Anglijoje ir anaiptol ne leitmotyvinis įvykis. Žodžiu, jei prisimenate būtent ano smagaus multfilmo siužetą, tai visai nereiškia, kad žinote, kas buvo parašyta knygoje, nes iš jos paimti tik pagrindiniai veikėjai ir keli atsitikimai. Bet nelyginti šių dviejų kūrinių labai sunku, o gal to vengti ir nereikia. Tada dar geriau išryškėja epochos akcentai, - filmo Pagyrūnkelį persekioja mafija, gangsteriai ir kitokie banditai, o knygos -supuvę imperialistai (admirolas Kenkėjakis (Japonija), seržantas Sukčijus Banditas (Italija) ir t.t.). Ok ir duoda garo A.Nekrasovas nelemtiems buržujams militaristams! O ko jūs norėtumėt? Kad totalitarinė valstybė atvirai demaskuotų pati save?.. Trumpai tariant, vietomis knyga yra tikra politinė satyra, bet dažniausiai tai tiesiog smagus ir įžvalgus humoras, būdingi tipažai, neįtikėtini nuotykiai ir išradimai (voverės vietoj variklio), gamtos keistenybės (čiaudintis kašalotas), nematytos sporto šakos (golfas su getrais ir bumerangais), neįmanomos transporto rūšys (aitvaras), senovinės havajiečių dainos ("sėdėjo paukštė lankoje, prie jos prislinko karvė"), beje, sakinio pradžioj berods sakiau "trumpai tariant"…

Tolimasis plaukiojimas po humoro vandenyną

Gregas Eganas - vienas iš jaunesniųjų mokslinės fantastikos autorių, kurio vardas vis blyksteli dalinant premijas ar aptariant rašytojus, darančius šiuo metu įtaką žanrui. Be to, jis - australas, tarptautiniuose vandenyse personifikuojantis Australijos mokslinę fantastiką. Ne, tai nėra autorius, kuris skinte skintų Nebula ar Hugo, bet vis dėlto kiekviena jo knyga - tai įvykis. Tačiau nerekomenduočiau šio autoriaus knygų imti į rankas, prieš tai nesužinojus vieno fakto: Gregas Eganas - programuotojas. O jūs pažįstate programuotojus? O! Tai neįprasta homo sapiens padermė… Ir šis autoriaus užsiėmimas tikrai pažymėjo pirmąjį lietuvių kalba (ir antrąjį bibliografijoje) išleistą romaną - "Karantinas".

Be abejo, vos perskaičius pavadinimą, asociacija vienintelė - vėl apie kokį nors lemtingą virusą, kuriuo Žemę visokiom infekcijomis jau krėtė ir Stephenas Kingas, ir Gregas Bearas, ir netgi vienas lietuvių autorius, kuris dėl įgimto kuklumo neleido įrašyti savo vardo. Ir, pasirodo, apsirikau: nors karantinas - tikrai romano elementas, tačiau šis karantinas labai netradicinis ir išduoti nuo ko jis taikomas - būtų neetiška, netgi rizikinga… Taigi, ėmė ir užgęso žvaigždės. Būtent žvaigždės, nes Saulės sistemos planetos vis dar keliavo dangumi, tačiau tolimąsias žvaigždes kažkas sugalvojo paslėpti. Ir štai privatus detektyvas, eks policininkas Nikas (vai vai, kokia klišė!) buvo pasamdytas ieškoti… Ne, ne žvaigždžių - o tiesiog vienos moteriškės, pasižymėjusios ypatingais gabumais: išeiti net iš geriausiai saugomų patalpų, prifarširuotų detektoriais, lazeriais, davikliais. Žinoma, detektyvas netrunka įsipainioti į istoriją, kuri atskleidžia didžiausią paslaptį žmonijos istorijoje…

Mokslinės fantastikos romanus sąlyginai galima suskirstyti į dvi rūšis: tai romanai, kurių pagrindinis komponentas - ypatingai gera ir išplėtota idėja ir romanai, kur idėja svarbi, bet daug svarbesnės "žmogiškosios linijos". Antrosios rūšies romanų puikiausias pavyzdys - J. Wyndham "Trifidų dienos", o pirmosios - būtent "Karantinas". Iš tiesų, visas kūrinys primena storą virvę (nors romanams dažniau juk būdingas medis, ar ne?). Viskas sukasi aplink labai mokslišką ir protą svaiginančią bei gluminančią idėją, detaliai išaiškinamą visiškai nesigailint neišprususio fizikoje skaitytojo, kuris vargu ar žino kvantinės mechanikos pagrindinius postulatus… Žmogus ir jo problemos čia antrinės, tad ne veltui G. Eganas yra vadinamas vienu iš "labiausiai moksliškų" rašytojų. Toks kūrinio nesubalansuotumas kartais net kelia nuostabą - kaip policininkas, tegul ir šiek tiek genetiškai ir neurologiškai modifikuotas, taip lengvai supranta ir susigaudo tokioje sudėtingiausių fizikos teorijų velniavoje?.. Apie antrinius veikėjus net kalbėti nėra ką - jie turi savo aiškią vieną užduotį ir santykį su idėja, daugiau nieko. Tačiau, kad ir kokia būtų nuostabi idėja, kai tiek daug laiko skiriama tiesiog jos techniniam aiškinimui, skaityti darosi sunku ir netgi nuobodoka, kyla begalinis noras praversti lapus, kaip kažkada buvo perverčiami V. Hugo "Vargdieniai" su begaliniais aprašymais…

Taigi, apibendrinu. Knyga, be jokios abejonės, dėmesio verta. Tačiau reikia nusiteikti būtent mokslinei fantastikai, o ne fantastikai su mokslo elementais. Negalėčiau pasakyti, kad skaityti būtų labai sunku, bet kad vietomis prireiks pastangų - neabejoju, nebent jūs fizikas arba kitas "tiksliukas".

MOKSLINĖ fantastika