Pavadinimas išraiškingas - "Visi žmonės mirtingi". Bet, ko gero, nėra čia ko stebėtis, žinant, kad S. de Beauvoir buvo egzistencialistė. Taip, ji buvo viena iš tų XX a. vidurio veikėjų, keitusių požiūrį į pasaulį.

Dievas palaidotas. Vilties nebėra. Širdis krypsta tai į SSRS, tai į JAV. Šalia "trinasi" Ž.-P. Sartras. Kas belieka? Tik deklaruoti: visi mes esame mirtingi.

Tačiau knygoje, priešingai, pasakojama apie nemirtingąjį. Ne! Nerasite kalniečių, besišvaistančių kalavijais (na, nebent dėl visiškai kitų priežasčių) ir besikratančių dirbtinio žaibo fone.

Tai bandymas į nemirtingąjį žmogų pažvelgti iš filosofinio taško ir, žinoma, dar kartą papropaguoti egzistencializmo idėjas. Todėl knyga kupina nevilties, vienišumo ir beprasmybės nuojautų.

Daili moteris susidomi keistu viešbučio gyventoju (kaip nesusidomėsi, jei šis net nevalgo!) ir smalsumo skatinama pradeda jį kamantinėti. Kadangi knygos sumanymas buvo vis dėlto papasakoti nemirtingojo istoriją, tai po ilgų įkalbinėjimų moteriai pavyko ją išgirsti.

O ji ilga… nuo viduramžių iki mūsų laikų. Ir nors pasakojimas įdomus, tačiau kartais jau pernelyg smulkmeniškas ir detalus, todėl norom nenorom kartkartėmis pradedi žvilgčioti keliais puslapiais į priekį: "ar dar daug liko iki šios dalies pabaigos?", o po to dar tyliai pasidžiaugi, kad pora amžių tas nemirtingasis miegojo ir iš to laikotarpio nieko nepapasakos. Kitaip sakant, po kurio laiko pradedi manyti, jog nereikėjo taip gilintis, kokiuose Italijos miestuose pagrindinis herojus gyveno ar po kokius miškus klaidžiojo. Manau, būtų buvę daug geriau šią istoriją papasakoti kiek glausčiau, kiek labiau išryškinus būtent egzistencines žmogaus problemas, o ne perkrauti pusiau išgalvotais istoriniais faktais.

Tačiau, be abejonės, knyga turi ir keletą privalumų, tokių kaip pagrindinio herojaus psichologinio paveikslo kaita (kaip jis, iš pasitikinčio ir daug vilčių į ateitį dedančio valdovo, per amžius pavirto į pasyvų ir vos ne amžino miego būsenoje gyvenantį žmogų).

Siūlyčiau paskaityti visų pirma tiems, kurie domisi egzistencializmu, ir taip pat tiems, kuriuos vis kamuoja troškimas: "O jeigu aš būčiau nemirtingas!" Jeigu noras nepraeis, aš jums pavydžiu - jūs tikri optimistai.

Pamąstymams ir padūmojimams

"- Dabar svarbiausia nutūpti lygioje vietoje, - tylutėliai sušnabždėjo Ferdinandas, kai jau buvo aišku, kad jie išgelbėti.

- Jūsų teisybė, Ferdinandai, - pritarė direktorius, - tik iš aukšto matyti, kiek ta žemė prismaigstyta smailių daiktų. Visiškai kaip priegalvėlis adatoms ir smeigtukams.

- Brrr! Net šiurpas eina per kailį! - pasipurtė Ferdinandas, žvelgdamas apačion.

- Kas galėtų tvirtinti, kad mes nenutūpsime ant kokio medžio... - niūriai sukarksėjo direktorius.

- Arba ant telegrafo stulpo... - pridūrė Ferdinandas.

- Arba ant kokio bokšto...

- Arba ant radijo stoties antenos...

- Arba ant kokio kalno viršūnės...

- Arba ant gatvės žibinto...

- Arba ant stataus stogo..."(p. 46-7.)

Taip, jei ne pono Balandėno sumanumas, Ferdinandas ir direktorius, ko gero, būtų nutūpę ant kokios nors sveikatai kenksmingos smailės, ir iš jų būtų likę… na, patys įsivaizduojat. Laimė, ponas Balandėnas savo kolegų (balandžių) ir vėjo padedamas, sugebėjo nutupdyti liftą lygioje vietoje. Nes Ferdinandas ir viešbučio direktorius, bežaisdami lifto mygtukais sugebėjo jį išskraidinti į padanges... O kas čia keisto? Jei jau Ferdinandas Nuostabusis kilme ir esybe yra ne kas kitas, kaip šuo, kodėl liftas negalėtų staiga įsivaizduoti esąs kokia nešančiąja raketa? O Ferdinandas tikrai šuva, nepaisant to, kad dėvi itin dailią eilutę, avi itin gražiais pusbačiukais, o dar katiliukas ir dryžuoti marškiniai! Žodžiu, tikras frantas. Neveltui jį praminė Nuostabiuoju.

Nors iš pradžių jis buvo tiesiog Ferdinandas. Šuo, mėgstantis gulėti ant sofos, klausytis šeimininkų kalbų, spyruoklių girgždesio ir plaunamų puodukų dzingsėjimo. Kol vieną kartą nusprendė atsistoti ant dviejų kojų. Užpakalinių, suprantama. Iš pradžių buvo sunku, bet greit Ferdinandas žingsniavo pasišvilpaudamas, tarsi visą gyvenimą tik tą ir būtų daręs. O kiek įdomių dalykų galima pamatyti atsistojus: namai, pasirodo, turi stogus, medžiai - lapų vainikus, o virš visko yra žydras dangus su debesimis… Niekas keistai į jį nežiūrėjo - ypač po to, kai įgijo rūbus, taigi, Ferdinandas pasijuto kaip žmogus. Ir pradėjo gyventi kaip žmogus. Valgė restorane, gyveno viešbutyje, važinėjo traukiniu. Tiesa, iš pradžių buvo sunku ištverti nesivijus per kelią bėgančio katino, bet prisitaikė ir prie to. Nėr ko sakyti, žmonės turi kur kas daugiau privilegijų, - jie gali eiti ten, kur šuns niekas neleistų. Kita vertus, šuniška uoslė gali praversti ten, kur žmogui nėr kuo pasikliauti. Arba iltys. Iltimis galima net vagis gaudyti, Ferdinandas išbandė, nors jums nerekomenduoju. Nebent jūs koks slaptas šuo...

Knyga vaikams ir šunų mylėtojams

Iš karto reikia pasakyti, kad pavadinime - ne klaida. Šitoje knygoje kalbama ne apie prietarus, o apie įvairius XIX - XX amžiuose tarp Rusijos valstiečių paplitusius tikėjimus anapusiniais dalykais. Trumpai apibūdinsiu struktūrą: žodyno tvarka abėcėlinė, konkrečių pieštų baidyklių nėra, užtat įdėtas senovinių žodžių žodynėlis ir trejetas straipsnių. Sudarytojos - "Apie nepažinta" ir A.Nekrylovos "Liaudies demonologija literatūroje" bei postskriptumas apie Sankt Peterburgą, miestą - visokių dvasių buveinę. Straipsniai įdomūs ir pakaustyti įvairiausiais šaltiniais bei literatūra, pradedant V.Daliu, baigiant DDT. Bet, žinoma, svarbiausia knygoje - visokių nelabųjų (labai retai - labųjų) aprašymai. O jų liaudies sąmonėje išlikę pakankamai daug, - jei jie iš tiesų egzistuotų, žmonėms turbūt būtų mažoka vietos pasaulyje…

…Nuo "paprasčiausių" kikimorų, girinių ir vampyrų iki sunkiai išverčiamų ir nelabai žinomų padarų. Tokių, kaip "kulešata" - kipšai, tarnaujantys burtininkams; "liubakas" - piktoji dvasia, ugninis žaltys, lankantis moteris; "šišiga" - visur esantis velnias, kankinantis girtuoklius, "varpinės vyras" - baltai apsisiautęs numirėlis, pasirodantis vidurnaktį, žinoma, varpinėje; "manjakas" - ne, ne maniakas, o krentančios žvaigždės pavidalo negera dvasia… Žinoma, beveik kiekvienas toks padaras turi ne vieną reikšmę, skirtingose gubernijose jiems priskiriamos ne tokios pačios savybės. Pavyzdžiui, vampyras (upyr') paprastai reiškia piktą numirėlį, kuris visaip kenkia žmonėms, bet pietų Rusijos tikėjimuose tai - visai gyvas, stiprus, viršesnis už kitus burtininkas. Beje, burtininkai - ne vien blogi, gali būti ir ginantys žmones nuo kerų, nužiūrėjimų, supykusių dvasių, raganų. Apskritai nemažai nelabųjų turi ir gerąją pusę, tik labai jau jie nervingi ir greit pykstantys, todėl geriau nerizikuoti ir su jais nesusidėti. Be abejo, yra daugybė receptų, kaip išvengti jų pinklių, - nuo užkalbėjimų, burtų žolių, žegnonės iki laiku pasakytų keiksmų. Toks žinojimas ypač padės, jei norit ne šiaip išvengti anapusinių jėgų, o ką nors atimti iš jų. Kad ir lobį. Aišku, ne visada turėsit po ranka, pvz., trijų dienų kūdikį, gaidį ir mažytį arklą, kad jų padedami galėtumėt perarti užkasto lobio vietą… Nors, tiesą sakant, geriau su tais lobiais neprasidėti, - vienam laimingajam tenka daugybė apakusių, išprotėjusių, susiluošinusių ir padegėlių. Na, iš godumo jie pakvaišdavo, iš godumo, bent man taip atrodo. Tai ne, jei tik kas ne taip, liaudis iškart kaltino piktąsias jėgas. Galima suprast, kaip nesaldu buvo keistuoliams ir luošiams Rusijos kaimuose. Bet jei tik jiems! Popus, cerkves ir tai blogio nešėjais laikydavo. O kur dar garsiosios - visom prasmėm - Rusijos kaimų "klikuchos", - rėkiančios isterikės, "velnio apsėstos" moterys, ir drastiški jų "gelbėjimo" būdai… Žodžiu, visko išvardinti neverta, nes tai jau ima priminti anekdotą apie kvailius ir telefonų knygą. Žodynas išsamus, su gausiais pavyzdžiais, manau, įdomus ir specialistui, ir paprastiems mirtingiesiems.

Susižavėjimą povandeniniu pasauliu, ta tylos karalyste, sužadino gilioje vaikystėje perskaityta knyga - Žiulio Verno “20.000 mylių po vandeniu”. Taip jau nutiko, kad iškart po šios perskaičiau dar ir G.Adamovo “Dviejų vandenynų paslaptį”. Tai tik dar labiau sustiprino tą vaikišką susižavėjimą. Nepranyko tas žavesys ir metams bėgant. Visuomet su malonumu pasižiūrėdavau per televiziją rodomus įžymaus prancūzų okeanografo, akvalangisto Žako-Ivo Kusto filmus. Tad aptikęs šią knygą - stvėriau nė nesvarstydamas.

Kusto - bene garsiausias XX amžiaus vandenyno tyrinėtojas, naras. Beje, būtent jis kartu su inžinieriumi Emiliu Ganjanu 1942-aisiais sukūrė dabartinio akvalango prototipą.

Šioje autobiografinėje knygoje gausu patrauklių dokumentinių pasakojimų apie pirmuosius Kusto ir jo draugų, tokių pat povandeninio pasaulio tyrinėjimo entuziastų žingsnius užkariaujant šią svetimą žmogui stichiją. Pasakojama tikrai nenuobodžiai - kartais tiesiog pamiršti, jog tai dokumentika... Sakytum, skaitai nuotykinį romaną. Begalė įdomių faktų apie jūros gyventojus, pasakojimai apie povandenių lobių, paskendusių laivų ieškojimus, apie susitikimus su rykliais... Argi tai gali būti neįdomu?

Pirmoji knyga - “Tylos pasaulyje” (beje, pagal ją Kusto pastatė ir filmą, matytą gana senokai per TV) pasakoja apie pirmuosius dar niekam nežinomų narų Kusto ir Diuma panirimus, apie pirmojo akvalango bandymus, mėginimus ištirti į kokį gylį gali panerti žmogus, nepasiduodamas “giluminiam apsvaigimui”.

Antroji - pasakojimas apie pirmuosius “Kalipso” - dabar jau visame pasaulyje žinomo laivo - plaukiojimus. Įvairūs mokslininkai vertėsi per galvas, kad tik patektų į šį laivą. Jie nesipurtė nė bulvių skutimo ar denio plovimo, kad tik galėtu prisijungti prie linksmos internacionalinės komandos, tyrinėjančios vandenynų ir jūrų gelmes bei jų gyventojus.

Ką dar galėčiau pridurti? Gal mažą citatėlę, kad įsivaizduotumėt, kokiu stiliumi parašytos šios knygos? Štai ką Kusto pasakoja apie vieną moliuskų rūšį:

“Perpjovę violetos (Microcosmus sulcatus) apvalkalą išvystate neapetitiškai atrodančią geltoną masę su raudonais ir violetiniais taškeliais. Apvalkalo turinys nykščiu įstumiamas tiesiog burnon. Sykį aš paragavau violetos. Tai buvo tas pat, kaip ryti jodą. Tvirtinama, kad violetos gydo tuberkuliozę ir stiprina vyriškąją potenciją. Diuma vienąsyk surijo penkiolika vienetų, o kitą rytą pranešė, jog nepastebėjo jokio efekto.”

Povandeninio pasaulio pakerėtiems

Vilnius, antra klasė. Jau gerai pažįstamas knygos skonis, bet jeigu tokia stora?.. Neatsitraukiami vakarai, pirmoji nuosava stalinė lempa... Neanglizuotas herojų vardų ir pavardžių kirčiavimas ir tarimas - pvz., Sairas - Sajeras, Spiletas - kaip stiletas (o reikėtų - SpIletas), Penkrofas - riestinis ant o, tik negras Nabas, atrodo, kirčiavosi teisingai... Ir koks buvo pasipiktinimas, kai sesuo, jau turėjusi pirmąsias "hou duju du" pamokėles mėgino pamokyti, "kaip iš tiesų reiktų"... Manote, patikėjau?

Gerai, šalin prisiminimus. Žiulio Verno vardas buvo fenomenas net mūsų laimingoje socialistinėje vaikystėje - net "Moksleivis" spausdindavo humoreskas, kaip kažkokie knygmyliai išbildino knygyno langą ir padėjo 5 rublius (mėlyną leniną) su rašteliu: "čia už langą ir už knygą "Kapitono Haterio nuotykiai""). Dabar dar sužinojau, kad šis žmogelis sugebėjo parašyti penkiasdešimt keturis romanus, taip pat ir pjesių, esė, apsakymų... 1828 - 1905 - rašytojui teko magiškas amžius: Europos civilizacijos suklestėjimas ilgos taikos laikotarpiu, neįtikinamas technikos progresas. Nieko keisto, kad būtent Ž. Vernas tapo to amžiaus apologetu ir jo vizijų pranašu... Apdovanotas nepaprastu talentu skaitytoją nukelti ten, kur jis, rašytojas, daugeliu atvejų niekad nebuvo (nes kelionės apsiribojo D. Britanija, Norvegija ir dar trupučiu Europos), jis tapo vienu iš labiausiai pasaulyje iki šiol visomis kalbomis leidžiamų autorių. Beje, prie visų Ž. Verno nuopelnų dar reikia pridėti ir titulą "fantastinės literatūros pradininkas"!

"Paslaptingoji sala" - tai himnas homo racionalis . Nesupratusiems - žmogui, kuris ginkluotas žiniomis ir protu užvaldo pasaulį. Ji uždėjo neišdildomą atspaudą tikint žmogaus galia - turbūt ne man vienam...

Pora žodžių apie siužetą - iš Pietiečių nelaisvės pabėgę keturi Šiauriečiai, JAV pilietinio karo dalyviai: inžinierius Sairas Smitas ir jo tarnas Nabas (Smitas nekentė vergijos, bet tarnas niekaip nenorėjo nuo jo pabėgti :-), karo korespondentas (beje, tai buvo pirmasis karas, kuriame taip smarkiai reiškėsi karo korespondentai!) Gedeonas Spiletas, jūreivis Penkroftas ir jauniausias komandos narys - Herbertas bei šuo Topas po oro baliono katastrofos dribteli į Ramiojo Vandenyno negyvenamą salą, kur pradeda kovą už būvį... Bet bepigu kovoti už būvį, kai tarp jų yra INŽINIERIUS (ak, kokia ten yra odė inžinerijai!), kuris žino ir išmano viską, nuo ugnies uždegimo dviejų laikrodžių stikleliais iki kaip elektrifikuoti sąlą... Bet saloje yra dar kažkas, kuris patyliukais globoja kolonistus, nes pamato, kad gamta jiems ruošia kai ką tokio, ko įveikti nepadės jokios žinios...

Daugiau nė viena Ž. Verno knyga man nepaliko TOKIO neapsakomo įspūdžio, kaip "Paslaptingoji sala". O juk buvo ir nuostabieji "Kapitono Granto vaikai", ir "Penkiolikos metų kapitonas", ir "20 000 mylių po vandeniu", bet jos visos buvo ne tokios - nes per mažai davė vietos technikai, mokslui ir tikėjimu, kad žmogus - beveik visagalis...

Himnas racionaliajam žmogui

Henris Katneris - tikras fantastinio apsakymo meistras. Jo linksmieji apsakymai savo žaižaruojančia ironija nenusileidžia Roberto Šeklio kūriniams, o rimtieji - nepadarytų gėdos ir Rėjui Bredberiui.

Žinoma, Katnerio plunksnai priklauso ne vien apsakymai - yra ir romanų. Kai kurie, pavyzdžiui - "Įniršis", tikrai nusipelno garbingos vietos mokslinės fantastikos šlovės muziejuje. Tačiau labiausiai rašytojo talentas atsiskleidė ir sužėrėjo būtent apsakymuose.

Lietuvių kalba teturime vieną vienintelį H. Katnerio apsakymų rinkinį, išleistą daugiau nei prieš trisdešimt metų. Tačiau kiekvienam, dar neskaičiusiam šio rinkinuko, rekomenduočiau pasiieškoti šios knygos.

Žinoma, pirmiausia, vos pagalvojus apie Katnerį, prisimenami jo apsakymai apie Hogbenų šeimynėlę - tokius savotiškus Adamsus. Šmaikštūs, linksmi mutantų šeimynėlės gyvenimo epizodai. Gaila, kad į lietuviškąjį leidinį pateko ne visi šio ciklo apsakymai. Tačiau atrinktieji - tikrai ne prasčiausi.

Pirmasis "Pragaištingojo laivo" apsakymas - "Kaip kitaip?" - pakankamai banalus ir, ko gero, silpniausias rinkinyje. Dvejetas vyrukų pyškina šautuvais vienas į kitą, tuomet apsireiškia ateivis, perskaito pacifistinę paskaitą, tarsi koks katinas Leopoldas vis kartodamas: "Gyvenkite draugiškai". Vyrukai palinksi galvomis, o ateiviui patraukus savais keliais vėl griebiasi šautuvų.

"Absalomas" - primena Rėjaus Bredberio "vaikiškuosius apsakymus, nors šiek tiek jiems ir nusileidžia savo įtaigumu.

"Išpuikėlis Džou" - pagaliau atskleidžia Katnerio talentą ir neprastą humoro jausmą. "Netyčių genijus" Geleheris atsipeikėja kamuojamas pagirių ir aptinka savo bute nuostabų robotą, kurį sukūrė būdamas girtas. Viena bėda - robotas pagamintas kažkokiu tikslu, kažką jis sugeba daryti tobulai, tačiau alkoholio nukankintos smegenys, nors užmušk, negali prisiminti - ką.

Apsakymas "Iki pasimatymo" - pirmasis iš jau minėto Hogbenų šeimynėlės ciklo. Tam pačiam ciklui dar priklauso "profesorius pasislepia" bei "Bėdų katilas". Smagumėlis! Siužetų neperpasakosiu - tai reikia perskaityti pačiam.

Toliau seka bene dramatiškiausias rinkinio apsakymas "Pragaištingas laivas". Pagrindiniam apsakymo herojui (ar tiksliau - antiherojui?) tenka susidurti su laivą valdančiu - transplantu (žuvusio žmogaus smegenimis). Įtampą didina tas faktas, jog tos smegenys priklauso buvusiam herojaus draugui.

"Mechaninis ego" - dar vienas šmaikštus apsakymas. Tačiau už to šmaikštumo slepiasi gana rimti dalykai.

Norėčiau atskirai paminėti dar vieną šio rinkinio apsakymą - "Geriausias metų laikas". Siužetas gana banalus - ateities žmonės keliauja į dabartį stebėti įvairių katastrofų, tarsi mes į kokį Disneilendą. Nepaisant primityvaus siužeto, apsakymas - tik dar vienas Katnerio, kaip rašytojo, meistriškumo įrodymas.

Nemarioji fantastika

Pernelyg jau madinga, kalbant apie šią knygą, prigrūsti žodžių "broliai", "chorošo", "drugi", "tolčiok" ir t.t. Ir ne šiaip sau. Jie - romano etiketė. Juos sutinki vos ne kiekvienoje knygos eilutėje. Tačiau jie nevargina. Atvirkščiai. Daugelį skaitytojų, tarp jų ir mane, šie rusiški žargoniški žodžiai iš karto pralinksmina: supranti, kad turėsi reikalą ne su kokiu itin intelektualaus snobo veikalu, o su kitonišku ir neįprastu pasakojimu.

Tiesa, intelektualumo iš A. Burgess'o taip pat neatimsi. Ir štai kodėl…

Pagrindinis knygos herojus - Aleksas. Jis ne šiaip neįvardinto ir neapibrėžto futuristinio miesto gyventojas. Jis - šaltakraujiško žiaurumo įsikūnijimas arba, dar vaizdžiau, "ultrasmurto" Mocartas. Galima būtų ir dar vaizdingesnių apibūdinimų sugalvoti…

Po tokių apibūdinimų nesunku nuspėti, kad knygoje pilna smurto ir šiaip su "S" raide pažymėtų scenų. Deja, reikia pripažinti, kad nemažai skaitytojų būtent tai ir traukia. Pagal knygą pastatytas S. Kubriko smurto persunktas filmas tik pritraukė tokių knygos "mėgėjų" daugiau.

Bet ar būtų ėmęsis žymus rašytojas rašyti knygą tiesiog apie smurtą? O ir literatūrą išmanantys žmonės kažin ar būtų tada atkreipę dėmesį. O vis dėlto atkreipė.

Po smurto uždanga rašytojas nagrinėja vienas iš skaudžiausių šių laikų problemų: jaunimo nusikalstamumas ir smurtas, "dorovingųjų" dėdžių ir tetų bandymai juos pakeisti ir atvesti į teisingą kelią bei kita. Jau nekalbant apie paradoksalią savijautą, kai skaitydamas sceną, kurioje Aleksas su sėbrais daužo kokį inteligentą, šventvagiškai imi galvoti: "Trenk stipriau… ir dar kartą… Atsiprašau, daugiau taip negalvosiu."

Mane "Prisukamas apelsinas" pribloškė savo atvirumu, bet tai anaiptol neatgraso skaityti. Ją ryte suryji. Nepatikt tiesiog negali. Manau, jog ši knyga - tai geriausias būdas bent trumpam išsprūsti iš pernelyg nuglaistytų kasdienių moralės taisyklių ir nors mintimis kartu su Aleksu pasišlaistyti po tamsiausius skersgatvius (miesto ir minčių!).

Galite būti ramūs - pabaiga vis tiek priverčia prieiti prie teisingos išvados, todėl kalti dėl savo "blogumo" tikrai nesijausite.

Krutojromanas

Nežinau kodėl, bet man labai patinka memuarai, atsiminimai ir kitokie panašūs savęs realizavimo būdai. Tiesiog įdomu pažvelgti į pasaulį kito žmogaus akimis, mintimis ir įvykiais - tada netgi norisi tikėtis, kad būsi protingas ir pasimokysi iš svetimų, ne iš savo klaidų, o ir šiaip - smalsu, lygiai taip pat smalsu, kaip ir pro rakto skylutę kartais paspoksoti…

Taigi, ir šiandien pristatau knygą, kuri mane ir nustebino, ir pradžiugino, ir nuliūdino - nes taip buvo gaila baigti ją skaityti. Na, nesitikėjau, kad iš muzikanto, pusiau-poeto, dailininko, akvalangininko, virėjo, TV laidų vedėjo Andrejaus Makarevičiaus dar gali išeiti ir rašytojas… Pasirodo - išėjo. Ir ne veltui knyga apibūdinama ne "autobiografija", "memuarai", bet "autobiografinė proza". Tiesa, apibūdinamas biografinė proza tinka labiau pirmai ir trečiai knygos dalims, mat antroji - nepaprastai smagi grupės "Mašyna vremeni" istorija, lengviau pavadintina memuarais, bet užtat kokiais memuarais!

Taip, A. Makarevičius rašo apie viską - ką matė, jautė ir netgi uodė vaikystėje, jaunystėje ir dabar, kaip žvelgė į pasaulį, kodėl būtent žvelgė taip ir ne kitaip, kas jį lydėjo, kur jis gyveno ir taip toliau, ir panašiai. O kadangi gyveno jis tokį aktyvų gyvenimėlį, kad ne kiekvienas ir pakeltų, žinoma, įvykių netrūko… Tačiau ne taip, kad "nuėjau, pamačiau, atsitiko", o "pamačiau - įdomu, kodėl gi taip mačiau?", be to, panašu, kad artisto gyvenime netrūko linksmų situacijų. Kad ir ši:

"Staiga Gradskis prisidėjo vyno taurę prie ausies, akys jo apsiblausė. Tada Gradskis tarė:

- Nagi, Makarai, štai mes ir patikrinsime - poetas tu ar ne poetas. Į ką panašus garsas?

Ištaręs šiuos žodžius jis priartino šnypščiančią vyno taurę prie mano ausies. Garsas iš tiesų priminė kažką pažįstamo. "Galbūt, stadiono triukšmas?", nedrąsiai pasiūliau. "Nė pypt tu ne poetas!" - suirzo kompozitorius, "vanduo statinėje taip gurga!"

Ypač smagūs ir labai giliai griebiantys autoriaus atsiminimai apie vaikystę - namus, tėvus, kaimynus arba, pavyzdžiui, apie troleibusus: "Pirmiausia, jis vieną kartą pavežiojo mane savo krovininiu troleibusu aplink Vaizduojamųjų menų muziejų... Mane pritrenkė, kad troleibusas, pasirodo, gali važiuoti ir be laidų, susidėjęs ant stogo ūsus, padedamas akumuliatorių. Aš, žinoma, nežinojau, kas tai yra akumuliatoriai, bet tuoj pat pajutau jiems kolosalią pagarbą".

Tiesa, vėliau buvo ir dalykų, kuriems pagarbos jokios nejausta: "Iš viso, reikėjo labai smarkiai nekęsti žmogaus, kad sugalvotum sovietinių laikų viešbutį su visomis detalėmis. Šios neapykantos likučius stebiu iki šiol - jeigu numeris dviejų kambarių (taip vadinamas pusiau liuksas), tai būtinai televizorius ir telefonas bus viename kambaryje, o lova - kitame. Na, koks idiotas žiūri televizorių, sėdėdamas ant kėdės?"

Na, ir žymią knygos dalį sudaro tiesiog autoriaus pamintijimai, dūmojimai, artinantys memuarus prie esė, o tos mintys - geros, teisingos, įdomios. Tik kažkodėl užbaigiama viskas gana liūdna gaida - net nepanašu, kad žmogus, išgyvenęs tiek linksmų istorijų, savyje dar nešiotų ir šitokią melancholijos dozę. Nors - ta rusiška siela, kas ją supras? Bet susipažinti - smagu ir įdomu.

Labai gerai

"- Mm… - numykė Pelėda. - man atrodo, tu ne itin gabus mokinys. Ogi pasakyk man, kas toks bus - mėlynas, apskritas, ant galvos stovi?

- Mėlynas, apskritas, ant galvos stovi? - atkartojo Sofus. - taigi mano senelė.

- Negali būti - nustebo Pelėda.

- Garbės žodis, - pasakė Sofus, - senelė pakankamai apskrita. Vilki tamsiai mėlyną suknelę. Ir kaimynai sako, kad ji stovi visiems ant galvos." 34 p.

Tiesą sakant, Sofus neturi jokios senelės, nors nuolat apie ją kalba. Jis neturi nei tėvų, nei namų, nei savo knygų spintos, kadangi yra nupieštas stebuklinga kreida, kurią pametė viena ragana. Tiesa, Junas nelabai gerai mokėjo piešti, todėl Sofus išėjo ne itin geros kokybės. Jau nekalbant apie tai, kad nuo vandens jis pastoviai nusitrindavo. Kita vertus, vis perpiešiamas Sofus gavo naujas kojas su ilgomis kelnėmis, naujas rankas ir švarkelį, o trolis Kumlė jam nupiešė gražią garbanotą galvą. Bet Sofaus charakterio, deja, perpiešti nepavyko. Apskritai tai jis baisiai drąsus, tik kažkodėl privengia triušių. Ir žąsų. Ir dar tamsos. Be to, jis sakosi esąs labai kuklus žmogus, kuris niekuomet nieko nekaulija, bet lakuotų batelių su kaspinėliais jam labai norėtųsi. Ir jis, žinoma, labai gražiai užlaiko savo drabužius, bet batų valyti nepajėgs, - tai toks nuobodus darbas. O dar Sofus baisiai bijo susirgti, tačiau nebandykit jam užsiminti, kad jis silpnos sveikatos! Žodžiu, jei kas nors jus pavadins Sofumi, - žinokite, kad tai baisus įžeidimas. Prisimenu iš savo vaikystės…

Nors Sofui galima daug ką atleisti už vieną jo pasaką. Kiekvieną kartą, kai ją skaitau, krentu nuo kėdės iš juoko. Laikykitės tvirtai!

"- Buvo kartą kuoja, ir vadinosi ji Kristoforas… - pradėjo Sofus.

- Kokie niekai! - nutraukė jį Junas. - Kuojos niekas nevadina Kristoforu!

- O tą Kuoją vadino Kristoforu! O pavarde ji buvo Kuojalumbas. Taip visi ją ir vadino - Kristoforas Kuojalumbas. Ji garsėjo toli aplinkui savo ryškiomis plunksnomis.

- Ar kvanktelėjai? - pasipiktino Junas. - Plunksnas turi tik paukščiai. O juk Kuoja - žuvis.

- O aš tau sakau, kad šita Kuoja turėjo plunksnas, ir dar kokias gražias: žalias, raudonas, auksines, žiūri - neatsižiūri! - atkakliai tvirtino Sofus.

- Negalėjo taip būti!

- O ir galėjo, juk mano Kuojos motinėlė buvo paukštė. O ir pati Kuoja gyveno ne vandeny, o paprastame valstiečių name kaimelyje.

- Negali Kuoja gyventi kaime! - visai įširdo Junas.

- O kodėl gi ne? - gūžtelėjo pečiais Sofus. - Tiesą sakant, kaime ji labai nuobodžiavo. Pagalvok, per visą savo gyvenimą ji taip ir neišmoko plaukti. <…> Beje, ji puikiai mokėjo riesti…

- O ką ji rietė? - paklausė Junas.

- Ji riesdavo nosį, - atsakė Sofus. - Visos žuvys riečia nosis." P. 43-44.

Tuo apgailėtinu atveju, jei jums visai nebuvo juokinga - nerekomenduoju šios knygos išvis. Nes ji visa pilna tokio stiliaus lengvai ironiško humoro, o taip pat piešinių - mįslių, smagių dainų (gal prisimenate grupės "Sekret" dainą apie Sarą Barą Bu iš Timbuktu, kuri turėjo karvę Mū ir seną marabu? Ji - iš šios knygos). Veiksmas - pasakiškas, herojai - irgi, pradedant fantastišku troliu Kumle, baigiant garvežiu "Devyniuke". Čia ir nuotykiai su stebuklingomis karamelėmis, ir su burtų lazdele, ir kelionė į praeitį, ir labai smagūs patarimai, kaip išgarsėti. Sinken Hop (1905-1987 m., Norvegija) paskolino mano žodynui ne tik Kristoforą Kuojalumbą, bet ir "tirimpatūrą", ir "porblemą", ir tokias baisias eiles kaip "šnure bure bazalure, vieną dėsim į keptuvę"… O dar knygoje yra tikrai klasiškų paveikslėlių, kaip tas, kur pavaizduoti kaminkrėčiai, geriantys alų kamine. Tiesa, kad nebūtų pastebėti, jie uždengė kamino angą senu maišu. O dabar spėkit, ar kaminkrėčiai tame piešiny matosi?

Linksma, originali knyga

1992 - aisiais pateko man į rankas plonytė knygelė - "Žemjūrės burtininkas", kurią perskaichiau vienu ypu, likau lengvai svaigtelėjusi ir tik labai buvo pikta ir liūdna žinoti, kad tęsinys į rankas nukris kada nors negreit, o juk taip įtraukė Gedo nuotykiai, Žemjūrės gyvenimas, ta "giliai kabinanti", "LeGuiniška" išmintis... Jaučiausi užčiuopusi kažką labai svarbaus, ką turėjo toliau atskleisti tęsinys, ir taip nesinorejo laukti...

Taigi, nepraėjo nei 10 metų, ir tęsinys - mano delnuose. Šįsyk "Eridanas" išleido abi pirmąsias trilogijos knygas (kiek žinau, trečioji irgi pasirodys tuoj tuoj).

Godžiai griebiau "Atuano kapus", norėdama susitikt su Paukštvanagiu - Gedu ir vėl atsidurti Žemjūrėj. Bet susitikimo su Paukštvanagiu teko palūkėti gan ilgokai - jei "Žemjūrės burtininke" klajojom su augančiu bernioku, įgyjančiu galios ir išminties, tampančiu burtininku, tai "Atuano kapuose" iš labai arti stebime mergiotę, kuriai lemtis skyrė didelį išbandymą - "būti suvalgytai": netekti vardo, tačiau įgyti didelę galią ir gyventi tamsioje Bevardžių karalystėje (ką pamenat apie juos iš pirmosios dalies?), jiems tarnauti, įsiklausyti ir pranešti jų valią šviesoje gyvenantiesiems... Šviesi dūšelė, nors ir labai stropiai apdorota ir įtikėjusi jai patikėtu vaidmeniu, bet kaip ji elgsis, kai reikės rinktis? Ir - kokia užduotis tenka Paukštvanagiui?

Manau, neverta atimti malonumo iš neskaičiusiųjų - nepasakosiu, nesidalinsiu per daug įspūdžiais, skaitykit... Pasakysiu tik tiek - nenuvylė, perskaičiau godžiai, mėgaudamasi, ir dar kartą skaitysiu, dabar jau lėčiau...:) Bei, aišku, lauksiu trečiosios dalies.

Beje, verta paminėti, kad šiame leidime įdėta dar ir pora apsakymų - "Vardų taisyklė" ir "Plačiau už imperijas ir dar lėčiau" - irgi įdomu...

Subtilifantasyklasika