Ne vienas turbūt pasvajoja apie didelius atradimus, neatrastas žemes ir kvapą gniaužiančius žygius. Iki šiol minimos Kolumbo, Vasko de Gamos, Magelano ar Marko Polo kelionės. Šiais laikais, berods, nebeliko jau neištirtų žemės vietų, viskas sužymėta žemėlapiuose, visoms saloms jau seniai suteikti pavadinimai ir, rodos, nebebus didelių atradimų, nebus nematytos žemės krikštijimo.

Tačiau, mano manymu, kiekvienam asmeniškai yra ką atrasti. Juk Žemė yra didelė ir neužtenka vieno gyvenimo pamatyti viską, aplankyti kiekvieną įdomų miestą ar nepaprasto grožio gamtos kampelį. Tad individualūs žygiai ir atradimai įmanomi, kaip sakoma, geriau vieną kartą pamatyti, nei devynis kartus išgirsti.

Vienas tokių žygių - trijų vyrų, Vytauto Žalio, Vytauto Germanavičiaus ir Audronio Skurvydo, plaukimas per Baltijos jūrą mažyte kanoja. Tai unikalus Baltijos jūreivystėje atvejis, niekam dar nebuvo pavykę perplaukti Baltijos jūros tokia jūrinėms kelionėms netinkama plaukiojimo priemone.

Gan smarkiai perdirbta kanoja 1999 metais trys "Klajūnų klubo" nariai nuo Palangos nuplaukė iki Švedijos uosto Kalmaro, viso 262 jūrmyles arba 486 kilometrus. Kelionėje iki Gotlando juos lydėjo jachta "Ragainė II", o vėliau ir "Autrimpas". Negaliu nepakomentuoti atsiliepimų, kurių teko girdėti dėl lydinčiųjų jachtų. Kiekvienas "tūlas" lietuvis išgirdęs, kad kanoją jūroje lydėjo jachta iškart patemdavo lūpą - ach tai lydėjo, tai turbūt ir į jachtą plaukimo metu nors trumpam buvo išlipę - vienu žodžiu, žygio vertė "tūlo" lietuvaičio akyse gerokai smukteli. O štai švedui pasakius, kad jachta plaukiančių nelydėjo, šis pasižiūrėtų į jus, kaip į sutrikusios psichikos žmones, beveik savižudžius, linkusius į nereikalingą riziką.

Trumpai apie žygį: 1999 m. birželio 26 d. 21 val. 40 min. - startas nuo Palangos gelbėjimosi stoties, birželio 30 d. 17 val. 30 min. - išsilaipinimas Vandburgo uostelyje, Gotlando salos rytiniame krante; liepos 1 d. - poilsis Vandburge; liepos 2 d. - aplink pietinį Gotlando kyšulį: Vandburgas - Burgsvikas; liepos 3-4 d. - priverstinis poilsis Burgsvike; liepos 5-6 d. - iš Gotlando į Elandą: Burgsvikas - Byxelkrokas; liepos 7 d. - Byxelkrokas - Borgholmas; liepos 8 d. - Borgholmas - Kalmaras.

Kanoja, kuria plaukė trys lietuviai, pavadinta "Baltoscandia", o pats žygis - "Baltoscandia'99". Ši knyga, aprašanti nepaprastą kelionę, skirta Gintaro Paulionio, irkline valtimi "Alfredas Jensenas" perplaukusio Baltijos jūrą, ir, deja, žuvusio prie pat gimtųjų Nidos krantų, atminimui.

Trys žygio dalyviai nebuvo pradinukai vandens žygiuose, jie su baidarėmis ar katamaranais buvo jau išraižę ne vienos Lietuvos ar Rusijos upių vandenis. Tad ir šiam žygiui jie ruošėsi itin krupščiai. Kaip žinia, įranga, reikalinga plaukimui (ir pati kanoja, ir radijo ryšys, ir gelbėjimosi įranga) yra brangus daiktas, tad džiugu, kad Lietuvoje atsirado rėmėjų palaikiusių tris rįžtingus keliautojus finansiškai. Ši knyga - jų vienintelis palikimas apie unikalų žygį. Pradžioje su jachta plaukęs Lietuvos televizijos operatorius ruošėsi susukti filmą apie žygį, tačiau beveik pirmą kelionės dieną jo kamerą pažeidė jūros vanduo, ir, deja, filmo mes neišvysime.

Knyga parašyta remiantis diktofono įrašais padarytais kelionės metu bei žygeivių dienoraščiais. Viskas čia išdėstyta labai paprastai, bet nuoširdžiai ir skaitosi tiesiog vienu atsikvėpimu. Ir perskaičius belieka džiaugtis, kad ir mūsų Lietuvėlėje dar yra drąsių žmonių, nebijančių mesti iššūkį vandens platybėms. Ir pačiam kyla noras kaip mat kur nors pakeliauti ir padaryti kelis nedidelius asmeninius "atradimus".

Tegu kiekvienas keliautojas paskaitęs šią knygą nepabūgsta 7 balų audros - ar siaučiančios jūroje, ar kasdieninio gyvenimo rutinoje ir tegu neužgęsta, mano manymu, kiekviename iš mūsų rusenantis atradėjo ir tyrinėtojo laužas.

Privaloma kiekvienam kelionių mėgėjui

Ne visos "Discworls" (et, visgi gerbkime gimtąją kalbą - "Disko pasaulio") ciklo knygos yra lygiavertės, tačiau visai prastų tarp jų nesurasite. Šypsenėlė - garantuota. O kartais ir kur kas daugiau… Skaičiau šią knygą vėlai naktį, tad teko tramdyti iš plaučių besiveržiantį kvatojimą, stengiantis paversti jį tyliu prunkštimu į kumštį. Bala žino kodėl, tačiau "Judantys paveikslėliai" man patiko labiausiai iš visų skaitytų T.Pratchett knygų.

Taigi, dekoracijos pažįstamos iki skausmo - Disko Pasaulis, Ank-Morporkas - miestas, priglaudęs Nematomąjį Universitetą - Magų mokymosi įstaigą. Viskas prasidėjo, kai Alchemikų gatvėje nugriaudėjo sprogimas (kaip patys suprantate, tokioje gatvelėje šis įvykis nieko nenustebino - sprogimai joje - kasdienis reiškinys). Iš po savo namo griuvėsių išsiropštęs apsvilęs alchemikas kasėsi pakaušį, vis mėgindamas prisiminti žodį, kurį reikia šaukti šioje situacijoje. Susirinkę žioplinėtojai siūlė savo variantus : "Gaisras!", "Gelbėkit!". Tačiau susprogėlis tik purtė galvą. Pagaliau prisiminė - "EUREKA!" Mat jis ką tik išrado tai, kas pakeitė visą Disko Pasaulio istorijos eigą - oktoceliuliozę, kuri idealiai tiko kino juostos gamybai.

Ir štai dykvietėje prie jūros ant kalvos keistu pavadinimu - Halevūdas, ėmė dygti dekoracijos, "Pelių amžiaus pikčerz", "Alchemikai brazers" ir kitų kino studijų pastatai.

Šiuo atveju perpasakoti siužetą - tai nepasakyti nieko. Tad aš pasiūlysiu jums citatėlę, kad dar geriau įsivaizduotumėte, kas tai per knyga (jeigu jau tikrai tikrai nieko neskaitėte...):

"Viktoras greitai nėrė į palapinę, kurioje mažučiukė senučiukė, panašia į kaimišką duonos kepalą figūra, padėjo jam užsivilkti kostiumą, atrodantį taip, tarsi būtų pagamintas iš paklodžių, nemokšiškai nudažytų juodai. Nors - jei pamąstysime apie skalbyklų stovį Halevūde - tai galėjo būti paklodės, nuvilktos nuo bet kurios halevūdiečių lovos. Galop Viktorui buvo įteiktas ir kreivas kardas.

- O kodėl jis išlinkęs? - paklausė Viktoras.

- Manau, kad taip ir turi būti, brangusis, - kiek abejodama ištarė moteriškė.

- Visą gyvenimą maniau, kad kardai turi būti tiesūs, - pastebėjo Viktoras.

Iš lauko girdėjosi, kaip Užknisablis teiraujasi dangaus, kodėl aplinkui jį vien tik kretinai.

- Galbūt jie iš pradžių būna tiesūs, o paskui sulinksta, - tarė senutė. - Taip ne tik kardams atsitinka."

Ai, ką čia - juokinga juk!

"Nuo mamutų iki cepelinų arba kai kas įdomaus iš Lietuvos kulinarijos istorijos su daugybe paveikslėlių ir keturiais nemokamais priedais išalkusiems žinių: apie tarką, tautiškumą ir tautinius patiekalus, apie šlykščią ponų ir skanią būrų virtuvę, apie kai kuriuos valgomus žodžius, apie istorijos potėpius lietuviškose tupyklose"

Kada paskutinį kartą matėme tokio ilgio knygos pavadinimą? Galbūt giliais viduramžiais, kai kiekvienas rašeiva stengdavosi pabrėžti savo kūrinio turinį jau pavadinimu… Vis dėlto, viso pavadinimo atspausdinimas buvo labiau apžvalgos priderinimas prie knygos autoriaus pasirinkto stiliaus, nes "Vagos" metrikuose ji visgi vadinasi tik "Nuo mamutų iki cepelinų", bet, sutikite, ir toks pavadinimas - nelabai jau įprastas.

Taigi, jums pristatoma ne kas kita, o Lietuvos kulinarijos istorija! Ir ne bet kokia, o kaip anksčiau buvo sakoma: "nuo seniausių laikų iki…", pvz., 1917 m… Tiesa, autorius neserga nostalgija praėjusiems laikams (įtariu, atsižvelgiant ir į tai, kad sovietinio žmogaus virtuvė, nors ir nebuvo badmiriška, bet didele įvairove nepasižymėjo), tad "sustojimo" datą pasirinko kiek ankstėlesnę - XX amžiaus pradžią, nes, anot paties autoriaus, tas amžius buvo "daugiau sotus kaip alkanas, nes valgėme daugiau ir skaniau nei kaimynai. Juk Lietuva - žemės ūkio kraštas. XX amžius - tai atskira, labai įdomi tema, nebetilpusi į šią knygą" (vadinasi, lauksim antros!). Tačiau ir tai, kas tilpo į šią knygą, yra labai įdomu, ir, nors sakoma, kad "nedarykim kulto iš maisto", tačiau ši knyga ir yra apie maisto kultą - tautinius ir atėjusius bei nuo mūsų pabėgusius patiekalus, gėrimus, valgymo įrankius, valgymo žodžius ir t.t.

Tačiau nemanykite, kad tai - koks nors receptų rinkinys. Nieko panašaus! Tai chronologiškai suskirstytas veikalas, kuris nagrinėja, ką, kada ir kaip valgėme. Pavyzdžiui, Paleolito epochoje jau mokėjome naudotis peiliais, virėme viralus, iš medaus gaudavome cukrų ir alkoholį… Žalvario amžiuje ant stalo atkeliavo kraujiniai vėdarai (et, jeigu tas laukinis šernas, kurio palikuonis dabar tiekiame į stalą, būtų žinojęs, kam gi jaukinamės jį, turbūt būtų bevelijęs būti nusmeigtas ietimi, nei išvesti gentainių plejadas į amžiną žmogaus pilvo vergiją…), be to, tuo metu Europa pasidalino į aliejaus ir grietinės zonas (o ne kokias nors vyno ir alaus), o didžiausiu deficitu buvo druska… Gi savo brandą, tikrą virtuvės revoliuciją, Lietuvos kulinarija pergyveno ne kieno nors kito, o Vytauto laikais - būtent tada susiformuoja aiški lietuvių virtuvės samprata, iš kurios mokosi ne tik lenkai, bet kai kurie patiekalai keliauja ir į tolimas Vakarų Europos šalis, pvz., kisielius - karališkas lietuviškas patiekalas… O štai valstiečiai vieninteliai Europoje gamino skilandį, kuris niekur nekeliaudavo ir iki šiol su nepaprastu malonumu nusėda mūsų skrandžiuose…

Deja, netrukus išpuikę feodalai iš maisto ėmė daryti tokį kultą, kad paskaičius Žečpospolitos didikų puotų aprašymus darosi nesmagu už savo protėvius, taip sėkmingai lupusius kryžiokus, maskolius ir žvėdus. Na, žinoma, rijo ne jie vieni, užtenka prisiminti dekadentiškąją Roma Aeterna, tačiau tenka suvirškinti žinią, kad legendos ir netgi britų enciklopedija nurodo, kad degtinės tėvynė - tai Lenkijos - Lietuvos valstybė! Dar klaikiau - to meto metraščiai kaip dorovingumo pavyzdį nusigėrusiems lietuviams siūlo maskvėnus, tad nejaugi mūsų protėviai juos išmokė sparnuoto posakio "degtinė be alaus - pinigai pavėjui"… O tempore, o mores! Na tik paklausykite, iš kur kyla pilstuko gėrimo varžybų šlovingos tradicijos:

"Taigi, būtent nusigėrimai buvo viena iš to laikotarpio puotų rūšių, tam reikalui buvo uždangstomi rūmų langai ir geriama nuo vakaro iki ryto <…> Visą girtuoklystę organizuodavo vienas iš svečių, pasižymėjęs ypatingu talpumu ir atsparumu alkoholiui. Puotos šeimininkas jį skirdavo vadu. Jo pagrindinės pareigos- priversti nusigerti visus iki vieno svečius. Jei koks svečias nuvirsdavo be sąmonės, tie, kurie dar laikėsi, prašydavo draugų pakviesti "cirulninką" (ne iš Sibiro - apžv. aut. past.), kuris mokėdavo pagelbėti - nuleisti kraują. Jei tai nepadėdavo - kunigą; jis palydėdavo į dangišką kelionę. Mat persigėrimai iki mirties buvo bajoriškosios vyrijos drąsos ir šaunumo eksponavimas." Ir kur man tai matyta? Ar tik ne "lietuviškose vestuvėse"? Na, o ypatingai gerbiami valstybės vyrai, pvz., kunigaikštis Karolis Stanislovas Radvila mėgdavo dar ir paįvairinti gėrimo procesą: "netikėtai iš už nugaros šmaukštelėti bizūnu geriančiam, geriančiam taurę delnu sugrūsti gerklėn, kad užspringtų".Nekeista, kad blaivesni kaimynai netrukus sukramtė tokią "valstybę" su visu jos elitu…

Taigi, bajorai gėrė ir degtinę, ir liaudies kraują, o liaudis? Liaudis, laukdama V.M. Kapsukų žygių, valgė balandėlius, kuriuos išmokė gaminti totoriai (tik vynuogių lapus pakeitė kopūstlapiais), rūkė dešras, o kartais - žiauriai baudadavo… Badmečių ir jų "raciono" aprašymai - sukrečiantys. Nereikia jokio S. Kingo su "siaubo karaliaus" titulais, užtenka perskaityti receptą "kaip išvirti vaiką" ir suvokti, kad taip iš tikrųjų buvo… Bet dėkui Kristoforui Kolumbui už bulves, kurios sunkiai, bet atkeliavo ir į Europos centrą ir dabar iš ten jau su bizūnu nebebuvo išprašomos - tai joms mūsų protėviai turi būti dėkingi už sotesnį skrandį, o mes - už tai, kad esame… Todėl ir iki šiol valgome cepelinus, bulvinius blynus, švilpikus, beveik pamiršę tikruosius nacionalinius patiekalus... Ačiū tau, bulve, ačiū, rūpintojėle!

Na, jeigu "užsikabinote" - šaunu, misija atlikta, o jeigu ne, tada teks sausai papostringauti, kad knyga parašyta smagiu ir kandžiu stiliumi, neleidžiančiu nuobodžiauti, nors kartais ir imančiu "užknisti", o jau priedas apie "lietuviškų tupyklų istoriją" - iš viso medalio, t.y. meduolio vertas. Tik pamanykit, pasirodo žemaičiai tupyklas pasistatė tik XX a. pradžioje, ir tai tik kunigų priversti, o kur prikakodavo bajorai per puotas geriau net necituosiu - galbūt jau dabar paspringote rijama bandele ar kavos gurkšniu, atsiprašau…

Žodžiu, įvertinimas dešimt iš dešimties. Tokių knygų sutinkami vienetai, o atsižvelgiant į nagrinėjamos problemos unikalumą - gal net vienas vienetas (rūšiškai). Taigi, jeigu šio vieneto neperskaitysite - daug ką prarasite, ypač kai knygynai jas nupigino iki niekingų vienų pietų sumos, t.y. 10 Lt.

Skanu ir smagu!

Literatūroje apstu anti-herojų. Dažniausiai mes jais piktinamės, nuoširdžiai linkime kuo greičiau sulaukti liūdno galo, pasitraukti iš kelio, kurį jie užsispyrę tveria mūsų mylimiems herojams, autoriai neriasi iš paskutinio kailio kišdami į juos visas neigiamas charakteristikas, kurias tik teko sutikti savo gyvenime.

Tačiau prieš trisdešimt metų gimė visai kitoks anti-herojus. Visų pirma, jis visiškas bailys. Antra, melagis. Trečia, sukčius ir apgavikas. Ketvirta, mąstantis dažniausiai vien reprodukciniais organais. Penkta…Ir nepaisant to…

Kai George MacDonald Fraser paleido į pasaulį pirmąjį Flashman'o romaną, kai kurie Amerikos kritikai suskato kalbėti apie tai, kad rasti autentiški memuarai, kurie verčia iš naujo vertinti Britanijos kolonijinės imperijos gimimą. Visiškai nenuostabu - Fraser tikrai pasistengė maksimaliai tikroviškai atkurdamas Viktorijos laikų Anglijos dvasią ir kūną. Jau vien todėl Flashman'o serija yra tikras saldainiukas visiems istorijos, ypač karinės, fanatikams, padedantis atsakyti į klausimą, kaip gi atsitiko, kad penktadalis žemės rutulio guldavo ir keldavosi plevėsuojant Junjon Džekui. Tačiau šią romanų serija skiria nuo kitų ne tikroviški karalienės Viktorijos, jos ministrų Palmerstono ir Dizraelio, tos epochos herojų Linkolno, Bismarko ir kitų portretai.

Didžiausias serijos patrauklumas slypi pačiame Flashmane. Žmogus negali nesižavėti jo nepakartojamu gyvybingumu, sveiku ir blaiviu pavojų vertinimu, pragariška lemtimi, nuolat metančia jį į pačius karščiausius istorijos momentus, ir tokia pat velniška sėkme, padedančia jam išsikapstyti tik su keliomis žaizdomis ir visiškai nepelnytais amžininkų aikčiojimais ir pagyrimais.

Pirmajame romane Flashmanas, tik išmestas iš Rugby mokyklos, stoja tarnauti karininku pas husarus, kuriems vadovauja lordas Kardiganas (mums daugiau pažįstamas tik tuo, kad suteikė savo vardą liemenei, kurią mėgsta nešioti prof. Landsbergis). Flashmanas sugeba sužlugdyti savo karinę karjerą, kadangi, pasiųstas saugoti fabrikantų nuo čartistų, vietoje to daugiau galvoja apie tai, kaip supažindinti savo globotinio dukrą su anatomijos pradmenimis. Vestuvės, kaip sakoma, iš reikalo, ir vienintelis būdas atgaivinti karinę karjerą - kelias į Indiją. Deja, jis atvažiuoja kaip tik tada, kai jo paslaugų prisireikia britų karinei ekspedicijai Afganistane.

Stop…Taip galima ir visą turinį papasakoti. Žodžiu, jeigu jums patinka istorija, papasakota nepakartojamai žaismingu, ironišku ir netikėtu rakursu, čiupkite pirmąjį Flashmaną ir dėkokite Dievui ir George MacDonald Fraser, kad jūsų laukia dar vienuolika romanų.

Bet pradėkite nuo pirmo!

"...ar būtų įmanoma išrasti įrenginį, kuriuo galima prasiskverbti į praeitį ir užfiksuoti bet kokį įvykį? Tuomet vietoje to, kad prisimintumėm veiksmą čia, o garsą ten - tiesiog prisijungtume ir pasižiūrėtume..."

Netolima ateitis, visi ginkluoti personaliniais ekranais, implantuotais tiesiai į akis. Bet mokslo progresas daro savo, įtakojama korporacijų mintis sukelia dar vieną revoliuciją.

Jau tolimoje praeityje, dvidešimtame amžiuje, talentingas mokslininkas S. Hawking'as matematiškai pagrindė erdvės kreivumo padarinių, taip vadinamų "kirmgraužų" egzistavimą. Ką senovėje buvo galima įrodyti tik popieriaus lape, ateityje galima patikrinti eksperimentiškai. Kirmgrauža, deja, tinkama tik vaizdui perduoti, didėjant jos diametrui, pasirodo, mažėja stabilumas, kol galiausiai išlaikyti kirmgraužai reikia kolosalių resursų. Korporacijoms tai netrukdo įdiegti pigių kamerų, galinčių stebėti bet kurį erdvės lopinėlį, masinę produkciją. Tyrimo eigoje atsitiktinai paaiškėja ir kita kirm-kamerų savybė: kirmgraužos gali "nukirsti kampus" ne tik erdvėje, bet ir laike; tokiu būdu kirm-kamera gali pažvelgti į praeitį...

Pasakojimas "klarkiškai" persipynęs pagrindinių veikėjų gijomis, bet jaučiamas aiškus žingsnis nuo autoriui būdingų emocijų į efektais paremtą nuotykių karuselę. Pagrindiniai veikėjų charakteriai šabloniški, santykiai - paviršutiniški; kyšo viena kita nebaigta siužeto linija. Daugiau akcentuojami tėvų - vaikų santykiai, religiniai motyvai, kaip visuose romanuose ryški meilės linija. Tačiau visa tai - tik priedėlis prie pasakojimo apie ateities mokslinius atradimus, kuriuos A. C. Clarke tradiciškai sėkmingai "traukia" iš šiuolaikinės mokslo populiarinimo literatūros. Ir, pagaliau, pabaiga, tradiciškai fantastinė, kažkodėl nepalieka noro susimąstyti apie save, savo šaknis ir palikimą... Palyginus su "2001 metų odisėja", ši viziją į žmonijos praeitį ir ateitį yra, švelniai tariant, blanki. Ar čia antrojo autoriaus įtaka - ne šios apžvalgos ribų svarstymas, tuo labiau, kad nesu skaitęs nei vieno p. S. Baxter'io kūrinio. Šiek tiek liūdnoka matyti nelabai pavykusį darbą, bet gal ir nereikia norėti, kad "odisėjos" arba "Tolimosios Žemės Dainų" lygio šedevrai būtų kepami vienas po kito :-D

Su šiuo romanėliu, beje, visai neblogai praleidau laiką Frankfurto oro uoste, laukdamas lėktuvo į Vilnių. Jei norite lengvos knygutės smegenims pailsinti - ji niekuo neblogesnė už kitas tokio lygio, arba net ir geresnė. Kalba nėra sudėtinga, knyga tinkama pradedantiems skaityti grožinę literatūrą anglų kalba.

Laisvalaikiui, kai nėra ką veikti...

P.S. Keista, kad 2001 metais išleistoje knygelėje nepastebimas dar vienas "šiuolaikinis" kirmgraužų taikymas - komunikacijos. Juk tam reikia visai mažiukės "skylutės" musų erdvėlaikyje tarp dviejų taškų A ir B. Užtektų tiek, kad tilptų vienas fotonas, na gal šiek tiek daugiau ir tokie informacijos perdavimo kanalai "išvarpytų" visą Žemės rutulį...:-)

Turbūt neįmanoma įsivaizduoti anglų literatūros vaikams be "Motulės Žąsies eilėraščių" padėto pagrindo. Šio folkloro veikėjų, siužetų, aliuzijų pilna visur. Greitosiomis prisiminiau L.Kerolio "Alisą", P.Trevers "Merę Popins", D.Biseto "Aukštyn kojom", E.Hogart "Mafiną ir jo draugus", kur minimas vienas ar kitas Motulės Žąsies "žąsiukas" - eilėraštis, skaičiuotė, mįslė. Net visai nevaikišką Dž.Lenono "Rašau kaip rašau" irgi daug lengviau suprasti, perskaičius šį britų tautosakos rinkinį. Žinoma, į lietuviškai išleistą knygą įėjo tik nedidelė jos dalis. Bet užtat kokia! Tokių šiurpių eilėraščių vaikams dar reiktų paieškoti.

Pavydėtinai nežabotas absurdas, ironiška fantazija - turbūt labiausiai į akis krintantis jų bruožas. Kai kurie panašūs į nedideles makabreskas:

"- Eikim miškan, - tarė kiaulė.

- Ką ten darysim, - paklausė kita kiaulė.

- Ieškosim mano mamos, - tarė kiaulė.

- O paskui ką veiksim, - paklausė kita kiaulė.

- Negyvai užbučiuosim, - atsakė kiaulė" (45 p.)

Arba štai istorija apie piemenėlį, kuris, neturėdamas šieno, karvutei tiesiog grojo smuikeliu. Karvutė mąstė, mąstė, mąstė, mąstė… kol nudvėsė. Bet turbūt savotiškiausiai skamba eilėraštis "Pasivaikščiojimas":

"Džekas ir Gėjus

Rugiais vaikštinėjo.

Sutiko berniuką - vienaakiuką.

- Ei, sako Džekas, - pastokim jam kelią.

- Ne, - tarė Gėjus, - nupirkim jam po bandelę.

Tu pirksi vieną, aš pirksiu dvi,

Ir kaip žmonės - namo parsivesime jį." (43 p.)

Uf, bent šįsyk viskas baigėsi geruoju, nors pradžia ir įtartina atrodė. Ko nepasakysi apie vargšę peteliškę, kuri mirė tą pačią dieną kaip ir gimė. "Motulės Žąsies eilėraščiams" būdingas liaudiškas paprastumas, žvelgiant į daugybę dalykų: na, numirė, pavogė, nukrito nuo tvoros ir sudužo, - taip juk ir būna, ir tragedija iš to nedaroma, tiesiog konstatuojamas faktas. Tiesa, kartais konstatuojama kas nors visiškai neaiškaus: "Hikemoras, Hikemuras/ Kabo ant virtuvės durų./ Pats ilgiausias/ Ir stipriausias/ Hikemoras, Hikemuras/ Kabo ant virtuvės durų." Kas tas Hikemoras? Ko jis ten kabo? Ir dar pats ilgiausias..? Iliustratorė A. Jacovskytė vaizduoja šį padarą it driežauodegį pajacą, man tai asocijuojasi su elementariu pakaruokliu (kuris ant durų rankenos)…

Tiek to, pripažįstu, kad čia yra ir gerietiškų eilėraštukų, mįslių, prietarų ir žaidimų. Tačiau bet kokiu atveju jie smarkiai skiriasi nuo mums įprastos vaikiškos poezijos, - tuo ir įdomūs.

Anglų tautosakos klasika įdomi visiems

Mano garaže gyvena ugnį spjaudantis drakonas (tam pirma reikia turėti garažą, bet nekreipkime dėmesio į šią smulkmeną). Visai rimtai. Norite patikrinti - prašau! - Nematote?, o taip juk tai - nematomas drakonas. Vis dar norite įsitikinti ? sakote, miltų pabarstyti, bet juk jis skraido... Infraraudonųjų spindulių matuoklį panaudoti, bet ta ugnis kuria jis kvėpuoja - neskleidžia karščio, ir išvis, bekūnis tai drakonas, iš kito matmens. Jūs tvirtinate, kad aš neturiu drakono ?!?! Taigi štai jis - garaže!

Kaip rašo knygos viršelyje: "Turbūt nė vienas XX a. žmogus tiek nedavė kosmose mokslui kiek Carlas Saganas (1934-1996). Jis apdovanotas NASA medaliais už išskirtinę visuomeninę veiklą, jo vardu pavadintas asteroidas [...]. Aistringai tikėjęs NSO ir kosminių kontaktų galimybėmis, inspiravęs NASA veiklą Amerikoje, įkūręs pasaulinę Planetų studijų draugiją ir buvęs jos prezidentu, C. Saganas aštuoniose savo knygose sensacijų mėgėjams iškelia mokslo tiesą. [...]"

Skaitant man prisiminė didžiausieji sovietiniai magai - Kašpirovskis, Čiumakas ("siūlau pratęsti malonumą ir išgerti šiuos tris litrus mano įkrauto vandens per 10 minučių..." prisimenate?), o ir vietinių "ekstrasensų" matančių nematomus ir neįrodomus dalykus, kaip drakonas garaže, pilna. Tačiau ten, kur autorius rašė savo kūrinį, viso to turėtų būti bent keliasdešimt kartų daugiau, ir to pertekliaus poveikis aiškiai jaučiamas pačioje knygoje.

Pirmuose skyriuose, kuriuose nagrinėjamas raganavimo ir prietarų fenomenas, imama šiokia tokia istorinė perspektyva - autorius daro keletą įdomių išvadų. Pavyzdžiui, diskusija apie visur matomus veidus, cituoju: "[...] figūrų atpažinimo mechanizmas veikia taip sklandžiai, kad dėl nenumatyto šalutinio poveikio kuriame veidą iš detalių maišaties ir kartais įžvelgiame veidus ten, kur jų nėra" (60-61p.) Daroma prielaida, kad žmogus pagal savo prigimtį yra prietaringas, nes primityviosios religijos remiasi prietarais; mokslui darant pažangą, vis mažiau lieka "tamsių" sričių ir žmogus stengiasi instinktyviai surasti sau tokią sritį; taip atsiranda J.R.R. Tolkien'o herojai garažuose, užtaisytas vanduo ir gydymo seansai per televizorių.

Toliau autorius atskleidžia mokslinio metodo esmę, t.y. hipotezių paskelbimą ir jų įrodymą. Suformuluota, bet neįrodyta hipotezė nėra teorijos dalis. Tam, kad hipotezė būtų įrodyta, atliktas eksperimentas turi ją patvirtinti, ir tik tada sakoma, kad hipotezė teisinga tik tomis sąlygomis, kuriomis yra atliktas eksperimentas. Kokiu gi mokslu remiantis aš įrodysiu hipotezę, kad mano garaže yra drakonas ?... O įmanoma įrodyti, kad jo ten nėra?... Pasirodo - įmanoma, paimkim keletą aptikimo būdų, papurškime dažais, panaudokime infraraudonųjų spindulių daviklį - rezultatą gausime vienodą: drakono mano garaže nėra. Kuri hipotezė teisinga - kiekvienas, manau, turi nuspręsti pats sau. Man, kaip žmogui niekad nesusidūrusiam su tuo, ko negalima paaiškinti egzistuojančio pasaulio reiškiniais, drakono garaže nėra.

Deja, C. Saganas nesusilaiko nuo pagundos veikale "sudoroti" savo oponentus. Kai kurie skyriai specialiai paskirti konkrečių burtininkų demaskavimui. Knygoje ne tik bešališkai pateikiami mokslo pasiekimai ir sudirbamas prietaringumas, skaitytojas tiesiog raginamas susivilioti "mokslo šviesa". Keletas idėjų, kurios galėjo būti studijuojamos, pasimeta besaikio moralizavimo apie mokslo padėtį prietaringųjų tamsiųjų jėgų atžvilgiu. Autoriaus rankoje mokslas ne žvakė, kaip kad sakoma pavadinime, tai - kardas, kuriuo C. Saganas knygoje kovoja prieš oponentus ir šarlatanus. Kažkodėl rimto mokslininko veikale tai sudaro visiškai priešingą įspūdį, tarsi autorius neturėtų kaip kitaip juos įveikti. Ir išviso ar reikia su jais kovoti ?...

Nusipirkęs šią knygą tikėjausi kažko panašaus į S. Kanišausko "Kur jūs, ateiviai iš kosmoso", sprendžiant pagal autorių - knyga tikrai atrodė lygiavertė, o gal ir geresnė. Nusivyliau. S. Kanišauskas, gana objektyviai išdėsto du požiūrius ir palieka skaitytojui rinktis kas jam yra priimtiniau. C. Saganas gi primygtinai ragina atsisakyti prietarų tamsos ir atsigręžti į mokslo šviesą. Pradėjęs skaityti knygą su užsidegimu, gana greit supratau, kad padariau klaidą, bet nebesinorėjo mesti šalin; tik todėl ir perskaičiau iki galo. 470 puslapiuose autorius priskaito tiek moralų skaitytojui ir šiaip prietaringiems tamsuoliams, kad turbūt kai kurie iš savo tėvų yra mažiau girdėję. Perskaičius knygą liko tik kartėlis dėl beprasmiškai išleistų kelių litų ir sugaišto laiko.

Kiekvienam savo...

Knygos įžangoje Terry Deary bando įtikinti, kad tai, ko mokė mus istorijos mokytojai bei vadovėliai buvo netiesa. Na, nevisai melas, bet tik dalis tiesos, o juk neišsakyta tiesa irgi melas. Taigi, tai, ką sužinojome begrauždami mokykloje istorijos vadovėlius, nepilnai atskleidžia tai, kas iš tikrųjų vyko gūdžiais praėjusiais šimtmečiais. O ten buvo visokių dalykų - ir gražių, ir šlykščių, ir žiaurių.

Ne veltui serija vadinasi "Kraupioji istorija" ("Vėplos vikingai", berods, pirmoji iš serijos, o dabar jų išleista tikrai nemažai). Čia viskas dėstoma be pagažinimų - jei karalius mėgo savo priešus sodinti ant kuolo, tai taip ir parašyta. O ne kaip kokiam istorijos vadovėlyje - karalius, siekdamas suvienyti atskiras karalysčiukes, naudojo griežtas priemones, nes siekė, kad suvienytas kraštas sėkmingai atlaikytų agresorių užkariautojų spaudimą. Deja, šioje knygoje viskas pateikta daug tiesmukiškiau.

Kitaip sakant - čia istorija be nutylėjimų. Pasakojama apie beatodairiškus ir žiaurius vikingų plėšikavimus Anglijoje ir Airijoje, apie žiaurius papročius, keistą ir negailestingą religiją bei vyro ir žmonos santykius tarp vikingų, apie žiaurius nukariautojus karalius ir apie brolžudžius karalių sūnus.

Ir vis tik - ši knyga nuo pirmo iki paskutinio puslapio skirta vaikams. Joje labai daug smagių karikatūrinių iliustracijų, istorijų ir net skelbimų. Kaip antai:

SIŪLO DARBĄ

Darbo pobūdis: plėšikavimas. Reikia drąsių, ištikimų vyrų darbui užjūryje.

Kvalifikacija: turi būti ištroškęs nuotykių ir nebijantis mirti.

Darbo laikas: nuolatiniai viršvalandžiai (sunku, bet smagu - negi geriau likti namie ir badauti?).

Užmokestis: grobis - kuo daugiau prisiplėši, tuo daugiau turėsi. Jei pasiseks, gal net pateksi į visų vikingų rojų - Valhalą!

Dėmesio: kreiptis kuo skubiau, išplaukiam rytoj.

Dar kartą dėmesio: šis darbas ne ištižėliams.

Kreiptis čia.

Visas žiaurumas ir žiauri vikingų epochos aplinka pateikiama smagiai, pašiepiant to laikmečio papročius ir požiūrį į gyvenimą. Knygoje visi įdomūs faktai, vikingų legendos, mitai pateikti tiesmukiškai, tačiau ne grubiai, o greičiau juokaujant, lyg žaidžiant. Juk ir kiekvienoje pasakoje galima aptikti įdomių detalių, kaip koks princas negeram plėšikui kardu nukirto galvą. O ką jau kalbėti apie tokią garsią pasaką kaip "Raudonkepuraitė". Ten kraupių dalykų tikrai nemažai - vilkas suėda senelę, o medžiotojai niekadėją pričiupę perpjauna jam pilvą, iš kurio išlenda senelė. Baisu. Kur žiūri pasakų kūrėjai? Bet tai pasakos, o ši knygutė lyg sako - jei buvo žiaurus laikmetis, tai ir buvo. Nėra ko slėpti, kas teisinga ir gražu vaikas ir pats atsirinks.

Ši knygutė nėra istorijos vadovėlis, tai greičiau linksmi istoriniai skaitiniai vaikams. Autorius stengiasi akcentuoti, kad tai, kas dėstoma šioje knygoje, gali būti nežinoma mokytojui. O koks padūkęs vaikis praleis progą parodyti, kad žino daugiau už patį istorijos mokytoją? Vienu žodžiu - padaužos, čiupkit šią knygutę ir perskaitę galėsit pasirodyti "kieti vyrukai", ir nereiks kitiems nosių skaldyti ar išdidžiai prieš bendraamžius traukti cigaretę kaip tikram "suaugusiam".

Ką aš galiu pasakyti apie šią knygą ,- man buvo linksma ją skaitant ir reikia pripažinti, kad sužinojau nemažai naujų ir įdomių faktų iš vikingų epochos istorijos. Ir, mano manymu, didžiausias šios knygos privalumas - labai originaliai pateikti istoriniai faktai.

Viena, ko nesupratau šioje knygoje - kodėl "vėplos" vikingai? Gal kad geriau skambėtų?

Čiupkit ir skaitykit, nesigailėsit

SKAITYTA jau ne kartą kalbėjo apie linksmų plaučių fantastiką, kurios autoriai tyčiodavosi iš įvairių klišių, pradedant šiuolaikinių socialinių problemų sufantazinimu (R. Asprin "MYTH" serija), baigiant visokio plauko mitologijų išjuokimu (T. Pratchett "Discworld" ciklas). Na, o šiandien pažvelgsime, kaip juokaujama rytinėje pasaulio pusėje - iš ko gi juokiasi rusiškai rašantys fantastai?

Taigi, jūsų dėmesiui - marga ir smagi fantasy parodija - "Rusios sala". Iš tiesų, tai net trys apysakos: "Šiandien, mama", "Rusios sala" ir "Caras caraitis, karalius karalaitis". Kaip dažnai būna su humoristiniais kūriniais - tai dviejų rašytojų bendradarbiavimo rezultatas: neblogai pažįstamo Sergejaus Lukjanenko (jo humoro jausmą galėjote įvertinti kad ir "Atspindžių labirinto" epizoduose) ir kiek mažiau žinomo Julij Burcev. Gimusi, anot pačių autorių, beveik chaotiško bendradarbiavimo procese, pirmoji knyga išprovokavo antrą, o kai siužetas išsivystė tiek, kad nebegerai buvo palikti nepabaigtą, atsirado ir trečia.

Na, nors ir pasakoti siužetą iš esmės netikslinga, bet galima trumpai užsiminti, kad pirmoji dalis (daugiau orientuota vidutiniam vyresniajam mokykliniam amžiui, t.y. tiems, kurie laikraščių dar neskaito) pasakoja apie du vaikinukus - archeologų vaikus, iš pradžių neatsargiai patekusius keletą amžių pirmyn, kur Realybės Priežiūros Departamentas aršiai kovoja su laiko kelionėmis, medžioja specialiai išvestus tarakonus tarakolli ir nesutaria su sfinksais - Veneros kolonizacijai sutvertomis super-katėmis, o paskui įkliuvusius Senovės Egipte... Antrojoje dalyje (kuri, mano manymu, yra pati geriausia ir linksmiausia), autoriai nejuokais įsibėgėja ir jų taikiniu tampa bylynos apie rusų karžygius. Pagrindui paimamas klasikinis A. Dumas "Trijų muškietininkų" siužetas, bylynų herojai, rusų pasakos, viskas sumaišoma ir gimsta tokios iš koto verčiančios scenelės, kai Jemelia prisigėręs su Ivanu-kvaileliu jam "ant zakuskės" (atleiskite, tai tiesiog neverčiama) atiduoda savo lydeką, o paskui stebisi, kodėl gi nebepavyksta burtai "lydekai paliepus, man panorėjus", ir Zabava Putiatišna jo nepamilsta; o dar kai prireikia joti pas Koščejų Nemirtingąjį atimti auskarų, jam atiduotų Vasilisos Gražiosios, paaiškėja visai sensacingi dalykai… Ši dalis jau aiškiai skirta kiek vyresnei auditorijai, be to, joje labai daug aliuzijų į realius įvykius ir asmenis iš Rusijos fantastikos rašytojų ir fendomo. Na, o paskutinė dalis, kuri bando suregzti visus siužetinius galus, prasidėjusi ypatingai šaunia Šerloko Holmso ir daktaro Vatsono rusiškojo pastatymo parodija, mėgina virsti į porimtį kūrinį, kai vienas iš pirmojoje knygoje sutiktų broliukų tampa diktatoriumi, panorusiu įgyvendinti vaikų valstybės idėją, tad išlenda visai nebejuokingi socialiniai samprotavimai. Nežinau, ar vertėjo tai daryti - bet čia jau kiekvieno skaitytojo požiūris.

O bendrai - bendrai man patiko, ypač 2 dalis, nežinau, kas lauktų lietuvių autorių, jeigu jie pamėgintų tokiu užmoju pasityčioti iš lietuvių bernelių ir mergelių su rūtelėm girdančių žirgus prie šulinėlių... Tad, jei turėsite laisvo laiko ir norėsite pasijuokti, "Rusios salą" galite griebti, ne tiek jau daug tos humoristinės fantastikos.

Imtis komiksų apžvalgos kvepia avantiūra. Turbūt daugumai, o, prisipažinsiu, ir man, šis žodis su gera kokybe nesiasocijuoja. Iškart atminty iškyla kažkokie skrajojantys superherojai, šliaužiojantys superblogiečiai ir moteriškės su superargumentais. Nors logiškai mąstant, aišku, jog šioje srityje, kaip ir kitose, turi būti - ir yra - originalių, įdomių kūrinių. Tačiau turbūt neveltui šiose dviejose knygose pieštieji pasakojimai vadinami būtent taip - pieštaisiais pasakojimais, tarsi norint ištraukti juos iš blogąja komiksų reikšme nuspalvinto "meinstrymo" įtakos zonos. Bet pabandžius juos skaityti, ir taip pamatysite, kuo jie skiriasi nuo "Ančiuko Donaldo". Tai europietiškos istorijos suaugusiems.

Beje, tarpusavyje jos irgi skiriasi. M.Manaros nupieštos pagal režisieriaus F.Felinio idėjų apmatus, nepastatytų filmų siužetus - spalvingos, nepriekaištingai dailios, erotiškos ir fantasmagoriškos. Pagrindinė jų - "Kelionė į Tulumą", kur pieštasis Felinis pasiunčia pieštąjį savo antrininką Marčelo Mastrojanį į Ameriką. Ten jis turi pastatyti filmą apie senąsias civilizacijas, - lyg apie actekus, lyg apie toltekus... Priverstinis režisierius ir pats nelabai supranta, ką su savo keista palydovų kompanija veikia tame užkampyje. Burtai, neįtikėtini sutapimai, poetiški persikūnijimai turėtų būti įdomūs ne vien K.Kastanedos gerbėjams. Naujų žinių vargu ar aptiksite, tačiau čia juk ir nėra enciklopedija. Tai - gražus mistiškas žaidimas. Šiek tiek skiriasi kitos čia pateiktos istorijos, tarkim, apie beviltišką Kazanovos kovą su jo filmo intarpuose reklamuojamomis sauskelnėmis. Jei norit, galit tai vadinti socialine kritika.

Visai kitokio stiliaus kitas "Devintojo meno lobyno" serijos leidinys "Barnis ir žydroji nata". Piešinys - sodrus, grubokas, nenusaldintas. "Burbulų" virš kalbančiųjų galvų išvis nepamatysite. Daug netiesioginės kalbos, ir netgi, sakyčiau, gerąja prasme "knygiško" stiliaus: "Iš pradžių jam teko labai tvardytis, - kiekvienas muzikantų suklydimas tiesiog draskė širdį. Dabar jis tyčia kiekviename kūrinyje vieną kitą kartą supainioja natas, o jie tada suokalbininkiškai su juo susižvalgo: jis čia jau savas. Per pertraukas, aplipę barą, jie laido ta tema juokelius, gerdami prastą konjaką. Su savo vienodais švarkais jie panašūs į būrį didelių krevečių". O štai istorija, nors ir ne mistiška, supainiota kur kas labiau. Knygą tenka perversti dar kartą, kad bent kiek paaiškėtų, kokią vietą laike užima koks skyrius, ir kuri gi Barnio mirtis seka po kurios. Nors vis tiek viskas pakankamai miglota. Juk istoriją mums "pasakoja" žmogus, apie jos herojų, pašėlusiai talentingą saksofonistą, tik girdėjęs iš kitų. Turbūt todėl ir kūrinys savotiškai "džiazuoja". Meilė, draugystė, išdavystė, muzika, narkotikai ir akinančiai balti, dievinami Barnio mokasinai, - visa tai niūriame, užuominų ir nutylėjimų pribarstytame fone.

Įdomu