Gyvenimas-kaip penis:

Kai minkštas-jo neišdulkinsi;

Kai kietas-jis tave dulkina.

(Dručkis, "Dievo namų" rezidentas)

Iš anotacijos: "Samuelis Shemas (tikroji pavardė Steve'as Bergmanas) studijavo mediciną Harvarde ir Oksforde, o 1978 m. išleido autentiška patirtimi Bostono ligoninėje paremtą romaną "Dievo namai", kuris, iš pradžių sutiktas mirtina tyla, netruko sukelti tikrą nuomonių audrą ir virto milijoniniu bestseleriu Amerikoje ir Europoje. "Dievo namai" - amerikiečių literatūros klasika, ir tūkstančiai medikų sako: "Neperskaitęs šios knygos negali stori į medicinos mokyklą, o įstojusiems (vis dėlto) ji - medikų biblija".

Taip... tad visgi apie ką čia?

Knyga panaši, kaip dabar madinga sakyti, į 'kietai sukaltą' filmą. Greitas tempas, gyva kalba, ryškūs personažai. Nors veiksmas vyksta ribotoje erdvėje - vienoje prestižinėje ligoninėje, vadinamoje "Dievo namais" - tačiau nuobodžiauti ją skaitant nebuvo kada. Ir gydytojų, ir ligonių kontingentas labai spalvingas. Čia ir privatūs gydytojai - 'mėgėjai laikyti rankas iš turtingų rajonų', ir karjeristai ligoninės administratoriai, ir cinikai rezidentai, ir su ligoniais pirmąsyk kaip gydytojai turintys susitikti mirtinai persigandę internai.

Pasirodo, ligoniai skirstomi į dvi kategorijas: LIMPIUS ir visus likusius. Limpiai - tai seni žmonės, daugiausia atkeliaujantys į ligoninę iš kokių nors slaugos namų. Slaugos namai, vos išgrūdę limpį pro duris, tuoj pat parduoda jo lovą kitam, todėl limpiui belieka viena - apsigyventi ligoninėje ir čia išbūti kurį laiką, kol vėl nepateks atgal į slaugos namus. Per metus eilinis limpis atlieka keletą tokių maršrutų slaugos namai - ligoninė, todėl visam ligoninės personalui yra gerai pažįstamas. O čia limpių nemyli niekas, nes jie niekada nemiršta . Nieko apie jų egzistencijos specifiką nežinantys (in)ternai puola į neviltį, matydami bevaises savo bei kito personalo pastangas bent kiek pagerinti šių vargšų būklę. Tuo metu, kai iš tiesų geriausia, ką galima padaryti su tais senais žmonėmis - tai leisti jiems ramiai palikti šį pasaulį, arba bent jau nieko nedaryti. Ternai pradžioje, kol to neperpranta, bando limpius gydyti, ypač, jei jiems vadovauja koks aklai medicinos galia tikintis rezidentas.

Visa tai filosofiškai nuteikia ciniškuosius rezidentus, kurie turi aiškiai suformuluotas gyvenimo tiesas, pavadintas ĮSTATYMAIS, iš kurių pirmas skelbia "LIMPIAI NEMIRŠTA". Jie ne šiaip nemiršta, jiems tiesiog neleidžiama numirti, nors kai kurie iš jų jau pavirtę į daržoves. Tačiau šiuolaikinė medicina, kaip sako koloritiškiausias knygos personažas rezidentas Dručkis, kuri dažnai dar bejėgė išgelbėti jauną mirštantį žmogų, jau pakankamai pasiekusi, kad pratęstų 'daržovinį' kokio po savim darančio ir su dievais kalbančio limpio gyvenimą. Todėl ligoninėje vyksta nuolatinė kova už limpio gyvybę. Šiaip ant limpių praktiškasis Dručkis siūlo 'treniruotis' atliekant įvairias medicinines procedūras, nes jiems jau vis tiek ką su jais daro, o atėjus laikui gelbėti kokį nelimpį, ištobulinti įgūdžiai labai praverčia.

Šiuolaikinės medicinos pagalbos esmė, anot Dručkio, yra ŠTIŠINTI ir TEPLINTI. ŠTIŠINIMU, tai yra ligonio atsikratymu išsiunčiant į kitą skyrių , užsiėmę visi ligoninės rezidentai ir pažengę ternai. Čia svarbiausias dalykas yra tas, kad išštišintas ligonis NEATŠOKTŲ - t.y. nebūtų padarius sėkmingą TEPLINIMO (ligos istorijos pagražinimo) manevrą PARŠTIŠINTAS atgal į tą patį skyrių. Todėl tenka palaužyti galvas, kaip čia gražiau pateplinus ligos istoriją, kad ligonį būtų galima suvisam išštišinti į kitą skyrių, ar įtikti ligoninės administracijai (nuo storos , PRITEPLINTOS ligos istorijos priklauso kiek į ligoninės kasą pribyrės sveikatos draudimo pinigėlių). Tiesa, yra dar drastiškesnis štišinimo būdas, kuris atliekamas Dievo namų priimamajame, vadinamasis PASILABINK ir IŠSPIRK (į gatvę) metodas. Nesugebantis to padaryti ir per daug ligonių hospitalizuojantis ternas kolegų yra pravardžiuojamas RĖČIU . Visiška jo priešingybė yra ternas SIENA, tobulai įvaldęs PASILABINK ir IŠSPIRK metodą.

Žinoma knygoje neapsieinama be 'tradicinių' gydytojų ir žavių medicinos seselių santykių (sužinosite kas tai yra IŠTIESTŲ KOJŲ METODAS, kurio, kaip įtaria ternai, jos išmoksta medicinos seserų mokykloje), seksualių jaunų pacienčių apžiūrų, nuo kurių ternam pašoka ne tik stetoskopas , bei įvairiausių kitokių smagių (ir nelabai) nutikimų.

Nežinau, gal aš turiu negerą humoro jausmą, bet man tai viena iš juokingiausių pastaruoju metu skaitytų knygų. Beje, mano mamos medikės nuomone - hiperbolizuota, tačiau labai įtraukli knyga. Neseniai pasiėmė ją skaityti antrą kartą: "pirmą kartą taip greit "prarijau", tai dabar noriu ramiai paskaityt" :)

Stilinga, gero (juodo?) humoro knyga, 10 iš 10.

Jeigu atsimenate animacinius filmukus apie Bonifacijaus atostogas, begemotą, kuris bijojo skiepų, šaltuką Františeką, vadinasi, Milošą Macoureką jau šiek tiek pažįstate. Kadangi jie pastatyti pagal jo pasakas vaikams, kurias tarp daugybės kitų gali rasti šioje knygoje.

M.Macoureko pasakos - labai savotiškas didaktikos ir absurdo derinys. Tarkime, faktas, kad negerai yra kalti pamokas atmintinai, iliustruojamas pakankamai makabriška istorija: mergaitės-kalikės galvoje nebeliko vietos, ir jai teko pirkti antrą galvą, o tarp dviejų galvų juk taip lengva susipainioti… Jokios ribos, kurią reikią įveikti, norint patekti į stebuklinį pasaulį, nėra. Jei ilgai darysit dirbtinį kvėpavimą mokyklos muziejuje stovinčiam mamutui, - jis atgis. Jei bambeklei mergiūkštei duosi trintuką, - ji ištrins viską aplink save. Jei pasodinsi į derlingą dirvą skrybėlę, - jų išaugs du šimtai. O į gera tai, ar į bloga - kitas klausimas. Mes pratę, kad pasakose veikia daiktai, bet dainuojantį operoje vandentiekį ar išėjusius pasivaikščioti makaronus turbūt galime rasti tik čia. Jei jus domina istorija ar gamta, prašom, pasaka apie tai, kaip devyni milijonai skruzdėdžiukų padėjo Napoleonui laimėti Vaterlo mūšį. Tiesa, mokyklos vadovėlyje.

M.Macourekas žaidžia įprastais, banaliais buities faktais ir surezga iš to visai įdomias istorijas: apie kandantį megztinį, pritrupintą kilimą ar blogai nupieštą vištą. Tradicinių pasakų jis neperdirba, kaip kad kitas puikus čekų rašytojas Jozefas Lada, jo siužetai autentiški, būdingas pateikimo stilius (ilgi sakiniai, tiesioginės kalbos neišskyrimas), neįmanomų ir paprastų dalykų supynimas. "Du šimtai senelių" - ne iš tų vaikiškų knygų, kur reikia kapstytis po potekstę ar narplioti etinius rebusus, tiesiog žaismingas rinkinys, ir dar su smagiomis iliustracijomis.

Seneliams ir anūkams!

Jeigu pamenat iš "Equal Rites", aštunto sūnaus aštuntas sūnus, čia jums ne du pirštus a...bet tiek to, meskim vulgarius palyginimus ir grįžkim prie magiško skaičiaus 8.

Taigi jei tokiam 8 sūnaus 8 sūnui gimsta dar 7, o paskui ir tas aštuntas (po 7 dažniausiai būten 8 ir eina), tokiam individui likimas nepersistengia, siūlydamas karjeros alternatyvas. Vienintelis įmanomas pasirinkimas yra tapti Magu - būtent tokiu, iš didžiosios M, o ne kokiu nors eiliniu burtininkėliu.

Bet tam čia ir Diskas, kad eilinis...nors ne, Rincewindą (kurį lietuvių skaitytojai pažįsta kaip Traukvėjį) vadinti 'eiliniu burtininkėliu' negražu, neetiška ir neteisinga. Rincewindas toli gražu neeilinis, jis - labai prastas burtininkas; toks prastas, kad faktiškai vienintelė priežastis, kodėl jį galima laikyti burtininku, yra jo kepurė.

Čia reiktų žinoti, kad burtininui jo kepurė ne tik galvos apdangalas, bet ir luomo ženklas. Kaip sakoma, burtininkas be kepurės - ne burtininkas (kaip bebūtų keista, į kitą pusę šis dėsnis negalioja). Todėl burtininkai savo kepures labai brangina; pati brangiausia yra Archikanclerių (taip vadinami Nematyto Universiteto rektoriai) kepurė, kuri jau tokia brangi, kad užsidedama pagal paskirtį tik ypatingai retomis ir svarbiomis progomis; kasdieniniam vartojimui skirtas pigus muliažas. Pati kepurė, beje, irgi ne iš kelmo spirta - kurgi ten, pabuvojus ant tiek genialių plikių, gėda būtų pačiai nieko neišmokti. Įgytos žinios lemia, kad kepurei galimybė atidurti ant Mago Aštuoni Kubu makaulės neatrodo labai viliojanti (kadangi tai sukels eilinę įkyrią galimybę pasaulio pabaigai įvykti), todėl kepurė inicijuoja savo pačios pagrobimą. Deja, ant Disko tobuli pagrobimai neegzistuoja, ir kepurei tenka kooperuotis su magijos nuliu, Rincewindu, kurio galimybė eilinį sykį išgelbėti pasauli visai nežavi, mat jis jau turi tokios patirties.

Kaip visada, pasaulio gelbėjimo darbai neatliekami vienatvėje. Šį kartą be Bagažo Rincewindui padeda: Konina Koheno Barbaro duktė, kurią genetikos mokslas apdovanojo visomis tėtės savybėmis, reikalingomis būti tobulu barbaru (deja, Koninos karjerai tai nepadeda. Ji svajoja būti kirpėja, ir čia genetika pasišiukšlino), taip pat jau minėta Archikanclerių kepurė ir Naidželas pradedantis barbaras pagal GURPS sistemą. Pasaulis tvarkingai išgelbstimas, kartu įrodant, kad tam geros visos priemonės, įskaitant arkliavagystę (kartais Apokalipsė neįvyksta tik todėl, kad 'keturi Apokalipsės raiteliai' skamba grėsmingai, gražiai, o 'vienas ratelis ir trys Apokalipsės pėstieji' - jau kažkaip ne taip).

Tačiau kad jis bus išgelbėtas, aišku jau nuo pirmojo puslapio; esmė gi ta, kaip tai vyksta, ko trumpoj apžvalgėlėj nepapasakosi. Patys skaitykit.

Taip taip, tikrai juokinga!

... Viršelyje Sigitas Parulskis kalba apie pasaulio ir savęs sukūrimą. Tarsi, kaip ir dauguma įvykių knygoje, tvirtina: knygos herojus yra pats Parulskis. Vis dėlto dar niekam nepavyko pasakyti visos tiesos apie save, tuo labiau negali visos tiesos sakyti Parulskis. Pagaliau ir jo tikslas - ne aprašyti save tokį, koks yra, o sukurti save. Tai, ką matome knygoje, yra naujas, pagerintas, išgrynintas ir daug įspūdingesnis Parulskis, negu yra jo autorius - žmogus kaip ir visi.

Tad nevadinkime knygos herojaus Parulskiu, nors jam ir suteiktas paties Parulskio filtruotas gyvenimas. Gal net jo vardas toks pats, bet vis tiek herojus ir autorius - ne tas pats žmogus, nepaisant to, kad jiedu labai stengiasi apsimesti vienas kitu.

Be abejo, sakydama "pagerintas", nenoriu nieko apgauti: knygos herojus nėra toks jau gerietis. Tiesiog jis negalvoja jokių banalybių, netgi nejaučia banalių jausmų, jam nuolat kyla labai originalios asociacijos, keisti prisiminimai ir kartais piktos, liūnos ar ironiškos, bet visada netikėtos mintys. Tai toks fantastiškas žmogus (personažas), kuris gyvena labai įdomų gyvenimą, visą laiką galvoja apie save, gilinasi vien į save, ir šioje srityje turi tokią patirtį (ir jokio gėdos jausmo), kad jo portretas, atskleidžiamas knygoje, užburia.

O ko verti jo reti atsiliepimai apie moteris! Staiga pajutau susierzinimą, perskaičiusi, kad mano galvoje vietoje smegenų - skudurėlis dulkėms valyti. Ir vien dėl to, kad savo namuose (ir ne kartą) valiau dulkes. Dulkės, pasirodo, - šventas dalykas.

Vis dėlto, knygos herojus yra toks tobulai gyvas, tikras, ir taip veržiasi būti panašus į autorių, kad nekyla abejonių: šį kartą Parulskis sukūrė šį tą gero visų pirma pačiam sau: save. Herojus tikrai nėra žmogus, jis neatstos ir autoriui savęs paties, tačiau kuo puikiausiai pasitarnauja autoriui kaip angelas sielai paguosti ir tuštumai užpildyti. Taip pat - kaip kaukė, kaip papuošalas, kaip drabužis. Ir jis, be abejo, yra nuogas. Štai jums knygos pavadinimo interpretacija.

Siužeto pasakoti neverta. Knygos herojus, kuriam skirta būti kiek įmanoma panašiam į Sigitą Parulskį, gyvena autoriaus gyvenimą, mąsto jo mintis (tik išvalytas nuo banalybių ir šiaip neįdomių dalykų), jaučia jo jausmus, išsirengia nuogai beveik iki sielos gelmių, jaučiasi savyje kaip namie ir pasakoja viską nesivaržydamas skaitytojui. Kiekvienam, kas nepatingės atsiversti knygą. Siaubas, kai pagalvoji, iš kur pas žmogų tiek drąsos?

Tobula

Ne toks baisus velnias, kaip kad jį liaudis paišo. Žinoma, nelabai maloni to pono Asmodėjaus, Šlubojo velnio išvaizda, - grynai mažas klišas baidykliūkštis ožio kojom, plokščia nosim, mažom piktom akelėm ir plačia it varlės burna. "Aš įvedžiau pasaulyje prabangą, ištvirkimą, azarto lošimus ir chemiją, išradau karuselę, šokius, muziką, komediją ir visas naujausias Prancūzijos madas", pareiškia jis išdidžiai. Nė iš tolo nepanašus į Kupidoną, o juk šita pragaro išpera, besirūpinanti širdžių reikalais, kažkodėl yra žmonėse pravardžiuojama meilės dievu. Žodžiu, gražumo ir gerumo velnias nedidelio, bet atsidėkoti savo gelbėtojui moka ir žodžio laikosi; šiaip jau, iš tų pragaro gyventojų daugiau tikėtis būtų neprotinga.

Prasidėjo viskas nuo to, kad donas Kleofas Leandras Peresas Sambuljas, jaunas ispanų studentas, vos vos išspruko iš savo brangiosios namų, užkluptas ten jos tarnų (žinoma, tai buvo sąmokslas, turėjęs jį priversti vesti savo pasiją), ir stogais nusibrazdino į kažkokią keistą palėpę. Joje pamatė neįprastų prietaisų, knygų gausybę ir suprato, kad čia gyvena astrologas. Pasirodo, kad ne bet koks, o labai galingas, nes sugebėjo tvirtai uždaryti į butelį demoną. Demonas pasinaudoja proga, įprašo studentą sudaužyti butelį, o už tai žada jam aprodyti visą naktinį Madridą, papasakoti apie bet ką, ko tasai paprašys, nuskrieti su juo į bet kurį miesto kampą. Na, man, pavyzdžiui, būtų įdomiau daugiau išgirsti apie pragaro hierarchiją ir visokius velniškus, o ne žmogiškus reikalus, bet šitomis smulkmenomis autorius mūsų nelepina, galbūt baiminasi inkvizicijos; nestebėtina - jos juk bijo ir pats ponas velnias.

Taigi, donas Sambuljas visą naktį gali skraidyti po miestą, žiūrėti ir klausytis šmaikščiai pasakojamų istorijų. Kadangi Asmodėjo veikla turi aiškiai apibrėžtą profilį, istorijos daugiausia pikantiškos. Pati 18 a. pradžia, kilmingi vyrai laksto su špagomis, bado vieni kitus ir patys save, nekilmingi prireikus naudojasi nuodais, moterys naudojasi visu kuo, o pirmiausia - gudrumu ir žioplais vyras, paveldėtojai marina senus gimines, gobšuoliai miega ant savo turtų, pasipūtėliai sapnuoja karaliaus malonę, skriejanti virš namų giltinė visai nekreipia dėmesio į savo aukų rangus, beje, pačios šmėklos, besibastančios kapinėse, irgi to nepaiso, ir taip toliau, ir taip toliau.

Iš tikrųjų romane A. Lesažas (Allain-Rene Le Sage, 1668-1747 m.) vaizduoja ne Madridą, o savąjį Paryžių, ir tuolaikiniai skaitytojai prancūzai puikiai atpažino daugybę jame pavaizduotų asmenų, nors ir pakeistos buvo jų pavardės bei tautybė. Būtent šis apkalbų romanas A.Lesažą išpopuliarino. Kaip jau aišku, jo turinį sudaro žmonių ydos, tuštybė, nuodėmės ir paklydimai, tiesa, atmiešti vieno kito teigiamo bruožo. Didaktizmo ar moralizavimo knygoje reikia ieškoti su žiburiu. Čia į klastą žiūrima kone taip pat ramiai, kaip į žiaurų kerštą už klastą. Savotiški papročiai, bet nesunkiai atpažįstami įpročiai (blogi, žinoma). Idėją autorius pasiskolino iš dar šimtmečiu anksčiau gyvenusio ispanų romanisto Luiso Veleso de Gevaros, pagal kurio romano "Šlubas velnias" fabulą ir sukūrė savąjį, ko neslėpė. Neabejoju, kad šį siužetą galima pritaikyti ir mūsų amžiui, nebent su autorinėm teisėm vertėtų atsargiau elgtis...

Ydos, tuštybės, nuodėmė ir paklydimai

“Apsipratęs su plieskiančia prožektorių šviesa, pamačiau keistus, puslankiu susėdusius didžiagalvius žmones. Jie spaudinėjo įvairiaspalvius kalbančios mašinos mygtukus ir toliau tardė mane:

– Pavardė?

– Mikas Pupkus.

– Gimei?

– Miške.

– Užsiėmimas?

– Sėdžiu nelaisvėje.

– Prašau nejuokauti, – užpyko mašina ir sumirksėjo raudona akimi. – Mano lempos tokiem dalykam nepritaikytos.” 101–102 p.

Didysis Medžiotojas Mikas Pupkus, nors ir skamba paradoksaliai, į savo kelionę, kuri ir sudaro pasakojimo šerdį, leidosi iš ekologinių paskatų. Jam parūpo sučiupti paslaptingąjį brakonierių, lakstantį skraidančia lėkšte ir krečiantį šunybes visose šalyse. Tai jis kaimietį primokys nukankinti vilkaičius, tai naiviai šiaurės tautelei kaip žiaurus dievas pasirodys… O jau ką pridirbo savo šalyje, nesmagu ir sakyti. Žolė dirbtinė, vietoj žvėrelių – skulptūros, vietoj oro – smogas, upėse vanduo panašus į kavos tirščius, o misti gyventojams tenka piliulėmis. Tikra antiutopija. Nelabasis brakonierius užima Nailono šalyje aukštą postą, ir pamokyti tą bjaurybę ne taip lengva. Laimė, Pupkus ne vienas keliavo, – su juo kartu ištikimasis šuo Čiupkus, garsiojo telešumbizio efekto gyvas pavyzdys. Norite šuns, kuris gadintų visus kompasus, kompiuterius, prie kurio lipte liptų vinys, keptuvės ir pakeliui pasitaikę pjūklai? Suraskite parodinį magnetą, ištepkite barsuko taukais ir leiskite jį praryti savo keturkojui. Tik paskui nesiskųskite, kai jam pratarškėjus miesto gatvėmis, laikraščiuose pasirodys kokių nors profesorių Piure Le Košė arba Ne Bėda pranešimai, kad apylinkėse pastebėtas nedidelis, bet pavojingas šarvuotas dinozauras…

Vėliau Pupkus įsigis klipatą kuiną Lupkų bei nesuprantamos rūšies paukštį Tupkų, tačiau tai jau kelionei baigiantis. O iš pradžių daugybę pavojų teks įveikti dviese. Laimė, optimizmas, liaudies išmintis ir medžiotojiškas miklumas padeda Pupkui ištverti visas negandas, neprarandant blaivaus proto ir vilties. Ir, žinoma kur benuklystų, jis stengiasi sudrausti šiukšlintojus, nedorėlius ir padėti skriaudžiamiems. Situacijos tokios pažįstamos, nors pavaizduotos hipertrofuotai, kad net moralo daug nereikia. Juk, tarkim, kadaise žmonių prijaukintas jūrų vėplys, žaidžiantis it su sviediniu su vandens mina, bet nemokantis pasigauti žuvies ir tragiška jo žūtis, – jau pats savaime priekaištas nemokantiems elgtis su gyvūnais žmonėms; ką čia bepridursi.

Nepaisant visko, DMMP – viena linksmiausių V.Petkevičiaus knygų vaikams. Žmonių ydos badomos taiklia satyra, vaizdingai atskleidžiamas netausojančios gamtos sistemos absurdiškumas (pamenat? “čerpaj, čerpaj, Vasia, u nas neisčerpajemo”). Dialogai, pastebėjimai, pamokymai smagūs, kartais primenantys stilizuotas liaudiškas oracijas, nors imk ir mintinai mokykis. Tai tiek, neskaitant šuns raišo, šlapio maišo, senelio pypkės ir tavęs baidyklės… O kad tave kur! Kažką supainiojau. Atsirinkit patys!

Smagu!

"Jis užtrenkė dangtelį ir padėjo ranką ant magneto sverto, kuriuo automatiškai buvo uždegamos piramidės. Jis visas drebėjo. Ne dėl sąžinės (kokia jau ten sąžinė po pasaulinio karo!), ne dėl baimės (jis buvo per daug lengvabūdis), ne dėl gailesčio pasmerktiesiems (jie buvo per daug toli) krėtė jį tai karštis, tai šaltis. Jis gąsdinančiai aiškiai suprato, kad štai nuo šio vienintelio rankenos pasukimo jis tampa žmonijos priešu. Tai buvo grynai estetinis minutės svarbos suvokimas." 321 p.

Cinikas, avantiūristas, menkysta, niekšas, idėjų vagis, žudikas, ištroškęs absoliučios valdžios egocentrikas… Nepaprastas organizatorius, siaubingos fantazijos savininkas, drąsus iki įžūlios beprotybės, turintis genialumo užuomazgų… Žinoma, knyga ne apie hiperboloidą, ji - apie Gariną, centrinę viso pasakojimo figūrą, o hiperboloidas ir jo galimybės - tik priemonė jam atsiskleisti.

Kadangi tai klasika, o klasiką mes linkę primiršti, trumpai fabula: piktasis genijus Garinas 192? m. pabėga iš tarybų Rusijos į Europą, išsiveždamas su savim įstabaus aparato modelį. Grubiai sakant, tai lazeris: fenomenalaus galingumo neišsisklaidantis spindulys, galintis perrėžti plieno blokus už keliolikos kilometrų. Arba žemės plutą, po kuria verda brangieji metalai. Žinoma, kad tas, kurio rankose bus toks ginklas, gali tapti pačiu galingiausiu pasaulyje. O Garinas būtent to ir trokšta. Idėjas jis niekina. Jei kapitalistais, tiksliau - jų kapitalais -naudojasi, tai tik dėl savanaudiškų tikslų, o paskui pasiryžęs visus išmesti kaip panaudotą daiktą. Tikslai - patys nekukliausi. Tapti viso pasaulio valdovu, apsupti save keliais tūkstančiais išrinktųjų ir gyventi nesvietiškoje prabangoje, daugumą žemės gyventojų išnaikinti, likusius priversti (nedidelė smegenų operacija) savanoriškai dirbti vien už maistą. Žodžiu, absoliutus viešpats - štai Garino svajonė, ir jam pasisekė sutikti moterį, kuri turi labai panašių nekuklių svajonių. Buvusi aktorė, baltagvardietė, kurtizanė Zoja Monroz pabėgo nuo milijonieriaus, chemijos magnato Rolingo pas tuomet nieko be idėjų neturintį inžinierių, tikėdamasi, kad tasai duos jai taip trokštamą svaiginančią prabangą. Į šią neišskiriamai surištą trijulę įsibrauna paskui Gariną iš Leningrado atsekęs milicininkas Šelga. Galų gale jis suraito pavojingą priešą, nors iki to dar oi daug kraujo bus išlieta.

Kai skaitai romaną nebe pirmą kartą, į akis krenta kai kurie nelogiškumai: tarkim, kodėl tokį baisų nusikaltėlį kaip Garinas po pasaulį vaiko vienas Šelga ir dar pora pakeliui netyčia sutiktų mokslininkų, o valstybė, galima sakyti, nesikiša į šią veiklą, ir net nežino, ką ten Kamčiatkos kalnuose išdarinėja Garino parankiniai? Bet tai dalykai, kuriuos matai, atsitraukęs nuo kūrinio. O skaitant kaifuoji - tokia turtinga kalba, įdomios to meto smulkmenos, atmosfera, veikėjų portretai, - daugiaplaniai, dažnai prieštaringi ir labai gyvi. Ir ne vien pagrindiniai. Vos vieną kitą kartą pasirodęs asmuo yra ryškiai individualizuotas; kiekvienas - tarsi autoriaus dėliojamos mozaikos gabalėlis, kažką reiškiantis, atskleidžiantis kokį nors vaizduojamo pasaulio kampą. Tą patį galima pasakyti ir apie renginių, vietovių aprašymus. Pavyzdzžiui, irkluotojų treniruotė Leningrade arba spektaklis Paryžiuje - nieko fantastiško šiuose epizoduose nėra, išskyrus fantastiškai taiklų, sodrų tekstą. A.Tolstojus amžininkų buvo vadinamas linksmo talento savininku. Tikslus apibūdinimas.

Linksmai talentinga, 100 proc. sovietinė fantastikos klasika

Prisipažinsiu, antikinio pasaulio istorija visuomet mane pašėlusiai domino. Galiu valandų valandas praleisti prie Aleksandro Makedoniečio ar Hanibalo biografijos. Lygiai taip pat neslėpsiu, kad mėgstu gerą detektyvą (o kas nemėgsta?).

Todėl ilgai nedvejojau visai netyčia knygyno lentynoje pamatęs Lindsey Davis romaną. Tik po to aš sužinojau, kad tai jau septintas pirmosios rašytojos knygos leidimas, kad jis buvo apdovanotas Britanijos Autorių Klubo geriausio debiuto prizu, kad Ellis Peters, istorinio "who dunnit" karalienė pasakė… O, kaip ji pasakė!

Istorinis detektyvas nėra Lindsey Davis išradimas. Prisiminkime Umberto Ecco žaidimą konandoiliška dedukcija "Rožės varde", tą pačią Ellis Peters seriją apie benediktiną Kadfaelį, XII amžiaus Erkiulį Puaro. Tačiau Lindsey Davis suteikė šitam požanriui, jeigu galima panaudoti tokį naujadarą, visiškai kitą prasmę.

Lindsey Davis knygos (o šios serijos jau pasirodė bent aštuoni romanai) nėra vien puikiai suregzti detektyvai. Visų pirma, tai meistriški veikėjų portretai, sąmojingi ir taupūs dialogai, taip dėmesingai ir subtiliai atkurta Senovės Romos atmosfera, kad, rodos, pats pradedi nejučia vaikščioti Forumo aikšte, svarstydamas, ar pasukti link Saturno šventyklos, ar aplankyti savo bankininką ir patikrinti, kiek gi liko sestercijų jo skrynioje. Pagaliau, tai viena iš švelniausių ir kartu įnoringiausių meilės istorijų, suvedusių kartu du personažus, kuriuos norisi sutikti dar ir dar, net negalvojant apie nuotykius, kuriuos jiems teks patirti.

O jeigu trumpai apie siužetą - Markas Didijus Falko, buvęs legionierius, nūnai privatus informatorius netyčia įsipainioja į sąmokslą, kuriuo norima nuversti naująjį, net kojų neapšilusį Romos imperatorių Vespasianą, vienintelį, kurio valdymas žada Imperijai atokvėpį po Nerono beprotybių ir Keturių Imperatorių chaoso. Tiesa, žodis "netyčia" gal ne visai tikslus, kadangi Falko tikrai ne iš tų, kuris leistų save vėtyti ir mėtyti likimo įgeidžiams. Varomas pareigos ir savigarbos jis leidžiasi per Galiją į tik prieš ketvirtį amžiaus nukariautą Britaniją, savo norų patenka į vergiją sidabro rūdos kasyklose, išnarplioja sąmokslo gijas, nieko už tai negauna, išskyrus tai, kad sutinka savo gyvenimo moterį, senatoriaus dukterį Heleną Justiną, stovinčią dviem socialiniais laipteliais aukščiau, tačiau tokią pat savavališką ir nepriklausomą kaip jis pats.

Vienintelis priekaištas, net ne priekaištas, o klausimas Lindsey Davis būtų - ar Falko kartais neatrodo per daug panašus į šiuolaikinį žmogų. Taip suprantu, Senovės Roma buvo tiek pažengusi priekin, kad reikėjo tūkstančio metų, kol Renesanso epocha šiaip ne taip atkūrė ir pralenkė romėnų teisės, komercijos, inžinerijos, architektūros, medicinos pasiekimus, tačiau vis dėlto…

Baigiant - kur daugiau sutiksi tokius patrauklius ir gyvus personažus, gyvenančius mažame butelyje Aventino kalvoje, su balkono vaizdu į Tibro upę, po grindimis slepiančius amforą su baltu Setinijaus vynu, rizikuojančius savimi dėl Romos garbės ir rašančius vienas kitam meilės eiles ant vaškines lentelės?

2 in 1: istorija ir detektyvas

Tikriausiai kiekvienas, kada nors paėmęs į rankas gitarą ir ją pabrazdinęs bent keletą mėnesių, išmokęs susidėlioti bent jau 6-7-8 pagrindinius akordus, užsivesdavo ir "dainų sąsiuvinį" ar knygutę, kurioje rašydavosi dainų tekstus ir akordus, kol dar pirštai ir ausys nemokėdavo pačios atsirinkti. Taip iš vieno sąsiuvinio į kitą keliaudavo "Svajoklis", "Prie rytinio ekspreso", "Per tą lietų", "Reikia draugą turėti", "Svirplys", "Riešutėlis" ir dar daug, daug dainų, kurių, tiesą sakant, dažnai net ir autoriaus niekas nebežinodavo, vienintelė išimtis - V. Kernagio dainos, kurias galėjome klausytis iš vinilinės plokštelės…

Ir kai pradėjo tie paslaptingi dainų autoriai lįsti į viešumą kasetėmis, vėliau - kompaktiniais diskais, staiga sužinojome, kad "Svajoklio" autorius - Romas Lileikis, "Svirplio" - Saulius Bareikis, "Per tą lietų" - Kostas Smoriginas ir taip toliau. Dainos, buvusios jau "liaudies", staiga vėl įgijo šeimininkus, prarasdamos šiek tiek nežinomybės magijos, bet atrasdamos galimybę autentiškai pasigirsti iš lūpų tų, kurie jas paleido į pasaulį…

Ir pagaliau, pagaliau "baltų lankų" leidykla išleido tai, ko laukta jau seniai seniai - bardų knygą, kurioje surinko didžiumos dainuojamosios poezijos autorių: Olego Ditkovskio, Aido Giniočio, Vytauto Kernagio, Romo Lileikio, Kosto Smorigino, Gedimino Storpirščio populiariausias dainas. Ir ne tik tekstus, bet ir melodijas, ritmiką, tempą, akordus… Plius trys porimčius straipsnelius apie bardus Lietuvoje. Vieną iš jų - Laimio Vilkončiaus "Šis tas apie dainuojamosios poezijos žanrą" - leiskite pacituoti: "Ši jaunimui suvokiama ir priimtina kūryba natūraliai supažindina "sunkiąją" jaunąją kartą su prasminga poezija. Nė viena kita meno rūšis šiuo atžvilgiu su dainuojamąja poezija negali net lygintis." Iš tiesų, praeitą vasarą, pasiėmus gitarą viename vakarėlyje, kuriame daugumai buvo vos 16-17 ir jie dainavo Mamontovą, "Requiem", aš pamėginau dainuoti Kernagį, Smoriginą. Pamačiau, kad daugelio dainų "jaunimėlis" nežino, bet ir supratau, kad kai kurie jas "atkapstys", ir išmoks, pamatę, kad Pikaso "Baltas laiškas" nėra intelektualaus ir nuoširdaus teksto viršūnė.

Taigi, ką čia aiškinti - ieškokite, grokite, dainuokite - 60 dainų vienoje vietoje, tik atsiversti reikia!

Broliams ir sesėms gitaroje

"Sakyčiau, nieko nuostabaus, kad eilinis londonietis nepažįsta ūdros. Bet stebino tai, kad tiek daug spėliojimų, ir kad nei vienas nepataikė atspėti tiksliai <…> Londono gatvėse iš visų pusių pylėsi klausimai apie visus kiauninius, išskyrus ūdrą, o kiti klausimai - mažiau apgalvoti, drąsesni - apėmė kone visus gyvūnus, pradedant ruonio jaunikliu ir baigiant vovere. Ruonio hipotezė buvo bene dažniausia, nors toli gražu ne keisčiausia. Kai prie "Herodso" parduotuvės išgirdau "Ar čia jūrų vėplys, misteri?", ėmiau kikenti, o kai prie Krafto šunų parodos manęs paklausė, ar čia ne begemotas, maniau, plyšiu iš juoko. Jis buvo bebras, meškiukas, tritonas, leopardas (turbūt nusimetęs dėmes) ir netgi "brontozauras", matyt, kilęs iš miglotų mokyklos suolo ir painaus sulotyninto gyvūnijos pasaulio prisiminimų." 132-133 p.

Na štai, G.Maksvelio lūpomis demaskavau tuos nelaimingus anglus, kurie nežino, kaip atrodo paprasčiausia ūdra! Nors vargu, ar ūdrą galima vadinti paprasčiausia. Tai fantastiškas padaras, protingas, turintis humoro jausmą, simpatiškas, draugiškas, ir apskritai, mano vaikystės kultinis gyvūnas. Dabar bus aiškiau, kaip aš žiūriu į šią knygą, kurioje giedamos giesmės ūdroms. Jos autorius pirmą kartą iš arčiau susipažino su ūdra atsitiktinai, Pietų Irako pelkėse ir nuo to karto ėmė jomis kliedėti. Iš pradžių jis įsigijo Midžą. Kiekviena ūdra turi charakterį, ją reikia prisijaukinti, tačiau aklo šuniško atsidavimo niekad iš jos nesulauksit: žmogus jai yra lygus, draugas, o ne valdovas. Midžas taip tvirtai "įsipaišė" į Alksnių įlankos, kur gyveno rašytojas, peizažą, kad jam žuvus, apie nieką kitą, išskyrus tos pačios rūšies gyvūną, G.Maksvelis ir galvot negalėjo (Midžas nebijojo žmonių ir dažnai keliaudavo po apylinkes; tai jį pražudė - vienas tipas pagalvojo, kad į kaimą atbėgo laukinė ūdra ir jį nušovė…). Savo bute Londone bandė laikyti keletą kitokių gyvūnų, tačiau nieko iš to neišėjo. Ir štai visai netyčia jis susitiko su šeima, kuri kaip tik ieškojo gerų rankų, į kurias galėtų atiduoti savo nuo mažens išaugintą ūdriukę Edalę, nes patys turėjo išvykti. Suprantama, Edalė liko pas Maksvelį. Štai šios dvi ūdros, Midžas ir Edalė, ir yra pagrindiniai knygos herojai.

Jų įpročiai, jų žaislai, žaidimai, pomėgiai, jų mėgstamos žuvys ir žvejybos būdai, jų nekenčiami transportavimo būdai, jų iškrėstos kiaulystės, patirti pavojai, santykis su žmogumi, su miestu ir su gamta, - perskaičius atrodo, kad šios ūdros - tavo seni geri pažįstami, beveik žmonės. Žinoma, kiekvienas savo mylimam gyvūnui suteikia žmogiškų bruožų, tačiau pažiūrėjus į miegančią ūdrą (net ir nespalvotoj nuotraukoj), pamatai, kad dirbtinai antropomorfizuoti jos nė nereikia. Nieko keisto, kad pamatęs šalia šeimininko snaudžiantį Midžą (padėjusį galvą ant pagalvės, iškišusį iš po antklodės priekines letenėles) traukinio palydovas, ryte atnešęs arbatą, paklausė: "Jūs prašėte vieno puodelio arbatos, ar dviejų, sere?".

Ūdra ne nulipa nuo sofos - ūdra nusilieja, - jos oda keliais numeriais per didelė, lyginant su kūnu. Ūdros baisiai mėgsta žaisti smulkiais daikčiukais, ir pasiėmusios įdomų akmenėlį ar ryškią gėlę gali temptis ją mylių mylias, šlubuodamos. Ūdros žandikauliai gali sutrupinti tvirčiausius kaulus. Tuo tarpu didžiulė banga, užgriuvusi beužkandžiaujančią jūros seklumoje ūdrą, jai nieko nepadarys, net nepajudins iš vietos. Ūdros moka žaisti futbolą! Žodžiu, ką ir bekalbėti, kitų tokių žvėrelių tiesiog nėra. Tuo labiau, smagu, kad aprašo juos žmogus, ne tik mylintis gyvūnus, bet mokantis įdomiai, patraukliai rašyti.

Apie ūdras - su meile