Girdėjau, kad Silverbergas - senosios kartos JAV rašytojas, ne viena jo knyga jau tapusi fantastikos klasika. Pamatęs knygyne šią knygą nutariau perskaityti ir štai - jau apžvelginėju.

Knygą sudaro romanas "Žmogus labirinte" bei du apsakymai: "Į Juodąją žvaigždę" ir "Medžių iltys". Apie apsakymus pakalbėsiu truputį vėliau, pirmiausia pristatysiu romaną.

Romanas, kuris davė pavadinimą ir visai knygai, apie žmogų - galaktikos didvyrį, žmonių rasės pasididžiavimą, gyvą legendą. Žmogų, kuris įgyvendino savo ambicijas, pasiekė nepaprastai daug, numalšino beatodairišką norą keliauti ir rizikuoti. Apie žmogų, kuris save ėmė laikyti beveik pusdieviu. Ir apie tokio žmogaus kritimą į bedugnę - staigų ir netikėtą nuopolį į savo paties labirintą. Autorius paprastoms žmogiškoms emocijoms išreikšti ir personažo charakteriui atskleisti parenka, kaip ir prideda garsiam pasaulyje fantastui, fantastišką aplinką. Taigi, trumpai apie siužetą.

Miuleris - vienas geriausių po galaktiką išplitusios žmonių rasės tyrinėtojų - pasiunčiamas pirmam kontaktui užmegzti su atrasta nežemiškos kilmės protingų padarų rase. Ateiviai tarpusavyje bendrauja emocijomis ir Miulerį, patekusį tarp šių keistų vabzdžių, jie pakeičia. Žmogus ima skleisti emocinį lauką - spinduliuoti į aplinką visą savo esybę: ir tai kas jame gero, ir tai kas yra atstumiančio, šlykštaus. Bet koks kitas žmogus nebegali ištverti prie Miulerio, jo skleidžiamas laukas nepaprastai stiprus ir kiekvieną tiesiog pykina. Negalėdamas pakęsti tokios žmonių reakcijos, Miuleris pabėga, pabėga į neįveikiamą labirintą tolimoje planetoje. Labirintui tūkstančiai, o gal ir šimtai tūkstančių metų, jis pilnas visokiausių mirtinų spąstų. Miuleris pirmasis tarp tyrinėtojų įveikią šią spąstų raizgalynę ir jame įsikuria. Neatskleisiu daugiau, nes bijau sugadinsiąs didžiąją skaitymo malonumo dalį.

"Žmogus labirinte" balansuoja tarp nuotykinės ir psichologinės fantastikos, nors ir ta, ir kita sritis vargu ar priglaustų romaną po savo sparnu. Labirintas - lyg paties Miulerio vidus - niūrus, žiaurus, atstumiantis, išdidus ir kartu paslaptingas, įdomus ir pačiam Miuleriui jaukus. Jis vienintelis sugebėjo išvengti visų spąstų, tapusių daugelio labirinto tyrinėtojų mirties priežastimi. Kelis metus tyrinėdamas labirintą Miuleris susipažįsta pats su savimi, suvokia savo poelgių priežastis ir pasekmes. Kai vėl žmonėms prireikia jo pagalbos - užmegzti kontaktą su visiškai svetima ir priešiška bei galinga rase - Miuleris vėl rizikuoja, nes negali atsispirti norui rizikuoti, kad vėl kažką įrodytų. Tik pažintis su labirintu Miulerį stipriai pakeitė - pasikeitė poelgių priežastys ir knygos finalas gan netikėtas - žinoma, jo neatskleisiu.

Na, o dabar apie apsakymus.

Pirmasis, "Į Juodąją žvaigždę" skirtas iliustruoti vienai idėjai - du žmonės visada geriau sutars, nei žmogus su svetimu padaru. Ir nesvarbu, kad tie du žmonės vienas kito negali pakęsti. Visi aštuoniolika apsakymo puslapių pamažu išgvildena vienintelę mintį. Jokios kitos potekstės ar idėjos šiame apsakyme aš nesugebėjau įžvelgti. Tiesą pasakius, taip daro daugelis rašytojų. Sukirbėjo galvoje kokia idėja, brūkštelėjo keliolika puslapių ir baigta. Gal tai ir nėra blogai, bet mane šis apsakymas nuvylė - pirmieji puslapiai žadėjo įdomesnį finalą.

Antrasis apsakymas, "Medžių iltys", ilgesnis. Nesakau, kad tai apsakymo privalumas, bet jis gerokai gilesnis ir mintis iškelta autoriaus panagrinėta detaliau. Kažkada tolimoje ateityje, kažkokioje planetoje žmonės augina medžius, kurių vaisiuose yra haliucinogeninių sulčių - puiki prekė. Bet apsakymas ne apie haliucinacijas. Medžiai ne šiaip sau medžiai, jie beveik protingi, moka reaguoti į aplinką aktyviau nei bet koks paprastas mūsų žemiškasis medelis. Ir pagrindinis veikėjas, auginantis ištisas plantacijas šių unikalių augalų, stipriai prie jų prisiriša… Tačiau rūdims (savotiška kosmosu plintanti virusinė medžių liga) užpuolus plantaciją tenka sunaikinti ištisus hektarus numylėtinių augalėlių, o tam reikia įtikinti save, kad neprisirišai prie medžių, kad jie tik augalai, tiesiog augalai.

Verta perskaityti

Skaitytojas : apie ką jūsų knyga?

Rašytojas : ai, šaudo, gaudo, įdomu, pirkit.

(Iš knygų mugės pokalbių…)

Kuo jau kuo, bet per dideliu rimtumu ar pasipūtimu Aido Pelenio neapkaltinsi - bet to nepasakytum apie jo leidėją, Lolitą Varanavičienę, kuri "SKAITYTA" skirtuką paėmė su tokia išraiška, kad buvo aišku, jog jo tolesnis panaudojimas būtų tiesiai ten, kur karaliai pėsti vaikšto, tik vat per siauras tokiam reikalui… Nors gal reiktų ir suprasti - juk pavargstama nuo įkyrių reklamerių, o kas gi žinos, kad mes tiesiog entuziastai, mylintys keturkampius popieriaus slėginius. Pala, bet juk reikia rašyti apžvalgą, o ne dėstyti įspūdžius iš knygų mugės…

Gerai, štai ir atėjo metas ilgai lauktai apžvalgai, kurią knygos autorius, galima sakyti, tiesiog išsiprašė įžūloku pasisiūlymu komentaruose. Pasižadu, stengiuosi būti kuo objektyvesnis ir pataikauti tik savo skoniui, kiek suprantu, tai - subjektyvumo esmė.

Taigi, gal reikėtų šiek tiek apie autorių? Bet kad ir taip visa spauda apie jį pritrimitavo. Aidas Puklevičius - Pelenis, margos biografijos trisdešimtmetis: didžėjus, teisininkas, diplomatas, ..., rašytojas, scenaristas… "Sėkmės mokestis" - jau antroji Puklevičiaus - rašytojo knyga. Pirmoji, "Keturiolika restitucijos dienų", liko neskaityta, nors žinau, kad iš knygynų dingo neužsigulėdama.

O dabar keliaukime prie knygos - storos (taip, 528 psl. teksto!), mirgančios įvairiausiomis monetomis ir naftos pumpavimo įrengimų vaizdais… Ir ką gi tai primena? Ar tik ne prieš porą metų ekranuose šmėkščiojusius vaizdus, lydimus nepamirštamo "Garbage" gabalo? Taigi, nors autorius ir teigia, kad jam neteko matyti paskutiniojo "Bondoniados" filmo - "Viso pasaulio negana" ("The World Is Not Enough"), tenka tik stebėtis romano ir filmo temų sutapimu - ta pati nafta, nuovoričai, politika, gražios moterys, inkrustuoti dantys, kieti vaikinai… Tik Bondas neužsiminėjo menage a trois , visgi, konservatyvus britas... Tačiau ir vėl nukrypau - gal visgi geriau užsiminsiu apie knygos, o ne filmo siužetą?

Kazachstanas, gentinis post-sovietinis kapitalizmas, nafta, pinigai… JAV kompaniją "Vanguard PetroGas", tik ką laimėjusią perspektyvaus gręžinio koncesiją, ištinka kelios nelaimės iš eilės: paaiškėja, kad koncesija laimėta davus kyšį, todėl bus nutraukta; sprogsta gamykla JAV; saugumas areštuoja kompanijos konsultantą Rimą Jonyną. Draugą gelbėti šoka advokatas Alekas Danilovas, surasdamas netikėtą sąjungininką ne tik oligarcho Manoilovo merginoje Vikoje, kurią suspėjo pamylėti abu draugai, bet ir saugos firmoje dirbančiame Rimo tautietyje. Negana to, iš kažkur atsiradęs puikiai ginkluotas čečėnų ir arabų būrys užpuola Rusijos naftotiekio atšaką ir Grozno naftos gamyklą, kurių patyko GRU specialios paskirties būrys. Bet kuo toliau, tuo aiškiau, kad visus siūlus tampo tik viena ranka, tik kieno ir kodėl?

Vieno dalyko Aidui Peleniui tikrai galima pavydėti - tai talento rašyti taip, kad nuo knygos atsiplėšti labai sunku. Nuobodžiauti nėra kada, na, nebent kai koks nors FTB agentas geria kavą - bet tie epizodai nelabai dažni. Prisipažinsiu, kad beskaitant, net kai matydavau, kad laikrodžio rodyklė jau tikrai persiritusi per būtiną miego pradžios laiką, aš dar į priekį per kelis puslapius pasekdavau kurią nors siužetinę liniją, kitas praleisdamas. Pagirtina ir tai, kad knygos herojai kalba "taip, kaip gyvenime". Turint omenyje, kad daugelis veikiančių personažų - kultūringi, nekeista, jog "matas" išlenda tikrai krizinėse situacijose (pvz., puiki scena, kai Alekas blaškosi po ofisą ir keikiasi kaip vežikas, kas šiaip jam nebūdinga…) arba atitinkamų veikėjų lūpose. Pagaliau, ir siužetas suregztas taip, kad pateikia ne vieną netikėtumą, o pabaiga, nors ir klišinė (vaizdžiai tariant, viskas sumetama į vieną krūvą ir apmy..., norėjau pasakyti - padegama ar pan.), bet atitinka knygos stilių.

Kai kam patiks, kai ką erzins gan gausūs "žinių" intarpai: Vindzoro mazgai, biržos operacijų smulkmenos, rankogalių ilgiai iš po švarko, kompiuterių išmanymo detalės (pvz., "visiškai atsitiktinis skaičius" bei "128 bitų kodavimas"), žemė - oras raketų rūšys, sprogmenų tipai, bet čia jau skonio reikalas.

Na, o dabar - apie tai, ko iš tiesų pritrūko. Taip, aš suprantu, kad trileryje (lietuviškai - šiurpyje, ak, koks puikus terminas!) veikėjai yra tik "pėstininkai", kad variklis - gerai sukaltas siužetas, bet vis dėlto, ir veikėjų norėtųsi įdomesnių ir, svarbiausia, tikroviškesnių - vėlgi prisiminkime tą pačią Bondoniadą - kiek jai daug duoda impozantiški, įsimenantys blogiečiai! Taip, veikėjų labai daug (kaip prezentacijos metu minėjo M. Mikutavičius - "tiek pat, kiek "Žiedų valdove"", tad šia proga linkime M. Mikutavičiui perskaityti pastarąjį kūrinį ir pamatyti, kad "Sėkmės mokesčiui" trūksta dar kelių šimtų herojų…), tačiau jų paveikslai… Pvz., Alekas nė per nago juodymo milimetrą nepanašus į advokatą, netgi į teisininką. Sakykit ką norit, bet ši profesiją uždeda tam tikrus atspaudus. Rimas - irgi nei šioks, nei toks, sunkiai įsivaizduojamas kaip konsultantas, aišku, viską galima "nurašyti" ekstremalioms aplinkybėms. Trūksta įdomesnių bruožų ir Brunui Frankui, ir GRU agentui Krasnickiui. Gal kiek geresnė situacija su Arnu Šumsku, akademiku Mansurovu. Bet blogiausia, kad visoje knygoje mes sutinkame tik vieną (!!!) moterį - o tai jau, pons Peleni, neatleistina! Per 530 puslapių viena moteris, kuriai kruopštesnio portreto irgi pagailėta (tamsaus aukso plaukai, žodelis "berniukai" - mažoka…), išskyrus kelis kartus pakartotą jos negebėjimą atsispirti menage a trois kerams, argi tai - ne pagrindas kreiptis į lygių lyčių galimybių kontrolierių?

Galiausiai, mano manymu knyga per ilga. Įveikti 500 puslapių - ne juokas. Aišku, reiktų suprasti ir autorių - tiek daug siužetinių linijų sutalpinti į mažesnę apimtį sudėtinga, bet gal vertėjo pamėginti? Nes, kas keisčiausia, pavargau ne nuo stiliaus, o nuo to, kad nebuvo laiko skaityti ištisai: įneri - išneri, įneri - išneri, o norisi įnerti, perplaukti ir išnerti kitam krante… Priešingu atveju atsiranda noras kabinėtis, nes yra kada pagalvoti, o galvoti čia, išskyrus siužeto vingius, daugiau nelabai yra apie ką…

Taigi, apibendrinę randame: sproginėjantį veiksmo kokteilį su gausybe tradicinių veikėjų, išlietą 530 puslapių, kurį galima išlenkti pramogai ar nuovargiui nuvyti. Aidas Pelenis neleis jums nuobodžiauti, bet katarsio, sielos sukrėtimų irgi nesitikėkite… Ir vis dėlto - man tikrai patiko, o jeigu būtų buvusi dar trumpesnė!..

Correct.

Buvo toks filmas (berods ir lietuviško teliko parodytas), kuriame vaidino Rutger Hauer. Filmas nenusisekęs. O visai neseniai kino teatruose galėjot pamatyti "Enigma". Kodėl pradedu nuo kinematografijos? Todėl, kad abu šie filmai sukurti pagal Robert Harris romanus. Tačiau kalbėsime tik apie pirmąjį (mano nuomone, daug įspūdingesnį) "Fatherland".

Alternatyvi istorija - nuolatinis fantastų ir fantasy autorių arkliukas. Jau vien garsusis Ray Bradbury apsakymas apie peteliškę, sumindžiotą neatsargių laiko turistų ir pakeitusią ateities istoriją. Tačiau Robert Harris "Fatherland" yra daug daugiau nei šiaip alternatyvinė istorija. Tai ir trileris, ir nuotykis, ir, o tai svarbiausia, pribloškiantis savo mastu bandymas prognozuoti totalitarizmo ateitį.

Žinoma, mes, kaip dar visai neseniai patyrę totalitarizmo saulėlydį savo kailiu, galime sakyti - "o kam? Viską galima sužinoti vadovėliuose ir statistikos ataskaitose. Ar būtina rašyti romaną?"

Tačiau Robert Harris nenagrinėja sovietijos. Ir net ne Franko ar Salazaro režimus, kaip paskutinius gyvus kitokio totalitarizmo pavyzdžius. "Fatherland" remiasi bauginančiu ir svaiginančiu savo neaprėpiamumu istorijos posūkiu - II pasaulinį karą laimėjo Vokietija.

1964 m. Berlynas. Alberto Speero paverstas gigantišku monumentu nacizmui. Paskutinieji Rusijos partizanai grumiasi su okupacine kariuomene Urale ir Sibire. Europos Bendrija - 12 tautų prekybinis blokas, kuriame visi mokosi vokiečių kalbos, važinėja vokiečių gamybos automobiliais, ir tik Šveicarija palikta kaip neutrali šalis.

Skaitant "Fatherland" neatsikratai minties, kad tai jau esi kažkur matęs. Kai pagrindinio knygos herojaus kriminalinės policijos tardytojo Xavier Marcho sūnus, fanatiškas HitlerJugend narys niekina tėvą už paviršutinišką nacionalsocializmą, prisimeni pionierius ir komjaunuolius, iš aukšto žvelgiančius į savo gimines, vis dar neatsikračiusius buržuazinių prietarų. Kai žvelgi į paniškas nacių viršūnių pastangas paslėpti holokaustą nuo savo pačių piliečių, prisimeni oficialią tylą apie trėmimus į Sibirą. Kai paskaitai apie nusivylusius kolonistus, grįžtančius namo ir atsikandusius "lebensraum" pažadų, suvoki, kad tai irgi primena kažką, su kuo jau buvai susidūręs, tačiau negali pasakyti ką. Ir su džiaugsmu atsikvepi - tai buvo taip seniai. Ir kartu - rodos tik vakar.

Kuo toliau skaitydamas įtemptą detektyvinę istoriją pradedi kristi į viską traiškančią totalitarinio koloso mėsmalę, jausti neviltį tokią, kaip ir Xavier Marchas, ar jo netikėta draugė - amerikietė žurnalistė Charlie Maguire. Tačiau "Fatherland" nėra Orwello "1984". Robert Harris įsitikinęs, kad anksčiau ar vėliau bet kokia totalitarinė sistema žlugs. Anksčiau ar vėliau žmogus ras savyje jėgų atsisukti į savo paties veidmainystę, keliaklupsčiavimą, bailumą ir įveikti save ir šių tamsiųjų dvasios jėgų pagimdytą ir išpuoselėtą sistemą…

P.S. Norite kito žvilgsnio į Hitlerio pergalę? Tada prisiminkite Philip K. Dicką ir jo "Žmogų aukštojoje pilyje"

Trisdešimtmetis Kingas pačiame gerume: jaunas, vaikiškai susižavėjęs siaubo efektais, nuolat žiūrintis siaubo filmus, išvedinėjantis teorijas, kodėl siaubas gąsdina.

Kažkokio siaubo filmo anotacijoje perskaitęs, kad "tai filmas žmonėms, kurie mėgsta pristabdyti ir žiūrėti į automobilių katastrofas", jis sako, kad toks elgesys yra visiškai įprastas kiekvienam žmogui. Todėl su realiu siaubu yra susijęs kaltės jausmas. Kingas jokiu būdu netvirtina, kad mes neturime jaustis kalti dėl to, kad mėgstame siaubą realiame gyvenime. Jam netgi užtenka bjaurumo savo kūryboje neigiamai atsiliepti apie minias žmonių, susirenkančias pažiopsoti į nelaimės aukas.

Tačiau kai susiduriame su siaubu literatūroje, tai visai kas kita. Niekam iš tikro neskauda, todėl mes nesijaučiame kalti, atidžiai apžiūrinėdami išdrabstytus lavonus ir kruvinas automobilių sėdynes. O jeigu katastrofa įvyko kažkaip ypatingai, jei apsakymo veikėją nužudė katė ar nužudytojo motinos atsiųsta militaristinių žaislų armija, ar demonų apsėsta lyginimo mašina, ar žmonės, nutarę, kad nė už ką neleis herojui surūkyti dar vienos cigaretės... Puikumėlis. Tai jausmas be jokio kaltės pėdsako, jokio gedulo, jokios baimės, jokio pasibjaurėjimo. Lieka vien tik susižavėjimas mirties gebėjimu būti visur. Stebėjimasis poveikiu, kurį žmonėms sukelia mirties baimė (o Kingo sukurti žmonės atrodo labai tikri, labai gyvi, labai protingi, ir dar jie labai labai nori gyventi). Panašiai kaip šachmatuose, sužavi sumanymo paprastumas ir elegancija.

Aišku, yra ir tokia siaubo literatūros rūšis, kuri žavi mažiau. Paprastai rašoma apie pakankamai šlykščius dalykus, kad beveik nesinorėtų jų bijoti: gleivėta masė, įsiveisusi pastovėjusio alaus skardinėje; šuns dydžio aklos žiurkės gamyklos rūsyje; apipuvęs skenduolis baubas spintoje; neaiškios kilmės "dievas" kukurūzų lauke, leidžiantis savo garbintojams gyventi ir daugintis tik iki 18 metų amžiaus; pagaliau vampyrai, kurių pomėgis seilėtis ir kandžiotis primena pasiutusius šunis. Visą šitą gėrį irgi rasite rinkinyje "Night Shift". Tai prastesnė ir paprastesnė siaubo rūšis vien dėl to, kad pasibaisėjimą sustiprina pasišlykštėjimas. Ją lengviau kurti, jos galima griebtis, jei šiaip išgąsdinti nepavyksta.

Tačiau mielų dalykų, gąsdinančių ir žudančių personažus švariai, be nuodų, bakterijų ir panašios bjaurasties, siekiančių nebūtinai suvalgyti kuo daugiau žmonių, bet galbūt nuveikti ir kažką gero, rinkinyje yra šiek tiek daugiau. Visa kita, kas svarbu skaitant, irgi savo vietose: tobulas gyvas stilius, nepriekaištinga logika, nenugalima motyvacija, atmosfera, įtraukiantis pasakojimas, charakteris, nuotaika, grožis, emocingumas...

Na gerai, o dabar apie kai kuriuos apsakymus:

Mano mėgstamiausias "Battleground" ("Mūšio laukas"). Didžiai savimi patenkintas samdomas žudikas po užduoties grįžta į viešbutį ir randa jo laukiantį siuntinį nuo ką tik nužudytojo motinos. Nužudytasis, beje, vadovavo žaislų gamyklai, o jo motina - savo sūnaus Idėjų Mergaitė - yra kilusi kažkur iš Rusijos gilumos. Ar niekada neteko girdėti, kad čigonai ir šiaip keistos Sibiro bobutės moka burti, kerėti, užkeikti ir panašiai pradžiuginti savo priešus? Taigi, šita konkreti bobutė atsiunčia savo priešui sūnaus gamykloje pagamintų militaristinių žaislų rinkinį: 20 pėstininkų (kiekvienas apie 4cm ūgio); 10 malūnsparnių (atitinkamo dydžio); 4 žmogeliukai, šaudantys bazukomis ir BAR (nežinau, kas tai yra); 2 medikai; 4 džipai. Aišku, jie visi gyvi ir pasirengę mūšiui. Argi ne puiki idėja?

"Quitters, Inc." ("Korporacija 'Meskite rūkyti'"). Šis apsakymas buvo pasirodęs lietuviškai kažkuriame "Siaubų skrynelės" tome. Kaip priversti užkietėjusį rūkalių mesti rūkyti? Kaip tai padaryti, jei jis atėjo skeptiškai nusiteikęs? Kaip tai padaryti tuoj pat, vietoje? Kaip užtikrinti, kad per visą savo likusį gyvenimą jis nebesurūkys daugiau kaip dešimt cigarečių? Paprastas būdas - po dešimtos jį nušauti.

Truputį sudėtingesnis būdas - perspėti jį apie gresiančią perspektyvą ir nuolatos stebėti. Tikriausiai minėta korporacija pasirinko sudėtingesnį būdą vien todėl, kad už jį patenkinti klientai po gydymo susimoka. Taip, tai labai pragmatiška firma. Ji žino, kad klientai myli savo žmonas ir vaikus, todėl pasinaudoja šia meile. Pavyzdžiui, po pirmos cigaretės žmona pateks į mažą kambarėlį, kurio grindimis paleidžiama nestipri elektros srovė. Po kažkelintos - sūnui sulaužys abi rankas. Visa tai tik grasinimai, bet iš meilės žmogus gali padaryti bet ką - netgi mesti rūkyti čia ir dabar. Fantastiškas, labai emocingas ir (nepatikėsite) šiltas apsakymas. Ir naudingas kaip paskaita apie rūkymo žalą.

"The Last Rung on The Ladder" ("Paskutinis kopėčių skersinis"). Labai liūdnas kūrinukas apie atitolimą, pasitikėjimą ir šeimos ryšius. Vyriškis gauna laišką nuo savo sesers, kurią ką tik palaidojo kitame Valstijų pakraštyje. Ne, tai ne numirėlių ir ne vaiduoklių išdaigos, tiesiog laiškas ilgai keliavo, nes brolis, kuriam laiškas rašytas, spėjo porą kartų persikraustyti į vis geresnį būstą, bet nepasivargino seseriai apie tai pranešti.

Iš viso rinkinyje 20 apsakymų + autoriaus įžanga, kurioje kalbama apie siaubą ir aptariama, kodėl jis gąsdina + kito rašytojo įžanga, kurioje kalbama apie tai, kaip sunku išmokti gerai rašyti, ir kaip gerai rašo Kingas.

Aukščiausios rūšies siaubas; privalomas visiems, kurie sugeba jį ištverti.

Egzistuoja neaprėpiamos išorinės erdvės platybės - juoda tuštumos begalybė, kurioje žiba galaktikos, o žmonės raketose keliauja nuo žaliųjų Žemės kalvų į lietaus merkiamus Veneros miškus, prie Marso kanalų, ir dar toliau... žymiai toliau

Tačiau yra ir vidinės erdvės - bedugniai baimių, vienatvės, vilties ir sudėtingų emocijų šuliniai trapiuose žmogiškuose sutvėrimuose metančiuose iššūkį visatai. Sutvėrimuose, kurie už tai turi susidurti ne tik su erdvės begalybėmis, bet ir su savo kartais siaubingais išradimais...

Šiai dienai vienintelis rašytojas lengvai pasiekia abi erdves, jo vardas - Rėjus Bredberis, o šios istorijos gyvai liudija, kad ne veltui jis vadinamas iškiliausiu mūsų laikų mokslinės fantastikos autoriumi.

Štai jis - iliustruotasis žmogus, ant kurio kūno šimtai tatuiruočių-piešinių, kurių kiekvienas turi savo istoriją. Štai jis - guli, ilsisi šalia Jūsų, o piešiniai ant jo kūno gyvena savo gyvenimą, pasakoja savo sakmes, nukelia stebėtoją į užmirštas vietas, buvusius ir būsimus laikus.

Piešiniai Jums papasakos apie stepę, su liūtais, kurią vaikai sukūrė savo tėvams, papasakos ir kaleidoskopo stikliukais virtusių drąsių vyrų istoriją, iš kurių tik vienas grįžo į Žemę tam, kad atsitiktinai pamatęs jį vaikas spėtų sugalvoti savo norą... Taip pat rasite istoriją apie vienišą kelią, ir degalų kolonėlę prie jo, tokį vienišą - kad net pasaulio pabaiga, rodos, praeitų pro šalį; apie Žmogų keliaujantį iš planetos į planetą ir ten sėjantį gėrio sėklas (o juk ir pas mus buvo - atsimenate?); apie ilgą Veneros lietų, apie tėvą ir savo žmonos vyrą, tačiau svarbiausią - raketos vadą, kuriuo ir liko nukritęs į Saulę. O kur dar marsiečiai, nepažįstantys nuodėmės, kur pasaulio pabaiga ateisianti naktį mums ramiai bemiegant? Kaip Jūs pasijustumėte žinodami, kad šis vakaras - paskutinis?

Dar daug istorijų pasakos piešiniai - tatuiruotės ant bendražygio kūno, kol vienoje iš jų pastebėsite šalia gulintį žmogų, kažin ką smaugiantį rytinės saulės spinduliuose, ir su siaubu ateis suvokimas, kad tas kažkas - tai Jūs. Ko gero po tokios vizijos iliustruotojo žmogaus draugija pasidarytų nemiela ne vienam, nepaisant visų dar nepapasakotų istorijų, kurias šis nusineš ant savo kūno.

R. Bredberio paslaptis - sugebėjimas į keletą puslapių sudėti tiek fantazijos, emocijų, psichologijos, neišsakytų minčių ir baimių ir dar velniai žino kokių subtilesnių prieskonių, kad perskaičius kiekvieną apsakymą reikia atsitraukti nuo knygos ir dar kartą pergalvoti ką skaitei. Imkim kad ir "Stepę" - patį pirmąjį pasakojimą (beje, yra išleistas ir lietuvių kalba). Kiek aiškiai ir tragiškai atspindėta jame konfliktinė tėvų - vaikų situacija, materialistinė meilė ir jos išugdytas žiaurumas. Tiesiog norisi pakartoti įžangos žodžius, kad rašytojas leidžia fantazijai nukeliauti didelius atstumus, bet visada gilinasi į žmogų, jo prigimtį, gėrio ir blogio pradus jame.

Neskaičiusiems - jei tikitės nuotykių, blasterių, didvyrių, kuriems paklūsta galaktikos, kosminių kautynių - neimkite šios knygos. Didvyrių čia nerasite, o kautynės čia vyksta personažų viduje, tačiau priartintas kiekvienas toks epizodas kur kas veiksmingesnis už nuotykių butaforiją. Perskaičius knygą vis dar lieka viltis, kad nepaisant šuoliuojančio progreso ir užkariautų erdvių - kažkur liks Žmonių; dabar, o gal net ir ateityje.

Modernioji klasika

Apie M. Schwob'ą, kaip ir apie begales kitų XIX ar bet kurio kito amžiaus rašytojus, galima pripasakoti daugybę istorijų, legendų, vardinti visas jo pažintis, sąsajas su žymiausias kūrėjais ir t.t. Bet iš esmės kam to reikia? Sakoma, kad jo kūryba buvo įtakota E. Poe, Baudelaire ar Dostojevskio, bet tai mažai ką pasako, nes, mano manymu, jis yra visais atžvilgiais unikalus ir savitas rašytojas. Neveltui juk buvo įtrauktas į "Unikalaus literatūros palikimo" seriją!

Vadinti šią knygą "romanu" pavojinga, ne tik todėl, kad ją sudaro du nedidelės apimties kūriniai ("Monelės knyga" ir "Vaikų kryžiaus žygis"), bet ir pats rašymo stilius anaiptol neprimena klasikinių, mūsų akiai įprastų šablonų.

Yra kūrinių, apie kurių turinį papasakoti labai sunku. Tai viena iš jų. Nors šio rašytojo niekas mistiku nevadino (bent jau garsiai), tačiau pirmasis žodis, atėjęs į galvą, vos perskaičius knygą - mistika. Kažkokia Monelė, kažkokios jos seserys, kažkokie vaikų kryžiaus žygiai ir t.t. Norint suprasti ir pamėgti šį kūrinį - svarbiausia neieškoti tikrovės, paaiškinimų ir konkretumo kiekvienai smulkmenai. Tai upė - nesistengite pagauti kiekvieno lašo, o pabandykite pajusti jos tėkmę… Viskas čia tėra simboliai, už kurių slepiasi nuostabios idėjos. Neverta nusigąsti ir numoti ranka: "per visą dieną ir taip pavargstu, imsiu dabar ir dar kažkokius simbolius aiškinsiuos!" Ne… ji kaip tik gali būti vaistas nuo nuovargio. Jos herojai - tai paprastos, tyros, įkūnijančios šviesą tamsos viešpatijoje, būtybės. Susipažinkite su jomis…

"Ir dar Monelė pasakė: Aš tau bylosiu apie savo žodžius.

Žodžiai tėra žodžiai, kol jie kalbami.

Išsaugoti žodžiai yra negyvi ir nuo jų kyla dvokas.

Klausyk mano sakomų žodžių ir nesielk pagal užrašytus mano žodžius."

Klausantiems žodžių

Dar vienas susitikimas su nūdienos klasiku. Be abejo, A. Baricco toks yra. Matyt, jis bus perpratęs tai, ko reikia šiuolaikiniam žmogui, t.y. mums.

Paimkite porciją lengvumo, trečdalį paprastumo, giliai į vidų įdėkite intrigą, įberkite žiupsnelį mistikos, viską apibarstykite itališka ironija ir suberkite į savitą, iš pirmo žvilgsnio padriką kompoziciją ir - uolia! - štai jums ir A. Baricco šedevras. Vienintelis ir nepakartojamas! Toks, kurį gali sukurti A. Baricco. Ir tik A. Baricco.

Visi, kas jau yra laikę šio rašytojo bent vieną knygą (pvz., "Šilką" ar "Novečentas"), žino, kad paprastai jo herojai nebūna "tokie, kaip visi". Žinoma, šiame kūrinyje viskas taip pat. Ir čia tų "keistuolių" apstu! Tai savo išrinktosios laukiantis mokslininkas, jau n-metų rašantis ribų enciklopediją. Tai tėvas Pliušo, kuriantis keistas maldas, kuriose išdrįsta net patį Dievą pamokyti subtilumo. Tai ir talentingas dailininkas, berods, veltui švaistantis jam duotą dovaną, o iš tikrųjų žmogus, pasiryžęs nutapyti jūros portretą, tik niekaip nerandąs jos akių… Tai ir neįtikėtino grožio moteris, atvažiavusi išsigydyti "baisios" ligos - neištikimybės. Tai ir kažikuo serganti gležna mergaitė (arba bent jau tokia pasirodė kūrinio pradžioj…) ir, be abejo, paslaptingas vyras, kuris, kaip pabrėžiama (ir neveltui!), turįs akis lyg medžioklėn išėjusio žvėries. Dar nepaminėjau berniuko, kuriančio sapnus ir dar kelių veikėjų, bet tebūnie jie būna malonus prieskonis tiems, kas dar skaitys šią knygą.

Ir štai jie visi susirenka į užkampyje esančią užeigą "Almajeris". Kiekvienas su savo nepakartojama istorija, neišsipildžiusiais troškimais, neatrastom ar prarastom tiesom, ketinimais ar nusivilimais… Juos suriša tik vienas dalykas - paslaptinga, stipri ir nevaldoma jūra. Jūra vandenynas. Ji pagrindinė šios knygos herojė. Ji šniokščia čia pat, vos keli žingsniai nuo užeigos. Ji šniokščia toli, jų prisiminimuose ir išgyvenimuose. Ji šniokščia visur.

Bene labiausiai šiame kūrinyje imponuoja rašytojo pozicija. Jokios didaktikos! Pro protarpiais mistišką, protarpiais iki kaulų smegenų realistišką, o protarpiais tiesiog juokingą kūrinio šydą prasiskleidžia švelnūs pasiūlymai. Pasiūlymai pasvarstyti, o apie ką, čia jau kiekvienas asmeniškai turi nuspręsti.

O pabaigai būtų galima pacituoti vieno knygos herojaus žodžius, kurie puikiai nusako ir patį kūrinį: "viskas sustingę per žingsnį nuo tikrovės".

Per žingsnį nuo tikrovės...

"Šiandien rytą (o netiksliai - 48 valandą) nususęs tenoras Dželsominas, paskutinis šuo, tik ką grįžęs po didelio nepasisekimo, kurį patyrė, ne kartą nušvilptas stambiausiuose Europos ir Amerikos teatruose, miesto teatre nedainuos. Miesto gyventojus prašome neatsilankyti. Bilietai duodami veltui." Žinoma, šios afišos turinį reikėjo suprasti atvirkščiai, ir visiems miesto gyventojams pasidarė aišku, kad bus kaip tik priešingai, negu parašyta." 67 p.

Melagių šalyje žmonės pakankamai greitai įprato juoda vadinti balta, ir iššifruoti tokį skelbimą jiems nebuvo sudėtinga. Ką ten žmonės. Katės čia loja, šunys kniaukia, pelės riaumoja. Tik paukščių ir žuvų nieks negali priversti kalbėti ne savo balsais. Na, ir dar vieno kito opozicionieriaus ar atvykėlio. Tarkim, atvyksta į Melagių šalį toks tipas kaip Dželsominas, vaikinas greičiau smulkaus, nei stambaus kūno sudėjimo, turintis ypatingą savybę: baisiai garsų balsą. Net kai Dželsominas bando ką nors pasakyti pašnibždomis, dreba langų stiklai, o paleidęs savo neklusnų balsą į laisvę, jis ir pastatus sugriaut gali… Galima suprasti, kad karaliaus Džakomono šnipai greit pradėjo ieškoti šito skardžiabalsio ir jo draugės - pieštos katytės Raišytės. Džakomonas - praeity garsus piratų vadas, užgrobęs šią šalį, liepė visiems kalbėti atvirkščiai, kad pasakius tiesą, viskas atrodytų taip, kaip jam reikia (pvz., pavadinti ką nors piratu reiškė pasakyti, kad jis garbingas žmogus). Ir taip toliau, - kanceliarijos parduotuvėje pardavinėjama duona (arba vietos dialektu - rašalas), vietoj labo ryto - labanakt, o durų čerpės, tai, atleiskit, tėra paprasčiausi langų stiklai. Tiesą sakant, painiavos pakanka: pavyzdžiui, lojančios katės tai sako, kad kita katė kniaukia kaip tikras šuo, tai stebisi, kodėl ji kniaukia, ką, ji ne katė, kuri turi loti?? Brrr, paprastam žmogui čia susigaudyti sunkoka.

Siužetas pakankamai nuotaikingas, nors kalbama tarsi apie rimtus dalykus, - tačiau anaiptol ne sunkiasvoris.

Šis kūrinys, kaip ir nemažai kitų, priklausančių garsiam italų rašytojui Dž.Rodariui (Gianni Rodari, 1920-1980 m.) - socialinė satyra, pateikta fantastinės pasakos vaikams pavidalu, - pakanka prisiminti Čipoliną. Takoskyra knygoje aiški: blogi valdovai yra blogi; liaudis - įvairiarūšė, bet iš esmės gera, tik reikia, kad kas nors ją pažadintų. Dželsominas nepanašus į revoliucionierių, tačiau norom nenorom tenka imtis gelbėtojo vaidmens, ir sukelia jis tiesiogine to žodžio prasme dainuojančią revoliuciją… Tačiau bent jau man įsimintiniausias yra vieno iš Dželsomino draugų - Benvenuto, nepasėdinčio nė minutės - paveikslas. Likimas lėmė, kad atsisėdęs ar prigulęs jis labai greit seno, - viena minutė lygi vienai dienai. Jei būtų rūpinęsis tik savimi, būtų sau strikinėjęs it žvirbliukas, jaunas ir gražus. Bet ne visus gerus darbus galima atlikti stovint, ir Benvenuto galva nubalo it sniegas; tik jis nesigraužė dėl prislėgusių nugarą metų: kiekvienas žilas plaukas jam priminė tūkstančius draugų visame pasaulyje. Benvenutas beklaidžiodamas pasirinko pačią nelaimingiausią - Melagių - šalį, kurioje stengėsi bent kuo padėti jos gyventojams, čia jis ir mirė, gelbėdamas draugus, - ko gero, vienintelė viso veiksmo auka. Juk kažkam už tiesą žūti vis tiek reikia?

Vaikams - apie melavimą, vyresniems - apie tiesos sakymą

"Pakilo aukštai - ir štai, jų nebėra; krenta ir miršta kaip ir visi ir, kaip javų varpos, nupjaunami" (Jobo knyga)

Ne, nesitikėkite, kad tiksliai į lietuvių kalbą išvertėme pavadinimą "Mag v zakone", nes tai - labai "rusiškas" terminas, nors, kita vertus, tai ne pagrindinis dalykas, net jeigu norime apžvelgti vieną iš naujausių ir, nepabijosime to teigti, geriausių Henry Lion Oldie romanų.

Oldžiai mėgsta kurti - perkurti pasaulius. Kas gi šįsyk tapo jų plunksnos objektu? Pirmuosiuose puslapiuose kažkoks impozantiškas generolas nugalabija musę ir prabyla kalba, kuri mums labiau pažįstama iš anekdotų apie poručiką Rževskį arba "Sibiro kirpėjo". Taigi, sveiki atvykę į XIX a. pabaigos - XX a. pradžios Rusijos imperiją! Kas gi ten dedasi naujo, nežinomo iš trumpo VKP(b)istorijos kurso? Ogi stebuklai - tikrąja prasme - į nykias Sibiro platumas, atbuvę katorgą, ištremiami du aukščiausio rango magai - pikų bartukas čigonas Drucas Arkliavagys ir kryžių dama grafienė Rašelė Altšuller. Atrodytų, čia ir pasibaigs jau nejaunų kriminalistų gyvenimas - tarp amžinai apgirtusių kaimiečių, priekvailių kaimo bernų, kur net pirklys, nors ir perkantis rojalį, bet susidėjęs su girių plėšikais. Tik štai likimo šypsnys - atrodytų, beviltiškoje neviltyje į jų delnus, trokšdami geresnio gyvenimo, deda rankas du krikšto vaikai: Fiodoras ir Aliona. Užsidega sutarties ugnis, vėl prasideda amžinasis mokytojo ir mokinio ratas, kur jis nuves keturis bejausmiu likimu susietus klajūnus? Neturime nė mažiausios teisės toliau jums tai atskleisti!

Skamba pretenzingai, tačiau, abiejų apžvalgininkų vieninga nuomone, šiame kūrinyje vaizduojamasis Oldie talentas pasiekia beveik mistines aukštumas. Gali tik stebėtis savo pojūčiais: beveik su fiziniu skausmu jauti Sibiro gūdumos (toks puikus žodis - gluš' ) beviltiškumą, šaltį, klaikumą ir tuštumą, regi pusiau nuskustą grafienės galvą ir jos ištiestus pirštus virš rojalio klavišų; tarsi užuodi Krymo turgaus kvapus ir akys vos pakelia čigonų taboro apdarų margumyną; jauti virš minios, atėjusios susidoroti su magų išperomis, kylantį adrenalino debesį ir girdi bepročio klyksmus…

Knygoje galima rasti labai, labai daug. Pirmiausia, puikų nuotykinį siužetą, beveik visą laiką kybantį didžiulės įtampos taške - nesvarbu, ar tai būtų bėgimas nuo persekiotųjų, ar pietūs prabangiame restorane. Taip pat įdomu, kad bendrai romano tempas yra pakankamai lėtas, įvykiai nelipa vienas ant kito, šiuo bruožu galime rasti panašumų su M.Waltari knygų stiliumi. Tie, kas įpratę matyti giliau, nei nuotykiai, ras vykusiai individualizuotus herojų paveikslus, sudėtingas žmogiškąsias problemas; kai kurie "rimti" kritikai šioje knygoje netgi įžiūri mažo žmogaus maištą prieš sistemą…

Deja, vieno dalyko nerasime - optimizmo. Nuo pat pradžių ir visą laiką herojus yra įsiurbusi tokia aplinkybių pelkė, kad net ir aukščiausiuose "gerosiose vietose" jaučiasi pavojaus, nevilties prieskonis, tad nekeista, kad nėra ir laimingos pabaigos, nors ji ir netragiška…

Matyt, šią pesimistinę nuotaiką diktuoja ir patyliukais, antrame plane, bet nuolatos, skambanti mintis, kurią supaprastintai galima būtų išsakyti "Viskas prastėja..." Paprasti žmogeliai, magais tampantys pagal sutartį visuomet yra vos vos silpnesni už savo mokytoją. Tarsi darytum dokumento kopiją prastu dauginimo aparatu. Kopija prastesnė už originalą. Kopijos kopija - dar prastesnė… Tai tema, nuskambanti Oldie kūryboje ne vieną sykį - tai, kas lengvai ir be vargo ateina, negali būti tikra vertybė. Iš tiesų - kodėl daugumoje fantasy kūrinių magai - seni ir sukriošę? Tai visai logiška - tam, kad taptum galingu magu reikia mokytis ilgus metus, paaukoti tam tikslui beveik visą savo gyvenimą. O čia… sutartis ir - viens, du - tu jau magas. Nors ir prastesnis už savo "krikštatėvį". Galbūt todėl tikros laimės neatneša ir netikėta "dviguba sutartis", sumaišiusi visas kortas ir suteikusi naujai iškeptiems magams ypatingų galių…

Dar vienas įdomus momentėlis: viena iš pagrindinio herojaus pravardžių - "kuznec iz Wilno", tačiau kažkodėl tuometinis Rusijos imperijos miestas Kovno yra vadinamas Kaunas, įdomu, kas gi galėjo nulemti tokį autorių pasirinkimą, ar tik ne pažintis su vienu Lietuvos fantastu?

Genialu!

"Dirbu leidykloje, ten ateina ir protingų, ir bepročių. Redaktoriaus darbas - atpažinti bepročius. Besidomintis tamplieriais beveik visada yra beprotis."

Umberto Eco, "Fuko švytuoklė"

"Et in Arcadia Ego" ("Štai aš Arkadijoje") - paslaptinga frazė, tarsi leitmotyvas vis kartojosi šioje knygoje nuo pat pirmųjų jos puslapių. Neapleido mintis, kad kažkur aš ją jau esu girdėjęs - ir nemažiau paslaptingame kontekste. Kas tai? Mistika? Ar sklerozė?.. Pagaliau atmintis nušvito ir pakuždėjo: ši frazė juk persekiojo ir U.Eco romano "Fuko švytuoklė" herojus. Ir tik įpusėjęs skaityti "Šventąjį kraują", supratau, jog būtent iš šios knygos U.Eco tyčiojosi, įklampindamas savo herojus į paslaptingos bendrijos sąmokslo tyrimą. Ir vėl - mistika? atsitiktinumas? - ieškodamas šiokių tokių duomenų apie karalių Artūrą atsiverčiau įžymiojo Geralto tėtušio A.Sapkowski'o veikalą ir… Aha, pasirodo, neklydau. Lenkų fantasy grandas taip pat įžvelgė šį tyčiojimąsi. Vadinasi, nesu paranojikas. O jei ir esu - tai bent jau atsidūriau neblogoje kompanijoje.

Taigi, jei tikėti "Šventojo kraujo" autoriais, tyrimą jie pradėjo tenorėdami išsiaiškinti vieno prancūzų kunigo 1891 m. Renn-Le-Šato kaimelyje atrasto "lobio" paslaptį. Tas tyrimas netikėtai pasuko visai kita linkme ir įtraukė į tamplierių, katarų, masonų ir visos kitos velniavos istorijos studijas. Nors, gal aš ir neteisus, vartodamas žodį "velniava". Juk tyrinėjimo objektas buvo, galima sakyti, diametraliai priešingas. Tačiau apie viską - iš eilės.

Grįžkime į 1891 m., kai Beranžė Sornjeras, Renn-Le-Šato kunigas nusprendė kiek restauruoti bažnytėlę. Remonto metu jam teko perkelti akmeninę altoriaus plokštę, rymojusią ant dviejų kolonų. Šią nukėlus, paaiškėjo, jog viena tų kolonų - tuščiavidurė. O ten… Ne, ne auksas ir ne Rusijos Imperijos karūna - keletas dokumentų. Apie atradimą pranešama; pasirodo dokumentai turi šiokią tokią istorinę svarbą. Tačiau išsyk po to prasideda keistenybės… Pirma, staiga Beranžė Sornjero išlaidos pradeda šimteriopai viršyti jo pajamas. Vadinasi, aukso slėptuvėje vis dėl to buvo? O gal ten buvo kas nors tokio, už ko nutylėjimą kunigui mokama, švelniai tariant, itin dosniai? Maža to, staiga Sornjeras tampa "neliečiamuoju". Jis elgiasi gana keistokai. Pavyzdžiui, papuošia naujai sutvarkytą bažnyčią užrašu "TERRIBLIS EST LOCUS ISTE" - "Siaubinga ši vieta". O kai dėl šio ir aibės kitų panašių išsišokimų vyskupija pareikalauja pasiaiškinimo, Sornjeras, praktiškai pasiunčia savo bažnytinį viršininką… Vyskupas nušalina jį iš pareigų. Tuomet Sornjeras pateikia apeliaciją Vatikanui ir… tuoj pat atšaukiami kaltinimai ir grąžinama parapija… Toliau - dar gražiau. Lygiai dešimt dienų prieš savo mirtį, būdamas visiškai sveikas, Sornjeras užsisako karstą. Laidotuvių ceremonija vėl - keista ir nesuvokiama. Kaip sakė Alisa, "Vis keistyn ir keistyn"…

Visa tai - tik įžanga. Pasistengiau nupasakoti kiek smulkiau, tikėdamasis, jog pavyks perduoti šio veikalo nuotaiką. Tolimesni skyriai paskirti tamplieriams, katarams, "Rožės ir Kryžiaus" ordinui, masonams… Visoms toms bendrijoms, kurias istorija (ar jos pačios) apsiautė paslapties skraiste, dar ir šiandien galutinai nenuplėšta. Gana įtikinamais argumentais autoriai stengiasi įtikinti jog šios bendrijos slėpė kažkokią "paslaptį". Kas gi tai per paslaptis, kuri ją sužinojusiems atskleidžia kartais neribotą galią, o kartais - žiauriausius persekiojimus?

Netvirtindami, jog tai šimtaprocentinė tiesa, autoriai visgi mėgina mus įtikinti, jog… Kristus nebuvo nukryžiuotas. Maža to, jis susilaukė palikuonių.

Tad legendomis apipintas šventasis Gralis - ne kas kita, o "šventojo kraujo dinastijos linija" besidriekianti per amžius…

Būtent "skylės" istorijoje leidžia kelti tokias beprotiškas hipotezes. Ir nors žiūri į tai nusiteikęs skeptiškai, retsykiais vis šmėsteli mintis: "O jeigu?.."

Didi spausdinto žodžio jėga!

Atspariems įtaigai žmonėms