"- Skubėk, kvaily, skubėk. Laumės mėnuo jau patekėjo - tikiuosi, dar spėsi pasimėgauti jo šviesa… Seniai sakiau - mums žmogaus nereikia, - sumurmėjo Rūkis, žvilgsniu nulydėdamas vedlį."

Taip, mielieji skaitytojai, tai žodžiai iš pirmojo lietuviško fantasy romano. Galima būtų ploti Gintautui ir "Eridanui", galima būtų priekaištingai klausti - o kodėl tik dabar?! Galima būtų tiesiog pasidžiaugti, kad tai - įvyko. Būtų nuostabu, jeigu toliau viskas klostytųsi pagal didįjį mūsų tautos dainių Maironį - "Nebeužtvenksi upės bėgimo!", nors, manau, garbusis poetas vargu ar geranoriškai pasižiūrėtų į naują romaną. Kodėl? Gal vis dėlto pradėkime nuo siužeto: juk tai - nuotykiai!

Kitas laikas, kita erdvė, kita Lietuva. Baltųjų katalikų citadelė, valdoma huseiniškos tėvo Pauliaus rankos. Inkvizicijos laužuose dega raganos. Miškuose glaudžiasi slepiasi bezdukai, vilkatai. O pirtyse iš Kryžiaus žygių grįžtančius karius gundo… Laumės. Na, gal ne visus - gal tik Domantui taip pasisekė. Juk jis, skirtingai nuo kitų draugų, liko gyvas mūšiuose su saracėnais, jį draugas įtaisė į tėvo Pauliaus pilkąją sargybą - elitinį LDK kariuomenės dalinį. Atrodo - gyvenk ir norėk. Bet ne, jaunuolį ima kankinti moraliniai priekaištai dėl degančių laužuose, netikėtai ir vėl pasipainioja laumė, tik pamanyk - politrelignusikaltėlė, o laumės, Domanto žodžiais tariant, - netgi labai dailūs žmonės. Et, teks herojui kažką daryti - su savimi, su savo gyvenimu, su savo laume. Gana plaukti pasroviui! Juk meilė - ji nugali viską, net jeigu jau užtekėjo laumės mėnuo...

Juk intriguoja, sutinkate? Bet toliau - atleiskite už subjektyvumą. Autorius yra mano draugas. Apie draugus ir jų kūrybą sakyti ką nors bloga yra sudėtinga. Ypač, kai net nepataikaudamas nerandi daug kliaučių. Tad, manau, ši knyga turi viską, ko reikia gerai, protingai nuotykinei fantastinei literatūrai: įdomių idėjų (Laumės mėnuo…), pagaulų siužetą (įdomu, ar kas nors drįstų ją pavadinti nuobodžia?), patrauklius veikėjus (keista, bet man labiausiai įsiminė šlubis Martynas); tą puikiąją, išsaugotą meilės sceną, atėjusią dar iš apsakymo "Mylėti raganą" (būtų mano valia - išrinkčiau ją geriausia lietuviškos fantastikos meilės scena), širdžiai mielus mitologinius pašmaikštavimus. Ji turi žmogiškumo ir šilumos, liūdesio ir graudulio, ji turi šiurpo ir minčių apmąstymui. Na, o jeigu pamėgintume atknisti kokių nors trūkumų, tai pirmiausia paminėčiau apimtį - galima, galima buvo pailginti trečią dalį. Liūdna, kai šitaip įsijautus imi suprasti - taigi tuoj bus pabaiga! Kartais herojai prabyla tokiomis aukštomis ir sudėtingomis frazėmis, kad supranti, jog matyt Vilniaus universitetas jau buvo įsteigtas ir jie jį baigė, nors autorius apie tai apdairiai nutyli. Kartais norisi, kad žodis įtemptų gilyn, o ne nulakdintų tolyn… Tačiau norėti, rodos, net tėvas Paulius nedraudė.

Kokių dar būtų pastebėjimų? Na, turėtų apsidžiaugti A. Sapkowskio ir R. Zelaznio gerbėjai. Autorius, neplagijuodamas šių žanro grandų, sugebėjo (greičiausiai - netyčiom) kai kuriems epizodams suteikti lengvą (o kartais - ir sunkų) deja-vu . Tačiau kyla įtarimų, kad autoriui kažkuo nepatinka Alytus (bent taip mano gerb. Larkas), be to, autorius piktybiškai ignoravo Vilnių (ar tik ne jo iniciatyva buvo iškabinti plakatai "Ir Kaune gyventi galima"?), jeigu užmiršime čia vykusį pirmąjį knygos pristatymą.

Užteks. Metas apibendrinti. "Laumės mėnuo" - smagi knyga. Originali knyga. Pirmasis lietuviškas fantasy romanas . Tad ne šventieji puodus lipdo. Taip taip, mano mieliausieji, ne šventieji.

Ir mūsiškiai puodus lipdo

Po to, kai pasirodė J. Gaarder'io romanas "Sofijos pasaulis", kuriame autorius filosofijos istorija sudomino paprastą skaitytoją (minėtoje knygoje filosofija pristatoma kaip galima paprasčiau, apvelkant visa tai paslapties ir įtampos skraiste), visas pasaulis (tiksliau Europa) nutarė tokiu pat stiliumi išdėstyti visus mokyklose ar universitetuose dėstomus dalykus: religiją (C. Clément "Teo kelionė"), psichologiją (R. N. Grødal "Gruobuonis"), matematiką (D. Guedj "Papūgos teorema"). Kas liko neaprašyta? Atrodo, medicina (arba biologija, anatomija ar botanika), chemija, fizika… Taip, dar kūno kultūra ir informatika. Ekonomikos pradžiamokslį a la "Sofijos pasaulis" parašė N. Piper. Bent jau taip pristatoma ši knyga mūsų skaitytojui - "Romanas apie pinigus, verslą ir kitus svarbius dalykus". N. Piper yra vokietis, studijavęs ekonomiką (Vokietijos ekonomika kalba pati už save), turintis darbo žurnaluose patirties ("Associated Press", "Die Zeit", "Sueddeutsche Zeitung").

Jeigu iš tiesų autorius nutarė parašyti romaną apie verslą ir ekonomiką, tai jam teko nelengva dalia, nes šis mokslas (dar ir šiandien yra abejojančių, ar šias sritis galima vadinti mokslu) dar labai jaunas lyginant su filosofija, matematika ar ta pačia fizika. Verslo ir ekonomikos pradmenis ir šiaip nelengva išdėstyti, nes dar nėra suformuluoti tvirti ir nekintami dėsniai, o šios srities taikymas remiasi žaidimu žmonių psichologija (prisiminkite visą vadybą). Žodžiu, pristatyti tuos, kurių pagrindinis požiūris į gyvenimą trumpai išreiškiamas taip: rytoj mes paaiškinsime tai, kas atsitiko užvakar.

Gaila, bet mano asmenine nuomone, tas autoriui visiškai nepavyko. Pažįstu žmonių, kuriems ši knyga, pasak jų pačių, leido suprasti ekonomikos pagrindus. Man ši knyga kaip ekonomikos vadovėlis (nekalbu, kad tai turi būti specializuotas vadovėlis aukštosioms mokykloms; tarkim, kad tai paskutinių klasių mokinių supažindinimas su ekonomikos ir verslo pagrindais) turi daug trūkumų. Turi trūkumų kaip ir romanas apie pinigus.

Pagrindinis visų tokių "Sofijos pasaulio" knygų trūkumas - nebeoriginali idėja ir pritemptas siužetas, kuriuo stengiamasi atskleisti norimą temą (šiuo atveju populiariai pristatyti verslą ir ekonomiką) bei tuo pačiu sukurti ir vystyti intrigą (šioje knygoje - išaiškinti auksinių monetų lobio paslaptį ar sugauti apgaviką maklerį). Bandant sujungti abi linijas, siužetas kartais tampa visiškai nerealus (sustojęs degalinėje įsipilti benzino, vertybinių popierių makleris savo vizitinę kortelę duoda vaikams vien tik išgirdęs apie jų norą investuoti).

Romane taip pat šmėkšteli tik kelios istorinės asmenybės (paminimas A. Smitas, J. Šumpėteris, L. Pačiolis), paminima viena ar kita ekonomikos mintis. Knygos pabaigoje pridėtas terminų žodynėlis, švelniai tariant, silpnokas: vieni terminai primityvūs (palūkanų), kiti juokingi (bendras nacionalinio produkto, Europos centrinis banko), treti - klaidingi (akcinių bendrovių, Federalinių rezervų sistemos), o ketvirti - nereikalingi (skelbimo). Yra ir vertimo netikslumų (Vokietijos BVP skaičiuojamas milijardais, o ne bilijonais), yra ir neišverčiamų dalykų (nesusidūrusiam su Vokietijos įmonių skirstymu, sunku suprasti, kas yra GmbH ar komanditinė bendrija). Tačiau šito neišvengiama verčiant knygas ir tai jau ne autoriaus ar vertėjo darbo trūkumai, ko nepasakytum apie anksčiau minėtus terminus.

Kaip minėta, lietuviško varianto knygos paantraštėje parašyta, kad tai "romanas apie pinigus, verslą ir kitus svarbius dalykus". Kitiems svarbiems dalykams čia turbūt reikėtų priskirti pirmąją draugystę (gal jau meilę), socialines problemas (nedarbas, maištas prieš pinigų visuomenę), gal dar nuotykius… Seniau toks ganėtinai tiesmukas ir paprastas šių temų apjungimas buvo pažymėtas "Vidutiniam mokykliniam amžiui". Čia, mano nuomone, ir susidaro visa problema: knyga pretenzingai pristatoma kaip romanas apie pinigus ir verslą, o ji tėra gera istorija apie paauglius, kurie trokšta būti turtingi (kas tokiais nenorėjo, būdamas dvylikos). Kaip sakė vienas šios knygos veikėjas, pinigai - tai pažadas. Deja, šiame romane jie tampa padažu Kalio Bliumkvisto (Zuikos Padūkėlio ar Pepės Ilgakojinės) nuotykiams.

Tiems, kas mėgsta pavartyti savo vaikų, jaunesnių brolių ir seserų ar kitų giminaičių knygas, tikrai neprailgs laikas skaitant: spartus veiksmas, šiek tiek įdomybių apie terminų atsiradimą (giro, bankrotas, kas yra "buliai" ir "meškos" ekonomikoje), italų keiksmažodžių pradžiamokslis (viena iš veikėjų senelė ir mama turi itališko kraujo), draugystė ir jos išbandymas, pirmi uždirbti pinigai, pirmi susidūrimai su sukčiais ir pirmi nuostoliai. Tiems, kam virš dvidešimt penkių, šyptels, kai makleris siūlys investuoti į vertybinius popierius žadėdamas 70 procentų pelną (prisimenant 1990-1995 metus ir kai kuriuos Lietuvos bankus?).

Skaitydami šią knygą rasite pora siužetinių linijų ir porą priedų: jau minėtą Trumpą ekonomikos terminų žodyną bei Patarles, Biblijos citatas ir garsių žmonių mintis apie pinigus (ne į temą, bet gal kas žino, kodėl "Tyto alba" savo leidžiamose knygose taip nenoriai deda turinius?). Rasite ir lengvą bei neįkyrų moralizavimą, kuris tikrai negadina knygos ir paauglių (greičiau užsidirbsi pinigus negu juos išloši loterijoje; neklysta tas, kas nedirba), rasite ir laimingą pabaigą - blogi bus nubausti, nuskriaustiems atlyginta žala, o tiems, kurie stengėsi, bus sumokėta su kaupu. Originalo kalba knygos pavadinimas skambėtų "Feliksas ir mieli pinigai". Taigi, pinigai čia būtų nemokamas priedas prie to, ką čia išvardinau. Nors kaip sakė Karatistė (čia tokia vienos romano veikėjos pravardė), "there is no such things like a free lunch".

Apibendrinus, galima pasakyti, kad tai nebloga nuotykinė literatūra jaunimui (amžiumi ir širdimi), bet visiškas niekalas kaip "romanas apie pinigus, verslą ir kitus svarbius dalykus" ar finansus.

Dėl įdomumo paprašiau šią knygą perskaityti dvylikamečio. Sugraužė greitai ir dievagojosi, kad patiko. Tiesa, nieko nesuprato apie buhalteriją (debetą, kreditą, balansą ir pelno (nuostolio) ataskaitą), bet patikėkit, iš šios knygos apie tokius dalykus ir aš nebūčiau supratęs.

Tiems, kas supranta vokiškai: Šėnštatas (šiame mietelyje gyvena Feliksas) iš tiesų yra Schoenstadt'as. Gal tikrinių žodžių kartais geriau netranskribuoti - kvailoki rezultatai…

Pinigai kaip mėšlas - geras daiktas, bet tik tada, kai paskirstomas (F. Bekonas)

Pinigai yra nukalta laisvė (F. Dostojevskis)

Seniai seniai Paryžiaus operos požemiuose gyveno vienišas, gyvenimo žiauriai nuskriaustas vaiduoklis. Jo gyvenimo istoriją, dabar tapusią gotikinio romano klasika, papasakojo prancūzų rašytojas Gaston Leroux romane "Operos vaiduoklis", Šis siužetas vėliau tapo gausių teatrinių ir kino interpretacijų objektu. Tačiau iki šiol niekas nebandė rašyti magiškos istorijos tęsinio. Nežinia, kodėl - gal dėl to, kad literatūrinis originalas ne visus tenkino savo painumu, stiliumi, pagaliau, ir pagrindinis veikėjas tarsi žuvo, o pratęsta Kristinos Dae istorija jau būtų nebe Vaiduoklio, o tik jo mylimosios istorija. Taigi, ilgai niekas nesiryžo, kol…

Kol seras Andrew Lloyd Webberis nesugalvojo pasiūlyti ne kam kitam, o pačiam politinio detektyvo guru Frederickui Forsythui! Nežinia, apie ką galvojo misteris F.F., nerdamas į jam nebūdingą žanrą, bet jis tai padarė. Taip radosi "Manheteno vaiduoklis".

Tiesa, F.F. pasirinko gana įdomų būda rašyti tęsiniui: pirmiausia, jis detaliai aptarė originalą, gana nešvelniai pabarė amžinatilsį autorių už įvairius, jo nuomone, liapsusus, o tada pateikė verdiktą, kad į tam tikrą originalo dalį jis tiesiog nekreips dėmesio. Šia nuskriaustąja dalimi tapo būtent Perso užrašai, beje, kai kurias jų detales atmetė ir kiti "Operos vaiduoklio" interpretuotojai - A. L. Webberis, kai kurių ekranizacijų režisieriai. Taigi, G. Leroux pasakota istorija yra supaprastinama - iki įtemptos romantikos, meilės ir atstūmimo istorijos. Po šio "sprendimo" man jau norėjosi tarti "gaila", tačiau knygos nenumečiau į šalį. Ir pasirodo, autorius nesugebėjo likti ištikimas savo sprendimui - visgi, kai kur prasimušė ir deja-vu su Perso užrašų fragmentais, pvz., pasimatymas veidrodžių galerijoje blyksteli kaip veidrodinio kankinimų kambario atspindys.

Taigi, Vaiduoklis ir Kristina vėl susitiko - tik šįsyk tai nutiko Manhetene, kur paslaptingoji asmenybė pabėgo ir, sukaupusi milžiniškus turtus, pasiryžo pastatyti Manheteno operą savo mylimajai, po to, kai gavo laišką, atskleidžiančią netikėtą paslaptį…

Be abejo, tęsinio kokybę paprastai įrodo ne tik tai, ar vykusiai buvo pratęstas originalas, bet ir tai, ar tęsinį galima traktuoti kaip savarankišką kūrinį. Ir štai čia aš suprantu kitos F.F. kūrybos gerbėjų pasipiktinimą - vis dėlto, "Manheteno vaiduoklis" kaip savarankiškas kūrinys yra silpnokas. Nors autorius vykusiai išnaudoja G. Leroux paliktas siužeto gijas (arba jas susikuria), temas, tačiau neskaičiusiems "Operos vaiduoklio" (arba būti mačius "Operos vaiduoklio" miuziklą, kurį iš esmės F.F. ir pratęsė), ši knyga atrodys mažiausiai keista. Nors man ji patiko.

Pirmiausia, patiko stilius. Visa istorija pasakojama ne pagrindinių veikėjų akimis, o įvairių jos stebėtojų - Niujorko žurnalisto, Kristinos Dae sūnaus mokytojo, linksmybių parko savininko. Romanas išlaiko G. Leroux pasakojimo dvasią - labiau žurnalistnę, o ne literatūrinę. Pagaliau, F.F. sugebėjo sugalvoti pakankamai įtikinamą pagrindą pratęsimui, sukurti intrigą ir išvengti naivaus happyendo. Skaityti įdomu, knyga įtraukia, tik gal... Pet trumpa? Taigi, ne taip blogai, kaip amazon.com susimetę F.F. gerbėjai rašo. Mano kuklia nuomone, F. Forsythas sukūrė geresnį tęsinį, nei, pvz., J. Wyndhamo "Trifidų dienas" pratęsęs S. Clarkas.

Operos vaiduoklio gerbėjams

Prieš apžvelgdamas šią knygą, pateiksiu keletą faktų apie turbūt daugeliui žinomą ir gal net lankyto Krymo pusiasalio istoriją, apie kurią ir yra knyga.

Krymas - ganėtinai naujas pusiasalio, įsirėžusio į Juodosios jūros vandenis ir iš Rytų skalaujamo Azovo jūros, vardas. Šis pavadinimas atsirado apie XVIII - XIX a. ir kilo nuo vieno iš kaimų, kurio pavadinimas ir buvo Krymas. Prieš tai šis nepaprasto grožio ir įvairialypės istorijos kraštas buvo vadinamas Tauride (rus. Tavrida). Pats Krymas susideda iš dviejų geografinių sričių - lygumos ir pakrantėje stūksančių gana neaukštų kalnų (aukščiausia viršukalnė - apie 1500 m). Tokia fizinė krašto strūktūra atsiliepė visos šalies istorijai, ten gyvenusių tautų tarpusavio santykiams.

Taigi, šiek tiek iš Tauridės istorijos.

Krymas, tiesą pasakius, niekada nepriklausė Ukrainai. Tai buvo tik Chruščiovo realizuota fiks idėja. O pirmieji Krymo gyventojai pasirodė šiame pusiasalyje apie 300 tūkstančių metų prieš Kristų. XV-VII a. pr. Kr. čia gyveno kimeriečiai. Taip, tie patys kimeriečiai, garsiojo barbaro Konano tėvynainiai, jais patapę Hovardo fantazijos dėka. VII a.pr.Kr. kimeriečius išstūmė skitai. Jie čia gyveno iki III a.pr.Kr. II a.pr.Kr. Kryme pasirodo sarmatų gentys. Prieš 2500 metų Kryme buvo įkurtos pirmos antikinės gyvenvietės. 480 m.pr.Kr. susiformavo Bosforo karalystė. III a. Kryme pasirodo gotai ir alanai. IV a. į Krymą prasiskverbia hunai. V-VII a. visa Krymo pakrantė ir didžioji dalis kalnuotosios Krymo srities priklauso Bizantijos imperijai. VIII a. Kryme pasirodo tiurkų kalbinės grupės atstovai - chazarai. VIII - IX a. Kryme įsiukuria ir protobulgarų gentys. IX a. pasirodo dar vieni užkariautojai - tiurkų kalbinės grupės pečenegų klajoklių gentys. X - XI a. į Krymą įsiveržia polovcai. Apie X - XIV a. Krymo pakrantėse buvo keli miestai priklausantys italų miestams valstybėms - Venecijai ir Genujai. 1223 metais Kryme pasirodo pirmoji mongolų karinė ekspedicija. 1242 metais Krymas tampa Aukso Ordos valdomis. 1443 metais Krymo chanatas tapo nepriklausomas nuo Aukso Ordos. Beje, pirmasis Krymo chanas Chadži - Girėjus I turi būti dėkingas už savo valstybę ne kam kitam, o tuometinei Lietuvos Didžiąjai kunigaikštystei. 1475 metais į Krymą įsiveržia turkai. Nuo tada iki pat XVIII a. Krymo chanatas buvo priklausomas nuo turkų imperijos, tačiau turėjo nemažai politinės laisvės. Garsieji Ukrainos kazokai kaip tik ir iškilo Krymo chanato egzistavimo laikais, nes Krymo mongolai kasmet rengė gausybę išpuolių į tuomet stiprėjančios Rusijos bei Lietuvos ir Lenkijos valstybės žemes. Kazokai netgi patys rengė atsakomuosius išpuolius į Krymą. Iki 1713 metų Rusija mokėjo gausias "dovanas" Krymo chanatui. 1768 - 1769 m. vyko Rusijos - Turkijos karas. 1774 m. Krymas paskelbiamas nepriklausoma valstybe. 1783 m. Krymas prijungiamas prie Rusijos. 1784 m. įkuriama Tauridės sritis. 1787 metais Jakaterinos II kelionė į Krymą. 1802 metais patvirtinamas Tauridės gubernijos suformavimas.

Tai tiek datų iš Krymo pusiasalio istorijos. Kaip tenka pastebėti, Kryme gyveno labai daug tautų, čia susiliejo gyva galybė kultūrų ir religijų. Etninių Krymo gyventojų karaimų kilmė iki šiol nėra aiški, greičiausiai, tai tauta, susiformavusi iš daugelyje Kryme gyvenusių tautų.

Na, o dabar šiek tiek apie pačią knygą. Taip jau nutiko, kad aš ją perskaičiau keliaudamas po Krymo kalnus, sėdėdamas vakarais prie laužo ar trumpam sustojęs atsipūsti prie senovinio miesto griuvėsių. Krymas unikalus ne tik savo istorija, jos archeologiniais palikimais, bet ir nepaprasto grožio gamta. Skaitant apie aprašomus istorinius įvykius šalia vietų, kur ir vyko veiksmas, man ši knyga paliko neišdildomą įspūdį. Ir aš labai šališkai pasakysiu, kad tai puiki knyga, prikaustanti prie praeities įvykių nuo pirmo iki paskutinio puslapio.

Pati knyga pateikta kaip vadovėlis, kiekvieno stambesnio skyriaus gale yra keletas klausimų iš aptartos temos. Bet informacija pateikta pakankamai profesionaliai ir tikrai ne vaikiškai. Greta istorinių įvykių apžvalgos aprašoma vieno ar kito laikotarpio kultūra, gyvenančių tautų papročiai ir buitis, ekonominės vystymosi tendencijos ir dar daug įdomios informacijos.

Dar vienas dalykas, kas mano manymu iškelia šią knygą tarp geriausių mano skaitytų - tai legendos. Prie kiekvieno aprašomo laikmečio yra pateikiama viena ar kelios legendos apie tą kraštą, jo valdovus ar didvyrius. Niekada neišdils įspūdis, kai vakarėjant sėdėdamas šalia urvinio miesto griuvėsių žygio draugams garsiai skaičiau šias legendas.

Privaloma kiekvienam besidominčiam istorija

O. Henrio (tikrasis vardas - William Sydney Porter) kūryboje, iš pirmo žvilgsnio, nėra nieko magiško. Priešingai, jo veikėjai gyvena 100% materialiame pasaulyje. Didmiesčio skruzdės, skaičiuojančios kiekvieną dolerį doleriuką; rančų gyventojai, kurių rūpesčiai sukasi apiekarvių bandas; smulkūs sukčiai, taikantys išvaduoti pasiturinčius piliečius nuo pinigų, kuriu tiems, sukčių požiūriu, nelabai ir reikia - štai beveik ir visos kategorijos, į kurias papuola O. Henrio personažai.

Nyki medžiaga, ar ne? Kai pagalvoji, kokį prislegiantį nuoboduliu pasaulį galima sukurti iš tokios, kraupu pasidaro. Von Trieras turėtų medžiagos kokiai dešimčiai 'Šokėjų Tamsoje'.

Kokia laimė literatūrai ir skaitytojams, kad O.Henris nėjo lengviausiu keliu ir nesigilino i pilką proletariato kasdienybę. Kita vertus - būtų jis taip daręs, niekada nebūtų tapęs tokiu įtakingu rašytoju, kokiu laikomas dabar, o literatūra būtų netekusi tokio fenomeno, kaip "pabaiga pagal O.Henrį".

Lengva pripildyti magija išsigalvotą pasaulį, tačiau O.Henris sugebėjo atrasti magiją pačioj paprasčiausioj kasdienybėj, ir jo magija yra šviesi tikrąja to žodžio prasme. O.Henris niekada nepamokslauja, jo stilius taupus ir lakoniškas, toks pats ir humoras, o jo apsakymai kuria tokią gerumą ir meilę žmogui spinduliuojančią atmosferą, kokios, mano manymu, nėra pasiekęs joks metaforų ir didaktikos mėgėjas.

O.Henrio kūryba - tai dozė gryno optimizmo, kuris nėra prikišamas. Jis tiesiog yra - ten, O.Henrio materialiame pasaulyje, didmiesčiuose su jų skruzdėliukais, rančose su jų kaubojais, provincijoje su jos "romantikais iš didžiojo kelio". Ir yra neįmanoma neįsimylėti O.Henrio žmonių - valkatos Sopio, svajojančio patekti kalėjiman prieš žiemą, porelės nevykusių pagrobėjų, seifų specialisto Džimio Valentaino, neaiškios biografijos tipo Sandersono Prato, kuris nesupranta Omaro Chajamo poezijos ir visiškai tuo patenkintas... Ir visų visų likusiu.

Todėl, kad šiuos žmones vienija meilė gyvenimui. Jie nesislepia nuo kasdienybės iliuzijų pasaulyje - tiesiog žino, kad gyvenimas visada turi šviesiąją pusę, ir jos nereikia toli ieškoti, ji yra čia pat - imk ir naudokis. Paties O.Henrio skiriamasis bruožas tas, kad jis nuoširdžiai myli savo herojus, ir ta meile užkrečia skaitytoją. O.Henrio kūriniuose beveik nėra blogų pabaigų, ir tai visiškai įtikima. Gyvenimas myli tuos, kurie myli jį. Taip jau yra.

Asmeniškai aš išrašinėčiau O.Henrio apsakymus chroniškam pesimizmui gydyti. Net ir didžiausias cinikas, mano supratimu, neturėtų prie ko prikibti, nes O.Henrio optimizmas nėra dirbtinis, o ir pamokslavimo ten nė su žiburiu nerasi. Ir jeigu net jie neišsklaidytų mizantropiškų skaitančiojo nuotaikų - ką gi, beliktų tik palinkėti "pabaigos pagal O.Henrį".

Patys tikriausi šedevrai

Karlas Dionicas (matyt tokia turėtu būti teisinga lietuviška Karl Dönitz transkripcija). Admirolas, Trečiojo Reicho povandeninio laivyno vadas, ąžuolo lapų geležinio kryžiaus riterio kryžiui kavalierius, paskutinis fašistinės Vokietijos vadovas, Niurnbergo tribunolo teisiamasis…

Nuo vaikystės mes įpratę matyti Antrojo Pasaulinio karo Vokietijos kariuomenę kaip nieko žmogiško savyje neturinčius aštriadančius kraugerius. Ir visai pamirštame, kad nemaža ir tarp jų buvo protingų, stiprių asmenybių, tikrų karių. Karlas Dionicas buvo būtent toks. Karys, apie kurį net jo buvę priešininkai visada atsiliepdavo su didele pagarba. Gal reikia pabrėžti, kad net Niurnbergo tribunole nugalėtojams nebuvo labai "iškapstyti" kažką, už ką jį būtų buvę galima nuteisti. K.Denicui nebuvo įmanoma prikišti nusikaltimų žmoniškumui, kuo buvo kaltinami kiti nacistinės Vokietijos vadovai teisti Niurnberge. Taigi, jis buvo nuteistas už tai, kad vedė (ne planavo, rengė ar pradėjo) puolamąjį karą ir kad jo U-botai (povandeniniai laivai) buvo gerai paruošti bei apmokyti kariauti (?!). Tačiau jį nuteisti buvo būtina, nes nugalėtojai turėjo savų planų nugalėtos Vokietijos atžvilgiu…

Ši knyga - tai K. Dionico prisiminimai apie Vokietijos povandeninį laivyną Antrojo Pasaulinio karo metais. Joje nuosekliai ir labai išsamiai pasakojama visa povandeninio karo eiga nuo pat 1935 metų, kai, sulaužiusi Versalio sutartį, Vokietija ėmė statyti povandeninį laivyną, iki pat 1945 metų kapituliacijos. Nušviečiamos visos žymiausios operacijos bei įvykiai (Scapa flow reidas, atsitikimas su "Laconia", torpedų krizė ir t.t.), pateikiamas karinės situacijos matymas K.Dionico akimis.

Knygos tekstas gan sausokas - jame šmėžuoja krūvos skaičių, numerių, datų. Susidaro įspūdis (bent jau man), kad K.Dionicas kiek galėdamas stengiasi nebūti apkaltintas pastangomis "nubalinti" fašistinę Vokietiją, dėl to jis naudoja labai daug įvairios statistinės informacijos, tikrų dokumentų bei kitų faktinių duomenų. Nepaisant to (o gal kaip tik to dėka) knyga yra įdomi. Veik su užgniaužtu kvapu stebi, kaip palaipsniui auga Vokietijos povandeninio laivyno galia, kaip kas mėnesį paskandinama vis daugiau priešininko laivų, kaip dėl to Didžioji Britanija artėja prie ekonominio bei karinio kracho. Ir (kaip tai bebūtų keista) labai pikta darosi, kad dėl nacistinės viršūnėlės (dažnai paties A.Hitlerio) ne per daug protingų sprendimų šitas pranašumas palaipsniui nyksta ir povandenininkams ima vis labiau nesisekti: žūsta vis daugiau povandeninių laivų, Vokietijos karinė situacija vis prastėja.

Taip pat knygoje bandoma išsklaidyti kai kuriuos mitus. Visi "žinome", kad vokiečių povandenininkai buvo ypač žiaurūs ir sušaudydavo visus likusius gyvus paskandintų laivų jūreivius (šio mito atkartojimo naujausias pavyzdys - įsimintinai kvailas epizodas meninio filmo "U-571" pradžioje). K.Dionicas atskleidžia iš kur šis mitas kilo ir parodo, kad dėl tokios abejotinos vokiečių povandenininkų "garbės" nemaža dalimi yra kalti būtent sąjungininkai.

Verdiktas: kiek sausoka, tačiau įdomi ir (kas, matyt, svarbiausia) labai išsami bei pakankamai objektyvi knyga apie Vokietijos povandeninį laivyną Antrojo pasaulinio karo metais paties šio laivyno vado akimis.

Ne kiekvienam. Mėgėjui.

Ką mums reiškia nuotraukos? Vieniems tai - smagi pramoga, kitiems - visiškai nereikšmingas dalykas. Tačiau yra ir trečioji grupė, kuriai priskirčiau didesnę dalį žmonių. Šie žmonės nuotraukoms skiria kur kas svarbesnę reikšmę. Kodėl? Ogi todėl, kad nuotraukos mums gali priminti ne tik pačius svarbiausius mūsų gyvenimo epizodus, bet ir parodyti, kokie jauni kadais buvo tėvai, pakeisti mūsų nusistatymą dėl senelių. Juk ne visą gyvenimą jie buvo tokie, kokius mes juos matome dabar. Keista, bet jaunuolis, jaunyste spinduliuojančiomis akimis, žvelgiantis iš nuotraukos, dabar yra tavo senelis, o šalia jo stovinti dailutė nedidelio ūgio mergina, tavo žilaplaukė močiutė. O juk fotografijoje gali pamatyti ir niekad realiai nematytus prosenelius. Ir visa tai mums gali pasiūlyti nuotraukos. Įdomu, ar ne? O jeigu kas nors leistų žvilgtelti dar giliau, toliau nei leidžia nuotrauka... Ar galite įsivaizduoti, kad atsidūrėte anapus fotografijos? Ką jūs išvystumėt? Ar tai būtų taip pat gražu ir miela, kaip atrodo nuotraukoje? O gal pamatytumėt tai, ko ir įsivaizduoti negalite? Daugybė klausimų. Jus domina atsakymai?

Tuomet galite perskaityti Kate Atkinson romaną „Anapus fotografijų". Fotografija - svarbus šios knygos elementas. Tai ne tik kažkada buvusios vienos gyvenimo akimirkos atvaizdas. Fotografija čia tampa gija, siejančia dabartį ir praeitį. Nuotraukos atvaizdas nesugeba pavaizduoti visko, daugybė įvairių nežinomų dalykų lieka anapus fotografijos, todėl Kate Atkinson ir bando nutiesti kelius į anapusinį pasaulį. Praeityje rašytoja sugeba atskleisti seniai užmirštus svarbius Lenoksų šeimos gyvenimo epizodus, jos paslaptis. Rašytoja stengiasi kuo daugiau vaizduoti anapusinį nuotraukų pasaulį, nes tik jame viskas tikra ir natūralu. Tik čia galima susipažinti su tikrąja šeimos istorija. Nuotrauka to neperteikia. Ji nublukina tikrovę, pakeičia ją, pateikia kitomis spalvomis.

Romanas dalinamas į skyrius, kurie susideda iš dviejų dalių. Tai lyg mažesni skyreliai, turintys atskirus pavadinimus. Būtent šiose dalyse ir persipina dabartis bei praeitis. Pirmose dalyse visuomet sutinkame Rubi Lenoks, kuri atitinka dabartį ir yra pagrindinė veikėja. Su šia moterimi rašytoja nukeliauja nuo pirmo iki paskutinio romano puslapio. Antroji skyrių dalis (ji visada prasideda pavadinimu „Išnaša-") vaizduoja Lenoksų šeimos praeitį. Čia galima susipažinti su Rubi motina, senele ir net prosenele, kitais šeimos nariais, bei žmonėmis, artimai susijusiais su Lenoksais. Pati tolimiausia mūsų laikams data aptinkama pasakojime apie Rubi prosenelę. Čia rašytoja mini 1888-uosius metus. O štai paskutiniame skyrius vaizduojami 1992 metai. Taigi, daugiau nei šimtas metų, keturios Lenoksų šeimos kartos...

Nieko nuostabaus, kad ryškiausias kūrinio paveikslas - Rubi, nes nes ir rašytoja kalba Rubi vardu. Geriau pažįstant pagrindinę veikėją, artimiau susipažįstama ir su visa Lenoksų šeima. Rubi paveikslas labai spalvingas, nes ji įkūnija visas savo šeimos savybes. Joje vienoje sudėta daug skausmo, vargo, meilės, neapykantos ir, žinoma, patirties. Visa šimtametė Lenoksų šeimos istorija klostosi gana nesėkmingai, tai regėti ir nelengvame Rubi gyvenimo kelyje. Įdomu, jog Rubi istorija prasideda tuoj pat, kai ji yra pradėta - jau čia prasideda jos konfliktai su supančiu pasauliu, su šeima. O ir šeimą persekioja nelaimės - narius, žmones, artimai susijusius su šia šeima ir net gyvūnus. Dauguma Lenoksų nugyveno sunkius, varginančius gyvenimus ir sulaukė keistos, netikėtos mirties. Daugybė kvailų, beprasmių mirčių persekioja šeimą. Ir tai - visai natūralu. Tarkim, skyrius, kuriame pavaizduotos dvi kvailos mirtys, vadinasi tiesiog - „Reikalai kaip paprastai". O Frenko, Rubi senelio, mirtis pateikta taip: „Nelaimingas likimas, nes, aišku, bomba visai nebuvo taikyta į Frenką. Fricų komanda prašovė savo taikinį (geležinkelio kiemus) ir nusprendė, prieš mėgindama su trenksmu nutūpti, verčiau išmesti savo bombas".

Viso romano eigoje kartu su Rubi koja kojon eina praeitis. Praeitis turi savo žavesį. Ji yra paslaptinga - tokia pat kaip nuotraukos, neatskleidžiančios tikrosios tiesos. Praeitis - labai svarbi. Praeityje iškyla visa giminės istorija, joje išaiškėja seniai užmiršti faktai. Visa tai padeda suvokti Lenoksų šeimos dabartį. Ką reiškia praeitis šiai giminei? Kalbėdama apie prosenelę Rubi sako: „Ši moteris yra Alisa. Ši moteris - mano prosenelė. Ši moteris - pradingusi laike". Ar tai reiškia, kad praeitis yra tas gyvenimo etapas, kurį paliekame už nugaros? Romano pabaigoje Rubi drąsiai sako NE! „Praeitis yra tai, ką tu pasiimi kartu su savimi". Vadinasi kartu su savimi tu pasiimi ir visos šeimos istoriją, kokia tragiška ji bebūtų.

Nuotraukos, atskleidžiančios paslaptis

Šią trumpą, bet labai koncentruotos minties knygą sunku priskirti kažkokiam konkrečiam žanrui, kaip konkrečiam žanrui nepriskirtina ir visa Nėriaus Pečiūros kūrybinė veikla. Tačiau viena mintis, perskaičius šią knygą, tikrai nekelia abejonių: tai - Lietuvos istorija. Nors ir ne visa (daugiausia - aštuntas - devintas dešimtmečiai), tegu ir ne visos Lietuvos (daugiausia - Vilniaus), tegu ir ne apie viską (daugiausia - apie pankų judėjimą ir muzikinį to meto gyvenimą), tačiau knygoje aprašyti įvykiai yra tikrų tikriausia Lietuvos istorija, o mes - gimę šešiasdešimtųjų pabaigoje, septyniasdešimtųjų pradžioje - esam gyvi tų įvykių liudininkai. Man asmeniškai ši knyga priminė senus linksmus laikus ir sukėlė gerų nostalgiškų prisiminimų.

Pamenu, kai buvom pradedantys gitarų brazdintojai, po Vilnių sklandė legendos apie magišką Varveklio įrenginį, leidžianti nė nejudinant dešinės rankos groti pašėlusį "punk". Nėrius Pečiūra savo knygoje detaliai atskleidžia to įrenginio gamybos ir panaudojimo paslaptį. Ne ką mažiau įdomu pasiskaityti ir apie įvykius, vykusius už magišką aurą turėjusios kavinės "Vaiva" sienų, juolab, kad tų įvykių herojai mums - gerų tėvų geriems vaikams - tuo metu buvo nepasiekiamos laisvės ir originalios saviraiškos pavyzdys. Nėrius Pečiūra papasakoja žymiai daugiau ir išsamiau, nei įžymioji to meto žurnalo "Jaunimo gretos" publikacija apie Varveklį, Atsuktuvą ir Peroksidinę kekšę. Šioje knygoje Nėrius Pečiūra taip pat aštriai pasisako ir prieš narkotikų vartojimą, tiesiai vadindamas narkomanus kvailiais ir pateikdamas kelių iš jų liūdnai pasibaigusias gyvenimo istorijas.

Knyga "Aš ir Atsuktuvas" yra jau nebe pirmas Nėriaus Pečiūros literatūros kūrinys. 1995 metais leidykla Tigris išleido šio autoriaus patarimų - pamąstymų - pavyzdžių knygelę "Kaip tapti žvaigžde". Be konkrečių bei dalykiškų patarimų kaip turi elgtis žvaigždė, norinti dideliais žingsniais kopti į Parnaso viršūnę, meilės bei maišto poezijos pavyzdžių, egzotiškų kulinarinių seminarų, galima rasti ir novelių bei mini romano pavyzdžių. Pastaruosiuose pavyzdžiuose sutinkami mistiniai personažai, įvardinti kaip Šatenas bei Blondinas, kurie labai primena knygoje "Aš ir Atsuktuvas" minimus tikrus istorinius herojus - Varveklį ir Atsuktuvą, o mini romano pagrindinis herojus Narutis - vėlgi, kaip iš akies luptas tas pats Atsuktuvas.

Baigiant galima pažymėti ko knygai "Aš ir Atsuktuvas" trūksta. Pirmiausia trūksta išsamesnio skyrelio "Aš". Apie Atsuktuvą prirašyta daug ir išsamiai. Apie save knygos autorius kuklinasi rašyti ir skiria tam vos 23 iš 112 puslapių. O be reikalo. Tokia spalvinga asmenybe kaip Nėrius Pečiūra tikrai rastų ką papasakoti (kaip kad rado knygoje "Kaip tapti žvaigžde"). Kitas dalykas, kurio pasigendama - tai fotografijos. Matosi, jog autorius žurnalistinio tyrimo apie Atsuktuvą metu surinko tikrai nemažai vaizdinės medžiagos, tačiau visos knygos fotografijos - tik tos, kurias matome knygos viršelyje. Ir visos apie Atsuktuvą – apie Nėrių Pečiūrą tik viena.

Panka - ne diedai!

Tarkime, Jūs neskaitėte Jurgos Ivanauskaitės straipsnių "Šiaurės Atėnuose", "Cosmopolitane, gal netgi "Lietuvos ryte". O net jei kai ką ir skaitėte - greičiausiai nelabai prisimenate, nes tokie esė "apie viską" tiesiog praslenka ir retokai palieka žymesnių nuosėdų.

Autobiografinės detalės, aštrus humoras, šiek tiek ironijos - kaip ir visada, J.Ivanauskaitės stilius paprastas, lakoniškai, lengvai skaitomas, deja, (o gal ir ne deja), kūryba tampa labai nuspėjama - nors ir neįkyriai, Tibeto šešėlis krenta ant kiekvieno knygos lapo, ir nejučiomis praverti keletą lapų, tikėdamasis kažkokio kitokio vyksmo.

Geriausią įspūdį man paliko pirmoji knygos dalis, kurioje aprašomi autorės kelionių po Egiptą, Veneciją ir Peru įspūdžiai. Derinys, iš pirmo žvilgsnio, savotiškas, tačiau į tai gilintis neverta. Iš kelionių aprašymo kažko ypatingai naujo nesužinosit, bet istorines žinias atnaujinsit ir, tikėtina, pajusit savyje vėl įsižiebiančią pažinimo, smalsumo, keliautojo ugnelę.

Bet, tiesą sakant, iš knygos kietais viršeliais ir spalvotom iliustracijom tikėjausi daugiau. Esu truputį Jurgos Ivanauskaitės gerbėja ir gal todėl labai nedrąsu kritikuoti, tačiau susidaro įspūdis, kad "Kelionių alchemija" išleista tik todėl, kad taip reikėjo. O ką? Labai paprasta - surenki 2001-2002 m. spaudoje skelbtus straipsnius ir esė, sudėlioji pagal tam tikrą struktūrą (kelionės po pasaulį, pikantiškos kelionių detalės ir "kelionės į save" - tibetietiška dvasia persmelkti esė), - ir štai naujiena knygynų lentynose! Na, bet gal aš truputį per griežtai.

Skaitydama "Kelionių alchemiją" pasižadėjau sau: kelionėse neburbėt dėl oro; iš anksto nestresuot dėl potencialios galimybės, kad bagažas nukeliaus neaišku kur; lėktuvui nusileidus neskubėt įjungt mobilaus telefono, idant visiems pažįstamiems pranešt "aš jau ten/čia"; šiemet vėl būtinai išvykt pasidairyt po pasaulį. To paties linkiu ir jums.

 

Dvasios keliautojams

Taip jau nutiko, kad apie Paulo Coelho žinojau beveik viską, bet iki šiol taip ir neskaičiau nei vienos jo knygos. Nors, tiesą sakant, niekad sąmoningai juo nesidomėjau. Atsitiktinai atplaukdavo tai vienas, tai kitas straipsnis . Greičiausiai, išties Coelho dabar madingas. Susižavėjau juo kaip žmogumi. Godžiai sekiau užuominas apie gyvenimą beprotnamyje jaunystėje, savęs paieškas piligriminėse kelionėse, gyvenimo filosofiją… Vis dėlto, pirmąją knygą perskaičiau tik dabar. Sąmoningai pasirinkau tokią, apie kurią nieko ar beveik nieko negirdėjau iš anksčiau. Vienas ilgas vakaras ir belieka aprašyti įspūdžius…

Romano - apysakos (net nežinau kaip pavadinti) siužetas neįmantrus. Vieną gražią dieną į ramų gražų kaimelį, kažkur kalnuose, atklydo svetimšalis. Kaip vėliau paaiškėjo, svetimšalis turėjo liūdną gyvenimo istoriją, daug sunkių klausimų ir nuosavą demoną, kurį matyti tegalėjo vienintelė senutė, mokanti bendrauti su kitu pasauliu. Dar pridėjus panelę Prym, jau turėsim visus pagrindinius kūrinio veikėjus. Panelė Prym - paskutinis kaimelyje likęs jaunas žmogus, kuris, savaime suprantama, tik ir svajoja ištrūkti iš šito užkampio.Demono apvaldytas svetimšalis, nusivylęs žmonėmis, pasiryžo paskutinį kartą išbandyti jų gerumą. Jis pasiūlo kaimelio žmonėms pinigų, tačiau per tam tikrą laiką turi kas nors mirti. Didžiulė pagunda - merdinčiai bendruomenei tai galbūt paskutinė proga sugrąžinti klestėjimo dienas...

Beje, istorijos iš "klestėjimo dienų" man bene geriausia knygos dalis. Visas likęs kūrinys - tai kaimelio žmonių, velnių priėdusios panelės Prym, svetimšalio, o kai kur - tiesiog autoriaus dvasiniai ir moraliniai svarstymai. Tai, matyt, ir bus knygos vinis, todėl čia ir sustoju.

Prisipažinsiu, nors buvau pasirengęs garsiajam autoriaus naivumui, tačiau visvien nusivyliau. Nepavadinčiau "Demono ir panelės Prym" prasta knyga, bet, man atrodo, jog tai tik mados reikalas (tiesa, negaliu nieko aštraus sakyt neperskaitęs kitų autoriaus knygų). Pasigedau gilesnių vandenų, o tas sąmoningas ar nesąmoningas naivumas labiau priminė 200 puslapių metaforą apie gėrį ir blogį, nei rimtą knygą. Berods Camus sakė, kad tikrai geras meno kūrinys negali būti paremtas tik viena idėja. Būtent kabinimasis ant vienos idėjos kurpalio labiausiai rėžė akį.

Po visų kritiškų žodžių dar reikia pridurti, kad Paulo Coelho rašo pasauliui, kuriam trūksta gėrio. Tai gerai.

Coelhiečiams?