"Tai vienas iš labiausiai patraukiančių bei tikroviškų pasakojimų apie povandeninius laivus, kokį man yra tekę skaityti"

Tom Clancy

Pradėsiu gal ne visai nuo to galo, bet: ši knyga, mano nuomone, vienareikšmiai geresnė už filmą "K-19: The Widowmaker". Toks palyginimas daug kam pasirodys ne visai korektiškas (jis, pagaliau, toks ir yra), tačiau… Tiems, kas žiurėjo K-19 ir dėl to (galbūt) mano, kad neverta skaityti šios knygos - pamirškit, filmui iki jos labai toli…

Knygoje (kaip, beje, ir filme) pasakojama apie Tarybų Sąjungos atominį povandeninį laivą, kuris patiria avariją. 1986 m. rugsėjo 4 d. atominis povandeninis kreiseris K-219 išplaukia į patrulinį reidą prie JAV krantų. Ginkluotė - be torpedinių aparatų bei torpedų jiems, laive yra 16 balistinių raketų, kiekviena - su trimis atominėmis kovinėmis galvutėmis. Spalio 3 dieną laive įvyksta avarija, kuri sukelia pavojų ne tik laivui ir jūrininkams, tačiau ir visam pasauliui.

Kūrinys parašytas, remiantis tikrais dokumentais bei pasakojamų įvykių dalyvių prisiminimais. Du šios knygos autoriai (I.Kurdin ir P.Huchthausen) patys yra tarnavę kariniame laivyne (atitinkamai TSRS ir JAV). I.Kurdinas netgi kurį laiką tarnavo starpom'u (vyriausiuoju kapitono padėjėju) povandeniniame laive, apie kurį pasakojama šioje knygoje, todėl tikėtina, kad neblogai pažįsta ekipažą, plaukusį laivu, kai įvyko avarija.

Knygą sunku pavadinti absoliučiai dokumentiniu kūriniu. Dokumentų apie tai, kas vyko povandeniniame laive bei aplink jį avarijos metu, nėra išlikę labai daug (o ir išlikę dokumentai dar ne visi yra išslaptinti), asmenys, dalyvavę įvykiuose, jau toli gražu ne visi gyvi - o ir gyvieji, matyt, ne viską prisimena ar nori/gali papasakot. Atsiranda spragos, kurias autoriai remdamiesi savo tarnybos patirtimi, sveiku protu ir situacijos įsivaizdavimu, pasistengė užpildyti. Tai pavyksta tikrai labai gerai, tačiau vis dėlto vietomis susidaro įspūdis, kad veiksmo linija tam tikrais atvejais tikrovėje galėjo būti ir truputį kitokia. Tai jokiu būdu nėra priekaištas autoriams ar šiai knygai (greičiai netgi visiškai atvirkščiai). Pagaliau, patys autoriai knygoje kreipdamiesi į skaitytoją sako: "Dialogai ir komandos, pateiktos knygoje, gali skirtis nuo žodžių nuskambėjusių tikrovėje. <…> Tačiau nepaisant to, visi pagrindiniai faktai, išdėstyti knygoje, yra tikri".

Kūrinys labai įtraukiantis. Jį galima rekomenduoti ne tik skaitytojams, besidomintiems naujausia istorija, bet ir politinių detektyvų mėgėjams. Tiesą sakant, ši knyga įtampa netgi pranoksta daugumą politinių detektyvų, nes skaitydamas visada turi omenyje, kad viskas, apie ką pasakojama vyko iš tikrųjų, ir visi pavojai, kuriuos patiria povandeninio laivo įgula (ir visas pasaulis), nėra tiesiog rašytojo fantazijos vaisius. Skaitydamas visas persismelki ta įtarumo bei priešiškumo atmosfera, kuri tvyrojo pasaulyje nebylios supervalstybių kovos metais.

Verdiktas: Kaip minėjau, knygą ne visai išeina pavadinti absoliučiai dokumentiniu kūriniu (kita vertus, bijau, kad dauguma "dokumentikos" yra dar toliau nuo tikrovės, nei šis kūrinys). Nepaisant to, (gal kaip tik dėka to) tai - puiki knyga apie vieną iš šaltojo karo epizodų.

Verta!

Imdamas jau ketvirtą lietuvių kalba išleistą šio suomių rašytojo - sportininko (nežinau, ar jis iš tiesų sportavo, tačiau parašyti 38 romanai - tai jau irgi literatūrinis sportas), maždaug nujauti ko tikėtis: "Sinuhė Egiptietis", "Turmsas Nemirtingasis" ir "Mirties Angelas" sudarė gana aiškų įspūdį: sunkiasvoriai istoriniai romanai, pasižymintys ne tik kruopščiu istorinių įvykių atpasakojimu, tačiau ir gilia žmogiška įžvalga, įdomiais veikėjais, stebėtinai skirtingu stiliumi. Nieko keisto, kad Waltari knygos - vienos iš populiariausių "Tyto albos" leidinių. Taigi, jau aišku, kad "Žmonijos priešai" nuo pat pirmojo anonso buvo laukiami. Dar pasidarė įdomiau, kai paaiškėjo, jog šįsyk keliausime į antikos Romą, į Nerono laikus, kai neseniai užgimusiai krikščionybei teko patirti pirmuosius žiaurius išbandymus kryžiumi ir ugnimi. Bet palaukit, krikščionybė… Išbandymai… O ar tik ne už šią temą vienas autorius gavo Nobelio premiją? Prisimenate didingąjį "Kryžiuočių" lietuvių nedraugo Henriko Senkevičiaus "Quo vadis"? Taigi, atrodo, tikėtinas ir deja-vu…

Romanas, kaip ir įprasta autoriui, parašytas kaip amžininko dienoraštis. Šįsyk - Romos senatoriaus Minuto Maniliano Lauso. Nuo mažų dienų Antiochijoje iki senatorystės Urbs Aeterna. Romos imperija tuo metu klesti - išlepinta liaudis laukia duonos ir žaidimų, Dievus garbina kas kokius nori, daugelio pagrindinis rūpestis - tik turto kaupimas.

Vienas iš įdomiausių Waltario romanų bruožų, ypač gerai atsiskleidžiantis pastarajame - tai, kad šis autorius nekuria teigiamų veikėjų. Tiesą sakant, meilės nepajunti nė vienam "Žmonijos priešų" personažui. Na, su Manilianu - lyg ir susitaikai, jis toks natūralus savo laikotarpio žmogus. Pavyzdžiui, kai paaiškėja, kad Neronas susiruošė vaidinimo metu išžudyti penketą tūkstančių krikščionių ir tam prireikia Maniliano valdomo cirko (amfiteatro) šis, nors ir simpatizuodamas krikščionims, nors ir žinodamas, kad kaltinimai neteisingi, negebėdamas perkalbėti imperatoriaus, nusprendžia, kad nieko nepakeis, jeigu atsisakys tai padaryti, o tik beprasmiai žus, todėl surengia ypač gerą vaidinimą. Kai pasidaro aišku, kad sąmokslas prieš Neroną žlugs - išduoda visus savo draugus sąmokslininkus, taip pat ir garsųjį Seneką. Iš viso, dažnai aprašomas romėnų biurokratijos mašinos suderinamumas, žmonių mąstymo racionalus antihumaniškumas kartais tiesiog šiurpinantis, kažkuo netgi primenantis nacistinę Vokietiją. Ypatingai atstumiantys kilmingų moterų paveikslai - išskyrus vieną, visos kitos yra žudikės, nuodytojos, intrigantės ir kitokio blogio indai. Tiesa, vyrai ne kuo geresni - mėmės, persiėdėliai, ištvirkėliai, bevaliai. Ir visi knygos herojai ypatingai gerai mokėjo viena - žudyti. Žmonos žudė vyrus, vyrai - žmonas, meilužes, broliai - seseris, seserys - brolius, o ką jau kalbėti apie svetimus. Apskritai, po šios knygos rodosi, kad Amžinasis Miestas alsavo ištisa mirties kultūra - Maniliano tėvo ir jo žmonos mirties scena, turbūt, viso romano perlas. Ypač akcentuojamas gebėjimas numirti garbingai - įsimenanti frazė: "bet mes juk nuodijome paslapčiomis, namie…" Įtariu, kad jeigu kas nors pamėgintų suskaičiuoti, kiek gi lavonų radosi per tuos 500 psl., skaičių pamestų dar neprikeliavę iki masinių krikščionių žudynių. Buities detalių, kaip ir įprasta Waltariui, labai daug - ypatingai pabrėžiamas romėnų pomėgis vemti (pvz., "Prieš pasirodymą Neronas taip jaudinosi, kad net apsivėmė" arba "tas žmogus taip juokėsi ir plojo per kelius rankomis, kad net apsivėmė"), nemažai žinių apie Romos įstatymus (pvz., kadangi įstatymas draudžia bausti mirtimi nekaltas mergeles, pretorionai jas pirmiausia išprievartaudavo), karybą, papročius, žodžiu - istorijos.

Labai įdomus romane piešiamas ankstyvųjų krikščionių pasaulis - štai ir proga palyginti knygą su minėta nobeline "Quo vadis", kur krikščionys buvo jau toks ryškus kontrastas pergedusiai Romai, kad dažnai net erzindavo. Sutinkame tuos pačius Šv. Paulių ir Šv. Petrą, stebime tą patį Romos gaisrą ir masinį krikščionių nukankinimą. Tačiau skirtumai - labai dideli. "Žmonijos priešuose" krikščionys tik Romos valstybės atžvilgiu taikūs avinėliai, tačiau tarpusavyje riejasi ne prasčiau už romėnus, tik tiek, kad nesigriebia nuodų ar durklų. Vieni seka Pauliaus mokymu, kiti - Petro, treti vėl kaip nors kitaip. Visiška maišalynė. Tiesa, krikščionių pasaulėžiūros kontrastas su vyraujančiu Romoje daugybės religijų kultu yra labai aiškus: krikščionys nukenčia būtent per savo nuolankumą ir aklą tikėjimą juos išgelbėsinčiu atpirkėju, tačiau už tai Manilianas jų nešlovina. Toks poelgis, be abejo, romėną gali tik stebinti. Tad, skirtingai nuo Senkevičiaus, Waltaris net nemėgina vaizduoti kokio nors krikščionybės triumfo, religijų sankirtos, kovos, ne, jis tiesiog aprašo kaip galėjo būti.

Na, o man labiausiai patiko visgi patiko imperatoriaus Nerono personažas. Ne, jis anaiptol ne simpatiškas, bet, ir vėl, nori - nenori lyginau su "Quo vadis" Neronu ir norėčiau atsistojęs paploti Waltariui, kad jo Neronas tapo tikrai ne imperatoriu - blogiečiu - antikristu, o realistišku veikėju, kurio poelgius diktavo ne tik liguista garbėtroška, bet ir politinės aplinkybės, aplinka, papročiai, galiausiai - amžius. Juk Neronas į sostą sėdo vos sulaukęs 17. Gali tik nusilenkti rašytojui, jeigu apmąstant jo sukurtą portretą perveria šiurpas.

Vis dėlto, net ant knygos nugarėlės nurodoma, kad žymiausieji M. Waltari romanai - tai pirmieji trys jau išleisti, lyg ir leidžiama suprasti, kad "Žmonijos priešai" - nėra tarp žymiausiųjų. Ir, tiesą sakant, pirmoji knygos pusė tikrai vangoka ir prėska. Rodos, yra visi Waltario kokteilio komponentai, tačiau gėrimas nesvaigina - galbūt dėl keistoko pasakojimo stiliaus, kuris, tikriausiai, pretenduoja į autentiškus romėnų raštus. Tačiau antroji knygos pusė viską grąžina į tinkamas vėžes - padėti knygos į šalį nebesinori, tik skaityti, skaityti, skaityti…

Skaityti!

Įspėjimas: perskaitę šį romano pristatymą, rizikuojate prarasti dalį malonumo, kurį galėtume gauti skaitydami knygą, nes, net ir nenorėdamas atskleisti turinio, vis tiek užsiminsiu apie vieną ar kitą siužeto vingį. Skaitytojui, kuris knygą pasirinko pagal šykštų aprašymą ant knygos nugarėlės, ji pasirodytų ironiškesnė ir labiau nenuspėjama. Todėl geriau skaitykite pirmą ir paskutinę šio pristatymo pastraipas.

Perskaityti šį romaną nutariau knygos paskutiniame viršelyje radęs trumpą autoriaus pristatymą, kuriame P. Carey (aštuonių romanų ir keturių novelių rinkinių autorius) apibūdinamas kaip garsiausias šiuolaikinis Australijos rašytojas, "lyginamas su tokiais žymiais rašytojais kaip Kurtas Vonegutas, Franzas Kafka ir Samuelis Beketas". Apie australų literatūrą ir rašytojus nežinau beveik nieko, todėl dėl garsumo šiek tiek abejojau, o va palyginimas su kitais suintrigavo. Tiesa, neramino romano priskyrimas meilės istorijoms (prisipažįstu, kad jų tiesiog nekenčiu), tačiau ir M. Kunderos "Nepakeliama būties lengvybė" kažkada buvo išleistas "Amour" serijoje, o ir visą žmogaus gyvenimą galima suvesti į meilę: meilę artimui, pinigams, partijai, tėvynei ar kam ten dar. Tikėdamasis, kad tai nebus skaitalas ala B. Cartland, surizikavau paimti knygą į rankas, permesti akimis ir, jei ką rasiu, pavartalioti galvoje.

Taigi, kaip jau minėjau, romanas pristatomas kaip "sukrečianti meilės istorija", kurios pagrindiniai veikėjai anglų dvasininkas Oskaras Hopkinsas ir turtinga paveldėtoja Liusinda Leplastrier. Tačiau taip pat galima būtų sakyti, kad tai romanas apie vieną ypatingą bažnyčią (kalbama apie pastatą, o ne krikščionišką bendruomenę), kuo ji nepaprasta - neatskleisiu - ir tai gal būtų teisingiau, nes ja istorija prasideda ir baigiasi.

Šią knygą taip pat galima pristatyti ir kaip vieno dievobaimingo lošėjo gyvenimo aprašymą (šiaip ar taip pagrindinis veikėjas - Oskaras, o Liusinda tėra tik vienas jo veiksmus ir elgesį įtakojęs asmuo, net jei ji ir vienintelė mylėta moteris). Lošėjo, kuris šia aistra bei liga gali paaiškinti ir tikėjimą, ir meilę.

P. Carey pasakojama istorija yra klasikinio stiliaus, primenantis XIX a. pab. - XX a. pr. literatūrą: lėtai besivystantis veiksmas, aprašomos įvairios detalės (jei neesate susipažinę su Australija, skaitydami galėsite praplėsti savo žinias apie žaliojo žemyno florą ir fauną). Oskaro gyvenimas aprašomas nuo pat vaikystės (vos ne senukas S. Froidas - kas, kodėl ir kaip įtakojo jaunojo Hopkinso elgesį bei požiūrį į gyvenimą). Ieškantiems knygose įtampos teks nusivilti, nes, pavyzdžiui, apie Liusindą pirmą kartą užsimenama tik 87 p., o apie jos ir Oskaro susitikimą ("sukrečianti ir nepaprasta meilės istorija") galima nuspėti tik tada, kai pradedama kalbėti apie tą patį laivą, kuriuo abu plaukė į Australiją (210 p.). Kada prasideda kalba apie meilę geriau nesakysiu…

Tačiau nepaisant kiek senamadiškai atrodančio stiliaus, jaučiama tai jau XX a., o ne XIX a. pabaigos kūrinys - absurdiški mūsų akimis poelgiai (S. Beckettas?), įvairios baimės ir vidiniai ieškojimai, kamuojančios veikėjus (F. Kafkos psichologizmas?) bei ironija. Geriausiai visa tai atsiskleidžia romano pabaigoje, o ji tikrai netikėta. Švelniai tariant, laukiau visai ne tokio end'o, net jei ir spėjau, kad tai nebus standartinis hapyend'as.

Ir pačiai pabaigai norėtųsi pridurti šiek tiek, kas nėra tiesiogiai susiję su pačiu romanu: viršeliui velniškai gerai tiko R. Dichavičiaus darbas "Amžinas motyvas" - neprisimenu, kad knygos aplankas ir turinys taip vienas kitą atitiktų. Pagarba "Tyto albai", sugebėjusiai suteikti knygai įdomesnį (ir be abejo, labiau įsimenantį) viršelį.

Tiems, kas skaito tik pirmą ir paskutinę pastraipą, trumpas apibendrinimas, pasinaudojant leidyklos anotacija: "Oskaras ir Liusinda" - plačiausiai žinoma (bent Lietuvoje tai tikrai) P. Carey knyga: bebaimė (būtų tiksliau apie bebaimius, o šiais laikais sakytume ekstravagantiškus žmones), originali (tiek, kiek šiais laikais galima būti originaliu; prieštaraujate? O kaip tada lyginimas su F. Kafka?), rimta (būtina pridurti - ironiška). Knyga ne vienam vakarui, tačiau tokiai negaila skirti ir ne vieną vakarą. Ir skaitymui, ir pamąstymui.

P.S. O kuo čia dėtas K. Vonegutas?

Klasikinis stilius plius ironija

"Once upon a time when the world was young there was a Martian named Smith..."

Heinleinas moka pradėti savo knygas. 2003 metais patarimas įtraukti skaitytoją į romaną pirmu paragrafu, pirmu sakiniu galbūt jau atrodo amerikonizmu ar kliše. Bet štai atverčiame vieną iš garsiausių fantastikos knygų ir pirmieji du sakiniai - pirmieji du paragrafai - pačiumpa mus ir įtraukia į veiksmo, intrigų, filosofijos ir religijos sūkurį, kurio centre:

"Seniai seniai, kai pasaulis buvo jaunas, gyveno marsietis, pavarde Smithas.

Valentinas Michaelas Smithas buvo toks pats realus kaip mokesčiai, bet jis buvo vienintelis savo rasės atstovas".

Intriga užmezgama pirmame skyriuje: į Marsą išskrido aštuoni žmonės. Visi jie žuvo. Pataisa: neskaitant dviejų iš jų nesantuokinio kūdikio, gimusio skrydžio metu. Ir jei tai dar neįdomu, tai pridėkime komplikuotą teisinę situaciją, pagal kurią Michaelas paveldi ne tik multimilijardinį visos įgulos palikimą, bet ir Marso planetą. Nenuostabu, kad yra žmonių, ką ten, vyriausybių, kurios norėtų, kad Valentinas tiesiog išnyktų. Nors jie ir nenuvokia, koks svetimas yra Valentinas, išaugintas marsiečių, kurie neturi turtinių santykių, kuriems didžiausia gyvenimo garbė - pasiaukoti ir būti suvalgytiems savo tėvynainių.

Bet atsitiktinumas lemia, jog Valentiną pamato slaugė Jill Boardman, ir netikėtai Marso žmogus atranda tikrų vandens draugų: Jill, žurnalistą Beną Caxtoną ir turbūt populiariausią knygos personažą - rašytoją, filosofą, tiek maisto, tiek moterų gurmaną Jubalą Harshaw. (Kaip primena įžangoje Virginia Heinlein, herojų vardai buvo parinkti labai kruopščiai: "Michael" reiškia "Kaip Dievas", "Jubalas" - "visų tėvas".) Ši tipiškai heinleiniška individualistinė, ciniška, bet be galo draugams atsidavusi kompanija suvokia, kad išgelbėti Valentiną bus labai sunku, tačiau stačia galva puola vykdyti ganėtinai beprotiško plano.

Gal šis apžvalgos paragrafas nuteikia skaitytojus eiliniam kaubojiškam trileriui, bet knygoje yra nemaža kitų linijų. Yra naiviojo paauglio brendimas svetimoje planetoje - Žemėje. Yra ganėtinai subtili teisinė-politinė dvikova. Yra Žemės civilizacijos, filosofijos, religijos, draugystės, meilės ir seksualinių santykių analizė. Yra marsiečiai, tūkstantmečius grokinantys ("grok" - vis dar populiarus Heinleino naujadaras, reiškiantis gilų supratimą, sugėrimą, suvirškinimą) prieš nuspręsdami sunaikinti penktą ar trečią Saulės sistemos planetą. Yra pranašai, angelai ir archangelai. Yra 500 puslapių puikios fantastikos. (Apžvelgiu neiškarpytąjį knygos leidimą, kuris ilgesnis už leidėjo apkarpytąjį maždaug 60000 žodžių.)

Heinleinas "Svetimas svetimoje šalyje" lieka ištikimas savo knyginei pasaulėžiūrai. Jis tvirtai tiki individualistiniu humanizmu, tuo, kad kiekvienas žmogus gali pasiekti viską ir padaryti viską, ar bent jau žūti bandydamas. Kaip daugelyje knygų, mes sutinkame nejauną, cinišką, bet gyvenimą giliai iš visų pusių išmanantį ir - beveik - viską sugebantį personažą. Pažiūrėję į rašytojo biografiją, suprasime, kad iš dalies tai - Heinleino alter ego. Heinleinas paauglystėje buvo fanatiškas astronomas-mėgėjas, baigė JAV jūros pajėgų akademiją, buvo puikus šaulys ir fechtuotojas, dirbo mokslinį darbą Kalifornijos universitete fizikos ir matematikos srityse. Sutinkame ir tvirtas, inteligentiškas, savo pažiūras ir gyvenimo tikslą turinčias moteris, atspindinčias rašytojo žmonos Virginijos savybes. Būdami jaunesnio ir mažiau patyrusio herojaus kailyje, išgirstame gyvenimiškos ir išgyvenimiškos patirties. Galima sakyti, kad Heinleino idealai naivūs ar net dar blogiau - elitistiniai übermensch atvaizdai (nors Heinleinas niekada nevaizdavo, kad paprasti žmonės yra kažkuo žemesni už pagrindinius herojus. Kaip tik, paprasti žmonės, su ydomis ir trūkumais, kartais patenka į aplinkybes, kur jie drąsa ir veiksmais prilygsta pagrindiniams herojams). Tačiau galima į Heinleino herojus žiūrėti ir kaip į tikslą mūsų pačių gyvenimuose, kurio verta siekti, nors jis idealus ir nepasiekiamas.

Man "Svetimas svetimoje šalyje"- mėgstamiausia Heinleino knyga, nors tiek fanų, tiek kritikų pasaulyje tebeverda ginčai, kuri rašytojo knyga geriausia. Vieniems patinka kompiuterio vadovaujama revoliucija "The Moon is a Harsh Mistress" (1966 Hugo premija. "Svetimas svetimoje šalyje" gavo Hugo 1961 m. "Starship Troopers" - 1959, "Double Star" - 1956). Kitiems - seksuali superangentė "Friday" ar visatos karalienė "Glory Road". Dar kitus žavi pasaulių ir laikų mišrainė "The Number of the Beast" ar Ateities Istorijos seka ir jos pagrindinis herojus nemirtingasis Lazarus Long. Tikiu, kad kiekviena Heinleino knyga kažkam bus pati, pati, net ir jauniesiems skaitytojams skirtos "Citizen of Galaxy", "Podkayne of Mars" ar "Have space suit - will travel". Todėl nebandysiu ieškoti "Svetimo svetimoje šalyje" privalumų, o tiesiog pasiūlysiu skaitant surasti "savąjį" Heinleiną. Ir tebūna vanduo visad gilus.

Klasikinis Heinleinas

"Turbūt kiekvienas dabartinis ralistas pradėdamas karjerą skaitė "Saugų greitį". Ir dabartiniai automobilių sporto meistrai, ir vairavimo instruktoriai maestro Sobieslavo Zasados knygą pataria skaityti visiems, kurie gavę vairuotojo teises ir nuvažiavę pirmuosius tūkstančius kilometrų nepasikelia į puikybę, tardamiesi, kad jau viską moka ir sugeba, bet nori išmokti taip valdyti automobilį, kad galėtų važinėti greitai ir kartu - saugiai. Tačiau būtina įspėti, kad ši knyga anaiptol neskatina važinėti pažeidžiant eismo taisykles <…>

Knyga buvo leidžiama ne tik Lenkijoje, bet ir Čekijoje, Bulgarijoje, o lietuviškąjį knygos leidimą skaitytojai net praminė "vairuotojų Biblija"…".

Iš pratarmės knygos ketvirtajam lenkiškajam leidimui

"Vairuotojų Biblija"? Ar ne per stipriai pasakyta?

Tokie žodžiai apie šią knygą nėra tuščios leidėjo pagyros leidiniui, kurį jis pats išleidžia. Ne tik Lenkijoj, bet ir Lietuvoj dažnas automėgėjas (ir, matyt, kiekvienas autosportininkas) yra šią knygą perskaitęs. Nors galbūt praktiniame važiavime ir ne visada sugeba pasinaudoti jos patarimais, tačiau ji bent jau priverčia kritiškai vertinti savo vairavimo sugebėjimus bei stengtis bent minimaliai juos tobulinti.

Knygos autorius S.Zasada tikrai žino apie ką kalba - jis savo laiku yra tapęs triskart Europos ralio čempionu (pabrėžtina, kad tuometinis Europos ralio čempionatas iš esmės atitinka dabartinį pasaulio ralio čempionatą), laimėjęs daugiau kaip 140 ralio varžybų. Tačiau vien iš to nebūtų didelės naudos, jei autorius neturėtų sugebėjimų apie tai įdomiai ir patraukliai papasakot. Knyga yra tikrai įdomi. S. Zasada ne tik pasakoja ką ir kaip reikėtų daryti, bet ir dažnokai iliustruoja tai pavyzdžiais iš savo patirties.

Knyga parašyta kaip vadovėlis - t.y. viskas yra aiškinama nuosekliai ir paprastai. Pradedama nuo to, kaip reikia teisingai sėdėti automobilyje, kaip laikyti vairą, kaip perjunginėti pavaras, kaip stabdyti ir t.t. Palaipsniui pereinama prie gerokai sudėtingesnių dalykų, - kaip automobilio slydimo kontroliavimas bei teisingas važiavimas posūkiuose.

Tai, kad ši knyga tokia paprasta, yra gan dažnai išsakoma ją kritikuojant iš pažengusių vairuotojų pusės, tačiau tokie vairuotojai paprastai pamiršta, kad ši knyga yra elementorius - čia dėstomi dalykai turėtų būti savaime suprantami kiekvienam vairuotojui (deja, bet taip nėra!), o ir labai geram vairuotojui, manau, nepakenktų laikas nuo laiko pasikartoti pagrindus.

Pora žodžių matyt reikia tarti apie knygos pavadinimą ("Saugus greitis"). Visa knyga yra grindžiama būtent šia sąvoka - "ne leistinas greitis" ar "nustatytas greitis", bet būtent saugus greitis. Saugus greitis priklauso nuo daugelio aplinkybių: nuo kelio, kuriuo važiuojama, nuo vairuotojo pasirengimo, nuo automobilio charakteristikų bei techninės būklės, pagaliau nuo atmosferinių sąlygų ir kitų faktorių.

Kaip pats autorius sako: "Todėl, beje, skeptiškai vertinu daugelį greičio ribojimo ženklų. Iš savos patirties žinau, kad saugaus greičio ribos svyruoja bent 50% į vieną ir į kitą pusę" (tiesa, čia pat jis nepamiršta pridurti, kad kelio ženklai yra būtini, nes nieko geresnio sugalvota nėra). Būtent važiavimą saugiu greičiu ir stengiasi propaguoti S.Zasada - anot jo, ir važiavimas per greitai, ir per lėtai galų gale pasirodo besąs nesaugus.

Keletas žodžių apie šį knygos leidimą. Išoriškai knyga nėra itin patraukli - viršelis neaiškios oranžinės spalvos, nenusisekęs formatas, puslapiai su mėlynomis paraštėmis ir stambiu šriftu sudaro vos ne knygos vaikams įspūdį… Tačiau tikiuosi, kad tai neatbaidys knygos pirkėjų.

Verdiktas: Matyt, negalima teigti, kad šią knygą yra būtina perskaityti kiekvienam, tačiau… Tai yra tikras vairuotojo elementorius. Ir, matyt, vairuotojas ją turi perskaityt kiekvienas (nes kitaip tikrai neverta apie save galvoti kaip apie didelį "kelių asą").

Kiekvienam vairuotojui

"- Ką reiškia "ironiška"? - paklausė Muminukas.

- Na, įsivaizduok, tu užmini kazlėką, paslysti ir plojiesi užpakaliu ant nuvalytų grybų, - ėmė aiškinti Totikė. - Žinoma, tavo mama turėtų supykti. Bet ne, ji nepyksta. Ji tik abejingai ir paniekinamai sako: "Suprantu, tu šitaip įsivaizduoji šokius, bet būčiau dėkinga, jei tam pasirinktum ne maistą". Šitaip ar panašiai.

- Fe, kaip bjauru, - tarė Muminukas." 97-8 p.

Ninės teta būtent ir elgėsi ironiškai tol, kol mažylė ėmė blukti, o kai pasidarė nematoma, tetulė jai pakabino ant kaklo varpelį, kad žinotų, kur ji yra. Tačiau prižiūrėti nematomą giminaitę pasirodė per daug sudėtinga, ir Ninė atkeliavo į Muminukų šeimyną. Jie turėjo padaryti šį vaiką vėl matomu. Prakalbinti, prajuokinti, išmokyti žaisti ir pykti. O tai ne taip lengva, kai užtenka neatsargios pastabos, jog jau atsiradusios Ninės letenėlės vėl išbluktų… (Gerai, kad mes taip jautriai nereaguojam į ironiją, nes pusė žmonių vaikščiotų nematomi;]).

Iš tokių štai neilgų, nesusietų viena su kita istorijų sudaryta ši T.Janson knyga. Kai kurios jų visai nutolusios nuo Muminukų slėnio ir jo gyventojų. Tarkim, pasakojimas apie filifjonką, kuri nuolat laukė katastrofos ir ją įsivaizduodavo, arba apie hemulį, kuris, priešingai nei visi jo giminaičiai, nemėgo triukšmo. Kitos - apie jau pažįstamus ir pamėgtus personažus. Būtent čia galima rasti Muminuko tėčio kelionę su hatifnatais, apie kurią užsimenama kitose knygose. Yra ir apsakymas apie fantastiškai gražų ir užsispyrusį gyvūnėlį - paskutinį slibiną pasaulyje, kurį aptiko Muminukas. Slibinukas ėdė muses, kandžiojosi ir visai nekreipė dėmesio į troliuko susižavėjimą. Jam, matot, labiau patiko Snusmumrikas… Neverta prasidėti su slibinais, - iš tiesų tai jie nieko nesupranta.

Užtat mažoji Miu supranta viską ir piktybiškai to neslepia. Man ji - viena įdomiausių Muminukų slėnio gyventojų, tikras kontrastas kitų doram naivumui. Aišku, jos realizmo jausmas nevisaapimantis, prikurt baisybių, - ypač gąsdinant kitus - jai visai nesudėtinga. ("- Iš čia matau, kad jie jau apgulė duris, - kalbėjo mažoji Miu. - Jie lūkuriuoja. Tu protingai pasielgtum, jei susuktum štai tą kilimą ir padėtum prie durų. Antraip grybai susiplos ir įšliauš vidun pro durų apačią.

- Netiesa, - pasakė homsas išdžiūvusia gerkle. - Šįryt tokių grybų dar nebuvo. Aš juos išgalvojau.

- Mat kaaaip? - nutęsė Miu. - Tuos lipčius? Tuos, kurie išsipučia kaip stora antklodė, apsiaučia kūną ir prilimpa?" (p. 28).)

Kiek skiriasi nuo kitų, - šiek tiek visgi didaktinių, nors ir labai simpatiškai parašytų, - apsakymų pats paskutinis, apie tai, kaip Muminukai buvo pažadinti vidury žiemos ir priversti švęsti Kalėdas. Nors net neįsivaizdavo, kas tai per daiktas, kam jam reikalinga eglutė, ir kokiomis dovanomis reikia atsipirkti nuo gresiančios nelaimės. Argi ne nelaimė tos Kalėdos, jei visi laksto kaip pamišę ir bijo, kad kažko nesuspės?.. Ironiška, kad pasakojimas ironiškas, - tačiau, laimei, niekas šįkart neišnyko.

Muminukai!

"Legenda, užgimusi VI-VII a. Britanijos salose (tuometinei Europai - vos ne pasaulio pakraštyje) trenkė į Europos ir pasaulinės kultūros varpą taip stipriai ir sukėlė tokį rezonansą, jog šis skambesys nenutyla dar ir dabar, o juk praėjo jau beveik keturiolika šimtmečių."

Andrzej Sapkowski

Kai XVa. viduryje seras Thomas Malory pakliuvo kalėjiman už ginkluotą užpuolimą bei moters išprievartavimą, ar galėjo kas nors nuspėti, jog šis faktas pasitarnaus pasaulinei literatūrai ir ypač fantasy žanrui? Tačiau nutiko būtent taip. Dienos kalėjime ilgos ir nuobodžios - matyt, taip pat buvo ir viduramžiais. Tad turėdamas begalę laiko, Malory griebėsi plunksnos ir sukūrė iš tiesų nemirtingą veikalą - riterių romaną "Artūro mirtis", pasakojantį apie legendinį karalių Artūrą, Gvineverę, Lanselotą, Morganą… Vargu, ar šiais laikais atsirastų daug žmonių, negirdėjusių šių vardų.

Savaip permąstyt ir perpasakot legendą bandė ne vienas rašytojas. Tačiau - kad ir kaip bebūtų keista - labiausiai tai sekėsi moterims. Ko gero, pačios nuostabiausios artūriados - tos, kurias sukūrė M.Z.Bradley bei M.Stewart. Na, apie M.Stewart trilogiją - gal kitu sykiu, o dabar atsiverskime beprotiškai storą knygą (1022 psl. itin smulkiu šriftu!) ir sykiu su M.Z.Bradley pasinerkime į Avalono rūkus.

Svarbiausia romano figūra - anaiptol ne karalius Artūras, o jo sesuo, fėja Morgana - klasikinėje legendos versijoje pavaizduota kaip piktoji burtininkė. Romane ji įvardinta kaip Morgeina, Gvineverė - Gvenvifar, Lanselotas - Lanseletu, bet aš jau naudosiu įprastus mūsų (ar bent jau - mano) ausiai vardus. Taigi - "Avalono rūkų" Morgana anaiptol ne ta tradicinė "blogietė". Tai moteris, kuri galėjo būti laiminga, mylima ir mylinti, jei… Jei būtų paklausius širdies, o ne pareigos balso. Tačiau Avalono interesai reikalavo visai ko kito. Ir tai sugriovė Morganos gyvenimą. O jei pažvelgsime atidžiau, suprasime, jog Morganos ir jos brolio Artūro simbolinė ritualinė "santuoka", iš kurios gimė Mordredas buvo ta blogio sėkla, kuri išbujojo ir suniokojo ne tik Morganos, tačiau ir daugelio kitų - Artūro, Gvineverės, Lanseloto, Mordredo - gyvenimus. O, jei tik tiek! Ritualine Belteino "santuoka", Vivianos, Avalono valdovės, sumanymu turėjusi padėti pagrindus Artūriškosios Britanijos suklestėjimui, iš tiesų sunaikino tą Britaniją, visiems laikams iš mūsų pasaulio išstūmė Avaloną… Ne veltui sakoma "Gerais norais grįstas kelias pragaran".

Nemaža dėmesio skiriama religijų konfliktui - senojo Deivės kulto ir krikščionybės priešpriešai. Galbūt todėl, kad istorija pasakojama Avalono žynės Morganos lūpomis - tačiau simpatijos aiškiai ne krikščionybės pusėje. Juk jei ne krikščionybės tabu - viskas galėjo susiklostyti šiek tiek kitaip.

Dar viena knygos savybė - praktiškai nėra neigiamų herojų. Visi jie - savaip teisūs, netgi tuomet, kai išduoda vienas kitą, skaudina, apgauna… Rodos, ne jie patys tai daro - o pats Likimas žaidžia jų poelgiais. Likimas, lemtis… Ką bedarytų Morgana, viskas pasisuka tik taip, kaip buvo iš anksto nulemta. Ir tas lemties šešėlis, nuolat kabantis virš visų herojų galvų - persunkia visą pasakojimą nenusakomu liūdesiu.

Legenda apie Artūrą Bradley pastangomis pavirsta legenda apie moteris - Vivianą, Igreinę, Morganą, Gvineverę… Visi vyriškiai šių įdomiai atskleistų moterų charakterių fone atrodo šiek tiek šabloniški ir plokšti tarsi iš kartono iškirptos figūros. Tačiau tai neerzina ir nekliudo.

Pasakojimas - tarsi plati lygumos upė - neskubrus, iš lėto plukdantis link finalo. Veiksmo mėgėjui knyga gali ir nepatikti. Netgi dauguma mūšių ir susirėmimų įvyksta "kažkur ten" - pargrįžta randuoti vyrai ir dviem žodžiais nupasakoja, kas ir kaip. Nepaisant to - knyga įtraukia ir nesinori padėt jos į šalį… Vis dėlto tenka sukaupti valią ir užversti - "Avalono rūkai" neįveikiami per vieną vakarą. Ne tik todėl, kad nemenkos apimties, tačiau ir todėl, kad tekstu mėgaujiesi. Mėgaujiesi taip, jog užvertus paskutinį puslapį, darosi gaila, kad Bradley neparašė dvigubai ilgesnės istorijos.

Fantasy šedevras

"[…] keista. Anksčiau skaitydama istorijos vadovėlius ir žiūrėdama į visas tas fotografijas aš kažkodėl galvodavau, kad per revoliuciją normalus gyvenimas visai apmiršta. Kad vyksta tik revoliucija, viskas pulsuoja tik jos ritmu, jai pajungti visų gyvenimai, jausmai, mintys ir mirtys. O pasirodo ne! Pasirodo net per revoliuciją žmonės it taifūno akyje, susitinka, išsiskiria, myli, kenčia…"

Būtent apie tai ši knyga. Apie gyvenimą ir mirtį Sąjūdžių šešėlyje.

"Pragaro sodai" - antrasis J. Ivanauskaitės romanas, kuri pasak vokiečių apžvalgininkų, tapo žymiausia lietuvių rašytoja. Taigi, pati kūrybos pradžia, žinant, jog knygynuose pardavinėja …ioliktą jos romaną. Jei įžymumo matu laikytume produktyvumą, vokiečiai tikrai teisūs.

O šiame romane, pasakodama apie tokį svarbų valstybei laikmetį, rašytoja lenda į asmeninius roko muzikantų, pankų ir gatvės filosofų vidinius pasaulius. Pagrindinai veikėjai keturi, vienas su kitu artimai susiję žmonės. Beje, autorė sugalvojo knygai įdomią struktūrą, kuri leidžia pasirinkti - ar sekti siužetą, ar plaukti paskui kurį nors iš veikėjų. Antrojo būdo neišbandžiau, tačiau jis tikrai priimtinas. Mat nors kažkoks siužetas ir yra, bet jis veikiau tik fonas vidinėms dramoms. Kiek galima suprasti iš kelių skaitytų Ivanauskaitės knygų, kurybos esmė jai - žmogaus vidus. Ir nevengiama atstumiančių asmenybių. Ypač "Pragaro soduose". Arogancija, egoizmas, tuštybė, begalybė kompleksų - neleido pajust simpatijos nei vienam veikėjui. Gal nebent Robertai, kurios tragiška meilė sukrečia. Tuštuma, gyvenimo beprasmybė lydi romano žmonių gyvenimus. Kažkuo priminė "Vilniaus pokerį". Galbūt savo spalva. Pilka… Ir baigiasi viskas mirtimi, kuri šitam kūriny turėjo kūną ir kraują. Patiko idėja.

Visgi baigiant turiu pasakyt, kad knyga nesužavėjo, nors parašyta stipriai. Aplink ir taip užtenka pilkos spalvos. Dabar dar sužinojau, kad ir tais visuotinės euforijos laikais kasdienybė tokia pat tragiška. Kartais mitai sveika.

Parašyta stipriai

Įžanga (tradicinė) : na, F.Forsaito pristatinėti, matyt, nereikia. Nuo pat "Šakalo dienos" pasirodymo šis autorius išlieka vienas iš politinio detektyvo korifėjų, ir šio žanro mėgėjui papildomas autoriaus pristatymas nėra reikalingas.

Apie knygą : kaip jau pats rusiškojo vertimo pavadinimas leidžia nuspėti, kalba knygoje turėtų eiti apie arabų pasaulį. Taip ir yra - knygos veiksmas vyksta prieš pat Irakui okupuojant Kuveitą bei šios okupacijos metu. Knygos fabula užsimezga mokslininko dirbusio Irakui nužudymo epizodu, na o toliau… toliau kaip įprasta pas F.F. - slaptos operacijos, politines intrigos ir taip toliau ir panašiai

Kadangi knygos veiksmas yra tarsi panardintas į tikrai vykusius įvykius, susidaro labai stiprus vyksmo realumo įspūdis (čia matyt nederėtu pamiršti to, kad F.F. ne iš nuogirdų susipažinęs su slaptųjų tarnybų darbu ir labai gerai įsivaizduoja kaip vyksta tam tikrų sprendimų priėmimas). Dažnai tampa visai neaišku, kur prasideda išmonė ir baigiasi realių įvykių perpasakojimas… Jei kai kuriuos dalykus (pvz., superpatranką) dar nesunkiai galima priskirti autoriaus išmonei, tai kai kurie kiti - Irako atominis ginklas, "Jericho" egzistavimas - sukelia abejones ar tai iš tikrųjų tiesiog tuščia išmonė (negalima pamiršti, pavyzdžiui, kad ir to fakto, kad Irakas turėjo (ir tikėtina, kad dabar dar vis turi) pakankamai prisodrinto urano tam kad pagamintų porą (paprastų) atominių bombų…).

Lyginant su ankstyvaisiais F.F. kūriniais, kurie labiausiai žinomi Lietuvoje ("Šakalo diena", "Odessa dosje", "Karo šunys"), šioje knygoje žymiai daugiau dėmesio yra skirta politinėms realijoms. Jei ankstyvosiose knygose politiniai aspektai buvo tik fonas fabulai, kuri plėtojosi aplink pagrindinius veikėjus, tai šioje knygoje ji įgauna daug didesnę reikšmę - pagrindinio herojaus veiksmus apsprendžia priimami politiniai sprendimai - politiniai įvykiai užima vos ne dominuojančią padėtį.

Žmogui, besidominčiam politika, pasirodys įdomūs F.F. atsakymai į kai kuriuos neatsakytus klausimus: Kodėl Irakui paleidus raketas į Izraelį, pastarasis neatsakė kariniu smūgiu? Kodėl sąjungininkų puolimas vėlavo kelias dienas? Kokie buvo Irako atominės programos rezultatai? Kodėl sąjungininkai, išvadavę Kuveitą, tuo ir apsiribojo, o nenuėjo toliau - iki pat Bagdado?

Linksma šypsena sukelia F.F. sugebėjimas susieti veikiančiuosius asmenis įvairiais ryšiais… Na, kas galėtų pagalvoti, kad Irako kontržvalgybos vadas mokėsi vienoj pradinėj mokykloj su šnipu kurį Didžioji Britanija siunčia į okupuotą Kuveitą, o pastarojo tėvas laisvalaikiu žaidžia golfą su Didžiosios Britanijos ministrės pirmininkės vyru?

Knygos veiksmas įsibėgėja labai palaipsniui, dėl to iš pradžių ji neatrodo itin įdomi: autorius pamažu piešia aplinkybes, kuriose vyks veiksmas, supažindina su veikiančiaisiais asmenimis, vietovėmis bei organizacijomis, jų dabartine situacija bei istorija. Tačiau, jei pakanka kantrybės perskaityti pirmas kelias dešimtis puslapių, veiksmas įtraukia…

Nors knyga ir nuotykinė ir dėl to gali būti skaitoma net paauglių, tačiau laikas nuo laiko ji verčia stabtelti ir susimastyti… Ar neperdaug šita visa literatūrinė išmonė primena tikrovę? Kas būtų jei visa tai vyktų iš tikrųjų?

Verdiktas : nors kai kam (pvz. mano tėvui) knyga atrodo žymiai silpnesnė, nei minėtos ankstyvosios F.F. knygos, tačiau, mano kuklia nuomone - knyga labai vykus ir verta būti perskaita - ypač turint omenyje nūdienos realijas.

Verta perskaityti!

"- Scheisse, - sako man darbų vykdytojas, - tai ne darbas. Padoraus darbo, vadinas, nieko nemoki?

- Galėčiau laikrašty lagerį aprašyti… - bandau nusigandęs gelbėtis, padoresnės specialybės beieškodamas.

- Ką? Laikraštyje lagerį aprašyti? - sušuko pasipiktinęs darbų skirstytojas, - aš tau parodysiu laikraštį! Šuva šitas! Rašyk: šitas kiauliašuva, Sauhund, - atseit aš, - nieko nemoka, - be jokios profesijos, - padiktavo darbų skirstytojas savo raštininkui." (299 p.)

Sunku būtų rasti kitą lietuvišką "anais laikais" parašytą knygą, kurią kaip vieną mėgstamiausių greta užsienio rašytojų kūrinių minėtų ne vienos kartos "jaunieji maištininkai" , kurie demonstratyviai niekina visą lietuvių literatūrą - pradedant Maironiu, ir laiko ją iš principo nuobodžia. Kadangi apie "Dievų mišką" visi mokėmės mokykloje, apžvalgą apie šią knygą rašyti sudėtinga: ką dar naujo galima pasakyti apie ją? Apie groteskišką realybės atvaizdavimą taip, kad pirma kvatoji, o paskui pakraupsti: viešpatie, iš ko aš juokiuos? Apie kruopščiai atskleistą pasityčiojimą iš gyvybės ir mirties išniekinimą? Apie tai, kad yra knygų, kuriose kur kas atviriau aprašomi koncentracijos lagerių siaubai, bet neturinčių tos jėgos, kuri leidžia "Dievų mišką" vadinti lietuvių literatūros klasika? Ši knyga mūsų literatūrai buvo tarsi ledlaužis, pralaužęs daugelio tabu ledus, tačiau paskui jį dar ilgai niekas nedrįso plaukti į tuos naujai atrastus vandenis. Bent jau aš negaliu prisiminti žymesnės knygos, kur kančia būtų parodoma panašiu būdu. Visi 9- am dešimtmety prasidėję žaidimai mirties motyvais (pvz., R.Gavelio) nebuvo paremti autentiškais išgyvenimais, taigi, į juos žvelgiame kiek kitaip. Ir tuo labiau kitaip - nei likusi pasaulio dalis - galime žiūrėti į tokius filmus kaip "Gyvenimas yra gražus", kurie po "Dievų miško" atrodo perdėm plakatiški ir netikroviški (o už tą saldžią finalinę sceną su tanku režisierių reikėtų… tiek to). Žinoma, B.Sruogos knygos neįmanoma būtų ekranizuoti. Ne vien dėl jos stiliaus specifikos, bet ir dėl to, kad joje ir siužetą išskirti sudėtinga: visas kūrinys - tarsi mozaika iš gyvenimo Štuthofo lageryje gabaliukų, išmėtytų nechronologiškai - išskyrus pačią pabaigą, kai lageris evakavosi. Be to, ji pasižymi retu bruožu memuaristinėje literatūroje, - kai daugiausia dėmesio skiriama ne pačiam sau, ir asmeniniai išgyvenimai prasimuša tik retkarčiais, apie savo vargus užsimenama puse lūpų, dažnai vos ne juokais. Taip pat puse lūpų kalbama ir apie tai, kaip rašytojas gelbėjo nuo bausmių kalinius, dirbdamas raštinėje. Užtat gerumo, draugiškumo apraiškas, taip retas ir taip svarbias lageryje, B.Sruoga aprašo negailėdamas padėkos žodžių kitų nuteistųjų atžvilgiu.

Niekam ne paslaptis, kad "Dievų miškas" ilgai klaidžiojo cenzūros koridoriais. Na, kas gi tai matė - kai kurie vokiečių esesininkai vadinami neblogais vyrais, o broliškos tautos vietomis minimos visai be pagarbos! B.Sruoga ginčijosi beveik dėl kiekvieno braukimo ir taisymo, tai matyti iš "Raštuose" pridėtų komentarų. Cenzūrai kliuvo ne tik politiniai dalykai, bet ir "nepadorūs intarpai"; pvz., išbraukta istorijėlė apie vokietį, kuris pakliuvo į lagerį "dėl neaiškių santykių su šeimininko telyčia" ir dėl to tapo politiniu kaliniu. Gadino mat rasę, bestija, - komentuoja tai knygoje B.Sruoga. (O susirašinėjimuose su cenzūra jis taip gina savo tekstą: "Na, jau, - kam gi šis posmelis braukti? <…> Juk knyga negi fariziejams bukvajiedams rašoma! Čiagi - jokios politikos!" (616 p.)). Piktinosi jis ir dėl kanceliarinių eufemizmų, kuriais jo vaizdingus žodžius keisdavo cenzoriai: "Kam susinti kalbą", - nesuprato rašytojas, kartais tiesiog prašydamas visai braukti skyrių, nes po iškupiūruotu variantu negalįs pasirašyti. Šis 1946 m. vykęs susirašinėjimas buvo gana beprasmis, - rašytojas mirė kitais metais, taip ir neišvydęs išspausdinto "Dievų miško". 1946 m. vykusiame Lietuvos rašytojų visuotiniame suvažiavime tuometinis Lietuvos Komunistų partijos CK sekretorius K.Preikšas savo pranešime taip apibūdino "Dievų mišką": "Sruogos knygoje tų stovyklų aprašymas yra <…> ciniškas šaipymasis iš vokiškųjų grobikų aukų. Autorius nė žodžio nepasako apie pasipriešinimo kovą, kuri, kaip <…> mes puikiai žinome, buvo vedama. <…> Atrodo, patys kaliniai yra kalti dėl visų vargų, o vokiškieji fašistiniai budeliai yra niekuo dėti. <…> Štai kodėl yra netikusi Sruogos knyga "Dievų miškas", ir štai kodėl gerai, kad ji neišėjo, nes išėjusi tebūtų naudinga tik priešams". (621 p.)

Galima juoktis, galima piktintis, galima prisiminti B.Sruogos tvirtinimą, kad kvailių skaičius begalinis… 1957 m. "Dievų miškas" visgi buvo išspausdintas, ir, beje, atstačius beveik visas kupiūras (visiškai nekupiūruotas tekstas pasirodė tik 1997 m., B.Sruogos "Raštuose"). Knyga išversta į daugelį kalbų, netgi į latvių, nors latvių portretas joje tikrai ne pats patraukliausias. Iškart prisimeni tą latvių "dzimdzi rim dzim dzim", kuris vesdavo iš kantrybės tiek lagerio prižiūrėtojus, tiek kitus kalinius. Čia apskritai daugybė posakių ar vaizdinių, kurie verti įsidėmėjimo. "Miutzen ab" ir "Miutzen auf", virdulio poza, mušeikizmo filosofija, tai, kad "kulkos vis dėlto metalinis daiktas, žymiai vertesnis už lavoną", "tvarkinga liaudis numirėliai", jų vartymas it kotletų, kad geriau keptų, vokietukai su šakėmis, kaip velniukai bešokinėjantys aplink dervos griovius, "pilvūzas su dvokiančia pypke", be abejo, klipatos klipatėlės, - visko neišvardinsi. Pabaigai nebent galima pacituoti, kaip B.Sruogai nesisekė įtikti esesininkui, tikrinančiam laiškus: už menkiausią nukrypimą nuo jam vienam žinomos normos rašytojo laiškai, taip laukiami laisvėje, keliaudavo į šiukšlių dėžę.

"Vieną laišką jis man konfiskuoja už tai, kad jame buvo parašyta: "Baisiai nuobodus biznis už surūdijusių vielų sėdėti…"

- Kaip tu drįsti rašyti, kad už surūdijusių vielų sėdi? Ar nieko kita ir nematai lageryje? Ar nematai, berželiai auga?

Vėl jis man sako: - Lauk! - Ir aš einu lauk.

Laišką perrašiau. Rašau: mūsų spygliuotų įelektrintų vielų tvora spindi žaižaruoja kaip sidabrinė, smulkiu cukrum apibarstyta. Už tvoros matyti trys berželiai, du kelmai ir vienas grybas.

- Tu, niekše, čia vėl pribjaurojai? Aš tave Majeriui apskųsiu!

Pingvinas Majeriui šį kartą buvo jau mane apskundęs, tik Majeris jam nieko nepagelbėjo.

- Aš tau sakiau, jog turi rašyti, kad esi sveikas…

- O kaipgi man daryti, jei aš iš tikrųjų sergu? Pone šarfiureri, ar nebūtum malonus pačiupinėti mano šoną?..

- Lauk! - šaukia jis man. Aš einu lauk ir rašau naują laišką: "Pagal veikiančius nuostatus esu sveikas…"

Pingvinas mano laišką, žinoma, suplėšo ir mane išveja lauk." (444 p.)

Talentinga...