Jeigu kas nors bando skaityti šią epopėją kaip įprastą fantastinį "bojevyką", tai jiems turėtų atsibosti po trijų - keturių, na, itin kantriems - penkių knygų. Iš pradžių siužetas gal ir griebia už gerklės netikėtais posūkiais, bet greitai nuo variacijų tema "atėjo gerietis, išdaužė daugybę blogiečių ir išėjo" pradeda imti žiovulys. O dar kai šito gero ištisi vienuolika tomų, tai net ranka nekyla atsiversti. Bet tai - klaidingas požiūris, bent aš tuo visiškai įsitikinęs!

"Sėlinančią mirtį" reikia skaityti kaip mokslinės fantastikos labiausiai nuvalkiotų klišių enciklopediją, tada viskas sudrimba į savo vietas. Užtemptas siužetas? Kam enciklopedijai tokia prabanga - orginalus siužetas? Vienuolika tomų? Plonesnių enciklopedijų niekas nerašo!

Taigi, mokslnės fantastikos klišių enciklopedija, kodinis pavadinimas - "Sėlinanti mirtis". Turinys:

1. Bent dešimt ateivių rasių, kiekvienas ras sau patinkančią. Visos itin išsivysčiusios, labai baisios ir kraugeriškos. Ir kiekviena "visiškai nesuvokiama žmogaus protui".
2. Kibererdvė su visais privalomais atributais: kažkodėl kiberžiurkėmis pervadintais hakeriais ir siaubingosiomis AI, dirbtinėmis išmintimis, norinčiomis sunaikinti žmoniją.
3. Net dvi modifikuotų žmonių rūšys: genetinėmis modifikacijomis išvesti vilkolakiai ir kiborgai - androidai hadenmenai, kurie, savaime aišku, nori užkariauti galaktiką.
4. Psionikai, telepatai, pirokinetai ir visų kitų rūšių patai bei kinetai, besislepiantys po autoriaus arba vertėjo jiems duotu itin orginaliu "elfų" vardu. Dideliais kiekiais - labai tinkama priemonė užkamšyti siužeto skyles.
5. Beveik visos kada nors sugalvotos ateities ir jau beveik dabarties technologijos: jėgos skydai, nanotechnika, teleportacija, klonavimas, hiperskrydžiai ir dar visos, kurias tik pajėgsite sugalvoti.
6. Standartinis neįprastų tolimų planetų ir vietovių rinkinys: gladiatorių arena, vagių ir plėšikų pasaulis, industrinis pasaulis padengtas metalo sluoksniu, pabaisų pilnos džiunglės, siaubingi ateivių požemiai ir galiausiai šis tas orginalaus - miela žaislų - robotų - žudikų planeta, kurią valdo Santa Klausas.
7. Didžioji baisioji Imperija valdoma pamišusios imperatorės, kilmingieji klanai, kontroliuojantys daugelį galaktikos planetų ir visą laiką besiriejantys tarpusavyje, ir, aišku, vergovinė santvarka.
8. Kosminių kreiserių mūšiai, bet jų tik keletas ir tie patys labai jau išsikvėpę.
9. Kovos kardais ir kitais šaltaisiais ginklais. Daug, labai daug, per daug, bet atlikta tikrai neblogai. Palyginus aštuntą ir devintą punktus, galima padaryti kai kurias išvadas apie autoriaus potraukius į tam tikras fantastikos atšakas. Priedo, kardai tikri, o ne kokie ten šviesiniai.
10. Standartiniai superherojai, kurie po apsilankymo paslaptingame senoviniame ateivių labirinte kiekvienas įgyja nuosavų X-meniškų galių: vienas teleportuojasi, kitas ugnim svaidosi, trečias iš viso gali išsikviesti savo kopijas iš alternatyvių realybių.

Aišku, tai dar ne viskas, bet daugiau nevardinsiu, o duosiu patarimą: jeigu parašėte kokį nors mokslinės fantastikos kūrinuką ir norite patikrinti, ar jūsų mintis orginali, perskaitykite "Sėlinančią mirtį" - ir jei nerasite nieko panašaus tai jūsų idėja orginali.

P.S. Visiems nepataisomiems romantikams kurie skaito knygas dėl meilės istorijų aprašymų. Neskaitykite šios knygos nes labai nusivilsite. Per visas vienuolika knygų pagrindinis herojus taip ir nesugeba užspausti pagrindinės herojės į kampą, drovus labai vargšelis.

P.P.S. Gal kas nors turėtumėte lietuviškų leidimų viršelius ir pasidalintumėte su redakcija?

Netgi praverčia praktiškai!

Pasaulio pabaiga - šį šeštadienį. Geros kloties!

Kai Sandmano komiksų rašytojas Neilas Gaimanas susideda su fantasy ir fantastikos humoristu Teriu Pratčetu, galima tikėtis visko - netgi Armagedono. Sunku pasakyti, katras iš autorių yra angelas Azirafalis (žr. angelų ir demonų vardų sarašą), pasiųstas į Žemę kreipti jos gyventojų dieviškąja linkme, o katras - demonas Kraulis, atsakingas už Ispanijos inkviziciją, nors ją pramiegojęs baruose. Šiaip ar taip, autoriai, kaip ir jų personažai, sudarė neagresijos paktą ir užsiėmė bendru darbu: sustabdyti artėjančią Apokalipsę, ėėė, parašyti knygą.

Taigi, pasaulio pabaiga - šeštadienį. O Azirafalis ir Kraulis nenorėtų, kad Žemė su jos laisvavaliais (t.y. turinčiais laisvą valią) gyventojais būtu sunaikinta. Tuo labiau, kad danguje ir pragare nėra jų mėgiamų priešpiečių Ritz Carltono viešbutyje, suši restoranų ir antikvarinių knygynų. Tačiau sutrukdyti Dangaus ir Pragaro paskutinį mūšį ne taip lengva. Ypač kai keturi Apokalipsės raiteliai jau pasibalnoję savo Harley Davidsonus, Antikristas sutikęs Pragaro Šunį, o neklystanti pranašautoja Agnė Nuter parašiusi: "Už Erelio Lizds didis Uosys nuvirs" (sakoma, kad tai išpranašavo Spalio Revoliuciją. O gal ir ne). Į šią košę įtraukiami ne tik Antikristas, Azirafalis bei Kraulis, bet ir profesionali Agnės įpėdinė Anatema Divais, raganų medžiotojas Niutonas Pulsiferis, mediumė Madam Treisi (ketvirtadieniais - pagal susitarimą), pragaro demonai Hasturas ir Liguras bei daug daug ateivių, tibetiečių, atlantų ir kitų būtybių. Juk Apokalipsė - gana globalus reiškinys.

"Geri ženklai" patiko tuo, kad ironija nėra pagrindinė kūrinio linija, dėl kurios aukojamas siužetas. Deja, daugelis autorių rašo juokingas istorijas ir parodijas vienu tikslu - parašyti kažką juokingo ar ciniško. Galbūt Pratčetas buvo paveiktas Gaimano, kurio knygos ("Neverwhere", "Stardust") dažniausiai aprašo paprastus ir kartu nepaprastus žmones, patekusius į fantastines aplinkybes. Kaip įmanoma nepamėgti Kraulio ir Azirafalio, išdavusių pragarą ir dangų dėl Žemės ir jos žmonių. Negi neįdomu atsidurti Antikristo kailyje ir bandyti nuspręsti, ar sunaikinti Žemę, ar išspręsti jos ekologines problemas. Gaimanui nestinga humoro, bet jis subtilus ir paslėptas, skirtingai nuo Pratčeto (Disko pasaulio ciklas). "Geri ženklai" suderina abiejų autorių stipriąsias puses: kandų Pratčeto humorą ir gyvą, greitą, bet į gilius gyvenimo klausimus dažnai pažvelgiantį Gaimano veiksmą. Nenuostabu, kad knyga perskaitoma vienu prisėdimu, kvatojantis iki ašarų, užmiršus miegą ir kakavą.

"Geri ženklai" yra šiek tiek angliška knyga - tiek savo humoru, tiek kalba, tiek veiksmo vieta, tiek kai kuriomis detalėmis, kurias ne anglams taip pat sunku suprasti, kaip ir "The Hitchhiker's Guide to the Galaxy". Bet dauguma epizodų juokingi visiems skaitytojams. O turistai turbūt jau seniai užplūdo Žemąjį Tadfieldą, beieškodami Antikristo ir tiksliųjų Agnės Nuter pranašysčių knygų. Anglijos automobilių gamintojai turbūt serijomis gamina bentlius, kurių magnetofonai bet kokią muziką paverčia "Queen" dainomis, o antys Šv. Džeimso parke neatsigina nuo angelų, demonų ir juos persekiojančių žurnalistų. Na, bet dar neturėjusiems progos aplankyti visas šias vietas neverta graužtis: Teris Gilliamas ( "Monty Python", "Time Bandits", "The Adventures of Baron Munchausen", "Twelve monkeys") jau šiais metais turėtų baigti statyti filmą pagal šią knygą, tad visa tai pamatysime ir mes. O iki to teks pasitenkinti Pratčeto ir Gaimano pranašyste, kuri perspėja: Nebandykite Pasaulio Pabaigos namie!

Redakcija pasilieka teisę keisti pasaulio pabaigos datą...

Besilankantys mūsų puslapyje ir knygynuose turbūt jau ne kartą atkreipė dėmesį į "Vilko tako" leidinius - įspūdingų kelionių aprašymus, net serijos pavadinimas dvelkia kažkada skaitytais - suskaitytais "Horizontais"… Na, o nelabai seniai išėjo jau ketvirtoji šios serijos knyga - ir vėl apie kalnus, ir vėl nežinomus! Ech, kas gi daugiau, jeigu ne kalnai, taip pažadina romantikos ilgesį? Romantikos, kuri dažnai atmiešiama mirties alsavimu tiesiai tau į veidą, ypač jeigu tu esi alpinistas ir repečkojiesi į visokius K2, Forakerius, Everestus... Gaila, šią knygą turėjo apžvelgti žmogus, kuris ir pats, berods, ragavęs kalnų, tačiau įsipareigojimai leidyklai - mūsų draugams - lėmė, kad nebegalėjome ilgai laukti, todėl aprašymo ryžausi imtis aš, nors kalnuose teko keliauti tik keletą sykių ir tai, žinoma, nebuvo Everestai… O ši knyga - ne tik apie keliones. Ne veltui ji vadinasi "Pavojaus zonoje" (vos ne kaip šlykščioji LNK "Pavojinga zona", ar ne?) Ji apie tokias keliones, kurios per plauką nesibaigė tragedijomis. Ne atsitiktinai pavadinimą papildo prierašas "Neįtikėtinos alpinistų kančių istorijos". Deja, nėra jos neįtikėtinos, labiau - netgi visai ir skaudžiai tikėtinos.

Taigi, knyga susideda iš įvadinio ir trijų didesnių dokumentinių - publicistinių pasakojimų apie alpinistus, kuriems tiesiog… Pasisekė. Nes ką kitą galima pasakyti apie Kolbį Kombsą, vienintelį likusį gyvą, nors ir žiauriai sužalotą, kai lavina nušlavė ir jį, ir draugus, bet, neįtikėtinomis valios pastangomis, sugebėjusį grįžti į stovyklą; apie Skotą Fišerį, dar nesugijusia ranka šturmavusį kalną - žudiką "K2" Pakistane ir sugebėjusį ne tik į jį įkopti, bet ir išgelbėti mirštantį kolegą alpinistą? Apie knygos autorių, Peterį Potterfieldą, kritusį nuo uolos apie 40 m., kažkokiu stebuklu išlikusį gyvą, tačiau sumaitotą ir turintį laukti gelbėtojų ant siaurutės atbrailos, kai iš sumaltos rankos trykšta kraujas… Brrr! Ir ko tie žmonės trenkiasi į kalnus?!

Ne, autorius neduoda aiškaus atsakymo į šį klausimą ir, berods, nesiekia skaitytojo išgąsdinti gana detaliais kančių ir sunkumų aprašymais, tačiau be didelių pagrąžinimų pateikia kaip būna, o būna labai, labai skaudžiai. Truputį pacituosiu:

"Tėškiausi į uolos sieną. Smūgis užgniaužė kvapą. Girdėjau, kaip lūžta kaulai. Smūgis buvo stiprus, o skausmas - klaikus. Netrukus trenkiausi vėl ir kitas smūgis buvo blogesnis nei pirmasis. Jutau, kaip kairiajame petyje lūžta dar sveiki kaulai, girdėjau jų traškėjimą ir jaučiau, kad pasiduodu. Buvo siaubinga. "Tai štai kaip tai atrodo", - pagalvojau. Po antrojo susidūrimo ritausi kūliai. Šalmas daužėsi į akmenis, girdėjau lyg bombų sprogimus, kūnas mėtėsi lyg talžomas kūju. <…> Atrodė, kad krentu labai ilgai. Protą paralyžiavo baimė, krentant ją keitė siaubas. Negi šitaip užsimušiu ir taip mirsiu? Supratau, kad šiaip sau nesustosiu. Smūgiai tęsėsi, tačiau keista, protas liko šviesus, sąmonės nepraradau. Vis galvojau apie Aną, troškau, kad viskas, kas vyksta, vyktų ne su manimi. Gal čia sapnas, kliedesys? Ne, būtent aš rituosi nuo uolos ir esu ties mirties riba. "Dar vienas alpinistas žuvo, - pagalvojau. - Kaltų nėra, tik jis pats. Bus pastraipa Seatle Times laikraštyje." Visuomet jas perskaitau."

Žinoma, šios istorijos nėra vien tik ištisinės alpinistų kančios ir jų detalus aprašymas. Tai ir valia, didvyriškumas, užsispyrimas, alpinizmo detalės, kalnų grožis… Tačiau nuolatinis pavojus, grėsmė, baimė - dominuoja. Ir tikrai geriau pasijunti, kai prisikapstai prie kiekvienos istorijos epilogo, nors kartais jis dar ir virsta kažkuriems veikėjams nekrologu. Turbūt mažai kam bus naujiena, jeigu pasakysiu, jog procentiškai daugiau alpinistų žūsta leisdamiesi, negu kopdami… Žinoma, šią knygą vienaip skaitys tie, kuriems žodžiai "žumaras" (o kodėl ne "žmaras", kaip sako dauguma lietuvių?), "katės" arba "geležys" reikš šiek tiek ką kitą, nei asociaciją su garsiu dviratininku, jaunesniuosius liūtų pusbrolius arba kompiuterio dėžę, ir tie, kurie galbūt niekada nebuvo kalnuose, nedėvėjo apraišų, nelaikė rankose ledkirčio, tačiau manau, kad ji įdomi turėtų būti ir pirmiesiems, ir antriesiems.

Taigi, medžiaga labai įdomi. Ypač tinkama skaityti laukiant eilėse tarp žmonių, patikėjusių nauja bankų krize - laikas bėga nepastebimai, o ir nerviniesi dėl visai kitų priežasčių. Tačiau vienas dalykas man nelabai patiko - tai vertimas, ypatingai pirmų dviejų istorijų. Nežinau, ar originalus tekstas buvo "sunkaus stiliaus", ar vertėja nepasistengė, tačiau šioje zonoje tikrai kažkas šlubuoja, bet bent ne tiek, kad padėtum knygą į šalį!

Įdomu. Netgi labai!

Ponios ir ponai! Panelės ir ponaičiai! Jeigu raidės GLF Jums nieko nesako, reiškia, tamstos nežinote vieno esminio fakto - Lietuvoje vyksta tik vienas kasmetinis literatūrinės prozos konkursas, kurio laimėtojai turi teisę išvysti savo kūrinius popieriuje, ir tas konkursas - tai Geriausia Lietuvos fantastika, pergalingą žygį per Marijos žemę pradėjęs 1997 m. Šįmet - pirmasis konkurso jubiliejus, penkeri metai. Ir kai pagalvoji, kad jau penkeri metai - imi suprasti, kiek tai daug! Per penkerius metus prasidėjo ir baigėsi pirmasis ir antrasis pasauliniai karai, penkeriems metams rinkome prezidentus, penkerius metus energingai baladojomės į Europos Sąjungos duris, augome, senome, o jie, fantastai, vis rašė ir rašė. Rašė ir rašė, kiekvienais metais išgimdydami po vieną GLFą. Po vieną GLFą, kai kiti Lietuvos rašytojai papylė į knygynus ir meilės romanus, ir trilerius, ir lietuviškus detektyvus, ir lietuvišką "černūchą", o vieninteliai fantastai išspausdavo tik GLFą. Tad net garbingas jubiliejus ir vėl kelia melancholiškus dūmojimus - o stambios formos, formos stambios - romanai, apysakos - kur? Kada knygynų lentynomis šiuoliuos lietuviška fantasy ir girgždės mokslinė fantastika? Gasdins lietuviškas siaubas? Kur mūsų Heinleinai, Tolkienai ir Kingai? Ak, kaip nusibodo jau penketą metų kelti tuos pačius klausimus… Geriau jau pavartykime penktąjį tomą.

Kaip bebūtų keista, nemažai negirdėtų arba mažiau girdėtų pavardžių! Po pernykščio rinkinio, kuriame "naujokus" atstovavo vienintelis Rolandas Petkevičius, o visi kiti buvo iš Prano Šarpnickio užvadintos senosios "naujosios bangos" gvardijos, čia regime ir nematytus - neskaitytus Edą Gruzdą, Tomą Petrusevičių, o daugelis - ir Mirmeką Albą, Stasį Šarpnickį (berods teturėjusį porą publikacijų "Imperijoje") bei Hertą Matulionytę. Tikrų senbuvių - vos du. Tai Gediminas Kulikauskas ir Justinas Žilinskas. Tad gal ir atiduosime privalomą pagarbą šiems pakriošusiems veteranams ir pradėsime nuo jų, ypač atkreipiant dėmesį į tai, kad abu senukai sėdi savo jau kadais pasirinktose vežėčiose: Kulikauskas porina mistinę istoriją, o liesi Žilinsko pečiai palinkę po MF kryžiumi. Taigi, "Kaip Gliuklichas ir Nehepas laimės ieškojo" turi visus požymius, būdingus geram G. Kulikausko apsakymui: tai įdomus siužetas, smagios detalės (tik ne prancūziškų automobilių mylėtojams!), idėja nors ir neverčia iš koto, tačiau realizuota maloniai ir kokybiškai. O štai J. Žilinsko potraukis rašyti DAUG jau gali pradėti erzinti - metas būtų apsispręsti. Jeigu nemoki rašyti trumpai - gal geriau iš viso mesti tuos apsakymus?! Nes dabar - nei rūta, nei mėta: užmojis vertas romano, o sukištas į apysaką. Beje, "Lede" - vienintelis grynos MF atstovas šiame rinkinyje. Apie ką - pasiskaitysit, galima tik pasakyti, kad tolimosios kosmoso ekspedicijos laive kažkas nutiko. Aišku, kažkas blogo.

Taigi, senbuviai ilsisi ramybėje. Atėjo metas naujokams - nors, kai pasižvalgai, ar labai čia didelė naujokė yra Herta Matulionytė, kurios sąskaitoje jau dvi vaikiškos fantastinės apysakėlės - knygos "Žaidimo valdovas" ir "Demonas Mufikas", arba Mirmeka Alba, kurios "Karžygys languotomis kelnėmis" (škotas kiba?) per praėjusių metų Lituaniconą buvo išrinktas geriausiu pernykščiu apsakymu? Be to, šios damos buvo publikuotos ir "Dorado" klubo leidinuke "Už realybės durų 2002"… Tad visai nekeista, kad H. Matulionytės "Taalo žūtis" irgi tokios apimties, kad galėtų būti ir atskiras leidinys. Beje, dar ir keletą metų slėptas stalčiaus gilumoje, tik dabar pagaliau išreikalautas į dienos šviesą. Pradžioje - lyg ir masyvi tautinė fantasy (!), padvelkia senosios, pagoniškos Lietuvos dvasia, alkomis, aukurais, dangų raižo aitvarai, po klėčių kampus slapstosi kaukai... Ir staiga - trach - tibidoch, žirte pažyra netikėtumai, įtampa, drama, tragedija… Spręsti jums, bet mano įsitikinimu, GLFas jau senokai matė tokį šiltą ir gražų kūrinį, kaip senokai GLFas regėjo ir tokias mielas trumputes istorijas, kurių pažėrė Mirmeka Alba. "Gimęs skraidyti" - tiesiog pritrenkia idėja, "…Erdviame kamabaryje" - atgaiva skaitantiems ne tik fantastiką, bet ir poeziją, "Kontaktas" - oi atsargiai su vabalais ir kitais soliteriniais vabzdžiais… Beje, vos nepamiršau - H. Matulionytės plunksnai priklauso ir rinkinį užbaigiantis "DMT - 2". Juo autorė jau pasikėsina į G. Kulikausko valdas (pamenate, būtent jam garsioji Juodoji Gyvatė uždėjo mistikos karaliaus karūną) - niūroka, haliucinogeniška istorija, nuteikianti nelabai optimistiškai. Na, ir dar iš pusiau naujokų - Stasys Šarpnickis, "Tėve mūsų" - labai jau sąmonės srautas. Bet toks geras sąmonės srautas. Tegul srovena.

Taip… Ir štai metas pakedanti plunksneles tikriems naujokams - Tomui Petrusevičiui ir Edui Gruzdui. R. Maskoliūnas apie lietuvius, rašančius fantastiką yra pasakęs maždaug taip: arba problemos su idėjomis, arba problemos su rašymu. Nei vienas iš šių priekaištų netinka E. Gruzdui. Stipri, vėl beveik tautinė fantasy. Aišku, velniai gal kiek kitokie, nei mes įpratę juos regėti, bet nuo to - ne prastesni. Tačiau siužetas suregztas smagiai, kalba gyva ir turtinga (oi, ne visi taip puikiai išnaudoja gimtos kalbos ypatumus!). Geras debiutas. O T. Petrusevičiaus literatūrinės kojos kol kas drebančios - idėja gal ir nebloga, bet realizavimas… Tačiau juk konkurso tikslas - ugdyti rašančius, tad reikia pamatyti ir tai, nuo ko žmonės pradeda.

Taip… Ką dar pamiršome? A… Premijos! Kas laimėtojai!? Ogi nusipirkitę knygelę didžiausiame Lietuvos Interneto knygyne "Patogu pirkti" arba pažiūrėkite čia.

Šis romanas - apie meilę. Jei tiksliau - apie meilę vaiduokliams, dėl kurios senjoras Rikardas Vakareza, argentinietis macho, tarsi nužengęs iš muilo operos, paaukoja viską - mylinčią sužadėtinę, didžiulį iš tėvų paveldėtą turtą, užtikrintą ramų gyvenimą.

Ir viskas dėl to, kad senjorui Vakarezai pradėjo sapnuotis keisti sapnai, kuriu jam aplinkybės niekaip neleido ignoruoti. Jo kelyje ima painiotis keisti seni indėnai, tvirtinantys, kad jis yra šamanas, o paskui ir dar keistesnė publika - psichoterapeutai (tai dabar jie nežmoniškai populiarūs, bet romano veiksmas vyksta XX a. 30-ajame dešimtmetyje, kai profesija žengė pirmuosius nedrąsius žingsnius). Įtikintas (o gal visai susipainiojęs), kad jo sapnai pernelyg realūs, kad būtų vien vaizduotės vaisius, susidurdamas su visokiausiais to įrodymais, Vakareza ryžtasi kelionei i Graikiją, kur, anot jo sapnų, jo būtinai laukia prieš tūkstantį metų prarasta meilė...

Šis romanas patrauklus ne tiek amžinai nelaimingos meilės motyvu, kiek smulkiomis, neįkyriai pateikiamomis detalėmis - apie Argentinos istoriją (gi buvo laikai, kai lietuviai ten masiškai emigravo, ir knygoje pasidaro aišku, kodėl - kažkada Argentina buvo toks pats Eldoradas, kaip dabar JAV), apie psichologiją, apie archeologiją. Šie rimti mokslai įsipina i siužetą, darydami meilės istoriją patrauklesnę ir realistiškesnę; jie lengvai, tarsi netyčia, įpinami i siužetą, jo neapsunkindami ir nesudarydami bereikalingumo įspūdžio, bet būtent dėl tokio pateikimo jie įstringa atmintyje.

Meilės istorija taip pat savotiškai reali. Tai yra, niekada negali būti garantuotas, kad tavo prieš tūkstantį metų prarastoji pusė taip pat tave sapnuoja ir ilgisi. Greičiausiai taip nėra - ir, matyt, taip ir reikia, turint omeny pagrindinę kūrinio mintį, kad tokia likimo nepaisanti meilė gerai baigtis negali.

"- [...] Tau niekada nekilo klausimas,kad galima gyventi kelis gyvenimus?

- Žinoma. Manau, kad daugelis žmonių savęs to klausia ir klausė.

- Ir tavo išvada?

- Tai paslaptis. Bet net jei tai ir būtų tiesa, tokia mintis man būtų nepakeliama. Kodėl reikia gyventi amžinai kitų kailyje?

- Hinduistai apie tai turi sukūrę visa teoriją.

- Taip taip, žinau. Po kiekvieno gyvenimo tampi vis geresnis, ramesnis, išmintingesnis, kyli aukštyn, artėji prie pilnatvės. Jei nori žinoti mano nuomonę, man tai primena tokią vietą, kur kiekvienas atsineša, kas jam patinka. Ar prisimeni Izabele Chuarez?

- Ministro žmoną?

- Ta pačią. Ji aistringai domėjosi šiais klausimais. Viena diena ji pasikvietė mane i spiritizmo seansą. Ten buvo mediumas ir kokiu dešimt moterų, kurios visos prisiekinėjo gyvenusios ir kitus gyvenimus. Ir nė viena, ar girdi, nė viena tu poniu anksčiau nebuvo buvusi tarnaitė ar varguolė. Visos be išimties buvo buvusios didžiosios acteku žynės, iš Montesumos giminės ar Nefertitės. Mediumas, savaime suprantama, jau gyveno ketvirtą gyvenimą. Ankstesniuose gyvenimuose jis buvo paeiliui Ramzis II, Sokratas, generolas Kusteris ir dar kažkoks žymus asmuo, jau nepamenu koks.

- Aš klystu? Tu visai tuo netiki?

- Patikėčiau, jei kurią dieną sutikčiau žmogų,kuris papasakotų man apie savo ankstesnį gyvenimą ir suteiktų informacijos, kurią jis vienas galėtų suteikti ir kuri paskui galėtų būti moksliškai įrodyta."

Gražu... Meilė...

Žudikų Gildija Ankh-Morporko mieste turi reputaciją. Ne tik dėl to, kad gildijos pavadinimas jau savaime yra tam tikra reputacija, bet ir dėl to, kad suteikia visapusišką išsilavinimą: niekada negali žmogus žinoti, ko prireiks tokioje profesijoje. Todėl savo vaikus čionai siunčia ne tik žudikai iš prigimties (o žudikų iš pašaukimo Gildija aplamai vengia priimti. Neprofesionalu gi), bet ir pirkliai, žyniai bei karaliai.

Ypač karaliai - juk karališko kraujo palikuonims ypač reikalingas geras išsilavinimas, o negi siųsi sosto įpėdinį pas Vagis ar Juokdarius? Tuo labiau kad, žinant karališką gyvenimą, įgytos žinios dažnai pritaikomos praktikoje. Netgi jei širdis nelinksta prie profesijos, kaip nutiko šios istorijos herojui Tepikaimonui XXVIII, draugams tiesiog Tepikui, ko išmoksi, ant pečių nenešiosi. Ypač jei esi faraonas iš Dželibeibio, siauros valstybėlės, kurioje dievų, jų tarnų ir piramidžių - ypač piramidžių - daugiau nei gyventojų. O jei dar miestietiškas gyvenimo būdas ir karštas jaunas kraujas nori permainų (miegoti normaliuose, ne akmeniniuose pataluose ir turėti normalią santechiką)? O jei dar vietos žyniai niekaip nenori suprasti, kad faraonui priklauso būti faktiniam, o ne nominaliam valdovui? O jei miręs tėvas, Tepikaimonas XXVII, visiškai nenori būti mumifikuotas ir priešinasi tam, kiek tik leidžia jo vaiduokliškas statusas? O jei vieną dieną visa karalystė, neatlaikiusi magiško piramidžių svorio, paima ir susivynioja i kažkokį matematinį fenomeną, kurio išspręsti taip paprastai nesugeba net didžiausias matematikos autoritetas (vardas: Tu, Bjaurybe! rasė: kupranugaris)?

Bet neverta bijoti - Tepikas nugalės visas kliūtis, padedamas savojo išsilavinimo, o taip pat savo studijų laikų draugų, Efebos filosofų, Tu, Bjaurybės! ir savo tėvo mylimiausios vergės, ir paskutinę minutę prieš karą grąžins pasiklydusią dimensijose karalystę i jos teisėtą vieta.

Šioje knygoje, be įprastų fantasy stereotipų, nuo Pratchetto kliūna popsiniam Egipto įsivaizdavimui ir naiviam nenugalimam tikėjimui piramidžių stebuklinga galia. Kaip visada, su budingu išradingumu ir sąmoju.

"Nykštys palietė du pirštus, ir liesa daktaro Cruces, vyriausiojo mokytojo, figūra palinko virš susijaudinusių berniukų.

- Mes neužmušinėjame, - daktaro balsas buvo tylus, ir jis niekada jo nekėlė, bet mokėjo suteikti balsui skambesį, kurio nenustelbdavo joks uraganas.

- Mes nevykdome egzekucijų. Mes neskerdžiame. Mes niekada, būkite tikri, niekada nekankiname. Mes nevykdome nusikaltimų iš aistros, neapykantos ar bevertės naudos. Mes nedarome to iš potraukio žudyti, ar dėl kažkokio vidinio poreikio patenkinimo, nei dėl niekingo pranašumo ar tikėjimo; pasakysiu jums, ponai, kad visos šios priežastys yra labai įtartinos. Pažvelkite i veidą žmogui, galinčiam jus užmušti dėl tikėjimo, ir jūsų nosys pajus šlykštų tvaiką. Paklausykite kalbos, kurstančios į šventą karą, ir, aš jus tikinu, išgirsite blogio žvynų dzingsėjimą ir jo bjaurios uodegos vilkimosi per kalbos tyrumą garsą.

- Ne, mes darome tai dėl pinigų.

- Ir kadangi aukščiau visko mes vertinam žmogaus gyvybę, mes tai darome dėl labai didelių pinigų.

- Vargu ar gali egzistuoti tyresnė priežastis, tokia apvalyta nuo apsimetinėjimo.

- Nil Mortifi, Sine Lucre. Prisiminkite. Nežudykite be užmokesčio. Daktaras padarė trumpą pauzę.

- Ir visada išrašykite sąskaitą, - pridūrė."

Ką čia daug ir aiškinti...

Prieš metukus - kitus tiesiog furorą tarp skaitytojų, ypatingai švelniosios lyties, sukėlė garsusis „Bridžitos Džouns dienoraštis", sublizgėjęs „gyvenimišku humoru", kurio dabar dažniau kupinos ne knygos, o įvairūs TV serialai - „Seksas ir miestas", „Eli Makbyl", „D.r.a.u.g.a.i." ir kt. Tiesa, įdomu pastebėti, kad humoristinės ir satyrinės knygos dažnai rašomos kaip dienoraščiai - prisiminkime kad ir Jerome K. Jerome „Trise valtimi neskaitant šuns". Turbūt, dienoraštis tinkama forma juokauti - pirmasis asmuo, kartais net intymios smulkmenos, herojus tampa artimas ir suprantamas, nesvarbu net, kad tam herojui - tik 13 metų… Juk visi tokie buvom ir visiems panašūs dalykai rūpėjo.

Taigi, Adrianas Moulas. Proletariškos britų šeimos atstovas (tik pagalvokite, britų - ir ne karališkosios, ne aristokratiškos, o proletariškos!) - proletarai, deja, sunkiai tempia savo grandines, be kurių neturi ką prarasti, tad gyvena gana vargingai, tačiau cigaretėms ir alkoholiui - užtenka, be to, sugeba įsivelti į nesantuokinius romanus, prarasti darbus, galiausiai - pakvimpa skyrybomis, o kur dar netikėtas kūdikis?! Na, o tada sūnui lieka… Dienoraštis. Adrianas nelabai patenkintas savo būtimi, be to, paauglys staiga suvokia, kad jis - ne bet kas, o vienintelis intelektualas šioje šeimoje, todėl į pasaulį žiūri daug rimčiau. Be to, prasideda didelis vertybių persistumdymas - mat į vieną pasaulėžiūros formavimo konsultantų staiga ima brautis „geriausias draugas", be abejo, labiausiai besidomintis merginomis, pirmiausia - didžiąja Adriano meile Pandora Braitvait; pasaulėžiūrai formuotis taip pat padeda pasaulinės literatūros klasika, kurios knygas Adrianas ryja vieną po kitos, na, ir, žinoma, gyvenimiška patirtis, susidedanti ne tik iš šeimos ir giminių, bet ir draugų, senojo Berto Baksterio, britiškų taisyklių mokyklos ir kt. Be abejo, iš tokių gyvenimo konsultantų gimsta daug smagaus humoro - dažniausiai sodriai britiško ir neįmanomai juokingo. Čia niekaip neišsiversi be citatų, kurias galima traukti iš bet kur:

Apie šeimą: „Mama lanko moterų saviraiškos kursus. Vyrų ten nepriima. Paklausiau tėvą, ką reiškia „saviraiška". Jis atsakė: „Dievai žino, bet ir kas tai bebūtų, man nieko gero nežada." (p. 43); apie meilę: „Mudu su Pandora džiaugiamės rudens pabaiga, vaikštome kartu po lapus ir uostome laužų dūmus. Šiemet pirmi metai, kai eidamas pro kaštoną nemetu į jo šakas pagalio. Pandora sako, kad aš labai greitai bręstu." (p. 131); apie protestus mokykloje: „Raudonų Kojinių komitetas nusprendė kol kas nusileisti Skratonui. Raudonas kojines mes pasimauname po juodomis. Dėl to mums spaudžia batai, bet nekreipiame dėmesio, nes tai principų klausimas" (p. 93); apie politiką: „Pandora, Naidželis, Klerė Nelson ir aš susibūrėme į radikalų grupę. Pasivadinome „Brigada Pink". Aptariame tokius dalykus kaip karą (esame prieš jį); taiką (esame už ją); ir visišką kapitalistinės visuomenės žlugimą. Klerės Nelson tėvas yra kapitalistas: jis turi daržovių parduotuvę. Klerė mėgina jį įtikinti, kad dalintų pigų maistą bedarbiams, bet jis nesutinka. Jis kraunasi turtą iš jų badavimo!"; apie okultizmą: „Šįryt vonioje radau keistą prietaisą. Panašus į taimerį virti kiaušiniams. Ant dėžutės buvo parašyta „Prediktorius". Viliuosi, kad mama dar nenuklydo į okultizmą." (p. 212); na, ir pagaliau - apie kūną: „Šįryt iš Pandoros gavau šitokį laišką: „Adrianai, rašau, norėdama apibrėžti mūsų santykius. Kadaise mūsų meilė buvo dvasinė. Mus jungė bendras požiūris į literatūrą ir meną, bet tu, Adrianai, pasikeitei. Pradėjai liguistai domėtis mano kūnu. Tavo prašymas pamatyti mano kairę krūtį vakar galutinai įtikino mane, kad turime skirtis. Neieškok su manim kontakto. Pandora Braitvait" (p. 221), ak, argi ne britiška?!

Nors, žinoma, galbūt jums, kai tiesiog išplėšiau frazes iš konteksto, tai nėra humoro viršūnė, bet, patikėkite, bendrame knygos audinyje jos veja viena kitą ir verčia nevalingai kikenti, verčiant puslapį po puslapio. Autorė smagiai žaidžia su politikos, pasaulėžiūros, buities aktualijomis, neatplėšiamai prikaustydama prie teksto. Knygą skaityti nepaprastai lengva, tačiau, deja, yra rizika, kad atsivertus 11 valandą vakaro, nenueisite miegoti be trijų - mat čia nėra įprastinių skyrių, dalių ar pan., kas taip padeda, kai reikia nuspręsti baigti skaitymus! O ir baigiasi knyga kaip tikras dienoraštis - tik viens ir viskas.

Tradicinis patarimas - čiupkit, neturėtumėte gailėtis. Beje, yra išleistas ir Adriano Moulo dienoraščio pratęsimas - „Kapučino metai", kai Adrianas jau suaugęs. Skaityti neteko, bet teko girdėti, kad pirmosiom knygom vis dėlto neprilygsta…

Linksmaplaučiams

Ši knyga - anaiptol ne detektyvas, kaip galėtų pasirodyti iš pavadinimo. Ir tai, kad nemažai veiksmo vyksta nuovadoje, ir kad čia nagrinėjamos vagystės ir žmogžudystės, nieko nereiškia. Straipsnio apie knygą autorius S.Repečka vadina ją "absurdo, parodijos bei alegorijos grynuoliu", aš pasakyčiau, kad tai tiesiog pirmarūšis kliedesys. Vien ko verta mintis, kad, dažnai važinėdamas dviračiu, žmogus pamažu sudviratėja, o dviratis ima žmogėti! Panašus procesas vyksta ir per daug jodinėjant arkliu. Ir net vaikštant žeme. Beje, savotiškų minčių čia galima aptikti ir apie pačią Žemę. Tarkim, remiantis labai savotiško filosofo (taip ir nepavyko išsiaiškinti, tikro ar išgalvoto) de Selbio teorijomis, teigiama, kad mūsų planeta - visai ne rutulio, o dešros pavidalo. Tik žmonės vaikšto vien skrituliniu jos perimetru, nemokėdami rasti "antrosios krypties". O štai jei atrastų, žmonijai atsivertų naujų išgyvenimų pasaulis… Fantastiškomis idėjomis ši knyga tiesiog knibžda. Ir visos jos tokios iš pažiūros logiškos, kad mielai priimi jas už gryną pinigą, net nepastebėdamas, kaip esi velkamas į tokį absurdą, kuris jau ribojasi su absurdo parodija.

Siužetas iš pradžių tikrai primena detektyvinę istoriją. Herojus ir jo draugas nusprendžia nukneckinti vieną žmogų, kad pasisavintų jo pinigus. Pamažu pripranta prie tos minties. Be ypatingų kančių ir apmąstymų "o kas toliau", vieną tamsų vakarą tą ir padaro (kastuvu, kastuvu…). Tačiau dėžę su pinigais minėtasis draugas "dėl visa ko" paslepia. Ir kai po ilgo laiko pasako, kur jos ieškoti, veikėjas velionio name po grindimis randa anaiptol ne pinigus. Kažkas nenusakomo staiga pasikeičia ore, ir be jokio perspėjimo ima dėtis keisčiausi dalykai. Visų pirma jis pamato prie stalo sėdintį patį velionį… Visų antra, pajunta savyje kalbant kažką, ką jis pavadina Džo, - lyg ir savo sielą, bandančią patarinėti ir liepiančią įsiklausyti, nors pakankamai kaprizingą. Tai Džo padeda prakalbinti velionį, kuris labai rimtai papasakoja apie tai, kuo žodis "Ne" geresnis už "Taip". Taip pat rimtai jis praneša, kad kiekvienas žmogus nuo gimimo dėvi iš vėjo nuaustus marškinėlius; per kiekvieną gimtadienį gauni dar vienerius, ir kuo jie šviesesni, tuo ilgiau gyvenama. Herojus (jis pamiršo savo vardą, todėl kitaip vadinti ir negaliu) pasiteirauja, kas tuo rūpinasi. Tada gyvutėlis numirėlis siūlo jam susirasti policininkus, kurie sugeba matyti vėjo spalvas ir kitokius neįtikėtinus dalykus. Herojus iškeliauja ieškoti nuovados. Šiaip jau jam labiausiai rūpi, kur dingo juodoji dėžė su pinigais, bet nusprendžia pameluoti, kad jam pavogė auksinį laikrodį. Ir tai policininkams sukelia beveik šoką. Pasirodo, apylinkėje pagrindinis vagysčių objektas - dviratis.

Darbai, kuriais užsiima policininkai, jų kalbos ir išradimai - labai, labai neįprasti. Bet viskas aprašyta taip konkrečiai, kad net nebeatrodo neįtikėtini. Tai tarsi duotybė, kuri egzistuoja nepriklausomai nuo mūsų požiūrio. Policininkas Makruskinas gamina dėželes, mažėjančias iki neįmanomumo ir ietį, kuri tokia smaili, kad jos smaigalys negali įdurti, - tik vėliau prasidedantis sustorėjimas. Policininkas Plakas savo dviratį laiko užrakinęs kameroje, kad tasai negalėtų klaidžioti be jo žinios. Policininkas Foksas išprotėjo, kadangi apčiuopė vieną medžiagą, kurios neįmanoma nusakyti, - ji tokia, kokios neturėtų būti. Jie gali išgręžti šviesą, žino, kur yra liftas į amžinybę, ant lubų randa apylinkių žemėlapius ir prižiūri, kad grafystės žmonės pernelyg nesudviratėtų. Absurdiški pareigūnai, savo tiesiog stebuklingo absurdiškumo visai nematantys.

Beje, knygos stilius labai savotiškas. Tarkim, sakinys "Arčiau stovėjo namas, apsuptas trijų medžių ir būrelio naminių paukščių, kurie lesė, rovė šaknis ir garsiai ginčijosi atkakliai dėdami kiaušinius" (103 p.), - atrodo kaip nemokšiško stiliaus parodijavimas, visai rimtu veidu, neišsiduodant. Personažai dažnai kalba tokiomis frazėmis, lyg būtų… tikri personažai (kas gryna teisybė, bet ar dažnai knygų veikėjai - tiksliau, knygų autoriai - tą pripažįsta ir neslepia?):

"- Ir kokių žingsnių ėmėtės, ir kiek jų? - sugergždė inspektorius.

- Ilgų žingsnių, ir žingsnių teisinga kryptimi, - ramiai atsakė seržantas." (p. 117)

Šią knygą airių rašytojas Flanas O'Brienas (tikroji pavardė - Brianas O'Nolenas) parašė 1939 m., bet leidėjas nesiryžo jos spausdinti. Dienos šviesą "Trečiasis policininkas" išvydo jau po autoriaus mirties, 1967 m., bet kūrinys atrodo visai šiuolaikiškai. Nors užkietėjusiems realistams aš jo tikrai nesiūlyčiau. Reikia būti šiek tiek išprotėjusiam, kad mėgtum tokią literatūrą.

Pirmarūšis kliedesys

Ričardas Gavelis nesulaukė savo paskutinės knygos pasirodymo. Deja, giltinė, kuriai nemaža vietos buvo skirta ir šiame romane, nepasiteiravo leidyklos, pasirodė knyga, ar dar ne. Nors nežinia, ar tai būtų rūpėję pačiam rašytojui - R. Gavelis nebuvo panašus į tą, kuriam būtina šlovė, pripažinimas ir pagarba, nors, rodos, nei vieno, nei kito jam netrūko nuo pat išsivaduojančios lietuviškos literatūros bombos - "Vilniaus pokerio" laikų. Po to buvo ir "Vilniaus džiazas", ir "Jauno žmogaus memuarai", tada - "Paskutinė Žemės gyventojų karta", "Taikos balandis", "Septyni savižudybės būdai", ir štai netikėta pabaiga - "Sun Tzu gyvenimas šventajame Vilniaus mieste". Viskas prasidėjo nuo Vilniaus, viskas vyko Vilniuje, viskas pasibaigė Vilniumi - miestu - apgaviku, miestu - vaiduokliu, miestu - visata.

Ne, mano manymu, į paskutinįjį rašytojo darbą neverta žiūrėti kaip į testamentą ar pranašystę. Nors jis ir baigiasi mirtimi, tačiau nepanašus į parašytą žmogaus ranka, kurią vedžiotų pats likimas. Tai - šimtaprocentinis R. Gavelis - skaudžiai ironiškas, ciniškas ir sarkastiškas. Negailestingas. Išradingas. Nepaprastos fantazijos ir užmojo kūrėjas. Aišku, gausybė visokių skonių ir pakrypimų erotikos. Natūralistinio siurrealizmo (įdomu, galima taip sakyti?), tikrovės atspindžių.

Siužetas? Jis - beveik nesvarbus: tiesiog šventajame Vilniaus mieste gyvena Sun Tzu, žmogus, patapęs legendiniu kinų strategu, mąstytoju ir kariu, su šventu tikslu - naikinti Visatos rauges. Jis ne visados buvo Sun Tzu - kažkada jis buvo vaikas - vunderkindas, turėjo tėvus - motiną Gražiąją Rožę ir Pirmąjį tėvą - didįjį visatos dekonstruktorių, kaupusį keistą kolekciją iš atodūsių, driežažmogių, kitokių keistenybių, bet galiausiai netekusį galvos, kurią nupjovė subinveidžiai saugumiečiai - už disidentavimą... Mylėjo Vilniaus žydaitę Sarą Mejerovič, taip mylėjo, kad žvilgsniu pradegino jos dvišakumos gėlę. Preparavo kosmines Karoliniškių varles, tarp jų susirado savąją varlę - Laimą… O kai atėjo atgimimas - Antrasis tėvas įkalbėjo jį pasismeigti ant baslio Pirmojo tėvo galvą ir taip tapti visos Lietuvos numylėtiniu, valdžia tesidalinti tik su Jogaila Štombergu. Jiedu išrado lietuvių kaupiamojo idiotizmo dėsnį, šokdindavo glitųjį ministrą Mureiką (jūs gi žinote, kad deramai glitus ministras sulenda kam reikia į subinę neužkliūdamas ir negirgždėdamas…), lošdavo Vilniaus pokerį iš biudžeto, kontrabandos, žmonos… Bet svarbiausia - Levas Kovarskis jam atskleidė pilvo smegenų paslaptį, tad galiausiai jis suprato, kad tampa Sun Tzu ir pasitraukė į Vilniaus požemius, kad ten sukauptų dvylikos raugių, pačių didžiausių Visatos siaubūnų kokonų kolekciją…

Košmaras, kaip blankiai skamba toks perpasakojimas. Baisiau negu Geltonojo Imperatoriaus kariaunos atkartojami kitaveidrodinės pusės pasaulio judesiai… Tačiau jeigu kas nors paklaustų, apie ką gi šis paskutinis romanas, atsakyti būtų lygiai taip pat sunku, kaip ir atpasakoti. Lyg ir apie viską, ir nieką tuo pačiu. Juk daug nesuprasite, jeigu pasakysiu, kad jis apie veidrodžius, kurie yra vaginos bei akis, kurios yra peniai? Arba pasišlykštėsiu keistu Antrojo tėvo - biseksualo Alekso blizgėjimu sagėmis, panašiomis, kokias nešiojo Madlena Olbrait. Galiu prisiminti ir veido nekentimą, juk ir pačiam būna įspūdis, kad tas apykvailis, apvalutis veidas veidrodyje tiesiog negali būti mano veidas ir jį norisi maskuoti, grimuoti, keisti! O gal dar papasakoti apie šlubąją Eleną, kuri labai norėjo nusipjauti koją, bet teko pasitenkinti tik sausgyslių sugadinimu ir šlubumu, kurią būsimasis Sun Tzu "tvarkydavo" tiesiai ant Vyriausybės stalo, kaip ir tą šlubąją Lietuvą … Ne, geriau nemėginti apžvelgti Gavelio!

Trumpai tariant - man patiko. Patiko, nors kartais buvo šlykštu, kartais - nesuprantama, kam reikėjo taip grubiai pasityčioti iš jau mirusio žinomo, tikrai ne blogiausio žmogaus, bet dažnai- žavinga. Nes R. Gavelis moka įtraukti ir paskandinti fantazijų verpete, nesvarbu, rožinės jos ar dvokiančios. Tai puikus rašytojo Requiem pačiam sau.

Verta

"Murza pakilo, nedrąsiai priėjo prie kamaros durų, tyliai jas pravėrė ir atsargiai įsmuko į vidų, bet netrukus perbalęs ir išsigandęs it kulka šovė atgal.

- Ei, sakyk greičiau, kas ten yra? Raguotasis? - sukuždėjo etmonas, ir plėšikai čiupo ginklus.

- Ne, ne velnias! Bet dar blogiau! Tenai - karalaitė Anka! - baimingai sukriokė Murza."

p.77

Gal tik atsitiktinumas, kad iš šiuolaikinių centrinės Europos literatūros vaikams kūrinių man į rankas pakliūva tiek čekų knygų. Ir tai būtent autorinių pasakų knygos: K.Čapeko "Plėšiko pasakos" (liet. 1959 m.), O.Syrovatkos "Linksmos pasakos iš rankovės" (1980), M. Macoureko "Du šimtai senelių" (1994) ir, žinoma, nepamirštamos J.Lados "Išdaigų pasakos". Visos knygos nuotykingos, parašytos autorių, nestokojančių humoro ar fantazijos, bet "Išdaigų pasakos" vaikystėj man buvo numero uno tarp tokio žanro knygų. Tikrai smagu, kad neseniai ji perleista, ir net dėl pakeisto vaizdinio apipavidalinimo, kaip kad dažnai būna, bambėti nereikia: J.Lada savo knygas iliustruodavo pats, ir įsivaizduoti jas kitokias būtų sunku. Beje, būtent jo pieštas slibinas Kabraharas savo laiku atitiko mano slibino idealą. Tiesa, tik paveikslėlis, nes patsai žaliaodis į padorų slibiną visai nepanašus - mat užsieniuose prisigaudė netikusių įpročių: lakuotis nagus, vaipytis prieš veidrodėlį, tepti sparnus šikšnosparnio taukais ir skambinti gitara prie laužo. Na, gitarą dar galima atleisti, bet rausvai lakuoti nagai - tai jau virš visko! Bent taip manė jo motinėlė, sena ragana Kozimura, ir aš jai pritariu. Bet pramaniūgė karalaitė Anka vis dėlto sugebėjo panaudoti tą dabitą savo išgelbėjimo spektaklyje. Būtent ši istorija - plačiausiai ir, mano nuomone, įdomiausiai aprašyta knygoje.

Taigi, vienoje nuskurdusioje karalystėje, kurioje buvo vos devyni sodžiai (kaimai, jei kam neaišku), o konkrečiai - jos sostinėje Karališkojoje Lhotoje, gyveno karalius Antoninas Loiza Vienuoliktasis, karalienė Anastazija, rūmų dama teta Babačkova, visų galų meistras dėdė Vondra, vienas kitas tarnas ir, žinoma, karalaitė Anka. Nepasipūtus ir negodi buvo mergiūkštė, bet baisiai padykus, - na, kur tai matyta, užuot žąsis ganius, pačiai po svetimus žirnius ganytis ar iš po tėtušio sosto liežuvį užsienio pasiuntiniams rodyti! Štai apeliuodamas į tokį jos elgesį vienas Karališkosios Lhotos pirklių, Deimoras, įkalbėjo užsukusį į jo krautuvę kipšą Haramašą kišti karalaitę į maišą ir išnešti kur velniai žiemoja. Iš tiesų tai Deimorą tiesiog graužė pavydas, kad karalius lankosi ne pas jį, o pas konkurentą. Na, bet jei į tavo krautuvę užsuka kipšai tepalo kanopoms, tabokos ar degtinės, vandenis Brčalas ar ragana - nėr ko norėt, kad karalius sektų jų pavyzdžiu. Tik štai nelabasis, nučiupęs Anką, per vėlai prisiminė, jog ji, negana kad karališko kraujo asmuo, bet dar ir nepilnametė, tai yra, bausti ją privalo tėvai. Ką daryti? Velnias greit apsisprendė: iškratė apalpusią merginą per kaminą tiesiai į plėšikų Petrovskių trobelę, stūksojusią gūdžiam miške prie Odos kalno. Ir karalaitė bus nubausta, ir plėšikai, ir Deimoro žadėtosios už paslaugą pasukos nenuplauks...

O nuo čia prasideda istorija, į kurią įsilieja daug kitų: apie kiaušinį, kuris su draugais gyvulėliais laimės ieškojo (ir atėjo, vargšas, ne į senės, kurią galima išgyvendinti, trobelę, kaip girdėtoj pasakoj, o pas griežtąją Anką), ir apie minėtąjį slibiną, ir apie kaimyninės karalystės princą Vendeliną, kuris buvo atneštas Ankai tiesiogine prasme ant ragų, ir kuriam toji numatė gelbėtojo vaidmenį (iš karalaitės laiško tėvams: "nors jam šiek tiek trūksta, bet jo akys nuostabiai mėlynos lyg rugiagėlės" (p.87)) ir t.t. Plėšikai tikrai pasigailėjo pakliuvę karalaitei į nagus. Skaitant, kaip ji aprėdė juos visus žydrai baltomis jūrinikėmis ir suraitė garbanas, darosi graudu. Bet ką gi, jei jau patekai į tokią pasaką, turi kentėti iki galo, kaip sakė etmonas Šulė. Tuo labiau, kad Anka neketino grįžti namo it kokia pasiklydusi piemenė, o paskleidė gandus, jog yra pagrobta baisaus burtininko slibino, taigi, visiems teko laukti, kol atsiras proga jai "išsivaduoti". Kruopščiai sumanytas spektaklis šiek tiek sutriko dėl to, kad persiragavęs beržų sulos etmonas supainiojo arklį su slibinu, bet viskas baigėsi, kaip ir dera, laimingai.

Kitos knygos istorijos irgi nekraupina, negraudina ir pernelyg nemoralizuoja. Daugumos jų bruožas - simpatiškas mišinys iš tradicinių motyvų ir šiuolaikinio anturažo: raganos trobelėj stovi "prieštvaninis" radijas, karalaitės sprendžia kryžiažodžius, apie kelionę į pragarą nori statyti filmą Holivudas ir panašiai. Bet tai neatrodo dirbtina ar sarkastiška, tiesiog smagu, netikėta ir spalvinga.

Smagu!