Kas toks yra Viktoras Suvorovas ir kodėl vieni jį labai mėgsta, o kiti ne - nesikartosiu, apie tai galite truputį pasiskaityti kitų jo knygų - "Išvaduotojas", "Apsivalymas" apžvalgose. Pasakysiu tik tiek, kad man labai keista, jog "Akvariumas" - tai dar viena, mano kuklia nuomone, geriausia V. Suvorovo knyga, kuri iki šiol lietuviškai buvo pasirodžiusi tik kažkada labai seniai - "Lietuvos aido" puslapiuose. O juk knyga velniškai įdomi - ne kiekvieną dieną šnipas - dezertyras išleidžia memuarus apie tai, kaip jis nuo paprasto kareivuko tapo elitinės žvalgybos tarnybos - GRU (Glavnoe Razvedyvatel'noe Upravlenie, SSRS karo žvalgyba) - rezidentu…

"Akvariumas", vos pasirodęs, be abejo, sukėlė skandalą - anot pačio autoriaus, kas įeina į Akvariumą (taip vadinama GRU) tas išeina tik vienu keliu - per kaminą. Tik galima išeiti "s počestiami" arba taip, kaip būsimasis akvariumietis mato begarsiame filme - atmerktomis iš baimės akimis, viela priraišiotam prie neštuvų, suglamžytu kostiumu - tiesiai į raudoną krosnį… Gi Suvorovas drįso čiuožti į Vakarus nelaukęs kamino - kalbama, kad "Akvariume" jis netgi atskleidė aibę tarnybos, karinių ir valstybinių paslapčių (už tai - BK straipsnis "Tėvynės išdavimas", mirties nuosprendis), o veikėju prototipais naudojo realiai egzistuojančius asmenis, kartais net nekeitė jų pavardžių… Žinoma, sunku pasakyti - ar tai reklamos triukai, ar tikros žinios, bet kai tai rašo ne pats autorius, o jo kritikai (prieš porą metų pasirodė anti-leidinys "Akvariumas-2" - apie tikrąją GRU prigimtį ir didvyriškumą) - verta susimąstyti, galgi "Akvariume" ne tiek mažai tiesos?

Taigi, dar kartą - apie ką knyga? Apie vaikiną, kuris panoro tapti dideliu žmogumi. Kaip jis nuo paprasto karininko, vadovavusio tankų daliniui, tapo SPECNAZo diversantu, o vėliau - šnipu. Kaip jis mokėsi būti diversantu, mokėsi būti šnipu, kaip jis pradėjo nuo žemiausios šnipų grandinės - "aprūpinimo", kaip užlipo iki savarankiško šnipo ir kaip spruko iš šnipų valstybės. Daug detalių - kai kurių nelabai įtikėtinų (pvz., povandeninio ryšio technologijos). Daug psichologijos ir žmonių (generolo Kravcovo, Vitios draugų linijos). Daug įdomių pastebėjimų - pvz., apie balandžius, apie žmogaus prigimtį, apie šnipo duoną kasdieninę. Jokių smegenis temdančių džeimsbondiškų triukų, o jeigu ir triukai - artimi tikrovei… Pvz., ar žinote, kaip reikia šokti iš traukinio? Kodėl žuvo bat'ka Machno? Kaip su dviem pieštukais efektyviai kankinti pagautą šnipą? Kas yra "palaimintoji mirtis"? Kaip VFR fermeriai stiprino SSRS gynybinę galią? Kaip parduoti arbūzus? Na, ir, pagaliau, kaip paprastai verbuojami agentai naudojantis spaudos laisve? Kodėl gi SSRS agentai, pradėję dirbti užsienyje, masiškai nepalikdavo darbo liaudies žemės… Pavartykite, paieškokite atsakymų - tikriausiai nenusivilsite.

Kuo ypač paperka šie memuarai, jeigu tai galima vadinti memuaristika? Vėl gi - ankstyvojo Suvorovo nepretenzingumu. Čia autorius nenori įkyriai įsiūlyti savo tiesos, čia jis pasakoja - nepaprastai patraukliai, labai įdomiai. Sunku pasakyti, kiek čia Tiesos didžiaja raide, bet patikėti labai lengva. Neatrodo nei ta diversantų ir šnipų rengimo sistema išgalvota, nei operacijos netikros, nors ar man spręsti…

Beje, tik ką pamačiau, kad pasirodė nauja knyga - šįsyk apie maršalą G. Žukovą. Apie šią asmenybę V. Suvorovas jau šiek tiek rašė, matyt, dabar "pavarys per visą ritę" - lauksim.

Na, o labai norintys pasiskaityti sovietų šnipo atsiminimus gali tai padaryti ir Internete

Velniškai įdomu!

Kas nežino didžiojo kombinatoriaus Ostapo Benderio, bajorų vado Kisos Vorobjaninovo ir 12 kėdžių istorijos? O juk klausimas šiais laikais toli gražu ne retorinis. Tačiau rašant apžvalgą sunku orientuotis į nežinančius. Taip pat sudėtinga pasakoti apie knygą, nekreipiant dėmesio į TV ekranizacijas. Bent jau aš įvairius filmus apie 12 kėdžių mačiau anksčiau, nei prisigavau iki tekstinio šios istorijos varianto, ir ankstesnių įspūdžių jis neužgožė. Kad ir kaip nesinorėtų (tiesiog iš principo) to pripažint, kone visos klasikinės frazės suskambėdavo, tik prisiminus, kaip jos buvo ištartos filme. Beje, kartais tie patys dalykai, vaizduojami ekrane ir knygos puslapyje keldavo skirtingus jausmus: tarkime, senučių prieglaudos miegamajame užrašas vienam gale antklodžių "Kojos" pirmu atveju kėlė šypsnį, o antru - pasibjaurėjimą. Apskritai, anuomet populiari vadinamoji "socialinė kritika" čia dažnai pateikiama lakonišku grotesku, ir tai suteikia "sukčių romanui" juodojo, liūdno humoro prieskonį. Būtent tas realybės absurdas filme retušuotas.

Tačiau apžvelginėju vis dėlto knygą, todėl laikas grįžti prie jos. Tik ką daryti su citatomis? Kaip, pasakykit, cituoti šią klasiką lietuviškai, jei mano brangia gimtąja kalba ji neskamba! Beje, I.Ilfo ir J.Petrovo kalbą apskritai sunku pavadinti gražia, literatūriška; sakiniai - ypač dialogų - kapoti, tarsi negrabūs, netaisyklingi. Užtat personažai charakterizuojami dažnai būtent jų šnekos ypatybėmis. O personažai nepamirštami, - madam Gricacujeva ("Znoinaja ženščina, mečta poeta!"); žmogėdra Eločka ("chamite, Ernestulia"), Liapis Trubeckojus ("Gavrila šiol kudriavym lesom,/ Bambuk Gavrila porubal"), šauni modernaus teatro garsinės raiškos grupė - Galkinas, Palkinas, Malkinas, Čalkinas ir Zalkindas ("A Jolkina u vas net?"), besigainiojantis visai ne tas kėdes dvasiškasis tėvelis Fiodoras ("Pačiom opium dlia naroda?") ir t.t.

Romano idėja - apie kėdžių su kadaise jose paslėptomis brangenybėmis, po nacionalizacijos iškeliavusių įvairiais keliais, paiešką, priklauso J.Petrovo broliui, garsiam rašytojui V.Katajevui ("Baltuoja burė tolumoj", "Pulko sūnus"). Jam ir dedikuota knyga, nors apie tai, kas šis žmogus ir kokia proga pagerbtas, informacijos joje nerasime. Kaip ir išsamesnio straipsnio apie kūrinį, - pasitenkinama plačia anotacija. Atrodo, pats laikas pasakyti, kuo ypatingas šis, 2002 metų, leidimas. 1928 m. bendraautorių parašytas kūrinys pilnos apimties išėjo tik prieš keletą metų. Nemažai teksto anksčiau buvo išbraukta cenzūros. Palyginimui - 1986 m. "Vagos" išleistas romanas (vertė P.Cvirka, P.Laurinaitis ir P.Dirsė; trečias leidimas) buvo 316 p., o dabartinis - kone šimtu puslapių ilgesnis. Beje, maskviškiame 1987 m. leidime gale knygos įdėtas papildomas straipsnis apie skandalingą Vorobjaninovo jaunystę; lietuviai, matyt, nemanė, kad išversti ir įdėti jį svarbu. Taigi, humoristo J.Gimberio išverstas "Dvylikos kėdžių" romanas - pilniausia ir naujausia versija lietuviškai. Gaila, kad jame mes nerasime konkrečiai pažymėtų nei didesnių, nei mažesnių ištraukų, kurios skelbiamos tik dabar. Tiesa, galima klausti, ar viskas, kas kada nors buvo dėl politinių priežasčių iškupiūruota, dabar turi principinę literatūrinę reikšmę, tačiau juk yra toks dalykas kaip pagarba autoriams.

Kita reikalas, kad vertimas manęs nesužavėjo, - gal dėl subjektyvių ir objektyvių priežasčių, minėtų aukščiau, o ne vertėjo kaltės. Bet kiekvieno reikalas spręsti, ar "žiurstai", "liesa tribūna", "kūkuoti" ir pan. pretenduoja į sriautingus domkratus (J.Gimberio variante - veržlius), ar dar ne. Antra, prajuokino išnašų rašymo principas. Tarkim, žodis "nepas" išaiškinamas, verčiant abreviatūrą NEP - naujoji ekonominė politika. Ir viskas. Taškas. Gerbiami leidėjai, negi manote, kad skaitytojas, kuriam absoliučiai nieko nesako "nepas", supras jo reikšmę iš šio sauso "iššifravimo"? Kam papildomai aiškinti elementarius "komunalininkus" ar "galifė" apskritai nesuprantama. Užtat visai būtų įdomu sužinoti, ką turi omeny Benderis, pvz., kalbėdamas apie "Leichtveiso urvą", - bet deja, deja. Aišku, galima šias pastabas vadinti kabinėjimusi, tačiau juk visada norisi, kad knyga - tuo labiau žinoma - būtų kuo geresnės kokybės ir kuo vertingesnė skaitytojui.

Atiduok dešrą, kvaily! Viską atleisiu!

Besidomintys Japonijos kultūra neabejotinai skaitė negausią lietuvių kalba išleistą literatūrą šia tematika: V.Ovčinikovo "Sakuros šakelė", R.Lankausko "Tokijo cikados", R.Neimanto "Gyvenimas ant ugnikalnio", "Pasaulis puodelyje arbatos" ir kelias kitas mažiau žinomas knygas. Tačiau nepaisant laikas nuo laiko Vakarų Europoje vis kylančiomis susidomėjimo Tolimųjų Rytų menu bangomis, išsamesnių tyrinėjimų apie tradicinę japonų estetiką Vakarų Europos kalbomis yra tik keletas.

Antanas Andrijauskas - Kultūros ir meno instituto Komparatyvistinės kultūrologijos, estetikos, meno teorijos skyriaus vadovas, Vilniaus dailės akademijos profesorius, humanitarinių mokslų srities filosofijos istorijos krypties habilituotas daktaras, Lietuvos estetikų asociacijos prezidentas. Kaip teigia pats autorius, jo monografija "Tradicinė japonų estetika ir menas" - vienas pirmųjų Vakarų šalių literatūros veikalų, skirtas japonų estetikos ir meno tradicijos tyrinėjimui nuo ištakų iki XIXa. pabaigos. Monografijoje analizuojamos tradicinės japonų estetikos ir meno kryptys, mokyklos, koncepcijos, idėjos bei japonizmo fenomenas, pateikiamos išsamios poezijos, teatro, kaligrafijos, dizaino estetikos apžvalgos, supažindinama su kasdienio japonų gyvenimo kultūra. Nemažas dėmesys skiriamas ir japonizmo įtakai Vakarų kultūrai, nepaliekant nuošaly garsių Lietuvos menininkų, kurių kūryboje atsispindėjo orientalistinės idėjos ir pasaulio suvokimas: analizuojama japonizmo įtaka M.K.Čiurlionio tapybai bei J.Mačiūno tarptautiniam meno sąjūdžiui "Fluxus".

Svarbiausias japonų estetinio pasaulio suvokimo principas yra tai, kad "Grožis egzistuoja mus supančiame pasaulyje. Jis yra imanentinis būčiai. Vadinasi, žmogus negali sukurti to, kas jau yra. Jis gali jį tik įžvelgti." Japonų estetiniai idealai dažniausiai išreiškiami tokiomis estetinėmis kategorijomis kaip makoto (tiesa, natūralus nuoširdumas), aware (žavesys), okashi (žaismingo humoro žavesys), yūgen (slėpiningas grožis), sabi (senovės apnašas), wabi (prislopintas grožis), shibui (paprastumo grožis ir aristokratizmas), en (žavesys), miyabi (ramumas), hosomi (subtilumas, trapumas), karumi (lengvumas), yūbi (elegancija), sōbi (didingumas), mei (skaistumas, kilnumas) ir kt.

Skirtingai nuo Vakarų tradicijų, kur menas neretai suvokiamas teorinių absrakcijų lygmenyje, Japonijoje estetika ir menas yra svarbios kasdieninio gyvenimo kultūros detalės. "Japonas gėrisi ir džiaugiasi laukų gėlės žiedu, pamerkia jį inde, išskobtame iš medžio. Kabindamas paveikslą ant sienos menui skirtoje nišoje, pasirūpina, kad jis derintųsi prie besikeičiančių metų laikų. Kai visas pasaulis apklotas sniegu, jis parenka paveikslą su rudu jaučiu sniege ar šaltyje sustirusiu adoniu; vasarą pasikabina kūrinį, vaizduojantį krioklį ar žalius medžius; rudenį - nupieštą purpurinį klevą ir elnią, besiganantį po klevu."

Teatras, literatūra, japoniškieji akmenų, vandenų, samanų sodai, arbatos ceremonijos raida, kaligrafijos subtilybės, kodėl tuščios vietos paveiksle kartais net svarbesnės už užpildytas, kaip randamas atsakymas į kōan klausimus "Kaip gali žąsis išlįsti iš butelio su siauru kaklu, kad pati nesusižalotų ir nebūtų sužalotas butelis?" arba "Koks yra vieno delno plojimo garsas?" - manau, kad "Tradicinė japonų estetika ir menas" yra knyga, skirta ne tik besidomintiems kultūros ir meno istorija, bet gali būti naudinga ir tiesiog informaciniu požiūriu ar įdomybių ieškotojams, ji net kažkiek moko pabandyti į pasaulį pažvelgti japonų akimis, suvokti specifinę šios tautos filosofiją, gyvenimo ir veiklos principus.

Subtiliems ir besidomintiems

"Vieną vakarą po Dharmos kalbos Kembridžo zeno centre mokinys Seung Sahno Soen Sa paklausė:

- Kas yra meilė?

Soen Sa tarė:

- Tavęs klausiu, kas yra meilė?

Mokinys tylėjo. Soen Sa pasakė:

- Tai - meilė.

Mokinys vis dar tylėjo. Soen Sa vėl prabilo:

- Tu klausi manęs, aš klausiu tavęs. Tai - meilė."

Apie Korėjos zeno Meistro Seung Sahno knygą "Pelenų barstymas ant Budos" galima pasakyti trumpai, kaip esu padaręs per jos pristatymą: užuot skaičius knygą, ją reikia sudeginti, o skaitytojui nueiti į zeno centrą ir pačiam pajusti, kas yra zenas. Tačiau apžvelgiant knygą tenka trumpam pamiršti zeno mokymą, kad žodžiais neįmanoma išreikšti tikrovės, ir parašyti daugiau.

Zenas, kaip ir dauguma kitų mistinių tradicijų, plačiosioms Lietuvos masėms tapo prieinamas per gorbačiovinį atšilimą. Tiesa, ir iki to buvo intelektualų ir mistikų, skaičiusių įvairių tradicijų knygas ir net praktikavusių jogą, kovos menus ar meditaciją. Tačiau tik apie 1990 metus plūstelėjo knygų ir įvairių mokytojų iš viso pasaulio. Gal dėl to šiek tiek keista, kad pirmoji didesniu tiražu išleista knyga apie zeną pasirodė tik 2000 metais. Galbūt šitoks pavėlavimas padės skaitytojams objektyviau pažvelgti į knygą. Man tai padaryti sunku, nes ją pirmą kartą perskaičiau - iš dalies lenkiškai, iš dalies angliškai - 1991-1993 metais.

Žvelgiant į knygą po dešimties metų, į galvą lenda keli komentarai. Visų pirma - tai nėra geriausia įžanginė knyga į zeną norintiems lengvai pasiskaityti apie jo istoriją ar trumpai peržvelgti jo filosofiją. Taip pat tai nėra knyga, kuri išmoko skaitytoją medituoti ar praktikuoti zeną. Nors Dae Soen Sa Nimas (zeno Meistras Seung Sahnas) pateikia zeno praktikos, istorijos ir filosofijos gabaliukų, šie išbarstyti po visą knygą be nuoseklios tvarkos. Nuostabiausia knygos savybė - tai tiesiog kasdieninis zeno mokymas, pateikiamas kiekvienu momentu. "Pelenų barstymas ant Budos" - tai viena iš knygų, geriausiai pabrėžiančių zeno smūginę prigimtį. Galbūt atsakinėti smūgiu į grindis į draugų klausimus apie sveikatą ar orą atrodo primityvu ar tiesiog keistuoliška, bet Dae Soen Sa Nimas valdo šį ginklą puikiau nei prityręs fechtuotojas špagą ar samurajus kardą. Knygoje surinktos Dae Soen Sa Nimo kalbos, laiškai ir tiesiog zeno pasakojimai (daugiausia iš mažai žinomos Korėjos zeno istorijos) atspindi įvairiausius zeno praktikos ir gyvenimo būdo aspektus: kas yra prisirišimas; kaip verslininkai ir teisininkai gali praktikuoti zeną; kaip vaikui paaiškinti, kodėl numirė kačiukas; kas yra stebuklai; ar skirtingi vyrų ir moterų keliai; ar mąstymas ir zenas trukdo vienas kitam. Atsakymai kasdieniški ir tuo pat metu visiškai išmušantys iš pusiausvyros.

Įdomi trumpa Seung Sahno biografija. Lietuviams ir sunku, ir lengva įsivaizduoti gyvenimą Korėjoje antroje XX a. pusėje. Pasaulinis karas, japonų okupacija, civilinis karas tarp komunistų ir kapitalistų - visa tai Seung Sahnui kėlė didelį klausimą: Kodėl? Atšiauri 100 dienų praktika vienatvėje kalnuose, mintant tik pušų spygliais, buvo Dae Soen Sa Nimo bandymas atsakyti į šį "Kodėl?" ir pasiekti savo tikrąją prigimtį. Ar jis pavyko? Skaitytojai patys gali atsakyti į šį klausimą.

Seung Sahnas lankėsi Lietuvoje 1991 metais. Deja, dabar jis sunkiai serga ir praktiškai neišvyksta iš Pietų Korėjos. Tad mums telieka jo knygos ir Dharmos įpėdiniai Europoje bei kituose žemynuose. Kwan Seum Bosal!

Sužinokime

Ray Aldrige trilogija "The Emancipator" ("Išlaisvintojas")* - mano nuomone, vienas iš geriausių nuotykinės-kovinės kosminės SF pavyzdžių. Be to, pasižymi itin reta savybe: kiekviena vėlesnė knyga vis geresnė už ankstesnes, o ne atvirkščiai. Gaila, kad šis autorius, 1991-1992 metais parašęs romanus "Faraono kontraktas", "Pasaulio Imperatorius" bei "Mechaninis Orfėjas", su darančius "Išlaisvintojo" ciklą, liovėsi rašęs ir sugrįžo prie pagrindinio savo gyvenimo užsiėmimo - porceliano. Jo rankų darbo vienetinius porceliano indus galima įsigyti Internete. Na, gal tai pelningiau, nei rašytojo darbas - kas žino?

Autoriaus aprašytas pasaulis anaiptol nespinduliuoja optimizmu. Tolima ateitis, pangalaktika, begalė planetų, apgyvendintų žmonių bei kitų - tiek humanoidinių, tiek nehumanodinių - rasių. Daug dėmesio Ray Aldridge skiria antūražui. Klonavimas, kiborgai, super-ginklai, tachioninis ryšis, mentalinis programavimas… Ir štai tokiame aukštų technologijų pasaulyje klesti vergovė.

Nors specialiai tai niekur nepabrėžiama, tačiau autorius mano, jog technologijų vystymas nesąlygoja žmogaus moralės vystymosi, veikiau jau - atvirkščiai. Žmonės lyg ir dominuoja pangalaktikoje, tačiau toje kovoje dėl vietos po saule bet kokios priemonės - pateisinamos.

Menu Lyga - klestinti pangalaktine korporacija - užsiima vergų prekyba. Vienas iš "gyvosios prekės" šaltinių - Faraono planeta. Atsilikęs pasaulis, kuriame itin gerbiamos profesionalių fokusininkų trupės. Menų Lygos operatyvininkai grobia fokusininkus jų triumfo akimirką - per pasirodymo kulminaciją. O fokusininkai įsitikinę, jog juos už nepaprasta meistriškumą pagerbdami pasiima dievai.

Tačiau jau ne pirmą kartą fokusininkų trupės išnyksta be Menų Lygos įsikišimo. Kyla įtarimas, jog tai kontrabandininkų - nelegalių prekeivių vergais - darbas. Išsiaiškinti, kas gi vyksta Faraone, planeton pasiunčiamas laisvai samdomas agentas - pagrindinis trilogijos veikėjas - Ruizas Avas.

Kad jo surinkta informacija nedingtu sykiu su pačiu agentu, Menų Lyga patalpina Avo galvon neuroninį tinklą - mentalinę konstrukcija, kuri pati nužudo agentą, jei tik šiam gresia pražūtis, tačiau prieš tai išsiunčia visą surinktą informaciją Lygai.

Tačiau kuo toliau, tuo labiau Avui aiškėja, jog Lygos tikslas - anaiptol ne kontrabandininkų demaskavimas…

Iš pirmo žvilgsnio trilogijos personažai gana plokšti, "kartoniniai". Ruizas - gražus, stiprus, ryžtingas, protingas… Niza - nuostabi ir hiperseksuali, o štai pavyzdžiui - Publijus, neigiamas personažas, pavaizduotas kaip bjaurus sadistas ir iškrypėlis. Tačiau tuo pat metu šie charakteriai pateikti pakankamai įtikinamai.

Aldridge romanai pasižymi tuo, jog įtraukia skaitytoją, "kabina". Atsitraukti, kol neužverstas paskutinis puslapis, labai sunku. O ko daugiau reikia nuotykiniam romanui?

* Trečioji trilogijos dalis - "Mechaninis Orfėjas" lietuvių kalba pasirodys 2003-jų vasario-kovo mėn.

Konkretu

Su Milanu Kundera susipažinau bene 1993-aisiais - ir susirgau: paskui jau kiekvienąsyk, nuvažiavusi į Prahą, neištverdavau nenubėgusi į knygynėlį centrinėje aikštėje, kuriame pagarbiai nemaža lentyna skirta Kunderai. Ir - spręsdavau, kiek pinigu galiu skirt ir kiek dar džiaugsmo liks kitam kartui... Taip su pasimėgavimu "surijau" ir visas šiuo metu jau į lietuvių kalbą išverstąsias Kunderos knygas, ir jo pirmąjį romaną "Joke", ir "Book of Laughter and Forgetting", kurios dar, matyt, tebelaukia savo eilės pažvelgti nuo Lietuvos knygynų lentynų.

"Lėtumas" ("Slowness") anglų kalba buvo išleistas kaip mažutė knygelė (skirtingai nuo lietuviškojo leidimo, išleisto gerokai netaupant popieriaus) ir, patekęs į rankas, nuo pirmų puslapių "kunderiškai" įsiurbia, šįkart - nuolatine banguojančia šių dienų greičio ir būtojo meto lėtumo kaita. Pasakotojas, šių dienų žmogus, ir apgaili, ir ironizuoja, ir bando susigaudyti: "Kodėl išnyko lėtumo džiaugsmas? Ak, kur jie dingo, tie anų laikų dykinėtojai? Kur jie dabar, tie tingūs liaudies dainų herojai, tie bastūnai, kurie šlaistosi nuo malūno prie malūno ir miega po žvaigždėmis? Ar jie išnyko su laukų takeliais, pievomis ir proskynomis, tai yra, su visa gamta? Čekų priežodis jų nerūpestingą tingumą apibūdina tokia metafora: jis žiūri dievui į langus. O tam, kas žiūri dievui į langus, nenuobodu, jis laimingas. Mūsų pasaulyje tingumas virto nieko neveikimu, tai visai kitas dalykas: nieko neveikiančiam žmogui nuobodu, jis nuolat ieško veiklos, kurios jam trūksta". Greta - šiandienos greičio, kiekybės manija, ar tai būtų beprotis lėkimas automobiliu, ar orgazmo kultas - greičiau, daugiau...

Taip ir banguojama per visa romaną, persipinant mūsų laikui ir porą šimtmečių jaunesniam amžiui, jiems vis labiau susimaišant. Pamažu, su pasimėgavimu, santūriai besivyniojanti ano, lėtojo laiko neskubraus, subtilaus gundymo, meilės istorija - ir chaotiškas, trūkčiojantis mūsų amžininkų bandymas suspėti, neapsijuokti, pavyti, įveikti... Siužeto nagrinėti nelabai įmanoma ir vargiai ar verta: visas "skanumas" būtent tame, KAIP Kundera čia mėgaujasi lėtumu, juo nejučiom užkrėsdamas, o čia jau taršo, apnuogina (taip ir matai jo nuotrauką su tokia laaabai ironiška šypsenėle), bet kartu ir su meile ir užuojauta piešia savo neramius šių dienų veikėjus... Kaip ir daugumoj šio autoriaus knygų, randame labai savaip pateikiamų politinių, socialinių kabliukų - pavyzdžiui, visa teorija apie tai, kuo "šokėjas" skiriasi nuo paprasto politiko, arba atskira pagyvenusio čekų mokslininko, beviltiškai bandančio atsiremt į savo praeities pasiekimus ir komunistų aukos statusą, tragikomiška linija... Ir, aišku, kaip be to - be nemažos dozės ypatingai kunderiškos erotikos, vietomis subtiliai ironiškos, vietom vien tik įžvalgiai skaudokai ironiškos, kaip, pavyzdžiui, nuogumo "studija" arba pasakotojo rimtas mėginimas pasikalbėti su vienu iš veikėjų peniu, kodėl jis staiga toks mažutis - ir gautas ramus ir protingas atsakymas...(104 p.) Žavi būtent Kunderos sugebėjimas išbūti netoli vulgarumo ribos ir vėl grakščiai nuo jos nutolti, nejučia nusivedant prie gerokai gilesnių pamintijimų.

Beje, verta dar pasakyti, kad nors vertimas tikrai neblogas, visgi angliškai skaityti buvo šiek tiek maloniau - gal dar ir dėl to, kad, sako, M. Kundera visada atidžiai peržiūri savo kūrinių vertimus į anglų kalbą.

Taigi, tiesiog galiu pasiūlyti dar neskaičiusiems - gal kam nors iš jūsų "Lėtumas" taps tikra atgaiva prieškalėdiniuose ir naujametiniuose skubėjimuose. Gal pristabdys ir primins, kuo dar, be nutrūktgalviško lėkimo, galima stabtelėjus pasimėgauti. Juolab, kaip sako autorius, "esama paslaptingo ryšio tarp lėtumo ir atminties, tarp greičio ir užmiršimo"...

Per daug įsibėgėjusiems

"Kaspariukas nusismaukė nuo kaktos Zepuko skrybėlę.

- Pirmiausia turiu supjaustyti, suskaldyti ir sukrauti šešis kibirus bulvių, antra, iššveisti tris sieksnius malkų, trečia, nuskusti ir supjaustyti vakarienei virtuvės grindis, ketvirta…

- Gana! - suriko didysis burtininkas Cvakelmanas, - Liaukis tauškęs niekus, tuojau pat užsičiaupk!

Kaspariukas nutaisė nustebusį veidą.

- Kodėl užsičiaupti? - paklausė jis.

- Todėl, kad viską sumaišei ir sujaukei! Pradėk dar sykį iš pradžių!

- Mielai, didysis burtininke Reprocilijau Fakelšpanai! Pirma, turiu sukasti šešis kibirus bulvių, antra, supjaustyti, suskaldyti ir sukrauti virtuvės grindis, trečia, iššveisti darže tuščias lysves ir ketvirta… Kas gi ketvirta?"

49 p.

Kai kada visai naudinga profesionaliai apsimesti kvailu: piktasis burtininkas vietoj daugybės darbų užduos tik vieną, kad nesupainiotumėt visko. Tiesa, tasai likęs darbas irgi gali būti nelengvas, - tarkim, suskusti šešis kibirus bulvių. Tai tik įrodo, kad piktiems burtininkams verčiau netarnauti, o jei jau likimas priverčia, - sprukti nuo jų kai tik proga pasitaikys. Aišku, nuo tokių tipų lengvai nepaspruksi. Kaip ir nuo plėšikų, tuo labiau baisiojo Hocenploco. Bet štai pasprukti nuo vyresniojo vachmistro Dimpfelmozerio, deja, pernelyg paprasta…

Hm, kas nors ką nors suprato? Tada iš eilės. Kartą gyveno močiutė. Ji turėjo anūką Kaspariuką, o tasai - draugą Zepuką. Miške gyveno baisusis plėšikas Hocenplocas. Močiutė kepė pyragus ir malė kavą, o plėšikas, suprantama, plėšikavo. Ir atsitiko taip, kad kartą jis pagrobė iš močiutės kavos malūnėlį, kuris grodavo jos mėgstamiausią dainą "O gegužy viskas mainos". Ką daryti? Žinoma, policijai pranešta, ir vyresnysis vachmistras Dimpfelmozeris viską užsirašė į protokolą bei nutarė, kad be "aktyvios gyventojų pagalbos" nieko nebus. Bet negi dabar sėdėti ir laukti? Štai Kaspariukas su Zepuku ir nusprendė surasti plėšiko landynę ir išrūkyti jį iš ten.

O paskui jau ir burtai, vilkduobės, sprogbaravykiai, varliškoji kumuotė, kuri iš tiesų besanti fėja ir krokodilas, kuris iš tiesų yra taksas, gaudynės, apsipažinimai ir kitokios įdomybės. Istoriją apie Hocenplocą teko skaityti dar kadaise, "Lietuvos pionieriuje", ir nuo to laiko keistasis plėšiko vardas tvirtai įsigraužė į atmintį. Tiesą sakant, plėšikas tas šaudo iš pipirinio pistoleto, o plėšia irgi ne taip jau labai. Nors kai jis pavogė policijos dviratį, o ant jo išsivežė pagrobtą močiutę - tai buvo tikrai niekingas nusikaltimas! Bet, kaip sakoma, gėris nugali, ir plėšikas atsiduria cypėje. Tačiau - o siaube! - ten pasėdėjęs ir išleistas "prieš skambutį" (už gerą elgesį) Hocenplocas nutaria visiškai pakeisti gyvenimo būdą, t.y., mesti plėšikauti. Tačiau negi policija tuo patikės? Ar tik nereiks Kaspariukui ir Zepukui gelbėti Hocenploco nuo budrios bei įtarios Dimpfelmozerio akies?

Apibendrinant - nuotaikingos istorijos vaikams; šiek tiek detektyvo, šiek tiek magijos ir daug nuotykių, smagu!

Nuotaikingos istorijos...

Žinote, yra toks pasakymas - "vaikystės knygos"? Visi jas turėjome, visos jos pasižymi aptrintais kampais, riebalų dėmėmis, tokiu švelniu, tiesiog intymiu nušiurimu, netgi kvapu, kuris gerokai skiriasi nuo knygos, nučiuptos knygyne… Na, o ką gi skaitėme mes, fantastai nelaimingi, tomis laimingomis vasaromis? Žinoma, "Zenitą" - jo logo iki šiol kelia nevalingą širdies jaudulį - tiek daug jis reiškė. Tad ir šiandien leisiu sau prisiminti vieną pirmųjų nuotykinės fantastikos pavyzdžių, pasiekusių Lietuvą po "Zenito" žvaigdže - Francis Carsac'o "Eldorado liūtus".

Tiesą sakant, kad ir kaip sukčiau galvą, nelabai daugiau gebu prisiminti kitų pancūzų rašytojų - fantastų (žinoma, išskyrus Žiulį Verną), kurių kūriniai būtų patekę į mano nagus. O štai Carsac'as - net tris kartus: pirmiausia "Eldorado liūtai", tada - priešistorija "Likimo kalnai" ir galiausiai - iki šiol nebaigti skaityti (gėda!!!) "Visatos ateiviai"…

O dabar apie pačią knygoje pasakojamą istoriją:

Žurnalistė Stela Henderson keliauja į Visatos užkampį - Eldorado planetą - parašyti straipsnio apie šį naująjį pasaulį, kuriame - beveik laukiniai Vakarai. Mat visą Žemės ekonomiką savo gniaužtuose suėmęs Jungtinių Tautų Planetų Metalurgijos Biuras (PMB) trokšta gauti planetos neribotos eksploatacijos licenciją, tačiau yra viena problema - vietiniai čiabuviai labai primena žmones ir Planetų Ksenologijos Biuras nenori leisti PMB nusiaubti ir, kaip įprasta žmonijos istorijoje, sunaikinti svetimos rasės vardan gausių metalų ir kitų medžiagų išteklių. Čia Stela susipažįsta su Teraji Lapradu - rasiniu mišrūnu, geologu, vietinių gyventojų draugu, anaiptol ne geruoju berniuku, su kuriuo išsitrenkia į kelionę per planetą, kur moteriai lemta pažinti, kokius kėslus rezga jos tėvo valdoma PMB.

Iš tiesų, kam gi daugiau rašyti apie rasizmą ir ksenofobiją, jeigu ne Le Peno tėvynainiui? Įtariu, kad romano parašymo laikais (1967) termino "politinis korektiškumas" niekas dar nebuvo girdėjęs. Beje, pripratusiam prie anglosaksiškos ar rusiškos fantastikos, kur atitinkamai užrašai ant barų ir įstaigų būdavo angliškai arba rusiškai, gan keistai skamba, kai miestelyje, kuriame vos 20 tūkst. gyventojų - užrašai prancūziški!

Nors reikia pastebėti, jog romane aprašytoje istorijoje nieko naujo - tiesiog naujojo pasaulio nukariavimo istorija perkelta į žvaigždes, bet perkelta - meistriškai. Romanas įtraukia, žavi vaizdingumu ir dinamika, ne visai banaliais veikėjais (na, visi supranta, kad Teraji - protagonistas, bet ne toks jau primityvus, kaip pasitaiko - kaip sakoma, tvirtas, bet pažeidžiamas), kieta intriga ir… nedžiaugsminga pabaiga. Žodžiu, puikus vakaras atsivertus - garantuotas.

Įdomu, kad iki šiol atmintis saugo vieną iš pradinių "Eldorado liūtų" scenų, tokį smagų dialogą per "žvalgytojų naktį":

Teraji: - Kas yra Port - Metalas?

Choras: - Pragaras!

Teraji: - Kas yra PMB:

Choras: - Katorga!

Teraji: - Kas yra Hendersonas?

Choras keliais balsais traukia:

- Šitas niekšas Hendersonas / Mūsų prakaitu raudonas / Mes ilgai nesiterliosim / Pasigavę iškastruosim!

Hmmm… Nelabai padoru, bet… Linksma? Nežinau - gal tiesiog berniokiška vaikystė, šviesios dienos ir mielos knygos, nuotykių romantika, tolimos žvaigždės…

Gerai!

Tai - mažų mažiausiai akibrokštas. Niekaip kitaip bandymo vokiečių filosofą F. Nietzsche paversti šventuoju, pranašu ir regėtoju negaliu pavadinti.

Knyga priklauso leidyklos "Tyto Alba" leidžiamai serijai "Portretai", tačiau pavadinti šį kūrinį biografija galima tik tada, kai nebežinai, kaip dar kitaip tai galima įvardinti, nes biografinių faktų čia tikrai ne per daug. Protestantų pastoriaus W. Nigg'o knyga - tai savotiška F. Nietzsche kūrybos interpretacija. Gerokai keista ir, manau, nelabai vykusi.

Rašytojas iš atskirų citatų, paimtų ir, žinoma, atitinkamai atsijotų iš įvairių F. Nietzsche's kūrinių ir laiškų, bando sulipdyti tokį filosofo paveikslą, kad visi aikčiodami ir tarsi pagaliau praregėję turėtų suvokti, jog vokiečio būta švento! Pagal W. Nigg'ą, neretai neverta tiesiogiai klausytis F. Nietzsche's, nes, pavyzdžiui, ateizmas ir jo aiškinimas pačiam filosofui tebuvo "saviapgaulė" (įsivaizduoju, koks įžvalgus psichologas turėjo būti tas W. Nigg'as, kad šitaip sugebėjo išnarstyti nepažįstamo ir jau mirusio žmogaus pasąmonę!), o legendiniu tapusio teiginio "Dievas mirė" pateiktus išvedžiojimus sunku ir pakartoti, o paties autoriaus žodžiais tariant: "neverta aušinti burnos".

Skaitant knygą, diskutuoti, ginčytis ar tiesiog paneigti kai kuriuos dažnai poetiškus teiginius norisi pernelyg dažnai, be to, erzina kartais pasitaikantis pamoksliškas (neveltui pastorius!) įsitikinimas savo teisumu ir tokio tipo frazės, kaip "kas nesupranta šito, tam neverta gilintis į F. Nietzsche's kūrybą" ir pan.

Užtat tikra atgaiva tampa knygos pabaigoje pateiktas Arūno Mickevičiaus straipsnis apie F. Nietzsche ir jo kūrybos interpretavimą šiame veikale. Man net toptelėjo mintis, kad verta "iškentėti" visą knygą, kad paskui su pasimėgavimu galėtum gardžiuotis šiuo subtiliu ir racionaliu dešimties puslapių "nesutikimu" su tuo, kas buvo pateikta gerbiamo pastoriaus.

Akibrokštų mėgėjams

Kiekvienas, svajojantis parašyti bestselerį ir nežinantis, kaip tai padaryti savo jėgomis, turėtų paskaityti šią knygą kaip mokomąjį vadovėlį. Na, bestselerių pasaulyje apstu, tačiau ši knyga unikali tuo, jog sudomino, atrodo, pačiu "nepaklausausiu dalyku" paprastų skaitytojų tarpe - filosofijos istorija. Mane šios knygos sėkmė tikrai stebina, nes net Lietuvoje per dešimtmetį išėjo mažiausiai trys leidimai… aš knygų rinkoje gaudausi nekaip, bet man regis, jog tai gana daug.

Taigi svarbiausias klausimas: kodėl žmonės panoro skaityti šią filosofijos istoriją?

To klausiama ir knygos aprašyme ir pateikiama daug skambių klausimų-atsakymų: mistiška fabula? Įtaigi kalba? Žmogus pavargo nuo visažinystės? ir t.t. Pasirinkite labiausiai patikusį!

Tuo tarpu aš manau, kad galima apsieti ir be skambių frazių. Šiaip ar taip, filosofijos istorija skamba tikrai rimtai ir ne vienas žmogus nuoširdžiai norėtų su ja susipažinti bent kiek plačiau, tačiau paprastai juos atbaido vien panašias temas gvildenančių knygų pavadinimai, pilni -izmų, -acijų ir pan. O čia - viskas aišku kaip vienas du. Iš tiesų, kalbą stengtasi padaryti kuo lengviau įkandama, o kiekvienas sudėtingesnis žodis iškart aiškinamas. Kitai tariant, "Sofijos pasaulis" - tai pats greičiausias būdas tapti "protingesniu", reikalaujant iš savęs mažiausiai pastangų. Perskaitęs knygą ne vienas galbūt pagaliau pajuto, jog perprato Platoną, Spinozą, Kantą ir daug daug kitų, apie kuriuos visus pasakojama knygoje ir kurie iki tol atrodė tokie pat mistiški kaip ir knygos fabula.

"Mistiškoji fabula" - tai savotiškas knygos apsidraudimas nuo atsibodimo, t.y. švystelėjimo į kampą jau po helenizmo skyriaus. Visa filosofijos istorija įpinta į mistišką, pusiau detektyvinį (mat be žmogžudysčių!) pasakojimą, kuris, be abejo, išlaiko dalį (galbūt net didžiąją) skaitytojų, prikaustytą prie knygos. Jei filosofija gali nusibosti, tai sužinoti kaip ten bus toliau pagrindinei romano herojei, mergaitei Sofijai, išties knieti. Mažai tenka abejoti tuo, jog jei ne Sofijos nuotykiai, kažin ar būtume bent antro knygos leidimo Lietuvoje sulaukę…

Matyt, ši mozaikinė (filosofija, nuotykiai, filosofija, nuotykiai ir t.t.) knygos konstrukcija ir yra ta paslaptis, kodėl knyga tapo bestseleriu, tačiau pabaigai reiktų pridurti, jog, baigus skaityti knygą, tikrai nevertėtų pradėti manyti, jog dabar jau išmanote filosofijos istoriją. Tai net savotišku tramplinu vargiai galima vadinti.

Supaprastinta filosofijos istorija