Knygų viršeliuose spausdinami aprašymai paprastai skirti tam, kad skaitytojas (tuokart jis dažniausiai dar tik varto knygą) susidarytų bent šiokią tokią nuomonę apie paimtą į rankas leidinį. Dažniausiai tai būna reklaminė medžiaga ir/arba įdomi (leidėjo nuomone) ištrauka iš leidinio. Retai nauja ir negirdėta knyga pristatoma tiksliai atpasakojant siužetą, nes tuomet dingsta vienas iš knygų skaitymo variklių - sekti veiksmą ir spėlioti siužetą. J. Patterson romano „Siuzanos dienoraštis Nikolui" anotacija šiuo atveju yra išimtis: paskutiniame viršelyje rasite glaustai atpasakotą romaną. Tačiau knyga man pasirodė įdomesnė nei galėjau spręsti pagal pateiktą informaciją.

Taigi siužetas yra toks (nesivarginsiu ir nupilsiu nuo nugarėlės): „Katja Vilkinson suranda tobulą vyriškį. Jis - rašytojas, meistras, originalus mąstytojas - žodžiu, toks partneris, apie kokį ji svajojo. Tačiau vieną dieną jis dingsta iš jos gyvenimo nieko nepaaiškinęs, palikęs tik dienoraštį. Tas dienoraštis - tai meilės laiškas, kurį jauna mama Siuzana rašė savo sūneliui Nikolui. Ji pasakoja, kaip sutiko berniuko tėvą, ko tikėjosi iš santuokos, kaip norėjo šeimos, ir apie su niekuo nepalyginamą džiaugsmą, pripildžiusį jos gyvenimą gimus vaikui. Skaitydama šį jaudinamą dokumentą Katja supranta, kad ją palikęs mylimasis yra tos jaunos šeimos vyras ir tėvas. Ji skaito toliau. Apimta baimės ir puoselėdama viltį, stengiasi suvokti, kas nutiko, ir ar ji pati galės toliau mylėti."

Trumpai tariant: rašo Siuzana, skaito Katja, įsiterpia Metju. Dienoraščio stilius leidžia sukurti intymesnį įspūdį, todėl jautresniems skaitytojams galbūt ir širdies kertelė suvirpės. Kitiems retkarčiais prasimušantis saldumas gali sugadinti ir visą knygą. Pavyzdžiui, man buvo per saldu skaityti tuos „tu toks nuostabus, tu toks gražus, aš tavęs taip laukiau", skirtus kūdikiui, gilią mintį „Mes visuomet daug geriau nei aš. Jei nori įrodymo, tiesiog pažvelk į mus" [95 p.], o kur dar tos eilės... Tačiau aš ir arbatą geriu be cukraus.

Reikia pripažinti, kad ta cukraus pudra ne taip dažnai ir barstoma, todėl nurijus šią karčią saldumo piliulę, visai smagu pasinerti į knygą, sekant siužeto vingius (toks ten ir vingis: pagrindinis klausimas - kodėl?). J. Patterson tikrai geras pasakorius, todėl romanas neprailgsta. O ar pabaiga netikėta, palieku nuspręsti kiekvienam. Sakyčiau, kad 2/3 „sukrečiančios kulminacijos" ganėtinai nuspėjama, o va 1/3 - nesitikėjau. Kaip knygai, kurią perskaitai per porą valandų, tai netgi labai gerai.

Vienas iš malonumų skaitant romanus, kuriuose rašoma apie dabartinius laikus ir kurie pasirodo prieš 2-5 metus (ačiū vertėjams ir leidykloms už operatyvumą), rasti dabartinių gyvenimo smulkmenėles: veikėjai žiūri „Eli Makbyl" ir „Gydytojo praktiką", skaito „Harį Poterį ir ugnies taurę", „Mažmožių dievą", „Geišos memuarus", klauso Macy Gray, „Savage Garden", Witney Houston, Tracy Chapman ir etc.

O dabar sprigtas vertėjams ir leidėjams į nosį: kodėl Treisė Čapman, Meisė Grei, Vitni, Erikas Klaptonas, bet „Savage Garden", Scottas Fitzgeraldas, Virginia Woolf, Jamesas Wrightas?

Vos nepamiršau: šioje knygoje dar yra ir bandymas apmąstyti žmogaus gyvenimo prasmę. Na, čia kalbama apie kamuoliukus: „Gyvenimas - tai žaidimas, kuriame tu žongliruoji penkiais kamuoliukais. Tie kamuoliukai - tai darbas, šeima, sveikata, draugai ir principai. Tu neleidi nė vienam iš jų nukristi. Bet vieną gražią dieną pagaliau supranti, kad darbas - kaip guminis kamuoliukas. Jei leisi jam nukristi - jis atšoks. Kiti keturi kamuoliukai - šeima, sveikata, draugai ir principai - stikliniai. Jei leisi nukristi nors vienam iš jų, jis bus nebepataisomai sugadintas, įskeltas, o gal net ir sudaužytas. Tik iš tiesų supratus šį pamokymą apie penkis kamuoliukus, gyvenime atsiras šiokia tokia pusiausvyra."

Tačiau, švelniai tariant, šitiems kamuoliukams tolokai iki H. Hesse „Žaidimo stiklo karoliukais" arba netgi nuolat internete klaidžiojančiai istorijai apie akmenukus ir gyvenimo prasmę:

"Atėjęs į auditoriją skaityti paskaitos, filosofijos profesorius pasidėjo ant stalo stiklainį ir pridėjo į jį didelių akmenų. Po to paklausė studentų, ar stiklainis pilnas. Šie patvirtino. Tada profesorius išsiėmė iš krepšio skardinę nuo kavos, pilna smulkiu akmenėlių, ir supylė juos į stiklainį. Akmenukai gražiai užpildė tarpus tarp dideliu akmenų. Profesorius pareiškė, kad stiklainis pilnas ir paklausė studentu nuomonės. Studentai juokdamiesi jam pritarė. Tai pasakęs profesorius išsitraukė iš kišenės maišelį smėlio ir supylė jį į stiklainį. Smėlio kruopelės subiro į pačius mažiausius plyšelius tarp akmenų visiškai užpildydamos stiklainį. „Štai", - tarė profesorius, „pripažinkite, kad šis stiklainis - tai jūsų gyvenimas. Didieji akmenys simbolizuoja svarbiausius jūsų gyvenimo dalykus: šeimą, vaikus, mylimąją/jį, sveikatą. Net jei visa kita dingtų, jie vis tiek liktų jums svarbūs ir įprasminti gyvenimu. Smulkus akmenėliai yra antraeiliai, mažiau svarbūs dalykai: darbas, automobilis, butas, studijos. Smėlis simbolizuoja visai nesvarbius dalykus ir jeigu jūs iš pat pradžių į stiklainį pilsite smėlį, tai jame neliks vietos nei dideliems akmenims, nei smulkiems akmenėliams. Skirkite daugiau dėmesio svarbiems dalykams: raskite laiko savo vaikams, mylimajam/jai, rūpinkitės savo sveikata, tuomet liks pakankamai laiko ir darbui, ir namų ruošai, ir vakarėliams, ir kitkam. Pirmiausia rūpinkitės didžiaisiais akmenimis, nes tik jie yra tikrai vertingi, o visa kas liko - tai tik smėlis." Po paskaitos prie profesoriaus stalo priėjo studentas ir į akmenų bei smėlio pilną stiklainį, nors pats profesorius pripažino, kad į stiklainį daugiau niekas netelpa, supylė butelį alaus. Alus sutekėjo į paskutinius laisvus tarpelius, ir dabar stiklainis tikrai buvo pilnut pilnutėlis. Istorijos moralas: nesvarbu, koks bebūtumėte užsiėmęs ir kas užpildytų jūsų gyvenimą, laiko išgerti alaus visada atsiras!"

Tebūnie šios dvi istorijos testas jums, sprendžiant verta skaityti šią knygą ar ne.

P. S. Jeigu tai, kad „Jamesas Pattersonas, kelių populiarių romanų autorius, gyvenantis Floridoje, „Siuzanos dienoraštyje Nikolui" papasakojo apie stipriausius išgyvenimus, kuriuos patyrė pats", yra tiesa, tuomet užuojauta ir pagarba autoriui.

Seniai laukti laivai

Grįžo namo tušti arba nuskendo.

Pirmiau nebeliko ašarų, paskui ir miego.

Sunku patikėti, kad karinga tauta kaip senovės skandinavai, turėjo susikūrę tokią turtingą ir sudėtingą mitologiją. Dar sunkiau patikėti, kad ji taip gerai išsilaikė iki mūsų dienų. Ačiū pasakyti turėtume skandinavų viduramžių vienuoliams, kurie sugebėjo nepainioti krikščioniško uolumo su tautos paveldu ir kruopščiai užrašė didžiąją dalį skaldų pasakojimų. Jų įtaka pasaulinei literatūrai neginčijama - kad ir tokio 'Žiedų Valdovo', kokį turime dabar, neturėtume, jei ne skandinavų mitai.

Be abejo, Edas (kosmologiniai mitai) ir sagas geriausia skaityti jų gimtąja kalba, kad įvertintume keningų (tokiu specifiniu metaforų) grožį ir poezijos subtilybes, bet kadangi mokančių senovės islandų kalbą nėra tiek daug, net ir šiuolaikinė interpretacija yra geriau negu nieko (beje, skaityti sagų vertimus nėra sunku, turint omeny jų jau tūkstančiu metų matuojamą amžių. Islandų skaldai pasižymėjo visai 'šiuolaikine' pasakojimo maniera).

Knyga pateikia visų svarbiausių mitų ir legendų 'nurengtus' variantus, tačiau nenusileidžia iki vien nuotykių atpasakojimo, nors skandinavu mitologija nuotykiais ypač turtinga. Skiriama dėmesio ir pasaulio sampratai, ryšiams tarp gyvųjų ir mirusiųjų, Ragnarokui - skandinavų pasaulio pabaigai, kuri, nepaisant išorinio žiaurumo, kartu yra optimistinė. Pažymima mitų įtaka germanų epui, iškapstomos nuorodos ir į Rusijos istoriją. Todėl knyga naudinga ne vien tiems, kurie tingi skaityti pačias Edas ir kitus 'originalus' - amžių ir kultūrų skirtumas yra per didelis, kad suprastum viską, mitologiniai personažai dažnai stebina iracionalumu ir nelogiškais poelgiais, ir interpretacijos labai ne pro šalį.

Tolkieno mylėtojui su didesniu už vidutinį 'pasimaišymo' laipsniu ši knyga yra būtinybė - panašumų ieškojimas ir informacija, iš kur atsirado 'tie visi nykštukų vardai', turėtu suteikti daug džiaugsmo, tačiau ir skaitytojui, besidominčiam kad ir fantasy, turėtų patikti.

Nykštukų vardai ir daugiau...

"Staiga mano ausyse suspengė. Goemonas atsisėdo.

- Koks būti, turėti, egzistuoti geras rytas! - aiškiai išgirdau saldžiai besirąžančio Goemono balsą. - Gerai išsimiegojau. Noriu valgyti, ryti, sprogti, krimsti, pusryčiauti! Juk tikrai rytas?" p.39

Goemonas - visai ne kokia pokemonų veislės būtybė, nors jo literatūrinė tėvynė iš tiesų yra Japonija. O iš kokio Visatos krašto jis atvyko, taip ir nepaaiškėja, nors tai ne taip ir svarbu: "Rytdienos grobikai" nėra tradicinės fantastikos pavyzdys. Čia svarbiau tai, kas darosi - tiksliau, darėsi 8 dešimtmetyje - mums po nosimi. Politinės ir ekonominės problemos, karinės sąjungos, Amerikos troškimas viešpatauti pasaulyje, mažų valstybių pastangos priešintis (ne, apie mus nieko. Pagrindinis agresorius - JAV), užgrobiamosios-išlaisvinamosios operacijos, linčo teismai, karo atgarsiai ir dar pramoninis šnipinėjimas. Visi kraštai, o ypač civilizuoti, buvo paliesti "fokusų-marokusų", kuriuos tarsi žaisdamas pademonstravo Goemonas. Trys paros absoliučios tylos Japonijoje ir dar geroje dalyje pasaulio - tik žiedeliai. Beje, šį fenomeną "kosmosėnas" sukėlė tiesiog norėdamas išsimiegoti, užtat kai jis pakliuvo į valdžios ištroškusių sensėjų rankas, prieita iki kur kas keistesnių įvykių. Kaip jums patiktų, jei staiga parakas netektų savo savybių? Arba nafta virstų paprasčiausiu vandeniu? Aišku, kariauti taptų labai sudėtinga, bet pirmiausia juk komplikuotųsi taikus gyvenimas. Jei Toda būtų žinojęs, kad per keistą žmogėną, užkalbinusį jį ant Jokohamos kalno, kils tokia suirutė…

Bet paprastas tarnautojas nė nepagalvojo, kad bjauriai apsirengęs turistas gali pridaryti tokių bėdų. Tiesa, rūpesčių jis kėlė iš pat pradžių: prisiskaitęs apie japonų svetingumą, užsimanė gyventi paprasto piliečio bute, pasiuntė taksi supererdve, - kad greičiau būtų, išvadino Todos sužadėtinę Kicuko kicka ("Na, ta, kur peles gaudo")… O galų gale, kaip jau minėta, trims paroms panaikino garsą. Trims paroms, per kurias visa Japonija virto skundų ir pasiūlymų knyga, nes susišnekėti galima buvo tik raštu. Kas jis - iš tiesų turistas iš kitos planetos, trokštantis pamatyti jo didenybę imperatorių, turintis nepaprastų galių, bet pasibaisėtinai nesigaudantis mūsų planetos papročiuose, ar tam tikrą užduotį atliekantis misionierius? Reikia pabrėžti, kad iš esmės niekam nerūpi, kas gi yra Goemonas, visiems knieti tik pasinaudoti jo stebėtinais sugebėjimais. Tik Toda su Kicuko, apsipratę su keistuoju svečiu, rūpinasi juo kaip žmogumi, o ne kaip "galių turėtoju".

Nors šioje knygoje keliamos rimtos problemos, humoro ji tikrai nestokoja*, kartais pereinama į politinę satyrą, kuri dabar atrodo vietomis perspausta, yra detektyvo bruožų ir Rytų autentikos - bambuko iečių, nindzių ir kimono. O pabaigoje siūloma kartu su Toda apsispręsti, - kokią rytdieną suteikti žemei? Grąžinti ją į ankstesnę būseną ar ne? Apsispręsti, pasirodo, ne taip ir lengva.

* Pasitarimas parlamente, esant "visuotinės tylos būklei":

"Tokioje situacijoje mūsų užduotis yra palaikyti viešąją tvarką, - užrašė deputatas-konservatorius. - Ar vyriausybė nelaiko tikslinga paskelbti ypatingąją padėtį ir mobilizuoti Savigynos pajėgas?" Virš opozicijos suolų sumirgėjo plakatai:

"Užsičiaupk!"

"Nešdinkis!"

"Avigalvis!"

Įsižeidęs konservatorių deputatas <…> bandė kažką sušukti. Paskui niršdamas skubiai prisegė prie savo plakato naują popierių: "Kas avigalvis?" - ir atsuko į opozicijos pusę. <…> Valdančiosios partijos ir opozicionierių atstovai raitojosi rankoves. Prie tribūnos buvo kamšatis. Primininkas ramiai sėdėjo savo vietoje, viena ranka parėmęs smakrą, kita laikydamas plakatą: "Ponai deputatai! Prašau laikytis tvarkos!" p.37.

Netradicinė japoniška fantastika

Ką daro režisierius, kai savo idėjų negali realizuoti kino juostoje? Realizuoja popieriuje, kuris, kaip sakoma, iškenčia viską ir, priešingai nei filmo prodiuseriai, neprikiša, jog tai per brangiai kainuos, neatsipirks ar nepritrauks žiūrovų.

Neteko skaityti jo kitų kūrinių (“Laterna magica”, “Intymūs pokalbiai” ir kt.), bet iš šios knygos galima spręsti, jog I. Bergman romanistu virto vos ne iš įtūžio ant prodiuserių ar per mažų kino galimybių.

“Šis rankraštis buvo atmestas trijų be galo sąžiningų prodiuserių. Motyvai buvo skirtingi, bet pagrindinė nuostata vienoda: neįmanoma sukurti filmo pagal šią medžiagą. Tai labai daug kainuotų. Būtų tikra katastrofa. Savižudybė.

Aš laikui bėgant sutikau su tokia nelinksma jų nuomone ir padėjau savo kūrinį į archyvą. Nerealizuotos vizijos ir svajonės”, - rašo I. Bergman “Meilė be mylimojo” įžangoje ir, regis, šiais savo žodžiais nusako visų trijų kūrinių “užsilikimo” popieriuje priežastis. Tiesa, “Neištikimąją” vėliau ekranizavo aktorė ir režisierė Liv Ulman (nenuostabu, nes vien ko vertas jos vaidmuo I. Bergman filme “Persona”!).

Knygą sudaro trys pasakojimai - “Neištikimoji”, “Dvasiniai reikalai” ir “Meilė be mylimojo” - literatūrai adaptuoti kino scenarijai. Tai, kad visa knyga pavadinta “Neištikimoji”, ne tik reiškia, jog pastarasis kūrinys yra stipriausias, bet iš principo nurodo ir likusius du kūrinius saistančią siužeto grandį – neištikimybės motyvą. Vienur jis dominuojantis, kitur vos apčiuopiamas, bet visur egzistuojantis. Kitas motyvas, jungiantis kūrinius, - vaizduojamame pasaulyje veikia bene vieni menininkai (aktoriai, režisieriai, muzikantai, dirigentai ir t.t.).

Šie iš kūrinio į kūrinį pereinantys motyvai ne nustebina, bet pagrindžia I. Bergman braižą: juos aptiksi ne tik jo romanuose, bet ir daugumoje filmų, - ir tai visai suprantama.

Pats būdamas režisieriumi, I. Bergman geriausiai pažino menininkų pasaulį, o domėjimąsi neištikimybe jis pagrindžia Boto Štrauso žodžiais: “Jokia įprastinė nelaimės forma, - nei liga, nei ekonominis nuosmukis ar tarnybinė nesėkmė, - pasąmonėj nepalieka tokio baisaus ir gilaus rando, kaip skyrybos. Jos tiesiogiai paliečia įvairiausių baimių ištakas ir jas pažadina. Jos vienu smūgiu įsminga taip giliai, kad gilesnės žaizdos gyvenime jau niekas padaryti nebegali.” Vidinio gyvenimo žaizdos – visos I. Bergman kūrybos pamatas.

Kita vertus, režisierius visada yra režisierius ir šiuo atveju, regis, tai yra ne privalumas, o trūkumas. Visuose trijuose kūriniuose, o itin “Neištikimoji”, trūksta stipriausio I. Bergman kozirio – tų “sustingusių” vaizdų, kurie užsilieka atminty ir gyvena savo gyvenimą atskirai nuo viso filmo (pvz., taip vadinami, “šokančios mirties” kadrai “Septintajame antspaude”). Tai - ne talento rašyti stoka. Tai – literatūros ribos, nors E.Zola ar V. Hugo, ko gero, su manimi nesutiktų.

Štai ir “Neištikimoji” – tai scenarijus filmui, kurio “galutinis rezultatas – Marianė stambiu planu” ir “daugelis epizodų atsidurs antrame plane arba pasislinks į pirmąjį ir pagaliau užims visą ekraną, išskyrus Marianės veidą, visada esantį”. Įgyvendinti idėją – ilgo metražo filmą, kurį iš esmės sudarytų tik vienas stambus planas, - dar viena režisieriaus “vizija”, nes, anot jo, “pastovus stambus planas – įstabiausias kinematografijos pranašumas”. Čia dar I. Bergman pridūria: “Joks kitas menas to negali, negalėjo, negalės”.

Bent jau literatūra – tikrai negali, o “Neištikimoji” dėl to netenka daug. Popierius nepajėgia pavaduoti vaizdo, o laki skaitytojo vaizduotė mažai gelbsti.

Bet tai vienintelis šios knygos trūkumas, kurį pavyko aptikti. Užtat I. Bergman filmų gerbėjams knyga taip pat turėtų tapti tikru delikatesu. Ryte praryji romanuose, kaip ir filmuose, skaitytojams tiesiog dovanojamus įdomius istorijų pateikimo variantus, laviravimą tarp įvairių sprendimų. Tiesą sakant, formos išskirtinumu pasižymintį kūrinį “Meilė be mylimojo”, manau, pilnai perprasti galima tik prieš tai mačius keletą jo filmų, kitaip – daugiau chaoso nei meno.

O visų kitų knygos privalumų net neverta pradėti vardinti, nes nuo jų gausos galima užspringti.

Kinas popieriuje

Manau, daugelis prisimename vaizdus, kuriuose šis aukštas, barzdotas žmogus su dar aukštesne už jį patį kuprine, papuošta mažute trispalve, lipa į traukinį ir išvažiuoja šturmuoti Everesto, o vėliau - visų kitų aukščiausių pasaulio viršukalnių. Šie kadrai perbėgo per visas Lietuvos televizijas ir radijas, kaip ir žinia, kad pirmasis lietuvis vis dėlto pasiekė pasaulio stogą. Tai buvo tikras įvykis. Tenka pripažinti - turbūt didesnis, negu antrojo lietuvio - Sauliaus Viliaus - nesenas įkopimas. Nes į Everestą paprastai kopia ne pavieniai entuziastai, o gerai organizuotos ekspedicijos, kartais - net politiškai organizuotos ekspedicijos, kaip 1982 metų SSRS ekspedicija. Perskaityti į viršūnių viršūnę lipusio žmogaus prisiminimus - tai ir pačiam nors truputį prisiliesti prie visatos motinos (juk dar iš geografijos pamokų pamename, kad tą reiškia pavadinimas "Džomolungma") mito ir magijos.

"Kopimo į didįjį kalną nereikėtų tiesmukai lyginti su sportu, kaip nedera gretinti šiltnamio su gūdžia giria. Jau vien buvimas aštuonių kilometrų aukštyje - tai nesibaigiantis balansavimo ant būties ašmenų supermaratonas. Pasiekęs tokią finišo juostelę, nebesistebi Tibeto lamų kalbomis, kodėl, girdi, užsieniečiams reikia užsikrauti didžiausius kopimo vargus. Juk paprasčiausia yra pakilti į viršūnę savo subtiliuoju kūnu" (p. 150).

Kopimo vargai - tai žodžiai, ne visai tiksliai apibūdinantys visą sudėtingą pasiryžėlio kelią. Juk iki tol yra abejonių ir apsisprendimo vargai, tada - organizaciniai vargai, ir tik ten, pačioje pabaigoje - kopimo bei nusileidimo vargai. Taigi, vargų būta ne vieno ir ne dviejų. Pavyzdžiui, batai, reikalingi kopimui. 1992-ųjų pradžioje juk ne kiekvienas galėjo sukrapštyti pinigų brangiam alpinistiniam inventoriui, tad, pvz., V. Vitkauskas daro tai, ko save gerbiantis kalnų keliautojas nedrįstų - pasiima gerus, tačiau per mažus batus. Juk visi žinome, ką reiškia spaudžiantys batai. Turbūt nesunku suvokti, kokias pasekmes spaudžiantys batai gali atnešti, kai -40 Celcijaus… Tačiau batų kainos tampa juokingos, prabilus apie leidimus prisijungti prie kurios nors ekspedicijos - jie kainuoja… Pvz., 40 arba 42 tūkst. dolerių (tiek norėjo JAV ir Naujosios Zelandijos ekspedicijos vadovai). Ypatingai puikią paskolą pasiūlė bankas "Hermis" - 5 tūkst. JAV dolerių trims mėnesiams, palūkanos - 6 procentai, delspinigiai - 1 procentas už kiekvieną uždelstą dieną (dosnūs tie mūsų naujieji verslininkai buvo, ar ne?). Laimė, laidavo Kūno kultūros ir sporto departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Galiausiai V. Vitkauskas sugebėjo įsiforminti kaip Nepalo moterų ekspedicijos, kurios tikslas buvo, kad įkoptų pirmoji Nepalo moteris - alpinistė Pasang Lhamu, fotografas. Tai kainavo 7 tūkst. dolerių. O kur dar rasti lėšų įrangai, inventoriui? Vis dėlto, organizacinių vargų grandinę įveikti pavyko ir prasidėjo kopimas… Šio etapo perpasakoti nemėginsiu - klausyti tai trečių lūpų būtų nesamonė. Tik paminėsiu, kad galų gale V. Vitkauskui, jau įkopus, teko nuleidinėti nuo pasaulio stogo ir žuvusią Pasang Lhamu. Moteris įkopė, tačiau nusileisti nesugebėjo. Kalnai klaidų ir bravūros neatleidžia, nebent esi laimės kūdikis, o gelbėtojai tokiame aukštyje ir patys lengvai gali tapti aukomis.

Knyga parašyta gana paprastai, bet ne prastai ir tikrai įdomiai. Netgi labai įdomiai. Tai nėra koks nors nuostabus literatūros kūrinys, didžiąją dalį įdomumo, be abejo, sudaro pati ekspedicijos ir pasirengimo jai kronika. Tačiau tai - tuo pačiu ir gilesnė žmogaus istorija apie save, savąją lemtį, jeigu norite - asmeninę legendą - kurią vainikavo tikslų tikslas. Everesto ekspedicijos pasakojimai persipina su atsiminimais apie kitas keliones, kitus kalnus, draugus ir pažįstamus (tarp jų ir vienintelį Lietuvos sniegynų tigrą - Dainių Makauską), pamažu padėjusius subręsti iki pagrindinio tikslo. Knygoje taip pat daug citatų iš originalaus V. Vitkausko dienoraščio, įdomu stebėti, kaip laksto žmogaus mintys, įdomus stebėti, kaip filosofavimas persipina su emocingais protrūkiais. Beje, knygos poligrafija - puiki, nuotraukos - įspūdingos. Juk fotografavo Nepalo moterų ekspedicijos fotografas!

Na, ir pabaigai dar viena citata: "Į amžiną klausimą, kodėl kopiama į Everestą, tarsi testamentas lieka 1924 metais savo gyvenimą kalnams atidavusio Džordžo Meliorio žodžiai: "Todėl, kad jis yra".

Todėl, kad jis yra!

Jack Finney (Džekas Finėjus) romaną "Tarp dviejų epochų" parašė 1970 metais. Tai - įžymiausias jo kūrinys, knyga, kurioje pasakojama, kaip XX amžiaus 70-jų metų Niujorko gyventojas patenka į XIX amžiaus pabaigos Niujorką. Atrodytų, gana įprasta mokslinėje fantastikoje tema, bet tai tikrai nieko panašaus į, pavyzdžiui, Paulo Andersono "Laiko patrulį". Knyga man dar paauglystėje padarė labai didelį įspūdį, bet ir dabar kartais mėgstu prie jos sugrįžti.

Šiame romane yra gana įdomi detektyvinė intriga, yra meilės linija, bet tai tikrai nėra svarbiausia knygoje. Įdomi pati laiko kelionės idėja. Nėra jokių laiko mašinų, jokios technikos. Reikia tiesiog iki smulkmenų susipažinti su dominančia epocha, įsijausti į ją ir hipnozės pagalba gali ten patekti.

Didžiausią įspūdį daro patekimo į kitą epochą aprašymas, įtikina knygos veikėjų reakcija į tai, kas atsitiko. Galima gyvai įsivaizduoti, kaip atrodė XIX amžiaus Niujorkas, kokie buvo tų laikų žmonių veidai, koks buvo gyvenimo būdas, kaip gyvenimo tempas skyrėsi nuo šiuolaikinio. Vaizduotei labai padeda tai, kad autorius į knygą sudėjo senojo Niujorko, jo žmonių autentiškas nuotraukas. Finney aplamai pasižymi labai dideliu dėmesiu detalėms, to iš jo gali pasimokyti daugelis rašytojų. Jis pats yra rašęs, kad rausiasi po archyvus tol, kol įsitikina, kad visos detalės yra autentiškos (nebent ką nors teko pakeisti dėl siužeto).

Aišku, matosi, kad knyga rašyta 70-aisiais metais. Autorius, būdamas amerikietis, labai aiškiai jautė to meto pesimistines nuotaikas, nusivylimą, senųjų vertybių griūtį (Vietnamo karas, aplinkos užteršimas, jaunimo demonstracijos...) Turbūt dėl to jaučiamas toks didelis noras kažkur pabėgti, kad ir į kitą epochą, pajusti tų laikų saugumo jausmą, tikėjimą technikos galia, jos progresyvumu. Taip pat jaučiama labai didelė rašytojo meilė Niujorkui, jo žmonėms.

Šis kūrinys tikrai suteikia peno vaizduotei. Aš ir dabar kartais, eidama kokia nors Vilniaus senamiesčio gatvele, pabandau įsivaizduoti, kaip ji galėjo atrodyti prieš šimtą ar du šimtus metų, kokie žmonės ja vaikščiojo...

Yra ir knygos tęsinys, "From time to time", bet jis parašytas prabėgus porai dešimtmečių, ir, nors irgi pakankamai įdomus, yra silpnesnis už "Tarp dviejų epochų". Pastarąjį kūrinį tikrai galėčiau rekomenduoti ne tik fantastikos mėgėjams.

P.S. Redakcija nuoširdžiai dėkoja varzhai už šios knygos lietuviško leidimo viršelį!

Fantastikos klasika!

Kas yra "Porsche", matyt, pasakoti nereikia, tai galima iš karto pereiti prie kitų, kiek mažiau žinomų dalykų.

Kas yra "Porsche 911"? Ne, šiuo atveju tai nėra pagalbos telefonas - čia medikų pagalba nelabai reikalinga. "Porsche 911" - tai pati Porsche kvintesencija - modelis, kuris padarė firmą "Porsche" ta legenda, kuria ji dabar yra. Jei bet kas, bet kur pasaulyje sako "Porsche", - ir nedetalizuoja, kokį modelį turi omenyje, - tai greičiausiai bus 911. Tai - vienas iš ilgiausiai gamintų serijinių automobilių. Įvairios 911 modifikacijos ėjo nuo konvejerio daugiau nei 30 metų (nuo 1964-ųjų iki 1997-ųjų), praėjo ilgą kelią nuo palyginus silpnų pirmųjų modelių su 130 arklio galių varikliu iki paskutiniųjų - net su 450 (o lenktyninėse mašinose - ir daugiau nei 600) "arklių". Tai - sportinis automobilis, kuris labai ilgą laiką buvo tas etalonas, į kurį lygiavosi ir su kuriuo bandė konkuruoti viso pasaulio sportinių automobilių gamintojai. Automobilis, kurio vairuotojai laimėjo daugybę įvairiausių lenktynių bei čempionatų. Ši knyga yra šio automobilio istorija.

Knygos autorius P.Frere - inžinierius, autolenktynininkas, vėliau - autožurnalistas, matyt, didžiausias pasaulyje "Porsche 911" istorijos ekspertas. Jo pažintys automobilių pasaulyje bei pačioje firmoje Porsche (knygos įžanginis žodis yra parašytas paties Ferry Porsche) sąlygojo knygos detalumą bei išsamumą.

Knygos detalumas yra pritrenkiantis - tai nėra tiesiog populiarus rašinukas su daugybe gražių sportinių automobilių nuotraukų. Tai leidinys tikram žinovui. Taip, knygoje nuotraukų tikrai apstu. Kaip apstu ir įvairiausių schemų, lentelių, kreivių, pjūvių. Tačiau labiausiai apstu knygoj įvairiausios informacijos. Kokių matmenų ratai buvo montuojami ant pirmųjų Porsche 911? Kokie skirtumai tarp 911T, 911E ir 911S modifikacijų? Kokio skersmens vožtuvai buvo Carrera RS 3.0 variklyje? Kokios pavarų dėžės buvo naudojamos Porsche 911? Koks atskirų Porsche 911 modelio modifikacijų aerodinaminio pasipriešinimo koeficientas? Į visus šiuos klausimus ir dar daugybę smulkesnių, detalesnių galima rasti atsakymus šioje knygoje.

Gal kam nors iš to, ką pasakiau, gali pasirodyti, kad tokį detalumą sąlygoja tiesiog tai, kad nėra ką labai daug apie šį automobilį pasakot, dėl to autorius ir stengiasi užpildyti tuščią vietą, knaisiodamasis po visokias detales. Taip nėra. Vien pabandžius trumpai pavardinti šio Porsche modelio modifikacijas, taptų aišku, koks platus yra "darbų baras": 911, 911S, 911T, 911L, 911E, 911T/2.2, 911E/2.2, 911S/2.2, 911T/2.4, 911E/2.4, 911S/2.4, 911 Carrera 2.7, 911/2.7, 911S/2.7, Carrera RS 3.0, 930 Turbo, 930 Carrera 3.0, 911SC, 911 Turbo 3.3, 911 Carrera 3.2, 964 Carrera 4, 964 Carrera 2, 964 Turbo 3.3, 964 Turbo 3.6, 993 Carrera, 993 Carrera 4, 993 Turbo… Ir čia dar toli gražu ne viskas - nepaminėtos įvairiausios nedideliais kiekiais gamintos ar specialiai lenktynėms sukurtos ir naudotos šio modelio modifikacijos, kurios tačiau yra ypač įdomios tikram Porsche 911 mylėtojui ir kurios detaliai apžvelgiamos šioje knygoje (visas modifikacijų aprašomų knygoje sąrašas, matyt, užimtų gerą pusę puslapio).Atskiras skyrius knygoje yra skirtas "Porsche 959" modeliui, kuris, nors ir negalėtų būti laikomas Porsche 911 modifikacija, tačiau faktiškai yra šio modelio labai toli pažengusios evoliucijos rezultatas.

Tenka pripažinti, kad knyga yra stipriai "techniška" ir pakankamai sudėtinga. Nors tai nėra specialus veikalas tik srities specialistams, o greičiau mokslo populiarinimo kūrinys, tačiau skaitytojas turi būti susipažinęs su automobilių technika, nes kitu atveju ši knyga nebus jam suprantama.

Verdiktas : gera knyga Porsche mylėtojui. Tiesa, mylėtojui, kuris neblogai nusimano autotechnikoje.

Call 911!

Nenoriu veltui gaišinti tų, kurie skaito šį tekstą, tad iš karto pasakysiu, kad knyga, kurią ruošiuosi apžvelgti priklauso vadinamosioms "space opera" ( tiems, kurie dar nesuprato apie ką kalbu, siūlau eilinį kartą pažiūrėti "Žvaigždžių karus"). Esu įsitikinęs, jog dabar nemaža dalis jūsų automatiškai prie knygos pavadinimo prikabino etiketę "šlamštas" ir sau pasižadėjo niekada jos neskaityti. Juk koks tikras fantastas intelektualas prisiskaitęs J.R.R Tolkien ir Philip K. Dick terš savo karmą skaitydamas tokį menkavertį skaitalą? Juk kosminėse operose charakteriai plokšti ir blankūs, o siužetas aiškus jau perskaičius pirmą eilutę. Ir jūs teisūs, šiame fronte "Vairininkas" niekuo neišsiskiria iš kitų.

Yra vargšas vaikinukas iš užkampio planetos, yra jį iki ausų įsimylėjusi princesė ir aišku yra didelė baisi ir bloga Impe… atsiprašau, Lyga. Bet neperskaitę šios knygos labai suklysite, nes Baldwinas sugebėjo tobulai atlikti dar viena iš privalomų elementų - kosminių laivų dvikovas.

Kiekvienas rašytojas, rašantis apie kosmosą, susikuria nuosavą kosminių mūšių mechaniką. Ir aišku, kaip ir kitose mokslinės fantastikos srityse, dažnai jie tam panaudoja jau egzistuojančius pavyzdžius. Taip "Žvaigždžių karuose" Antrojo pasaulinio karo naikintuvai "Spitfire" tapo "X-wing, o "Messershmit" - "Tie-fighter". Baldwinas idėjų sėmėsi iš pirmojo pasaulinio karo laikų jūrų mūšių. Nesidomintiems istorija: povandeniniai laivai ką tik išrasti, apie valdomas raketas niekas dar net nesapnuoja, tad nesutarimai sprendžiami paprastai - laimi tas, kurio patrankos didesnės, šarvai storesni, o vairininkas labiau prityręs. Tas pats ir "Vairininke", panaši net laivų išvaizda ir vidinis išplanavimas, pasiskolinti įgulos rangai ir laivų skirstymo į atskiras klases sistema. Tai - nieko blogo, nes šis plagijavimas padeda sukurti nuotaiką. Kartais skaitant atsiranda jausmas, kad prieš tave viena iš tų rusiškų knygų apie karą, nes viskas atrodo taip realiai, lyg jau būtų įvykę, o tu skaitai kokio nors veterano memuarus. Baldwinas apgalvojo kiekvieną smulkmeną, kiekvieną varžtelį, jis net sukūrė nuosavą matų sistemą, su savais svorio, ilgio ir laiko vienetais. Smulkmenos padaro knyga šedevru.

Bill Baldwin iš pirmojo pasaulinio karo pasiskolino ne tik laivus, bet ir kariaujančias puses. Geriečiai yra protingo ir teisingo Imperatoriaus valdoma monarchija, kurios sostinė įsikūrusi planetoje su kažkur labai girdėtu Avalono pavadinimu, jų sąjungininkai - milžiniški lokiai, geriantys viską, kas dega ir kreipinyje visada pridedantys tėvavardį, o kaunasi jie prieš blogąją Žvaigždžių lygą, kurios piliečiai keikiasi su labai įtartinu germanišku akcentu. Bet ir to nereikia laikyti blogybe, gal prieš jus tiesiog puikiai užmaskuotas alternatyviosios istorijos varijantas. Ką gali žinoti?

Rekomenduoju visiems, kuriems patiko "Keturi tankistai ir šuo" ir panašūs didvyriški skaitiniai, likusiems skaityti savo rizika.

Gerasis rusiškas lokys

„Yra trys žmonių tipai. Pirmasis tipas - tai žmonės. Jų yra daugiausia, ir, tiesą sakant, jie geresni už visus kitus. Jie davė mums kėdes, ant kurių sėdime, drabužius, kuriais vilkime, namus, kuriuose gyvename; galų gale mes ir patys priklausom tam tipui. Antrąjį tipą iš dalies galima pavadinti poetais. Dauguma jų - tikra rykštė artimiesiems ir palaima žmonijai. Trečiasis tipas - intelektualai. Neretai juos vadina mąstančiais žmonėmis. Jie yra pati tikriausia ir baisiausia prakeiktis ir artimiesiems, ir žmonijai. Kiekvienoje klasifikacijoje būna, be abejo, ir tarpinių atvejų. Dauguma gerų žmonių - beveik poetai, dauguma blogų - beveik intelektualai. Bet apskritai žmonės skirstomi taip. Ir prašom nemanyti, jog esu paviršutiniškas. Aš mąsčiau šia tema ištisas aštuoniolika minučių."

Pats G. K. Čestertonas (1874-1936), nors ir priskiriantis save geriausiajam - žmonių - tipui, vis dėlto neišvengė nei poezijos, nei intelektualumo nuodėmių. Tiesa, Lietuvoje jis turbūt labiausiai žinomas ne kaip poetas ar mąstytojas, o kaip detektyvų rašytojas, apsakymų apie tėvą Brauną - kunigą seklį - autorius. Na, o „Esė", kaip jau aišku iš pavadinimo - esė įvairiomis temomis rinkinys. Čia ir pamąstymai apie kultūrą, patriotizmą, rašytojus bei jų sugadintus siužetus, žmones, juoką, pesimizmą, nacionalinius charakterius, kelionių įspūdžiai… Tarp jų - ir pasakojimas apie kelionę į Lenkiją, šiek tiek apie lenkų ir lietuvių santykius, apsilankymą Vilniuje, Aušros Vartuose… Lietuviai, matyt, kažkuo buvo įstrigę Čestertonui, nes norėdamas vaizdingiau pasisakyti, šis kartkartėmis griebiasi tokių „konkretaus objekto neturinčių minties žaismų" kaip „Daugelis tiesiog nesupranta, kaip aš galiu, madingam slovakų tapytojui nutapius žolę pilka spalva, tebematyti ją esant žalią, kaip aš galiu pakęsti dienos šviesą, kai trylika lietuvių filosofų, sutūpę rateliu, kiek įmanydami ją koneveikia?"

Gal ir neblogai mums būtų turėti net trylika Anglijoje žinomų filosofų, kad ir koneveikiančių dienos šviesą, na, bet bala jų nematė. Juk mūsų herojus - Čestertonas. Kaip galima buvo susidaryti įspūdį iš aukščiau pacituotų frazių, jis nemėgsta intelektualų ir pripažįsta „konservatyvias" vertybes. Rašytojas negaili šiltų žodžių „paprastuoliui", kuris tebetrokšta sukurti šeimą ir auginti vaikus, kuris mano, kad „vaikai esti malonūs, sutemos liūdnos, o tas, kuris stoja į kovą iškart su trimis priešininkais - šaunuolis", nors intelektualai-snobai ir bando sukti jam galvą, įrodinėdami, jog yra priešingai. Poetai patinka Čestertonui todėl, kad bando suprasti paprastus žmones ir išreikšti jų jausmus taip, kad „visi suvoktų jų subtilumą ir sudėtingumą". „O snobai pranašesni už paprastus žmones, nes jie nenori jų suprasti. Žmogiškus pomėgius ir įsitikinimus jie laiko bukiausiais prietarais. Snobų dėka žmonės pasijunta kvailiais; o poetų dėka pasijunta tokiais išmintingais, kokiais ir regėti savęs neregėjo".

Vis dėl to atsiprašau gerbiamo G. K. Č., kad antros pastraipos pirmame sakinyje „pripaišiau" jam intelektualumo nuodėmę. Iš tikrųjų jis - poetas. Jau vien jo pasirinktas rašymo stilius tai liudija. Čestertono esė nėra jokių „sublimuojančių ultrasubkvazipercepcijų" tipo perliukų, jo esė skaitosi lengvai kaip detektyvas ar eilėraštis, ir lygiai taip pat įdomiai. Ypač - „Gabalėlis kreidos"… Aha, prisimenu, norėjau kažką iš jos pacituoti. „Tikiuosi, kiekvienas pastebėjo, kokius senovinius ir poetiškus daiktus mes nešiojamės kišenėje, tarkim, kad ir kišeninį peiliuką, kuris yra pirmųjų žmogaus ginklų atmaina, jaunesnysis kalavijo brolis".

Paprastumas, netrukdantis įžvelgti giliausių žmogiškosios prigimties užkaborių, realizmas ir kartu romantinis polėkis, teksto grožis ir kartkartėmis netgi juodokas humoras, optimizmas, džiaugsmas… Apie Čestertono esė negalima kalbėti vien tik kaip apie intelektualinį produktą, jos išjaustos, išgyventos ir turi didelį emocinį krūvį. Tad negalima nesižavėti autoriaus mintimis, netgi su jomis nesutinkant.

Negalima nesižavėti

Šiek tiek keista, atsivertus knygą vaikams, na, galbūt, kaip parašyta ant viršelio „vyresniems paaugliams", pačiame pirmame puslapyje rasti įžangą, pasibaigiančią tokiomis eilutėmis:

"Į šią bedugnę atsargus Šėtonas,

Ant krašto Pragaro sustojęs, žvalgės

Iš anksto apmąstydamas kelionę".

Pirmieji knygos žodžiai „Laira su savo demonu ėjo per temstančią menę" irgi nuskamba truputėlį, hm, satanistiškai… Na, bet netrukus paaiškėja, jog demonas - ne koks nors iš paralelinių erdvių atsikviestas pabaisa ar grėsminga juodojo mago prielipa - savo demoną turi kiekvienas žmogus. Galima sakyti, kad demonas - tai žmogaus siela, gyvenanti šalia jo ir turinti gyvūno pavidalą (tik moters demonas kažkodėl visados būna vyriškos giminės, ir atvirkščiai). Vaikų demonai dar turi nuostabią galią keistis - būti tiek drugeliu, tiek žvirbliu, tiek pantera; gi suaugusiųjų demonai nustoja keistis ir įgyja vieną kokį nors pavidalą.

Bet knygos pasaulis ne tik tuo skiriasi nuo mūsiškio. Su išlygomis „Šiaurės pašvaistę" galima būtų pavadinti alternatyviąja istorija - su išlygomis todėl, kad jokių mums pažįstamų „sualternatyvintų" istorinių įvykių čia nerasime. Nors pasaulis lyg ir mūsų - čia taip pat yra Oksfordas ir Londonas, Rusija ir Sankt Peterburgas, Europa ir Laplandija - tik Rusijoje siaučia totoriai, o tolimojoje Šiaurėje gyvena raganos ir panserbiornai - šarvuotieji lokiai. Šarvuotieji lokiai, beje, neturi savo demonų (ne žmonės gi). Užtat turi šarvus (tie šarvai ir yra jų siela) bei dirba samdomais kareiviais. Ilgaamžės raganos, žinoma skraido - ant debesapušės šakų, na, o vienas iš svarbiausių šio pasaulio mokslų - bandomoji teologija.

Pagrindinė knygos herojė - našlaitė Laira. Žinoma, vėliau paaiškėja, kad ji visa ne našlaitė, o turi dar ir kooookius tėvelius, na bet šis muilo opera dvelkiantis siužeto posūkis - turbūt vienintelis knygos trūkumas.

Taigi, pirmiausia Laira tampa pasikėsinimo į savo dėdę, lordą Asrielį, liudininke (ir dar kas kėsinasi į jos griežtąjį giminaitį - ogi gerasis, senasis universiteto rektorius!), paskui visą Oksfordą sudrebina žinia - nepagaunami baisūnai maumai grobia vaikus. Be to, Laira iki soties prisiklauso užuominų apie kažkokias paslaptingas Dulkes, miestus kituose pasauliuose ir apskritai ji nori į Šiaurę, kur spindi pašvaistė Aurora, gyvena lokiai ir stūkso ledkalniai. Lairos noras išsipildys - drauge su linksma čigonų kompanija ji ten nukeliaus - kažkas juk turi išnarplioti visas paslaptis ir, svarbiausia, išgelbėti maumų pagrobtus vaikus, tarp kurių yra ir geriausias Lairos draugas.

Siužetas įdomus ir originalus - tuo labiau vaikų literatūroje, atmosfera kiek niūroka ir savotiškai sunki. Herojams, panašu, tiesiog pabrėžtinai stengiamasi suteikti prieštaringumo, neskirstyti į „juodus" ir „baltus" . Žinoma, Laira ir jos bendražygiai atstovauja „teisiąją" pusę, tačiau ne kažkokį abstraktų, absoliutų gėrį, o greičiau jau poziciją, kad tikslas nepateisina priemonių… Laimingos pabaigos nėra.

Tiesa, „Šiaurės pašvaistė" - tik pirmoji trilogijos knyga. Reikia tikėtis, kad ir kitos dvi dalys nenuvils. Galų gale, už paskutinę trilogijos dalį autorius gavo prestižinę „Whitebread" premiją - tai pirmas, atvejis, kuomet šį apdovanojimą pelnė vaikams skirta knyga.

Nenuvylė!