Iki šiol keista, kad Boriso Akunino retrodetektyvai, jau persiritę per trečią seriją, nepasirodo lietuvių kalba. Kita vertus - o gal ir nereikia? Juk šis literatūrinis projektas, kaip jį vadina pats autorius, prarastų nemaža savo grožio ir šarmo išverstas. Kodėl? Minutėlę…

Būsimasis žymus seklys, o kol kas - tik kuklus teismo tarnautojo padėjėjas Erastas Petrovičius Fandorinas beveik savo iniciatyva imasi narplioti keistą savižudybę. Jaunas studentas Aleksandro sode pareikalavo pirmos pasitaikiusios dailios merginos prisipažinti meilėje, o šiai nesutikus - nusišovė visų akivaizdoje. Sankt Peterburgas sukrėstas tokio jaunatviško cinizmo ir nepagarbos, tačiau policija šiam ekscesui neskiria per daug dėmesio. Vos pradėjęs tyrimą, Fandorinas susiduria su aibe keistenybių, paslaptingų asmenybių, žavių damų ir net keletą kartų jo gyvybė kybo ant pačio ploniausio plauko…

Patikėkite, ne veltui ant knygos nugarėlės yra parašyta: "Skiriama XIX amžiui, kai literatūra buvo didi, tikėjimas progresu - begalinis, o nusikaltimai daromi ir atskleidžiami grakščiai ir skoningai". Romano estetika, stilistika - žavinga. Šiek tiek daugiau pasidomėjus Akunino kūryba išaiškėjo, kad šiuos romanus jis rašo tokia pat kalba ir stiliumi kaip rašė XIX a. rusų literatūros klasikai - Tolstojus, Dostojevskis. Gerai išmanantys rusų literatūrą tiesiog gali susekti, kuriose vietose kurie klasikai atsispindi. Tačiau tai neliečia siužeto - jis visiškai originalus, o ne žinomų istorijų "peržaidimas" (nors kai kas randa aliuzijų į mažai žinomus Šerloko Holmso nuotykių epizodus ar pan.) Na, ir aišku postmodernizmas - XX amžiaus problemos per a'la XIX amžiaus prizmę… O kokie veikėjai! Charakteriai! Dėmesys detalei! Ironija! Ketvertas valandų kelyje "Vilnius - Klaipėda" su šiuo romanu pralekia kaip viena.

Turiu vos vieną priekaištą. Pripažindamas fantastišką romano stilių ir grožį, negaliu nepaburbėti apie "Azazelio" detektyvinį siužetą. Nors jis nėra svarbiausias, bet visgi "pritemptumo" daugoka, netgi turint omenyje jo ironiškumą, šaržuotumą ir postmodernizmą. Negaliu sakyti, kad tai - šaukštas deguto medaus statinėje, bet… O gal čia tik man taip pasirodė?

Beje, Erasto Fandorino nuotykiai tęsiasi dar 9 romanuose (kiekvienas - vis kitam detektyvo stiliui: šnipų, aukštuomenės, dekadentiškas, maniakiškas ir kt...), tačiau B. Akuninui ir to nepasirodė per daug. Kitoje retrodetektyvo serijoje jis keliauja į Rusijos imperijos provinciją, kur jau seklė mėgėja Pelagėja (daug kuo primenanti garsiąją Mrs. Marple) padeda atiduoti į teisingumo rankas žudikus (3 romanai). Be to, pasirodė ir pirmasis romanas apie, kiek galiu spėti iš pavadinimo, Erasto Fandorino sūnų Nikolajų…

Beje, "Azazelį" galite paskaityti ir Internete.

Stilius. Ironija. Detektyvas.

Nežinia, kaip vadinsis kada nors atsirasiantis lietuviškas vertimas. Tad kol kas - tiesiog "Silmarillion". Pagrindinės kūrinio dalies pavadinimas viena iš autoriaus sukurtųjų kalbų - "Quenta Silmarillion", "Silmarilų sakmė". Sakmė apie Silmarilus - ugningos dvasios maištininko Feanoro sukurtus brangakmenius. Juose buvo įkalinta anksčiau už Saulę ir Mėnulį buvusi Šviesa, jie tapo daugybės mūšių ir žygdarbių tikslu.

Norintieji susipažinti su didžiuoju J.R.R.Tolkien'o epu chronologine aprašytų įvykių tvarka, turėtų pradėti nuo šios knygos (po to sektų "Hobitas" ir "Žiedų Valdovas"). Perskaičiusiam "Žiedų Valdovą" "Silmarillion" suteiks galimybę pažvelgti, kas slypi anapus užuominų, tarsi atsitiktinai paminėtų vardų, baladžių su nelabai aiškiomis pabaigomis ir pradžiomis. Redaktorius ir sudarytojas, autoriaus sūnus Christopheris Tolkienas pataria: ketinantysis skaityti "turi vaizduotėje atsidurti Trečiojo Amžiaus pabaigoje - Viduržemyje, žvelgdamas atgal". Vienaip ar kitaip, laukia susitikimas su ganėtinai unikalia knyga, kurią lyginti su senaisiais Europos tautų mitais ir epais lengviau nei su kitais XX a. autorių kūriniais. Siužetas, prasidėjęs nuo pasaulio sukūrimo, išsilieja į plačią menamos istorijos upę, aprėpiančią ir pavienių herojų tragedijas, ir kosminio masto katastrofas. Kartu kinta stilius: biblinis, istorinių raštų, romantinis. Tačiau kai kurie stiliaus netolygumai, nevienodas atskirų istorijų išplėtojimas, literatūrinis išbaigtumas atsirado ne dėl meninių paskatų. Autorius tobulino legendas visą gyvenimą, tačiau taip ir nespėjo visko (viso pasaulio!) galutinai sutvarkyti. "Silmarillion" - po jo mirties išleistas rinkinys. Skirtingų epizodų paskutinės redakcijos laikas skiriasi pora dešimčių metų.

Knygoje gausu biblinių ir senųjų europietiškų mitų motyvų, tačiau ji - ne pamėgdžiojimas. Apimanti ne tik senovinį pasaulio suvokimą (o jei Žemė dabar apvali, nes suapvalėjo?...). Literatūrine (ir emocine) prasme stipriausia dalis - romantinės legendos. Jų siužetai - dramatiški ir tragiški, veikėjai - tvirtos, herojiškos, bet toli gražu ne tik teigiamos asmenybės. Čia Meilė, įveikusi išskiriančią mirtį ir nemirtingumą pasaulio nelaisvėje; Likimas, nugalėjęs maištingą dvasią; Viltis, tiesiogine prasme nušvitusi virš aukštesnių jėgų užmiršto, nesibaigiančių kovų iškankinto Viduržemio. Tai pasaulis, kuriame priesaika nukreipia istoriją. Giesmė tampa ginklu prieš baisiausią priešą. Kur Šviesa, kartą sužibusi, neišblės iki paskutiniųjų "Žiedų Valdovo" pastraipų.

"Silmarillion" - humanistinis, idealizuojantis žmogiškumą kūrinys. Tačiau juk dauguma veikėjų - ne žmonės!? Bet argi reikia aiškinti, kad Tolkieno elfai, jo paties žodžiais tariant, atstovauja "meninį, estetinį ir grynąjį mokslinį Žmoniškosios prigimties aspektus, pakylėtus į aukštesnį lygmenį, nei iš tikrųjų matoma žmonėse". Be to, fantastiniai personažai padeda atskleisti vaizduojamojo laiko kitoniškumą, nepasiekiamumą. Taip norisi ištarti: negrįžtamumą.

Knyga privaloma visiems, ketinantiems rimtai analizuoti ar versti Tolkieno kūrybą. Savaime aišku, prisiekusiems tos kūrybos gerbėjams. Ir nebijantiems tokiais tapti.

Beje, jei "Žiedų Valdovas" - ledkalnio viršūnė, tai "Silmarillion" - ne pats ledkalnis, o tik mozaika iš keleto dailesnių skeveldrų. Ledkalnis - keliolikos tomų (!) "Viduržemio istorija", atskleidžianti visą autoriaus gyvenimą trukusį menamos tikrovės kūrimą.

Mitas. Legenda. Istorija.

Labai apsidžiaugiau netikėtai knygyne pamačiusi Birutės Galdikas knygą. Deja, ji buvo vienintelė ir išleista ne Lietuvoje. Ši mokslininkė yra viena iš garsiausių orangutangų tyrinėtojų. Žmonių, visą savo gyvenimą paskyrusių beždžionių tyrimams, nėra daug. Mums labiau buvo žinoma Džeinė van Lavik-Gudol, tyrusi šimpanzių elgseną Afrikos džiunglėse (1978 m. išleista jos knyga "Žmogaus šešėlyje"). Taip pat, kai kas gal matė meninį filmą apie Dianą Foset, gyvenusią ir mirusią tarp kalnų gorilų Afrikoje.

Birutė Galdikas buvo trečia mokslininkė, kurią protegavo žymus antropologas profesorius Luisas Lykis. Šis mokslininkas puoselėjo idėją - surasti artimiausių šiandien gyvenančių žmogaus giminaičių elgsenoje bruožus, kurie padėtų išaiškinti žmogaus evoliuciją. Jis pasirinko tyrinėtojas moteris, nes jos paprastai būna atidesnės smulkmenoms, kas labai svarbu moksliniuose tyrimuose, ir, pasak jo, beždžionių patinai draugiškiau reaguoja į moteriškos lyties atstoves. Tad B. Galdikas jau nuo 1971 metų gyvena Borneo saloje tarp orangutangų.

Jos knygą galima priskirti autobiografijai ir kartu mokslo populiarinimo temai. Autorė labai gražiai suderina detalius beždžionių elgsenos aprašymus, gyvenimo tyrimų stovykloje faktus, prisiminimus ir išgyvenimus. B. Galdikas ne tik tyrinėjo šių gyvūnų elgseną, bet ir vykdė iš nelaisvės išvaduotų orangutangų adaptacijos natūralioje gamtoje programą. Ji buvo "mama" daugybei mažų orangutangų, kurie, atskirti nuo savo mamų, augo pas žmones ar zoologijos soduose. Tai - sparčiai nykstantys gyvūnai, ir jų išsaugojimas yra viena iš svarbiausių B. Galdikas tyrimų uždavinių. Knygoje aprašoma ir vietinių gyventojų kai kurie papročiai, užsiminama apie skaudžias brakonieriavimo problemas, bei vietinės valdžios abejingumą Borneo gamtos išsaugojimui.

Šią knyga malonu skaityti dar ir todėl, kad B. Galdikas yra lietuvių kilmės. Nors ji gimusi Vokietijoje, o užaugusi - Kanadoje, autorė didžiuojasi savo baltiška kilme. Ji sugretina savo polinkį gamtos tyrinėjimams su tuo, kad tėvai kilę iš nuostabios miškingos Lietuvos išugdė jai meilę gamtai. Belieka apgailestauti, kad Lietuvoje kol kas nėra šios knygos.

Orangutangiukų mylėtojams

Senais senais laikais, kai tėvai dar buvo jauni ir pilni entuziazmo, 'Knyga apie San Mikelę' jiems buvo savotiška biblija, lenkianti net Remarką ir 'Kareivį Šveiką'. Skirtingai nuo Remarko, kažkada man ji irgi paliko didžiulį įspūdį. Todėl, kai "Tyto Alba" perleido, išsyk nusipirkau.

Deja, amžius ir pasirinkimas, kurio tėvų karta nelabai turėjo, daro savo, ir po tiek laiko knygos magija pasirodė priblėsusi, o tiesos ginčytinos. Bet vis tiek - kažkas 'Mikelėje' yra tokio, kas priverčia pasižadėti, kad anksčiau ar vėliau, bet i Kaprį vis vien nuvyksiu.

Axel Munthe - pats tikriausias gydytojas, ir 'Mikelė' pirmiausia yra gydytojo užrašai. Paryžius, Roma, kiti miestai - viskas praleidžiama pirmiausia per medicininę prizmę, choleros epidemija Neapolyje, hipochondriškos Paryžiaus damos - tokios istorijos turėtų būti niūrios ir nuobodžios. Niūrios - taip, vietomis net labai. Tačiau visiškai nenuobodžios, nes Munthe kaip reta taikliai ir gyvai piešia žmonių paveikslus. Netgi kai jis samprotauja grynai medicininėmis temomis (kas yra savotiškai įdomu, nes XX a pradžios medicina iš dabarties varpinės atrodo tokia graudi ir bejėgė, darydama pirmuosius žingsnius), pasakojimo ašis visada yra individas, kurį detalės tik papildo, o ne užgožia.

Taigi, žmonės, pacientai, ligos - ir staiga pokalbis su gnomu, arba nemirtinga Kaprio dvasia. O po to vėl kaip niekur nieko istorijos iš pacientų gyvenimo.

Ir kaip bebūtų keista, ne fantastiniai intarpai sukuria ta 'magišką jausmą' knygoje, o būtent realybė. Panele Agata kur kas fantastiškesnis sutvėrimas nei Kaprio dvasia, kelionė per Vokietiją su dviem grabais ir taksu -- nepalyginamai įdomesnis nuotykis nei brazdinimasis į dangaus vartus, o pats magiškiausias žodis, be jokios abejonės, verboten .

Klasika

Jie gyvena Pavykštės pievoj, šalia Vykščios upeliuko. Musės, grambuoliai, blusos, kirmėlytės, vorai, puikiažygiai, kamanės ir taip toliau. Visa ta mažų padarėlių bendruomenė, kuri sąlyginai vadinama vabzdija. Aišku, iš aukšto žiūrint, dauguma vabzdžių panašūs, bet iš arti jie labai skiriasi, - čia aš ne tiek apie išvaizdą, kiek apie charakterį. Pavyzdžiui… kas ten taip cypia? Aha, pavyzdžiui musė… Ne tik zyzia, bet dar ir rėkia, ir įsakinėja! Aa, tai juk ir yra musė Zyzė Zyzaitė. "Sparčiau!.. Greičiau!.. Atsargiau!.. Tprūūū!.. Daugiau į dešinę!.. Dar daugiau į dešinę!.. Ei, tu, kerokšli, nesnausk!.. - subara ji užsižiopsojusį nešiką. - Vėl dėmesio!.. Priekyje dagys!.. - Ji prisideda prie akies letenėlę. - Ne tik užuodžiu, bet ir matau!.. Žygiuoti atgal!.. Dar atgal!.. Kur tempi, drimba neregėtas?" (p.5). Mat Zyzės miestietė pusseserė, atvykus į svečius, pamatė Pavykštės pievoj prie plento besimėtančią muzikinę plokštelę nuskeltu kraštu ir paaiškino, kad ją užmovus ant kaištelio, sukant ir duriant spygleliu į griovelį, ji čiulba ulba… Tai štai Zyzė, pasišaukus žygių pulką, nutarė išbandyti šitą stebuklą ir surengti vabzdžiams diskoteką. Nuo jos viskas ir prasideda. Čia susipažįstame su daugeliu apysakos herojų - lakštingala Tingala, sraige Raige, elniaragiu Ragiu, lapinuku Nuku, kirmėlaite Lėte, voriuku Riuku. O per vėliau vykusį teismo posėdį, kur buvo svarstoma net vabzdžiams svarbi girtuoklystės tema, pasirodo ir mieloji Zyzės pusseserė Zuzė Zuzaitė. Visai pusgyvė, netgi mirštgyvė: gavo nemažą dozę dichlofoso ar panašaus purškalo ir vos vos atkeliavo iki Pavykštės. Zuzė visai ne tokia klyksnė kaip jos pusseserė. Meiliu tyliu balseliu ji pamažu palenkia į savo pusę vabalus, ir jie jai įrengia ne tik buveinę, bet ir - pamanyk tik! - kosmetinį kambarėlį. Kas galėtų pagalvoti, kad tarp vabzdžių tiek puošeivų. "…užtat jis mato ir girdi visus, kurie laukiamajame. Dabar čia tupi keletas lankytojų: ta pati pievų blusa skolininkė; kupriukė ilgu ilgu kaklu - tikriausiai prašys, kad jį nudryžuotų; čia ir kamanė nukąstu sparno galu - šitai išties reikia pagalbos; bjauriai dvokianti pievinė blakė - be abejo, pageidaus, kad ją iškvėpintų; anas pats išgirtasis grambuolys Gabrys, užsimanęs, kad jį visą nudažytų sidabrine orlaivio spalva"(65 p.).

Bet ne visiems rūpi gražintis. Vabzdžių pasaulyje vyksta tikros dramos. Kaip būdinga V.Žilinskaitei, kūriny paprastomis priemonėmis gvildenamos rimtos temos: Ragis tampa Zuzės išlaikytiniu, pats savęs už tai nekęsdamas; Zyzė išgelbėja pakliuvusią į bėdą drovią lėtūnę Raigę, bet už tai paprašo, kad toji visur ją girtų, ir dar išplepa didžiausią sraigės paslaptį; Riukas ir Lėtė nutaria ne daugiau ne mažiau kaip nusimarinti - gyvenimas jiems pasirodė nebemielas; tiesa, vėliau nutaria tiesiog pasprukti iš Pavykštės. Bet besprukdami pamato kai ką, dėl ko tenka užsilaikyti. Pasirodo, į pievą atsibeldė keisti vabzdžiai, susiuostė su Zuzės padėjėja žiedmuse Zaza ir ketina sunaikinti visą vabzdiją! Čia jau tenka pamiršti asmenines nuoskaudas ir imtis gelbėjimo operacijos.

Aišku, galima būtų pasakyti, kad sraigės, įsimylinčios elniaragius, - kažkas baisiai nenatūralaus, o kirmėlėms visgi nevertėtų draugauti su vorais, bet… Personažai visgi labiau žmogiški, nei vabzdiški, voriški, pilvakojiški (ot tai pasakiau), nors alegorija apysakos nepavadinsi. Kas dar? Kaip visada, puikūs dialogai, taiklus humoras ir įdomūs charakteriai - tiek geriečių, tiek blogiečių.

Puiku, kaip ir visada!

"Meri ėmė klykti, bet užuolaida atsitraukė dar plačiau, iš garų išniro ranka, spaudžianti didžiulį mėsininko kirvį. Šis kirvis po akimirksnio nutraukė jos šauksmą.

Ir nukirto galvą."

Kadaise, kai buvome 8-9 metais jaunesni, Lietuvos knygų padangėje galima buvo aptikti paslaptingą "Siaubų skrynelės" seriją. Deja, ši keista paukštė lakiojo neilgai ir gan greitai buvo mirtinai sužeista mūsų sudėtingos ir negailestingos ekonomikos. Nors pačios paukštės jau nebėra, bet keletą spalvingų plunksnų ji vis tik spėjo paberti. Viena iš jų - Roberto Blocho psichologinis siaubo romanas "Psichopatas". R. Blocho kūrinys sulaukė ne tik didžiulio pasaulio skaitytojų dėmesio, bet ir sudomino garsųjį kino režisierių Alfredą Hitchcocką, kuris pateikė šio kūrinio kino versiją.

Keletas žodžių apie nesudėtingą siužetą. Jauna 27-erių metų moteris Meri Krein nėra patenkinta savo gyvenimu. Jos mylimasis Semas Lumisas, gyvenantis mažame Fervilo miestelyje, yra parduotuvės savininkas. Parduotuvę jis paveldėjo iš tėvo, o kartu su parduotuve jam atiteko ir dvidešimties tūkstančių dolerių skola. Meri nori susituokti, bet Semas nesutinka to daryti, kol nesugebės atsikratyti skolų. O tai turėtų užtrukti dar bent dvejus, trejus metus. Merei atrodo, kad tai beprotiškai ilgas laikas, todėl ji ryžtasi vagystei. Iš Loverio agentūros, kurioje dirba, ji pasisavina 40 tūkstančių dolerių, tikėdamasi, kad šie pinigai išspręs visas problemas, ir keliauja pranešti džiugią naujieną savo mylimajam. Pakeliui pasiklysta ir užsuka į nedidelį pakelės motelį. Čia ir prasideda visi įdomumai, nes scenoje pasirodo nauji paslaptingi veikėjai - Normanas Beitsas, motelio savininkas, ir jo mama. Normanas, apkūnus 40-ies metų vyras, labai rūpinasi ne tik moteliu, bet ir sergančia motina. Tuo tarpu pagyvenusi motina savo sūneliui suteikia kur kas daugiau rūpesčių, nei motelis. Kokį vaidmenį vaidina jie šioje istorijoje nepasakosiu, tik pasakysiu, jog tikrai svarbų. Merei kelionė baigiasi būtent šiame motelyje. Kaip tai įvyksta, kodėl, kas dėl to kaltas, kaip paskui klostosi įvykiai - visa tai sužinosite perskaitę knygą, juo labiau, kad nuo šios vietos veiksmas įgauna pagreitį ir į jį įsitraukia kiti personažai: Lila, Meri sesuo, seklys Arbogastas, šerifas Čambersas. Prie jų prisijungs ir Merės išrinktasis Semas. Ne visiems iš jų ši istorija baigsis sėkmingai. .

Knyga skaitosi lengvai ir įdomiai. Aprašomi dalykai atrodo labai realiai, todėl greitai įsitrauki į veiksmą ir kiek nusivili, kad knyga greitai baigiasi. Bet "švelnių" siaubukų gerbėjai turėtų būti patenkinti, nes šioje knygoje yra visko po truputi, pradedant nuo įdomaus veiksmo, paslaptingų personažų, vienos kitos aukos, šiurpių scenų, ir baigiant ne mažiau intriguojančia atomazga.

Baisu.

Profesoriaus profesija, matyt, išties nemaloni - pasirodyti kviestinėje vakarienėje purvinomis panagėmis tikriausiai kiekvienam būtų nesmagu. O dar blogiau, kai viena keistuolė viešnia (jos hobis - spėlioti žmonių profesijas) būtent šiuo faktu argumentuoja savo spėliones apie profesoriaus darbo pobūdį. Tačiau trečia tiek nemalonu staiga sužinoti, kad… nežinai nieko!

„Visą tą laiką jis nenuleido akių nuo savo nagų. Pasirodyti kviestinėje vakarienėje su purvinomis panagėmis - jau vien to užteko, kad susikrimstum.Tačiau Hogas neturėjo nė menkiausio supratimo, kur galėjo išsipurvinti panages. Darbe? Veikiausiai taip, tik ką jis veikė darbe? Šito jis nežinojo."

Taigi, nelemtoji vakarienė tarsi pažadina profesorių iš kažkokios protinės letargo/komos būsenos: jis ūmai susivokia neprisimenąs nieko, ką daro dienos metu… Apranga ir piniginės turinys leidžia spręsti, jog turėtų nemažai uždirbti, manieros - jog turėtų būti aristokratas. Tačiau tos purvinos panagės ima jam kelti miglotą nerimą.

„Daktaras Potberis prisislinko popierėlį arčiau savęs ir žvilgtelėjo į Hogą virš akinių.

- Ir kodėl jūs, tiesą sakant, manote, kad po jūsų panagėmis kraujas? Tam yra kokių nors priežasčių?

- Ne. Nors… Ne, apskritai, ne. Bet juk tai vis tik kraujas, juk taip?

- Ne, - kažkaip keistai išspaudė Potberis. - Ne, tai ne kraujas."

Tačiau džiaugtis vargšui profesoriui dar nėra ko - aiškiai pasišlykštėjęs Potberis suplėšo keistosios medžiagos analizės lapelį bei liepia Hogui nešdintis kuo toliau… Profesoriui nebelieka nieko kita, kaip kreiptis į detektyvus - irgi kiek kvaištelėjusią sutuoktinių porelę, kurie netrukus su siaubu suvokia, jog ir patys atsidūrė ne ką mažiau keistoje padėtyje… Pastaroji galų gale baigiasi tuo, jog neatsargiai kyštelėję galvas pro pravertą automobilio langą, sutuoktiniai išvysta važiuojantys ne triukšminga miesto gatve, o pilka kunkuliuojančia migla - beformiu Nieku, užpildžiusiu mūsų pasaulį…

Jūs neapsirikot, pamanę, jog knygelė „kvepia Matrica". Kaip teigiama reklaminėje knygos anotacijoje - būtent iš šio kūrinio semtasi idėjų aukščiau minėtam bei panašiems į jį filmams.

Na, man ji kur kas labiau priminė "Tamsos miestą" (užtenka žvilgtelti vien į viršelį), tačiau skaitymo malonumas nuo to buvo ne ką menkesnis - Heinleino atskleistas fantasmagoriškas pasaulis savo atmosfera nėmaž nenusileidžia geriausiems Ph. K.Dick (/Turinys4.html#Dick) 'o darbams. O siužetas kiek dinamiškesnis ir gyvesnis. Elegantiškas, lankstus bei neperkrautas detalėmis stilius leidžia nė nestabtelint "peršokti" kokį 50 puslapių ir atsitokėti jau troleibusui pravažiavus reikiamą stotelę…

Be šio, ankstyvojo R. Heinleino gotikinio romano, knygoje rasite ir man kur kas mažiau patikusią apysaką "Kitur-čia" (dėl pavadinimo vertimo teisingumo galvos nedėčiau - rusai ją pavadino "Inozdes") apie keliones į paralelinius pasaulius.

Leidykla "Amfora" išleido jau keletą panašaus žanro nedidelių (maždaug "Karūnos" šokoladinės plytelės dydžio) stilingų knygelių. Teigti, jog tai knygų serija lyg ir per drąsu - antra vertus oficialiai lyg ir nesiejamos jokio bendro pavadinimo, knygelės itin išsiskiria savitu dizainu, panašaus stiliaus kūriniais (tarp jų - ir mažai ar Rusijoje visai neskelbtų Ph. K. Dick'o apsakymų rinkinys). Aišku viena - šios mažučiu tiražu prabangiai išleistos knygutės, it tos pačios šokolado plytelės, skirtos gurmanams. Jas leidžiant orientuotasi ne į knygos "storį", o į autorių kokybę, už kurią tenka mokėti visai nemažą kainą (pigiausiai knyga kainuos 14-15 lt, o ne pačiose brangiausiose Vilniaus vietose mačiau ir už 21 lt.). Ką gi, tačiau retkarčiais juk galima pasimėgauti ir delikatesais, ar ne?..

Beje, vienas smagus bei nustebinęs momentas - reklaminė anotacija ant knygos nugarėlės. Toks užrašas, skatinantis įsigyti kūrinį ir ( tipo ) pasakojantis apie knygelės siužetą dažniausiai būna tik grubiu ir pusiau primityviu piršimusi skaitytojui, mažai turinčiu ką bendrą su kūrinio autoriumi ir, juo labiau, siužetu. Šio romano atveju, ko gero, pirmą kartą teko matyti tokį stebėtinai tikslų, taiklų bei universalų aprašymą iš kurio leisiu sau pacituoti paskutinę eilutę: „Heinleinas sukūrė labai įtikinantį romaną apie tai, jog pasaulis liaujasi egzistuoti tą pat momentą, kai mes nustojame apie jį galvoti."

Gotikinis "Matricos" pirmtakas

Du absoliučiai skirtingi kūriniai prasideda labai panašiai - anotacijomis "Augti - smagu! Užaugti - neblogai. Blogiausia - peraugti" ir "Puiku augti, kol nesensti". Tik vieną iš jų parašė gyvasis lietuvių literatūros klasikas Juozas Erlickas, o kitą - vienas talentingiausių šių dienų D. Britanijos poetų ir muzikantų Jarvis Cockeris. Kartais juk susimąstai - o, Viešpatie, juk irgi teks vieną dieną pasenti ir peraugti… Todėl kaip balzamas širdžiai nuskamba kita J. Erlicko mintis: "Tik sykį pagalvojau: ar ne geriau užsiauginti eilėraštį? Jį lengva prižiūrėti, jam gana šilumos ir gerų žodžių. Net ir užaugęs eilėraštis nepuola žmonių, bet sergsti juos nuo peraugimo".

Galbūt, kai kam iš jūsų dar bus siurprizas, jog J. Erlickas rašo ne tik humoristinius paiksvilius, bet ir eiliuoja. Eiliuoja visiškai kitaip, negu galima būtų įsivaizduoti iš žymiosios "Knygos", "History of Lithuania" ar šeštadieninio "Lietuvos ryto".

"O gegužio naktis - pavojinga,

Tu nubrisi į sodą gilyn,

Atsistosi po vyšniomis - sninga,

Ir prikris šilto sniego širdin." ("Pavasario naktys")

Sutikite, šios eilutės panašesnės į J. Aistį ar kitą poetą - verksnelį, beveik neįtikėtina, iš kur toks sentimentalumas? Kur dingo ironija? Kur kandumas? Yra ir jo, bet visai kitaip. Šviežiai, smagiai:

"Aš labai pavydžiu vištai -

Jai nereikia pas dantistą,

Nesportuoja, o sveika…

Duot per snapą jai, ar ką?

Bet - už ką?" ("Kai skauda dantys")

Arba titulinis "Aš moku augti" - tokia nuoširdi vaikiška nuostaba:

"Kaip greitai auga greitos mano kojos -

Batukai verkia jų nebepasiviję…

"Taip nesunku man augt, - net pagalvoju, -

Kodėl mama neauga, kai palyja?"

Arba G. Storpirščio išplatintas "Aš labai bijau varlės", o pasirodo, dar yra "…Ir siurbėlės", "…Ir gyvatės bijau". Rasite čia ir tuos, kuriuos pats J. Erlickas dainavo dviejuose muzikiniuose albumuose, taip pat - kuriuos dainuoja G. Storpirštis ar V. Kernagis. Rasite ir kažkada skaitytų, berods, drąsėjančiame "Lietuvos pionieriuje" - pvz., "Kas tas toks yra". Žodžiu, rinktinės nieku būdu vientisa nepavadinsi.

Taigi, knygos paantraštė - "Eilėraščiai nesuaugusiems". Iš tiesų, nemenką dalį sudaro būtent kūryba, kuri, iš pirmo žvilgsnio, skirta vaikams. Bet dažnai vaikams rašantys sugeba taip įžvalgiai dėbtelėti į suaugusiųjų pasaulį, kad jų kūrinėliai atrodo gilesni nei intelektualiausi suaugusiųjų pašnekesiai. Tačiau gyvojo klasiko poezija vaikams - dar ne visas rinktinės turinys.

Turiu įtarimų, kad čia sudėti eilėraščiai rašomi daugiau kaip dešimt-penkiolika metų, kadangi yra čia ir Atgimimo epochos euforijos ir lyrizmo ("Tarsi saulelė - vėliava trispalvė"), ir senybiškų didaktinių pamokymų. Ir dar - yra daug eilėraščių apie nelaimingus vaikus nelaimingose, kaip dabar sakome - asocialiose - šeimose. Netgi labai daug. Arba jie labai gerai įsimena.

Taigi, ši J. Erlicko rinktinė tiesiog apnuogina kitą klasiko alter ego - labai jautrų, vietomis - net sentimentalų, pastabų, įžvalgų kūrėją. Kuris sugeba ne tik juokauti, bet ir žavėti paprastu žodžiu. Labai rekomenduoju visiems neperaugusiems.

Pabaigai…

"O man užtenka pinigų,

Kiek rudeninis vėjas duoda.

Aš nenusiperku draugų -

Ir neparduodu".

Nuostabu.

Iki apžvelgiamos knygos pasirodymo S. Parulskio biografijoje buvo rašoma, kad jis poetas, dramaturgas, eseistas, literatūros kritikas. "Trys sekundės dangaus" - pirmas šio autoriaus didesnės apimties prozos kūrinys. Kad skaitytojai nesuklystų, knygos viršelyje tarp autoriaus ir knygos pavadinimo įrašyta - "Romanas". Tarkim, kad tuo norėta išvengti nesusikalbėjimo.

Už debiutinį eilėraščių rinkinį "Iš ilgesio visa tai" S. Parulskiui 1991 metais paskirta Zigmo Gėles premija už geriausią pirmosios knygos debiutą. Bendradarbiaudamas su O. Koršunovo teatru bei dirbdamas savaitraštyje "Šiaurės Atėnai", S. Parulskis tapo vienu mėgstamiausiu ir beveik kultiniu savo kartos autorium, todėl romano "Trys sekundės dangaus" pasirodymas intrigavo.

Kas yra tos trys sekundės? Trys sekundės - tai laikas, kurio reikia iššokusiam desantininkui saugiu atstumu nutolti nuo ką tik juo atsikračiusio malūnsparnio. Tačiau ne taip lengva iššokti ir dedant į kelnes išlaukti tas sekundes. Kad nepasiskubintum, reikia skaičiuoti ne vienaženkliais skaičiais (adin, dva, tri), o triženkliais (piadsot adin, piadsot dva, piadsot tri).

Toks būtų paprasčiausias romano pavadinimo aiškinimas. Bandant paprastai aprašyti siužetą, turbūt reikėtų paminėti, kad amerikietis Džordžas, save vadinantis Jurgiu, paprašo romano pagrindinio veikėjo Roberto (romanas parašytas pirmu asmeniu) papasakoti apie savo tarnybą "v vozdušno desantnych vojskach". Robis važiuoja prie jūros, kad įrašytų savo atsiminimus į diktofoną, nes papasakoti Jurgiui (ar Džordžui) akis į akį nepavyksta - šnekant prie butelio apie "sovietinių žiaurumų kursą", įsirašo tik "keiksmai, dantų griežimas ir ašaros" (kai džino per daug, pasakojimas tampa "labai dramatiškas").Didžiąją romano dalį ir sudaro istorija apie desantininko tarnybą anuometinėje kariuomenėje: nuo surinkimo punkto iki grįžimo namo. Prisiminimai turi bendrą liniją (paskirstymas Vilniuje, vėliau Vokietijoje, pirmas šuolis, salaga, dienų stūmimas, dembelis), tačiau kaip ir dera prisiminimams, neretai nuklystama į šalis. Pavyzdžiui, apie įvairius atsitikimus armijoje: praporščiką, pamiršusį užsidėti parašiutą ir iššokusį iš malūnsparnio, desantininkų pratybas, kai jie paėmė į nelaisvę čmyriūgą (artileristą), bėglio gaudymas… Į atsiminimus nuolat įsiterpia Marija - Roberto meilė. Čia irgi atsiranda trys sekundės - tarpas tarp žmogaus ir vyro (Marija Robertui: myliu tave kaip žmogų, o ne kaip vyrą).

S. Parulskis: "Man iš esmės visada rūpėjo tik Dievas ir moteris". Kaip tik toks ir yra romanas: yra moteris, yra Dievo namai, yra ir apie Dievą. Visa tai atsiminimuose ir knygoje susiję - Marija domisi bažnyčiomis, bažnyčių kupolai panašūs į parašiutus, parašiutai yra vienintelė ir tikroji desantininko meilė ("Mes mylime savo parašiutus, D-5, juos mes aistringai glamonėjame, pasitiesę metro pločio ir dvidešimt penkių metrų ilgio brezentinius "stalus", jie mums yra svarbiau už mylimąsias, nes kai išduoda mylimoji, gyventi galima, kad ir mėšlinai jautiesi, vis dėlto kentėti įmanoma, jeigu išduoda parašiutas - nebelieka nieko, net galimybės prisilakti."), Roberto meilė - Marija ir vėl atsiminimai sukasi ratu… Tai prisiminimai, bet "prisiminimų chaosui taip pat reikalinga forma, prisiminimai - toks pat menas kaip ir visi kiti."

Trys sekundės - tai taip pat tarpas, kuris atsiranda tarp ištartų žodžių ir juos ištarusio asmens. Dėl šio tarpo klausantis niekada nesupras kalbančio, mes per tas tris sekundes kažkas pasikeis. Tačiau autorius nekreipdamas į šias tris sekundes vis tiek bando išsakyti požiūrį į savo kartą, politinius įvykius, didvyrius ir herojus, vienatvę, tuštumą, kančią ir kitus dalykus. Tokie trumpesni ar ilgesni samprotavimai bei pastebėjimai (pavyzdžiui, vokiečiai į kampą nemyža) lengvai įsilieja į bendrą pasakojimą, todėl "Trys sekundes dangaus" lengviau skaityti negu gryną esė rinkinį "Nuogi drabužiai". Tiesa, nelabai dera lyginti abi knygas, - vis dėl to tai - romanas: pasakojimas sklandus, skyriai vienaip ar kitaip susiję (skyrių numeracija pasirodė įdomi: po 35 seka 37, o po jo 36 ir 40). S. Parulskis iš tikrųjų geras pasakotojas - kaip pasakytų vienas iš veikėjų "charoš pyzdiet'".

Trys sekundės - taip pat ir laikas, praėjęs nuo atsimerkimo iki pasibjaurėjimo pasauliu. Romane nemažai keiksmažodžių, o kritikai įspėja, kad romanas gali apstulbinti bjaurasties pliūpsniais: "epizodų su išmatomis skaičius čia nusileidžia gal tik rusiškų keiksmažodžių kiekiui" (L. Jonušys). Tačiau, mano nuomone, jie visai netrukdo: gal čia autentika, tačiau kai kuriuos epizodus sunku įsivaizduoti be keiksmažodžių ("Mano nervai neprisitaikę prie grožio"). Dėl autentikos vartojami ir kai kurie rusiški žodžiai. Dar po poros metų jiems gal jau reikės ir išnašų, nes ne kiekvienas žinos ką reiškia telniažka, "Mucha du", piadsot odin (keiksmažodžiams to, atrodo, nereikės).

Taigi, apie ką tas romanas? Cituojant Robertą: "Kokį galą tu darei tris dienas, klausia susirūpinusiu ir drauge įtariu balsu Marija, man jau kyla įtarimas… Ne ne ne, nieko panašaus, aš tik sėdėjau ant kopos ir galvojau, ar jau galime sakyti "mūsų karta" ir ką tai galėtų reikšti. Na, žinai, pasipiktina Marija."

Man romanas patiko - tai trys sekundės dangaus dabartinėje lietuvių literatūroje: randi įdomių minčių, pastebėjimų, kalba ir stilius neužknisantys (perskaitai gal ne per tris sekundes, bet kankintis tris dienas irgi nereikia), o ir perskaičius šis bei tas lieka - net pagailo, kad knyga tokia trumpa.

Pabaigai. Jei ko nors nesupratote, ką parašiau, tai kaltos tos prakeiktos trys sekundės nesusikalbėjimo. Jei mes skirtingai supratome tai, ką parašė autorius, irgi kaltos tos pačios trys sekundės.

P.S. S. Parulskis, kaip ir romano veikėjas, tarnavo desantininku Vokietijoje. Tą išduoda ir knygos "viršelyje panaudota nuotrauka iš asmeninio autoriaus archyvo". Tačiau nederėtų šio romano laikyti autobiografiniu: "man neaišku į kokią sistemą perkelti savo gyvenimą, kad galėtum jį prisiminti neiškreiptą, nesusikurtą dabar, o būtent tokį, koks jis ir vyko kažkada. Nuotraukos, dienoraščiai, datos, kino kronikos - visa tai jau kūrybos produktai, kuriuos vartodamas susiduri su sukurto savo gyvenimo vaizdinais, negana to, juos vartodamas tu dar sykį interpretuoji, vadinasi, sukuri dar vieną papildomą prasmę."

Desantininkas nemiršta, jis iškeliauja į dangų ir negrįžta

"Visų XX amžiaus antrosios pusės karų bei ginkluotųjų konfliktų patirtis parodė, kad tankas buvo, yra ir išlieka pagrindine sausumos kariuomenės smogiamąja jėga"

Vien paėmus į rankas knyga atrodo įspūdingai. Kietas, blizgantis viršelis, baltas, tankus kokybiškas popierius, nemažas svoris, gausu iliustracijų ir lentelių (knygoje daugiau nei 750 nuotraukų, daugiau nei 500 projekcijų ir schemų bei daugiau nei 250 lentelių). Knyga daro tokį įspūdį, kokį ir turi daryti enciklopedija. Tik, kaip rodo praktika, pastaruoju metu tai, kad knyga yra kokybiškai išleista bei įforminta dar nereiškia, kad ir jos turinys bus kokybiškas. Net greičiau atvirkščiai - kokybiška forma dažnai slepia labai vidutinišką kokybę. Ar nebus taip ir ši kartą?

Keli pirmieji knygos skyriai yra skirti šarvuotosios kovinės mašinos - tanko - genezei. Pirmas skyrius yra skirtas išradimams, leidusiems sukurti tankus: garo mašina, jos panaudojimas transporto priemonėms varyti, vėliau vidaus degimo variklio sukūrimas, vikšrų sukūrimas, plieno pramonės bei plieninio šarvo sukūrimas. Antrame skyriuje kalba eina apie pirmuosius tankų projektus (dauguma iš kurių nenuėjo toliau vieno prototipo, tačiau jie atskleidė tolimesnio šios technikos vystymosi kryptis).

Pagrindinė knygos dalis pasakoja jau apie tai, ką mes žinome pavadinimu "tankas". Daugiau nei 370 enciklopedijoje apžvelgiamų tankų yra logiškai suskirstyti į keturias chronologiniu požymiu išskirtas grupes, kurių kiekvienai dedikuotas atskiras skyrius: Pirmojo Pasaulinio karo tankai 1915-1939 m.; tarpukario laikotarpio tankai 1918-1939 m.; Antrojo Pasaulinio karo tankai 1939-1945 m.; pokariniai bei šiuolaikiniai tankai 1945-2000 m. Šiose grupėse tankai suskirstyti pagal valstybes gamintojas.

Kiekvieno tanko aprašymui yra skirta bent po vieną puslapį (legendiniam T-34 -net dešimt puslapių). Pateikiamos pagrindinės taktinės-techninės kiekvieno tanko charakteristikos: masė, ekipažo dydis, matmenys, ginkluotės kalibras bei šaudmenų atsargos, variklis, greitis ir t.t. Trumpai aprašoma kiekvieno apžvelgiamo tanko sukūrimo (ir tobulinimo) istorija bei kariniai pasiekmai.

Paskutinis knygos skyrius apžvelgia šiuolaikinį tanką apskritai kaip tokį bei jo vystymosi kelius ir perspektyvas. Šiame skyriuje atskleidžiama šiuolaikinio tanko bei jo panaudojimo šiuolaikiniame mūšyje koncepcija, jų vieta kariniame konflikte. Pateikiami tankų panaudojimo nesenuose lokaliniuose karuose pavyzdžiai: Izraelio - arabų konfliktai (1948-1982 m.), Irano - Irako karas (1980-1988 m.), kariniai veiksmai Afganistane (1979-1989 m.), karinis konfliktas Persų įlankoje (1991 m.). Apžvelgiama šiuolaikinių tankų ginkluotė, sviediniai, techninė įranga (taikymo ir matymo sistemos, patrankos užtaisinėjimo mechanizmai). Trumpai nušviečiama tankų apsauga nuo puolimo, pavara, komponuotė. Aptarimas dabar esančių ginkluotėje tankų modernizavimas bei tankų vystymosi perpektyvos trečiajame tūkstantmetyje.

Matyt ,didžiausias knygos trūkumas mano nuomone yra tai, kad ji rusiška. Nepamanykite, kad jaučiu antipatiją kalbai (dauguma knygų, kurias skaitau - rusiškos), bet dažnai rusiškose knygose pavadinimai pateikiami transkribuoti į rusų kalbą, o tai sudaro problemų stengiantis paskui išmąstyti, kaip vienas ar kitas pavadinimas rašytųsi originalo kalba. Grožinėje literatūroje tai gal ir nėra didelė bėda, bet enciklopedijai - labai žymus trūkumas.

Verdiktas: ka galima pasakyti? Džiugu, kad ši knyga nėra tik išvaizdus viršelis. Tai - tikrai išsamus kūrinys rekomenduotinas kiekvienam karinės technikos mėgėjui, besidominčiam tankais, jų istorija bei vystymosi perspektyvomis (kaip rekomendaciją galima paminėti tai, kad vien pabaigoje pateikiamas literatūros sąrašas yra įspūdingas - jame daugiau nei 150 pozicijų). Galbūt šarvuotosios kovinės technikos specialistams (kurių Lietuvoje yra tikrai itin daug) tankų apžvalgos pasirodys per trumpos ir eskiziškos, tačiau negalima tikėtis, kad tokiame (palyginus) nedidelės apimties kūrinyje būtų pasiektas labai didelis detalumas.

Tankai - valdo!