Nors "Ulisas" visai ne romanas apie karą, jį skaitant nuolat vyko kova. Mano nuosavas skeptiškas požiūris niovėsi su oficialiuoju panegiriniu. Negana to, ieškodama informacijos apie šią knygą, užtikau V.Nabokovo straipsnį, kur jis polemizuoja su oficialiuoju požiūriu ir iš jo šaiposi, tačiau nėra skeptiškas paties "Uliso" atžvilgiu. Turbūt sąžiningiausia būtų pristatyti juos visus. Žinoma, jei jau iki galo sąžiningai, tai viso kūrinio aš neskaičiau… Kol kas lietuviškai išleista tik dalis jo, 12 epizodų iš 18-os. Tačiau leidyklos pageidavimu tenka šį ciklinį romaną apžvelgti nuėjus kartu su jo veikėjais du trečdalius kelio (na, keletas vėlesnių atkarpų skaityta rusiškai).

Rimtoji dalis. Kaip pranešama kiekviename straipsnyje apie "Ulisą" (1922 m.), romanas vaizduoja 1904 m. birželio 16 dieną Dubline (beje, tai pirmo Dž.Džoiso susitikimo su būsima žmona Nora Barnakl data). Iki šiol birželio šešioliktąją visam pasauly romano gerbėjai rengia vadinamąją "Blum's Day", taip pavadintą pagrindinio jo herojaus Leopoldo Blumo garbei. Tiesa, organizatoriams gerokai kraują gadina rašytojo anūkas Stivenas Džoisas, kuris savo gyvenimą, atrodo, paskyrė garsiojo senelio palikimo sergėjimui ir teismams. Prieš pastarąją Blumo dieną Airijoje šalies vyriausybė net priėmė naują įstatymą, ginantį teisę rodyti rankraščius parodose, kadangi S.Džoisas pagrasino teismu dėl tokio "autorinių teisių pažeidimo". Prieš keletą metų Edinburgo festivalio vieno spektaklio kūrėjai irgi sulaukė laiško, kuriame reiškiamas nepasitenkinimas romano epizodo interpretacija. Labai tikiuosi, kad už šią su Dž.Džoiso anūku nesuderintą apžvalgą manęs nieks nepasodins…

Nors pagrindinis romano veikėjas - Blumas, pirmas scenoje pasirodo Stivenas Dedalas, atkeliavęs čia iš "Menininko jaunų dienų portreto" puslapių. Tiesa, dar prieš jį susipažįstame su savotiška Stiveno parodija Baku Maliganu, žmogumi, jam padedančiu, tačiau kartu jį parazituojančiu. Dedalas - jautrus jaunuolis, slegiamas nesenos motinos mirties, poetas - deja, nelabai sėkmingas. Jis prisipažįsta tarnaujantis dviems valdovėms; tai valstybė ir Romos katalikų bažnyčia. Yra dar trečias dalykas, iš kurio įtakos stengiasi išsivaduoti Stivenas - tai tėvai. Tėvas kaltina jį nužudžius savo nepagydomai sirgusią motiną, nes atsisakė pasimelsti prie jos patalo, - Stivenas juk bando laisvintis iš religijos gniaužtų. Protingas, išsilavinęs vaikinas dėsto vaikams istoriją už skurdžią algą ir neranda savo vietos gyvenime. Pagal oficialią teoriją tai - Telemachas.

Po tą patį Dubliną tądien klaidžioja ir kitas veikėjas. Leopoldas Blumas, kurio tėvas kilęs iš Vengrijos žydų, reprezentuoja Odisėją. Brandus - skirtingai nuo Stiveno, pakankamai praktiškas bei įžvalgus ir kartu pasiduodantis lemčiai. Nuo pat ryto mes sekame jį, dirbantį kasdienius darbus: Blumas perka inkstą, daro pusryčius, bendrauja su žmona, eina į laidotuves, į redakciją, kur dirba reklamos agentu, lankosi viešnamyje. Pakeliui į veiksmą įsitraukia vis daugiau veikėjų, kai kurie jų sugrįžta, kiti dingsta lyg nebuvę; Dublinas klaidžiais keliais per abejingumą ir nuodėmę veda namo (į Itakę).

Blumo žmoną Moli sunku rimtai įvardinti Penelope, bet jei tokia tradicija, tarkim, kad tai ironiška interpretacija. Ji - kūninga dainininkė, kuri stato vyrui ragus su savo scenos partneriu; ji atšalo vedybiniam seksui po jųdviejų sūnelio ankstyvos mirties. Tiesa, Blumai turi paaugusią dukterį, bet Leopoldui trūksta sūnaus, jis nuolat galvoja apie netektį. Galų gale Odisėjo ir Telemacho keliai susieina.

Kiekvienas epizodas įvardijamas tam tikru "Odisėjos" skyriaus vardu, turi savo spalvą, atitinkamą organą ir simbolį. Pvz., 8 epizodas, "Lestrigonai" (tai žmogėdros, pas kuriuos pateko Odisėjas); veiksmo laikas - pirma valanda dienos, vieta - užkandinė, epizodo organas - virškinamasis traktas, menas - architektūra, simbolinės spalvos nėra, simbolis - policininkai, pasakojimo technika - peristaltinė.

"Ulisas" - tai ne vien klaidžiojimas po Dubliną, tai nardymas laike ir literatūrinėse aliuzijose, prisiminimų inkliuzai, eksperimentai su kalba. Skyrių struktūra labai skiriasi: vienur pasakojama įprastai, kiti suskirstyti antraštėlėmis, paskutinis skyrius sudarytas iš ištiso Moli monologo be jokių skyrybos ženklų - tai sąmonės srauto įtvirtinimas literatūroje. Kartu su Blumu ir Stivenu mes klaidžiojam Mino labirinte (prisiminkim antiką - jį pastatė Dedalas vyresnysis), spręsdami fizinius ir metafizinius klausimus. Ir… gana apie tradiciją.

Opoziciška dalis. Garsus rašytojas Vladimiras Nabokovassavo straipsnyje apie "Ulisą" teigia, kad nuolatinis šio kūrinio gretinimas su "Odisėja" tikras nesusipratimas: "Nieko nėra nuobodžiau kaip ištęstos alegorijos, pagrįstos nuvalkiotu mitu; po to, kai romanas buvo išleistas dalimis, Džoisas iškart išbraukė pseudohomeriškus skyrių pavadinimus, pamatęs, kad į tai nusitaikė mokslininkai ir pseudomoksliški pedantai". Dalis atitinkančius organus, spalvas ir pan. V.Nabokovas taip pat vadina nuobodžia nesąmone. Jo nuomone, "Ulisą" reikia skaityti kaip romaną, kur paslėpti subtilūs simboliai, o ne kaip sausą alegoriją.

Norėdami pasitikrinti, ką apie visa tai sako pats knygos autorius, liktume pasimetę, nes Dž.Džoisas nesilaikė vienintelės nuomonės: "Gaila, kad publika ieškos ir ras mano knygoje moralę, ir dar blogiau, kad supras ją rimtai. Džentelmeno žodis, nėra ten nei vienos rimtos eilutės, mano herojai - tiesiog plepiai"; "Aš įterpiau čia tiek galvosūkių ir mįslių, kad profesoriai prie jų šimtmečiais laužys galvas, - ir tai vienintelis būdas užsitikrinti nemirtingumą."

Aišku, galima nuspręsti, jog tiesa slypi kažkur per vidurį, tačiau nepaisant visų rebusų, slaptų ir aiškių prasmių, reikšmės pasaulinei literatūrai, kiekvieną knygą, taip pat ir šią, suvokiame individualiai. Ir manęs ji neužbūrė.

Šališkoji dalis. Kadaise skaičiau "Menininko jaunų dienų portretą", tiesą sakant, vien dėl susidomėjimo "Ulisu", ir ganėtinai nusivyliau. Na, bet gal tai buvo dar nebrandus darbas, nutariau, štai "Ulisas" turbūt bus kitoks… Taip, kitoks, bet kažkodėl irgi nežavintis. Iš vienos pusės, kai interpretuojamas koks nors kūrinys, šiuo atveju - "Odisėja", norisi, kad kažkas būtų pridėta prie tradicinio mito. "Ulise" to nesimato. Dž.Džoisas nepapildo Homero. Jis tik transformuoja jo įvaizdžius, apvilkdamas tuolaikiniu rūbu. Žinoma, klajonė-ieškojimas - senesnė ir už "Odisėją" fabula, tačiau skrupulingas pastarosios dalių bei detalių atkartojimas atrodo it žaidimas antrinėmis atliekomis. Taigi, šita romano pusė ne pernelyg imponuoja. Jei remsimės V.Nabokovo teiginiais, turėsime žvelgti į romaną tiesiog "kaip į romaną". Ir ką čia matau? Apie miestą: sako, Dž.Džoisas atkūrė 1904 m. Dubliną iš atminties ir pagal turistinį vadovą. Iki šiol herojų keliais vedamos ekskursijos. Asmeniškai aš iš "Uliso" apie Dubliną sužinojau mikroskopiškai mažai: jis prie "snarglių žalumo" jūros, jame yra gatvių, namų, nevalyvų ir valyvų užkandinių, biblioteka, bent viena redakcija, spaustuvė, tramvajai, ir… ir… a, kapinės bei bažnyčia. Po galais, tą patį galima pasakyti apie bemaž kiekvieną didesnį tų laikų miestą (o išskyrus tramvajus ir jūrą - apie kiekvieną). Juk tikrai galima dešimčia eilučių pavaizduoti miestą taip, kad jis prieš akis stotų; "Ulisas" man nesukėlė jokio konkretesnio vaizdinio, visiškai nieko, kas padėtų identifikuoti Airijos sostinę. Beje, Dž.Džoisas turi itin skeptišką požiūrį į airius ir airiškumo palaikymą. Turbūt tai buvo dar viena priežastis man nepamėgti šios knygos.

Tiesa, nesiėmiau specialiai tyrinėti Airijos ir Anglijos santykių, bet kai kas velniškai priminė lietuvių tautinio atgimimo pradžią: raginimas gaivinti kalbą ir raštą, nesutarimai dėl religijos, savo praeities romantizavimas, tautiško sporto, amatų propagavimas, netgi blaivybės sąjūdis. Dž.Džoisui tai atrodo nereikalinga ir kvaila. Iš vienos pusės, galbūt tokį skepsį skatino perdėtas patriotizmo demonstravimas, raginimas rašyti ir kalbėti vien gėlų kalba. Žinoma, rašydamas angliškai turėjai kur kas daugiau galimybių būti išgirstas (nors pasak gandų, Džoisas darė tiek gramatinių klaidų, kad rankraštį buvo sunku suprasti, dėl ko leidėjai ne iš karto įžvelgė jame šedevrą). Iš kitos pusės, mūsų protėviai, irgi riedamiesi dėl ideologijų, kalbą išlaikė, o gėliškai kalbančius asmenis "Discovery" kanalas dabar rodo kaip anachronistines retenybes… Vargu, ar kokio nors vieno žmogaus indėlis galėjo kažką pakeisti, tačiau ši pozicija nuteikia tikrai nesmagiai, tarsi autorius pataikautų anglams ir visas patriotiškas idėjas laikytų muilo burbulu, tuo pačiu Dubliną - sąstingio centru. Aišku, lengva buvo kritikuoti, išvykus gyventi į kontinentą ("Nė vienas žmogus, turintis bent lašą orumo, nepasiliks Airijoje" © Dž.Džoisas). Galima koneveikti miestą (plg. R.Gavelio "Vilniaus pokerį"), bet kažką priešpriešinti jo sąstingiui. Dž.Džoisas siūlo vieną išeitį - žemyninę Europą; ten ir nutaria keliauti knygos pabaigoje Stivenas. Deja, nežinau, kaip žiūri patys airiai į jo parodiškai aprašytą mirties bausmės vykdymą vienam iš sukilėlių prieš anglus, bet vėlgi galima lyginti: jei kas panašiai pasityčiodamas aprašytų kokio Z.Sierakausko ar K.Kalinausko egzekuciją, joks meniškumas nepaskatintų palankiai į tai žiūrėti. Na, neskanu. Pasalūniška.

Taigi, jau dvi priežastys: miesto beveidiškumas ir ideologija. Trečioji - manęs nesudomino nė vienas personažas; ne, tikėtis susitapatinti būtų jau per daug, tačiau jie tiesiog išslysta pro pirštus: kažką kalba, kažką daro, bet būtent "kažką" - ką tiksliai, nelabai rūpi… Juk jums nerūpi kiekvieno sutikto gatvėj žmogaus likimas, o Stivenas ar Blumas, net perskaičius didžiąją dalį knygos, atrodo kaip tik tokiais atsitiktiniais praeiviais. Galbūt tai meistriškumo įrodymas - kalbant daug, nepasakyti nieko akcentuotai; akcentus juk sudėlios komentuotojai, išnarstantys kiekvieną romano eilutę. Kai kurių skyrių pasakojimo metodai neįprasti, tačiau juk įmanoma skaityti sakinius, įterptus į kitus, nepaisant tradicinės gramatikos; garsų ir frazių kratinius, kurie atitinka tam tikrą muzikinę temą; prisiminimus, taip sukergtus su dabartim, kad nebenutuoki, apie ką skaitai; gali numoti ranka, kai nesusigaudai, ar praleidai kažkokį asmenį, kuris štai atsiranda akiratyje ir elgiasi, lyg tu jį seniai turėjai pažinoti, ar jis taip netikėtai ir turėjo pasirodyti. Galima turbūt net įveikti 45 puslapių tekstą be skyrybos ženklų - žmonės juk skaito ir net verčia (originalo, kaip suprantant, neteko skaityt, bet lietuviškame vertime nekliuvo niekas, išskyrus poroj vietų pavartotą žodį "idant" reikšme "nes", nors kiek pamenu, jis reiškia "kad"). Klausimas, kiek tau įdomūs tie sakiniai sakiniuose, netikėti personažai ir "muzikiniai" pasažai. Gal atsiliepia tai, kad autorius kiekvienam skyriuj išbandė kitą techniką, skirdamas daug dėmesio būtent tam; tuo tarpu pati istorija atrodo ištęsta ir prėskoka net ten, kur kalbama apie "pikantiškus dalykus". Tai ketvirta. Penkta priežastis labai subjektyvi ir tikrai ne pagrindinė. Turiu silpnybę išnašoms, mėgstu sužinoti iš jų ką nors naujo, netikėto. "Ulise" išnašų pakankamai, ir… aš nieko iš jų neatsimenu. Dar niekad taip nepasitaikė, bet jos buvo visai nenaudingos "už knygos ribų", o ir jai pačiai nedaug pridėjo. Kartoju, tai labai subjektyvu, bet jei jau pradėjau kalbėti apie asmeninį požiūrį… Beje, įdomi detalė - vienoje išnašoje pateikiamas Dž.Džoiso eilėraštis tik angliškai; kyla klausimas, jei skaitytojas puikiai suprastų šį tekstuką be vertimo, ar neskaitytų jis "Uliso" originalo kalba?

Nieko nenoriu atbaidyti nuo šios knygos iš anksto. Galų gale, pirmos dvi nuomonės, matyt, svaresnės, nei mano. Tiesa, aš irgi "Ulise" radau patikusią mintį: jei mėsa - gyvūno lavonas, tai sūris - pieno lavonas... O pabaigai frazė, kuriai paaiškinimą sugalvokite patys: "Arkliškumas - visaarkliškas kažkakumas".

2/3 klasikos

"Panelės Smilos sniego jausmas" - labai naudinga knyga diskutuojant su snobais apie literatūrą. Snobai, kaip žinia, skaito tik knygas su etiketėmis ("XX a. Aukso fondas", "Nobelio premijos laureatai" ir pan.) ir puoselėja panieką "pramoginiams" žanrams kaip detektyvai arba fantastika. Taigi, užvedi kalbą apie Smilą, palauki, kol snobas ims susižavėjęs aikčioti, lyginti su Alberu Kamiu, o tada maloniai sakai, "Betgi "Smila" yra fantastinis detektyvas". Ir paaiškini, kodėl.

Jeigu jūs turite pažįstamų snobų, kurių vertybių lentynoje norėtumėt užveisti kiek chaoso, štai kaip galima tai padaryti:

"Smila" yra beveik klasikinis detective noire (klestėjimo laikas: XX a. 30-tieji, vieta: dažniausiai JAV, žanro šviesuliai (tamsuliai?) - Dashiell Hammett, Raymond Chandler) pavyzdys. Žanrui būdinga: niūri, nedraugiška aplinka (Kopenhagos lapkritis - labai niūrus, Grenlandijos ledynai - labai nedraugiški. Dedam varnelę), personažai "su trūkumais" - t.y. nėra ryškaus skirstymo į baltus pūkuotus geriečius ir juodus smaluotus blogiečius, geriečiai turi ydų, o blogiečiai žmogiškų savybių (paimkit bet kurį personažą knygoje. Dedam varnelę), nepagražintos mirtys (atskleisti tokias detales detektyve - nusikaltimas, todėl tiesiog dedam varnelę) ir pats svarbiausias komponentas - pagrindinis herojus (dedam didelę riebią varną).

Panelė Smila gal ir neužsikištų už diržo kietųjų privačių seklių iš klasikinių juodųjų detektyvų, bet tikrai rastų apie ką su jais niūriai patylėti. Ji - iš tos lygos: gyvenimo vėtyta ir mėtyta, pakeliui išbarsčiusi visas iliuzijas; ciniška - bet iki ribos: kažkas nužudė jos draugą ir privalės už tai atsakyti; nesirenkanti metodų savo tikslui pasiekti, nes prieš niekšus geriausia veikti jų pačių ginklais. Turi keistą hobį - skaityti matematikos vadovėlius, bijo uždarų erdvių, nemėgsta bendrauti ir linkusi į nihilizmo priepuolius. Neitin pagarbios nuomonės apie priešingą giminę, švelnių jausmų ūglius stengiasi išrauti kol dar maži, nes vis tiek nieko gero iš to neišeis - žodžiu, reikia tik skrybėlės ant galvos ir cigaro dantyse, kad galėtum išsiųsti Smilą Maltos sakalo medžioti.

Sakalo nėra; yra negyvas berniukas Izaijas - Smilos draugas. Ne tik draugas - jie abu inuitai, Grenlandijos eskimai. Smilai tai svarbu - ne įprasta patriotine, bet labiau mistine prasme, todėl išsiaiškinti Izaijo mirtį dvigubai svarbu. Ir nors vaiko mirtis pasirodo besanti tik aisbergo viršūnė, o tai, kas po vandeniu - bjauru ir mirtinai pavojinga, tai Smilos nesustabdo. Kokie bebūtų tikslai, niekas neturi teisės žudyti vaiko ir nurašyti tai kaip apmaudų nesusipratimą.

O toliau į veiksmą po truputį įsipina fantastika...

Vis tik kodėl knyga su standartiniu detektyviniu siužetu yra tokia visuotinai populiari ir tarp žmonių, neskaitančių "visokių ten trilerių"? Mano atsakymas būtų - fantastiškai geras pasakojimo stilius. Pasakojama pirmu asmeniu, esamuoju laiku - pats dinamiškiausias stilius, bet kartu ir pavojingas: nevykęs pasakojimas pirmuoju asmeniu bado akis kur kas labiau nei toks pats nevykęs pasakojimas trečiuoju. Tačiau Peter Hoeg stilių valdo meistriškai - pasakojimas taupus, neperkrautas bereikalingais žodžiais, kiek kapotas, kas prideda realumo. Tas paprastumas apgaulingas - nestabdydamas detektyvinės linijos, Hoeg tobulai susitvarko su personažų vaizdavimu: epizodas čia, epizodas ten, ir prieš mus ne dvimačiai kartoniniai muliažai (dažnas "grynojo" detektyvinio žanro trūkumas), o tikri žmonės, tuo pačiu metu unikalūs ir banalūs - "visai kaip gyvenime". Pati Smila, žinoma, personažas-šedevras. Ja galima žavėtis, jos galima nemėgti, bet tikrai niekas negalėtų pasakyti, kad ji - "jokia".

***

"Atėjau iki pat virtuvės vidurio, kad būtų daugiau vietos. Nedažnai turiu progą pasiaiškinti savo žemiškajam broliui. Paprastai tenka kautis dėl žodžio. O tai, ką sakau, man labai svarbu.

- Tai nesibaigia. Niekada nesibaigia. Nes dabar realiuosius skaičius išplečiam menamom kvadratinėmis neigiamųjų skaičių šaknimis. Šitų skaičių negalim įsivaizduoti. Jie netelpa į įprastines sąmonės ribas. O kai prie menamųjų skaičių pridedame realiuosius, gauname kompleksinę skaičių sistemą. Pirmąją skaičių sistemą, su kuria įmanoma patenkinamai paaiškinti, kaip susidaro ledo kristalai. Ji kaip didžiulis atviras kraštovaizdis. Horizontai. Eini artyn, o jie traukiasi ir tolsta. Tai Grenlandija, be jos aš negaliu. Ir todėl nenoriu, kad mane uždarytų.

Baigiau stovėdama prieš pat jį.

- Smila, - sako. - Galima tave pabučiuoti?

Visi turime susikūrę įvaizdžių. Aš visada laikiau save panašia į pasirengusią bartis pikčiurnienę. Dabar nežinau, ką pasakyti. Jaučiu, kad jis mane apgavo. Neklausė, kaip turėjo. Kad išdavė mane. Bet kita vertus, jis nieko nedaro. Netrikdo manęs. Stovi prie garuojančių puodų ir žiūri."

Fantastinis detektyvas net ir snobams

"- Jie labai šaunūs ir protingi, tie tapa-boys. Kai jiems ką nors pasakoji, taip įdėmiai žiūri, tarsi šuo, kuris klauso šeimininko kalbos. O svarbiausia - tos jų vaikiškos rankytės... Supranti, brolau, aš senas viengungis ir šeimos neturiu… Ja, senam žmogui liūdna vienam… - murmėjo jaudindamasis kapitonas. - Baisiai mieli driežiukai, nieko nepadarysi… Jei tik rykliai jų neėstų!.. Ir žinai, kai aš mėčiau į juos, tai yra, į ryklius, akmenimis, jie irgi ėmė mėtyti, tie tapa-boys."

Viskas prasidėjo beveik romantiškai. Tolimojo plaukiojimo kapitonas I.Vantochas (arba I. Van Tochas, jei prisistato kaip olandas, o ne čekas) vienoj Zondo archipelago salelėj aptiko jūrų velnių - tapa gyvenvietę. Taip juos praminė vietiniai gyventojai, bijoję ir bjaurėjęsi baisiais padarais, kurie gyveno vienoje įlankoje. Kapitonas ketino ten imtis perlų gavybos, ir laukinių prietarai jo neatbaidė. Tačiau įlankoje iš tiesų pasirodė gyvenančios keistos būtybės. Tai buvo maždaug dešimtmečio vaiko ūgio beveik juodos, slidžios, apvaliomis galvomis salamandros, kurios tiek dugnu, tiek sausuma vaikščioja pasilinguodamos ant dviejų kojų ir caksi. Jei kapitonas nebūtų buvęs girtas kaip kiaulė, kai amfibijos pirmą kartą pasirodė ant kranto, turbūt būtų jas iššaudęs, bet jis pabandė su jomis susišnekėti… Pamažu salamandros įsitraukia į verslą: jos renka perluotes, už kurias gauna durklų, žeberklų, reikalingų, norint atsiginti nuo priešų. I.Vantochas sukuria planą, kaip perlus galima būtų rinkti ir prie kitų salų, kur salamandros dar negyvena, ir jį išdėsto turtingiausiam Čekijos magnatui Bondžiui. Laivai su vandens talpomis perveš salamandras į kitas pakrantes, o už tai jos aprūpins kompaniją perlais. Viskas klostėsi gerai, kol tai buvo pusiau slapta. Kai apie protingąsias salamandras sužinojo plačioji visuomenė, prasidėjo naujas civilizacijos etapas. Ir, žinoma, tik iš pirmo žvilgsnio tai buvo klestėjimo epocha.

"- Klausykit, Belami, - pasakiau jam, - jūs padorus žmogus ir, kaip sakoma, džentelmenas. Nejaugi jums ne bjauru tarnauti verslui, kuris, tiesą sakant, ne kas kita, kaip prekyba vergais?

Belamis gūžtelėjo pečiais.

- Salamandros yra salamandros, - išsisukinėdamas burbtelėjo jis.

- Prieš du šimtus metų sakydavo, kad negrai yra negrai.

- O argi buvo ne taip?"

"Ir jis nenorėjo daryti nieko blogo, tas Belamis. Belamis niekad nenori nieko blogo. Todėl jis nepataisomas."

Prekyba salamandromis buvo išplėtota labai greitai. Jos sugrupuotos, suskirstytos į specialistes, stiprias darbines, juodadarbes, nemokytą mailių. Pakrantėse visos valstybės atitveria teritorijas, kur užsiima povandeniniais darbais. Kadangi salamandros ir iki to puikiai mokėjo statyti savo reikmėms nedideles dambas, bangolaužius, tai gavusios inžinerinių žinių ir įrankių jos daro stebuklus. Kol kas tie stebuklai - žmonių naudai. Valstybės plečia savo žemes, atkovodamos jas iš jūros. Vidury vandenynų pilamos salos, statomi aerodromai. Ekonomika persiorientuoja, plieno gamyba, anglies gavyba nepaprastai išauga, patenkinti ir žemdirbiai, nes armijoms salamandrų reikia maisto. Armijoms - ne atsitiktinis žodis. Taip ir traukia apginkluoti šias būtybes; juk kas žino, kokius ginklus joms tiekia kaimyninės šalys! Visi laiko savo pareiga gintis… Slapto ginklavimosi varžybos prasideda. Prasideda ir kovos už naujųjų žmogaus tarnų išsilavinimą ir laisvę. Tiesa, garsūs profesoriai tikina, kad salamandrų sugebėjimai niekuo neypatingi - tiek galėtų išmąstyti ir "vidutinis anglas". Visam tam antisalamandrininkų ir salamandrininkų sąjūdyje gražiai ryškėja tuometinės (ką čia slėpti - ir dabartinės) visuomenės problemos. Iš vienos pusės - kalbos redukavimasis, menų degradavimas, nes jei tai nereikalinga salamandroms, tai kam to žmonėms? Iš kitos - neapykanta tiems paslaptingiems padarams, gyvenantiems tyliai ir atokiai, terpėje, kuri žmogui yra nepasiekiama. Ką iš tiesų jos daro vandenynų gelmėse? Ar tik neruošia siaubingo likimo savo pavergėjams?..

Šis romanas-utopija iš tų knygų tarpo, kurios nepraranda svarbos dėl to, kad jose minima daug tuo metu aktualių įvykių, asmenų, judėjimų. Jei iš išnašų sužinojau, jog "senasalamandrės" ir "naujasalamandrės" - parodija Čekijos judėjimų, kurių vienas propagavo grįžimą prie senųjų vertybių, o kitas - liberalų požiūrį, įvairių naujovių diegimą, gerai. Jei nebūčiau sužinojus - tai visai netrukdytų suprasti teksto, nes panašūs sąjūdžiai turbūt visų šalių, visų laikų realija: "Naujasalamandrės turbūt buvo už progresą be jokių apibojimų ir kliūčių, skelbdamos, kad ir po vandeniu reikia perimti žemyno kultūrą su visais jos pasiekimais, tarp jų - futbolu, flirtu, fašizmu ir lytiniais iškrypimais" .

Romanas ne atsitiktinai pilnas užuominų į politinius 4 deš. pabaigos įvykius, jis buvo spausdintas 1935-36 m. viename Čekijos laikraščių, ir rašytojas reaguodavo į to meto aktualijas. (Beje, kažin, ar daug mūsų laikais spausdinamų laikraščiuose tęstinių romanų išlaikytų laiko išbandymą.) Čia rasim ir sukarikatūrintą vokiškų, ariškų salamandrų, kaip geriausios rūšies salamandrų, apologiją, ir trumparegiškumo triumfą, apginkluojant vandenų gyvius, ir draudimą apgultai Anglijai statyti "10 tūkstančių lėktuvų" maisto produktams atsigabenti, nes taip ji pažeistų pajėgų balansą ore… Tačiau rašytojo talentas pavertė tuos faktus universalia kalba. Ir skaitant ima pasipiktinimas, kodėl tam, ką pirštu prikišamai rodė K.Čapekas, liko akli to meto politikai, "plačiosios masės": juk visa knyga perspėja apie karo grėsmę. Deja, nė viena knyga negali sustabdyti prasidėjusio proceso; nors paskatinti, manau, gali…

Žinoma, "Karas su salamandromis" - ne vien kaltinamoji kalba pelno troškimui bet kokia kaina, nepaisant net gresiančio karo. Geri epizodai, susiję su salamandrų tyrinėjimais ir tyrinėtojais. Taikliai pašiepiami mokslininkai ir jų metodai - "Paruoštą šiuo būdu mes suvalgėme salamandrą, vardu Hansas. Tai buvo protingas ir išsivystęs gyvūnas, pasižymintis dideliais gabumais moksliniam darbui<…> Mes dažnai kalbėdavomės su juo laisvais vakarais, džiaugdamiesi jo nepasotinamu žingeidumu. Deja, teko išsiskirti su mūsų Hansu, nes jis apako po mano kaukolės trepanacijos bandymų" . Visuomenė taip pat buvo įtraukta į šių gyvūnų savybių aptarinėjimą. Atsakymai į laikraščio apklausą: "Sielos salamandros, aišku, neturi. Tuo jos ir panašios į žmones" (Bernardas Šo). "Jos neturi jokio sex appeal. Vadinasi, neturi ir sielos" (Mėj Vest, garsi aktorė) "Jų plaukimo stilius ir technika įdomūs: mes galime daug iš jų išmokti, pavyzdžiui, plaukti ilgas distancijas" (Džonis Vaismiuleris).

Taip, tie keisti, nepaprastai gabūs, tačiau gana unifikuoti ir neturintys poreikio fantazuoti padarai iš tiesų kelia grėsmę žmonių civilizacijai. Taip, jie nepasiekiami savo stichijoje. Bet kas gi jiems tiekia plieną ir sprogmenis, kas kiršina vienos šalies salamandras prieš kitas, kas sudarė sąlygas joms prisiveisti tokiais mastais, kad nebeužtenka pakrančių… Ir kas iš tiesų apsimeta Didžiuoju Salamandru, per radiją grasinančiu visiems žemynams? Neverta net ginčytis, kad ši utopija apie mus. Nedaug vilties suteikianti utopija.

Aktuali seniena

Ši garsaus XIX a. anglų rašytojo V.Tekerėjaus ("Tuštybės mugė", "Snobų knyga") knyga skirta vaikams, tačiau su intencija, kad ją skaitys ir vyresnieji. Kad apčiuops tą ironiją, paslėptą po nuotykiais ir stebuklais, ir sugebės ją įvertinti. Aš nebūčiau prieš, jei pašaipa būtų stipresnė, bet reiktų prisiminti, jog istorija sukurta kaip kalėdinio lėlių spektaklio scenarijus. Nors jokių eglučių, angelėlių, sušalusių mergaičių su degtukais ir kitų graudžiai saldžių motyvų čia nėra, pasaka juk negalėjo būti paversta visišku farsu. Tradiciniai štampai išjuokti autoriui to nebaksnojant pirštu, hepiendas įvyksta. Ir galima ginčytis, ar pikti didžiūnų dialogai - įprastas dalykas, ar parodija:

" - Aš užmušiu tave!

- Aš persmeigsiu tave!

- Aš perrėšiu tau gerklę!

- Aš ištaškysiu tau smegenis!

- Rytą tave aplankys mano sekundantas!

- O po pietų tave aplankys mano kulka! " (57 p.)

Pati pasaka nėra labai jau arši. Dvi karalystės nesutaria, dvi užgrobusios sostus šeimos pasimeta, ar susigiminiuoti, ar kautis. Galų gale dvi širdys suranda viena kitą, o dar dvi būna priverstos surasti. Veikia viena fėja, du stebuklingi daiktai ir kelios kariuomenės. Didelių netikėtumų nėra, iš esmės daug kas pavaizduota, remiantis tokių kūrinių tradicijomis - pvz., jei kokia mažametė karalaitė paliekama miške sudraskyti tigrams, tai pirma neaiškios kilmės mergina istorijoje pasirodys ja beesanti. Tačiau didžiausias savitumas ir skirtumas nuo įprastų pasakų čia - pateikimo ir charakterizavimo stilius. Aišku, ne visai teigiami personažai įdomesni.

Tarkim, Paflagonijos karalius Narsulonas, samprotaujantis apie prisiimtą valstybės valdymo naštą iš kilnių paskatų (suprask - kadaise atėmė karūną iš savo mirusio brolio sūnaus Kvatulino ir neketina atiduoti), arba kaimyninės šalies, Pragarmėjos princas Bulbis, savim patenkintas storulis, šiaip ar taip, įdomiau aprašyti, negu vienintelė čia tikrai visaip teigiama herojė. Žinoma, tai jau minėtoji "prapuolusi karalaitė". Istorijos pradžioje ji tarnauja Paflagonijos princesei, gudrutei ir gražutei Andželikai, ir yra vadinama Betsindos vardu. Kaip pašnibždomis praneša autorius, Andželika nėra tokia jau protinga, kaip kad visiems atrodo, ir namų darbus už ją ruošia Betsinda… Vėliau mes sužinome, kad ji nėra tokia jau ir graži, tiesiog stebuklingas žiedas, kurį kadais jos motinai padovanojo fėja Juodlazdė, verčia visus gėrėtis tuo, kas jį mūvi. Lygiai taip pat yra ir su Bulbiu - kol jo atlape įsegtas nevystantis rožės žiedas, niekas nepastebi, kad tai kvailokas, apkūnokas ir bailokas jaunuolis, atvirkščiai, garbina ir tirpsta iš malonumo. Bet kas bus, jei stebuklingi daiktai pateks į kitų rankas? Pavyzdžiui, į bjauriosios grafienės Žiežaros nagus, arba ir be to simpatiškai Betsindai (tiksliau, Rozalbai, jei jau vadinsime ją tikru, karališku vardu). Nieko stebėtino, kad karalaičiai taip gražiai šnekučiuojasi, kaip matėte iš pavyzdžio, kai juos apakina meilė… Tačiau kaip ir visose padoriose pasakose, tikrą laimę reikia užsidirbti. Išvaryta iš Paflagonijos Rozalba renka kariuomenę kovai su savo sosto užgrobėju, o ją įsižiūrėjęs Kvatulinas, žioplys bei nemokša, stoja į universitetą ir stebėtinai greitai tampa mokytu ir visais kitais atžvilgiais šauniu jaunuoliu. Deja, intelektu priešo neužmuši, ir mūsų laukia karo žygis.

Komiško efekto V.Tekerėjus siekia tokioms priemonėmis, kaip perdėtai pakilus stilius ("Supratau, kokia tobula ši mergina, tikra jaunystės nimfa, tikra skaistybės deivė." (93 p.)), vardais (kapitonas Galvašniovas, geriausi studento Kvatulino draugai - Smitas ir Džonsas, Kosfordo rektorius Protoklis), atviru mėgavimusi štampais, pabrėžiant juos, išplėtojant. Tačiau tai nėra knyga kvatojimui. Nenustebčiau net, jei kas perskaitęs ją įvertintų kaip tradicinę pasaką be jokių ten užslėptų intencijų. Galbūt tai parodo jos universalumą, nors tvirtai teigti nedrįstu. Beje, filmas išeitų visai smagus. Ypač vaikams patiktų muštynės su lovos šildykle (daiktas, panašus į suveriamą keptuvę su dangčiu, į kurio vidų priberiama žarijų ir taip kaitinami patalai)…

Stilinga pasaka

Mitas. Sisifas, gudriausias, apsukriausias, klastingiausias žmogus Graikijoje, už savo apgavystes (be žmonių, jis net du kartus apgavo dievus: įkalino mirties dievą Tanatą, todėl žemėje sutriko tvarka, nes niekas negalėjo numirti, bei pabėgo iš mirusiųjų valdovo Hado šešėlių karalystės) buvo nubaustas amžinai ridenti į aukštą, statų kalną akmenį, kuris tik pasiekęs viršūnę su trenksmu rieda žemyn.

Simbolis. Dėl šio amžino beprasmiško darbo XX a. mąstytojams Sisifas tapo absurdo žmogaus pavyzdžiu (A. Camus "Sizifo mitas").

Faktas. Sisifas buvo Korinto (iki tol vadinto Epyru) karalius, gyvenęs XIV-XIII a. pr. Kr.

Nepatvirtinti duomenys. Manoma, kad Odisėjas yra nesantuokinis Sisifo vaikas.

Knyga. F. Rachline, remdamasis įvairiomis užuominomis (pradedant Homeru bei Ovidijumi ir baigiant paskutiniais kasinėjimais), bando atkurti šio mitologinio personažo gyvenimą.

Stilius. Kadangi faktų nedaug, todėl šis kūrinys - ne istorinė apybraiža, o romanas, kuriame nemažai prielaidų. Iš vienos pusės kūrinys skaitomas lengvai, suteikia nemažai žinių apie tų laikų Graikiją (įvairios įdomios smulkmenos), iš kitos pusės mažiau besidomintiems istorija neaišku, kur yra patikrinti faktai, o kur tik autoriaus prielaidos ir išmislas. Truputį baugu, kad knyga neiškreiptų tikrų įvykių (paskutinis pavyzdys: po holivudinio filmo "Gelbstint eilinį Rajeną" anglų mokiniai mano, kad Antrajame pasauliniame kovojo tik JAV ir Vokietija - anglų, rusų, prancūzų ten nebuvo).

Trūkumai. Knygai trūksta nuoseklumo: F. Rachline aprašinėja Odisėjo namus, pasakojama, ką tuo metu jis veikia, mąsto, ir staiga peršokama prie meilužių - nei į tvorą, nei į lovą (ar mietą?..).

Knygoje taip pat per daug siužeto linijų, kurios taip ir nevystomos: pavyzdžiui, susitiko Sisifas Antiklėją, permiegojo, po 9 mėnesių sužinojo, kad gimė berniukas (beje, davė Odisėjo vardą) - tai beveik netrumpinta istorija, kuri trimis dalimis išmėtyta po knygą.

Tačiau tokios mintys apninka nebent perskaičius 2/3 romano ir tik tuo atveju, jei pasiilgstama gilesnių ir tvirtesnių veikėjų elgesio argumentų. Baigiantis knygai, ji ne skaitoma, o ryjama - taip norisi sužinoti, kuo viskas baigiasi. Be to, paskutinė frazė pataiko į obuoliuką: perskaitai paskutinį sakinį, užverti knygą ir vėl eini nešti savo gyvenimo akmenį.

Įvertinimas. Knyga, turinti daug privalumų: istorinė, tačiau nevarginanti faktais; žinomas pagrindinis veikėjas ir šalis (senovės Graikijos istorija neturėtų būti visiška terra incognita), tačiau nemažai įdomių smulkmenų; lengvas ir įdomus romanas, idealiai tinkantis karštai ir tingiai vasarai.

Frazė. O vis dėlto ji sukasi! Tpfu, ne ta: "Klausei, ką daryti, Ornitionai? Ogi... viską pradėti iš naujo! Nenuilstamai. Kelti akmenį po akmens. Tiek kartų, kiek tiktai reikės. Ir net po mirties..."

Klausimas. Kodėl šis mitologinis veikėjas vadinamas Sisifu? Juk seniau rašydavome ir tardavome: Sizifas. Linksmiausiai skambėtų "Zizifas" :)

Amžinas judesys © "Fojė"

"... Viskas paruoštas skrydžiui.

Ir be garso supas varpai.

Pagaliau mes kartu, net jei tolstam visai atskirai."

Trilogija baigta. Užverti langai tarp visų pasaulių, kad Dulkės - Tamsioji Materija - sąmoningumą suteikiančios dalelės - nebesrūtų iš žmonių gyvenamų pasaulių į tuštumą. Laira ir Vilis suaugo, jų demonai įgavo galutinį pavidalą (taip, taip, mūsų pasaulio žmonės irgi turi demonus, tik ne visi gali juos pamatyti...). Autoriteto nebėra - jau seniai jis perdavė valdžią galingam angelui Metatronui, o pats, nusenęs, užsidarė Debesuotojo kalno gelmėse. O ir Metatronas nuverstas, dangaus karalystė žlugusi. Herojai lieka kurti dangaus respublikos savo pasauliuose...

Keista, kad Lietuvoje ši Ph. Pulmano trilogija nėra labai populiari. Britanijoje ir kitur "pulmanizmas" gal dar ir nepasiekė "tolkinizmo" ar "poterizmo" lygio, tačiau ištikimų gerbėjų "Jo tamsiosios medžiagos" trilogija turi nemažai. Internete gausu Ph. Pulmano gerbėjų tinklapių, kuriuose galima pasimokyti skaityti aletiometrą, išsirinkti vardą, savo demonui, parsisiųsti ekrano užsklandą, diskutuoti forumuose... Nenuostabu - Ph. Pulmanas sukūrė nemažiau įtaigų ir patrauklų pasaulį, nei Dž. R. R. Tolkinas. Tiksliau, daugybę pasaulių - ištisą alternatyvių paralelinių pasaulių grandinę. Ir tebekuria toliau - jau pasirodė "Lairos Oksfordas" - vadovas po Lairos pasaulį kartu su apsakymu apie pačią Lairą; tolimoje ateityje fanams pažadėta ir "Dulkių knyga", kurią turėtų sudaryti pasakojimai apie antraplanius trilogijos herojus - Li Skorsbį, Serafiną Pekalą, Joreką Bernisoną.

Ph. Pulmano pasaulis - įtraukiantis, įdomus, realistiškas ir "medžiagiškas". Pasakojimas gana sunkus, nevaikiškas; čia vyksta žiaurūs dalykai - vaikai atkertami nuo savo demonų, mylimi herojai žūva, netgi kai kurios scenos, kur herojai tiesiog elgiasi pagal savo prigimtį, atrodo gana drastiškai (bent jau knygoje, priskiriamoje vaikų literatūrai), kad ir šarvuotajam lokiui Jorekui Bernisonui suradus savo draugo Li Skorsbio palaikus: "Kadangi oreivis iš Teksaso buvo vienas iš saujelės iš saujelės kada nors pažinotų žmonių, kuruos Jorekas gerbė, lokys priėmė paskutinę jo dovaną. Vikriais letenų judesiais jis nuplėšė negyvėlio drabužius, vienu kirčiu perrėžė kūną ir ėmė vaišintis seno draugo mėsa ir krauju. Lokių karalius daug dienų nieko neėdė, tad buvo išalkęs." Gal ne visiems optimistiška pasirodys ir Lairos bei Vilio "nugalėta mirtis", kai šie išvedė vėles iš mirties karalystės: "Kai iš čia išvyksite, visos jus sudarančios dalelės atsipalaiduos ir pakriks, kaip atsitiko jūsų demonams. Tačiau jūsų demonai dabar nėra niekas - jie sudaro visa ko dalelę. Visi jų kūnų atomai pateko į orą, vėją, medžius, žemę ir į visas gyvas būtybes. Tiesa, jūs išsiskaidysite, bet vėl būsite laisvėje, visuose gyvuose padaruose". Nepaisant ganėtinai ryškaus "materializmo" ir "antidieviškumo" (Autoritetas, kurio vardan bažnyčia ir inkvizicija dirba savo kruvinus darbus, prieš kurį su žmonių, angelių, vėlių ir kitokių padarų kariuomene pakyla lordas Asrielis, galiausiai pasirodo teesąs tik visiškai nukriošęs ir nieko nebesuvokiąs senis, kuris išsiskaido ir pranyksta vėjyje), dėl kurio Ph. Pulmanui teko išgirsti kaltinimų kone satanizmu, ir netgi gauti vieno berniuko iš Australijos laišką, kuriame tas sakėsi paduosiąs rašytoją į teismą, mat šis pasišaipė iš jo tikėjimo - "Jo tamsioji medžiaga" teigia meilę, draugystę, pasiaukojimą ir atsakomybę - už "dangaus respublikos" kūrimą savo pasaulyje, nes jis mums turėtų būti svarbesnis už "dangaus karalystę".

Fine

Apsakymų, novelių ar (ir) apysakų rinkiniai man patinka dėl kelių priežasčių. Visų pirma, tokiuose rinkiniuose būna stilių, idėjų, nuotaikų įvairovė. Aišku, į romaną irgi galima įpinti įvairius atskirus siužetėlius, turinčius pradžią ir pabaigą. Antra, jeigu pasitaiko silpnesnis ar mažiau patinkantis kūrinys, nereikia ilgai kankintis, kol perskaitysi: 40 puslapių - tai ne 400. Be abejonės, niekas nedraudžia mesti į šoną knygą, jeigu jums nepatiko pirmieji 4 puslapiai, tačiau gali būti ir taip, kad visas kūrinio grožis atsiskleidžia tik perskaičius 100-150 puslapių. Ir trečia: jeigu knygą sudaro penki kūriniai, tai bent vienas turėtų patikti, na, bent jau dėl to, kad kiti daug prastesni.

Tačiau rinkiniai turi ir trūkumų. Pagrindinis jų - sunku trumpai apibūdinti tokią knygą, ypač jeigu kūriniai skirtingi: tenka atskirai pasakoti penkis siužetus, nurodyti du, tris stilius (tarkim, kad kai kurie apsakymai ar apysakos panašios), įvertinti kiekvieną kūrinį atskirai. Užduotis palengvėja, jeigu galima parašyti vienodą įvertinimą (ir būna idealu, kai tas įvertinimas yra aukščiausias). Todėl J. P. Sartre'o novelių rinkinį "Siena" pristatysiu atskirai po novelę.

"Siena": 24 puslapiai. Titulinė novelė. Trumpa (pliusas). Paprasta (gali būti pliusas, gali būti minusas). Parašyta vienai minčiai išreikšti (nei pliusas, nei minusas). Tragikomiška pabaiga (pliusas). Įtikinamai aprašyta žmogaus savijauta kalėjime (turbūt teisingai, nes kalėjime nesėdėjau, todėl pliusas/minusas).

Verdiktas: +2.

"Kambarys": 32 puslapiai. Poilgė novelė. Į galvą lenda F. Kafka ir gotai: pirmasis dėl pagrindinės veikėjos Evos bejėgiškumo, antruosius prisiminiau perskaitęs kambario aprašymą (pliusas už gotus). Vienas veikėjų - psichinis ligonis, todėl novelė niūroka: dar vienas pliusas gotams (niekada nemėgau dainelės "Te visad šviečia saulė…").

Verdiktas: +1,5 (0,5 atidaviau gotams).

"Herostratas": 20 puslapių. Labai trumpas kūrinys (dvigubas pliusas). Pagrindinis veikėjas - psichas ir maniakas (pliusas, jeigu dievinate Hannibal'ą Lecter'į; tiesa, palyginus su juo, S. P. Sartre'o Herostratas - didelis nulis). Aiški mintis:

"- O kas buvo tos šventyklos architektas?

- Tikrai? Tačiau jūs prisimenate Herostrato vardą? Matote, jis ne taip jau ir blogai apskaičiavo" (71 p.)

Pagrindinė veikėjo neurozė - žmonių baimė. Gydymosi metodas - žiūrėjimas iš septinto aukšto (vienas žingsnis iki Beavis & Butt-head'o: tereikia pradėti spjaudyti ir taikyti į žmones; pliusas už Beavis & Butt-head'ą ir dar vienas už tai, kad nespjaudė) arba vaikščioti su pistoletu (minusas ir dar kartą minusas!).

Verdiktas: +3.

"Intymumas": 38 puslapiai. Nepamenu, apie ką (minusas; man taip pat)… Aha, prisiminiau: Lulu patinka impotentai (įdomu - pliusas). Jos vyras Anri toks ir yra: dvasine ir ta, anąja… praktine prasme - beveik mazgotė (minusas). Atsiranda macho - Pjeras. Pabaigos neatskleisiu (pliusas man).

Verdiktas: +0 arba -0 priklausomai nuo skaitančiojo požiūrio.

"Viršininko vaikystė": 82 puslapiai. Ilga (gali būti pliusas, gali ir minusas), tačiau išsami (pliusas). Puikiai atskleidžiamas pagrindinio veikėjo paveikslas (pliusas). Mažas žingsnelis į homoseksualinių santykių klystkelį - yra ką veikti Z. Froidui (minusas, nes noriu, kad sapnai būtų tik sapnais). Juokinga pradžia (pliusas), nelinksma pabaiga (pliusas). Dar liūdniau, kad gyvenimiška (net jei ir ne kiekvieno jaunystė buvo tokia audringa; pliusas). Žavimasi Z. Froidu - to meto (originalo kalba knyga pirmą kartą pasirodė 1939 m.) mada? Be to, kartojuosi dėl senuko Froido - minusas. Jaunojo fašistuko gimimas: "Aš turiu teisę" (žydpalaikis ir moteris - ne: minusas). Bauginanti novelė, tačiau velniškai gera (pliusas).

Verdiktas: +5 (dar vienas pliusas buvo skirtas už drąsą pasakyti tai 1939 m.).

Bendras verdiktas: skaitykite patys, nes vidurkis (+2,3) nieko nesako - lengviausia manipuliuoti statistika.

Egzistencializmas, bet dar ne klasika

Elena Tregubova, buvusi Kremliaus žurnalistė, parašė knygą, kuri, švelniai pasakius, sunervino aukščiausius Rusijos politikus ir valdininkus. Skandalu pakvipo dar prieš knygos išleidimą - kai tik pasirodė knygos ištraukos, kurias išspausdinti išdrįso, kaip teigė ji pati, tik pora leidinių.

Kai Tregubovos pažįstamas žurnalistas L.Parfionovas (iš jau valdžios kontroliuojamo HTB kanalo) savo laidoje "Na medni" ("Anądien") paruošė siužetą apie pasirodysiančią knygą, ją buvo spėta parodyti tik Rusijos Tolimiesiem Rytam - persigandęs kanalo direktorius uždraudė rodyti šią laidą likusiai Rusijos daliai. Maskva ir likusi europinė Rusijos dalis spėjo pamatyti tik anonsus.

Pati autorė kelis mėnesius ieškojo leidyklos, kuri išdrįstų išspausdinti šią knygą, nes su V.Putino atėjimu į valdžią tokia sąvoka, kaip "žodžio laisvė", Rusijoje pradėjo įgauti ganėtinai keistas formas.

Ypač tai savo kailiu pajuto žiniasklaida, o pirmiausia - esanti arčiausiai "baltosios kandies" (V.Putino) - vos Putinui tapus prezidentu, jo spaudos atstovas sušaukė Kremliuje akredituotus žurnalistus ir pareiškė, kad nuo šiol visi prezidentui užduodami klausimai turės būti suderinti iš anksto. Šiam nurodymui nepaklusę žurnalistai netekdavo akreditacijos. Jos netekdavo ir už, Kremliaus manymu, netinkamai Valdimirą Vladimirovičių Putiną vaizduojančius straipsnius, ir už nuotraukas, kuriose prezidentas "negražiai atrodė"…

J.Tregubova "Kremliaus pule" - taip vadinami ten akredituoti žurnalistai - dirbo 1998-2001 metais - treji paskutinieji Jelcino prezidentavimo metai ir pirmieji Putino.

Žurnalistė vaizdžiai aprašo pokyčius, susijusius su Jelcino demokratijos perėjimu į Putino "kontroliuojamą demokratiją", įdomūs ir taiklūs Rusijos politikų, kurių pavardės beveik kasdien mirga žiniose, portretai - Putino, Berezovskio, Lužkovo, Čiubaiso, Javlinskio, Nemcovo. Daug smagių ir tiesiog komiškų istorijų iš prezidentų ir juos lydinčių žurnalistų kelionių po Rusiją ir užsienį, politikos apžvalgininkų darbo ypatybių.

Kai Tregubova nesutiko taikstytis su nauja tvarka ir rašyti apie V.Putiną kaip apie mirusį - arba gerai, arba nieko, ji buvo išmesta iš "Kremliaus pulo", kuris vis labiau pradėjo panėšėti į rūmų favoričių, besipešančių dėl valdovo palankumo ir dėmesio, susibūrimą. Prisidėjo ir nuolatinis Kremliaus valdininkų spaudimas "Komersant" dienraščio redakcijai, kurioje Tregubova dirbo. Buvo pasakyta - arba ji, arba Kremlius.

Jos aprašomų įvykių liudytojai irgi patvirtindavo, kad knygoje tiesos ji neiškraipo. Kalbama, kad knygoje minimiems politikams labai patikdavo skaityti Tregubovos "špilkes" kitų politikų adresu, ir visiškai atvirkščią reakciją sukeldavo jų pačių išryškinti portretai. Tiesa, į teismą jos, skirtingai nei V.Petkevičiaus, niekas taip ir nepadavė.

Atvirai ir aštriai

Ar daugelis mūsų, pirkdami, pavyzdžiui, aplanką pasui kur nors turgelyje, esame pastebėję, kad ant šio ne lietuviškas, o baltarusiškas raitelis? Ar žinojo leidėjai, kad ant 2002/2003-iųjų m. Kauno miesto plano (parašyto keturiomis kalbomis ir skirto turistams) pavaizdavę atgal atgręžtą taurą šitaip miestui (bent jau heraldikos žinovų akyse) priskyrė bailumo reikšmę?.. O juk galima dar, kaip rašo E. Rimša, prisiminti net garsų sovietmečio akademiką Juozą Žiugždą, kuris bandė "moksliškai" paaiškinti Lietuvos raitelio krypties prasmę: "Pasak jo, geriau, kai raitelis užsimojęs kalaviju į Vakarus, nes kitaip jis grasintų Rytams, broliškai rusų tautai."

Panašūs atvejai ir privertė vieną žymiausių šių dienų Lietuvos heraldikos žinovų, Lietuvos heraldikos komisijos pirmininką, E. Rimšą, parašyti darbą, kuriame jis bandė "...be didelių mokslinių išvedžiojimų, pateikti skaitytojui bendriausias heraldikos pagrindų žinias, supažindinti jį su dabar naudojamais valstybės, žemių, miestų ir kilmingųjų herbais bei jų istorija."

Jei knygos formatas būtų kiek didesnis, spalvotų iliustracijų gausa, puikia leidimo kokybe ji lengvai galėtų pretenduoti į "albumo" apibūdinimą. Na, dėl leidimo kokybės galima ir nesistebėti - juk "Versus Aureus" direktorius Artūras Mickevičius pats yra istorikas, tad knygelė išleista, kaip sakoma, "su meile". Tiesa, ji nepigi - "Vagos" knygyne siūloma už 33 Lt., bet turėtų būti puiki dovana bet kuriam istorikui ar istorija besidominčiam žmogui. Kad ir vien vizualine savo puse - knygoje rasite nemažai menkai žinomų ar ir visai unikalių iliustracijų. Pavyzdžiui - Jogailos atvaizdą iš Austrijos nacionalinės bibliotekos paveikslų rinkinio ar unikalų XV a. lietuvių kariuomenės atvaizdą (Žygimanto Kaributo būrio atvykimas į Prahą). O kur dar daugybė kunigaikščių ir miestų antspaudų ir pan.: iš viso knygoje rasite apie 580 herbų, antspaudų, vėliavų ir monetų piešinių. Didelė jų dalis surinkta iš Belgijos, Latvijos, Lenkijos, Prancūzijos, Rusijos, Švedijos, Vokietijos ir kt. Kraštų dokumentų saugyklų, tad daugelis jų mūsų tautiečiams dar nematytos.

Šią knygą, manau, galima vertinti ir kaip heraldikos vadovėlį. Įdomų vadovėlį, pilną įvairiausių faktų: nuo pačio žodžio "herbas" kilmės iki jo sudedamųjų dalių, laukų eiliškumo ir pan. Pvz., ar kada pagalvojote, kad herbų spalvos skirstomos į tikrąsias spalvas (4 grynosios - raudona, mėlyna, juoda, žalia) ir du metalus (auksą bei sidabrą - geltona bei balta spalvos). O va, pasiskaitę atitinkamą skyrių ir kada nors išgirdę kalbant, jog Lietuvos herbas - tai baltas raitelis raudonam fone, su mėlynu skydu ir geltonu dvigubu kryžium, galėsit šnekovą pamokyti heraldikos pagrindų. Kad Lietuvos herbas - tai sidabrinis raitelis raudonam skyde, turintis mėlyną skydelį su auksiniu dvigubu kryžiumi.

Ten pat sužinosite ir kokias buvo "mėgstamiausios" įvairių valstybių herbų spalvos ar simboliai, kaip herbų spalvas pavaizduoti grafiškai (t.y. spalvą vaizduojant tam tikrais simboliais, pvz., auksas žymimas smulkiais taškeliais). Turint tokias žinias jums akimoju "nusispalvins" daugelis architektūroje regimų herbų (t.y. kai herbai nulipdyti ant pastatų paviršiaus, bet jų negalima ar sudėtinga dažyti). Štai, pažvelgę į grafų Tiškevičių herbą ant Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios sienos, galite autoritetingai pareikšti, kad aiškiausiai regite, jog herbo skydo laukas mėlynas. Ir veltui heraldikos mokslo nekrimtę žmogėnai sukiotų pirštus prie kaktų ar tikrintųsi dėl daltonizmo: mėlyną spalvą minėto herbo skydo lauke vaizduoja paprasčiausios horizontalios linijos.

Bet tai tik spalvos, o juk minėtoje dalyje dar aptarinėjami skydai, metalai, kailiai, herbų figūros, šalmai, ragų skiriamieji ženklai ir t.t. - žodžiu, aibė įdomiausių faktų, kuriuos galima tyrinėti valandų valandas.

Kokia galybė vien tik herbuose vaizduojamų kryžių: heroldinis, dantytas, spygliuotas, perskeltas, riteriškas, šakiagalis, Maltos, Jeruzalės, Tulūzos, iberiškas, keltų ir t.t. Ir kiekvienas su sava, unikalia reikšme. O ką ir kalbėti apie heraldinius gyvūnus, augmeniją, dangaus kūnus, fantastines būtybes, ginklus ir kitus daiktus.

Kokių tik nelauktų, netikėtų reikšmių šie simboliai beturi, kartais - skirtingų skirtinguose kraštuose. Va, XVII a. Lenkijos Karalystės iždininkas Hermolaus Ligeza kartą sumanė Venecijoje pasidaryti spaudą su savo giminės herbu. Herbas, reikia pasakyti, buvo savotiškas, ką sako ir jo pavadinimas - Pusožio. Kai italų meistras paklausė ką vaizduoti šio herbo skyde, lenkas atsakė - asilo galvą. Italas pamanė, kad iš jo šaiposi ir, tik šiaip taip nusiraminęs, pasitikslino - o ką vaizduoti herbo šalme? Išgirdęs atsakymą - raguotą ožką - nebegalėjo "nuryti įžeidimo" ir stvėrėsi špagos... Italijoje, pasirodo, ožka reiškė gašlumą, o asilas - kvailumą. Tuo tarpu Lenkijoje, bent jau asilas - nuolankumą, kantrumą ir saikingumą.

Taigi, manau, jau puikiausiai supratote, kad heraldikos plonybės šioje knygoje pasakojamos gana linksmai ir, pasikartosiu, velniškai įdomiai.

Bet "Heraldikos pagrindų" dalis tesudaro, geriausiu atveju, trečdalį knygos. Likusios - Lietuvos valstybingumo simboliai, Žemių herbai, Kilmingųjų herbai, Miestų ir miestelių herbai - ne mažiau įdomios bei taip pat gausiai iliustruotos.

Pavyzdžiui, "Lietuvos valstybingumo simbolių" skyriuje sužinosite, kodėl Algirdaičiai savo antspauduose naudojo raitelį (beje, ne vien su kalaviju, dažnai ir su ietimi), o Kęstutaičiai - pėstininką. Nuo kada Lietuvos raitelis, lenkų dėka, imtas vadinti vyčiu, ir kad "Viena, ką galime padaryti, vyčiu vadinti ne herbą, bet raitelį, kaip mums siūlė S. Daukantas ir, suprantama, žodį vytis rašyti mažąja raide, tai yra nedaryti iš jo herbo vardo." Taip pat, kad Gediminaičių stulpai - labai senas ženklas, kuriuo, anot J. Dlugošo, didysis kunigaikštis paprastai žymėdavęs savo žirgus, bei valdų riboženklius.

Tad smagaus ir įdomaus skaitymo, o norintys šią puikią knygą įsigyti - paskubėkite, nes tiražas irgi "albuminis", vos 1100 egzempliorių.

Įdomioji heraldika

Ar pamenate vienos lietuviškos pop grupės, nežinančios, kas ta Neda, dainos žodžius: "merginos būna kvailos, merginos būna žvairos, bet ne visada" (na, ar kažkas panašaus).

XIX a. prancūzų literatūros klasikas Barbey d'Aurevilly (Barbė Dorevilji; 1808-1889) apsakymų rinkinyje "Šėtoniškosios" (1874) aprašo visai kitokias merginas ir moteris: aistringas, stiprias, kerštingas ir, be abejo, fatališkas. "Femina fatale" - toks apibūdinimas tinka visoms šešioms apysakų veikėjoms, nes visos jos paliko neišdildomą antspaudą jas pažinojusių vyrų gyvenime: pirmoji vikonto moteris, gražiausia Don Žuano meilė, panteriškoji grafienė de Savinji, tylioji visto lošėja grafienė diu Tramblė de Stasvil, pulko kekšė ir šventoji Rozalba, vadinta "La Pudika" (it . "drovioji, skaisčioji") bei kunigaikštienė, kurios pavardė jungė dviejų garsiausių ir seniausių Ispanijos didikų šeimų pavardes: Ture Kremata ir de Siera Leonė.

Knyga pradedama autoriaus įžanga - lengva, elegantiška, nors ir netrumpa (šiaip ar taip XIX a.) - kuri iš karto sudomina ir įtraukia. Tačiau daugelis gan greitai nusivils: nors B. d'Aurevilly stilius aiškus (čia nerasite sudėtingų filosofijų), žodžiai paprasti (sąvokos "pseudokvantinis artrofikatorius" nerasite), siužetas dažniausiai nenuspėjamas, tačiau praryti knygą vienu kąsniu nėra jokių galimybių, o ir reikalo. Nors pagrindinis veiksmas ir atomazga aprašoma greitai, tačiau iki tos atomazgos einama laaaaaaaaaabai lėtai: ilgi, išsamūs, laiko, vietos, pagrindinių veikėjų aprašymai tikras smūgis į paširdžius, ieškantiems greičio: greito gyvenimo, greito maisto, greitos kelionės. Visose apysakose daug dėmesio skiriama detalėms - veikėjo portretas tapomas, išryškinant pagrindinius bruožus, tačiau nepamirštant ir detalių.

Visose apysakose be aristokratų dalyvauja ir kariūnai. Dauguma jų - buvusių kilmingų giminių atstovai, po Prancūzijos revoliucijos netekusių privilegijų ir suluošintų tiek tarpusavio kovų, tiek kovų su užsieniu ("prarastoji karta"?). B. d'Aurevilly atvirai simpatizuoja šiai visuomenės daliai, niekindamas miestiečius. Tiesa, ir dabartinė karininkija ne pati geriausia: va, seniau tai būdavo...

Pasirodė keistoka, kad, jeigu spręstume iš įžangos ("Nėra nė vienos, kuri būtų tyra, dorybinga, nekalta. Net palikus nuošaly tai, kas pabaisiška, prieš akis mums atsiskleidžia ne itin didelis rinkinys gerų jausmų ir dorovingų savybių, tad jos galėtų taip pat pelnytai vadintis "Šėtoniškomis" 8 p.), B. d'Aurevilly šėtoniškąjį pradą priskiria tik moterims, nes kai kuriose apysakose nemaža dalis nuodėmės tenka ir vyriškosios giminės atstovams: kunigaikštienė d'Arkos de Siera Leonė ("Moters kerštas") elgėsi garbingai, kol žiaurus vyro elgesys neišprovokavo tokio pat atsakymo. Tą patį galima būtų pasakyti ir apie apysaką "Laimingi nusikaltime": dar neaišku, kas didesnis nusidėjėlis - grafas de Savinji ar antroji grafienė de Savinji.

Apie tokias knygas kaip "Šėtoniškosios" sunku kažką pasakoti, nes jos skirtos pajusti skaitymo malonumą ir siužetas tokiu atveju nelabai svarbus, nes tekstas gali būti ir ruletės aprašymas (beje, viena B. d'Aurevilly apysaka ir yra apie visto lošėjus). Jausmas panašus kaip žiūrint į laužą: naudos jokios, o akių atitraukti negali. Kaip negali atitraukti akių ir nuo fatališkų moterų. Ir nuo "Šėtoniškųjų" teksto.

Knygą siūlyčiau skaityti ilgais ir gūdžiais žiemos arba lietingais rudens vakarais, kada laikas slenka lėtai. Šiek tiek sunkiau susikaupti vasarą, kai gyvenimas saulėtas ir greitas. Nors žinant lietuviškas vasaras, šią knygą visada verta turėti po ranka ir paskaityti apie sukrečiančias, žiaurias, negailestingas XIX a. moteris ir jų meiles.

P.S. "Šėtoniškosios" laikomos chrestomatiniu dekadanso literatūros pavyzdžiu. Vien dėl to jas verta perskaityti.

 

O, dekadans, sluchiainyje vstrechi,

Stol, preferans, goriashchyje svechi.

Na patefone igrajet plastinka,

Goi sidiat i slushajet Stinga.

(Agata Kristi "Dekadans")