Kaip jums patiktų galimybė už papasakotą istoriją nukeliauti... ne, ne už grotų arba į kitą šalies ar pasaulio, bet į galaktikos kraštą?.. Šitai žmonijai pasiūlė nežinia iš kur išdygę raktininkai - paslaptingos civilizacijos atstovai (nespjaunantys, beje, į rūkalus ar taurelę - kitą alkoholio), kurie visoje Žemėje (Rusijoje, žinoma, daugiausia:) pristatė teleportacinių Stočių.

"Raktininkai pasiėmė tai, ko jiems reikėjo - keturiolika sklypų pačiuose svarbiausiuose Žemės miestuose. Raktininkai pradėjo mokėti už tai, ką pasiėmė. Raktininkai pareikalavo leisti visiems norintiems patekti į Stotis. Raktininkai pradėjo imti mokestį iš turistų įdomiomis istorijomis."

Taigi, užeini į vieną jų, papasakoji "baiką" ir keliauji į vieną iš 400-ų planetų, kurias jungia minėtos stotys. Nereikia beveik jokių pastangų - raktininkams, pavyzdžiui, visai tinka ir tavo gyvenimo istorija.

Užkietėjusiems autostopininkams bei tiems, kam "liežuvis gerai pakabintas" gali atrodyti, jog atėjo aukso laikai, BET.. Kaip žinia, nemokamas sūris būna tik pelėkautuose: raktininkams turi patikti tavo istorija. Kitaip gali atsitikti, jog sumanęs grįžti į Žemę, suplukęs pasakosi raktininkui gal jau dešimtą ar dvidešimtą istoriją, o šis tik flegmatiškai kartos: "Čia vieniša ir liūdna, papasakok man ką nors, keliauninke..." Daugybė savim pasitikinčių istorijų pasakotojų šitaip visam laikui liko toli nuo savo gimtosios planetos. Štai kada valstybei prisireikė poetų, rašytojų ir pan. kūrėjų pagalbos - jie tapo kurjeriais, padedančiais susisiekti su kitose planetose įkurtomis kolonijomis. Beje, daugelis jų dirba ne tik valstybės specagentais, bet ir privačiais detektyvais, tyrinėtojais ir t.t. Tokiu yra ir Martinas, kuris netikėtai gauna vieno turčiaus užduotį: surasti iš namų pabėgusią mergiūkštę Iriną, kuri pasipustė padus tiesiai į artimiausią Stotį ir dingo...

Istorija ne tokia ir paprasta, kaip atrodo, greitai Martinas, keikdamas Microsoft programinę įrangą naudojusius raktininkus ieško jau nebe Irinos, bet Irinų... O čia dar paslaugus ir nuolatinis spectarnybų dėmesys, nuotykiai bei susišaudymai ir, žinoma, begalinės istorijos raktininkams - kiekviena kelionė į vieną pusę kainuoja po istoriją...

Negana to, talentingas literatūrinis improvizatorius Martinas turi įprotį tai ką patyrė ir išgyveno aplankytoje planetoje atpasakoti raktininkams keliolikos sakinių alegorijomis ar filosofiniu dialogu.

"- Tu taip įsitikinęs, kad žaidimais degtukais baigiasi gaisru? - paklausė raktininkas.

- Aš įsitikinęs tik tuo, kad žaidimai su ugnimi baigiasi tvanu, - atsakė Martinas. - Man tavęs tuo neįtikinti... aš tik prašau nebausti vaikų, paskambinusių į priešgaisrinę apsaugą.

- Jie neskambino, Martinai, - atsakė raktininkas. - Jie nusprendė sudeginti visus degtukus iškart... nesuprasdami, kad gaisras, suspaustas į vieną akimirką, - tai sprogimas."

Ilgainiui tai (bent mane) ima gerokai erzinti ir (kaip jau pastebėjo vienas toks Aleksas Lurje) raktininkai, matyt, būtų visiškai sužavėti kokio P. Coelho pasakojimais...

Na, bet užteks apie romano siužetą, juolab, kad Sergejaus Lukjanenko, vardas jau pakankamai žinomas ir Lietuvoje, kurią dar visai neseniai, poatgimiminiais laikais, krėtė alergija rusakalbei fantastikai.

Skaitytojai gi, panašu, susiskaldė į dvi grupes. Vieniems - tai tiesiog dar vienas puikus rusų fantastikos žvaigždės kūrinys, galbūt ne be smulkių trūkumų. O kiti tvirtina, kad Lukjanenko grimzta į kūrybinę krizę ir "Spektras" - tos krizės dugnas.

Štai dideliam Lukjanenko nedraugui, pasivadinusiam Persi Šelli pseudonimu, romane "užkliūva" ne tik perdėtas (anot jo) alkoholio bei rūkalų propagavimas, bet ir:

"Martinas atseikėjo du šimtus mililitrų ryžių. Subėręs į puodelį, Martinas juos užpylė trimis šimtais mililitrų verdančio vandens..."

Anot Šelli, autorius paprasčiausiai patingėjo ištaisyti kulinarinio recepto kalbą į literatūrinę: "Stovi sau paprastas naujarusis vyras virtuvėje, verda paprastą ryžių košę (net be pieno, tik su vandeniu) ir tuo pat metu skaičiuoja menzūrėlėje kiekvieną mililitrą. Tartum namuose neturėtų paprastų puodelių - tik atominius spektrometrus ir atomines svarstykles." Be šių smulkių priekabių romanas kaltinamas ir originalių idėjų trūkumu, paviršutinišku "popsiniu" filosofavimu bei moralizavimu ir pan. Smarkiausiai, beje, ietys laužomos dėl romano finalo.

Ką gi, taisyklė sena kaip pasaulis - užsiropšti į sostą gana lengva, kur kas sunkiau jame išsilaikyti ilgesnį laiką. Vis dėlto Lukjanenko, mano nuomone, jame laikosi kuo puikiausiai. Kad ir dėl tos banalios priežasties, jog, rimtesnių konkurentų, prilygstančių stiliaus lengvumu bei sugebėjimu įtraukti, sudominti knygos siužetu įvairaus amžiaus skaitytojus jis paprasčiausiai neturi. Pastarojo meto tendencijos, romano "Nakties sargybos" ekranizacija, svaiginanti romano "Sutemų sargyba" sėkmė tai lyg ir patvirtina.

Taigi, gal užteks paprasčiausiai konstatuoti, jog "Eridanas" išleido vieną tituluočiausių ir žinomiausių pastarųjų poros metų rusų fantastikos romanų. Juk "Spektras" premijų ir apdovanojimų gausa gali pasigirti ne mažiau nei koks Brežnevo laikų generolas - 2003-iaisiais romanas pelnė net šešias prestižines literatūrines premijas.

Išleido, beje, dviem tomais, kurių antrame rasite ir to paties autoriaus apysaką "Skaidrūs vitražai" (priklausančią Dyptauno ciklui, pradėtam romanais ".Atspindžių labirintas" bei "Netikri veidrodžiai"). Panašu, minėta apysaka pridėta todėl, kad į vieną tomelį sutalpinti visą "Spektrą" buvo per sunku, o padalinti į du - tomeliai būtų "gavęsi" per ploni

Dar keletas įdomių momentų. Romane yra ir įdomi "šifruotė": iš pirmų kiekvienos dalies žodžių "susidėlioja" savotiškas sakinukas... O va žydus autorius nusprendė visai iškeldinti iš Žemės:

"- Ką, visi iškart?- aiktelėjo Martinas.

- Aga. Negi negirdėjai? Išsirinko sau negyvenama planetą, pagal visus rodiklius - ne pačią geriausią... tai jau vėliau išaiškėjo, kiek Chanaane slaptų privalumų, kiek gelmėse urano ir platinos, koks derlingas dirvožemis... Pusę Jeruzalės rengiasi persivežti. Ir net viso Izraelio dirvožemio sluoksnį - dešimties centimetrų storio.

- Neįmanoma! - pareiškė Martinas, įsivaizdavęs sau virtinę izraeliečių, įeinančių į jeruzalietišką Stotį su senovinėmis plytomis, akmenimis ir žemės maišeliais ant nugaros.

- Jie turi daug rašytojų, apmokės, - spėjo Jurijus Sergejevičius."

Dera taip pat su liūdesiu pastebėti, kad kol kas Sergejus pralaimi savo paskelbtą karą rusų piratams - didelių pastangų rasti internete piratinį "Spektrą" nereikia.

Ir dar - vis galvoju, kas iš lietuvių kūrėjų galėtų tapti tokiu kurjeriu, jei raktininkai savo stotį atidarytų Vilniuje?.. Gal Erlickas?

Lukjanenko.

Kas turi būti normaliame trileryje? Nusikaltėliai, narkotikai, ginklai, prostitutės, šiek tiek egzotikos, keletas išdavikų, daugybę kartų vartojamas žodis "šūdas", susišaudymai… Tiesa, susišaudymas buvo minimalus, bet visgi įvyko - na, ne veltui gi pagrindinis veikėjas bemaž visą siužetą tampėsi su savim "beretą". Kas dar? Žinoma, dideli pinigai, politika, erotika, netgi meilė ir vienas kitas gėjus. Oi ne, gėjų nebuvo, tik "pyderai". Prie viso to pridėję pagrindinį motyvą - radioaktyvią medžiagą, gausime romaną "Uranas-235".

Iš Ignalinos AE pavogtas panaudotas uranas. Nekvaršinsiu jums galvos branduolinės fizikos nuotrupomis, kaip kad bando su skaitytojais elgtis autorius, tiesiog pasakysiu, jog iš tokio urano galima padaryti "purvinąją bombą". T.y., greta radioaktyvios medžiagos sprogsta trotilas, ir apylinkės užteršiamos ne vieneriems metams. Gelbėdamas įklimpusį brolį, pagrindinis veikėjas Šarūnas turi tas urano tabletes kam nors parduoti. Savo dėdės Simono padedamas, jis ieško pirkėjų juodajame kontinente. Tiesa, "nuotykių kupinos kelionės po Afrikos šalis", kaip kad skelbia tekstas ant knygos nugarėlės, neteks išvysti, - gal tas, kas jį rašė, neskaitė romano. Afrikos šalis tik viena - Marokas, kelionės apsiriboja pakankamai civilizuotų (na, nelabai kultūringų, bet gyvenamų) vietų lankymais, o ir nuotykiai, griežtai susiję su kriminaliniu bei aukštuomenės pasauliu, iš koto neverčia. Šarūną tai taip, kartais vaikinas tiesiog nebepastovi ant kojų nuo įspūdžių bei alkoholio gausos. Bet, nors nesunkiai įveiki puslapį po puslapio, veiksmas anaiptol neįtraukia iki užsimiršimo, daugelyje vietų norisi skeptiškai palinguoti galva.

Pagrindinė problema - Šarūno nevientisumas. Skirtingose situacijose jis ne tai kad elgiasi skirtingai, bet tarsi yra kitas žmogus. Įtariu, kad kai kur per storą veikėjo odą išlenda autoriaus ausys… Tarkim, kai Šarūnas pradeda savo merginai pasakoti apie berberų genčių papročius arba žodžių reikšmę - atsiranda kitas stilius, kitoks intelektas nei tada, kai pykdamas klausosi dirbtinokai įterptų dėdės Simono postringavimų apie Kasablankos istoriją ar Sacharos dykumą. Dialogai nuo monologų taip pat smarkiai skiriasi, pastarieji - žymiai stipresni. Kalbėdamasis su kitais veikėjais, Šarūnas apskritai dažnai apsižioplina. O kartais - tiesiog stebina nesusipratimu. Pvz., ko jis tikėjosi, siūlydamas uraną nusikalstamoms grupuotėms? Kad jos padarys iš jo nepavojingą smėliuką ar kad tvarkingai palaidos Marianų įdubos dugne? O štai išgirdęs apie "purvinosios bombos" pasekmes, jis - veidmainiškai ar tiesiog kvailai? - pasibaisi ir dar pareiškia, koks žiaurus tas gyvenimas. Tai jau taip... Arba gražutėliai pamiršta paklausti savo būsimosios pasijos, kaip gi ji vis dėlto sugebėjo įsėsti į uždarytą jo automobilį, užtat ima ir įsimyli ją iki ausų; beje, šios "devyniolikmetės mergiūkštės" priekabės ir kaprizai nelabai smagūs skaityti, juk mes nesam jos įsimylėję. Tiesa, visas kūrinys skirtas būtent jai, "brangiausiajai ir vienintelei", ir visos Lietuvos likimas, reik suprast, kabo ant moteriško plauko: sprogs Ignalinos AE ar nesprogs. Taigi, aiškiai pagrindinio herojaus negalėčiau apibūdinti, jo įvaizdis man taip ir nesusiklostė. O jei maždaug - žmogus, kuriam prikišti ricinos kapsulių į kotletą draugui, po ko tas dvi dienas iš tualeto neišlenda, atrodo juokingas pokštas. Geras draugas, tiesa? Bet labai įsižeidžia, jei jį patį kas nors išduoda.

Poveikį mažina ir tai, kad nėra asmens, kurio akimis norėtum žiūrėti į įvykius. Žinoma, personažų čia yra įvairiausių: ir VSD darbuotojas, ir pirmoji meilė, ir "mama iš Seimo", ir Monako kronprincas, ir slaptas agentas, ir net Naomi Kempbel, tačiau nė vienas simpatijos nekelia. Nė vieno iš tiesų net negaila. Truputį gaila Lietuvos, bet čia permanentinė būsena.

Beje, dėl tėvynės mūsų. Kai knygose aprašo (net ir lietuviai) svetimus kraštus, ne taip dažnai turi dėl ko prikibti. Visai kas kita, jei vaizduojama tau žinoma aplinka iš žinomų laikų. Pvz., netikiu, kad "anais laikais" mokytojai siųsdavo mokinių tėvams sveikinimus su Kalėdom. O jei apie dabartį, naudojamasi feljetonistų mėgstamu pavardžių kraipymu, kuris kažkodėl atrodo negrabiai (nors skaitytojams po kelių dešimtmečių turbūt tai neklius): taip atsiranda redaktorius Stonkus, verslininkas Jurijus Dorisovas… Beje, kad ir nesinori spoilinti, tačiau vis tiek pasakysiu: apsimesti Monako kunigaikščių palikuonimi mūsų mažoj Lietuvėlėj, fotografuotis laikraščių puslapiams net ūsų dirbtinių neprisiklijavus, ir būti neatpažintam?!. Prancūzų kalbą mokėti mažoka, dar reikia, kad istorijos autorius būtų naivus it kūdikis. Arba maždaug kaip jo aprašyta moteriškė, kuri su saugumiečiu susirašinėja hotmeilu , saugo toje dėžutėje laiškus su konfidencialia informacija, o slaptažodžiui parenka dukros vardą. Labai taktiškai brandu.

Nemažai žodžių romane pateikiami kursyvu, bet principo taip ir nepavyko perprasti. Paprastai kursyvas naudojamas, norint ką nors pabrėžti arba - bet lietuvių kalboje retai - vietoj pavadinimų kabutėse. Šiuo atveju kai kurie pavadinimai buvo rašomi vienaip, kai kurie kitaip, bet daugiausia pasvirusiu šriftu buvo skiriami nors kiek žargonišką ar nepadorų atspalvį turintys žodžiai. Tik klausimas - kam? Kodėl reikia rašyti " šikna su ragučiais"? Čia ką, kokia nors ypatinga reikšmė?.. O žodžiai "tujintis", "ramadanas" arba "amfetaminai"? Trumpai tariant, gamtos mįslė. Antras dalykas. Nelabai gausios, bet vis dėlto pasitaikančios angliškos frazės kūrinyje pateikiamos be vertimo. Labai smagu suprasti ir nesiknisti žodynuose, bet… Pavyzdžiui, norėsiu knygą paskolinti savo senelei. Na vokiečių ji mokėsi gimnazijoje, vokiečių, tai dabar reikia nurašyti tokius skaitytojus iš anksto?.. Iš šio nenoro vargintis vertimais lyg ir atrodytų, kad leidėjai ir autorius romaną skiria visapusiškai išsilavinusiems žmonėms, todėl šiek tiek nustembi, radęs išnašose paaiškinimus, kas buvo Salvadoras Dali, Rokfeleris ar Stivenas Kingas. Tuo labiau, kad apie juos tik užsimenama, o jų veikla nenagrinėjama. Ak, turbūt taip norėtos parodyti netranskribuotos pavardės? (Beje, informaciją vertėtų pateikti tiksliau… S.Kingo "The Dead Zone" lietuviškas vertimas yra "Tylos zona", o ne mirties, ir "Kerė", o ne "Keri".) Jei jau kalbame apie S.Kingą, tai ir jo, ir kitų rašytojų kūrinių, filmų pavadinimus, taip pat įvairias citatas T.Staniulis ironiškai panaudojo skyriams pavadinti. Toks lengvas postmodernizmo dvelktelėjimas, - lipdau mozaiką ir nesiginu to.

Kalba: kartais ištisus spaudos lankus skaitai nekliūdamas, kartais į vieną skyrių ("Švytėjimas"), atrodo, sukrenta visokie liapsusai: "spalvų išdraikyti marškiniai", "lempos gaubtas, karantis ant lubų", spanielIUs, o dar ir sakinys, kuri perskaičius juokiausi balsu vienintelį kartą per visą romaną, nors ten veikėjai dažnai "pokštauja ir ironizuoja": "Tarsi patvirtindamas mano spėliones, iš kitos kišenės išsilupo tikrai gerą cigarą, kurį galbūt švelniomis rankomis susuko Havanos, o gal Kubos gražuolės" (92 p.). Gal tai rodo tik mano piktybiškumą, bet garbės žodis, man daug smagiau būtų perskaityti lietuvišką trilerį, kuriam neturėčiau priekaištų. Bent jau ne daugiau, nei trileriams apskritai. Bala nematė tų kalbos subtilybių ar herojų bei tikroviškumo - bet atsisakau geru laikyti aštraus siužeto romaną, kuriame nėra aiškios pabaigos, o istorijos priežastys lieka "gal taip, gal anaip, o nejaugi net šitaip?" lygyje. Galima pasakyti, kad reik mąstyti patiems, bet gal aš geriau mąstysiu skaitydama filosofinius kūrinius ar žiūrėdama "Kas? Kur? Kada?", o trileryje tegu būna malonus pamąstyti autorius.

Šiaip ar taip, "Uranas-235" - lengvas ir beveik nepretenzingas romanas, kankintis prie jo netenka. Manau, jį įveikę, smegenų traumos neapturėsite. Neįveikę - irgi.

"Romantiki bolšoj dorogi…"

Antiutopijos - pavojingas ir liūdnas žanras. Liūdnas - dėl to, kad pasakoja, jog bus blogai ir netgi labai blogai. Pavojingas - nes kas nors gali pamėginti iš jų pasimokyti. Tikriausiai tai - legenda, bet pasakojama, kad G. Orwello "1984-ieji" buvo parankinė SSRS komunistų partijos CK knyga.

R. Bradbury (R. Bredberio) "451 Farenheito" tikriausiai niekieno parankinė knyga nebuvo, tačiau tenka pripažinti - fantazuotojas tolimais penkiasdešimtaisiais daugeliu atveju nuspėjo dabartinę Vakarų visuomenės būklę: susvetimėjimą, interesų siaurumą, skendimą hedonizme, daiktų vergijoje, patogume. Tiesa, knygų nedeginančią, tačiau nebelabai ir skaitančią. Kita vertus... Ar ne tą patį kalbėjo J. V. Goethe "Fauste" dar XIX a.? - "Ar apskritai ką nors bedomina pakankamai rimta knyga?.. "

Gajus Montegas - gaisrininkas. Tai yra tas, kuris sukelia gaisrą. Juk "Kažkoks ypatingas džiaugsmas regėti, kaip ugnis ryja daiktus. Kaip jie juoduoja ir keičiasi. Varinis brandspoito galas suspaustas kumštyje, milžiniškas pitonas išspjauna nuodingą žibalo srovę... Jis paspaudžia žiebtuvėlį ir ugnis godžiai metasi ant namo, spalvodama dangų oranžiniais - geltonais - juodais tonais... Labiausiai jam norisi dabar padaryti tai, kas taip džiugindavo vaikystėje - įkišti į ugnį ledinuką ant pagaliuko, kol knygos, kaip balandžiai, plasnodamos sparnais - puslapiais, žūsta pievelėje priešais namą, pakyla ugniniame verpete ir juodas nuo suodžių vėjas nuneša jas tolyn". Taigi, Montego darbas įdomus ir gražus. Taip pat jis turi namą ir žmoną, kuri nori trečios televizorinės sienos, o jos mėgstamiausias TV šou - "Giminaičiai", kuriame netgi aktoriai prisiderina prie žiūrinčios auditorijos. Ir visą šį idilišką gyvenimą ima ir sutrikdo nauja Gajaus kaimynė Klarisė. Labai keista kaimynė. Vaikšto per lietų skanaudama lašelius. Brauko pasmakrę pienėmis, juokiasi. Ir, keisčiausia, jos šeima vakarais šnekasi terasoje! O gal ji netgi skaito knygas?! Ir kas gi tose knygose tokio ypatingo, kad jas reiktų deginti? Įdomu, ką apie tai mano brandmeisteris Bitis, niekada neieškantis žodžio kišenėje? Ir kas gi laukia Gajaus, suabejojusio savo darbo prasme ir išdrįsusio parsinešti į namus knygą?

Nuostabus, įspūdingas, stiprus ir, kas svarbiausia, nė trupučio nepasenęs kūrinys. R. Bredberis viename iš interviu minėjo, kad rašė jį bibliotekoje mokamomis rašymo mašinėlėmis ir sakė, jog keistas paradoksas rašyti kūrinį apie deginamas knygas bibliotekoje - knygų šventovėje.

Apysakos visuomenė nėra pirmoji, kuri degino knygas - tai kažkada darė inkvizicija, hitlerininkai, o šiek tiek gudriau - komunistai, užsiima tuo ir islamistai. V. Petkevičiaus "Durnių laivą" ir aš pats mielai žibalu apliečiau (tikriausiai juokauju). Tačiau minėtieji degino tik tam tikras, neteisingas knygas. Gi Bredberio visuomenėje deginamos visos knygos. Nes tai - aktas, kuriuo ateities visuomenė išvaduojama nuo sumaišties, nuomonių įvairovės ir svarstymų. Knygos glumina, trikdo, jos neduoda aiškaus atsakymo, kas yra gera ir kas bloga, kaip reikia gyventi ir ką veikti, skirtingai nuo televizijos, "Cosmopolitan" ir kitų žinovų. Tai - priimtina vergija sau pačiam ir paprastumui, patogiam, nekomplikuotam gyvenimui (kaip tam tikrą šių temų parafrazę galima paminėti žurnalistės Ritos linijos pabaigą J. Ivanauskaitės romane "Placebas"). Todėl knygas - į ugnį! Manau, kiekvienas iš šios apysakos privalėtų bent perskaityti tokios visuomenės ideologo - brandmeisterio Bičio (Bitty) - monologą su daugybe klasikų citatų! Tačiau knygų deginimas - tik vienas, nors ir populiariausias epizodas, atėjęs iš kūrinio. O juk dar yra stingdančiai bedvasės mašinos - vienos iš jų pakeičia žmogaus kraują, kol sanitaras rūko cigaretę, o kitos - gaudo nusikaltėlius realybės šou (juk pastarieji atsirado visai neseniai), manipuliacinė žiniasklaidos, ypač televizijos, galia, pagaliau, įtemptas iki skambesio miesto - šiuolaikinės Sodomos ir Gomoros - žūties epizodas. Taip pat ir viltis ateičiai - kitokių žmonių bendrija - du Ekleziastai, vienas Platonas, vienas Markas Aurelijus...

Genialu

Dėl žanro tai oi… Taip ir neapsisprendžiau, ar šis vengrų rašytojos kūrinys vadintinas (kaip pristato leidėjas) romanu, ar beletrizuota sociopsichologine studija.

Iš pirmo žvilgsnio - knyga kaip knyga… Nei pati geriausia, nei pati prasčiausia. Siužetas nesudėtingas: mokinukė, norinti sužinoti, ką prieš pat mirtį pasakė jos tėvas, ieško žmogaus, girdėjusio paskutinius mirštančiojo žodžius. O beieškodama prisidaro nemalonumų ir nenoromis pridaro jų kitiems. Tiesa, viskas baigiasi (kaip ir pridera brandaus socializmo aplinkoje) gerai.

Bet viena šio kūrinio savybė išskiria jį iš visų kitų. Tai knyga apie nesusikalbėjimą! Šiaip literatūriniai veikėjai kalba sklandžiai ir aiškiai, o net jei ne - irgi viską supranta. Nebent koks veikėjas priekurtis, arba tyčia šnekama neaiškiai, arba veikia kitatautis ar ateivis iš kitos planetos (pastaruoju atveju nesupratėlis - būtent "svetimasis"). O šioje knygoje, kaip tikrame gyvenime, žmogus girdi ne tai, kas jam sakoma, bet tai, kas jo paties galvoje. Kaip tik dėl to ir patenkama į kvailiausias padėtis. Tikra laimė, kad išmintinga ir jautri pedagogė (kurios pavardė, beje, tokia pat kaip autorės, o ir vardas beveik nesiskiria) viską perpranta ir surikiuoja kaip turi būt; knygos pabaigoje beveik visi susigaudo ne taip išgirdę, o pati pedagogė paskiriama į aukštą postą. Čia jau, be abejo, nemokslinė fantastika: nors tokių pedagogų kartais pasitaiko, bet į aukštus krėslus jie nesodinami niekada. Tiek to, nesikabinėkim prie smulkmenų, nes skaityti įdomiausia tada, kai veikėjai dar girdi bei mato taip, kaip rodos jiems patiems.

Knyga ir juokinga, ir liūdna - destis kaip skaitysi. Jeigu jums atrodo juokinga, kai kažkas įmaknoja į klijus, nusirita nuo laiptų, gauna neuždengta dažų skardine per makaulę arba tortu į marmūzę - tikriausiai kvatositės pilvus susiėmę; jeigu ne - tai ne… Tiesa, šioje knygelėje nuo laiptų ar stogų nesiritinėjama ir tortais nesisvaidoma, "juokai" čia subtilesni, bet esmė panaši. Išsamiai nepasakosiu, kitaip nebebus įdomu skaityti (jei dar neskaitėte).

Beje, knygelė sena, ne kiekvienoje bibliotekoje ją pavyks rasti, bet ant bukinistų prekystalių retkarčiais pasitaiko. Paieškoti verta! Be kita ko, dar ir todėl, kad pasidairius po diskusijas kartais susidaro įspūdis: vienas rašė apie orą, kits atsakė apie tvorą… Dėl visa ko pakartosiu: "Pasakykite Žofikai" - knyga apie nesusikalbėjimą, joje kaip niekur kitur aiškiai parodoma, kuo nesusikalbėjimas, neįsiklausymas, neįsižiūrėjimas gali baigtis. Visi kiti kūrinio pliusai bei minusai - daugiau skonio klausimas…

Nesusikalbėjimas

Yra tokių knygų, kurios kaip paveldas perduodamos iš kartos į kartą. Jas skaitė tavo mama, vyresnysis pusbrolis ar penktos eilės dėdė. Jei jų paraginimo neužtenka, perskaityti knygą priverčia mokykla. Nors žodis "priverčia", manau, čia nelabai tinkamas.

Knyga prasideda jau kultine tapusia citata: “Ir todėl niekados neklausk, kam skambina varpai – jie skambina tau.” Kruvinas Ispanijos pilietinis karas, dvidešimto amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pabaiga. Amerikietis Robertas Džordanas atkeliauja į fašistų užfrontę – Ispanijos kalnus, į geriljerų būrį, draskomą tarpusavio nesutarimų. Robertas pasiunčiamas susprogdinti strateginės reikšmės tilto. Užduotį jis įvykdo, atsitraukiant sužeidžiamas ir paliekamas vienas numirti. Bet iki tol - ilgas pasirengimas ir, žinoma, meilės Marijai istorija, nors ir antrame plane.

Visas veiksmas vyksta tik keturias paras. Atrodytų, ką galima aprašinėti ir ištęsti į nemenką 447 puslapių knygą. O įvykių tikrai daug, dažnai nukrypstama į prisiminimus iš “anų laikų”, ar netgi istorinius faktus. Romano moralinė problema - ar žmogus turi įvykdyti užduotį, kuri vėliau pasirodys esanti bereikšmė Ispanijos pilietinio karo fone - juk Roberto žygdarbis nebetenka prasmės, nes tiltas, pasikeitus karo aplinkybėms, praranda savo strateginę paskirtį.

Mane ganėtinai nustebino ryškūs personažų portretai. Ypatingai įstrigo geriljero būrio netikėlio vado Pablo žmona – Pilara, kuri faktiškai senų seniausiai užėmusi jo vietą. Moteriškė - aktyvi matriarchato šalininkė, spalvinga asmenybė, liaudyje dažnai apie tokius žmones šnekama - “ ne iš kelmo spirta”. Ji ne tik nulaiko samtį rankoje, bet nevengia ir šautuvo draugijos. Nėra išvaizdi, tačiau aštraus proto, nuovoki, bet kartu ir labai moteriška, nors ir stengiasi tą nuslėpti.

Kiek netradicinė autoriaus kalba. Labai dažnai įterpiami ispaniški žodžiai ar keiksmai, kurių platesnės reikšmės (deja!) nėra atskleidžiamos, reikalą šiek tiek pagerina puslapio pabaigoje pateikiami kai kurie paaiškinimai.

Manyčiau, kad knyga visgi labiau tiks politika, istorija besidominčiam žmogui, nors K. Simonovas pabaigoje (1980 m. leidimas) pažymi keletą istorinių netikslumų. Kita vertus, eiliniam paprastam žmogeliui tai didelės įtakos neturi. Gal kiek ištęstas pasakojimas, tačiau jis vertas romano kulminacijos. Jei tikitės happyend 'o - padėkite knygą į šalį. Knyga, kaip ir tikri įvykiai baigiasi tragiškai, nors E.Hemingvėjus ir buvo aktyvus fašizmo priešininkas, kovojęs ne tik plunksna, bet ir ginklu. Tikiuosi, knyga jūsų neapvils.

Klasika

Aš mėgstu poetą S.Gedą. Pasakau iš anksto. Ir aš bemaž pasibaisėjau S.Geda-memuaristu, jei laikysime jo "gyvavaizdžius" bent 80 procentų dokumentaliais. Bet kokiu atveju, net jei kai kur kalba ne realus žmogus, o jo susikurtas įvaizdis, labai daug ką pasako tai, koks tas įvaizdis. O jis - paranojiško mizantropo, aplink matančio tik nuosmukį, šlykštybes ir niekšus. Beveik visur. Vienas kitas šviesesnis žvilgtelėjimas į gamtą, kūrybą (labai retai - į žmones), užgožiamas tokio visaapimančio pesimizmo, kad atrodo, jog matai išvirkščią pasaulį. Aš nedrįstu teigti, kad šiuo atveju kaltas principas "kaip šauksi, taip atsilieps", arba, kaip ta varna Kagi-Kar sakė, - "bjaurybė limpa prie bjaurybės", bet labai džiaugiuosi, kad gyvenimą matau kiek kitaip. Tiksliau, ne vien taip, kaip vaizduojama "Adolėlio kalendoriuose". Juk S.Geda gyvena Vilniuje, kur ir aš gyvenu, jo gimtinė Dzūkijoje, kurioje man teko ne kartą vasaroti. Bet ačiū dievui, man pasitaiko ne vien girtuokliai, sukčiai, kvailiai, vagys, mušeikos, bepročiai ir taip toliau, ir panašiai.

Mėšlinos karvės. Šiukšlini ežerai. Kūrėjai - plagiatoriai. Vyrai paleistuviai, vyrai, negrąžinantys skolų. Gašlios moterys, kvailos moterys, negražios moterys, moterys, apsimetančios rašytojomis, - "Daug šliaužiojančių rašytojų - silpnosios lyties. Negali pabėgti nuo minties, kad visame pasaulyje jau paplito toks personalas. Netoli kekšystės." (512 p.). Arba - "Pilna diktų moterų, kurios apsimetusios didelių žmonių neteisėtomis dukromis (tradicija iš XIX a.). Pažįstu bent penkias. Karvės!" (561 p.) . Ir dar moterys yra storos. Išvirtusiom krūtinėm. Beje, autorius apskritai nuolat pabrėžia žmonių storumą, kaip kokią ypatingą kūnišką ydą. Jo aprašomi žmonės yra visokeriopai negražūs . Aplink klesti gašlybė ir kvailybė. Pvz., moterys, ravinčios bulves, tarsi ko tikėdamosi ar erzindamos - atkišusios užpakalius. Arba apie politiką: "dešimt metų posėdžiavo ir leido įstatymus. Dabar juos visus reikia… priderinti prie ES įstatymų. Taigi - Parlamentas ir visa jo tariamoji išmintis, visi posėdžiai, ginčai, partijos - šuniui ant uodegos." (522 p.) Ką siūlo S.Geda? Moterims - ravėti šliaužiant ant pilvo, o Seimui - tuos 10 metų nepriiminėti įstatymų?.. Gamtos mįslė. Beje, apie V.Landsbergį autorius turi tokią pačią kupiną pagiežos nuomonę, kaip ir jo ūdijami ekskomunistai ("Ar gali būti didis žmogus, kuris taip idiotiškai krizena per televizorių?" (213 p.)).

Kas lieka teigiamai vertintinas? Donelaitis, Bodleras, dar vienas kitas kūrėjas. Gamta, oras - protarpiais. "Kvepia pavasariu… Iš tikrųjų tokio kvapo nėr. O dvelksmas, traukimas? Visas šiukšles, visus varnalėšų stiebus, plastmases ir kartonus neša ir verčia į miesto sienas. Turėkitės, šiukšliai!" (327 p.). Simptomiškas žydinčių žirnių darže aprašymas: jie patys tai nedvokia, bet čia pat prisimenama kas nors, kas dvokia. Gamtos lopinėliai iš prisiminimų, įvairios praeities įdomybės, kurios mums atrodo egzotiškos - tarsi atgaiva akiai; ne rašytojo, o skaitytojo. Vajė, visam puslapyje niekas nesubjaurintas ir net nepamakaluota galu! Nors iš tokio žanro teksto tikiesi ko kito, pamažu kur kas įdomiau darosi skaityti ne žmonių aprašymus (vis tiek jie kone visi tėra menkybės preparavimas), o "Metų" nagrinėjimą, ar sekti, kaip randamos ar sugalvojamos žodžių etimologijos. "Vyrai, vareliai (latvių "vara" - galia, uzvara - pergalė), ereliai… Keisčiausia - veršis ir eržilas (veršyla) yra tie patys žodžiai!" (252 p.).

Ir jokio optimizmo. Jei kokiu sakiniu - tai jis palaidojamas po niūriomis pastraipomis. Kuriama sava realybė: prie sienos žmonės verčiasi kontrabanda, o kaip išgyvena vidury Lietuvos? Turbūt plėšia vienas kitą, daro išvadas S.Geda, lengva ranka eliminuodamas iš peizažo sąžiningus ir darbščius. Kiek toks požiūris į aplinkinius skatina keisti ką nors į gerąją pusę - aš nežinau. Jei tokias mintis skleistų visuomenės atstumtas, nepripažintas poetas, suprasti šį vertinimo principą turbūt būtų lengviau. Žinoma, ligos, nuoskaudos, artimų ir pažįstamų gyvybes šniojanti mirtis - amžius, amžius… Skurdas ir šiukšlės už langų. Ar tiktai?

Beje, S.Geda apie kitų memuarus: "Žmonės atsimena tai, kas jiems paranku. Keli rašytojai skundėsi, kad taip parašyti ir E.Mieželaičio dienoraščiai. Tai jau bylotų, jog simptomas yra universalesnis." (482 p.). Tikiu tuo visu 100 procentų, tikrai universalus simptomas.

Ar tiktai?

Kas iš mūsų vaikystėje nežaidė karo? Na, gerai, kas iš tam tikros lyties skaitytojų nežaidė karo? Kas iš mūsų nežiūrėdavo "Keturių tankistų ir šuns", ar kitų rusiškų filmų apie karą? Na, gerai, kas iš tų, kuriems dar prisimena, kad gyveno po Stalino saule? Potraukis sprogimams ir milžiniškiems judantiems geležies gabalams yra užkoduotas kažkur giliai mūsų (na, gerai, tam tikros lyties mūsų) genuose. Ir kartais, tarp filosofinių pamastymų apie robotų sielos egzistenciją ir elfų kalbos pamokų norisi dar kažko. Su sprogimais ir milžiniškais judančios geležies gabalais.

Davido Veberio ""Basilisko" stotyje" neblogai numalšina šį troškulį. Čia nėra jokių gilių poteksčių, sudėtingų charakterių portretų ar nenuspėjamų siužeto vingių, ir tai pliusas, nes skaitytojas gali sutelkti dėmesį į kosminio karo mechaniką, strategiją ir taktiką. Ties šia dalimi Veberis tikrai pasistengė. Daugelis rašytojų tiesiog perkelia į kosmosą jau egzisuojančius karo modelius. "Eridano" išleistame Bill Baldwin "Vairininke" kosmosu tiesiog skraido antrojo pasaulinio karo laikų jūrų kreiseriai, ir kartais tai atrodo nelabai įtikinamai. Apie "Star wars" ar "Star trek" net nekalbame, ten išsijungus varikliui laivas tiesiog sustoja, priversdamas vargšą senuką Niutoną vartytis karste. Veberis sukūrė orginalią, analogų neturinčią skrydžio mechaniką, kuri nesikerta su pagrindiniais fizikos dėsniais. Plačiau neaiškinsiu, nes tai užimtų tikrai daug vietos, tik pasakysiu, kad kosminiai laivai čia yra milžiniški, matuojami milijonais tonų, o laivų įgulos - tūkstančiais žmonių. Milžiniški judančios geležies gabalai, kaip tik tai, ko reikia.

Dabar trumpai apie turinį. Jei labai trumpai - tai Prancūzijos revoliucijos laikų istorija, perkelta į kosmosą: yra karalienės Elžbietos valdoma Mantikoros karalystė - Didžiosios Britanijos analogas, ir lyg ir liaudies valdoma Haveno respublika - Prancūzijos atitikmuo. Na ir, aišku, šios dvi valstybės tarpusavyje nesutaria. Jei ne taip trumpai, tai jauna kapitonė Honorija Harington gauna savo pirmą rimtą laivą. Būtų labai gerai, bet admiralitetas paverčia laivą naujų ginklų bandymo poligonu. Čia "naujų ginklų" reiškia ne "tokių, kurie vienu šūviu ištaško visą priešo laivyną" bet "tokių, kurie gal ir galėtų numušti vieną priešo laivą, jei tas stovėtų vienoje vietoje ir nešaudytų atgal". Kapitonė tuo tikrai neapsidžiaugia. Toliau nepasakosiu, nenoriu gadinti malonumo tiems, kurie skaitys, tik pažadu, kad paskutinis mūšis bus ilgas, atkaklus ir kruvinas. Kaip tik tai, ko reikia.

O perskaičius vėl galima ramiai mokytis elfų kalbos ir įrodinėti, kad robotai turi sielą.

Didžiuliai, geležiniai, juda - kas?

Kad egzistuoja kiti pasauliai, mums tvirtina daugybėje vaikiškų knygų. Jei jos nevaikiškos, paprastai vadinamos fantastinėmis, bet šį kartą ne apie tai kalba. Nes Narnijos kronikos, mano nuomone, yra šiapus ribos, stebuklinių ir fantastinių pasakų teritorijoje. Ir dar jose galima aptikti tokį retą dalyką, kaip aliuzijas į krikščionybę ir tam pritaikytą simbolių kalbą. Tiesa, nežinodami to iš anksto, nebūtinai susiesit obuolius, kurių negalima valgyti, su Pažinimo vaisiais, ar prisikėlimą iš numirusiųjų - su rezurekcija. Visai tikslią nuorodą rastumėt trečioje knygoje. Ir nieko iš to gero: kai liūtas į klausimą, kas jis, atsako "Esu kas esu", nežinai, ar juoktis, ar pečiais gūžtelt. Toks sutapatinimas su bibliniu Dievu, nors ir iki tol nuolat buvo pabrėžiamos tam tikros veikėjo savybės (didingumas, meilė, teisingumas, rūstumas, pasiaukojimas etc.), gana įžūliai atrodo. Tačiau tai tik detalės, ir, nors visas pasakojimas knibžda ryškesnių ir menkesnių nuorodų į moralinį krikščionybės lygmenį, knygų agitacinėmis nedrįsčiau vadinti. Narnija ir aplinkinės šalys - tiesiog dar vienas placdarmas tradicinei gėrio ir blogio kovai. Gėris laimi, o blogio lieka maždaug tiek, kad galima rašyti tęsinį.

I knyga. Senajame gerajame Londone susipažįsta berniukas ir mergaitė. Žaisdami jie patenka į keistojo dėdės kambarį, ir tas bjaurus tipas apgaule priverčia vaikus užsimauti stebuklingus žiedus. Pats, matote, nedrįsta… Polė ir Digoris atsiduria keistoje vietoje - erdvėje tarp pasaulių. Iš čia, žinoma, galima patekti ne tik atgal į Žemę. Kas gi atsispirtų pagundai pakeliauti tarp pasaulių? Ir štai vienoje planetoje vaikai netyčia pažadina Blogį…

Tačiau pagrindinis įvykis šioje įvadinėje knygoje - Narnijos atsiradimas. Tiesa, taip ir lieka neaišku, kodėl liūtas Aslanas sumanė pašaukti gyvenimui vienoje planetoje saulę ir žvaigždes, vandenį, augalus ir gyvūnus būtent tada, kai į ją pateko Polė, Digoris, jų netikęs dėdė, vežikas su arkliu ir dar piktoji burtininkė. Tačiau floros ir faunos išaugimas iš žemės - tiesiogine prasme - sugalvotas įdomiai, manau, tai gražiai atrodytų animaciniame filme. Tačiau pasaulis, vieniems atrodantis nuostabiai ir didingai, kitiems - tik proga pasipelnyti ar užgrobti valdžią. Ar žinojote, kad svarbiausia magų savybė… "šiurpus praktiškumas"? Man tai buvo naujiena. Aišku, ne taip lengva nugalėti stebuklingą šalį, kurios kalbantys gyvūnai išvis nepažįsta blogio. Tačiau niekas nėra amžina…

II knyga. Užmiesčio dvare, kur kadaise gyveno žmogus, pats pabuvojęs Narnijoje, ne taip jau sunku aptikti daiktą, kuris perkels jus į šią nuostabią šalį. Bet ji jau nebe tokia nuostabi. Du broliai ir dvi seserys iš Žemės savo kailiu patiria, jog valdžia čia dabar - blogio rankose. Viešpatauja amžina žiema ir, aišku, Burtininkė, turinti stebuklingą lazdelę ir visą gaują tarnų - vilkolakių, raganų, piktųjų dvasių, nuožmių nykštukų. Žinoma, dauguma šalies gyventojų, žvėrelių ir paukščių, laukia Aslano sugrįžimo ir nekenčia Burtininkės. Jie padeda ir vaikams. Beje, bebrienę su siuvimo mašina dar galiu įsivaizduoti, bet bebrus, mintančius kumpiais ir žuvimi - atleiskit… Pagrindinė šios knygos intriga - vieno iš vaikų išdavystė, irgi labai vaisinga tema moralui.

III knyga. "Žirgas ir jo berniukas" išsiskiria nuotykiais, štampų gausa ir korektūros klaidomis (man labiausiai patiko "Geriau pamišk" vietoj "Geriau pamiršk"). Tiesą sakant, štampas čia vienas - "pamestas ir vėl atrastas vaikas", juo ir paremta fabula. Tą atmetus, lieka bent formaliai Rytais dvelkianti istorija: du kalbantys žirgai ir du paaugliai keliauja į Narniją iš savo rūsčių papročių suvaržytos šalies. Šioje knygoje ryškus draugystės ir atpildo už kaltes motyvas.

Knygas galima skaityti ir mažiems vaikams, ir seneliams (bent jau mano senelė neblogai įvertino:), jose pakankamai nuotykių, tačiau kraujas pernelyg netyška, o blogis nėra romantizuojamas. Tačiau kažkas neleidžia įsijausti į knygose vaizduojamą pasaulį: jis tarsi per mažai gilus, per mažai savarankiškas, tarsi holograma, - atrodo, tūrinė, o nepačiupinėsi. Galbūt šis efektas atsiranda dėl Narnijos kronikų tikslingumo, o gal simboliams ir aliuzijoms skiriama daugiau dėmesio, nei originalios aplinkos sukūrimui.

Nuotykiai su moralu

Prisipažinsiu, kad egzistuoja tokia "Fantastikos bibliotekos" serija, aš sužinojau tik pamačius šią knygą, o paskui atradau, jog buvo išleistas mažiausiai dar vienas šios serijos kūrinys, to paties rašytojo "Lygiadienis". Kadangi tai lietuviška fantastika, iškart kyla noras sužinoti ką nors apie autorių, bet tenka pripažint, kad nepavyko. Taigi, belieka papasakoti apie patį kūrinį.

Pirmasis viršelis savo apvarvėjusiomis raidėmis pažadėjo, kad kraujo bus, o ir ketvirtasis nuteikė žaismingai: "Penketas studentų atvyksta pailsėt į mišką. Tačiau jų sumanymus nutraukia keistų įvykių virtinė. <…> miškas ir kraupieji jo įnamiai nebenori jų paleisti…" O, pamaniau, tradicinis amerikoniškų siaubo filmų siužetas. Žiūrėk, ir numirėlių yra, pastebėjau pavarčius knygą. Turėtų būti linksma. Taip ir buvo.

Iš anksto atsiprašau, kad išduosiu, kodėl atsiranda gyvi numirėliai; tiesą sakant, tai paminima gana anksti, dar neparodžius nė vieno iš jų, ir, nors ir kaip tikiesi, kad pabaigoj bus kažkas paaiškinta kitaip ar bent plačiau, to sulaukti netenka. Taigi, vienoje valstybėje, pirštais nerodysim, bet tai buvo JAV, nuošaliai nuo miestų auga miškas. Iš pirmo žvilgsnio atrodo visai normaliai, tik ilgiau jame pabuvus, ima vykti keisti dalykai. Dieną čia baisiai tvanku, pasiklysti itin lengva, o naktį žmones apima baimė - iš pradžių nepaaiškinama, o paskui, susipažinus su vietiniais "gyventojais", visai suprantama. Kas gi ramiai jausis, jei aplink klaidžioja apipuvę velioniai, tik ir taikantys nutraukti tau galvą ar iškrėsti panašų piktą pokštą. Tiesą sakant, tai tragedija - žmonės, mirę miško teritorijoje, neranda ramybės ir pirma proga prisikelia, kad žudytų ir taip gamintų panašius į save. Dabar priartėjome prie priežasties, kodėl šis gamtos kampelis virto zombių perykla. Pasirodo, kažkas ten ilgą laiką laidojo radioaktyvias atliekas. Pasinaudosiu vieno iš numirėlių gaudytojų prakalba: "Iš visokių branduolinio kuro gamyklų čionai atgabendavo pavojingą mėšlą ir užkasdavo. Ši žemė turbūt prisigėrusi cheminio blogio tiek, kad veikia visą, kas gyva. Nesuprantu, kodėl dar auga žolė arba žaliuoja medžiai. Mano nuomone, jau seniai čia viskas turėjo virsti dykuma. Klarensas teigė, kad valdžia pasistengė tą faktą užglostyti. Jie kažką padarė, kad gamta išliktų, bent jau simboliškai <…>. Ši nesveika vieta grąžina visus, kurie čia miršta" (37 p.). Nedrįstu spėti, kaip valdžia gali "kažką padaryti, kad gamta išliktų", kas yra simboliškai išlikusi gamta (augmenija miške, kaip vaizduoja autorius, ypač tanki), ir kaip atrodytų ji, išlikusi nesimboliškai. Užtat drįstu teigti, kad radiacija neturėtų visko paversti dykuma, jei ji nėra tokia, kad medžiai naktimis švytėtų (nešvyti), augalai jai kur kas mažiau jautrūs, nei, tarkim, cheminei taršai. Ir štai, nežinia kodėl, nežinia kaip, bet numirėliai nenori mirti ir ką tik jūs sužinojote to priežastį. Kitų nebus. Gal geriau jau viskas būtų likę mistiška paslaptimi ar prakeikimu, nes pusiau mokslinis paaiškinimas blogiau nei visai nemokslinis. Bet tai gėlytės. Palaukit, kol bus aprašyta numirėlių išvaizda.

"Ant jo kūno nesimatė jokių drabužių liekanų. Būtybės veido bruožų beveik neišliko - ant kaukolės priekinės pusės kabojo tik atskiri odos ir mėsos gabalai. <…> Rankos buvo pajuodusios nuo sukrešėjusios kraujo, likusio ant kaulų ir mėsos liekanų. Visos padaro ląstelės jau seniai atrodė pažeistos nekrozės (geras akis turi pasakotojas; čia ir kitur - M.A. past.), ir dabar pamažu iro. Nuo sutvėrimo sklido šlykštus pūvančio kūno tvaikas. Puvimas dar nespėjo smarkiai pažeisti tik dviejų organų (fantastiškas nekrozės išrankumas) - akių bei smegenų. Pabaisos akys, išvirtusios iš apipuvusių akiduobių, švytėjo keista melsva šviesa (ir nieko čia keisto, visuose filmuose irgi švyti, tai melsvai, tai raudonai). Tai, jog padaras, esantis tokioje irimo stadijoje, galėjo judėti, rodė jį turint dar galutinai nesunaikintą smegenų ir nervų sistemą (kur bazavosi nervai, kai mėsa nukrito - tik autorius ir žino)." (72 p.) Visi numirėliai panašūs, nors ir skiriasi rūbų liekanomis ar supuvimo lygiu. Visi persekioja vargšus studentus, neturi koordinacijos, tačiau yra labai stiprūs, moka kriokti, vaikščioti po vandeniu, dar bjauriai dvokia, nė velnio nesupranta (nors nieks su jais taip ir nebandė pasikalbėti) ir - sic! - turi savyje galybę kraujo. Krauju autorius laistosi taip, lyg tai būtų vanduo, o skaitytojai - ridikėliai perdžiūvusioj lysvėj. Nervingų prašom toliau neskaityti: "Sunkus negyvėlio kūnas susmuko ant žemės. Tirštas kraujas galingai pliūptelėjo iš kaklo, užliedamas kremzles bei kaukolės likučius. <…> Šlykščios pajuodusios padaro rankos dar tebetrūkčiojo konvulsijose, čia sugniauždamos, čia vėl ištiesdamos sulipusius nuo kraujo pirštus" (67 p.) "Akies vietoje atsirado didžiulė skylė, kuri pamažu ėmė pildytis kraujo. Padaras iškėlė dešinę ranką ir perbraukė per veidą. Pirštai nusidažė krauju. Visa dešinioji veido pusė pasidengė tiršta raudona mase" (95 p.) Kas gamino kraują, kai minkštieji audiniai beveik suirę, istorija nutyli; viena iš dviejų - arba smegenys, arba akys.

Keliose vietose autorius labai rūstauja ant holivudinių siaubo filmų ir jų štampų. Juk "kuris iš tų trilerius gaminančių kino meistrų yra pats išgyvenęs kraują stingdantį siaubą, a? Jie priverčia krūpčioti prieš ekranus žiūrovą, tačiau jiems tai tik biznio rūšis, pinigų sunkimo būdas." (41 p.). Tačiau, deja deja, bemaž viskas knygoje klostosi labai nuspėjamai, kaip tradiciniam siaubiake. Būtinai koks nors veikėjas nuklysta kažkur vienas ir negrįžta. Būtinai grupelė turi atlikti baisiai išmintingą "ieškokime išsiskirstydami" manevrą. Būtinai radę vienišo skeleto "gyvenamą" keistą trobelę, turi įeiti į vidų ir sumanyti ten pamiegoti. Tik filmuose lengva sukurti įtampą vaizdinėmis priemonėmis, o profaniškiems svarstymams apie gyvų numirėlių anatomiją, laimė, laiko nebūna. "Pirmajame blogyje" atmosfera ir nuotaika kuriama gausiais pasikartojimais. Pvz., kas keletą puslapių mums pranešama, kad labai karšta, ir veikėjus eilinį kartą permerkia prakaitas. Beje, prakaitą pasakotojas įžiūri net tamsią naktį; tiesą sakant, jis mato visas kautynių smulkmenas. Tiesa, įsibėgėjant knygai, aprašymai kiek gerėja; nors "perlų" pasitaiko visoje knygoje, tačiau tekstas nuo vieno iki kito tampa sklandesnis. 91 puslapyje netgi atsiranda ne šiaip "medžiai", o ąžuolas, eglės ir net keletas kedrų, nors jie Amerikos žemyne savaime ir neauga. Kad gerėja siužetas, pasakyti negalėčiau. O apie pačią atomazgą bijau ir užsiminti; jei atvirai, perskaičius iki galo, ištrūkusiame man sakinyje žodis "pabaiga" buvo įrėmintas dviem necenzūriniais...

Negaliu nepasidalinti sakiniais, kurie man paliko didelį įspūdį.

"Velniai žino, kaip čia atsibastė faraonai, tačiau palikti numirėlio ramybėje jie visai neketino". "Komisaras, aiškiai nepatenkintas, jog jį atitraukė nuo lavono…" (4 p.) "Lavonas pamiškėje sukėlė faraonų apetitą, ir dabar jie verčiasi iš kojų, lankstydami po visą mišką" (12 p. - matyt, lankstydami kojas, kitaip sunku suvokti sakinio prasmę)

"Kažkas nemalonaus slėgė mano nuotaiką. Lyg ir neturėjau priežasties pasiduoti niūrioms mintims, diena atrodė nebloga…" (11 p. - vaikinas niekaip nesupranta, kodėl blogai jaučiasi, ką tik pamatęs nušautą pamiškėj tipą ir radęs labai keistus pėdsakus miške)

"Liepsnų traškomos šakos slopino Megės ir Pet balsus" (17 p.)

"Visa tai atrodė kažkas nepaaiškinama, protu nesuvokiama, tačiau keliantis pagarbią baimę"; "…tamsos, kuri kuo labiau tolstant nuo laužo, tuo didesnę baimę ir nejaukumą kėlė galvoje" (25 p.)

"…atvykęs daktaras vaizdavo baisiai nuraukiantį ir priėjo išvadą, esą nelaimingas vaikis mirė sustojus širdžiai, girdi, kvailiau tai jau nebūtų nuvėmęs" (34 p.)

"Šiurpi istorija reiškėsi kiekviename medyje, kiekvienoje žolėje…" (44 p.)

"Vaizdas priekyje stovėjo man prieš akis" (66 p.)

"- Ar tau gerai? - paklausiau pribėgęs" (67 p. - klausia merginos, kuri nusirito nuo šlaito)

"Šlaitas viršuje gerokai pažemėjo" (78 p.)

"Saulė pamažu krypo žemyn. Apatinis kraštas dingo už horizonto" (88 p. - veiksmas vyksta tankiame miške)

Na, ir mano mėgstamiausias: "Gerokai apirusios jo smegenėlės neįstengė suvokti tokios padėties, todėl atkakliai puolė pirmyn" (78 p.)

Šia optimistine gaida ir baigčiau apžvalgą, tik dar prašosi paminimi keletas skaičių. Kūrinys parašytas 1995 01 13 - 03 28 Klaipėdoje. Knygos tiražas mistinis - 99 egzemplioriai. Jei kada rasiu antrą serijos knygą, pažadu ją įsigyti ir aprašyti. Reikia gi lietuvišką fantastiką propaguoti…

Neterškite gamtos, žmonės!

Marshall Sahlin - vienas iš produktyviausių ir garsiausių šiuolaikinių JAV antropologų. Šio tyrinėtojo teorijos apie Europos ir Polinezijos kultūrų santykius sukėlė nemažai audringų mokslinių diskusijų. Sahlins drąsiai laužo akademinius stereotipus ir kviečia naujai pažvelgti į kultūros bei civilizacijos sąvokas.

Knygoje surinkti šio mokslininko straipsniai bei esė apie Pietų jūrų kraštų kultūrą.

Sahlin, atskleisdamas polineziečių pasaulio sampratą, jų santykį su gamta ir dievais, bando atsakyti į klausimą, atsakymo į kurį rusų poetas Vysockis savo dainoje taip ir nerado. Pamenate? " Kodėl aborigenai suvalgė Kuką? Už ką - neaišku. Tyli mokslas. "

Atsakyti į šį klausimą sunku, visų pirma todėl, kad mūsų ir polineziečių kultūros pernelyg skirtingos. Tam, kad suprastum jų poelgį, privalai į pasaulį pažvelgti jų akimis.

Šį teiginį galėtų iliustruoti istorija apie maorių didvyrio Hone Heke mitinį praktinį pasipriešinimą. 1845m. jis išrikiavo savo karius mūšiui, šie puolė ir, patys to neketinę daryti, užėmė didžiausią kolonijinę gyvenvietę Naujojoje Zelandijoje. Tačiau tai buvo tik diversinė taktika, skirta pasiekti tikslui, kurį Hone Heke visada laikė daug svarbesniu už visus kitus ir kurį jam buvo pavykę jau keturis kartus įgyvendinti, tai yra, nuversti konkretų britų virš miestelio iškeltą vėliavos stiebą. " Kovokime, - sakė jis, - tik dėl vėliavos stiebo. "

Nemažai dėmesio autorius skiria ir polineziečių seksualinių santykių laisvei. Britų akimis, Havajų moterų elgesys buvo skandalingas. Dėl jų erotiniuose gestuose slypinčio kvietimo buvo " neįmanoma apsirikti ", rašė kelionės kronikininkai, o kai buvo atsisakoma, jos " mus kuo nuoširdžiausiai įžeidinėdavo ". Akivaizdų havajiečių seksualinės laisvės įrodymą britai išvydo, kai grįžo į salyną, prabėgus dešimčiai mėnesių nuo pirmojo apsilankymo. Nemažai čiabuvių kaipmat kreipėsi į laivų gydytojus dėl didelės negalios: " jiems buvo gonorėja, jų peniai buvo didžiai ištinę ir apimti uždegimo ". Apstulbinti minties, kad liga galėjo taip greitai paplisti, daugelis Kuko vyrų atsisakė tikėti, kad jie patys ir yra to autoriai. Vis dėlto, kaip vėliau pažymėjo gydytojas Ellis, " jokia tauta pasaulyje... nėra taip atsidėjusi savo geidulius tenkinti, kaip ši ". Kad ir kaip būtų, kapitonui Kukui teko atsisakyti pretenzijų į discipliną, kuriai paklusti negalėjo priversti nieko, išskyrus save patį.

Tačiau dabar suprantama, kad kvaila būtų tikėtis seksualinių tabu iš tautos, kurios dainos alsuoja erotiniais motyvais:

" Ule (penis), ule teikia džiaugsmą:

Nestovėk ramiai, švelniai prisiartink,

Štai čia, čia viskas bus puiku,

Iššauk savo strėlę. "

Knyga veikiausiai skirta gana siauram specialistų ratui, nors šį tą įdomaus joje gali atkapstyti ir paprastas mirtingasis.

Tai kodėl suvalgė Kuką?