Futbolo rungtynes, žaistas arba žiūrėtas, visada galima apibūdinti labai trumpai - rezultatu, t. y. 1:0, 2:3, 25:1 (būna ir tokių rezultatų!). Tačiau tai dar nereiškia, kad apie varžybas pasakyta teisingai: galbūt teisėjas suklydo ir nesušvilpė nuošalės ar baudos, galbūt vartininkai neturėjo atokvėpio, o gal tiesiog ramstė virpstus ir darė prisitraukimus ant skersinio.

Tiems, kurie rungtynes matė, jokie aprašymai nereikalingi: kiekvienas bus susidaręs nuomonę apie žaidėjus, trenerius, teisėjus ir šia nuomone pasidalins prie alaus bokalo. O ką daryti tiems, kurie neturi galimybių rungtynių pamatyti nei gyvai, nei pasižiūrėti jų įrašo? Velniai nematė, jeigu tai kiemo arba Lietuvos klubų rungtynės, tačiau ką daryti, jeigu kalbama apie Pasaulio čempionato varžybas?

Tarkim, koks nors Argentinos futbolo gerbėjas pareikš, kad 1930 m. pasaulio čempionate argentiniečiai buvo stipresni už prancūzus, nes prieš juos laimėjo 1:0. Tačiau žinantys prisimins, kad "84 minutę, kai buvo 1:0 argentiniečių naudai, prancūzų puolėjas F. Langiljė iššoko vienui vienas prieš argentiniečių vartininką h. Bosiją. Įvartis atrodė neišvengiamas, tačiau brazilų teisėjas Ž. Rego paskelbė… rungtynių pabaigą!" (18 p.).

Imkim kitą situaciją: ant "Auksinės deivės" (ją iki 1970 m. gaudavo nugalėtojai) išgraviruota, kad 1954 m. pasaulio čempionai yra VFR. Tačiau ar žinote, kad nuo 1950 m. iki 1956 m. Vengrijos rinktinė žaidė 50 rungtynių, iš kurių 43 laimėjo, 6 baigė lygiosiomis ir tik vienerias pralaimėjo - 1956 m. finalą Berne. Vokiečiams.

Žiūrint į 2002 m. pasaulio futbolo čempionato statistiką, galima būtų teigti, kad stipriausi planetoje tais metais buvo "geltonieji" (taip vadinami brazilai dėl jų marškinėlių spalvos, o ne dėl to, kad futbolo aistruoliai nežinotų, kuriame žemyne yra Brazilija), po jų sekė vokiečiai, turkai ir Pietų Korėja. Tačiau mačiusieji šias varžybas puikiai prisimena, kurios rinktinės žaidė futbolą, o kurių naudai klydo teisėjai…

Rezultatus galima rasti žinynuose, enciklopedijose, o va plačiau paskaityti apie pasaulio futbolo čempionatus galima R. Mackevičiaus knygoje "Futbolas - milijonų aistra". Joje autorius apžvelgia 1930-1986 metų pasaulio čempionatus: Urugvajus, Italija, Prancūzija, Brazilija, Šveicarija, Švedija, Čilė, Anglija, Meksika, VFR, Argentina, Ispanija, Meksika. Dar yra du įvadiniai straipsniai apie futbolo istoriją (nuo pirmųjų paminėjimų iš trečiojo tūkstantmečio pr. Kr. kinų raštuose, kai kinų filosofas rašė "Apskritas kamuolys ir keturkampiai vartai yra In ir Jan simboliai. Kamuolys panašus į mėnulio pilnatį" (5 p.) iki pirmojo pasaulio čempionato organizavimo) bei viena dalis apie Edson Arantes do Nascimento, visam pasauliui žinomu Pele vardu.

Kiekvieno skyriaus struktūra paprasta: iš pradžių aprašomos rungtynės grupėse, po to atkrintamosios varžybos arba naujos grupės, priklausomai nuo čempionato struktūros, tada kova dėl trečiosios vietos ir FINALAS! Skyriaus gale pristatomi čempionai ir retkarčiais komanda, kuri, nors ir netraukė "We are the champions" (beje, iki 1977 m. šios dainos dėl objektyvių priežasčių nedainavo niekas), tačiau vis tiek įėjo į futbolo istoriją, dažnai įspūdingiau negu nugalėtojai. Galiausiai pristatomas vienas arba du įsimintiniausi čempionato žaidėjai.

Knygoje neaprašinėjamos futbolo taisyklės ir taktika (yra nežinančių?!?), retai nurodoma, kurią minutę įmušti įvarčiai (patys rezultatai, be abejo, nurodomi), tačiau joje futbolas pristatomas kaip gyvenimas: kova, drama, aistra, farsas, šėlsmas, mirtys, nugalėtojai, džiaugsmas, neviltis, tragedija, dieviškumas (Maradonos "dieviškoji ranka"), apgaulė, siaubas (204 tūkst. žiūrovų stadione tyli, kad net girdėti riedančio per žolę kamuolio šnaresys), politika (Vengrijos rinktinės subyrėjimas po 1956 m.) ir t. t. Žodžiu, netiesa, kad futbolas yra tik žaidimas - nebent gyvenimą laikote irgi tik žaidimu.

Kadangi pirmuosiuose čempionatuose buvo daugiau kuriozų ir mažiau pinigų, apie juos skaityti įdomiau: 1986 m. vykusio čempionato aprašyme daugiau statistikos, o ne aistros. Tačiau apie jame vykusias rungtynes, nekalbant apie vėlesnes pasaulio futbolo šventes, kai kurie iš mūsų jau ir patys galėtų nemažiau aistringai papasakoti.

Kiekviena knyga, kaip ir visos rungtynės, baigiasi, o futbolas, kaip ir gyvenimas, - niekada!

P. S. Kadangi ši knyga pasirodė 1990 m., tai TSRS rinktinė joje dar vadinama "mūsų šalies". Tačiau nepasakytum, kad visos bėdos dėl prastų pasirodymų būtų suverčiamos teisėjams, organizatoriams ar "supuvusiam kapitalizmui, norinčiam pamatyti nugalėtą perspektyvųjį socializmą". Tiesiog šios nebeegzistuojančios valstybės komandai skiriama truputėlį daugiau dėmesio negu kitoms.

Sporto šaka Nr. 1

Jeigu esate detektyvinių istorijų mėgėjas, be abejo, žinosite ir garsiausius literatūrinius seklius. Ar atspėtumėte, kurio iš jų dosjė būtų tokia:

• išvaizda - patiklaus veido, kuriame sumišęs kaimiškas bukagalviškumas su šventu paprastumu;
• profesija - dvasininkas;
• drabužiai - juoda sutana ir skrybėlė, abu ganėtinai nudėvėti ir darantys juos nešiojantį asmenį panašų į juodą ryšulį;
• ypatingas požymis - skėtis: nudriskęs, dažniausiai užmirštamas ir visada krentantis iš rankų;
• geriausias draugas - buvęs nusikaltėlis, šiuo metu privatus seklys;
• pagrindinė savybė - "Jo galva visuomet būdavo vertingiausia, kai ją pamesdavo. Tokiais momentais jis pridėdavo du prie dviejų ir gaudavo keturis milijonus. Katalikų bažnyčia, linkusi prie sveiko proto, dažnai nepritardavo tam. Dažnai tam nepritardavo ir jis pats. Bet tai būdavo tikras įkvėpimas, svarbus retomis krizėmis - tas, kuris pameta savo galvą, pats ją ir išgelbsti." (64-65 p.).

Be abejonės, kad tai nėra vienas iš kietųjų R. Chandler'io vyrukų, A. Conan Doyle'io Šerlokas Holmsas, A. Christie mesjė Puaro ar mis Marpl. Tėvas Braunas (tai buvo jo aprašymas) turi panašumų su kiekvienu iš jų: jis toks pat pastabus kaip ir Šerlokas Holmsas, keliantis pasitikėjimą kaip mis Marpl, visada remiasi "savo pilkosiomis ląstelėmis" kaip mesjė Puaro, turi savo principus ir metodus kaip "kietieji" detektyvai (tiesa, jų metodai labai skiriasi). Beje, turbūt reikėtų sakyti, kad kiti sekliai, gal išskyrus A. Conan Doyle'io sukurtą veikėją, panašūs į tėvą Brauną, nes pastarasis amžiumi nusileidžia tik Šerlokui Holmsui, kuris pasaulyje pasirodė 20 metų anksčiau.

G. K. Chesterton'as apie tėvą Brauną sukūrė 49 apsakymus, kurie sudėti į penkis rinkinius: "Tėvo Brauno naivumas" (1911), "Tėvo Brauno išmintingumas" (1914), "Tėvo Brauno nepatiklumas" (1926), "Tėvo Brauno paslaptis" (1937) ir "Skandalingas įvykis su tėvu Braunu" (1935). Daugumos apsakymų struktūra labai panaši: iš pradžių keliais štrichais nupiešiama aplinka - trumpai, tiksliai, dažnai su švelnia pašaipa (pavyzdžiui, ištrauka iš apsakymo "Keisti žingsniai": "Dvylikos prisiekusių žvejų" pirmieji du patiekalai buvo suvalgyti ramiai ir su pasisekimu. Neturiu valgiaraščio kopijos, o jei ir turėčiau, jūs vis tiek nieko nesuprastumėte. Jis buvo parašytas super prancūzų kalba, vartojama virėjų, bet visai nesuprantama prancūzams. Klube vyravo tradicija, kad užkandžiai būtų įvairūs ir sudėtingi iki beprotybės. Į juos žiūrėta rimtai, nes jie buvo absoliučiai nenaudingi priedai, kaip visa vakarienė ir visas klubas"; 65-66 p.), po to seka nusikaltimas, truputį paklaidžiojama aplinkui, tėvas Braunas įmena paslaptį, o pabaigoje (kartais tarp eilučių, kartais tiesiogiai) brūkštelėjamos išvados arba moraliukas: žmonės atsako ne tiksliai į klausimą, o į mintį, kurią įžiūri klausime; neturi būti daroma skirtumų tarp varguolio ir turtingo nusikaltėlio; žmogus, skelbiantis, kad po peruku slepia ausis, iš tikrųjų slepia kaktą, ir etc.

Pirmieji apsakymai apie tėvą Brauną yra klasikinės detektyvinės istorijos, o vėlesniuose atsiranda ir platesnių kriminalistinių apmąstymų. Nors nė viename kūrinyje nesikartoja tas pats nusikaltimo ir jo išaiškinimo mechanizmas ar detalė, tačiau visuose yra viena bendra mintis: nusikaltimai, kokie bebūtų neįtikėtini, - tai ne Dievo bausmė, o žmogaus darbas. Nors tėvo Brauno profesija ir leistų nedoro parapijiečio mirtį užrašyti Dievo smūgiui arba pritarti nuomonei, kad šuo išpranašauja šeimininko mirtį, tačiau tėvo Brauno neapgausi: stebuklai vyksta žmoguje, gamtoje veikia dėsniai. Panašu, kad autorius žavėjosi prancūziškuoju racionalizmu, tikėjusiu Dievu, tačiau jo nemistifikavusiu.

Tačiau čia jau kita istorija, nagrinėjanti G. K. Chesterton'o požiūrį į pasaulį ir šios pasaulėžiūros atspindį kūryboje. O tiems, kas mėgsta gerus detektyvus, belieka griebti rinkinį "Tėvas Braunas" ir pamankštinti "pilkąsias ląsteles", siekiant surasti nusikaltėlį: imkite, skaitykite ir ieškokite!

P.S. Ši knyga yra 1989 m. "Vyturio" leidyklos serijoje "Nuotykių biblioteka" tuo pačiu pavadinimu išleisto rinkinio pakartojimas. Kokybiškesne forma, tačiau to paties turinio: kaip ir tada, taip ir po penkiolikos metų lietuviškai išleisti ne visi apsakymai apie tėvą Brauną, o tik 27 iš, kaip jau minėta, 49. Tai geriau negu nieko, bet taip norėtųsi turėti galimybę perskaityti viską.

Sutanota detektyvo klasika

Ar jūs kada nors matėte garsius Holivudo filmus - "Lietaus žmogų" su Dustinu Hoffmanu bei "Forestą Gampą" su Tomu Hanksu? Ar patiko? Jeigu į šiuos klausimus atsakysite teigiamai - spėju, kad ši knyga jums irgi patiks. Nemaža tikimybė, kad ji patiks ir tiems, kurie minėtų filmų nematė. Kodėl? Ogi todėl, kad tai - bestseleris, gavęs prestižinę "Whitebeard" premiją, ruošiamas ekranizacijai, verčiamas į visas kalbas. Tokiam populiarumui - visos sąlygos: pagrindinis veikėjas - berniukas Kristoferis Bunas, sergantis autizmu; Kristoferio pasaulis atskleistas taip, kad juo neabejoji nė akimirkos (tam taip pat pasitarnauja ir deja-vu su "Lietaus žmogumi", kuris į autizmą žvelgė kitu rakursu - žmogaus iš išorės); be to, šalia berniuko pasaulio dar įsipina ir mūsų, normalių pasaulis, atstovaujamas berniuko tėvų, kuriems auginti tokį vaiką - sunki našta, gimdanti įvairiausius konfliktus.

Turiu pasakyti, kad su tokiu užmanymu autorius turėjo visus šansus nuslysti į, pirma, politkorektišką pasakėčią, kaip reikia užjausti vaikus su psichikos sutrikimais ir kad jie - taip pat žmonės, antra, į sentimentalią pasaką apie nuostabius tėvus, kurie aukojasi dėl vaiko, trečia, į populiariąją filosofiją, kokia sunki našta yra neįgalumas, už kokias nuodėmes ji skirta, koks tai nuostabus išbandymas tėvams ir kaip jie gali atsiskleisti, kaip žmonės, aukojantys savo asmenines legendas kito labui… Bet to neįvyko! Ir vien už tai autoriui reikia paploti.

Taigi, Kristoferis - neįprastas vaikas. Turbūt daugeliui teko girdėti, kad sergantys autizmu turi fenomenalią atmintį, taip pat labai išvystytus matematinius sugebėjimus (bent jau populiarioji literatūra dažniausiai tai akcentuoja). Kristoferis - irgi toks pat. Jis viską vertina labai logiškai, jis puikiai sprendžia sudėtingus matematikos uždavinius, jis žino aibę tokių dalykų apie jį supantį pasaulį, apie kuriuos jo bendraamžiai net nesusimąsto. Tačiau jo maloniausi sapnai - tai sapnai, kur jis likęs vienintelis pasaulyje, o kiti žmonės jau išmirę; jam labai gerą dieną reiškia penki raudoni automobiliai, o labai blogą - penki geltoni. Jis nevalgo maisto, jeigu šis lėkštėje liečiasi. Jis nemoka meluoti, jis nesupranta metaforų, jis bijo bendrauti su svetimais žmonėmis. Bet jis nesijaučia nuskriaustas. Ir skaitytojui retai kyla noras tarti "Viešpatie, koks tas vaikas vargšelis, kaip man jo gaila!", ne. Jis tiesiog toks yra - nesunkiai susidorojantis su tomis problemomis, kurios kitam jo bendraamžiui (ir ne tik) atrodys neįkandamos (cha, pamėginkite išspręsti kurią nors Kristoferio narpliojamą lygtį…), tačiau suklumpantis ten, kur "normaliems" iš viso nekyla jokių problemų - pvz., labai skaudžiai tikroviška kelionės į Londoną istorija. Paklausite - o ką čia veikia šuo iš pavadinimo? Deja, šuo nudvėsė persmeigtas šake - būtent šis žiaurus poelgis, pradėtas berniuko tirti kaip Šerloko Holmso vertas detektyvas, ir sudrebina Kristoferio pasaulį, lemdamas daug įvairiausių pokyčių.

Vis dėlto, knyga liktų tik dar viena istorija autizmo tema (įdomu, kiek autorius turėjo perskaityti knygų apie autizmą, su kuo bendrauti, kad sukurtų tokį įtikinamą veikėją (bent jau tiems, kas apie šį psichikos sutrikimą nieko neišmano)), jeigu ne Kristoferio tėvai. Būtent čia autorius įrodo, kad jis sugeba ne tik mus panardinti į neįprasto vaiko pasaulį, bet taip pat paprastai, natūraliai ir nepigiai prašnekti apie tokio žmogaus santykius su kitais, pasiryžusiais dalintis jo buvimo naštą. Man ypač patiko Kristoferio tėvo - TIKRAI mylinčio tėvo paveikslas. Taip pat ir drama tarp tėvų bei Kristoferio sukurta puikiai.

Knyga įtraukia nuo pirmųjų puslapių. Nepaleidžia iki pat pabaigos, kurios, tenka papriekaištauti, kaip ir nėra. Arba tai - sąmoningas atvirumas tęsiniui (juk Kristoferis dar neužaugo), arba - užbaigimas kaip papuola. Ką gi, niekas nėra tobulas.

Neabejotina - knyga tikrai verta jūsų dėmesio, nors dėl to didžiulio apie ją keliamo ažiotažo ir atsargiai suabejočiau. Ir dar - autoriui bus labai sunku išvengti gundymų rašyti tęsinį, taigi, gal greitai sulauksime "Tas keistas nutikimas [gyvūną įsirašykite patys] naktį".

Geras bestseleris

Vis dėlto, malonu, kai knygų leidėjai sugeba nustebinti ir ryžtasi leisti knygas, kurios tikrai nebus bestseleriai ir kurias mažiausiai tikiesi išvysti gimtąja kalba. O juk daugelis mūsų skaitė tą tokią rožiniais viršeliais knygą "Viduramžių riterių legendos", vėlesniame leidime pervardintą "Viduramžių riterių romanais", kur pirmą kartą detaliau susipažinta ir su Tristanu ir Izolda, ir su Karaliumi Artūru (tiesa, senajame leidime jis dar "Arturas", ir man iki šiol neapsiverčia liežuvis tarti kitaip). Ir štai šansas susipažinti su beveik originalu - Chrétien de Troyes (Kretjeno de Trua) "Persevaliu" - vienu iš garsiausių, kaip dabar sakoma, ever, riterių romanu! Sutikite, ne kiekvieną dieną juk galime skaityti XII amžiaus literatūros paminklus, todėl "Persevalio" pasirodymas, mano manymu, įvykis.

Įdomus ne tik pats kūrinys, apie kurį vos vos vėliau, įdomus ir prie jo pridėtas G. Bartkaus straipsnis, kuriame trumpai apžvelgiamas "riterių romano" žanras, jo pagrindiniai autoriai, taip pat ir Kretjeno de Trua indėlis. Iš tiesų, riterių romanas mažai ką turėjo bendro su šiuolaikine romano samprata (įdomus faktas - pvz., M. Kundera pirmuoju europietišku romanu laiko M. Servanteso "Don Kichotą" - riterių romanų parodiją) - tai buvo eiliuoti kūriniai (pvz., "Persevalį" sudarė 9199 eilutės), išaugę iš smulkių bardų ir trubadūrų kūrybos formų. Vis dėlto būtent "Persevalis" laikomas įžanga į "tikrą" romaną ir už lakoniškų šio kūrinio eilučių daugelis tyrinėtojų sugeba įžiūrėti gerokai gilesnes prasmes, nei atrodytų iš pirmo žvilgsnio.

Gaila, bet tai nėra eiliuota šio kūrinio versija (nors išverstas jis labai poetiškai, o kartais skaitant pagauni save rimuojant), tačiau ir šis, atpasakotas variantas, suteikia begalę smagių akimirkų. Pirmiausia, matyt, savo egzotiškumu. Tokį įspūdį sukuria neįprastas stilius - lakoniškas, atpasakojamasis, tačiau jame daug epitetų, manieringumo. Tiesa, šalia tų aprašymų atsiranda ir veikėjų pamąstymų - pvz., Išpuikėlio monologas apie moteris: "Tik vieną pasaulyje ją mylėjau. Ir atsitiko taip, kad kažin koks jaunuolis iš Velso <...> pro šalį jojo ir sugebėjo prievarta ją pabučiuoti - pati prisipažino. <...> O jeigu prieš jos valią jisai ją pabučiavo, tai ar negalėjo paskui daryti su ja ką panorėjęs? Ir kas gi patikės, kad jis tik pabučiavo, nepanoręs nieko daugiau su ja daryti: tokie dalykai eina vienas paskui kitą. Kas bučiuoja moterį ir nieko daugiau nedaro, kai jie vieni du, tas, mano nuomone, lieka jai skolingas" (p. 68). Nors tai - riterių romanas, bet dvikovų aprašymai pasibaigia lūžusiomis ietimis, griebimusi kalavijų, bet ir pats autorius daugelyje vietų rašo - kapojosi jie ilgai, bet negi čia pasakosi apie kiekvieną kirtį (Mesjė Sapkowski, kaip jums toks pasiūlymas, a? :-) Pagaliau, ir toji keistoji kurtuazinė meilė (ne kurtizaninė, nemaišykite, ak, toji išdykusi prancūzų kalba, kurtuazinė - pažodžiui verčiant būtų "dvaro", o jeigu plačiau - meilė per tarnystę moteriai) ir jos papročiai - tas begalinis moters išaukštinimas, pavaldumas ir nuolankumas jai, įvairiausi viena už kitą gražesnių mergelių paveikslai (nors pats gyviausias tai visgi liko blogosios mergelės, kuri norėjo tik žeminti riterius)! Štai tas auksinis žmonijos amžius - ko gi daugiau beieškoti? Tiesa, tuo metu buvo galima sutikti ir nervingų riterių - minėtasis Išpuikėlis štai taip kalba: "Kaipgi man nepykti? Be to, jisai išgėrė mano vyną, suvalgė tris kimštinius pyragus, mano pietums padėtus. <...> Kaip supykau, kai grįžęs visa tai patyriau!" (p. 68)

Pati Persevalio ir jo bičiulio Goveno istorija arba romano siužetas tikrai nėra įdomiausioji kūrinio dalis. Nors romane jau pastebimas gana nuoseklus veikėjo plėtojimas: įvykiai jį pakeičia, suformuoja ir dabar telieka spėlioti, kokia Persevaliui buvo numatyta lemtis, mat Kretjenas De Trua šio kūrinio nebaigė, tad Persivalis, skirtingai nuo tęsinių, Gralio taip ir nesurado, tik išvydo. Tyrinėtojai nujaučia, o legendos tęsėjai net sako, kad Persevalis turėjo išsiveržti iš "kurtuazinio riterio" įvaizdžio, kuris visus žygius daro tik damų šlovei ir dėmesiui, ir tapti Dievo riteriu, kuriam dieviškieji ir žmogiškieji riterystės idealai taps svarbesni už damos dėmesį, tačiau į šią mįslę tikslaus atsakymo taip ir nesužinosime.

Beje, iš kūrinio galima pasisemti ir kai kurių istorinių žinių - pvz., iki "Persevalio" perskaitymo net nežinojau, kad riteriai galėjo būti imami į nelaisvę ne tik per karus, bet ir per turnyrus.

Anaiptol nenorėčiau pasakyti, kad "Persevalis" patiks kiekvienam. Tačiau tiems, kurie domisi literatūra, istorija, fantasy žanro lopšiu - Arturiada - privaloma!

Įdomu ir egzotiška

Knygas galima rūšiuoti įvairiai - pavyzdžiui, pagal turinį: detektyvai, įmonių katalogai, meilės romanai, filosofijos traktatai, telefonų arba kulinarijos receptų knygos... Bet tai painu - užima per daug laiko ir vietos, o be to, visada atsiranda įvairių ginčytinų atvejų. Šiais visuotinio skubėjimo ir komercijos laikais knygas kur kas paprasčiau suskirstyti pagal tai, už kieno pinigus jos skaitomos - už savus ar už svetimus. Jeigu už malonumą vadintis skaitytoju žmogus sumoka pats - tai viena kategorija, o jeigu jam už tai sumoka kiti - tai ir knyga priskirtina visai kitai kategorijai. Ir vadinti šias kategorijas reikėtų ne "pirmąja" ir "antrąja", o tik "viena" ir "kita", nes galima nors iki pasaulio pabaigos ginčytis, kurios knygos geresnės, protingesnės, vertingesnės ir labiau vertos garbingo knygų vardo - ar tos, kurias skaito tik tie, kuriems už tai mokamos algos, ar tos, už kurių skaitymą skaitytojai susimoka patys: vieni gali išdidžiai mestelėti, kad jų nesupranta tamsi minia, kurios nuomonė jiems, beje, visai nerūpi, o tuo tarpu kiti sarkastiškai atšaus, kad sunku ir besurasti sveiko proto žmogų, kuriam rūpėtų tokios nuobodžios kvailystės.

Rusų rašytojas Aleksandras Gromovas rašo fantastiką - kitaip sakant, tokias knygas, už kurių skaitymą niekas niekam algų nemoka.

Nuo nelabai senų laikų visi kažkaip įpratome, kad fantastika - tai knygos apie nuotykius ateityje. Nuotykiai būdavo kvapą gniaužiantys, o ateitis visuomet šviesi iki ašarų akyse. Reikiamą šviesos kiekį ateičiai užtikrindavo fantastiniai technikos pasiekimai ir atitinkamos - taip pat fantastinės - ideologijos triumfas. Bet vieną gražią dieną, o gal tylią ir gūdžią naktį, kažkas tyliai spragtelėjo Visatos gelmėse, laikai pasikeitė ir be viso kito paaiškėjo, kad fantastika - tai knygos apie viską. Taip pat ir apie nuotykius ateityje. Ir nebūtinai šviesioje. Netgi atvirkščiai - naujose, anksčiau neregėtose knygose ateitis beveik visuomet niūri, tamsi ir labai baisi - turbūt ir rašytojai, ir skaitytojai šitaip atsigriebia už ankstesnės šviesos išgraužtas akis. Ypatingoms niūrybėms ir baisybėms pavaizduoti atsirado netgi specialus antiutopijos žanras - kiberpankas, kurį nuo visų kitų baisybių lengviausia atskirti kine - tai kada nesiprausę ir skarmaluoti žmonės gyvena požemiuose, o pasaulį valdo kompiuteriai.

"Tūkstantis ir viena diena" - knyga apie kvapą gniaužiančius nuotykius tamsioje ateityje, bet tai tikrai ne kiberpankas, nes A.Gromovo vaizduojamoje ateityje žmonės rūsiuose negyvena, žiurkių maistui nemedžioja, o prie kompiuterio pagrindinis herojus prisėda tik kartą - ir tai trumpam. Kompiuteriai ir kitos mašinos elgiasi drausmingai, pasaulis švarus, sotus ir gražiai apsirengęs, viskas funkcionuoja kuo puikiausiai ir net televizorius transliuoja ne užkoduotus įsakymus žudyti visa kas kruta, o vien tik gražias ir pamokomas muilo operas su heroizmo elementais. Nes niūrų ateities pasaulį valdo visai ne kompiuteriai, o netgi, galima sakyti, atvirkščiai - pasaulį "Tūkstantis ir vienoje dienoje" valdo moterys.

Taigi, prieš porą šimtų metų - skaičiuojant nuo knygoje aprašomo laiko - moterys įgijo lemiamą fizinį pranašumą prieš vyrus ir uzurpavo visą valdžią šioje ašarų pakalnėje. Po kruvinų, bet neilgų kovų jos su nugalėtąja žmonijos puse pasielgė net radikaliau už pačius radikaliausius vahabitus: vyrus suvarė į rezervatus, bet kokias lyčių bendravimo formas paskelbė už įstatymo ribų, atėmė iš vyrų galimybę gauti visavertį išsilavinimą, privertė dirbti pačius juodžiausius darbus ir iškastravo visus, kurie netinkami būti spermos donorais - dėl šventos, kaip sakoma, ramybės. Moterys perrašė visą žmonijos istoriją, prisiskyrė sau visus vyrų nuopelnus, vyrų viešpatavimo laikotarpį pavadino "tamsos amžiais" ir gyveno ilgai bei laimingai, kol vieną gražią dieną Žemei ėmė grėsti mirtinas pavojus iš kosmoso. Iš arčiau pasižiūrėti į baisųjį kosminį objektą valdingosios damos išsiuntė žvalgybinius laivus ne su Bielkomis ir Strielkomis, o su paprasčiausiais vyrais, ir kai paaiškėjo, kad vis dėlto yra menkas šansas įveikti agresyvųjį ateivį, į misiją Saulės sistemos pakraštyje buvo išsiųsti taip pat vyrai. Tarp jų ir unikalų moterišką sugebėjimą turintis pagrindinis herojus - vienintelė dar likusi abiejų žmonijos pusių viltis. Atsidūręs tolimoje kosmoso bazėje vyriškas žmonijos gelbėtojų kolektyvas užduotį galų gale įvykdo, bet prieš tai spėja atlikti viską, ką Žemėje jiems buvo griežčiausiai uždraudusios moterys: įveda "diedovščiną" su nepermaldaujamu "senių" teismu, spėja iš širdies apkulti vienas kitą, o prieš pat atsakingąją misiją sukelia maištą, perversmą ir - savaime suprantama - kruvinas skerdynes. Bet viskas baigiasi gerai - žmonija gauna šansą išsigelbėti, o vyrai - susigrąžinti bent dalį buvusios šlovės.

Nuotykis knygoje tikrai veja nuotykį, viena scena tikrai žiauresnė už kitą ir viskas nupiešta tikrai labai juodomis spalvomis - jokių meilių-seilių, jokio herojų bučinio finale ir šiaip nematyti nei šviesos tunelio gale, nei menkiausio šviesos spindulėlio tamsos karalystėje. Nors gal ir ne visai - šviesos spindulėlių labai panorėjus rasti vis dėlto galima. Neabejotinai šviesūs jausmai sieja pagrindinį herojų su jo motina, kuri kadaise padarė baisų nusikaltimą - kelerius metus pati augino savo sūnų, užuot atidavusi jį negailestingos valdžios globai. Dar vienas - tiesa, labai plonas - šviesos spindulėlis sužimba pačioje knygos pabaigoje, kai paaiškėja, kad ekspedicijos vadovė laukiasi kūdikio nuo pagrindinio herojaus. Šiaip jau meilužių santykiai kraupoki, bet sužinojęs, kad vadė laukiasi, herojus sušvelnėja - tiesa, neilgam ir nelabai pastebimai.

Iš karčių herojaus apmąstymų ir finalinio dialogo su gyvu kosminiu laivu paaiškėja, kad valdžią užgrobusios moterys padarė tikrai baisų nusikaltimą - jos atėmė iš žmonijos gyvenimo tikslą ir užgniaužė aukštesnių idealų siekius. Pusiau perplėšta žmonija sočiai gyvena vardan sotaus gyvenimo ir dauginasi vardan paties dauginimosi. Su šia idėja trupučiuką kertasi abu jau minėti šviesos spindulėliai, nes kaip tik su dauginimusi ir susiję šilčiausi herojaus jausmai - jis aršiai kovoja gindamas savo motiną , o savo būsimo kūdikio motinai jaučia truputį mažiau neapykantos negu visoms kitoms pasaulio moterims. Bet ir apie tokius jausmus, ir apie jų pasekmes jau pakankamai prirašė tiek psichoanalizės, tiek ir marksizmo-leninizmo tėvai bei klasikai. Jeigu dar nekaitėte nei vienų nei kitų, būtinai perskaitykite - tikrai fantastiškos knygos.

Aleksandro Gromovo "Tūkstantis ir viena diena" taip ir galėtų likti prie alaus ir vytintų kuojų papasakotu anekdotu, bet dėl dinamiško stiliaus, netikėtų siužeto posūkių, gausybės nuotykių, kurių užtektų bent trims gerokai storesniems romanams, daugybės gyvų ir išraiškingų dialogų knygą skaityti tikrai smagu ir lengva.

Kadaise ideologizuotos utopijos kvietė skaitytojus dar trupučiuką pakentėti ir mažumėlę pasistengti, kad bent kiek priartėtų šviesioji ateitis. "Kaip gaila, kad iki šito dar taip toli" - atsidusdavo skaitytojas, užvertęs knygą. Talentingai, įtaigiai ir be galo energingai parašytos šiuolaikinės antiutopijos pagauna kaip gili srovė ir neša nuo pirmo iki paskutinio puslapio, kurį užvertęs skaitytojas atsidūsta su palengvėjimu: "Kokia laimė, kad tai nutiko ne mums, kad jeigu ir nutiks, tai dar labai negreitai". Žmonės mėgsta savo malonumui pabijoti priešais televizoriaus ekraną, ar su knyga rankoje. Šį mūsų poreikį sėkmingai išnaudoja ir eismo nelaimių kronikos, ir siaubo filmai, ir "kriminalinė publicistika", ir ašaringos TV laidos apie svetimo gyvenimo nelaimes. Tai kodėl gi talentingam ir protingam rašytojui Aleksandrui Gromovui neparašius dar vienos tikrai geros knygos, taikančios į tą pačią žmogaus pasąmonės nišą?

Girl power!

Japonija ir jos kultūra tampa vis labiau madinga: suši, lazdelės, origami, feng-shui. Dar truputis ir knygas skaitysime pagal feng-shui principą - iš karto po dvi. Pradžia jau padaryta, nes po Haruki Murakami romano "Avies medžioklė" lietuvių kalba išleista ir kito Murakami - Ryu - romanas "69".

Apžvalgą pradėsime kaip ir visi, pristatantys minėtą knygą: įspėjame, kad Ryu Murakami nėra Haruki Murakami brolis, pusbrolis ar kita giminė - jie tiesiog bendrapavardžiai! Tačiau vieną panašumą turi tikrai - abu jie Japonijoje laikomi kultiniais rašytojais.

Romano pavadinimas, kaip ir pats skaičius 69, gana dviprasmiškas. Istorija 1969 metus mini kaip Woodstock'o festivalio datą, hipių epochos, kuri pasižymėjo naujomis vertybėmis, laisvės siekiu, maišto idėjomis, roko muzika, demonstracijomis prieš karą Vietname, laisva meile, susižavėjimu avangardiniu menu (poezija, kinu ir išvis festivaliais), pasididžiavimą. Nežinantiems: "69-siais buvo panaikinti stojamieji egzaminai į Tokijo universitetą. "The Beatles" išleido "Baltąjį albumą" ir "Geltoną povandeninį laivą","The Rolling Stones" - savo geriausią singlą "Baro moterys", hipiai auginosi plaukus ir reikalavo meilės bei taikos. Atsistatydino de Golis. Karas Vietname tebesitęsė." Apie visa tai daugiau ar mažiau užsimenama ir šioje knygoje, todėl ją galima skaityti kaip romaną apie septyniolikmečių gyvenimą Japonijoje 1969-siais.

Beje, tuo metu Ryu Murakami taip pat buvo tokio paties amžiaus: "69-siais septyniolikametis Ryu Murakami grojo roko grupėje ir, protestuodamas prieš JAV karines bazes Japonijoje, surentė barikadą ant mokyklos stogo. Pragyvenęs dar veik tiek pat metų, skandalingai išgarsėjęs pirmu, Akutagawa premiją pelniusiu romanu, su antruoju grįžo į 69-sius, provincijos miestelį, kur gyveno 17-metis Kensukė Jadzakis, skaitęs Rembo, miręs dėl Gondaro filmų ir norėjęs filmuoti kaip Jonas Mekas, rengęs avangardinį festivalį ir statęs barikadas mokykloje su "tortu" ant direktoriaus stalo". Čia trumpam stabtelkim ir žv21ilgtelkim į antrąją skaičiaus 69 prasmę.

Kaip žinote, simboliu 69 išreiškiama ir viena iš sekso pozų, kitaip dar vadinama "valetu". Nors romanas nėra nešvankus, tačiau be hormonų neišsisukama - pagrindinis veikėjas maištauja prieš tėvus, domisi alternatyviu menu "stumiamas to paties amžino variklio - kad tik jį pastebėtų jo Ledi Džein, nes moters lūpoms neprilygsta nei Rembo poezija, nei Hedrikso (#1) gitara, nei Godaro montažas". Kai esi paauglys, blogiausia ne neperskaityti P. Coelho "Alchemiko" (ups, ne tą knygą būsiu įrašęs; na, neperskaityti knygos, kuri tuo metu yra topinė tarp "chebros") ar nežinoti, kas atlieka vieną ar kitą "gabalą", bet vis dar būti nekaltu - visa, ką daro Kensukė Jadzakis, daro tam, kad atkreiptų "kiečiausios" panos savo rajone dėmesį. O jai patinka neformalai ir šiaip "kieti" vaikinai. Todėl ir Kensukė turi būti "kietas" neformalas.

Reikia pasakyti, kad knyga parašyta lengvai. Veiksmas įtraukia nuo pirmo sakinio ir nepaleidžia iki paskutinio. Yra linksmų vietų, yra nostalgiškų. Vieniems šis romanas bus dar vienas jaunojo maištininko pavyzdys (daugiau jauniems, nes jų laikas ir dalia maištauti), kitiems patiks ironiškas požiūris į paauglystę: ne tik japonų, bet ir savo - lyg paauglių noro išsiskirti priežastis nebuvo ta pati - kita lytis.

Skaitant knygą, buvo įdomu palyginti, kaip mokinių nepaklusnumas reiškėsi Japonijoje ir Lietuvoje. Ypač kaip baudžiami tokie prasikaltėliai: įsivaizduokite, kad tarybinės mokyklos auklėtinis pridergtų direktoriui ant stalo - kas būtų, kai mokinį pagautų: skandalas mokymo institucijoje, tardymai, pašalinimas su "vilko bilietu"? Vieną iš 1969 metų Japonijos variantų rasite šiame romane. Tačiau skirtingai nuo Haruki Murakami, kuris laikomas daugiau Vakarams skirtu autorium, Ryu dėl detalaus laiko ir vietos vaizdavimo labiau įdomus patiems japonams.

Kai kurie žodžiai knygoje išryškinti. Deja, nesupratau, kokiu principu pastaruosius parinko autorius, užuot pasakojęs romano siužetą, juos išrašysiu - ir siužetas, tikiuosi, nebus labai atskleistas, ir įspūdį, apie ką knyga, susidarysite. Taigi, romane paryškinti šie žodžiai:

"Kenas - vilkų augintinis" (#2); kapitalistų pastumdėliais; Rembo poezijos; tinkamos vartoti moteriškosios lyties atstovės; į koledžą įstojančių mokinių procentu; festivaliai; "Cream" (#3); skaistybe; jautrus vaikis; Ei! Kur šikanas?; skiediklio mergina; nešok aukščiau bambos; lengviausias; bendrine japonų kalba; "Gėlių girlianda" (#4); karą Vietname; dėstyk savo nuomonę; Saimonas ir Garfunkelis (#5); užbarikaduoti mokyklą; Sasebo Šiaurinės vidurinės mokyklos visuotinis kovos komitetas; Trockio; la minorinis; sol; Mičidzą Tačiharą; kieno viršus; "Partizaninis karas" (#6) ; Vadžra (#7); elito kino teatrėlį; maištas yra teisėtas; baltu drabužiu; balto žirgo; Džiunvos uniforma; apsikirpę ežiuku; nešvarų vandenį; raudonais dažais; liepos 19-oji; "Vienuoliktą valandą vakaro" (#8); vidurnaktį; mergaičių persirengimo kambarį; "Šventa tiesa" (#9); tuliką; direktoriaus stalą; prisiimti atsakomybę; vaizduotės galia; susirinkimas; atsiknisk!; žmogus be pirštų antspaudų; berniukai; negarbė; rašmenis; keturi kriminalinės policijos pareigūnai; negera nuojauta; tave suimsime; Alžyro; palaikytas iškrypėliu; pašalins iš mokyklos; žvaigžde; rinkti parašus; angelas; pastovumas; "mesiu šliauką"; namų areštą neribotam laikui; pašalintas metams; kamunizma; gyvenimas yra absurdas; čia bajeris; meilės laišką; rožių puokštė; bučinuką; naminiu gyvuliu; Alenas Delonas; skaisti; tada ir atsitiko; didvyriu; Ijaja (#10); Rembo; "Gudrutis Bakabonas" (#11); Tu - genijus!; "Nebaigtąją simfoniją" (#12); tokie žmonės neturi išdidumo; panele!; trylika kartų; menininko sūnus; aš nebegaliu savęs pakęsti; aišku; amatų mokyklos ženklu; "Berniukų komiksuose"; dramblį; negližė; šakės!; dešinėje rankoje be mažojo pirštelio; gorilų snargliai; paberdavo spirelių; šviesiai violetine spalva; aš; meilė; tu; vištų; Lu Rydas (#13); didkepsniu; tai neteisinga; man širdis sustojo; padėkos dieną; Čiują Nakaharą; angelo lūpas; amžinų linksmybių; "VAN" (#14); saulėlydžio; pakeitė požiūrį į mane; meilė išblėso; nedingo žavesys po šitiek metų.

P.S. Negaliu suprasti, kodėl dabar leidžiamose knygose dalis tikrinių daiktavardžių rašoma lietuviškai, o dalis paliekama originalo forma. Pavyzdžiui, šioje knygoje pusė muzikos grupių ir dainų pavadinimų, atlikėjų ir aktorių vardų rašoma originalo kalba (Led Zeppelin, The Rolling Stones, Cream), kita dalis - lietuviškai: Saimonas ir Garfunkelis, Dilanas, Džanis Džoplin, Hendriksas (nekalbant apie tai, kad viršelyje ši pavardė parašyta su klaidomis - Hedriksas). Juk ir Ledi Džein yra "Rolingų" daina, ir paskutinio skyriaus pavadinimas turėtų būti "It's a beautiful day", o ne "Diena graži", ir Fuku-čian mokėjo angliškai rėkti tik "I don't know, I don't know, I don't know", o ne "Nežinau, nežinau". Negi tai dėl to, kad "69" buvo versta iš anglų kalbos, kartu išverčiant ir dainų bei grupių pavadinimus?

1- Knygoje rašoma Hedriksas, nors turėtų J. Hendrix arba bent jau Dž. Hendriksas.

2- Animacinis serialas.

3- Roko grupė, kurioje karjerą pradėjo E. Clapton'as.

4- "The Tigers" daina.

5- Simon and Garfunkel.

6- Ernesto Che Gevara knyga.

7- Taip sanskrito kalba vadinami geismo ir įtūžio dievai.

8- TV laida.

9- TV laida.

10- Organizacinio komiteto pavadinimas: I - Ivasė, Ja - Jadzakis, Ja- Jamada.

11- Komiksų serija.

12- Schubert'o simfonija.

13- Lou Reed.

14- Trikotažinis ženklas.

Paauglystės maištai

Pre-Scriptum, 2004 gegužė: štai ir nusišypsojo lietuviams laimė pamatyti erzacinę garsiojo A. L. Webberio miuziklo "Operos vaiduoklis" versiją. Ir, matyt, tik šio renginio organizatoriams turėtume būti dėkingi, kad viena iš leidyklų sujudo ir miuziklo lietuviškai premjerai pristatė ir lietuvišką romano vertimą. Tai dar ne viskas - leidykla "Scena" sakosi šiuo leidimu pradedanti ištisą seriją romanų apie teatrą. Ką gi, lauksime...

Vasario 14-oji... Šiai dienai turbūt privalu įdėti ką nors romantiško…

Nauji Paryžiaus Operos teatro administratoriai darbo vietoje gauna labai keistą palikimą - nurodymą kiekvieną mėnesį kažkokiam Operos vaiduokliui mokėti tokią ir tokią sumą pinigų bei visada palikti laisvą 5-ąją ložę stebėti spektakliams, kitaip vaiduoklis gali užsirūstinti… Bet kas kreips dėmesio į buvusių senųjų išprotėjusių vadybininkų fantazijas. Staiga netikėtai ima kristi sietynai, kažkur dingsta gražioji dainininkė Kristina Daė, dingsta ir jos ieškojęs vikontas Raulis de Šanji kartu su keistuoju Persu, o kur jie įkliuvo - nepavydėtina niekam… Susirūpinama per vėlai, telieka tik pradėti paslaptingojo operos vaiduoklio istorijos narpliojimą. Ir viskas, pasirodo, ne dėl pinigų, nesumokėtų vaiduokliui, o dėl moters ir talentingo, beviltiškai įsimylėjusio, bet atstumto ir žiauraus genijaus Eriko, po Paryžiaus Operos teatru įsirengusio neįtikėtinus namus…

Operos vaiduoklio istorija nuo pat pasirodymo 1911 m. yra vienas iš populiariausių siužetų, vėl ir vėl traukiamas į dienos šviesą. Pagal ją pastatyta virš dešimt kino filmų (pirmasis - dar begarsis 1925 m.), vienas iš garsiausių ir gražiausių A. L. Webberio miuziklų (tiesa, miuziklo siužetas labai, labai smarkiai apkarpytas, lyginant su romanu), kuris, jeigu gandai nemeluoja, irgi rengiamas ekranizacijai, yra bandyta rašyti ir apie tolesnius Eriko nuotykius (pvz., F. Forsytho tęsinys "Manheteno vaiduoklis") arba interpretuoti ir adaptuoti siužetą šiems laikams. Bet klasika lieka klasika - literatūrologai šį kūrinį laiko "etapiniu", kaip ir E. Po apsakymus, pradedančius moderniąją detektyvinę, fantastinę ir mistinę literatūrą. Romano autorius - ne mažiau spalvinga asmenybė nei jo herojai: pagarsėjęs pleibojus, keliautojas, žurnalistas, karo korespondentas, produktyvus detektyvų rašytojas, tačiau vis dėlto Jos Didenybė Istorija iš tiesų įsiminė tik "Operos vaiduoklį".

Paėmęs šį kūrinį skaityti dėl "bendro išsilavinimo", netrukus jau skaičiau iš įdomumo: intriguojantis siužetas, vaizdingas pasakojimas, romantika ir šiurpas - viskas suplakta į įtikinamą svaigų kokteilį. Ir dar - man labai patiko senovinis, "trenkiantis" naftalinu, bet kilnus požiūris į meilę, apie kurį jau kažkada rašiau: "Pasakyk, prieš kiek metų paskutinį kartą žmogus rašė ką nors panašaus į tai: "Ir ji pabučiavo mane į kaktą, ar tu žinai, kaip yra nuostabu būti pabučiuotam į kaktą? Ar dabar bent dešimtoji dalelė apsiseksavusios žmonijos supranta, kaip nuostabu yra būti pabučiuotam į kaktą? <…> Nes moderniam žmogui tokie dalykai kvepia naftalinu, nes jis greičiau rašys apie bučiavimą į šikną - ir jausis labai šiuolaikiškas, labai įdomus. Ir bus įdomus - įdomus didžiajai daugumai" (ištrauka iš apysakos "SInkubas"). Suprantu, kad be konteksto, be romano nuotaikos, visi tie "bučiavimai į kaktą" skamba naiviai, bet tie, kas ryšis "Operos vaiduoklį" perskaityti, tikiuosi, sugebės mane suprasti. Tikrai nesistebiu, kad šia knyga žavimasi iki šiol. Manyčiau, ji to verta.

A. L. Webberio miuziklo romano motyvais "The Phantom of the Opera" nuotraukos >>>

Užliekim dangų gerumu ir meile!

Yra kategorija nuotykinių knygų, kurias skaitome ne vien dėl jose aprašytų nuotykių. Arba atvirkščiai - ne vien dėl informacijos. Kas kam aktualiau, galima pasirinkti, bet faktas, kad tokios knygos ne vien suteikia žinių, bet ir apskritai pripratina domėtis įvairiausiomis sritimis. Fizika, muzika, biologija, net matematika - joms skirta ne viena lavinanti knyga, tuolaikinė "Noriu žinoti", o iš dabartinių - "Kraupiosios istorijos" serija. Istorijos apie jungą Mįslutį, dabar, kai aplink pilna visokios informacijos, po nosim internetas, "Discovery channel", iliustruotos enciklopedijos, aišku, atrodo nesolidžiai. Ar vien tik nostalgija gali priversti skaityti tokias knygas, ar joje siūlomos žinios dar naudingos?

O ar pasikeitė per tą laiką Žemės sukimosi dėsniai, ar cunamiai, uraganai ir klimato juostos tebeegzistuoja, ar buvo perkelti dienovidiniai, pasikeitė vietomis Šiaurės ir Pietų poliai?.. Taigi, kad ne. Ir problemos dėl ekologijos lieka tos pačios, tik dar labiau paaštrėjusios. Kadangi labai specifinių, smulkių mokslinių žinių čia nepateikiama, yra vilties, jog paseno joje nedaug kas. O kai kas - liko istorija.

Knyga suskirstyta į dalis: pirmoje skyreliuose keliami klausimai, antroje - į juos atsakoma. Aišku, jei esi pakankamai gudrus, gali atsakyti ir pats. Tačiau tai nėra sausas žinyno stiliaus tekstas. Visos istorijos - nutikusios su junga Mįslučiu arba jo girdėtos. Apie jo tetulę, kuri gyveno jūros dugne ir netgi augino jame karosus (ji tiesiog gyveno vietovėj, kurią buvo numatyta užlieti). Apie lažybas, kad Donas įteka ne vien į Azovo jūra, bet dar ir į Biskajos įlanką, Ontarijo ežerą, Šiaurės jūrą, ir kodėl yra vadinamas tėvavardžiu Ivanovičius, kurias laimėjo junga (upių, vardu Donas, keletas, o kadaise Rusijos Donas tekėjo iš Ivano ežero). Apie ne vienas lažybas, kurias junga pralaimėjo, dažniausiai - laivo, kuriuo jis plaukioja, virėjui. Junga yra junga, nors ir smalsus bei apsiskaitęs, daug ko jis nežino, ir netiki, jei vyresni kolegos tvirtina ką nors keisto.

Štai dar vienas dalykas, prie kurio pratina tokio žanro knygos: ne visada akivaizdūs dalykai yra teisingi, ir ne visi neįtikėtini - išsigalvojimai. Būna jūrų, kurios neturi krantų, būna didžiulių salų, kurios nežymimos žemėlapiuose, galima žvejoti tinklais, pritvirtintais sausumoje, ir traukiniu važiuoti per bangas. Užtat yra jūra, kurioje negalima įvykdyti elementaraus dalyko - paskęsti. Tiesa, Mįslutis bandė - mokslo labui, bet ir jam nepasisekė ("Pabandžiau antrąkart nugrimzti, paskui trečią, ketvirtą, penktą… Deja, vis nesisekė. Jūra mane vis išmesdavo ir išmesdavo: jungos Mįslučio pastangos buvo veltui!", p. 67). Įkvėptų peizažų ir aistrų, ypatingų charakterių aprašymų čia nerasim, pagrindiniai veikėjai pristatomi savo veiksmais, kalbomis; psichologizavimu, laimė, neužsiimama. Šiaip ar taip, pagrindinis dėmesys skiriamas gamtos mįslėms ir kazusams, patraukliai tai apžaidžiant ir įtraukiant į žaidimą skaitytoją. Nežinau, ką apie šį kūrinį pasakytų šiuolaikinis vaikigalis, staiga susidomėjęs geografija ir susiradęs jį lentynoje, bet man tai buvo viena iš mielai nuo bet kurios vietos skaitomų mokslo populiarinimo knygų.

Kad neplaukiotume po geografiją

Pre Scriptum. Ši apžvalga buvo parašyta dar tuomet, kai knyga nebuvo išleista lietuviškai. Tačiau dabar ji mus pasitinka jau ir lietuvių kalba. Vis dėlto, Gedimino Kulikausko padaryti ištraukėlių vertimai mums pasirodė pakankamai vertingi, kad jų tiesiog nekeistume knygos vertėjo variantais. Pastaruosius pateiksime netrukus.

Tikriausiai nedaug rasite knygų vaikams, į kurias atsitiktinai ar ne įsikniaubusiems "suaugėliams" taip pat nugara bėgioja šiurpuliukai ir, kartu, lygiai taip pat sunku atsiplėšti nuo to šalto, užburiančio žavesio, kuriuo persunktas kūrinys.

"Drebulys nuo šios knygos perbėga stuburu, nusileidžia į pėdas, o iš ten - į taksi iki pat artimiausio aerodromo. Ji kelia siaubą subtiliai, geriausių pasakų stiliumi; tai tiesiog šedevras... O Jūsų nuomonė apie sagas pasikeis visam laikui..." , - taip teigia žinomas fantastikos rašytojas, šmaikštusis Terry Pratchett.

"Balsas buvo kaip mamos. Koralain pasuko į virtuvę, iš kur jis ir pasigirdo. Virtuvėje nugara į ją stovėjo moteris. Ji buvo labai panaši į tikrąją Koralain mamą.

Tik štai...

Tik štai jos oda buvo balta kaip popierius.

Tik štai ji buvo aukštesnė ir liesesnė.

Tik štai jos pirštai buvo pernelyg ilgi ir nenutrūkstamai judėjo, o vyšniniai nagai buvo lenkti ir aštrūs.

-Koralain? - kreipėsi į ją moteris. - Tai tu?

Ir čia ji atsisuko. Vietoj akių ji turėjo dideles juodas sagas.

-Laikas pietauti, Koralain, - pasakė moteris.

-Kas jūs? - paklausė Koralain.

-Aš tavokitamama, - atsakė moteris. - Bėk, pasakyk savokitamtėčiui, kad pietūs paruošti. - Ji atidarė viryklės dureles. Koralain staiga suprato, kaip ji išalkusi. Iš viryklės kvepėjo nuostabiai. - Na, eik gi!

Koralain išėjo į koridorių ir pasuko tėčio kabineto link. Atidarė duris. Nugara į ją prie monitoriaus sėdėjo kažkoks vyriškis.

- Sveiki, - pasakė jam Koralain. - Aš... aš norėjau pasakyti, kad ji pasakė, kad pietūs paruošti.

Vyriškisatsisuko.

Vietoj akių jis turėjo sagas - dideles, juodas ir blizgančias."

O prasidėjo viskas, žinoma, nuo seno, kiek apleisto namo, kuriame, kaip stropiai suskaičiavo Koralaina, buvo palėpė, rūsys ir sodas, vandens šildytuvas sandėliuke, 153 mėlynos spalvos daiktai, 21 langas ir 14 durų, iš kurių tik trylika atsidarydavo.

Savaime suprantama, atsidarydavo ir keturioliktosios (jas buvo galima atrakinti senu pajuodusiu raktu), tačiau už jų buvo tik plytų siena.

"Kažkada čia buvo vienas namas, - paaiškino mama, - durys kažkur vedė. O po to namą padalijo į butus ir praėjimą paprasčiausiai užmūrijo plytomis. Kitoje sienos pusėje yra kitas butas, kurio dar niekas nenupirko."

Tačiau kodėl tėvai stropiai užrakinėja duris, kurios niekur neveda?.. Ir kodėl kvaištelėjusio kaimyno - senuko dresuotojo pelės mergaitei perduoda žinutę "neik pro tas duris" ? Kodėl ne mažiau keistos kaimynės (karjerą baigusios aktorės) išburia Koralain (su arbatžolėmis), jog ši "...baisiam pavojuje" ?

Ir kodėl "...Koralaina ilgai gulėjo lovoje, negalėdama užmigti. Ji jau beveik užsnūdo, kai lietus baigėsi, ir čia pasigirdo: "t-t-t-t-t-t..." Koralain atsisėdo.

Staiga kažkur sugiiiiiii...

...rgždėjo."

...o naktį, per sapnus, ūmai "prasimuša" mažų juodų žvėrelių (raudonomis akutėmis ir aštriais geltonais dantukais) dainelė/šnypštimas:

"Maži mes, bet mūs nemaža, mūs nemaža - maži mes...

Laukėm čia, kol tu ateisi,

Būsim čia, kai tu parkrisi..."

Taigi, maža mergaitė Koralaina be jokio balto triušio pagalbos netikėtai papuola į pasaulį, kuriame viskas kiek KITAIP. Na, o be "mažų juodų žvėrelių" Koralaina ten susitinka ir su, matyt, L. Kerolio Češyro katino ar M. Bulgakovo Begemoto pusbroliu:

"- Katinai vardų neturi, - atsakė jis.

- Tikrai? - paklausė Koralaina.

- Tikrai, - patvirtino katinas. - Vardus turite jūs, žmonės. Tai todėl, kad nežinote, kas tokie esat. O mes, štai, žinom, ir mums vardų nereik."

O šis arogantiškas padaras veikiau sutiks rizikuoti pietumis, nei būti kaip nors vadinamas:

"- Na, ką aš sakiau? - prunkštelėjo katinas. - Ne taip jau ir sunku mane pažinti, tiesa? Ir be jokių vardų.

- O jei aš norėčiau tave pašaukti?

Katinas niekinančiai suraukė nosį ir, įsigudrinęs suteikti snukiui rūgštoką išraišką, pranešė:

- Šaukti katinus - beviltiškas užsiėmimas. Toks pat, tarsi ieškoti vėjo laukuose.

- O jei laikas pietauti? - nepasidavė Koralaina. - Vargu ar tu norėtum praleisti valgio metą.

- Žinoma, - sutiko katinas, - bet tuomet tereikia paprasčiausiai šūktelti "Pietūs!". Aišku? Vardai nereikalingi."

Tiesa, filosofinių, "češyriškų" būdo bruožų katinas turi ne mažiau nei užsispyrimo ir arogancijos:

"Ši klupdama žengė kelis žingsnius ir pasileido bėgti. Letenos smūgiu katinas švystelėjo žiurkę į orą ir sugavo nasrais.

- Liaukis! - suriko Koralaina.

Katinas numetė žiurkę priešais save ir atsidusęs kandžiu balseliu ištarė:

- Kai kuriems katiniškas įprotis žaisti su grobiu atrodo kilniaširdiškas, juk būtent jo dėka maža greitakojė užkanda gali pasprukti... kartais. Kaip dažnai pabėgdavo tavo pietūs?"

Na, jei jau katė ir žiurkės, tokiam pasaulyje būtinai atsiras ir šunų. Taip pat gana keistokų, sėdinčių teatro salėje, stuksinčių uodegomis į kėdes ir su amsėjimais stebinčių artisčių pasirodymus. Artistės gi iš dėžės išsitraukia durklą:

"- Aš priešais save matau durklą? - paklausė ji.

-Taip, taip! - ėmė rėkti visi maži šuneliai iš salės.

Mis Forsibl padarė reveransą ir šunys vėl sustuksėjo uodegomis. Šįsyk Koralaina nepasivargino paploti.

Mis Svink atsitraukė atgal, trinktelėjo sau per šlaunį ir šunys ėmė loti."

...o Koralaina ūmai suprato, kad triukui su durklu artistėms reikalingas savanoris... Ir vargu ar tas triukas savanoriui labai patiks - juk jei jau gyvūnai elgiasi kaip apsiriję kanapių, tai ko tikėtis iš suaugusiųjų?...

Iš pirmo žvilgsnio pasaulis, į kurį galų gale papuola mergaitė, keistas, bet gana mielas, tačiau šiurpuliukai neilgai trukus virsta šiurpuliais, o kitųtėvų žvilgsniai pamažėle tampa vis alkanesni:

"Kol Koralaina valgė, kitamotina nenuleido nuo jos akių. Sunku pasakyti, ką atspindėjo jos anglinės akys-sagos, bet Koralaina nusprendė, jog ji taip pat atrodo išalkusi."

Kažkuo ši knygelė (knygelė vaikams!) man priminė siaubo filmą "Kiti", kuriame puikiai suvaidino Nicole Kidman ir kuriame seną vienišą dvarą gaubia panaši kito pasaulio migla, kaip ir "Coraline".

Na, ne veltui šis N. Gaimano šedevras pelnė "Bram Stoker Award 2002" ir buvo nominuotas "Internation Horror Guild Award 2002" (apdovanojimų sąrašą galima ir pratęsti dar įspūdingesniais "Hugo Award 2003" ir "Nebula Award 2003", taip pat "British SF Award 2002" ir "Locus Award 2002"). Belieka, matyt, pridurti, kad jei egzistuotų premija "Geriausias siaubo kūrinys vaikams", ši knyga neabejotinai ją pelnytų.

Daugiau apie "Coraline" ir jos autorių galite rasti šiame rusiškame tinklapyje. Taip pat rekomenduoju aplankyti ir šį puslapį.

Būtų velniškai gerai kada nors šią knygą perskaityti ir lietuviškai. O jei dar ją iliustruotų S. Eidrigevičius, bijau, daugeliui vaikų ji jau būtų "per sunki" ir kai kurie bijotų tėvų veiduose ūmai išvysti "sagas":

"- Ji tavęs neįskaudins, - sušnabždėjo vienas iš vaiduokliškų balsų.

- Ji pasiims tavo gyvastį ir visa, kas tau brangiausia, ir iš tavęs liks tik dūmelis, migla... Ji pasiims tavo džiaugsmą. Ir vienąsyk tu pabusi ir suprasi, kad tavo siela ir širdis dingo. Ir tu tapsi tuščiu luobu, tyliu šnabždesiu, ne stipresniu nei susapnuotas sapnas ar prisiminimai apie kažką, seniai užmirštą.

- Tuštuma, - sušnabždėjo trečias balsas. - tuštuma, tuštuma, tuštuma..."

 

Klausimas:

"Gerbiamas Vladimirai!

Aš - didelis Sapkovskio "Raganiaus" gerbėjas, ir todėl, pirmąsyk atsivertus "Raganių iš Didžiojo Kijevo", iškart sunervino vardų naudojimas... Vis dėlto perskaičiau iki galo. Labai patiko ir matau, kad knyga savarankiškas kūrinys, visai nesusijęs su Sapkovskiu. Kam gi reikėjo pagrindinį herojų pavadinti Geraltu? Nejau tai paprasčiausias reklaminis triukas? Ar gavote Sapkovskio leidimą naudoti jo herojų vardus, o gal jis iki šiol šito nežino?"

Atsakymas:

"Žmonės turi bjaurią savybę - kai nežino, kažkodėl įtaria patį blogiausią dalyką. Aš prašiau Sapkovskio leidimo ir jis tą leidimą davė. Tikiuosi, nebūsiu kaltinamas dar ir neteisėtu Kirilo ir Metodijaus abėcėlės ženklų naudojimu."

Štai toks trumpas dialogas įvyko V. Vasiljevo internetiniame tinklapyje tarp vieno iš skaitytojų ir autoriaus. Kažin, ar toks rašytojo atsakymas visiškai patenkins pasipiktinusiųjų Sapkovskio (?) vardyno ir pasaulio "išnaudojimu" chorą, tačiau aiškumo krislelį tikrai įneš.

Bet kokiu atveju, daugelis, manau, sutiks, kad ši knyga - gana neįprasta, todėl, spėju, ji arba labai patiks, arba... Jos žanrą įvardinti bandoma įvairiai - nuo "rusiškojo cyberpunk" iki "science" ar "hard fantasy" (na, o man pačiam gal mieliausias neseniai girdėtas "miesto fantasy" apibrėžimas).

Tiesa, pats Vasiljevas yra ne kartą užsiminęs, jog sukurti šią bei kitą knygas jį įkvėpė M. Svenviko (Michael Jenkins Swanwick) romanas "Geležinio drakono duktė" (tikrai puikus ir ne mažiau neįprastas kūrinys), kurį pats autorius priskyrė jau minėtam "hard fantasy", o daugelis apibūdina kaip ne mažiau egzotiškai skambančią "science fantasy". Na, bet užteks apie žanrus ir požanrius (tepridursiu, kad lietuviškai "Eridanas" yra išleidęs Swanwick'o romaną "Vakuuminės gėlės").

Kur kas įdomesnis kitas, "leidyklinis", momentas: žvelgiant į knygą nematyti jokių požymių, kad tai apysakų (apsakymų?) rinkinys - kūrinio gale nėra net turinio. Kodėl taip pasielgta, atspėti nesunku: o ką padarysi, jei lietuviai purtosi, išvydę kone bet kokį fantastikos rinkinį (išskyrus, gal, "Geriausią Lietuvos fantastiką") ir net vienas papildomas apsakymas, "pridėtas" prie romano skaitytojų desertui, gali visai rimtai atsiliepti komercinei leidinio sėkmei.

Taigi, knygą sudaro net penki kūriniai: "Raganius iš Didžiojo Kijevo", "Auklė", "Kaina sutartinė", "Abejingumo tėvynė", "Garbė, pareiga ir taimas". Vienija juos bendras herojus - išskirtinai šlykštaus charakterio plikis raganius Geraltas ir postapokaliptinis (lyg ir) pasaulis, kuriame bastosi sulaukėjusi ir prijaukinta technika, o Technikų valdomi miestai-megapoliai išsiplėtę iki nedidelės šalies dydžio. Raganiams darbo užtenka - kai kurios "mašinikės" visai nieko prieš ratus, krumpliaračius ar dar ką nors suvilgyti Gyvųjų krauju... Tiesa, Gyvieji (ilgaamžiai elfai, pilkaodžiai orkai, burbekliai gnomai, kraugeriai virgai, na ir, žinoma, žmonės) ne prasčiau pjaunasi tarpusavyje - pasaulis juk postapokaliptinis, tad ką čia pasieksi be patikimo trumpavamzdžio?.. Tikriausiai nieko, juk net iš pažiūros taikūs šaldytuvai čia jau visiškai sulaukėję ir viduriuose kaupiamais maisto produktais teikiasi pasidalinti tik gerokai juos apkūlus... Na, o apkulti nepaklusnią ar "sukraugerėjusią" techniką gali tik arogantiškieji plikagalviai raganiai, vietoj kalavijo besinešiojantys "vinčesterio" tipo šautuvus.

O kiek išsamiau susipažinti su keistuoju Vasiljevo pasauliu galima perskaičius romaną "Laukinių sunkvežimių medžioklė" (arba "Didžiojo Kijevo Technikas").

Tiesa, Rusijoje neseniai pasirodžiusiame naujausiame "Raganiaus iš Didžiojo Kijevo" leidime rašytojas publikavo dar vieną - šeštąjį - apsakymą apie "savąjį" Geraltą, kuris vadinasi "Dirbtinė atranka". Ten raganiui tenka "užsiimti" vieno tokio Liochos Limono, skolingo banditams krūvą pinigų, problemomis.

Beje, Vasiljevas turėtų būti jau kiek pažįstamas lietuvių fantastikos mėgėjams - juk jis kartu su S. Lukjanenko parašė lietuviškai jau išleistą "Dienos sargybą" (pirmąją šios knygos dalį parašė Lukjanenko, antrą - Vasiljevas, na, o trečią autoriai "sukurpė" bendromis jėgomis, "pasidalinę" herojus). Tiesa,viename iš interviu Vasiljevas užsiminė, kad visus "tamsiuosius" knygos herojus aprašė jis, o va "šviesiuosius" atstovavo Lukjanenko.

Apie "Sargybas..." Vasiljevas yra parašęs ir savarankišką romaną (gal bus lietuviškai?) - "Juodosios Palmiros veidas", kuriame sargybiniams rūpesčius kelia Tamsos ir Šviesos reikalų nepaisančių paauglių, įgavusių Galią, gaujos. Ir tie rūpesčiai TOKIO masto, kad jaunuolius tenka tramdyti baudžiamosios ekspedicijos pagalba...

Kalbant apie likusią Vasiljevo kūrybą, pretenduojančią į apibūdinimą "cyberpunk", kad ir jau minėtą "Didžiojo Kijevo Techniką" ar kūrinius "Širdys ir motorai", "Abordažas kiberspeise" veikiausiai tektų ilgai ir iki užkimimo ginčytis - "cyberpunk" tai ar ne? Aš asmeniškai kiek abejočiau bent jau "Techniko..." priskirtinumu minėtam žanrui, juk net ir pats autorius vienam straipsnyje (visą, gana įdomų, straipsnį apie rusiškąjį cyberpunk rasite čia) apie tai rašo su aiškia abejonės dalele tekste: "Kiberpankas, tikriausiai, yra ir naujasis Vasiljevo romanas "Didžiojo Kijevo Technikas", nors ten ir daug grynai fentezinės atributikos." Kita vertus, net ir toks autoritetingas tinklapis kaip "Lavka mirov" be didesnių abejonių priskiria minėtą autorių prie "rusiškojo kiberpanko" žanro atstovų.

Taigi, prieš Jus "rusiškojo Swanwicko" (taip kartais vadinamas Vasiljevas) knygelė - neįprasta tiek struktūra, tiek stiliumi, tiek žanru, bet... galbūt tuo ir patraukli bei įsimenanti?

Raganius, bet ne Sapkovskio