Frederic Beigbeder, kaip parašyta vienos jo knygos nugarėlėje, - "šiandieninės prancūzų literatūros žvaigždė". Atkreipčiau dėmesį į žodžius "šiandieninės literatūros", t. y. autorius turi būti nuolat matomas televizijoje ir spaudoje (F. Beigbeder yra TV laidų vedėjas, literatūros kritikas, rašo straipsnius žurnalams "Globe", "Glamour"), garsėti skandalais ir skandaliukais (autorius su triukšmu atleistas iš reklamos agentūros "Young and Rubicam"), būti gražus, stilingas ir šiek tiek ekscentriškas (žodžiu, tikras prancūzų dendis). Tokie rašytojai dažniausiai į viešumą eina dėl garbės arba pinigų.

Garbę F. Beigbeder įgijo jau po pirmųjų romanų (vienas jų - "Meilė trunka trejus metus" - išleistas ir lietuvių kalba), pinigai atėjo su romanu "14,99 €" (ir tiesiogiai iš autorinių teisų, ir netiesiogiai per išeitinę pašalpą). Negi viso to ši "šiandieninės prancūzų literatūros žvaigždė" atsikando? Panašu, kad taip gali būti - savo naujausiame romane "Windows on the World" F. Beigbeder nustebina, nusimesdamas plevėsos kaukę ir pradėdamas šnekėti rimtai.

Knygos "Windows on the World" siužetas - išsiskyręs nekilnojamojo turto agentas Kertju Jorstonas su sūnumis Džeriu ir Deividu 2001 m. rugsėjo 11 d. pusryčiauja viršutiniame Pasaulio prekybos centro aukšte esančiame restorane, kurio pavadinimas - "Windows on the World". Veiksmas prasideda likus kelioms minutėms iki pirmojo lėktuvo atakos - 8:30 - ir baigiasi 10:29, kai griuvo antrasis bokštas. Autorius bando nupasakoti, ką darė ir jautė žmonės, įkalinti šio dangoraižio viršutiniuose aukštuose. Tačiau įsivaizduojamų ir tikrų įvykių pasakojimas F. Beigbeder yra tik pagrindas išdėstyti mintims apie šiandieninį pasaulį. Dvasiniam apsinuoginimui tinka ir vaikystės prisiminimai, ir pasakojimai apie darbovietę (tiksliau - darbovietes), ir meilės išpažinimas dukrai.

Romaną galima skaityti kaip įvairiapusę 2001 m. rugsėjo 11 d. tragedijos analizę: nuo techninio bokštų aprašymo (kas, kada, kaip statė, kodėl įsirėžus lėktuvams "dvyniai" sugriuvo, kokias klaidas padarė asmenys, prižiūrintys šiuos pastatus, ir gelbėtojai) iki socialinių, politinių ir kitų šios nelaimės priežasčių paieškos. Tačiau knygą galima skaityti kaip ir esė, trumpus pamąstymus, tiesiogiai ir ne taip artimai susijusius su 2001 m. rugsėjo 11 d. Skaitytojui, kuris plačiau domėjosi šiais įvykiais, nei faktai, nei samprotavimai nebus netikėti, tačiau didesnė visuomenės dalis neabejotinai ras ir naujų dalykų. Bet kokiu atveju ši knyga - "tai ne trileris, o tik bandymas - galbūt pasmerktas nesėkmei - aprašyti tai, kas neaprašoma" (64 p.).

Romane rasite beveik viską, kas būdinga kitiems F. Beigbeder kūriniams: taiklius pastebėjimus ("Po 2001-ųjų rugsėjo 11-osios tikrovė ne tik pralenkė išmonę, bet ir griauna ją. Neįmanoma rašyti šia tema, bet ir neįmanoma rašyt apie nieką kitą. Jau niekas mūsų nebeveikia", 16 p.), autoironiją ("O prancūzų kultūrinis išskirtinumas, priešingai nei sakė vienas po to atleistas direktorius, nemirė: jis reiškiasi tuo, kad ir toliau kuriami išskirtinai užknisantys filmai, išskirtinai "suchaltūrintos" knygos ir apskritai išskirtinai pretenzingi ir savitiksliai meno kūriniai. Savaime suprantama, šis liūdnas teiginys tinka ir mano paties darbui", 27 p.), nuogą ir be pataikavimų aprašomą tikrovę ("Už nugaros mezgasi siaubinga drama: amerikiečių pora reikalauja kiaušinienės su kumpiu ir grybais, bet padavėja oranžine šypsena sako "I'm sorry, mes tiekiam tik žemyninius pusryčius". Žemyniniai pusryčiai iš skrudinto duonos, saldžių bandelių, vaisių sulčių ir karšto gėrimo ne tokie galingi kaip tie, kuriuos rytais įpratę absorbuoti amerikiečiai, taigi jie garsiai piktindamiesi atsistoja ir išeina iš restorano. Nesupranta, kaip toks turistinis restoranas nesugeba patiekti maistingų pusryčių. Griežtai verslo požiūriu, jie neklysta. Tačiau kam keliaut, jei visur nori valgyti tą patį, ką ir namuose? Iš tiesų šiame baisiame nesusipratime visi teisūs. Ciel de Paris turėtų duoti žmonėms laisvę pasirinkti tai, ko jie nori, - ir vakarienei, ir pusryčiams. Amerikiečiai turėtų liautis eksportuot savo gyvenimo būdą į visą planetą.", 58 p.), apsimestinę saviplaką - žodžiu, visa tai, ką mėgstate ir ko nekenčiate šio autoriaus kūryboje.

Vienintelis dalykas, kurio nebeliko šiame romane, - cinizmas. Tarytum 2001 m. rugsėjo 11 d. privertė F. Beigbeder susimąstyti ne tik apie šiandieną, bet ir apie rytojų: galbūt tai yra rūpestis dėl pasaulio, kuriame gyvens duktė, o gal tiesiog atėjo toks amžius, kai pavargsti nuo plevėsiško gyvenimo būdo ir pasiilgsti stabilumo. Tačiau visa tai gali būti taip pat tik dar viena kaukė, su kuria lengviau parduoti prekę.

Skaitant šią knygą, galvoje sukosi dviejų filmų pavadinimai (turiu omeny tik pavadinimus - apie siužetus nekalbu): "Atmerk akis" ir "Plačiai užmerktos akys". Romanas, kaip ir pati 2001 m. rugsėjo 11 d. bei jos analizė, tarsi svyruoja tarp šių dviejų simbolinių pavadinimų.

2001-09-11

Šviesioji angelų pusė

Angelai - būtybės dangiškos, geros bei išmintingos. O jei ir pasibara, tai taip nepiktybiškai, tiesiog charakteriai nesutampa. Gyvena angelas Gabrielius ir arkangelas Mykolas ant debesies, mataruoja kojomis nuo jo krašto "it kokie makaronai", kremta saldžius meteorus, o laisvu nuo laisvalaikio metu rūpinasi sniegu, lietum ir šiaip oru, taip pat žmonėmis, kad šie nenuklystų klystkeliais. Du sparnuotieji draugai dar labai mėgsta kurti pasakas. Ne, ne vien mėgsta - tai viena iš jų pareigų. Pasirodo, nuo to, kokias pasakas kuria angelai, priklauso gyvenimas Žemėje. O juk reikia dar ir atsverti Liuciperio kuriamas istorijas, aišku, bjaurias ir nesąžiningas, nes žmonėms būtent tokios daro didžiausią įtaką. Taigi, Mykolas su Gabrielium, užsodinti ant natūralaus debesies, dirba visokius labai reikšmingus darbus, apie kuriuos šmaikščiu stiliumi (prisimenate meškiuko Rudnosiuko istorijas? Ne, ne Vytės Nemunėlio, o Ardžinaldo Pumpotaukšlio - tai tas pats V.V.Landsbergis) pasakoja rašytojas. Apskritai pasakos gana "kreizovos", ir angeliškomis jas sunku būtų pavadinti. Tarkim, istorija apie Bimbabvės karalių Zigmą, kuris sirgo baisiai nekarališka liga - labai mėgo dirbti, o savo pavaldiniams drausdavo. Šie labai nuobodžiaudavo ir susėdę prie Nilo žaisdavo žaidimą "Nusišnypšk ant krokodilo": reikia įmerkti į upę nosies galiuką ir kai koks krokodilas, kad ir Undarokas, nori ją griebti, nusišnypšti. Krokodilai labai įsižeidžia, o bimbabviečiams vis pramoga. Ką gi dar veikti, jei pabandęs dirbti, tuoj būni pagaunamas ir uždaromas į kokį kinų restoraną ar kino teatrą - filmų žiūrėti… Taigi, kreipėsi bimbabviečiai į vieną raganą, Kazimierą d'Artanjan, kad padėtų išsivaduoti iš tokios kebeknės. Ragana nutarė, kad geriausiai būtų karaliui įsimylėti…

Angelų pasakos ir pasakos apie angelus šakojasi, pinasi tarpusavyje: čia ir dinozaurai Gargantiua su Pantagriueliu, ir Kosminė Varna Laikrodininkė, Kiškių susiėjimas artėjančios pasaulio pabaigos klausimu, įdaryti užuominom, suprantamom anaiptol ne vaikučiams, o jau paaugusiems. Taip pat su linksmom išnašom: "sosiska" - tokia trumpa rusiško tipo dešrelė"; "ateistai - tai tokie žmonės, kurie ateina, pabūna ir išeina. Tačiau kai jie jau išeina, tada jie dažniausiai būna jau nebe ateistai, o išeistai". Vienas iš įdomesnių personažų, gaila, ne demoniškas, o smulkmeniškas - Liuciperis, angelas, Dievo nutrenktas žemėn; susilaužęs sparnus, jis nebegali pakilti, ir dėl to labai pyksta ant kitų. Pekla, kurią prižiūri Liuciperis, tradiciškai netvarkinga, ir nusidėjėliai ten patys sau katilus pasikūrena. Blogio sėkla mielai kuria pasakas, kuriose žmonės vagia ir žudo, o publika skaito ir…

Ir čia prasideda Tamsioji angelų pusė

Iš tiesų žmonės nėra blogi. Jei ką nors blogai daro - kaltas velnias. Nusidėjėliams reikia atleisti ir suprasti juos, juk per kančias į žvaigždes… Labai tradicinė moralė, ir itin keistai atrodanti tokioje knygoje. Nes vietomis angelai, vaizduojami ironiškai, kitur tampa tokiais katechetiškais šventeivomis, kad darosi nemalonu.

Štai pasaka apie Petriuką, kurią pradėjo Liuciperis, bet Gabrielius laiku įsikišo: Petriuko tėvas mušė savo žmoną ir vaikus. Vieną, Onutę, net negyvai užplumpino. Bet jis, pasirodo, niekuo dėtas. Tėvai, kurie muša vaikus, visiškai nekalti, ir jiems reikia atleisti, juk jie tokie nelaimingi, nes nemoka mylėti, ir, mušdami savo atžalas, iš tikrųjų baudžia save. O viskas prasidėjo nuo to, kad tėvelis pabendravo su bloga moteriške, ir toji jį apkrėtė velniu… Padaryti nieko negalima - visi skriaudžiamieji turi tik gailėtis vargšo despoto, melstis Dievuliui ir tikėtis, kad jis išvarys velnią iš jo širdies. Apskritai, visas nelaimes sugalvojo Viešpats, kad primintų žmonėms apie save (p. 55). Beje, Onutė danguje gerai jaučiasi ir nepyksta ant tėvelio; žodžiu, kuo geičiau pasiųsite vaikus į dangų, tuo labiau jie džiaugsis… Tiesa, kai kurie užsimano atgal į žemę (vaikų karalystė pernelyg priminė Meterlinko "Žydrąją paukštę") ir išprašo Dievo sugrįžti. Tada stebi per tam skirtą šulinį, kaip mylisi pasirinkti tėvai (nors iš iliustracijos neaišku, kas ten kam gali gimti po tokio sekso) ir reikiamą akimirką neria žemyn…

Trumpai tariant, teksto negalima pavadinti laisva, žaisminga Biblijos kanonų interpretacija, nes kai kas jame davatkiškiau, negu tradicinės Bažnyčios nuomonėje, tačiau kai kas - visai iš fantastikos srities. Beje, girdėjot, kad kunigų celibatą sugalvojo puolę angelai, t.y., velniai? Tai žinokit. Tiesą sakant, ant liežuvio sukasi terminas "falsifikacija".

Savotiškos ir "kertinės biblinės istorijos", - apie pasaulio, žmogaus sukūrimą, Nojų ir Dievo sūnų (kuris taip ir nepasirodo). Vietomis tiesiog perpasakojama supaprastinta Biblija, kitur ji taip perkurta, kad beveik šventvagyste dvelkia. Pvz., per vandenį ėjo ne šv. Petras, o… avytė. Netikėlis buvo ne Tomas, o… asiliukas. Dievas įpūtė žmogui dvasią per… antrą galą. Nesupraskite neteisingai, asmeniškai aš nelaikau Biblijos šventa knyga, bet norėtųsi iš autoriaus tam tikro apsisprendimo: ar bandai kurti savo angelų (ir likusio pasaulio) variantą, ar naudojiesi vientisa esančia moraline sistema, - nesakau, kad būtinai religine. Apskritai visi neatitikimai (pvz., viename skyriuje tvirtinama, kad laiką sugalvojo žmonės, o sekančiame jau pasakojama, jog Dievas sutvėrė dieną ir naktį (p. 63), t.y., laiko skaičiavimą; arba kai kur rašoma apie karmą, - kas tame krikšioniško?) nekristų į akis, būtų visai smagūs, jei kitur nebūtų taip didaktiškai deklaruojami geležinės katalikybės principai. Taip ir lieki nesupratęs - kur autorius buvo atviras? Kur maivėsi, o kur rašė "iš dūšios"?

Tačiau galbūt tai ne visiems turėtų trukdyti, ypač mažiems vaikams, kuriems tarsi ir skirta knyga, iliustruota jų bendraamžių piešiniais. Vargu ar jie priims tekstą kaip "vienintelę teisybę", kuria reikia įtikėti, tačiau jei pavojus yra - geriau juos supažindinti su šaltiniais… Ši problema būdinga postmodernistiniams kūriniams, kuriuose literatūriškai kraipoma tikrovė, ir kas pavojingiausia - ne visa, t.y., dalis jos pateikiama teisingai, ir pabandyk atsirinkti, kur yra kas.

Grįžkime prie malonių dalykų - jų šioje knygoje tikrai pakankamai. Prisijuokti yra iš ko, ir galima tik stebėtis autoriaus fantazija bei gebėjimu kurti nepaprastus nuotykius ir herojus iš netikėtos, šviežios medžiagos. Šiaip ar taip, tai originali tematika mūsų vaikų literatūroje, ir knygą verta paskaityti.

Ardžinaldo Pumpotaukšlio sugrįžimas

Apie A. Škėmos romaną "Balta drobulė" girdėjau tik dvi nuomones, ir jos yra visiškai priešingos: arba šis romanas laikomas genialiu kūriniu, vienu geriausiu lietuvių literatūroje, tapusiu kultiniu, arba visiška nesąmone, klejone, sukeltą baltų arklių karštinės. Pastarąjį vertinimą nemaža dalimi įtakoja tai, kad šiuo metu minėtas kūrinys įtrauktas į mokykloje nagrinėjamos literatūros sąrašą. Nenuostabu, kad mokiniams, kuriems skaitymas nėra mieliausias užsiėmimas, modernios literatūros (ne šių laikų, o ieškojimų pradžios, dabar vadinamos modernizmo klasika) pavyzdys nėra "saldainiukas".

Paprasčiausias romano "Balta drobulė" siužeto apibūdinimas būtų toks: nepilna lietuvio, dirbančio liftininku (keltuvininku), gyvenimo para. Romanas prasideda 15:54 ("šešios iki keturių popiet") ir baigiasi kitos dienos dvyliktą ("kelios minutės iki dvyliktos"). Lyg ir niekuo ypatingas darbas keltuve (A. Škėma vartoja šį žodį, nors man labiau tiktų "liftas"; beje, darbinis kūrinio pavadinimas buvo "Keltuvas"): durys atsidaro, durys užsidaro, aukštyn, žemyn, sustojam, judam ir vėl "up ir down, up ir down griežtai įrėmintoje erdvėje". Darbo monotonija suka Antano Garšvos (pagrindinis veikėjas; tiems, kas nežino) mintis ir natūraliai išsilieja "sąmonės srauto" rašymo technika: nuo keleivių, važiuojančių liftu, peršokama prie A. Garšvos minčių apie mylimąją Elena, nuo vaikystės prisiminimų, pateikiamų pirmojo asmens akimis, - prie trečiojo asmens vardu pasakojimo apie pagrindinio veikėjo praeitį (vaikystės nuotrupos, jaunystė Kaune, kova su bolševizmu, "perkeltųjų asmenų" ("dipukų") stovykla).

Literatūros kritikai romaną "Balta drobulė" laiko vienu įdomiausiu literatūros eksperimentu, mėginusiu lietuvių romaną išvesti į naujus kelius. Priešinimasis plaukimui pasroviui, šleikščiai romantiško, apsiseilėjusio tautiškumo propagavimo, dviveidiškumo kūryboje ir gyvenime demaskavimas ir maištas (nuo buitinio iki pasaulėžiūros) prieš juos, Dievo ieškojimas, bandymas suprasti savo laikmetį (XX a. pirma pusė), kūrybos ir kančios, meilės ir pasiaukojimo prasmė atsiskleidžia per pagrindinio romano veikėjo - absurdo žmogaus - likimą. A. Camus, S. P. Sartre'o, E. O'Neill'o, S. Beckett'o, C. G. Jung'o, A. Rimbaud, F. Kafkos paveiktas A. Škėma bandė išdėstyti ir savo požiūrį į žmogaus, tautos, žmonijos likimą. Paprastai šie žodžiai skamba lėkštai bei nuvalkiotai ir retai pasitaiko išimčių - nebent gero rašytojo, turinčio ką pasakyti, kūriniuose. A. Škėmos "Balta drobulė" ir yra tokia išimtis.

Knygoje rasite ir daug skambių, ir šiek tiek padėvėtų frazių ("Kiekviena karta išgyvena savo karą; Meilė stipresnė už mirtį. Mirtis stipresnė už meilę", "Poezija - reikli merga. Ji nemėgsta ir kombinatorių, ir impotentų"), taip pat autoriui įtaką padariusių filosofų minčių (pavyzdžiui, Schopenhauer'io: "Mes esame nelaimingi vieni, ir mes nelaimingi bendruomenėje; vedę ir nevedę; mes lyg ežiai, besiburią šilumai, mums nepatogu, kai mes sugrūsti, ir mes dar nelaimingesni išsiskyrę; optimizmas yra karti pajuoka iš žmogaus sielvarto; gyvenimas - blogis, nes gyvenimas - karas; kuo tobulesnis organizmas, tuo tobulesnis kentėjimas; istorijos motto: eadem sed aliter; aukščiau nei sąmoningas intelektas - sąmoninga ar nesąmoninga valia; kūnas yra valios produktas."). Tačiau romane nestinga ir netikėtų, gražių, ironiškų (komplimentus įrašyti savo nuožiūra) pastebėjimų:

"Tuoj pat pažinsi europietį", tarė kartą maloni senutė. "Europiečiai skaito knygas."; "Atvažiuoju mėlynu autobusu. Gerai, kad jis mėlynas. Tai vilties ženklas."; "užuolaidos - išsprendžiamumo simbolis"; "Tu stengies būti ironiškas. Ironija priklauso patalogijai. Matei medžius, apaugusius šungrybiais? Jie ironiški. Bet ar jie sveiki?" .

Vienintelis dalykas, kuris erzina (arba linksmina, jeigu esi geresnės nuotaikos), tai A. Škėmos žodynas. 1954 m. (tais metais baigtas kūrinys, nors pirmą kartą publikuotas tik 1958 m.) JAV išleistame romane gal ir nekliuvo žodžiai taksis (taksi, o ne šuva), bliūzelė, dangorėžis, tačiau 1994-2000 m. leidimuose norėtųsi skaityti norminės leksikos žodžius. Autentika yra geras dalykas, bet kalbos kultūra irgi reikalinga.

P.S. Ir dar: "prisiminkime, kad A. Škėma pagrindinius savo veikalus parašė dar tada, kai pačių amerikiečių literatūroje nebuvo pasirodę publicistiniai ir meniniai "nuogo žmogaus" manifestai, kurių publikacijos virsdavo savotiškomis "literatūrinėmis bombomis", nei Dž. Boldvino "Kitos šalies", nei F. Roto "Portnojaus skundo", nei Dž. Keruako "Kelyje", nei didžiumos bitnikų prozos. Jei tokioj situacijoj A. Škėma būtų rašęs angliškai ir nebūtų laukęs savo knygų išleidimo po keletą metų, ne vienas jo kūrinys būtų buvęs ne tik pirmųjų anticenzūrinių kregždžių tarpe, bet ir savo stilistine, menine, eksperimentine dvasia būtų tapęs pirmeiviu ne vien amerikiečių, bet ir pasaulinėje prozoje" . Galiu pasirašyti po kiekvienu šiuo A. Bučio žodžiu.

Lietuviškas egzistencializmas

Būsiu įžūlus: yra du autoriai, dėl kurių tikrai verta skaityti kultūrinį savaitraštį "Šiaurės Atėnai" - tai Gintaras Beresnevičius ir Gintarė Adomaitytė (ar gi ne simptomiška - Gintaras ir Gintarė?). Na, po teisybei, bent jau aš dėl šių žmonių tekstų jį skaitau… Apie Gintarą Beresnevičių ir jo kūrinius jūs galite pasiskaityti čia, čia ir čia, o štai Gintarė Adomaitytė… O! Kiek aš atiduočiau, jeigu sugebėčiau TAIP rašyti! Todėl, kai knygų mugėje užtikau Gintarės Adomaitytės knygelę (labai gražiai išleistą, beveik kaip koks klasikos veikaliukas) "Šokis ant stalo" - argi galėjau praeiti pro šalį? Juk tam čia ir atėjau - "Brauksiu ranka per knygų nugarėles, kaip braukia du žmonės (įsi)(pasi)mylėję vienas kitam per stuburą. Rasiu savą" (p. 34 , "(Įsi)(pasi)mylėti"). Ir radau. Tokią savą, tokią svarbią, kad jau nesiskiriu kelis mėnesius…

Nežinau, ar taip turėtų atrodyti idealūs esė - apie viską ir, matyt, apie nieką iki galo. Skaitomos nuo bet kurio pastraipos ar sakinio. Dvelkiančios tuo, ką italai labai gražiai vadina azzura malinconia ("žydrasis liūdesys') - ne persmelktos, ne alsuojančios, ne graudinančios, o būtent dvelkiančios. Ir dar - kažkur už kadro raginančios kaip P. Weiro "Mirusių poetų draugijoje" - "Carpe diem! CARPE DIEM!" Atrodo, kad autorė gaudo trupančias akimirkas iš dabarties, praeities, vaikystės, savų ir svetimų gyvenimų - ir jas lipdo. It apsiuva savo namelį - kartais net akimis liesti nejauku, taip atrodo čia viskas paprasta ir tuo pačiu išmintinga. "Jūs vaikų rašytoja? - nerimo jis. - O vaikas netipinis. Gal pabūtumėt valandą?" Vaikų rašytoja, rašytojas… Lyg rašytum ne knygas, ne tekstus. Rašytum vaikus. <…> Jei šautų man rašyti erotinius tekstus, jei tapčiau žurnalo meilės skyrelio autore, ar kviestų mane į svečius naktį: - Susiklostė netipinė meilės situacija. Gal prisidėsite?" (p. 87-88 , "Be šeimos")

Žvėrynas. Žirmūnai. Šiaurės miestelis. Antakalnis. Nemenčinės sodai. Alytus. Pabradė. Upės. Ežerai. "Šiaurės Atėnai". Bohema. Jurgis Kunčinas. Truputis biografijų. Truputis fotografijų. Sovietmetis. Netgi XIX amžius… - pamišėliškas kaleidoskopas, kuris, įtariu, daugeliu atveju tiesiog erzintų. Ir dar turėtų erzinti tas atsivėrimas skaitytojui - kuris turbūt ir lėmė pavadinimą "Šokis ant stalo". Nors pats pavadinimą atnešančios esė epizodas atrodo kiek kitaip - " Gausus kaimiškas stalas. Nebrendilos studentai. Subrendusios moterys.

- Įsivaizduoji, jos tokios valdingos, - pasakoja man Kauno politechnikos instituto absolventas, - kad įkaušusios negali neišsirengti. Jos lipa ant stalo. Ir šoka.

Įsivaizduoju ir tik. Dievas mato, ir draugai paliudys: ne davatka aš, ne leipstanti mimoza, o… Niekada nemačiau: ant stalo šoka moteris. " (p. 119 , "Šokis ant stalo").

Ilgainiui tampa įdomu - o kiek eseistiškasis ir tikrasis autorės "aš" atitinka? Kuris iš tų "aš" nesikuklina kartu su nuoga kolūkio pirmininke šokti ant stalo, o kuris - niekada nematė ant stalo šokančios moters? Tačiau į šį klausimą skaitytojui atsakyti sunku. Nes tekstuose labai daug atvirumo, netgi intymumo. Rodos, su tavimi pasidalinama viskuo - betarpiškai, tiesiai, net šiek tiek begėdiškai. Ir nejaugi visą tą netikėtą artumą reiktų nurašyti kažkokiam dar nuo mokyklinių rašinių nekenčiamam "lyriniam herojui"?

Visada nepiktai pavydžiu žmonėms, randantiems tiek daug paprastoje kasdienybėje - parkuose ar miesteliuose turintiems "savo" maumedžius, pušis, net ir "blokiniuose" arba gražiau - "miegamuosiuose rajonuose" randantiems slaptus, tik jų vienų takus. Tiems, mašinas, televiziją ir kompiuterius išmainantiems į pasivaikščiojimą Cedrono šlaitais (ei, vilniečiai - ar žinote, kur šis upelis?!), reginčius ne tik naujuosius, bet ir senuosius Užupio angelus, kai šiems nukrenta sparnai. Jie - tarytumei iš kitos, apdovanotosios genties. Jie pastabūs, įžvalgūs - gal man net į galvą neateitų: "Kartą, tolimoje kelionėje, ekspedicijoje palei Baikalą, spėliojome apie du žmones: pora jie ar ne pora? Tie santūrūs žemaičiai niekuo neišsidavė… Bet kai ji upėje Zimoje, šaltesnėje už šaltą, tikrai Zimoje - žiemoje, niūrią vasaros dieną skalbė jo marškinius, tai?" (p. 109 , "Skalbėja") Aišku, ir jiems nutinka, sumaišo kur "Laumės mėnuo", o kur - "Laumės akmuo", net ir gerą žodį tardami…

Tad, jeigu norite pasivaikščioti po kito žmogaus pasaulį, kai jus paslaugiai įleidžia ir sutinka pavedžioti - mėginkite skaityti. Negaliu užtikrinti, kad tai patiks - galbūt jūsų gentis dar kita, pvz., "pliažinių", apie šią labai nedraugiškai atsiliepta 63 puslapyje, o gal jums visiškai dzin, ką beveikia kaimo mokytojai ir kokius romanus moterys neša į kaimų bibliotekas, pagaliau - ar mėnulyje žemiena galėtų mėnesieną atstoti? Svetimas gyvenimas - jis visada šiek tiek bauginantis. Ir viliojantis. Tarsi žvilgsnis pro pionierių stovyklos dušo sienos plyšį.

Dėmesys. Viliojimas. Laiškas. Šokis (p.72)

Negaliu tiksliai pasakyti, kokio žanro ši knyga. Greičiausiai priskirtina prie istorinių, nes čia dėstomi istoriniai faktai. Tačiau tai nėra istorinė knyga, tik statistika. Ir tai labai kraupi statistika - kiek kokiame kare buvo žuvusių. Nuo pirmo iki paskutinio puslapio pateikiami skaičiai - kartais apytiksliai (kai kalba eina apie antikos, viduramžių laikus) ir pakankamai tikslūs, kai kalbama apie Pirmą ar Antrą pasaulinį karą. Kad žmonės tarpusavyje kariavo nuo pat civilizacijos aušros, manau, kiekvienam aišku. Perskaičius šią nedidelę knygutę (tik 122 puslapiai), galima geriau suvokti, kiek žmonių gyvybių buvo paaukota šalių, valdovų nesutarimuose, religiniuose ir pasauliniuose karuose. Skaičiai pritrenkiantys, skaitant nenorom gali pagalvoti, kaip žmonės išvis sugebėjo išlikti, kai mūšio laukuose jų likdavo dešimtimis tūkstančių. Tačiau mūsų padermė, atleiskit už tokį išsireiškimą, pakankamai "visli" ir tūkstančiams padėjusių galvas kare tekdavo tūkstančiai naujagimių.

Dar viena mintis, kilusi skaitant šią knygą, - kai XX a. antroje pusėje ryškiai sumažėjo karinių konfliktų, Žemėje įvyko žmonijos demografinis sprogimas - per keliasdešimt metų žmonių skaičius mūsų planetoje beveik padvigubėjo.

Kažką išmąstyti apie šią knygą sunku, labai jau ji specifinė. Turėtų sudominti kiekvieną, kuris domisi militaristine istorija. Tuo labiau, kad autorius, surinkęs gausią medžiagą, nepasididžiuoja ir pamini šaltinius, kuriais remiantis pateikiami karų aukų skaičiai. Į karų istoriją, jų priežastis ir pasekmes čia nesigilinama, tik kai kur trumpai paaiškinama, kokia buvo vieno ar kito konflikto priežastis.

Kam skirta ši knyga? Dar sunkiau pasakyti, greičiausiai visiems, kad padėtų suvokti, koks baisus būna karas ir jo sukelti padariniai.

O kad galėtume visi pasibaisėti karu, žemiau - keletas skaičių iš knygos:

Per 5500 žmonijos istorijos metų Žemėje įvyko daugiau kaip 14500 karų.

Iki XX amžiaus pradžios karuose žuvo 5 000 000 000 žmonių.

Vien tik pirmoje XX šimtmečio pusėje karuose gyvybės neteko apie 60 000 000 Europos gyventojų. Tai - daugiau, negu per visus 1600-1900 metų laikotarpio karus.

Antrame pasauliniame kare TSRS aukų skaičius - apie 20 000 000.

Tarp dviejų milijonų Antrojo pasaulinio karo metu žuvusių civilių Vokietijos gyventojų apie 50 procentų buvo moterys.

Tebūnie taika!

"Juko Akitą valdė dvi aistros.

Haiku.

Ir sniegas.

Haiku - japonų literatūros žanras. Tai trumpas eilėraštis, kurį sudaro trys eilutės ir septyniolika skiemenų. Nė vienu daugiau.

Sniegas - tai eilėraštis. Eilėraštis, krintantis iš debesų baltomis lengvomis snaigėmis. Šis eilėraštis nusileidžia iš dangaus lūpų, iš Dievo rankos." (11 p.)

Šią apžvalgą rašė du žmonės. Geroji skaitytoja. Ir Bumbeklis.

Apžvalga - grafomanijos pavyzdys. Tai trumpas rašinėlis, kurį sudaro 84 eilutės ir 658 žodžiai. Nė vienu daugiau.

Knyga - tai sniegas. Lapai, kaip krintančios iš debesų baltos snaigės. Šis sniegas leidžiasi iš M. Fermine lūpų.

Pavasaris. Pažliugęs ir purvinas sniegas atskleidžia per žiemą mestas šiukšles ir gyvūnų išmatas. Euforija dingsta, kai įlipi į šūdą.

Žavinga knyga. Ir nereikia jos lyginti su A. Baricco romanu "Šilkas".

Nevykęs A. Baricco romano "Šilkas" sekimas. Viename romane prancūzas keliauja į Japoniją ir suranda savo meilę, kitame - japonas sutinka savo meilę, atvykusią iš Prancūzijos. Vieno trumpiausią skyrių sudaro 18 žodžių ("Kelyje jokio garso, tik tyla. Ir berniuko kūnas ant žemės. Ir klūpantis vyras. Kol užges paskutinis dienos blyksnis", 49 skyrius), kito - 11 ("Ji buvo lyno akrobatė, ir jos gyvenimas ėjo viena linija. Tiesia.", 27 skyrius). Viename pasikartojimai (apie kelionę per Europą ir Aziją į Japoniją atgabenti šilkverpių vikšrų) skamba kaip magiškas užkeikimas, o kitame tėra tik skurdaus žodyno įrodymas („Juko pasislėpė po atsikišusia uola, užuovėjoje, ir čia, persmelktas šalčio, visiškai išsekęs, vienui vienas tirštoje tamsoje, vienui vienas giliame sniege, vienui vienas vienatvės svaigulyje, vienui vienas tyloje ir begalę kartų turėjęs mirti iš šalčio, bado, nuovargio, apmaudo ir nuobodulio, vis dėlto išgyveno“, 39 p.). Viename – taupūs ir reikalingi žodžiai, kitame – logikos ir stiliaus klaidos: „Ji pašaipiai šyptelėjo, ir jos juokas it trelė pakilo į orą“ (36 p.).

 

"- Poezija - ne amatas. Tai pramoga. Eilėraštis - tekantis vanduo. Nelyginant ši upė.

Juko nukreipė žvilgsnį į tyliai sruvenantį vandenį. Tada atsisuko į tėvą ir pasakė:

- Aš tą ir noriu daryti. Noriu išmokti stebėti, kaip bėga laikas." (14 p.)

Aš irgi noriu, kad rašymas būtų ne verslas, o poreikis. Poreikis pasakyti ką nors gražaus, reikšminga. Knyga gali būti skirta ir pramogai. Bet ne savęs ir skaitytojų apgaudinėjimui.

1884 metais, kai Juko sukako septyniolika metų, jis turėjo rinktis, kuriuo keliu toliau pasuks: kaip dauguma Akitų šeimos kartų, taps dvasininku arba karininku. Tačiau jaunasis Juko nepakluso šiai tradicijai ir pranešė tėvui tapsiantis poetu. Tėvas, pasirinkęs dvasininko kelią, sūnaus apsisprendimui nepritarė.

Nežinau, kokią profesiją M. Fermine buvo numatęs tėvas, tačiau šio prancūzo sprendimui rašyti knygas aš irgi nepritariu.

Jausmas, lyg prancūzas rašytų haiku: netikra, profaniška, nuobodu.

Vis dėlto Juko pasirenka poeto kelią, ir pradeda rašyti haiku. Visi jo haiku apie vieną dalyką - sniegą, nes jame telpa viskas: eilėraštis, kaligrafija, tapyba, šokis bei muzika. Nors jaunojo poeto kūriniai nuostabūs, tačiau juose trūksta spalvų - čia vyrauja vien balta. Todėl vieną dieną Juko iškeliauja pas garsųjį mokytoją Suseki, iš kurio tikisi išmokti spalvų meno.

Sniegas man padarė didesnį įspūdį P. Høeg romane "Panelės Smilos sniego jausmas". Šiaurės tautos sniegui apibūdinti turi dešimtis žodžių, o ne vieną, kuris nuolat vartojamas M. Fermine romane. Nuolatinis islandų, grenlandų buvimas šalia, ant, po ir su sniegu prieš suvaidintą įsijautimą ir dirbtinę meilę.

"Sniegas turi penkis pagrindinius požymius.

Jis baltas.

Jis sustingdo gamtą ir ją saugo.

Jis keičiasi be perstogės.

Jis pasižymi slidžiu paviršiumi.

Jis pavirsta vandeniu." (22 p.)

"Kai Juko apie tai papasakojo tėvui, šis įžvelgė tik neigiamus bruožus." (22 p.). Aš knygoje irgi matau tik trūkumus.

Sidabrinis viršelių vidus kaip ledas atspindi priešingame puslapyje esančius žodžius.

Pigus, blizgantis iš išorės, greit sudylantis viršelis puikiai atspindi ir knygos vidų.

Haiku - tai poetinė fotografija. "Sniegas" - lyg fotoaparato blykstė: tik prisėdai ir jau perskaitęs.

Vienintelis šio romano privalumas yra tai, kad norėdamas rasti epigrafą apžvalgai, perskaičiau krūvą haiku. Tinkamiausias pasirodė šis (autorius - Seiši Jamaguči):

Šilkas 2. Visi tęsinio trūkumai.

Kaip jums patiktų štai toks telefono skambutis:

"- Pone [įsirašykite savo vardą], ar žinote savo kepenų skonį? Nes misteris Vandemaras pažadėjo jas išpjauti ir sukišti į tamstos burną, dar prieš perpjaudamas jūsų nelaimingą gerklę…"

Aišku, kiekvienas savisaugos instinkto nepraradęs žmogus apie tokį pokalbį praneštų policijai ir pasistengtų kuo greičiau pasislėpti. Tą norėjo padaryti ir Ričardas Mayhew, tačiau… "Pavojaus telefono" operatorė nenorėjo su juo kalbėtis, taksi gatvėje - sustoti, o visi kiti, net ir užkalbinti, kažkodėl jo nesugebėdavo pastebėti ar prisiminti. Negana to, darbe jis pasirodė nebedirbąs, į nuomojamą butą atsitrenkė šeimininkas su naujais nuomininkais, o sužadėtinė pasiuntė velniop…

Ir visa ši netikėtumų serija prasidėjo nuo tos akimirkos, kai Ričardas išdrįso pagelbėti sužeistai merginai, nukritusiai jam po kojų. Žinoma, malonu, kai merginos krenta po kojų, bet šioji buvo nejuokais sužeista ir dar atsiradusi labai netinkamu laiku - beskubant į vakarienę su misteriu Stocktonu, Ričardo sužadėtinės bosu… Ką daryti? Atrodo, dabar laukia vienas kelias - susirasti priglaustą keistą merginą ir pamėginti atgauti ramų buvusį gyvenimą. Taigi, laukia kelias į Londoną apačioje, paslaptingą, pavojingą pasaulį, į kurį žmonės kai kada įkrinta pro tikrovės plyšius…

Knygos nugarėlėje "Neverwhere" išvadinta "Modernia "Alisa stebuklų šalyje"". Neapsigaukite, tai - tik reklaminis triukas. N. Gaimanas tikrai nepateiks jokių sudėtingų šaradų, siurrealizmo ar absurdeskų, prie kurių suks galvas ištisos ateinančios kartos. Jis tiesiog pasiūlys gerą, meistriškai parašytą, vaizdingą ir truputį šiurpų fantasy beveik detektyvą apie "paralelinį" Londoną ir jo gyventojus.

Taigi, nieko sudėtingo, gilių filosofinių parabolių, paslaptingų klodų - tiesiog gausiai putojantis fantazijos kokteilis, žaismas žodžiais ir pavadinimais. Ir kokie veikėjai! Bjaurūs iki neįmanomumo, pabrėžtinai nesveikos psichikos, šiurpūs žudikai Mr. Croup ir Mr. Vandemar, realistiškai nepakenčiama sužadėtinė Džesika, paslaptingasis markizas de Karabasas, Kalbantys su žiurkėmis, Tamsieji vienuoliai, Medžiotoja, svajojanti apie Londono žvėrį, Lamijos, gražusis Angelas Islingtonas, paukščių savininkas Old Bayley's, gyvenamąja vieta primenantis J. Jarmuscho šunį-vaiduoklį… Visur pavojus, išdavystė, kraujas, baisybės! Viskas nupiešiama taip, kad ilgam, labai ilgam įsminga į atmintį ir dar sapnuojasi - ne naktį ir ne dvi. Turbūt ne veltui N. Gaimanas pirmiausia plunksną miklino su grafinėmis novelėmis "Sandman"…

Ir iš viso, "sufantazinti" realybę, o ne ištisai sugalvoti naujus pasaulius - turėtų būti sunkiau, nes negali dirbti su tabula rasa pasauliu, reikia ieškoti magijos paprastai pilkoje kasdienybėje, kiekviename žodyje, paslaptingose vietose. Tad fantastišku tampa įspėjimas "Atsargiai, kraštas!", tai, kas dedasi tamsiuose, tuščiuose metro vagonuose, o ką jau bekalbėti apie požemius, milžiniškas Londono kloakas ir Piemenų mišką...

Vos perskaičius buvo vos vienas priekaištas - kodėl visas siužetas toks taisyklingas? Kodėl siužeto posūkiai visą laiką "savo vietoje", kodėl veikėjai pakankamai vienpusiški, kodėl netikėtumai atrodo tarsi mechaniški? Kitaip tariant - kodėl įspūdis, kad viskas parašyta tarsi pagal vadovėlį? Vėliau išsiaiškinau, kad "Neverwhere" pirmiausia buvo BBC serialas, kuriam scenarijų rašė N. Gaimanas, vėliau jį pavertė romanu. Tad šį "netobulumą" nurašykite serialo specifikai. Beje, savo puslapyje autorius pažadėjo parašyti ir antrąjį šio "pasaulio" romaną, kuris tikriausiai vadinsis "Septynios seserys". Lauksim!

P.S. Kai kam "Neverwhere" iš karto asocijavosi su S. Lukjanenko "Sargybų" trilogija. Ir iš tiesų, abi knygas būtų galima priskirti prie požanrio "šiuolaikinė fantasy", tačiau, mano manymu, britas kolegą rusą paliko toli toli, taip toli, kaip toli yra post-pre-totalitarinė Maskva nuo postmoderniai tradicinio Londono.

Atsargiai, kraštas!

"Paprastas būdas - nuodai, tarė sau Dženkinsas. Labai paprastas.

Tik čia neapsieisi be chemijos, o chemijos Šunys nežino.

Tik neapsieisi be žudynių, o žudynių nebėra.

Netgi blusų nieks neliečia, nors blusos nežmoniškai kamuoja Šunis. Netgi skruzdėlių… nors skruzdėlės ketina atimti iš žvėrių jų gimtąjį pasaulį."

Atrodo, atominio karo grėsmė šiais laikais didesnė, nei tada, kai dvi priešiškos supervalstybės, suprasdamos, kad vienos agresyvumas sukels žiaurų atsaką, laikė "pažabotas" savo bombas. Tačiau mes nebegyvename nuolat to laukdami ir bijodami. Po Antrojo pasaulinio karo situacija buvo kita. Ką tik išgyvenę neturintį lygių naikinimo penkmetį, žmonės baimę jautė labai aiškiai. Nuolatinę. Ta atmosfera darė nemažą įtaką ir K.D.Saimeko romanui, nors kai kurios jo dalys parašytos dar prieš Hirosimą ir Nagasakį. Autorius būtent karą vadina priežastimi, kodėl sugriuvo jo iliuzijos apie žmonijos gebėjimą sugyventi taikiai. "Miestas" buvo sukurtas ne kaip protestas (kokia nauda iš protestų?), tai buvo fantastinio pasaulio, galinčio pasipriešinti realiam pasauliui, ieškojimas." , sako autorius vienoje pratarmėje. Ir praėjus ne vieneriems metams po "Miesto" pasirodymo, skaitytojai vis dar laikė "Miestą" geriausiu ar beveik geriausiu K.D.Saimeko kūriniu, nors, jo paties nuomone, buvo parašyta ir vertesnių. Tai liudija, kad žmonės jaučia giluminį jo aktualumą, nors su technika neketina skirtis. "Mes sudievinome mašinas; kažkuria prasme pardavėme joms savo sielas" , teigia rašytojas. Šiame romane matome, kaip žmogus palaipsniui užleidžia vietą tauresnėms būtybėms, naujai civilizacijai. Šunims.

Viskas prasidėjo nuo to, kad atgyveno miestai. Šunų komentatoriai, po daugelio amžių nagrinėsiantys sakmes, iš kurių susideda ciklas, tikri, kad tokio dalyko kaip miestas išvis būti negali. "Joks padaras su didžiai išvystyta nervų sistema, be kurios nesukursi kultūros, negalėtų išgyventi tokioje kamšatyje. <…> toksai bandymas baigtųsi masinėmis neurozėmis, kurios greitu laiku pražudytų pastačiusią miestą civilizaciją" . ( 8 p.) Rašytojas labai aiškiai išsako savo požiūrį į miestą kaipo tokį: jo manymu, tai anachronizmas, kurio laikas atsikratyti. Tipiškas šiuolaikinis miestas - tai tviskantis centras, apsuptas besiplečiančių getų rajonų. Miestų reikšmė, anot jo, nyksta greitėjant transporto ir komunikacijos priemonėms, nykstant užpuolimo grėsmei (kita vertus, priešui būtent į miestą taikytis lengviausia, o jo gatvėse dažnai pavojingiau, nei laukų platybėse ar miškuose), atsirandant galimybei verslo reikalus tvarkyti neišeinant iš namų. Žemės ūkis apmiršta, žmonėms sukūrus hidroponines maisto gamybos sistemas. Žemė bedieviškai atpinga. Visi keliasi į vienkiemius kartu su savo šeimomis ir šeimos robotais. Ir stato sodybas, kurios taps tikraisiais namais visoms ateinančioms giminės kartoms.

Idilė, Saimeko kuriama nekreipiant dėmesio į galimus prieštaravimus. Tai vienas iš labiausiai man kliuvusių bruožų šiame romane: kone visi žmonės labai panašūs, jų tikslai ir pomėgiai atitinka vidurkį, o išimtys yra bemaž anormalios ir galų gale vis tiek nuslopsta. Ar tikrai 99,9 procentai žmonių išsikeltų iš miestų į kaimus… ne, ne kaimus, į neliestas teritorijas, nors ir turėtų jose visus patogumus? Argi visi tikrai tokie vienodi?.. Galų gale paaiškėja, kad gavę laisvę nuo kamšaties, žmonės kartu įgyja ir nelaisvę: jie vis mažiau naudojasi tomis išgirtomis transporto priemonėmis, vis rečiau išeina iš namų (kaip susiranda por a s - gamtos mįslė), dauguma jų suserga agorafobija, atviros svetimos vietos baime. Džeromas A.Vebsteris dėl to nesugeba išgelbėti savo draugo, patekusio į bėdą, ir visi jo palikuonys nešiojasi šią gėdos žymę. Pasakojimas ir toliau sukasi apie Vebsterių giminę. Praėjus šimtams metų Šunys visus išlikusius žmones ims vadinti vebsteriais.

Bet iki to laiko dar daug kas nutiks. Nuošaliose vietose apsigyvens mutantai - labai protingi, bet visiškai neturintys atsakomybės, visuomeniškumo jausmo. Skruzdėlėms bus pasiūlytas ratas. Vienas iš Vebsterių ims mokyti šunis kalbėti, padedamas roboto Dženkinso, įdomiausio romano personažo. Jupiteryje bus atrasta gyvybės forma, kurios pavidalą priėmęs žmogus pajus tokią gyvenimo pilnatvę, kad nepajėgs jai atsispirti. Palikti robotai kurs mašininę civilizaciją, o Šunys kurs savąją, paremtą principu "Nežudyk", ir mokys laukinius žvėris kalbėti, mąstyti ir būti draugiškiems. Žmonės nyks, skris į Jupiterį, grims į miegą, nebereikalingi sau patiems, reikalingi, bet pavojingi Šunims. Kadangi žmogaus prigimtis verčia jį nieko panašaus nemačiusį, neturintį poreikio medžioti, vis tiek kurti žudymo įrankius. K.D.Saimeko nuomone, toks žmonijos kelias yra ydingas ir išrautinas su šaknimis. Jis nei žmogui, nei kitam nors kiek protingam gyvūnai nepripažįsta teisės žudyti. Net jei tas kitas padaras grasina užgrobti tavo teritorijas, tavo tėvynę. Atsitraukimo kelias čia vaizduojamas kaip teisingas, nors tikrojo pergalės džiaugsmo nebus.

Romanas dedikuotas "Viesului, kuris buvo vardu Natanielis". Tai - škotų terjeras, gyvenęs rašytojo šeimoje 15 metų. Meile šunims, tikėjimu jų gerumu "Miestas" tiesiog alsuoja. O žmogus? Ar iš viso buvo tokia esybė, nenuosekli, nervinga, pasimetusi, nevertinanti pastovumo ir neįsivaizduojanti, ką pajutę šunys staiga ima kaukti naktimis?…

Penktasis įsakymas

Daugeliui mūsų Norbertas Vėlius yra visų pirma lietuvių mitologijos rinkėjas ir tyrinėtojas. Tačiau šioje knygoje surinktos jo paties parašytos pasakos. Aišku, be lietuvių mitologijos neapsieita, bet šiaip tai miestietiškos, šiuolaikinės istorijos. Pagrindinė pasakų herojė, mergaitė Rūta, su stebuklų pasauliu susipažįsta kieme, miške, pas gimines kaime ar naktį užkopus į Gedimino kalną. Arba susapnavus, kad užkopė, ryškios ribos tarp realybės ir fantazijos dažnai nėra.

Kai kurie motyvai atrodo girdėti, tarkim, maži žmogeliukai, gyvenantys po rožių krūmu sode - tarsi iš A.Lindgren apsakymų. Kiti pakankamai originalūs. Žiauroka istorija apie snaigių tėvą ir valdovą Šaltį, kuris, rodydamas savo galias Rūtelei, sušaldo mažą katinėlį: "katinėlis keberiokšt, timpt timpt kojytėmis, ir bematant sustingo. Sustingęs kaip medžiai apsitraukė baltu gražiu drabužėliu. Rūtelė nesuprato - gailėtis katinėlio ar džiaugtis jo naujais drabužėliais". Gerai, kad dėdės Mataušo, girto tysančio patvory, nespėjo "papuošti" naujais rūbais tas rūpestingasis tėvelis Šaltis, Rūtelė sustabdė… Pasakose susipažįstam ir su miškų karalaičiu, ir su palėpėje gyvenančiais kaukučiais. Tačiau veikėjai nėra aiškiai mitologizuojami, nepririšami prie įprastų įvaizdžių: kaukučiai štai anuomet gyvenę požeminėj pily, kaip kokie nykštukai, ir valdė juos karalius su karaliene. Saulės ir mėnulio spinduliai ten vos vos prasiskverbdavo, todėl visi požeminiai kaukučiai turėjo lazdeles su šviečiančiais rutuliukais.

Nepamirštamas ir kasdienis gyvenimas, Rūtelės santykiai su tėvais, kitais vaikais, nors psichologinės dramos iš to nedaromos. Keletas štrichų, ir situacija darosi aiški, lyg ne taip toli būtum nukeliavęs nuo tų laikų, kai suaugusius būdavo taip sudėtinga suprasti. O jiems - tavo fantazijas ir klausimus.

Timpt timpt kojytėmis...

Iš karto susitariame dėl dviejų dalykų. Pirma, bet koks knygos pristatymas, apžvelgimas ar aptarimas, kai kartu minimi ir autoriaus gyvenimo faktai, įtakoja skaitančiojo požiūrį į patį kūrinį, todėl jeigu autorius buvo niekšas arba jo mintys vienu ar kitu svarbiu klausimu priešingos jūsiškėms, gali būti, kad ir nuomonė apie šio autoriaus kūrybą susidarys neigiama. Arba kitas variantas - kūrėjui gyvenime labai nesisekė, jis buvo skurdžius ir šiaip nelaimėlis. Gailestis nevalingai gali pakelti kūrybos vertę jūsų akyse: toks vargšelis, o kaip puikiai rašė... Bet kūryba turėtų būti vertinama nepriklausomai nuo kūrėjo gyvenimo, požiūrių ar įsitikinimų: viską, ką norėjo autorius pasakyti savo rašliava, tą ir pasakė - išėjusi į pasaulį knyga pradeda savo gyvenimą. Todėl mane nervina, kai naujų kūrinių pristatymuose kalbama ne apie knygas, o rašytojo pasiekimus (nesėkmes) gyvenime.

Antra. Kadangi dauguma jūsų jau senai esate perskaitę V. Haufo pasakas arba matę jų ekranizacijas ir susidarę tvirtą nuomonę apie jas, todėl neatsitiks nieko baisaus, jeigu šį bei tą sužinosite ir apie autorių, kūrusį tokius šedevrus. Taigi pradedam!

Kai kalbama apie pasakotojus, pasakų kūrėjus ar liaudies pasakojamosios kūrybos rinkėjus, visada įsivaizduoju pagyvenusius geraširdžius vyrus ir moteris, mokančius paporinti ir prikaustyti aplinkinių dėmesį liežuvio miklumu. Žinau, kad tai nebūtinai tiesa, bet prieš akis pirmiausia iškyla brolių Grimų ir J. Basanavičiaus portretų mišinys (pastarojo barzda puikiai tinka ir kai kuriems pasakų veikėjams!). Vaizduotė moterims barzdų neklijuoja, bet irgi netapo "amžinai 25-erių" išvaizdos (mano matytose A. Lindgren nuotraukose jai ne mažiau dukart tiek). Todėl labai nustebau, susidūręs su V Haufo biografija. Pirmiausiai įspūdį padarė tai, kad jis pats kūrė pasakas, o ne jas rinko. Antra žinia, privertusi atsisėsti, buvo apie autoriaus amžių - V. Haufas mirė nesulaukęs 25-erių!

W. Haufas, gimęs 1802 m. Štutgarte, nuo vaikystės buvo puikus pasakotojas: brolių Grimų, F. Šilerio, J. V. Getės, V. Skoto kūryba, škotų, prancūzų, vokiečių legendos bei padavimai ir berniuko fantazija kurdavo tokias istorijas, kad jaunajam Vilhelmui vakarais šeimos rate baigus vieną kūrinį, jaunesnės seserys tuoj reikalaudavo kito. Vilhelmas niekada neprieštaravo ir pasakojo, pasakojo... Jo troškimas buvo tapti vokiškuoju Valteriu Skotu. Šį vardą ir literatūrinę šlovę V. Haufui atnešė romanas "Lichtenšteinas" (1826 m.), kuris laikomas vienu geriausiu vokiečių istorinio romano pavyzdžiu. Knyga padarė tokį įspūdį, kad grafas Vilhelmas Viurtembergietis (Wilhelm von Württemberg, vėliau tapęs hercogu Wilhelm von Urach) 1840 m. Baden-Viurtemberge pastatė tokią pačią pilį, kokią V. Haufas aprašė minėtame romane. Va čia tai žodžio galia ir paminklas fantazijai bei meistriškumui!

Nors V. Haufo kūrybą sudaro 36 tomai (primenu, kad jis mirė 25-erių metų) įvairios literatūros (novelės, romanai, satyros), tačiau ateinančioms kartoms ji pirmiausia liko nuostabių pasakų autoriumi. Pirmasis pasakų rinkinys "Karavanas" išėjo 1826 m., "Aleksandrijos Šeikas ir jo vergai" - 1827 m., trečiasis ("Špesarto smuklė") - 1828 m. Pastarajame yra ir pasaka "Šaltoji širdis", davusi pavadinimą lietuviškam V. Haufo pasakų rinkiniui, kurį sudaro įvairios (deja, ne visos) pasakos iš minėtų tomų, įskaitant atskirą pasaką "Pasaka" (žodžiu, The best of + Bonus track).

Nors serijoje "Pasaulio pasakos" (1977-1993 m.) išleista įvairių tautų ir autorių pasakų, tačiau V. Haufo kūriniai išsiskiria pirmiausiai struktūra - vokietis pasakoja iš karto kelias istorijas: karavanas keliauja per dykumą ir kiekvieną kartą jam sustojus poilsiui, vienas iš keliautojų nuobodžiui išvaikyti turi ką nors papasakoti: kas savo gyvenimo istoriją ("Istorija apie nukirstą ranką"), kas iš kitų nugirstą pasaką ("Pasaka apie netikrą karalaitį"). Kelionės (ir pasakų pasakos) pabaigoje paaiškėja, kad kai kurios istorijos susijusios: paslaptingas nepažįstamasis, per kurį graikas Zaleikas neteko rankos, gerasis Fatmės gelbėtojas ir baisusis galvažudys Orbasanas yra kartu keliavęs Selimas Barukas. O mano mėgstamiausia pasaka "Šaltoji širdis" išvis perskirta į dvi dalis - pasakoti pradedama Špesarto smuklėje, o baigiama plėšikų lindynėje.

Įstrigo ir tai, kad V. Haufas nemoralizuoja, neaiškina, nemoko, o tiesiog pasakoja. Aišku, už nusižengimus baudžiama (berniukas paverčiamas nykštuku už tai, kad šaipėsi iš seno žmogaus fizinių trūkumų), o gerumą atlyginama (kitaip pasakose ir negali būti!), tačiau negerieji V. Haufo pasakų veikėjai nėra visiški beširdžiai žiauruoliai - jiems tiesiog būdingos kai kurios žmogiškos savybės: gobšuolis karalius, garbėtroška siuvėjas, nemandagus berniukas. Tačiau gyvenimas pamoko teisingo elgesio ir visi gražiai ir laimingai gyvena... Beje, pastarojo sakinio pasakose nėra.

Pasakų siužetas? Jūs kurios istorijos nežinote: apie kalifą gužutį, mažąjį Muką, nykštuką Nosį, vaiduoklių laivą, Saido nutikimus ar šaltąją širdį? Negi niekas jums šių pasakų neskaitė, negi patys šios knygos nevartėte? O gal filmų ar animacinių filmukų nematėte? Nėra čia ko pasakoti: ir man skaitė, ir pats skaičiau, ir filmus visus žiūrėjau. Ir kitiems skaitysiu, pasakosiu bei rekomenduosiu!

Jauniems ir seniems, turintiems gyvas širdis