Argi minia gali būti sumani? Galbūt iki šiol ir negalėjo, bet dabar atėjo mobiliųjų sumaniųjų minių laikai. Bent jau Howardas Rheingoldas, vienas iš garsiausių pasaulio technologijos ir jos socialinių pasekmių ekspertų, mano būtent taip. Peržvelgę anksčiau išleistas jo knygas "Virtualioji bendruomenė " (1993) (apie Interneto bendruomenes), "Virtualioji realybė" (1991) ir "Proto įrankiai" (1985) (apie asmeninių kompiuterių revoliuciją), matome, kad kai kurios jo mintys pasitvirtina. Gal jis teisus ir dabar? Tad kokia gi revoliucija mūsų laukia?

Nedaug ką nustebins prognozė, kad ateitis susijusi su mobiliojo Interneto banga. Kiti netgi gūžtels pečiais: šitai buvo reklamuota ir pūsta lyg burbulas 2000-aisiais metais. O dabar gi nei WAP'as, nei video pokalbiai netapo kasdienybe. Ir žiūrėti televiziją kelių centimetrų pločio ekrane visiškai neįdomu. Howardas su skeptikais nesutiks. Galbūt reikia apsilankyti Tokijo Šibujos sankryžoje - tankiausioje mobiliųjų telefonų atžvilgiu pasaulio vietoje - kad suvoktum, jog mobiliosios technologijos jau dabar neatpažįstamai keičia visuomenę. O gal užtenka tiesiog pažiūrėti į paauglių txt'nes (ar SMS'ines) draugijas ar pasekti, kaip susitinka jaunuolių grupė. Nebėra tikslaus susitarimo susitikti šeštą valandą ar nervingo laukimo "ateis-neateis". Dar neatėjus į susitikimo vietą, traukiamas "mobiliakas" ir skambinama (ar bent jau txt'inama) paklausti, kur gi kiti.

Suaugusieji gal ir nurašytų txt'inimą kaip eilinę madą. Jeigu nebūtų faktų apie tai, kaip SMSais koordinuotos demonstracijos Filipinuose 2001 metais nuvertė prezidentą Estrada. "Flash mobbing" - staigus, oficialiai neplanuotas, momentinis minios surinkimas ir išskirstymas politiniais, modernaus meno ar tiesiog pramoginiais tikslais - vyksta ne vienoje pasaulio valstybėje. Praktiškiems žmonėms galima būtų priminti kitas koordinavimo pasitelkus mobiliąsias technologijas galimybes: kaip surasti vietą automobiliui pastatyti netoli stadiono ar išvengti kamščių avarijos užtvertoje gatvėje.

Kas gi dar patenka į sumaniųjų minių akiratį? RF-ID žymos: jau kitais metais visos prekės, pristatomos į didžiausią JAV parduotuvių tinklą WalMart, turės ne brūkšninius kodus, o radijo bangomis nuskaitomas žymas, leidžiančias daug greičiau surasti esamas ir užsakyti pasibaigusias prekes. Lygiateisiai tinkliniai ryšiai (kas negirdėjo Kazaa ar Napsterio). Tinkleliniai skaičiavimai, pasitelkiantys milijonus kompiuterių proto broliams Visatoje (http://setiathome.ssl.berkeley.edu/) ar vaistams nuo vėžio ir vėjaraupių ieškoti. Visur esantys kompiuteriai, suteikiantys galimybę patikrinti šaldytuvo turinį būnant parduotuvėje ir nusipirkti reikiamų produktų, atpažįstantys žmogų, įėjusį į kambarį, ir paleidžiantys jo mėgstamą muziką. Ir tai ne fantastika: tokių kambarių ir namų prototipai kuriami universitetuose bei kompanijose. Yra ir kiborgų - vienas iš MIT (Masačūsetso Technologijos Instituto) studentų jau dešimt metų pragyveno žiūrėdamas į pasaulį pro kompiuterinio šalmo papildytą vaizdą.

Rheingoldo knyga puiki tuo, kad į vieną vietą sutraukia daug išbarstytos informacijos ir pažvelgia į šią ne tik technologo, bet ir sociologo akimis. Kaip vystysis pasitikėjimas virtualiosiose bendruomenėse? Kaip galima paskatinti žmones kurti visiems naudingus išteklius? Ar išliks privatumas mobiliųjų minių visuomenėje? Šie ir kiti klausimai aptariami iš technologijos, sociologijos, psichologijos, ekonomikos ir žaidimų teorijos perspektyvų.

Jei galima ką prikišti Rheingoldo knygai, tai tik ganėtinai paviršutinišką, plačiajam skaitytojų ratui skirtą technologijų analizę. Bet tai ne trūkumas daugumai skaitytojų. Knyga kai kur pasikartoja, pamini žinomus faktus, o pagaliau ir sensta. Bet tai tik įrodo, kad joje minėta ateitis jau ateina.

(R)Evoliucija

"Kol fizikai kovojo su gravitacija, kūrė jau praktiškai pritaikomas, tačiau nepigias nanotechnologijas, genetikai lėkte lėkė į priekį. Lėkė į priekį, žaisdami su DNR grandinėmis, tarsi su rožančių karoliukais. Karoliukais, kurie sudarė kiekvieno Žemės, tai pat ir turtingųjų šalių, gyventojo esmę. Ir milžinišką grėsmę jų piniginei. Norite, kad jūsų kūdikis niekada nesirgtų vėžiu? Klokite dvidešimt tūkstančių dolerių. Norite, kad būtų žydros akys? Užteks ir poros tūkstančių. Amžinas žmogaus siekis būti gražiu, protingu, patraukliu, nesergančiu, kitaip tariant - beveik tobulu, vertė vis greičiau suktis pasaulį ir, be abejo, turtino naujuosius jo viešpačius - genų inžinerijos koncernus."

Pagaliau pasirodė seniai lauktas "Lietuvių fantastikos bibliotekos", kurią leidžia leidykla "Eridanas", antrasis tomas. Šįkart skaitytojų teismui - mokslinė fantastika. Autorius gerai pažįstamas tiems, kas seka lietuviškosios fantastikos naujienas - ne sykį dalyvavęs ir ne sykį skynęs laurus "Geriausios Lietuvos fantastikos" konkurse - Justinas Žilinskas.

"Genomas 3000" prasidėjo kaip savotiškas eksperimentas. Autorius pabandė rašyti kūrinį "on-line" - gyvai. Kažkada viso to proceso eigoje tapo aišku, jog prieš mus - ne apsakymas, ne apysaka, o būsimo romano apmatai. Eksperimentas baigėsi, o autorius ilgai dar dirbo, šlifavo ir tobulino "Genomo 3000" tekstą. Ir štai prieš mus to darbo vaisius, dar kvepiantis spaustuviniais dažais.

Romanas - pernelyg daugiaplanis, kad galėtum neabejodamas jį priskirti kažkokiai siaurai kategorijai. Taip, "Genomas 3000" turi fantastinio detektyvo bruožų. Taip, romane nestinga veiksmo, būdingo kovinės fantastikos kūriniams. Taip, tai neabejotinai socialinė fantastika. Štai tokį sprogstamąjį "molotovo" kokteilį mums paruošė Justinas Žilinskas.

Romano centre pakankamai egzotiška figūra - lenkės ir kino meilės vaisius - apsaugininkas Polas Karanskis, kurį likimas vis suveda su "puristais", griežtai prieštaraujančiais genetinių modifikacijų taikymui žmogui, nevengiančiais savo tiesą įrodinėti ir teroro aktais. Tačiau pavadinti jo pagrindiniu knygos veikėju nedrįsčiau. Tuomet tektų nuskriausti kitas, ne mažiau svarbias romano siužetui, personas: policijos inspektorių Terencą Didą, žaviąją jo padėjėją Rozą Renė, "puristų "blogio demoną" (nė nesitikėkit, kad išduosiu, kas jis) ir, be abejo, Aliaus bei Rebekos Redžinsų šeimą. Juk netgi mažajai Redžinsų Rutai (beje, apie ją, jau suaugusią, mes galėjome pasiskaityti "GLF 2002" antologijoje skelbtoje apysakoje "Lede") skiriama pakankamai daug dėmesio.

Autorius taip pat kruopščiai piešia visiškai tikėtiną netolimos ateities pasaulį - ko verti vien "virtualeriai", Karanskio atsiminimai apie tėvą, dalyvavusį Sadamo Huseino nuvertimo operacijoje (o juk šis epizodas rašytas dar prieš tikruosius įvykius Irake) ar dvynių idėja? Įvairiausių "įrenginukų" išradinėjimas jau tampa firminiu Žilinsko ženklu. Prisimenate tramdukus "Auridiume"? Dvyniai gi pasirodė jau "Lede". "Genomas 3000" papildo šią kolekciją stebėjimo dulkėmis, "musių musėmis", daugialypiu nusikaltimo vietos skenavimu.

Tad apie ką gi vis dėlto pasakoja "Genomas 3000"? Apie genorasizmą, nepakantumą kitaip mąstantiems? Apie fanatizmą? Apie religinių nesutarimų ardomą šeimą? Perskaitykite - ir atsakykite patys.

Ir nepamirškite atsakyti sau dar į vieną klausimą: "O jūs - puristas?"

Kelią lietuviškai fantastikai!

Specializuotose žinynuose apie rašytojus ar bendrose enciklopedijose ties Gustave Flaubert (Gustavas Floberas, 1821-1880) pavarde rastumėte šią informaciją:

• kūrybos pradžioje įtakos turėjo romantizmas, tačiau į Vakarų literatūros istoriją įėjo kaip realizmo klasikas;
• garsiausi kūriniai: romanai "Ponia Bovari", "Salambo", "Jausmų ugdymas";
• vienas pirmųjų iškėlė "menas menui" idėją, t. y. kūrybą laikė savamainiu tikslu, o ne pataikavimu skaitytojams ar kritikams;
• tiesiogiai įtakojo kai kuriuos rašytojus ar kūrinius: pavyzdžiui, O. Vaildas savo kūrinyje "Salomėja" panaudojo "Erodiados" ir "Šventojo Antonijaus išganymo" fragmentus, o A. Fransas viduramžių epochą vaizdavo remdamasis "Šventojo Julijono Gailestingojo legendos" stilistika;
• "Trys apysakos" (1877) - paskutinis baigtas G. Flaubert kūrinys, išleistas autoriui esant gyvam.

"Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos" simpatiškai išleistoje knygutėje (pradedant viršelyje panaudotu XVIII a. pab. raižinio fragmentu ir baigiant leidinio formatu) esančios apysakos apima skirtingus laikotarpius - tai ir pasakojimas apie tarnaitės gyvenimą XIX amžiuje, ir viduramžių legenda apie Šv. Julijoną, ir Šv. Rašto epizodas apie Erotą bei jo dukterį, paprašiusią Jono Krikštytojo galvos (šį motyvą vėliau naudojo ir kiti rašytojai). Pradėjęs skaityti šiuos kūrinius, negalėjau atsikratyti keistumo pojūčio: atrodo, kad kūriniai lyg ir nesiskiria nuo daugumos dabartinės grožinės literatūros (aiškus stilius, veiksmas eina savo vaga, nėra senovinių ar įmantrių žodžių), tačiau kažko trūksta. Vos nepradėjau nagrinėti sakinio struktūros, kad surasčiau, kur šuva pakastas. Tik baigdamas pirmąją apysaką, supratau, kas nedavė ramybės - autorius žodžiu naudojasi kaip fotoaparatu ar vaizdo kamera: daiktai, vaizdai, gyvenimas ir mintys aprašinėjami tiksliai, be nukrypimų į apmastymus ar moralizavimus, be aliuzijų ar nuorodų. Tarytum imtum nuotrauką ir iš eilės, palengva be papildomų komentarų aprašinėtum tai, ką matai: retai kurioje apysakoje rasite ne tikslius, o asmenine patirtimi grindžiamus aprašymus. Asketiškas stilius jaučiamas ne tik "Naivioje širdyje", kurią būtų galima vadinti klasikiniu realizmo pavyzdžiu, bet ir "Šventojo Julijono Gailestingojo legendoje", kuri tokia nepanaši į viduramžių pasakojimus, kad iš pradžių net norisi piktintis - čia ne legenda, o enciklopedinis aprašymas. Tą patį galima pasakyti ir apie trečiąją apysaką: tarsi skaitytum filmo apie Erotą (Joną Krikštytoją, krikščionybę ar kito) epizodo aprašymą. Trumpai tariant, realizmas, realizmas, realizmas, nesvarbu, ar liudijimas apie savąjį laikotarpį (XIX a.), ar pasakojimas apie viduramžių kankinį.

"Šventojo Julijono Gailestingojo legenda" (ši apysaka man patiko labiausiai) ir kiti du kūriniai, kuriuos rasite knygoje "Trys apysakos", - puikus būdas pabėgti nuo netiesioginių nuorodų, užuominų, labai gilių minčių, antrų ar trečių sluoksnių, kurių gausu naujesniuose, kūriniuose, laikomuose klasika. Ir dar puikus būdas mokytis vaizdus perkelti ant popieriaus - taip, kad rašytojas pasakotų, o skaitytojas suprastų.

Realizmo pradžiamokslis - ir skaitantiems, ir rašantiems.

XIX amžiaus vidurys. Beveik šimtas metų iki fantasy tėvuko Dž. R. R. Tolkino, pavertusio liaudies pasakojimus apie fėjas ir elfus didingu epiniu kūriniu. Tačiau profesoriaus pirmtakai jau nerimsta - pats romantizmo epochos įkarštis, kai gimė literatūrinė pasaka, kuomet menininkai leido laisvai bujoti savo fantazijai, o universiteto profesoriams neatrodė gėdinga laisvalaikiu rašinėti istorijas apie fėjas ir kalbančius triušius. Du tokie profesoriai, amžininkai ir draugai, buvo Liuisas Kerolis (Lewis Carroll) ir Džordžas Makdonaldas (George MacDonald) (1824-1905). Pirmasis žinomas visiems, tuo tarpu Džordžo Makdonaldo pavardė, bent jau man, iki šiol nieko nesakė.

Enciklopedinės žinios: Škotų rašytojas, poetas, kongregacionalistų dvasininkas, vėliau - Londono universiteto profesorius. 11 vaikų tėvas. Pagarsėjo eilėmis, stebuklinėmis pasakomis, fantasy romanais ("Phantastes", "Princesė ir gobtinas", "Už šiaurės vėjo", "Lilit"), išleido ir keletą savo pamokslų tomų.

Dž. Makdonaldas padarė nemažą įtaką kiek vėlesnei "pasakorių" ir fantastų kartai - K. S. Liuisui (C. S. Lewis), "Narnijos kronikų" autoriui, Dž. R. R. Tolkinui - kurie laikė Dž. Makdonaldą savo mokytoju.

Į rinkinį "Besvorė princesė" įeina 8 pasakos. Tai iš tikrųjų "fairy tales", arba pasakos apie fėjas - mat šias būtybes sutiksime beveik visose pasakose. Dž. Makdonaldo fėjos ir goblinai - kažkokia pereinamoji rūšis tarp mažyčių sparnuotų "Vasarvidžio nakties sapno" padarėlių, kuriuos taip keikė Tolkinas, ir paties Tolkino didingųjų elfų (ir bjaurių, tačiau normalaus ūgio goblinų). Vienose pasakose nykštukinės fėjos plaukioja mažyčiais laiveliais, vagia vaikus ar viliojasi juos į savo karalystę. Kitur fėjos atrodo kaip normalūs žmonės, labiau panašios į raganas ar gerąsias burtininkes. Dž. Makdonaldo pasakų veikėjai nėra labai įvairūs - tai piktosios raganos, narsieji princai ir užkerėtos princesės, stebuklų šalyje paklydę berniukai ir mergaitės.

"Besvorė princesė", davusi pavadinimą rinkiniui - pirmoji Dž. Makdonaldo parašyta pasaka, kurią jis vieną dieną perskaitė savo studentams vietoj paskaitos. Jei prisimenate tarybinių laikų multfilmą apie Princesę Plunksnelę ("Ak, man nuobodu... pūskite į mane, pūskite!.."), įsivaizduosite ir Dž. Makdonaldo Besvorę princesę... Kai mažoji karalaitė buvo krikštijama, tėvelis karalius pamiršo pakviesti į puotą savo seserį raganą. Toji, žinoma, nusprendė atkeršyti ir užkerėjo mažylę. Princesė neteko viso savo svorio ir tapo lengva kaip plunksnelė - tik ir žiūrėk, kad vėjas nenuneštų... Tėvams raudant, tarnai linksminosi - šį karališkąjį kūdikėlį buvo labai patogu mėtyti kaip kamuolį, o ir pačiai princesei visai patiko jos būklė. Neveltui žodis "gravity", apibūdinantis tai, ko neteko princesė, reiškia ne tik "sunkumą", bet ir "rimtumą" bei "orumą". Besvorė princesė ne tik su malonumu skraidė, bet ir be perstojo kvatojosi ir neturėjo nė lašelio rimtumo. Nenuostabu, kad išminčiai nusprendė, jog "nusileisti ant žemės" princesė galės tik tada, kai pravirks...

Norėtųsi išskirti ir paskutiniąją Dž. Makdonaldo pasaką, taip pat patekusią į šį rinkinį - "Dienos berniukas ir nakties mergaitė" ("The Day Boy and the Night Girl"). Dar viena piktoji ragana, mokslininkė-eksperimentatorė, augina du vaikus - berniukui rodydama tiktai dieną ir saulės šviesą, mergaitei - tik naktį ir tamsą, neskaitant blausios naktinės lempelės. Nuostabi istorija apie tai, kaip jaunuoliai atranda naują, nematytą, pasaulio pusę, ir, žinoma, vienas kitą. Jei jokia piktoji ragana nesutrukdys, "Besvorė princesė" galbūt bus publikuota gerosiose "Dorado Raganose". Sekite reklamą! :) Na, o originalo kalba Dž. Makdonaldo kūrinius galima rasti internete.

Fairy tales

Na, ar visi pasiruošę unisonu sušukti "Ooo, Beresnevičius yra jėga"? Prašom, aš netrukdau. Nedrįsčiau nuvainikuoti tokio reto reiškinio šiuolaikinėje literatūroje - herojų, tuo labiau, kad man jis irgi patinka. Herojus šiuo atveju - pats autorius. Kuriantis save skaitytojų akyse tekstais apie pasaulį ir apie savo aplinką. Pvz., išklibęs lango rankenos varžtas. Patikrinkite, jei jūsų langai ne nauji, turbūt rasite tokį ir savo namuose. Bet argi kam gali būti įdomus kažkoks varžtas? "Kartais, tiesa, jis persisveria, graso iškristi, tada po kelių savaičių apmąstymų aš pirštu įstumiu jį atgal, taip įdėdamas savo intelekto ir jėgos indėlį į kovą su entropija, į chaoso ir kosminės tvarkos amžinąjį mūšį" (p. 131). Taigi, įvyko. Varžtas ir autorius įsipasaulino (aš irgi gražių žodžių žinau). Taip aplipdyti kiekvieną reiškinuką reikšmėmis - talentas, mielai tą pripažįstu. Ir nepaisant euforijos aplink G.Beresnevičių, jį tikrai įdomu skaityti.

Įdomu sužinoti ką nors naujo, o atradus ką nors jau žinomo, sutikrinti savo požiūrį su autoriaus. Aha, aš irgi nuolat bambu, kad šiuolaikiniai daiktai kur kas greičiau suyra, nei seni. Aha, kompiuteriu spausdinto ar ranka rašyto teksto prerogatyvos problema taip pat buvo iškilus, bet taip skausmingai jos spręsti nereikėjo. Aha, iki šiol buvo tik neaiškus pojūtis, kad Gedimino prospektas tikriausias - kai tuščias, o štai kaip tai aprašė G.Beresnevičius… Atpažinimo jausmas šiuo atveju svarbus, nes, kad ir kaip nutolusios atrodytų narinėjamos temos, jos vėl ir vėl grįžta į Lietuvą. Netgi galim sakyti - į Lietuvos aktualijas, nors būtų rašoma ir apie pačius seniausius laikus. Bet šios esė nėra savitikslis šnekėjimas apie kažką, kas svarbu tik pačiam autoriui. Mitologijos, istorijos, kultūrinių reiškinių nagrinėjimas ir interpretavimas atveda iki šiandieninių dienų, ir staiga supranti, kodėl Daumanto, Mindaugo žudiko, paminklas visai tiktų Lukiškių aikštėje. Nes tave įtikina. Ir tuo pačiu metu supranti, kaip tai toli nuo realių galimybių paveikti jėgas, kurios anksčiau ar vėliau joje pastatys tai, kas patinka joms, nekvaršindamos galvų archetipais ir, tuo labiau, neironizuodamos.

Panašiai ir su kitais tekstais. Galima būtų tai palyginti su iki skausmo pažįstamu vaizdu: šuo loja, karavanas eina. Šioje knygoje surinktos esė prieš tai buvo spausdintos "Šiaurės Atėnuose", nors įtariu, kad jos buvo taisytos; atitinkamai, tekstai skirti tam tikrai publikai. Tai, kuri jei ir nežino, kas tas Hiolderlinas, bent moka išdidžiai apsimesti, kad žino (poetas toks, Hėgelio ir Šilerio sugėro… draugas). Ir esė yra tarsi šydas ant mūsų realybės: reflektuojančios ją, bet tikro, daiktiško poveikio turinčios labai, labai mažai. O gal ir negalinčios turėti. Filosofinėse knygose esančių idėjų taip pat dažniausiai negalime "įskiepyti" visuomenei, tačiau G.Beresnevičius tuo ir skiriasi, kad rašo ne teoretiškai. Jis čia ir dabar, ir jei svarsto apie senovės romėnų geografiją, tai ne abstrakčioje erdvėje, o pusiaugula ant lovos ir pasiėmęs konkrečią knygą. Jei skundžiasi dienraščių bulvarėjimu, tai nesidangsto apibūdinimais "tam tikri", "kai kurie" ir "patys žinot, kokie". Politiniai įvykiai - rinkimai, referendumai - irgi atsispindi esė. Ir kaip daugelis intelektualų, nors ir keikiančių žiniasklaidą, bet apie politiką susidarančių nuomonę būtent iš jos, jis vertina konkrečias politines jėgas ar jų atstovus… Nežinau, kaip išsisukt - gi nepasakysi "profaniškai". Tačiau bet kuriuo atveju, kai G.Beresnevičius ima brautis į praktinės vietinės politikos džiungles, jį tampa kur kas neįdomiau skaityti. Geriau jau tada teorija ir globalios politikos nagrinėjimai. Ir net nesvarbu, kad daugeliu atveju aš jam nuoširdžiai pritariu (nes tada tarsi darai nuolaidą autoriui už "patikimą"; nuolaidos jam nereikia), o kai kurie teiginiai seniai žinomi - vis tiek įtraukia. Nes esė gyva, net jei ji apie mirtį.

Neketinu vardinti, kokios esė rašymo priemonės "veža" G.Beresnevičiaus tekstuose, skaitę puikiai žino. O "Vilkų saulutėje" jos dar ir išduotos tekste "Kaip rašyti esė". Taip drąsiai išversti kišenes gali tik labai pasitikintis savimi žmogus, nes kai kas tikrai lengvai pritaikoma paties autoriaus tekstams: pvz., geras būdas yra apsimesti, kad įvairūs senovės ar dabarties literatūros, kultūros autoritetai yra tavo seni pažįstami, ir vadinti juos vardais. Arba štai intelektuali esė: "Paskui rašyti kas į galvą šauna - bet apie klonavimą, globalizaciją, vektorius. Kas antrame sakinyje turi būti kažkas apie Picasso, Leonardą da Vinci ir Michelangelo. Du kartus įterpti žodį "šūdas". Bet - tik du kartus." Rimtoj recenzijoj reiktų imti spėlioti, kiek tame narciziško blefavimo ir dvigubo žaidimo, bet kam? Įžvalgos taiklios, žodis svarus. Subjektyvumas pagrįstas. Skaityti - malonumas, o perskaičius kurį laiką kimbi prie aplinkinių su pareiškimais "O Beresnevičius apie šitą dalyką sako taip…"

Beresnevičiusyrajėga.

I have been a word in a book.

Keturiolika metų prieš mokyklinio amžiaus skaitytojus užkariaujant Hariui Poteriui, buvo pradėta leisti kita paaugliams skirta serija "Jaunieji burtininkai". Pirmąją serijos knygą įsigijau paskatintas dviejų dalykų: tuo pat metu nusipirkau šiek tiek su serija susijusią Diane Duane knygą "To visit the Queen" ir perskaičiau atsiliepimus apie "Jaunųjų burtininkų" seriją Edo Meškio SF&F; elektroninėje apžvalgoje. Prisipažinsiu, mane patraukė ir knygos pavadinimas, primenantis pirmąjį "Quest for Glory - So You Want to Be a Hero" žaidimą ("Quest for Glory" žaidimų serija nusipelno savos apžvalgos). Pagaliau Amazon.com perskaičiau pirmąjį knygos skyrių ir nusprendžiau, kad noriu sužinoti, kaip toliau seksis Nitai, aštraliežuvei paauglei, kuriai nuo vietinių mušeikų tenka slėptis bibliotekoje. Mat pirmajame skyriuje ji čia pastebi iki tol nematytą knygutę "Taigi, tu nori būti burtininku".

Nita iš pradžių nepatiki, kad knyga iš tikro atskleidžia burtininkavimo paslaptis. Bet, kai ištarus burtininko priesaiką, jos vardas atsiranda knygoje esančiame burtininkų sąraše ir ji išgirsta medžių kalbą, Nita supranta, jog burtininkavimas - realus. O po to ji sutinka Kitą, kuris taip pat pradeda mokytis burtininkavimo. Kitas nori burto, kuris sustiprintų jo aurą ir atgrasintų chuliganus. Nita nori surasti savo pamestą kosmonautų rašiklį - tokį, kuris rašo nesvarumo sąlygomis. Sudėjus šiuos burtus ir baltąją skylę Fredą (taip, juodosios skylės priešingybę) prasideda įspūdingi nuotykiai. Nakties su Mėnesiena Knyga, aprašanti visa, kas egzistuoja, dingo. Vieniša Jėga, mirties ir griovimo kūrėja, bando išsiveržti iš įkalinimo ir atkariauti visatą, tad Nitai, Kitui bei Fredui teks perkeliauti per šiurpinančiai pakeistą Manheteną, sutikti sklerotiką drakoną ir mobilizuoti Centrinį Parką kovai su Vienišąja Jėga (iš to, kaip rašytoja aprašo lemiamą kovą prie Centrinio parko, matyti, kad ji tikrai myli Niujorką ir Manheteną).Kaip kartais sako protingi žmonės: "Atsargiai su norais, nes gali gauti tai, ko norėjai!"

Tiesa, knyga šiek tiek nuvilia gana paprastu burtininkų mokymo procesu. Skirtingai nuo Hario Poterio, kuris ilgai ir nuosekliai mokosi burtų Hogwartse, Nita ir Kitas galingus burtus išmoksta tiesiog permetę akimis burtų knygą. Aišku, burtininku netampama tik perskaičius burtažodžius. Reikia sugebėti susigaudyti situacijose, turėti valios ir ryžto mestis į mirtiną pavojų apsaugant Visatą nuo pražūties. Šiuo požiūriu Nita ir Kitas nuostabiai panašūs į Harį ir Hermioną.

Kai kurie nutikimai Vienišosios Jėgos tremtyje atrodo nelogiški. Tačiau knygoje yra ir puikių, nors šiek tiek moralizuojančių minčių. Perfrazuosiu: "Burtininkai egzistuoja tam, kad sumažintų entropiją ir jos simptomą - mirtį. Bet jie tai daro ne tik galingais užkeikimais, bet ir laiku mokėdami sąskaitas, išjungdami šviesą, kai išeina iš namų, ir padėdami žmonėms sutvarkyti jų gyvenimus".

Antroji serijos knyga tęsia Nitos ir Kito nuotykius. Šį kartą jaunuoliai atostogauja Long Ailende, tačiau negi burtininkai gaus tikras atostogas? Sužeistas banginis paprašo pagalbos atliekant senovinį ritualą, surišantį Vienišąją Jėgą. Nita ir Kitas sutinka, nepagalvoję, kad ritualas pareikalaus ne tik magijos, bet ir pasiaukojimo. Ir nuotykiai nebus tokie paprasti, kaip atrodė iš pradžių. Burtininkams teks bendrauti ne tik su draugiškais delfinais ir banginiais, bet ir su pavojinguoju ryklių valdovu ed'Rashtekaresketu bei žmonių nuskriausta kašalote. Besiveržianti išsilaisvinti Vienišoji Jėga taip pat neliks nuošalėje, pasitelkdama ir milžiniškus aštuonkojus, ir žemės drebėjimus, ir apgaulingas viliones. Herojai patirs, jog ir sunkiausiose situacijose galima išlikti ištikimu sau, draugams, tėvams ir Visatai. Skaitytojai nemažai sužino apie jūrą prie Long Ailendo ir jos gyventojus.

Rekomenduotina jauniesiems burtininkams ir burtininkėms.

Perskaitęs S. Plath romaną "Stiklo gaubtas", negalėjau atsikratyti abejonių, dvilypumo jausmo. Iš pradžių maniau, kad tai kūrinio įtaka, nes susidarė įspūdis, tartum romanas sudarytas iš dviejų dalių, kurios gana dirbtinai suklijuotos į vieną - nors laikosi tvirtai, tačiau aiškiai matomos siūlės. Viena dalis - tai pasakojimas apie jaunos, talentingos merginos Esteros Grynvud, laimėjusios stipendiją koledže ir bandančios įsitvirtinti Bostone, gyvenimą. Šią romano dalį palyginčiau su 1960 m. serialo "Seksas ir miestas" scenarijumi, jeigu toks būtų buvęs. Kita pusė - psichiatrinės ligoninės patirtis, aprašoma asmens, kuriam pačiam teko gydytis joje. Nors "Stiklo gaubtas" buvo parašytas ir išleistas beveik tuo pačiu metu (1963 m.) kaip ir K. Kesey "Skrydis virš gegutės lizdo" (1962 m.), tačiau aptariamai knygai trūksta ironijos, absurdo ir to maišto idėjos, kurią K. Kesey romane atstovavo misteris Makmerfis.

Bandžiau S. Plath lyginti su islandų rašytoju Einar Mar Gudmundsson ir jo romanu "Visatos angelai", tačiau ir vėl niekaip negalėjau apsispręsti. Viena vertus, autoriai aprašo asmeninius išgyvenimus (E. M. Gudmundsson brolis - psichinis ligonis, o S. Plath pačiai teko gydytis psichiatrinėje ligoninėje), iš kitos pusės - islando knyga subtilesnė, šiltesnė: tartum į ligonius ir pačią įstaigą būtų žiūrima iš vidaus, o romano "Stiklo gaubtas" veikėja jaučiasi svetima šioje aplinkoje: jeigu ne priešiškai nusiteikusi, tai bent jau nenorinti su ja turėti nieko bendro. Ieškoti priežasčių autorių patirtyje (turėti šeimoj ligonį ir pačiam būti ligoniu nėra tas pats) ar laikmečiuose ("Visatos angelai" parašyti 1993 m.) ir požiūryje į psichikos ligonius (visgi, šeštas ir devintas dešimtmečiai)?

Skaityti "Stiklo gaubtą" kaip biografine patirtimi paremtą knygą irgi buvo keista, nes autorės gyvenimas įdomesnis ir dramatiškesnis negu Esteros Grynvud. S. Plath (1931-1963) iki šios knygos pasirodymo garsėjo kaip pripažinta poetė, vadinta JAV literatūros viltimi, protinga, graži, talentinga (pirmieji jos eilėraščiai išspausdinti, kai jai tebuvo aštuoneri metai), turinti šeimą, du vaikus. Ir du įrašus gyvenimo knygoje apie bandymus nusižudyti: pirmą kartą išgėrė migdomųjų vaistų ir pasislėpė rūsyje, tačiau ją surado ir atgaivino (romane tai visiškai atitinka pagrindinės veikėjos atvejį). Antrą kartą greitkelyje rėžėsi į betoninį aptvarą, tačiau liko gyva. Trečiasis kartas nemelavo - atsukusi dujas, rašytoja įkišo galvą į orkaitę. Šalia buvo paliktas raštelis su gydytojo telefonu, tačiau jis padėti nebespėjo. Ir vėl lenda kreivos mintys: ar šis romanas tik viena dalis daug didesnio kūrinio, kuriuo norėta aprašyti įvairius savižudybės būdus, ar S. Plath požiūris į savižudybę galėtų būti atskleidžiamas šia citata: "Kai šoki, ištinka nelaimė, jei tinkamai nepasirenki aukštų skaičiaus - tada, atsitrenkęs į žemę, gali išlikti gyvas. Manau, septyni aukštai - saugus nuotolis" (141 p.).

Taip visą laiką ir dvejoji: romanas geras ar vidutiniškas, įdomus ar nieko nauja nepasakantis, sukrečiantis ar tik išpūstas muilo burbulas.

Mąsčiau, ar rašyti apžvalgą šiai knygai, ar palaukti, kol kitas tai padarys ir tada komentuoti, bet redakcija pasakė - rašyk. Kaip gerai, kad yra gydytojai: jeigu darai, ką jie siūlo, problemų būna mažiau.

P.S. Pirmasis "Stiklo gaubto" leidimas (1963 m.) pasirodė autorei prisidengus Victoria Lucas slapyvardžiu.

Problemos.

Šią knygą sudaro du romanai, kuriuos tikrai sieja autorius ir tai, kad abiejų pavadinimuose minimos istorinės asmenybės - O. Vaildas ir Platonas. O patys kūrinai skiriasi ir idėjomis, ir stiliumi, ir žymių asmenybių vardų panaudojimu.

Romaną "Paskutinis Oskaro Vaildo testamentas" reikėtų priskirti biografijoms, bent jau grožinėms biografijoms. Nesiimu spręsti, kiek tiesos šiame kūrinyje, o kiek P. Ackroyd išmislo, tačiau man, kuris apie O. Vaildo gyvenimą girdėjo tik viena ausimi (o ir ant tos dar meška užmynus), skaitant šį romaną nereikėjo labai savęs įtikinėti, kad tai O. Vaildo biografija, pateikiama šios XIX a. anglų literatūros asmenybės dienoraščio, rašomo Paryžiuje paskutiniais gyvenimo metais (dienoraštis pradedamas 1900 m. rugpjūčio 9 d., o baigiamas 1900 m. lapkričio 30 d. - O. Vaildo mirties dieną), forma. Šiame dienoraštyje daugiausia dėmesio skiriama prisiminimams: vaikystė, Londono užkariavimas, kelionės po JAV, plevėsos gyvenimas, homoseksualūs santykiai, kalėjimas ir paskutiniai metai Paryžiaus tremtyje ir skurde.

Autorius meistriškai įpina O. Vaildo mintis ir citatas, kurios šiandien leidžiamos net atskiromis knygomis. Kartais nejučia save pagauni skaitant ne R. Ackroyd literatūrinę O. Vaildo biografiją, o paties O. Vaildo autobiografiją - stilius, taiklios pastabos, ironija - visa tai primena garsųjį airį. Trumpai tariant, O. Vaildo pseudo (gerąja prasme) autobiografija.

Tiesos dėlei reikėtų pasakyti, kad kai kuriose vietose autorius lyg ir gina O. Vaildą, pavyzdžiui, rašydamas, kad jam kaltinimai homoseksualizmu ar nepilnamečių tvirkinimu primesti neteisingai. Kaip jau minėjau, išsamios biografijos nesu skaitęs ir visų faktų nežinau, tačiau kirminukas dėl neobjektyvumo kažkur kirba ir neduoda ramybės.

Bet velniai nematė - romanas tikrai geras ir jį malonu skaityti, ypač jeigu patiko ir paties O. Vaildo kūryba: "Paskutinis Oskaro Vaildo testamentas" supažindins su šio vieno garsiausiu XIX a. kūrinio autoriaus gyvenimu - galbūt neišsamiai, galbūt pafantazuojant, tačiau labai panašiu į O. Vaildo stiliumi.

Knyga būtų gera, jeigu joje būtų vien tik šis romanas, tačiau joje yra ir kitas kūrinys - "Platono užrašai". Jeigu pirmąjį dar galima su išlygomis priskirti istorinei-biografinei literatūrai, tai kito žanras būtų fantastika arba alegorija (aš vis dėlto vadinčiau fantastika). Spręskite patys: romane žmonijos amžius skirstomas į Orfėjo (apie 3500 m. pr. Kr. - apie 300 m. pr. Kr.), Apaštalų (apie 300 m. pr. Kr. - apie 1500 m. po Kr.), Purvarausių (apie 1500 m. po Kr. - apie 2300 m. po Kr.), Kerų proto (apie 2300 m. po Kr. - 3400 m. po Kr.) amžius ir dabartį (apie 3700 m. po Kr.). Nors dabarties (ne mūsų, o 3700 metų) žmonių pasaulio pažinimas skiriasi nuo XX a. žmonių supratimo, tačiau jie taip pat įnirtingai tyrinėja praėjusius amžius, norėdami sužinoti, kaip gyveno protėviai, kad, pavyzdžiui, ir purvarausiai. Oratorius Platonas aiškina Londono miesto gyventojams, kaip, pasak istorikų, tada buvę. Štai archeologai rado dėžutę su įrašu " E. A. Po. Amerikietis. 1809-1849 ". Žodis istorikams: "Dokumento autoriaus statusas ir svarba nekelia jokių abejonių. Be to, gana nesunkiai pavyko iššifruoti jo vardą. "Po" yra žodžio "poetas" santrumpa, taigi visi mokslininkai sutarė, jog įrašas turi būti skaitomas taip: "E. A. Po - Elegiškas (t. y. liūdnas, sielvartingas) Amerikos Poetas". Iš įrašo gana aišku, kad Amerikos rašytojai net Purvarausių amžiuje mėgo likti anonimais" (272 p.). Ir tai ne vienintelis atvejis, kai "nieko tvirtinti negalima, aš puikiausiai tai suprantu, bet mano siūloma identifikacija gera jau tuo, kad neprieštarauja turimiems duomenims" (310 p.). Tyčiojamasi ne tik iš istorikų, darančių išvadas iš neįvykusių faktų, bet ir iš visuomenės - štai kokius taiklius apibrėžimus pateikia mokslininkai iš ateities: echologija - "įprotis klausytis savo balso, tarsi jis nuo to taptų reikšmingesnis", ekonomika - " senovinis mokslas, kurio paskirtis - sumažinti visus reiškinius iki mažiausio, menkiausio jų aspekto" (abi - 257 p.), BMW - "hieroglifas, aptiktas ant keleto radinių. Manoma, jog užfiksuotas technologijos ir matematikos dievų garbinimo ritualas", ideologija - "idėjų gaminimo procesas. Šis darbas dažniausiai atliekamas tyloje ir vienatvėje, nes gaminti idėjas reikia labai atidžiai. Darbininkai atrenkami ankstyvoje jaunystėje ir ilgai ugdomi psichikos dirbtuvėse arba psichiatrinėse. Jie vadinami idealistais ir privalo pateikti tam tikrą kiekį idėjų, kurios po to rodomos ar inscenizuojamos visuomenės malonumui" (258-259 p.), protiniai dantys - "buvo manoma, kad žmogaus charakterio ar elgesio priežastys susijusios su įvairiais kūno organais. Pavyzdžiui, narsa tapatinta su širdimi, o atmintis - su smegenimis. Pagal analogiją galima spręsti, jog protas sietas su dantimis" (269 p.). Čia jums ne 3700 metais, kur stiklo neįmanoma sudaužyti, nes jis pagamintas iš angelų ašarų! Kliūva ne tik mūsų - purvarausių - amžiui, bet ir kitiems laikams: "apaštalų religiją sudarė sielvartas ir kraujas. Būtent dėl to anais laikais žemėje retai lankydavosi angelai; net ir nusileidę jie pabūdavo tik akimirką; kaip mums sakė pats Gabrielius, visiškai nebuvo su kuo protingai pakalbėti" (283 p.).

Tačiau romanas nėra tik pasišaipymas iš mūsų (dabar jau mūsų). Kaip ir kiekvienas rimtesnis kūrinys, jis iškelia platesnius apibendrinimus: "O ką, jeigu tu ir turėjai klysti? Jei tai vienintelis būdas išsaugoti pasitikėjimą dabarties pasaulio tikrove? <…> Tai būtų labai negailestinga lemtis. <…> Arba neišvengiama. Jeigu kiekvienas amžius privalo kliautis savanorišku žmonių aklumu, tada tu, Platonai, daraisi gyvybiškai būtinas" (307-308 p.). Autorius kelia tuos pačius klausimus ir idėjas, kaip ir Platonas, Aristotelis, Paskalis ar kiti mąstytojai: "Nėra nieko absoliučiai tikro. Todėl su niekuo nesutikite iš anksto. Abejokite savo mokytojais. Paklauskite jų: "Kaip AŠ galiu sužinoti, kokiai egzistencijai buvau išrinktas?" (334 p.).

Man šis kūrinys patiko būtent tokiais perliukais, tačiau P. Ackroyd neužsižaidžia vien filosofija - romanas turi ir siužetą, ir pabaigą, kuri jeigu ir neatsako į visus klausimus, tai bent jau duoda nuorodas į atsakymus. O atsakymai - graikų filosofo Platono (427 m. pr. Kr. - 347 m. pr. Kr.) filosofijoje. Nors šiek tiek su ja susipažinusiam skaitytojui (manau, kad "šiek tiek" reikštų būti perskaičius J. Gaarder knygos "Sofijos pasaulis" skyrių, skirtą Platonui) šis romanas bus dar įdomesnis.

Tokie du skirtingi vieno autoriaus kūriniai sudėti į vieną knygą: XIX ir XXXVIII amžiai. Praeitis ir ateitis. Ar atvirkščiai?

Du viename: O. Vaildas ir Platonas; testamentas ir užrašai.

Tai romanas apie draugystę. Ne susižavėjimą, ne bendradarbiavimą, ne bičiulystę, ne "šviesią ir amžiną draugystę", o tiesiog - draugystę, paliekančią žymę visam gyvenimui.

Tai pasakojimas apie kartą, kuri "Gal kiek jautėsi vieniša, - ne visada pavykdavo sutarti su aplinkiniu pasauliu, nes buvo išdidi, - bet vis dėlto šie žmonės dar kažkuo tikėjo: tikėjo vyriška garbe, tikėjo moterimis. Jai be galo svarbi buvo savigarba ir ne svetima vienatvė. Ji laikėsi duoto žodžio ir mokėjo tylėti. Kuo nors nusivylus, nekildavo jokio triukšmo, - žmogus užsisklęsdavo savyje ir netardavo nė žodžio. Šitaip kartais ir nugyvendavo visą gyvenimą, lyg davęs tylėjimo įžadus." (54 p.)

Tai istorija apie du vyrus - Henriką (dar vadinamą generolu) ir Konradą, kurie dvylikamečiai susitiko karo mokykloje, kartu ją baigė, kartu praleido jaunystės ir brandos metus. Kartu ir atskirai. O po to nutraukė visus tarpusavio ryšius. Po keturiasdešimt vienerių metų ir keturiasdešimt trijų dienų jie vėl susitiko - ten pat, kur matėsi paskutinį kartą, ir beveik tokioje pačioje aplinkoje. Beveik, nes galima paruošti tuos pačius patiekalus kaip ir prieš keturiasdešimt vienerius metus, padėti tuos pačius indus, uždegti tas pačias žvakes, bet vakarienė jau nebus ta pati - laikas pakeitė ir žmonių išorę, ir vidų.

Tai vienos nakties dialogas. Gal tiksliau monologas, nes kalba daugiausiai namų šeimininkas.

Tai vienos nakties kova - žodžiais, gestais ir tyla. Kova, kurioje svarbi kiekviena smulkmena: "aš pasakoju gana smulkiai, - lyg teisindamasis paaiškino rūmų šeimininkas. - Bet kitaip negaliu: tiktai iš smulkmenų ir suvoksime visą esmę, - tai patyriau ir iš knygų, ir iš paties gyvenimo. Reikia atkreipti dėmesį į kiekvieną smulkmeną, nes negalime žinoti, kuri bus svarbiausia ir kuri galutinai viską paaiškins.", 125-126 p.) Tik smulkmenos atskleis nusikaltimą (atsitikimas medžioklėje) ir kaltinimą (du generolo klausimai), išvadas ("tasai, kuris pergyveno kitą, neturi jokios teisės jį kaltinti. Juk jeigu pergyvenai kitą, vadinasi, mūšį laimėjai ir neturi teisės reikšti jokių pretenzijų, nes buvai stipresnis, sumanesnis ir ištvermingesnis", 135 p.) ir nuosprendį (kuris kaltas - tas, kuris pabėgo, ar tas, kuris pasiliko).

Tai knyga apie aistrą, kuri, vieną kartą užvaldžiusi kūną ir sielą, dega amžinai, - gilią, klastingą, puikią ir kartu nežmonišką. Tai knyga apie laukimą ("Ir vis dėlto sugrįžai, nes kitaip negalėjai. Ir aš tavęs laukiau, nes kitaip irgi negalėjau. Ir mes abu žinojome, kad susitiksime dar vieną kartą, o tada… tada jau bus galas. Galas gyvenimui ir, aišku, viskam, kas palaikė tą gyvenimą, tą nuolatinę įtampą. Nes tokios paslaptys, kokios yra tarp mudviejų, turi ir savotiškos jėgos; ji, aišku, organizmui ne į naudą, kaip, sakysim, rentgeno spinduliai, bet kartu ir stimuliuoja jį, verčia gyventi. Ir žmogus tol gyvena, kol turi pareigų šioje žemėje", 79 p.), apie du požiūrius į gyvenimą ("To, kam davėme priesaiką, jau nebėra, - rimtai tarė svečias, irgi pakeldamas taurę aukštyn. - Ir apskritai - visi arba išmirė, arba iškeliavo kitur, arba išdavė tai, kam mes prisiekėme. Buvo pasaulis, dėl kurio vertėjo gyventi ir mirti, bet dabar jo jau nebeliko. O su tuo, kas nauja, aš neturiu nieko bendro. Tai ir viskas, ką galiu pasakyti" prieš "Tasai pasaulis gyvena manyje netgi tada, kai iš tikrųjų jo jau nebeliko. Gyvena, nes aš jam prisiekiau. Štai ką galiu tau pasakyti", 72 p.) ir tą pačią klaidą ("žmogus į viską atsako ne tik numirdamas, bet ir ką nors pergyvendamas", 155 p.).

Padėka: Įvykiai romane vyksta XIX a. pab - XX a. vid. (paskutinis Henriko ir Konrado susitikimas - naktis iš 1940 m. rugpjūčio 14 d. į rugpjūčio 15 d.). S. Marai (1900-1989) taip pat išgarsėjo XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, o ir šis romanas pirmą kartą išspausdintas 1942 m. Todėl galima drąsiai sakyti, kad tai klasika, su kuria po 60 metų galime susipažinti ir mes. Padėka vertėjai, Vengrijos knygų fondui ir leidyklai "Tyto alba".

Pastebėjimas: Knygos atmosferą galima būtų prilyginti žvakės liepsnai, palengva, bet užtikrintai plevenančia ligi paskutinio blykstelėjimo ir išnykimo tamsoje. Ir dar muzikai - tyliai, ramiai, tačiau pilnai skausmo ir nevilties (turbūt F. Šopenui; be abejo, knygos įtaka). Nes liepsnoje ir muzikoje yra tai, ko negalima išreikšti žodžiais - užverti paskutinį puslapį, užgesini šviesą ir išjungi muziką: when the music's over, turn out the lights (čia jau J. Morrison ir "The Doors", o ne F. Šopenas).

Išjunkite šviesas ir uždekite žvakes...

Ak, kaip nesaugu naktinėse gatvėse! Apie tai nuo ryto iki vėlyvo vakaro triūbija televizija, mirga "penktasis" ir kiti juodieji puslapiai. Tik grįžk vėliau, ir tave patykos! Dar gerai, jeigu viskas baigsis paprasta mėlyne! O jeigu pasitaikys pagal licenciją medžiojantis vampyras?! Tokio net Nakties sargyba nesustabdys, o tik abejingai stebės, kaip tuštėja tavo gyslos! Ką daryti? Ką kviesti? Miliciją? Žurnalistus? Bet juk net ir pats landžiausias TV korespondentas ar populiaraus laikraščio žurnalistas nepadės, jeigu tavo keliai susikirto su Kitokiais. Tais, kurie vaikšto Prietemoje ir valdo šį pasaulį!

Rašyti fantasy romaną apie šiuolaikinį pasaulį - nelengva, net jeigu tu esi ir aibę apdovanojimų pelnęs Sergejus Lukjanenko. Nors, jeigu paimtume tradicinį receptą… Tereikia kažkokių geriečių - tegul tai bus šviesieji magai, burtininkės, tigrolakiai. Ir kažkokių blogiečių - tegul jie bus vampyrais, juodaisiais magais, raganomis. Tarp gėrio ir blogio, be abejo, būtinai turi vykti amžina kova, nenurimstanti ir termobranduolinių ginklų amžiuje. Protagonistui, kad sudarytume psichologinės gelmės įspūdį, turi iškilti kažkokia pasirinkimo problema. Bet kadangi šiuolaikinėje Rusijoje (ir iš viso šiuolaikiniame pasaulyje) objektyvus gėris ir blogis - nepriimtina bei nuobodu, gerus reikia padaryti ne tokiais gerais (pvz., panašius į kokius nors sovietinius milicininkus su "žmogiškomis" silpnybėmis), o blogiečius - ne tokiais blogais (pvz., paaugliškai maištaujančius). Štai jums ir romano apmatai. Telieka parašyti… Ką S. Lukjanenko ir padarė, o V. Vasiljevas, perskaitęs pirmąją dalį, atbėgo šaukdamas "aš turiu dar idėjų!" ir pasiprašė į antrosios dalies bendraautorius. Kas gi išėjo?

Ogi nekasdienės istorijos, kurios turi kuo pasigirti. Pirmiausia - tai puikiu balansavimu tarp realizmo ir fantastikos. Aplinka, veikėjų problemos, poelgiai, mąstymas ir mintys - absoliučiai dabartinės, postsocialistinio pasaulio gyventojų. Įspūdis, kad visa tai vyksta čia (t.y. ten, Maskvoje), šalia ir IŠ TIESŲ - šimtaprocentinis. "Kitų" ir "žmonių" pasaulis supintas į vieną visumą ir akivaizdu, kad nei Kiti, nei žmonės nėra jo absoliutūs viešpačiai. Kitaip tariant - autoriai įtikina menama realybe. O tai jau - daug. "Sargybų" istorijose (mat kiekvieną knygą sudaro po tris istorijas) yra lyrikos ir grožio (pvz., toji scena kaip Antonas renka galią "Nakties sargybos" pabaigoje), originalių idėjų (pvz., pasakojimas apie veidrodį), o kai kurie epizodai, ypač pirmasis iš "Dienos sargybos", nuostabūs viskuo, pradedant atmosfera, baigiant erotika. Pagaliau, didžioji abiejų knygų dalis laiko skaitytoją tvirtai, padėti į šalį jos nesinori.

Tačiau yra ir kitko. Yra charizmos stokojantis pagrindinis veikėjas, kurį visi vedžioja už nosies, o skaitytojas priverčiamas kankintis per jo ilgą kelią į suvokimą. Yra primityvizmo - nes nežinau kaip kitaip pavadinti "šviesiųjų" visuomeninės inžinerijos bandymus. Yra gana nuobodaus, baisingai regzto - perregzto detektyvo ("trys apokalipsės raiteliai"). Yra komiškos sovietinių laikų nostalgijos (nežinau kaip jūs, bet aš iš "auklėtojo" linijos, kai paaiškėjo Gesero tikslas, kvatojau susiriesdamas). Yra didžiarusiško pasididžiavimo savimi bei paniekos visiems kitiems. Pagaliau, yra daug atsikartojančios "filosofijos", kuri labiau glumina ir verčia žiovauti, nei domina. Taigi, kartais tai primena prastoką brendį, nes jame aiškiai prasimuša spirito skonis. Kodėl taip yra?

Manau, atsakymas akivaizdus: S. Lukjanenko ar V. Vasiljevas yra nuotykinės literatūros rašytojai, o ne filosofai ar įžvalgūs psichologai. Būtent dėl to jų bandymai į nuotykinį siužetą per prievartą sukišti gausius gilesnius klodus nepavyksta. Aukščiau bambos neiššoksi, nors pamėginti galima. Kiek teko skaityti atsiliepimų, "Prieblandos sargyba", trečioji ir naujausia serijos knyga, tik patvirtino šią tezę.

Vis dėlto - pasibaręs, paburbėjęs nenoriu sakyti, kad "Sargybos" - banali vidutinybė, juk S. Lukjanenko yra neblogas rašytojas. Daugelį savo priekaištų aš taikyčiau pirmiausia "Dienos sargybos" antrajai pusei, na, ir gal "Nakties sargybos" pabaigai. Kita vertus, tai, pagaliau, ir skonio reikalas. Juk Rusijoje pagal šias knygas jau pasirodė filmas, sako, specialiaisiais efektais nenusileidžiantis "Šventosios girios" produkcijai. Todėl neskubėkite raukti nosių ir susidarykite savo nuomonę.

Pabandyti verta