Apie autorių. William Faulkner (1897-1962) dėl išsilavinimo stokos (šešiolikos metų metė Oksfordo mokyklą, metus studijavo kalbas Misisipės universitete, tačiau jokio specialaus išsilavinimo neturėjo) savęs nelaikė literatu profesionalu, vadino fermeriu, rašančiu kaimo žmogumi. Norėdamas perprasti rašytojo meną skaitė ir mokėsi iš kitų (mėgstamiausi autoriai - M. de Servantesas Saavedra, O. Balzakas, G. Floberas, Č. Dikensas, M. Tvenas, Š. Andersonas, F. Dostojevskis). Vienas pirmųjų JAV literatūroje pabandė perteikti sąmonės ir pasąmonės turinį. Dabar W. Faulkner laikomas vienu garsiausiu amerikiečių literatu, Pietų mokyklos tėvu, jo kūrybos pėdsakai ryškūs G. G. Markeso, V. Stairono, T. Kapotės kūriniuose.

Nuomonė. W. Faulkner "Triukšmą ir įniršį" laikė geriausiu savo romanu.

Apie autorių. Dėl mažo ūgio nebuvo paimtas į kariuomenę, todėl tuo metu nepavyko įgyvendinti savo svajonės tapti lakūnu. Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui, vis dėlto įstoja į Kanados karo lakūnų mokyklą, tačiau karo veiksmuose dalyvauti nespėja (pilotuoti lėktuvą savarankiškai išmoksta vėliau). Tai netrukdo iki ketvirto dešimtmečio skleisti apie save legendą: esą dalyvavęs kare ir net buvęs sužeistas. Dirbo buhalteriu, jūreiviu, dažytoju, knygų pardavėju, paštininku, elektrinės prižiūrėtoju, o nuo trisdešimtųjų metų - scenaristu Holivude.

Romano stilius: realizmas (magiškasis realizmas); eksperimentai su sintakse ir gramatika; pasakojimas ir sąmonės srautas.

Įdomu. W. Faulkner norėjo išspausdinti šį romaną skirtingų spalvų šriftais, tačiau dėl sudėtingų techninių galimybių vietoj to pasirinko kursyvą pakitusiai erdvei (nuo pasakojimo į sąmonės srautą) ar laikui (iš esamo į būtąjį) išreikšti.

Turinys. Keturios dienos - 1928 m. balandžio 7 d., 1910 m. birželio 2 d., 1928 m. balandžio 6 d. ir 1928 m. balandžio 8 d.

Siužetas (norintiems pajausti knygos skaitymo malonumą - neskaityti!). Kiekviena diena ir susiję įvykiai (tiek esami, tiek buvę) aprašomi skirtingų veikėjų požiūriu. Romano pradžioje į pasakojimą įsiveržia silpnapročio Bendžamino Kompsono pasąmonė. Kai jau pradedi pagauti kai kurias detales ir bandai klijuoti bendrą vaizdą, staiga keičiama diena ir veikėjas - pasaulį matai hipertrofuotai jautraus Kventino Kompsono akimis. Nors šis proto turi daugiau negu Bendžaminas, tačiau sumaišties ne mažiau. Aiškumo įneša tik pragmatikas Džeisonas Kompsonas: ir romano stilius aiškesnis, ir esmė paprastesnė. Tačiau skaitant šią dalį atsiranda priešiškumo, pasibjaurėjimo, atmetimo jausmas - man šis veikėjas pasirodė nemalonus (čia tinka paties W. Faulkner žodžiai: "Žmonės baisūs. Reikia labai tikėti žmogumi, kad pakęstum jo kvailumą, žiaurumą, nemokšiškumą"). Taškus sudeda paskutinė dalis, kurioje Kompsonų šeimos (be šių brolių dar yra sesuo, jos duktė, tėvai, dėdė, o kur dar tarnai) istorija pasakojama autoriaus vardu.

Pasaulis (yra siužeto detalė!). W. Faulkner sukūrė Joknapatofos pasaulį (nemaišyti su Viduržemio pasauliu!) ir daugelyje kūrinių veiksmas vyksta šiame pasaulyje (dažnai minimas išgalvotas miestelis Džefersonas), o temos ir veikėjai persipina. Pavyzdžiui, knygoje "Triukšmas ir įniršis" Kventino Kompsono mirtis - faktas, o romane "Absalomai, Absalomai!" šis veikėjas yra pagrindinis pasakotojas, svarstantis apie savo gyvenimą ir atskleidžiantis savižudybės priežastis.

Mįslė: "Triukšmas ir įniršis" - knyga-mįslė. Kad ją perprastum, kai kurias vietas, o gal ir visą romaną, reikėtų perskaityti ne po kartą arba naudotis kitų aiškinimais. Ne veltui W. Faulkner yra vienas labiausiai analizuojamų literatūros autorių: nuo 1973 m. Misisipės universitete kasmet rengiamos jam skirtos konferencijos.

Pirmas pastebėjimas . Abejonių, kad W. Faulkner gavo Nobelio literatūros premiją nekyla. Tačiau oficiali informacija (pavyzdžiui, čia) nurodo 1949 m., o "Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla" - 1950 m.

Antras pastebėjimas. Romano "Triukšmas ir įniršis" baigimo data laikomi 1929 m. (juolab kad ir romano pabaigoje autoriaus parašyta: "Niujorkas, Niujorko valstija, 1928, spalis"). "Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla" knygos nugarėlėje rašo: "Triukšmas ir įniršis" (1922) laikomas..."

Trečias pastebėjimas. Knygos apraše nurodoma, kad joje yra 341 puslapis (ta pati informacija nurodyta ir Lietuvos integralios bibliotekų informacijos sistemos (LIBIS) suvestiniame kataloge), tačiau šis puslapis tikrai nėra paskutinis - kitame rasite dar vieną pastraipą.

Faktas . Suprantu, kad rašytojai nebūtinai turi būti geri matematikai, finansininkai ar istorikai, tačiau faktas lieka faktu: 2 puslapiai, 4 datos ir 3 klaidos. Tiksliųjų mokslų atstovai niršta ir triukšmauja.

Pirmoji padėka. Iš kitos pusės reikėtų padėkoti "Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai" už šiuos neapsižiūrėjimus, nes kitaip nebūtų dėl ko prikibti prie knygos: puikus kūrinys, geras vertimas (ne tik asmeninė, bet išmanančių žmonių nuomonė), solidus leidimas ir neabejotina rekomendacija "Perskaityti būtina!".

Antroji padėka. Rengiant apžvalgą, pasinaudota Karoliniškių gimnazijos mokytojo Algimanto Urbanavičiaus svetainėje pateikta medžiaga.

Kadaise eksperimentai, dabar klasika. Įdomu ir verta.

Dauguma egzodo literatūros, kurią skaitėme, buvo apie tai, kaip beprotiškai išeiviai ilgėjosi tos paliktos Tėvynės. Idealios, neklystančios, raudančios po okupantų batais, ten, kur liko jų jaunystė, pirmosios meilės, idealai. Naujajame pasaulyje jie prisitaikė - vieni geriau, kiti blogiau, bet ilgesys liko. Ir štai antroji karta. Gimusi, auganti ir užaugusi svetimame pasaulyje. Tačiau visą laiką girdinti apie prarastą Tėvynę. Apie ilgesį, tampantį šventenybe - ar galima pasikėsinti į šventumą?

Romanas prasideda nuo tokios scenos: dar sovietmečiu atvažiavusius gimines iš Kanados sutinka giminaičiai Lietuvoje. Du broliai ir jų šeimos sutinka vieni kitus. Atrodytų - turėtų būti apsikabinimai, ašaros, džiaugsmas. Tačiau taip nėra. Nes tarp jų - siena. Ne geležinė uždanga, o nesupratimo ir kitokio pasaulio siena. Ta siena žlugdo, slegia. Joje - viskas: kaltė už pasitraukimą (kodėl jis išbėgo, o anas - liko?), nesuvokimas (kaip galima gyventi, kai parduotuvės tuščios?), mitai (visi jie ten - turtingi, todėl turi nupirkti viską giminėms - nuo treningų iki mašinų) ir kt. Turėtum pasibaisėti - kaip gi taip? O kur žmoniškumas? Kur ta meilė? Juk jie nesugeba pasikalbėti, jie nesugeba suprasti vieni kitų. Tarp jų praraja. Penkiasdešimties metų praraja. Ir ji neišnyks netgi su nauja Nepriklausomybe. Ir ji - visur. Laiškuose tarp pusseserių (ar galima suvokti, kad didžiausia svajonė - vilnonis megztinis su užtrauktuku iki kaklo), brolių pokalbiuose, pusseserės vyro privertime gerti kartu su "broliais lietuviais"…

Kaip reta įdomus požiūris į išeivijos problemą. Labai nestandartinis, labai emocionalus, labai logiškas ir suprantamas. Grąžinantis tuos laikus, kai eidavai paspoksoti į nuostabius daiktus "dolerinėje", pavydėdavai, kad draugas turi giminių "ten", o tu - ne. Viena man labai patikusi mintis - ta, kad neradusios žmogiško sąlyčio taškų abi giminės krenta į patį primityviausią materialumą: todėl giminės apipirkinėja sovietinėje Lietuvoje gyvenančius giminaičius, nes nebežino, ką daryti, todėl į Kanadą atvykęs paviešėti pusbrolis dažo pusseserės namą už 13 dolerių per dieną, nes nėra apie ką kalbėtis. Kai nelieka žodžių, prasideda daiktai. Pasirodo, tuos pasaulius pirmiausia skiria daiktai ir jų kiekis. Tai - šiurpu ir absurdiška. Bet tikslu.

P.S. Knygų mugėje vasario 20 d. 18 val. viešės šios knygos autorė. Įdomu bus ją išvysti…

Įžvalgu

Leidykla įvardino šiuos apsakymus kaip fantastinius, bet šis apibūdinimas neturėtų klaidinti. Jei tai fantastika, tai fantastika yra ir J.Biliūno "Laimės žiburys", V.Krėvės "Dainavos šalies padavimai", jau nekalbant apie V.Žilinskaitės apsakymą "Robotas ir peteliškė". "Baltų lankų" 1992 m. išleistame lietuviškų literatūros terminų žodyno sąsiuvinyje, skirtame romanui, taip rašoma apie fantastinį romaną: "romano rūšis - romanas, kuris nerealius, fantastinius dalykus vaizduoja taip, tarsi jie realiai egzistuotų"; čia priskiriami kūriniai nuo "Guliverio kelionių" iki "Meistro ir Margaritos", su kai kuriom mažumą juokingom konstatacijom apie mokslinę fantastiką ir jos kryptis (tiesa, šviežiausia literatūra, kuria remtasi, - 1981 metų, o dauguma jos - tarybinė, tai kai ką paaiškina), fentezi išvis ignoruojant. Jei laikysime nerealių dalykų vaizdavimą kaip realių, vieninteliu fantastikos požymiu, turbūt dauguma mūsų rašytojų pasirodys esą fantastais, - tai nustebtų, sužinoję!;). Taigi, pagal šio žodyno fantastikos apibūdinimą, K.Saja tikrai fantastas. Ir su stažu, užtenka prisiminti jo "Būrimą obuolio sėklomis" su visais stebuklingais sapnais ar nykštukų knibždančią knygą "Ei, slėpkitės!". Kas nerealaus šioje knygoje? Gal net kokie elfai ar žalieji žmogeliukai pasirodys (atsiprašau visų elfų, kad laikau juos nerealiais)?

Ne, nepasirodo. Ir tai dėsninga. Kadangi K.Saja koncentruojasi ne į fantastinės idėjos ar siužeto kūrimą, jis vaizduoja žmogų. Būtent jis rūpi rašytojui, jo likimas ir kova su likimu, ydos ir šventas naivumas, santykis su Dievu ir pasauliu, su praeitim ir svajone, nesvarbu, senovės Palestinoje ar šiuolaikinėje Lietuvoje veikėjas gyvena. Fonas - taip, čia rasime ir lietuvių mitologinių personažų, ir pasakų veikėjų, ir juodojo žaibo, panašaus į mažą mirusią planetėlę (o kitiems - į niekingą arkliašūdį) paieškas, sapnai pinsis su tikrove, o alegorijos - su šiandieninėm aktualijom. Rašytojas ginčijasi su sutvėrėju, bet maištu tą pavadinti sunku: per daug pavargusi, nusivylusi lyrinių herojų siela, drąsos jose yra tik išrėkti "Už ką?", o paskui iškart susigūžti, nes "su dievu špygom nepasibadysi". Tačiau žmogus ir viešpats vis dėlto yra simboliškai sugretinami: tarkim, nelaimingas žmogelis, kurio nei Dievas Tėvas nemyli, nei Sūnus paguosti nemoka, įsiropštęs į medį mąstyti ir sustingęs ten, pats tampa rūpintojėlio provaizdžiu. Senieji ir naujieji dievai čia nekonfrontuoja, egzistuoja kažkur greta vieni kitų. Ir niekas nekliudo autoriui, aprašius Kristaus stebuklus, pavaizduoti pagonišką žmogaus atsiradimo versiją, milžinus ir Prakorimo kančią.

Beje, šventojo Simono Stulpininko istorija, varijuojama apsakyme, davusiam pavadinimą ir visai knygai, nustebino visiškai trivialiu "atradimu": "Klausimas geriau negu atsakymas. Klausimas ragina ieškoti, atsakymas - rinktis vienintelį kelią". Subrendusiam rašytojui taip drąsiai pareikšti tokią banalybę… Gal tai ir yra brandumo požymis? Šiaip ar taip, dauguma knygos personažų tapatintini ne su Stulpininku, o su Jobu: amžinas svyravimas tarp tikėjimo ir netikėjimo, ir nebūtinai dievais.

Visi rinkinio apsakymai turi bendrą bruožą. Neprisimenu nei vieno, kuris baigtųsi besąlygiškai gerai. Katarsio nėra. Jei kokia graudi viltis ir prasprūsta, tai pati pasimetusi. Nes gyventi sunku, nes baisiau už marą žmones galabija godumas, gašlumas, pavydas. Žmonės serga nuodėme, kartais šventu naivumu, ligos puola jų kūną. Tuo šie apsakymai yra visiškai nefantastiniai, netgi labai realistiniai: už gėrį retai atmokama geru, blogis retai nubaudžiamas, o atskirti viena nuo kito kartais taip sudėtinga…

...ir Viešpats atkišo špygą.

Prisipažinsiu, šiek tiek sutrikau ant knygos viršelio pamatęs užrašą: "Kultinis autorius". Pavadinimas "Skrydis virš gegutės lizdo" man siejosi tik su kinematografija, iki šiol taip ir neregėta. O čia šit dar kažkoks Ken Kesey, "kontrakultūros" tėvas. Suintrigavo kaip reikiant.

Pradėjus skaityt ilgą laiką vis nepaliko jausmas, kad čia tik dar vienas reklaminis burbulas. Kasdienė psichiatrinės ligoninės gyvenimo rutina, nupasakota šizofreniko, nė iš tolo nepriminė "švento teksto tuometiniam maištaujančiam jaunimui", kaip kad buvo rašyta ant knygos viršelio.

Nieko nesakau - tekstas parašytas labai stipriai. Charakteriai gilūs ir įvairūs, kokie ir turėtų būti psichiatrinėje ligoninėje. Puikiai atskleistas ligoto žmogaus mąstymas, kažkuo priminė "Visatos angelų" herojų. Ironija, juodas humoras - tai dar vienas nemažas knygos privalumas. Kartais nesmagiai pasijusdavau, pagavęs save besijuokiant iš elektros šoko terapijos aprašymo. Visa tai padėjo sukurti niūrų, slegiantį ir visai nekalėdinį (taip jau susiklostė, kad knygą skaičiau per šventes) psichiatrinės ligoninės skyriaus gyvenimą, diriguojamą neurotiškos (švelniai tariant) Didžiosios sesers. Gal ir nieko… bet tik įpusėjęs knygą ėmiau suprasti, ką įkvepiančio joje rado spalvingas septintojo dešimtmečio jaunimas.

O prasidėjo viskas į ligoninės skyriaus patalpas įžengus misteriui Makmerfiui, pagrindiniam šio romano herojui, nors visa istorija pasakojama kito žmogaus akimis. Makmerfis, lošėjas, dažnas muštynių dalyvis, moterų numylėtinis, klajūnas, į ligoninę patekęs tiesiai iš sunkiųjų darbų kalėjimo, niekaip negalėjo priprasti prie despotiškos Didžiosios sesers tvarkos. Dar labiau jį nustebina, kad kiti ligoniai, iš pažiūros netgi labai sveikai mąstantys žmonės, nuolankiai su viskuo susitaikę. Nuo Makmerfio pasirodymo apsiverčia skyriaus gyvenimas: prasideda lošimai kortomis, bendri terapijos seansai tampa tikru košmaru Didžiajai seseriai, organizuojama išvyka. Bet pamažu visa tai perauga į nebylią, bet žūtbūtinę kovą. Didžioji sesuo bando grąžinti buvusią tvarką, jos nuomone, leidžiančią sukurti klusnius ir gerus valstybės piliečius. Makmerfis kovoja už savo vidinę laisvę, už teisę būti savimi.

Nepasakosiu, kuo viskas baigiasi, nors, mano nuomone, ne siužetas yra šitos knygos esmė, bet vis vien jį iki galo atskleidęs, iš kitų atimčiau didelį malonumą.

Kaip vėliau supratau, būtent šis konfliktas ir užkabino puritoniškoje aplinkoje dūstantį neformalų ano meto jaunimą. Manau, kad knygoje iškeltos vertybės nenustoja aktualumo ir šiandien, kas rodo romaną esant tikrai vertingą.

A must-read

Jei jūs dėl dingstančių daiktų namie kaltinate išdykaujantį kauką, nesate vienišas; vokiečių rašytojos Hortenzijos Ulrich knygos herojė, mergaitė Leandra, užsispyrusi tikina tėvus, kad dėl nutvarkytų daiktų kaltas po jos lova gyvenantis nykštukas-tvarkdarys Hansas Joachimas Vincelpiucas. Tas amžinas optimistas turi ypatingą tvarkymo metodiką - viskas turi būti sudėliota pagal abėcėlės raides: pieštukas po pagalve, sąsiuvinis - prie skalbinių. Dėl vaidų su vyresniu broliu kaltas vaidų kipšas Hansas Joachimas Zameckis. O dėl suplyšusių, sudriskusių ar prakiurusių daiktų - blauzdakandys, šį kartą ne Hansas ir ne Joachimas, o Valdemaras Velpenšteinas. Jis panašus į gauruotą šunį, tačiau yra tikrų tikriausias baubas, kuriam malonu įkąsti savo šeimininkei į blauzdą: ji taip gražiai išsigąsta - skauda gi, nors žymių niekada nelieka. Kaip ir ant daiktų, apgraužtų Velpenšteino, o tada pabandyk įrodyti tėvams, kad dėl netvarkos ir nuostolių esi kaltas visai ne tu. Juk ir pačių baubų negali pamatyti tie, kas jais netiki.

Leandra su savo baubais gana neblogai sutarė, kartais pažaisdavo ar ausį pakasydavo, bet vieną kartą jai nusibodo. Nusibodo likti kaltai dėl visų jų krečiamų šunybių. Ir mergaitė nutarė padaryti tam galą. Ji įprašė tėvą nupjauti lovai kojas. Elementaru, baubams nebeliko kur gyventi. Knygų lentyna ar rūbų spinta - visai netinkamos vietos… Ką gi, trys įsižeidę niekdariai nutaria persikelti. Tik kur? O ką, jiems atviras visas pasaulis.

Teoriškai čia turėtų prasidėti kvapą gniaužiantys nuotykiai, bet prasideda… plepalai. Jei atvirai, absoliučią daugumą knygos užima trijų baubų tarpusavio rietenos, kartais keliančios šypseną, pvz., kai pastebi, kad fon Zameckis panašus į kai kuriuos realius asmenis, mėgstančius visada būti teisiais, pačiais protingiausiais ir labai įsižeidžiančiais, kai kas tai pašiepia. Bet jei tų šnekų sumažinus perpus… galima būtų ir siužetui dėmesio skirti. Nes šiuo atveju, jas atmetus, to siužeto ne kažin kiek lieka. Kai, paklusdami šiuolaikinėms tendencijoms, baubai ima ir visiškai nelogiškai patenka į kompiuterį, netgi ten jie tauškia, tauškia, tauškia… Bet mes nieko nesužinome apie jų kilmę, mes nežinome, net kiek metų Leandrai, kodėl būtent ji mato baubus. Vaikų tėvai - viena-dviem savybėm apdovanoti personažai, kurie, kaip kartoninės dekoracijos, pasirodo ir išnyksta, kai reikia pakeisti foną, bet savarankiškais, įdomiais veikėjais netampa. Kur ten tėvai, Leandra pati lieka bemaž tuščia vieta - be jos santykių su baubais mes nesužinome apie šią mergaitę nieko. Gana garsi knyga ir žinoma rašytoja, bet "Baubų vieta palovy" aiškiai skirta patiems mažiausiems - nes antro dugno ji neturi. Skaitoma tikrai greitai, įkyrėti nespėja. Perskaitei - padėjai. Nepatikėjęs baubais.

Aš baubas! Bubububububu!

"Mes šios knygos laukėme taip ilgai, jog tie, kas skaitė originalą, išūžė ausis tiems, kuriems neteko šios malonės", - maždaug prieš pusmetį teigė žymus rusų fantastikos apžvalgininkas Sergejus Berežnojus.

Štai pagaliau sulaukė ne tik rusai, bet ir mes. Tad geros fantastikos mėgėjams Lietuvoje vėl - Įvykis: pagaliau lietuviškai pasirodė romanas, kurį (gal ne be mažučių abejonių) galime pavadinti pirmuoju tikru kiberpanko (cyberpunk) romanu lietuviškai.

Ir kas, kad N. Stivensonas (Neal Stephenson) tik vadinamosios "antrosios cyberpunk bangos" (kuriai, tačiau, teigiama, būdingas kur kas tikroviškesnis ateities technopasaulio vaizdavimas) autorius. Juk net šio SF (Science Fiction) požanrio guru - V. Gibsonas - Neilą vadino ne kaip kitaip, o "...pačiu kiečiausiu Amerikos fantastu..."

Teigiama, kad 1992-siais pasirodžiusi "Lavina" (Snowcrash) Stivensoną padarė SF literatūros "Kventinu Tarantino" (Quentin Tarantino) ir ilgiems metams nulėmė kiberpanko žanro kryptį. Gi kaip pasakoja pats Stivensonas, "Laviną" jis rašė nuo 1988-ųjų, be perstojo klausydamas garsios, įkyrios, depresyvios muzikos...

Tad ir kūrinys išėjo atitinkamas, o vaizduojamas pasaulis artimas bet kurio antiamerikiečio širdžiai: tai tolima ir ne itin linksma ateitis, kur visiškai kompiuterizuotos net riedlentės, o JAV (ir visuomenė) subyrėjusi, susiskaldžiusi į daugybę bendruomenių ar mini-valstybių, kurias valdo "greičiausi ir gudriausi": vienur italų mafija, kitur kinų emigrantai, dar kitur - religiniai fanatikai ar atsargos generolai... Tiesa, JAV federalinė valdžia irgi išlikusi, tačiau tesudaro FTB primenančią bendruomenę, kurios nariai kasryt verčiami stropiai skaityti el. paštu gautas instrukcijas apie tai, kaip kuo racionaliau naudoti tualetinį popierių...

Verslas seniai "sukasi" Trečiojo pasaulio šalyse, o amerikiečiai lyderiauja tik muzikos, kino filmų, programinės įrangos ir... greito picos tiekimo į namus srityse. Picą greitai tiekia ir pagrindinis knygos herojus Hairas Protagonistas, vienišas, bet pasiutusiai talentingas juodaodis hakeris, be kita ko, gebantis puikiai valdyti kataną (samurajų kovos kardą) tiek realybėje, tiek virtualybėje (prieš akis akimirksniu iškyla pagr. filmo "Šuo vaiduoklis: samurajaus kelias" aktorius - Forest Whitaker).

Taigi, minėtas Protagonistas - vienas "kietesnių" virtualaus pasaulio/miesto gyventojų, ir būtent jis vienas pirmųjų susiduria su "lavina" - narkotiku (ar virusu), kurio "truktelėjus" užversi kanopas visose realybėse, kiek jų bebūtų... Jei siužetas jums ką nors primena, primenu, jog Stivensono kūrinys pasirodė gerokai anksčiau nei vieno žinomo rusų fantastikos autoriaus.

Tyrimo metu paaiškėja, kad žinoma frazė "religija - tai opiumas liaudžiai", pati gryniausia teisybė kone tiesiogine ta žodžio prasme, o žmonija narkomanais tapo dar civilizacijos aušroje, šumerų laikais... Kas gi toji "lavina" - gal tik gerokai "užvėlavęs" antivirusas ar viso labo "mutavusi" religijos atmaina? O į šį kokteilį dar įmaišomas aleutas, gryniausias Darto Veiderio sinonimas, mergaitė su jau minėta kompiuterizuota riedlente bei daug kitų egzotiškų komponentų.

Romano veiksmas, stilius - ganėtinai sunkūs ir "kieti", kaip pastebėjo rusų apžvalgininkas Dmitrijus Gorbačiovas - "...ne itin malonu gyventi pasaulyje, kur tradicinė italų mafija - pati žmogiškiausia organizacija." Itin įdomi ir socialinė sistema - perskaičius knygą tolydžio pagauni save galvojant, į kokias mini-valstybes galėtų susiskaldyti ateities Lietuva?.. Gal, pvz., sumanius mažumėlę paturistauti tektų kirsti Maksimos, Daktarų ir Vikondos sienas, o ties Nevėžiu, na gerai, Dubysa, mus pasitiktų niūrūs mažakalbiai Samogetijos pasieniečiai?..

Sulaukėm!

Ar galima parašyti romaną, kuriame susipintų beveik psichoanalizės teorijos lygio meilės, ištikimybės ir pavydo analizė, niūrūs nepavykusios 1968 m. Čekijos revoliucijos - "Prahos pavasario" - atgarsiai, išvengiantys bet kokio politinio banalumo, kažkas panašaus į siužetą, kurį tempia - stumdo ne visai įprastiniai veikėjai? Ar galima į vieną kūrinį sudėti romaną ir esė? Ir kad tai būtų nenuobodu? Na, ir pagaliau, ar galima tokia koše maloše pradėti pasaulinę literatūrinę karjerą? Pasirodo, galima. Ir visa tai - apie M. Kunderos "Nepakeliamą būties lengvybę", kažkodėl dar neperleistą ištikimos rašytojo draugės - leidyklos "Tyto Alba".

Ne, tai nėra lengvas skaitinys. Knyga tikrai neužburia siužetu, giliosios mintys pateikiamos irgi ne visai įprastai, tad pora šimtų puslapių verčiasi gana lėtai. Tačiau ji priverčia labai, labai rimtai susimąstyti - apie viską: gyvenimą, jo prasmę, ištikimybę, lojalumą, drąsą, socialistinio ir kapitalistinio pasaulio gyventojų mentaliteto skirtumus ir dar aibę, aibę dalykų. M. Kundera moka sukelti sumaištį viduje, pajudinti, priversti persvarstyti, rodytųsi, neginčijamas tiesas. Ir dar jis moka įtikinti - įtikinti, kad apie savo herojaus vidų ir išorę žino viską. Viena vertus - tai žavi, kadangi įspūdis tolygus skulptūros apžiūrėjimui - ji nepajudės, nepasikeis. Kita vertus - tai trikdo, nes dingsta netikėtumas.

Be abejo, tą išbaigtumą, išsamumą lemia šio kūrinio specifika, kadangi jo žanrą aš įvardinčiau romanu - esė. Mat šalia Tomo, Terezos, Sabinos ir Franco istorijų, jame yra daug pačių įvairiausių pamąstymų, pasvarstymų ir kito. Viskas atrodo maždaug taip: mes sužinome tam tikrą faktą iš herojų gyvenimo, tada tas faktas išanalizuojamas iš herojaus pozicijos, o galiausiai - atsispiriama nuo to fakto, kad būtų pasakyta dar daugiau protingų minčių ir galiausiai grįžtama prie herojų. Gali būti ir vice versa - ilgai samprotaujama apie kokį nors dalyką, pvz., sunkumo - lengvumo santykį, kičą, šūdą, kol galiausiai prisimenama, ką apie tai mano herojus…

Kūrinys, be abejo, tiesiog užtvindytas Kunderiška erotika - kaip gi kitaip galėtų būti romane apie meilę, ištikimybę, pavydą? Tačiau kuo Kunderiška erotika skiriasi nuo kitokios - paaiškinti ne taip lengva. Galbūt tuo, kad ją galima pavadinti "akylo stebėtojo" ar "nejaudina, bet įdomu - ir ką gi ten žmonės randa"? Mat erotinis veikėjų gyvenimas yra viena iš centrinių kūrinio ašių, nes būtent ten herojai susikuria milžinišką kiekį problemų. Įdomiausia, kad netgi užsimenant apie rusų okupaciją po "Prahos pavasario", randami ryškūs erotiniai akcentai - okupantų grubiai išprievartautos šalies merginos trumpais sijonėliais malasi aplink tankus su trispalvėmis ir siutina peralkusius kareivius…

Vis dėlto, kertinė knygos tema - tai neištikimybė. Autorius ieško neištikimybės priežasčių, randa jų begales, bet vėlgi - nei ją smerkia, nei aukština. Tiesiog tarsi pasideda ant lėkštelės ir knebinėja: štai dėl to Tomas negali būti ištikimas, o dėl to - Sabina. Ir net Francas neliks ištikimas, nes nutiks štai taip… Kiek žinau, daug ką būtent ši studija ir sužavi, autorius, rodos, pažvelgia į visus įmanomus neištikimybės kampučius. Bet man, tiesą sakant, labiau patiko kitos knygos vietos - pvz., apie Franco ir Sabinos "žodyno" skirtumus, t.y., kaip skirtingai kiekvienas iš jų supranta tą patį žodį; pasakojimas apie "kovotojus už taiką" Kambodžos pasienyje; liūdnas nekolaboravusių Čekijos inteligentų likimas, Karenino liga…

Beje, romaną galima aprašyti ir taip: "nepataisomas lovelasas daktaras Tomas veda meilės ištroškusią Terezą, bet nesugeba jai būti ištikimas, užmiršti ankstesnių meilužių - ypač fotografės Sabinos. Deja, liūdnas likimas ištinka Tomo ir Terezos tėvynę - po okupacijos jie priversti emigruoti į Šveicariją, tačiau ilgai ten neištveria ir vėl grįžta į gimtąją Čekiją, kur karaliauja okupantas, siekiantis visais įmanomais būdais palaužti paskutinius net ir morališkai besipriešinančios inteligentijos likučius" - tai irgi nebūtų melas…

P.S. Prisipažinsiu - knygą įveikiau tik iš trečio karto. T.y., pirmus du kartus tiesiog numečiau nebaigęs, bet pagaliau - ėmiau ir perskaičiau "likbezo" programos pagrindu. Nesigailiu.

Nesigailiu

Pradėkim kaip pasakoj. Naršau aš vienąsyk po internetą, aišku, tik studijoms reikalingų dalykų ieškodamas, skaityta.lt vartinėju. Ir, kaip doram psichologijos studentui, akys išsprogo - negi gali būti taip, kad visai nieko psichologinio nėra? Nors ne, yra D. Morris "Plikoji žmogbeždžionė", jei tai psichologija, o ne biologija (aš prieš šią knygą nieko neturiu, ji tikrai įdomi ir vertinga, bet ne visai psichologinė). O kur mielieji vadovėliai? Myers, Furst, Benesch, ar mokslo populiarinimo knygutės? Įsivaizduokim tokią situaciją. Žmogus, siekiantis susipažinti su psichologija, perskaito "Plikąją žmogbeždžionę". Išvada aiški. Jei tai psichologija, tai geriau tada eiti pas tikrą zoologą, o ne psichologą, jis bent mažiau abejotinų dalykų (korektiškai kalbant) pasakoja...

Tai va, su tokia neteisybe taikstytis sąžinė neleidžia, todėl pakalbėkim apie D. G. Myers knygą "Psichologija". Net neatsivertus knygos galima pastebėti, kad tai solidus leidinys - visgi 816 puslapių - tai ne juokas. Mūsų aptariama knyga priklauso tipiškų amerikietiškų vadovėlių giminei ("didknygėm"), kai į kelis šimtus puslapių sukišama visa psichologija, daugiau ar mažiau apkarpyta. Aišku, iš vienos pusės tai yra labai gerai - praktiškai apie visas psichologijos mokslo veiklos sritis galima pasiskaityti vienoje vietoje, ir dar dažniausiai lengvu, mokslinių terminų neperkrautu stiliumi, suprantamu net ne specialistui. Iš šio privalumo kyla ir pagrindinis tokių knygų trūkumas - nors aptariama daug kas, bet negiliai, paviršutiniškai, todėl, norint gilintis į kokią nors psichologijos sritį, reikia ieškoti specializuotų knygų.

Gerbiamo Myers knygoje aptariama beveik viskas - pradedant biologiniais elgsenos pagrindais, nervų sistema ir baigiant meilės tipologijomis. Čia galima rasti gana neblogai parašytus skyrius ir apie plačiąją visuomenę ypatingai dominančias temas - sąmonės būsenas (o lietuviškai šnekant - miegą, sapnus, svajones, fantazijas, meditaciją, hipnozę, priešmirtinius išgyvenimus bei narkotikų poveikį sąmonei), intelektą, emocijas, psichikos sutrikimus, stresą, terapijos rūšis ir taip toliau. Autorius rašo aiškiu, lengvai suprantamu stiliumi. Kiekvieno skyriaus pabaigoje pateikiama santrauka bei svarbiausi skyriuje paminėti terminai ir sąvokos, o ypač gerai, kad su apibrėžimais. Kiekviename skyriuje galima rasti rubriką "Iš arčiau", kur pateikiami su tema susiję įdomūs faktai ir interpretacijos. D. G. Myers daugeliu atvejų laikosi gana konservatyvios pozicijos, jo neapkaltinsi laisvu faktų interpretavimu ar "slysčiojimu" į paramokslo sritis. Pavyzdžiui, autorius nemano, kad priklausomybės terminą galime taikyti kalbėdami ne tik apie narkotines medžiagas, bet ir lošimą, persivalgymą, azartinius lošimus ar seksualinį elgesį, nors dabar ypatingai populiaru kalbėti apie pavyzdžiui "priklausomybę nuo lošimų", kartais net tarp psichologų.

Galima išsakyti ir keletą kritinių pastabų šios knygos atžvilgiu. Pirmiausia kartais pasigendu gilumo ir išsamumo (šitoj vietoj laikas pasakyti, kad studijuoju psichologiją, todėl "paprasti mirtingieji" gali šio pastebėjimo iš viso neskaityti). Nors teko girdėti, kad yra neuniversitetinių aukštųjų mokyklų, kurios visą psichologijos kurso programą sugeba išdėstyti, remdamosi tik šiuo vienu vadovėliu, tačiau net amerikietiškų "didknygių" yra gerokai geresnių ir išsamesnių. Kaip ir daugelyje amerikietiškų vadovėlių, "Psichologijoje" visai nekalbama apie psichologijos istoriją. Kai kurie skyriai irgi galėtų būti išsamesni. Dar vienas, mano galva, esminis trūkumas - nėra rodyklės. Žodynėlis (beje, labai geras dalykas) su nuorodomis į atitinkamus puslapius šiek tiek atperka šį trūkumą, bet visgi geros rodyklės nors verk, kaip norisi. Beje, dar dėl knygos storumo - kažkaip sunku įsivaizduoti eilinį žmogų, skaitantį šį D.G.Myers kūrinėlį nuo pradžios iki galo. Tačiau dominančias temas perskaityti tikrai verta.

Taigi, suveskime galus. Knyga stora, užtat į ją daug kas telpa. Nors vietomis ne ypač išsami, bet užtat gana lengvai skaitoma ir įdomi. Apibendrinant - kol kas geriausia bendrosios psichologijos knyga lietuviškai.

Subalansuota susipažinimui su psichologija

Yra vardų, kurie jau tapo bendriniais: tereikia tuo vardu pavadinti žmogų ir nebėra reikalo vargti apibūdinant jo charakterį, išvaizdą, protą, elgesį ar kitą žmogaus savybę bei bruožą, su kuriuo asocijuojasi vardas. Dažniausiai tai būna literatūrinių veikėjų vardai: Severiūtė, Pepė, Šveikas, Šerlokas Holmsas. Man tarp jų yra ir Alfonsas Bailius.

Ir dar. Prieš 10-15 metų, o ir anksčiau, rašant mokykloje rašinėlius, tiek prozos, tiek eiliuoto kūrinio veikėjui apibūdinti, buvo vartojama sąvoka "herojus": lyrinis herojus, eilėraščio herojus, knygos herojus, romano herojus… Žodžiu, visose knygose veikėjai (pagrindiniai tai jau tikrai) buvo herojai.

Nepamenu, ar kurpiau rašinėlį arba kokį kitą knygos "Alfonsas Bailius" aprašymą mokykloje (jeigu tada maniau, kad išsisukau, tai dabar suprantu, kad - ne), tačiau šiek tiek mąstantis skaitytojas turėjo būti pašiurpęs, jeigu A. Bailių būčiau vadinęs "herojumi", nes šiam berniukui apibūdinti yra kitas tinkamas žodis - nevykėlis. Būtent tokį žmogų įsivaizduoju, kai išgirstu sakant "Ai, jis - Alfonsas Bailius". Tiesa, dabar žargone žodis "Alfónsas" turi ir kitą, daug negatyvesnę reikšmę, tačiau pirma reakcija, išgirdus žodį "Alfonsas" - nepiktybiško nevykėlio portretas ir ironiška šypsenėlė (atsiprašau visų Alfonsų). Aišku, ne dėl to apie 1990 m. mokyklose "herojų" pakeitė "veikėjas", bet kas paneigs galimybę, kad ir šitas tylus didžiavyris (negi dabar mažvaikiu vadinsi?) prisidėjo prie to, kad rašinėliuose būtų mažiau marazmo?

Tiesą pasakius, mano pažintis su šiuo veikėju (herojumi, cha cha cha) prasidėjo ne nuo aprašomosios knygos, o vokiečių kalbos pamokose. Serijoje "Mokinio biblioteka" dar 1979 m. kaip vokiečių kalbos skaitiniai VIII klasei (dabar būtų IX klasė) buvo išleista plona knygiūkštė "Abenteuer von Zitterbacke". Buvo ir platesnis paaiškinimas: Citerbakės (taip, taip, taip - pavardė Citerbakė nebuvo verčiama, o tiesiog transkribuojama) nuotykiai pagal G. Holz - Baumertą, sudarė A. Vaisbreit. Šiuose skaitiniuose buvo keletas sutrumpintų ir adaptuotų "nevykėlio berniuko Alfonso Citerbakės naivių, juokingų ir jaudinančių pasakojimų apie jo nuotykius mokykloje ir namie". Ir dar: "Knygelė iliustruota. Sunkesnės vietos aiškinamos kiekviename puslapyje. Gale duodamas vokiečių - lietuvių kalbų žodynėlis". Kokie bebūtų prievartiniai ir sunkūs užsienio kalbos skaitiniai, tačiau kiek pamenu, tai buvo vienintelė literatūra vokiečių kalba mokykloje, kurią bent jau buvo įdomu skaityti.

Gavus lietuvišką vertimą (profesionalų, neadaptuotą ir nesutrumpintą), skaityti buvo dar maloniau: situacijos, į kurias pakliūdavo paslaugus, draugiškas, stengiantis gerai besielgti, tačiau sukeliantis vien nemalonumus sau (visada) ir kitiems (kartais) Alfonsas Bailius, jaunesnio mokyklinio amžiaus (tuomet nurodydavo, kam turėtų būti skirta knyga) vaikams buvo velniškai juokingos. Pavarčius dabar šias situacijų komedijas apie papūgos dresavimą, apsimetimus girtu, kišeninio peiliuko mainus, telefono vedimą, makaronų virimą, treniruotes, ruošiantis tapti kosmonautu (na, žinote, maistas iš tūbelių, tyla kosmose, nuolatinė nesvarumo būsena) ar kitas istorijas, reikia pastebėti, kad skaityti miela, bet nebejuokinga - o paauglystėj virsdavom iš juoko. Dabar įdomiau skaityti apie tuos nutikimus, kurie (ar panašūs į juos) įvyko ir tau: lygintuvo taisymas, nemalonumai dėl nemandagumo ar žemės ūkio technikos. Ką ir besakyti - su Alfonsu Bailiumi neliūdna…

Alfonso Bailiaus nuotykius 2000 m. perleido leidykla "Alma littera". Tiesa, tai naujas vertimas (J. Kunčino), bet, deja, tik dalis (pirma?) nuotykių, kuriuos skaičiau savo paauglystėj, tačiau tai vis geriau negu nežinoti, kas yra Alfonsas Bailius. Veikėjas Alfonsas Bailius.

Ne tik Alfonsams. Ne tik bailiams. Ne tik herojams.

Kalbant apie šią knygą, negalima sakyti, kad tai vien tik R. Asprino knyga, nors visos leidyklos kaip knygos autorių nurodo tik šį fentezi šmaikštuolį. Greičiausiai tik todėl, kad jis tarp visų "Vagių pasaulio" autorių yra vienas iš populiariausių. Iš tikrųjų "Vagių pasaulis" yra antologija - skirtingų autorių apsakymų rinkinys. R. Asprinas yra redaktorius (aišku, ir vienas iš autorių), prie antologijos redagavimo nemažai prisidėjusi ir jo žmona Lin Abei (Lynn Abbey), taip pat viena iš apsakymų autorių. Tuo, kad "Vagių pasaulis" yra antologija, o ne vieno ar dviejų autorių kūrinys, ji ir išsiskiria iš visų "serijinių" fentezi knygų. Prieš apžvelgdamas knygą, paminėsiu jos atsiradimo istoriją, kurią nupasakojo pats autorius knygos epiloge.

Prieš Bostkoną (fantastų suvažiavimą Bostone), 1979 metais, prie alaus bokalo buvo susėdę trys rašytojai - jau spėjęs išpopuliarėti Robertas Asprinas, Džonas Braneris (John Brunner) ir tuo metu dar nepublikavusi nei vieno romano Asprino žmona Lin Abei. Būtent ši trijulė prie bokalo ir sumąstė kurti antologiją, pakviesdami įvairius rašytojus sukurti po apsakymą. Per Bostkoną Asprinas net sugebėjo surasti leidėją, kuris susidomėjo šia idėja. O idėja buvo paprasta - keletas rašytojų kuria apsakymus, kurių veiksmas vyksta toje pačioje vietoje ir tuo pačiu laiku. Po fantastų suvažiavimo Bostone Asprinas ėmėsi darbo - sukūrė miestą Sanktuarijų, kuriame vyks veiksmas, jo žemėlapį ir parašė interliudiją. Endrius Ofutas (Andrew Offutt) sukūrė naujai sugalvotam pasauliui mitologiją. Antologijai buvo prikalbinti nemažai garsių rašytojų - Polas Andersonas (Poul Anderson), Džo Holdemanas (Joseph Haldeman), Marion Zimer Bradlei (Marion Zimmer Bradley). Antologijoje yra aštuoni skirtingų autorių apsakymai. Kiekvienas rašytojas, sutikęs dalyvauti tokiame projekte, sukurdavo savo veikėją, kurio aprašymas buvo išsiunčiamas visiems rašytojams, kad šie susipažintų su kitų autorių personažais ir galėtų juos savo apsakymuose panaudoti. Tokiu būdu gimė antologija "Vagių pasaulis", mano manymu, vienas originaliausių fentezi žanro kūrinių.

"Vagių pasaulis" visiškai kitoks, nei garsusis Asprino ciklas "Mitas" (Myth) - jis visas persunktas niūrios atmosferos. Nors aštuoni apsakymai parašyti skirtingų autorių, visi jie savo nuotaika, aplinka yra ganėtinai slogūs, veikėjai dažniausiai susiję su kriminaliniu pasauliu ir, skirtingai nei herojinėje fentezi, atstovauja dažniau "blogio" pusę ar yra tiesiog "neutralūs". Ir kartu veikėjai - paprasti miesto gyventojai, sprendžiantys savo kasdienio gyvenimo problemas. Nesakau, kad "Vagių pasaulis" priskiriamas realistinei fentezi, tačiau herojai atrodo tikrai artimesni skaitytojui, nei daugelio fentezi knygų. Tačiau tai nemenkina antologijos, pasaulis vis tiek patrauklus.

Apsakymų veiksmas vyksta Sanktuarijuje - imperijos provincijos mieste, kuris išgyvena nuosmukį. Jame klesti korupcija, vagystės, kontrabanda ir kitokie juodosios rinkos "verslai".

Aštuoniuose apsakymuose veikia aštuoni herojai, kiekviename skirtingi. Išskyrus du paskutinius - ten veikia viena ir ta pati herojė Mitris. Taip atsitiko dėl to, kad vieną apsakymą parašė ne rašytoja, o mėgėja, panaudojusi Marion Zimer Bradlei sukurtą personažą. Asprinas susižavėjęs Kristinos de Vis apsakymu nutarė jį įtraukti į antologiją, be to, ir pati Marion Zimer tam neprieštaravo. Mat Mitris abiejų autorių apsakymuose yra labai panaši ir puikiai tinka abiem kūriniams.

Man ši knyga labiausiai patiko ne dėl nuotykinių, neretai net detektyvinių, siužetų, o tuo, kad skirtingi autoriai, kurdami apsakymus, kurių veiksmas vyksta toje pačioje išgalvotoje plotmėje, sukūrė pasaulį, kupiną detalių, puikiai derančių visuose apsakymuose. Ir visa antologija atrodo kaip vientisas kūrinys, susidedantis iš skirtingų istorijų - atskirų ir tuo pačiu susijusių tarpusavyje.

Kadangi apsakymai nėra labai ilgi, juos neatsibosta skaityti, tačiau ir nėra visiškai trumpi, kad nespėtum įsijausti į vieną ar kitą herojų. Ir ypač smagu aptikti vieno autoriaus veikėją kito apsakyme, nors šis pasirodo tik epizodiškai.

Neaptarinėsiu kiekvieno apsakymo atskirai, man jie visi pasirodė daugmaž lygiaverčiai, tik surašysiu juos, kad pradedantis skaityti šią antologiją galėtų žvilgtelėti, kokie autoriai prie jos prisidėjo.

Knygą pradeda Asprino interliudija - trumpas įvadas į pasaulį, apibrėžiantis tam tikrą situaciją: į imperijos provinciją ištremiamas imperatoriaus brolis maištininkas, nutaręs Sanktuarijuje įvesti tvarką. Toliau apsakymai išdėstyti sekančiai: Džono Branerio (John Brunner) "Mirties nuosprendžiai", Lin Abei (Lynn Abbey) "Chaoso veidas", Polo Andersono (Poul Anderson) "Skraidančių peilių vartai", Endriu Ofuto (Andrew Offutt) "Šešėlių įkaitas", Roberto Asprino (Robert Asprin) "Verslo kaina", Džo Holdemano (Joseph Holdeman) "Kraujo broliai", Kristinos de Vis (Kristina de Wies) "Mitris" ir Marion Zimer Bradlei (Marion Zimmer Bradley) "Mėlynosios žvaigždės paslaptis".

Jau kitais metais (1980) pasirodė antroji "Vagių pasaulio" antologijos knyga, vėliau trečia ir ketvirta, ir taip toliau. Viso jau yra dvylika knygų. Vėlesniuose tomuose daugiausia rašė mažiau garsūs autoriai, o serija konkuruoja populiarumu su paties Asprino "Mitais". Faktiškai tai vieninteliai apsakymų rinkiniai, kurie buvo ne tik įdomūs, bet dar ir pelningi. Teko girdėti, kad turi pasirodyti ir vienuolikta serijos antologija, tačiau jau be R. Asprino dalyvavimo.

Visų šalių rašikliai, vienykitės!