Veikiami šiuolaikinės literatūros ir humanistinių tendencijų baigiame patikėti, kad raganos yra geros, visuomenės nesuprastos moteriškės, o jas keikti - amoralu ir nedora. Rašytojas R.Dalas (1916 - 1990 m., Velsas) grąžina tradicinį baisios raganos įvaizdį, praturtinęs jį savo raganofobiškomis fantazijomis. Jo raganos nelakioja ant šluotų, o gyvena tarp žmonių, apsimetusios paprastomis moteriškėmis. Tačiau visų šios seserijos narių tikslas - naikinti vaikus. Išnaikinti kuo daugiau vaikų! Nes kiekvienas vaikas raganai kažkodėl dvokia... šuns išmatomis. Nesiimu tvirtinti, kad tai pats blogiausias dalykas, kuris gali dvokti, bet va toms baisenybiškoms moteriškėms klausimų nekyla. Kuo mažiau vaikų pasaulyje, tuo geriau joms gyventi.

Raganų genealogija neaiškinama, nežinia, iš kur jos atsirado, kas jos tokios ir kodėl jų fiziologija taip skiriasi nuo žmonių. O ji tikrai skiriasi: tikra ragana visada vaikšto su pirštinėmis, nes jai auga ilgi aštrūs nagai, su peruku, nes ant jos galvos nėra nė vieno plauko, jos seilės mėlynos, o kojos - be pirštų, ir dar ji turi nepaprastai gerą uoslę (tikras prakeikimas, kai aplink knibžda vaikai). Aišku, raganos visa tai drįsta parodyti tik tokių pačių raganų susibūrimuose, o aplinkiniai žmonės jose matys tiesiog mielą pirštinėtą moteriškę. Jei tokia prieina prie vaiko ir pažada jam saldainį ar žaislą, o vaikas patiki ja ir eina iš paskos, jam galas. Jis niekad nesugrįš pas tėvus. Ir gal net - priklausomai nuo tos šalies papročių - jos leis tėvams patiems nužudyti ir suvalgyti savo sūnų ar dukrą, pavertusios juos kokiu medžiojamu gyvūnu ar dešrainiu. Brrr. Tik bėda, kad žmonės paprastai nieko nenutuokia apie jų pašonėje gyvenančias monstres. "Jei tvirtai žinotume, ar moteris yra ragana, ar ne, tuomet išgaudytume jas visas ir sukištume į mėsmalę", be jokių skrupulų pareiškia rašytojas. Atrodo, čia kvepia vaikystės trauma… Bet tiek jau to. Pažiūrėkim, kaip sekėsi su raganomis bendrauti pagrindiniam knygos herojui.

Bruno - septynerių metų berniukas, žuvus tėvams, auga su senele. Jo senelė - viena iš nedaugelio raganų specialistų, nemažai žinanti apie šias būtybes. Ji perspėjo anūką laikytis atokiau nuo moteriškių su pirštinėmis, viliojančių vaikus dovanomis. Vieną kartą Bruno pavyko išsisukti, bet kartą jis atsitiktinai pakliuvo į raganų suvažiavimą (tiesa, apsimetusios jos buvo Karališkosios vaikų draugijos narėmis)… Jau vien nukasytų plikių jūros vaizdas gali jautresniam žmogui šoką įvaryti, o čia dar į tribūną pakyla šlykšti Raganų Ragana ir išdėsto savo planą, kaip per metus išnaikinti visus Anglijos vaikus. Jo pagrindas - tas pats, kaip ir senais laikais, kai raganos viliodavo vaikus meduoliniais nameliais. Tačiau čia kur kas bjauresnė užmačia: smaližiams pasivaišinus siūlomais saldumynais, po tam tikro laiko jie visi turėjo pavirsti… pelėmis. Ir nieko neįtariantys suaugusieji patys turėtų imtis naikinti peles, kurios tada užplūs mokyklų klases. "Klasėse pelių būriai/ Šmirrrinėja įžūliai./ Mokytojoms prrrotas maišos,/ Klykia, spiegia - fisai kvaišos./ Šoka ant stalų ir šaukia:/ "Bjaurrrūs gyfiai, jukš į lauką!/ Spęskit spąstus, fyrrrai mūrrrai,/ Kuo daugiau užmaukit sūrrrio!" Pasakyta - padarrryta,/ Spąstai šaudo - galfos rrritas." Štai tokia dainelė buvo sudainuota "Karališkosios vaikų gynimo" draugijos suvažiavime. Bruno teko imtis visų priemonių, kad šiurpusis planas nebūtų įvykdytas. Tiesa, ne taip lengva kovoti su dviem šimtais raganų, kai esi paverstas pele…

Nepaisant visų baisybių, tai knyga, skirta būtent jaunesnio amžiaus vaikams. Tokio, kai iš pasakų dar nereikalaujama politkorektiškumo ir moralumo, - blogis turi būti sunaikintas ir jokio ten perauklėjimo!

Kill'em all!

Prieš pradedant komentuoti Ruhnamą, būtų beveik klaida nepaminėti jos sukūrimo aplinkybių. Knygą parašė dabartinis Turkmėnistano prezidentas Saparmuratas Nijazovas, kuris labiau žinomas (bent jau tėvynėje) Turkmėnbašio slapyvardžiu (tai reiškia "turkmėnų tėvas").

Šiuo slapyvardžiu knyga ir yra pasirašyta. Kaip sakė pats autorius, ji buvo kurta kaip ideologija atgimusiai tautai - juk Turkmėnija buvo okupuota daug ilgiau, nei Lietuva, tad ir tos okupacijos žala identitetui didesnė. Tačiau iš tikrųjų Ruhnama yra gerokai universalesnė nei gali pasirodyti - ji gali įtraukti ne tik tuos, kurie domisi vidurine Azija, bet ir tuos, kurie apie ją ligi šiol nieko nežinojo - daug dalykų yra bendražmogiški, kiti - vienaip ar kitaip aktualūs ir mums. Ši knyga gali būti puiki ir įdomi pirma pažintis su šia artima (50 metų bendros istorijos), bet kartu ir tokia tolima kultūra.

Tiesą sakant, man neteko matyti kito tokio žanrų mišinio gerąja šio posakio prasme. Tai kartu ir Saparmurato Nijazovo autobiografija, ir jo tautos istorija, mitologija, dabartinės padėties aprašymas. Netgi poezija. Vietomis knyga atrodo grožinės literatūros kūrinys, kitur - beveik mokslinis veikalas, dar kitur - ideologinis kūrinys. Yra ir vaizdingų aprašymų, besiliejančių eiliuotų žodžių, o taip pat ir viską paaiškinančių lentelių ir diagramų. Pastarosios, kad viskas nebūtų per sausa, yra pagražintos įvairiomis istorijomis: tiek išgalvotomis, tiek iš autoriaus gyvenimo ir jo tėvų bei pažįstamų pasakojimų, o taip pat labai taikliai įterptais eilėraščiais (ir cituojamais, ir paties autoriaus kūrybos). Grožiniai apsakymai, dažniausiai turintys gilią bendražmogišką prasmę, apvilktą paprastų įvykių rūbais, visiškai neiškrenta iš konteksto, o tik jį papildo. Nors, kita vertus, jei tie apsakymai būtų pateikti atskirai, jie savo prasmės neprarastų. Taip pat yra nemažai cituojamų ištraukų iš kitų turkmėnų autorių knygų (kurios užsienyje beveik nežinomos, tad ir nenuvalkiotos, bet dėl to nė kiek ne prastesnės). Jos taip pat taikliai papildo Ruhnamos tekstą. Tas pat pasakytina ir apie autoriaus atsiminimus: apie baisų žemės drebėjimą Ašgabate (kurio metu žuvo jo motina), mokymąsi Rusijoje, tėvą, kuris žuvo Antrajame pasauliniame kare. Visa tai tarsi pagyvina "sausąją" istoriją, pateiktą lentelėse, ir parodo ją eilinių žmonių akimis. Jei vėlyvoji istorija pagardinama atpasakojimais, tai ankstyvesnė - mitologija ir legendomis. Pastarosios kartais netgi primena fentezi kūrinius - jos ypač žavi tuo, kad yra nenuvalkiotos ir daugumai žmonių nežinomos (skirtingai, nei, pavyzdžiui, graikų mitai).

Ar daug žmonių žino istorijas apie Ogūz Chaną ir jo sūnus, kuriems jis dalijo savo karalystę; apie karžygį Džigalibeką; apie senovės Turkmėnų užkariavimus? Kaip jau minėjau, šie intarpai dar papildyti poezija: kai kada ji romantiška, kai kada net žiauri, bet visada atitinkanti kontekstą. Viskas parašyta su meile ir iš širdies. Turkmėnams ši knyga turbūt dar veiksmingesnė. Kita vertus, daug kas yra suprantama ir mums, ypač niūrus Sovietinis tarpsnis, autoriaus ir jo tautos išgyvenimai tuo metu. Skirtingai nei kai kurie dabartiniai postsovietinių šalių kūrėjai, Nijazovas-Turkmėnbašis nesmerkia šimtu procentų rusų tautos ir tos sistemos. Nepaisant sunkių išgyvenimų joje, jis mato ir gerąsias jos puses (nors, be abejo, vertina ir gerbia nepriklausomybę). Žavi rašytojo gebėjimas pažiūrėti į viską iš abiejų pusių. Ši knyga skatina turkmėnus didžiuotis tauta ir, kaip pats autorius sako, po tautinio identiteto sunaikinimo sovietiniais laikais šitas yra labai svarbu. Aš galiu tik pritarti - kai perskaičiau, pasidarė labai gaila, kad niekas nėra parašęs panašios knygos apie Lietuvą - be abejo, visus faktus galima paskaityti iš istorijos vadovėlių, tačiau, mano nuomone, tai toli gražu ne tas pats - ne kiekvieną kūrinį gali su malonumu skaityti kaip grožinę literatūrą ir tuo pat metu gauti daug istorinių, mitologinių, politinių žinių. Ruhnama yra viena iš tokių.

Skirtingai nei vadovėliai ar enciklopedijos, Ruhnama nėra skirta vien mokymuisi. Veikiau ji primena patyrusio gido pasakojimą apie savo šalį ir jos istoriją, pilną (ne)visiškai tikrų įvykių, atsiminimų ir šiaip įdomių dalykėlių. Jos tikslas yra ne išmokyti, bet sudominti. Vėl sudominti turkmėnus, po okupacijos atitrūkusius nuo savo šaknų, gimtąja kalba, kultūra ir istorija. Mes taip pat galime pabandyti pasidomėti tuo pačiu. Ruhnamoje yra visko, bet po truputį: ji tartum trumpa kelionė į Turkmėniją, į kurią skaitantysis galbūt niekada nenuvažiuos.

Ir, pabaigai, keli žodžiai apie lietuviškąjį leidimą - puiku, kad viršelių dizainas ir knygos formatas nesiskiria nuo originalo. Knyga parašyta gana dideliu šriftu, kietais viršeliais. Maloniai nustebino ir nedidelė kaina. Beje, originalo kalba (turkmėniškai) Ruhnamą nesunku susirasti ir internete.

Trumpa kelionė į Turkmėniją

Nejaugi nurimus Žiedo Karui Viduržemio pasaulyje nebenutiko nieko įdomaus?.. Pasakojama, kad pats Tolkinas, pabaigęs žymiąją "Žiedų valdovo" trilogiją, kurį laiką mąstė pratęsti savo sukurto pasaulio istoriją ir net pradėjo naują romaną, pavadinęs šį "The New Shadow" ("Naujasis šešėlis"), tačiau parašęs vos 10 ar 15 puslapių, atsisakė šio sumanymo.

Tuo tarpu tolimoje SSRS vieną tokį peterburgietį, Tolkino gerbėją, Nikolajų Perumovą kankino visai kitokie klausimai: "Skaitydamas "Žiedų valdovą" aš vis galvojau: na kodėl jie čia tokie visi juodai-balti, kiek lėkštoki? Puikus pasaulis, bet charakteriai pakeisti tipažais. Ir antra: kodėl blogis toks kvailas? Kodėl Sauronas toks idiotas?" Nejaugi "...Sauronas negalėjo suvokti tokių paprastų dalykų, kuriuos būtų sugalvojęs ir mažaraštis sovietų armijos praporščikas? Kad aplink vienintelę vietą, kur galima sunaikinti Žiedą, būtų neblogai pastatyti sargybą?" Kodėl "...visi orkai tokie pragaro išperos? Kodėl visa ši nacija apskelbta iš prigimties sugedusi - vadinasi, naikintina iki pašaknų?"

Perumovui, kaip sakoma, "ėmė niežėti rankos" ir jis, kaip iki šiol tvirtina, "tiesiog savo malonumui" nusprendė sukurti "laisvą Tolkino tęsinį", juolab, kad profesorius išties paliko turtingą dirvą įvairiausiems pratęsimams, išplėtimams ir pan. Ir sukūrė.

"O, jis rašo kiečiau, nei pats Tolkinas!", - į klausimą, kas gi tas Perumovas, kažkada (apie 1994-uosius ar 1995-uosius) man atsakė vienas fantastų klubo "Dorado" senbuvių. Pati mintis, jog kažkas štai ėmė ir paprasčiausiai pratęsė Tolkino "Žiedų valdovą" pasirodė kiek šventvagiška ir piktinanti - mūsuose juk dar net nebuvo išleista profesoriaus Tolkino trilogijos (ir, įtariu, iki šiol būtų nespėta, jei ne žymusis filmas), o Rusijoje, matote, jau perrašinėja (ar, tiksliau, prirašinėja) žymųjį Viduržemio pasaulį.

Matyt, panašiai pagalvojo ir "Severo-Zapad" leidyklos (tuomet ši leidykla buvo viena iš žymesnių, leidžiančių fantastiką Rusijoje) vadovai, kai 1991-aisiais į juos kreipėsi keistokas jaunuolis, kuris pasiūlė išleisti "laisvą Tolkino tęsinį" bei įteikė leidyklai rankraštį skambiu/ilgu pavadinimu: "Tamsos nužengimas arba Viduržemis po 300 metų". Autoriui mandagiai, bet ryžtingai buvo parodytos durys. Nikolajus Perumovas nepasidavė - pasiūlė rankraštį kitiems leidėjams, šie įdėmiai jį perskaitė, susižavėjo, sutiko išleisti ir... neišleido. Maždaug po metų leidykla "Severo-Zapad" susigriebė ir pabandė surasti keistuolį lankytoją, išplatinusi laikraščiuose skelbimus. Veikiausiai tai padaryti paskatino svaiginanti minėto rankraščio sėkmė: "Tamsos nužengimas..." vienos Stavropolio leidyklos 1993 m. buvo išleistas 50 tūkst. egz.. tiražu ir akimirksniu dingo nuo prekystalių. Surasti Perumovą pavyko ir 1993 m. gruodį šimto tūkstančių egz.. tiražu buvo pirmą sykį išspausdintas "Elfų durklas" (kiek pakeistas ir perdirbtas "Tamsos nužengimas"), pirmoji dilogijos "Tamsos žiedas" dalis... Tolesnę istoriją žino arba gali numanyti daugelis - beprotiška romano sėkmė, arši ir skausminga (apie tai bus kiek vėliau) prisiekusių Tolkino fanų reakcija, netrukus (1994) pasirodžiusi antroji knyga "Juodoji ietis", kurios dėka "laisvas Tolkino pratęsimas", virto jau dilogija, pavadinimu "Tamsos žiedas", keletas šios dilogijos leidimų įvairiose leidyklose, šimtatūkstantiniai tiražai ir t.t.

1995-aisiais pasirodė ir "Tamsos žiedo" tęsinys "Chennos adamantas", kurį, kalbama, Perumovas "išspaudė" jau "sukandęs dantis" ir grynai dėl komercinių sumetimų. Žinoma, tai itin atsiliepė romano kokybei... Įdomu, kad visa ši romanų trijulė dabar vadinama labai įvairiai - vieni ją įvardina kaip "Tamsos žiedo" trilogiją, kiti tuo pačiu "Tamsos žiedu" vadina tik pirmuosius du tomus, kadangi trečiasis jau nebe taip susijęs su Viduržemiu ir, atvirai kalbant, "nuvažiavęs į lankas"... Bet kokiu atveju Perumovo kūryba sukėlė didžiulį šurmulį tarp Tolkino fanų, keletas jų net patykojo rašytoją nuošalioje Peterburgo gatvelėje ir gerokai apkūlė mediniais kardais, išmušė dantį...

Ką gi, dabar visokio plauko Tolkino pratęsėjų (o ypač parodijų kūrėjų) tiek Vakaruose, tiek Rytuose gyvas velnias, užtenka paminėti, pavyzdžiui P. Merfi romaną "Norbitas, arba ten ir atgal" (t.y. "kosminis" "Hobito" variantas, kur minėtas personažas gyvena mažučiame jaukučiame asteroide ir pan.) ar skandalingąjį K. Jeskovo kūrinį "Paskutinis žiednešys" (iliustruodamas žinomą posakį "istoriją rašo nugalėtojai", autorius vaizduoja Viduržemį nugalėtųjų - goblinų ir orkų akimis: čia liepsnoja elfų deginami kaimai, o technogeninę civilizaciją kūrusi Mordoro imperija sutrempta nukariautojų - "Šviesiųjų jėgų" batų). O kur dar visokie "Zvirmarilionai", "Bloga nuo žiedų", "Juodoji Ardos knyga" ir t.t.

Tačiau tuomet Perumovui teko vienam atlaikyti ir populiarumo, ir neapykantos audrą. Kuo gi skyrėsi jo sukurta "Viduržemio versija" nuo kanoniškųjų Tolkino tekstų?

Pirmiausia, matyt, savo etine puse - autorius stengėsi parodyti pasaulį ne iš gėrio (Tolkinas) ar blogio jėgų pusės, o sąlyginai neutralių žmonių žvilgsniu, stengėsi išvengti jau minėto juodai/balto pasaulio vaizdavimo.

Taip pat, manau, dera pripažinti, jog "Tamsos žiedas" nėra "Žiedų valdovo" tęsinys (na, nebent kas tai suprastų grynai mechaniškai) - Perumovo Viduržemis jau visai kitoks. Jei Tolkino kūrinį galima būtų įvardinti epine idealistine fantasy, tai N. Perumovo vizija atstovauja naujajam, realistinės fantasy tipui, kuris persmelktas žiauria ir niūria viduramžių dvasia, kur kiekviena pusė gali turėti savą tiesą, o intrigos, išdavystės, anot apžvalgininko R. Kuliko "...ir nesisapnavo drakonams bei goblinams".

Paties Perumovo teigimu, jam tiesiog norėjosi, kad "...Viduržemyje susidurtų būtent žmogiški charakteriai, norėjosi prieš jėgas, saugančias senąjį palikimą, mesti protingą, gudrų priešą, kuris laimi ne todėl, kad yra didis ir siaubingas, o todėl, kad - gudrus, sėkmingas valdytojas, gabus karvedys, kuris traukia žmones, orkus ir ką tik nori ne burtų galia, o gana paprastomis idėjomis. Tai yra sukurti priešą su sava tiesa, su kuria mes galim nesutikti, mirtinai kovoti, bet vis tik tai ne Juodasis Valdovas, o žmogus iš kūno ir kraujo."

Žinoma, nuo Žiedų karo tepraėję "tik" trys šimtai metų, tad išlikę daugelis Tolkino pasaulio "nuotrupų" - Moraja, Charadas, minimas Gendalfas, Raudonoji knyga, sutinkame magą Radagastą, Sarumaną ir t.t.

Tačiau tai jau turi mažai ką bendro su Tolkino sukurtais ir idealistiškai pavaizduotais personažais. "Perumovo miestai - tai viduramžių miestai su cechais, magistratais, įstatymais ir papročiais, atitinkančiais viduramžių pasaulio realijas", - rašo jau minėtas R. Kulikas. - "Tačiau įsivaizduokite tolkinistų sukrėtimą! Į jų pasaulį, jų puikųjį sapną, įsiveržė siaubingas mėsininkas ir maniakas! Jis atnešė jiems technologijas, taktiką, visuomeninius santykius, piniginių mainų sistemą ir naujas tautas…" Viso to "rezultatas - lavonai, mirtis, griuvėsiai ir degantys Pilkieji Uostai! Košmaras! Juk tai realizmas! Nepakęsim, šaukia tolkinistai. Kaip tai "Blogis" nugalėjo "Gėrį" arbaletais? Na, nebuvo juk pas Tolkiną jokių arbaletų. Ir klajoklių pas jį nebuvo."

Taigi, Perumovo Viduržemis nuo Tolkino skiriasi visų pirma didesne realizmo doze. Vieniems tai didelis privalumas, kitiems - toks pat trūkumas. "Perumovas sugriovė šviesią, liūdną, "elfišką" Tolkino pasaulio grožį, jo tobulumą", - skundžiasi vienas iš Tolkino gerbėjų, - "Žmogus, perskaitęs "Tamsos Žiedą", po to jau niekad nebegalės suvokti Viduržemio taip, kaip iki tol. Jo nebežavės Viduržemio grožis."

Gediminas Kulikauskas

Seniai seniai tolimoje šalyje už bent jau vienos jūros gyveno gerasis archimagas Tolkinas. Vieną gražią dieną nutarė jis padaryti taip, kad pasaulyje būtų gera ir šviesu, ir sukūrė "Žiedų valdovą", "Hobitą", "Silmarilijoną" ir kitas gerosios magijos kupinas knygas. Ir tapo pasaulyje geriau, ir tapo pasaulyje šviesiau, ir ėmė po miškus lakstyti tolkinistai su mediniais kardais. Ne taip seniai, ne tokioje tolimoje šalyje gyveno (ir iki šiol gyvena) piktasis raganius Perumovas. Jis irgi buvo labai galingas, bet jo niekas rimtai nevertino, todėl jis nutarė pasivyti ir pralenkti Tolkiną. Raganius surinko visą savo proto tamsą ir sudėjo ją į tris taip vadinamo pratęsimo knygas. Jose buvo sugriauta viskas, ką sukūrė Tolkinas. Perumovo magija buvo labai stipri, ir netrukus miškuose su tolkinistais grūmėsi tamsiosios perumovininkų armijos, lūžinėjo mediniai kardai. Jei tamsioji jėga būtų pasklidusi po visą pasaulį, tai viskas būtų prarasta. Bet senasis archimagas buvo nekvailas, ir po savęs paliko galingiausią užkeikimą - "Copyright". Todėl piktieji burtai užkrėtė tik didžiąją Perumovo tėvynę ir dar kelias nežymias šaleles, o visas tikrai civilizuotas pasaulis iki šiol mėgaujasi dangiškąja šviesa. Pasakos pabaiga.

O dabar rimtai. Grynai iš techninės pusės "Tamsos žiedas" yra beveik nepriekaištingas. Puiki kalba, įtikinami ir "žmogiški" charakteriai, sklandus ir nuoseklus siužeto vystymas. Neseniai turėjau abejotiną laimę perskaityti vakaruose labai gerą vardą turinčią "Dragonlance" seriją. Ten herojai - kaip Konano barbaro ir meksikiečių muilo operos personažai, o siužetas sukurptas pagal televizijos serialo principą - atskiromis serijomis, net su prieš kiekvieną seriją privalomais anonsais. Čia Perumovas duoda šimtą taškų į priekį daugeliui man žinomų rašytojų. Pradėjus skaityti knygą lengva "užsikabliuoti", ir perskaitęs dvi knygas būtinai nori ir trečios. O tai yra viena iš didžiausių klaidų, nes tada išsisklaido visi geri įspūdžiai.

Prasideda piktoji dalis. Pagrindinis principas norint parašyti gerą mokslinį darbą yra tai, kad tu turi paneigti viską, kas yra parašyta iki tavęs. Perumovas, matyt, šią taisyklę įsirėmino ir pasikabino ant sienos, nes "Tamsos žiede" juoda tampa balta, o visa tai, kas mums taip puikiai pažįstama, sugiaunama iki pamatų. Kaip visi žinote, griauti lengviau nei statyti, todėl visos Viduržemio valstybės sunaikinamos jau antros dalies pabaigoje, o pagrindinis blogietis žūsta paskutinio miesto griuvėsiuose. Bet juk senukas J.R.R parašė tris tomus, vadinasi, ir Nikas turi nenusileisti. Taip šviesą išvysta vienas iš gėdingiausių fantasy istorijos puslapių. Jau pavadinimas "Adamant Xeni" sukelia blogas mintis apie vieną princesę karžygę, o toliau - baisiau. Vyksta milijono plunksnarankių mūšis prieš nuo kalno riedančius vežimus. Prisikelia beveik visi, kuriems kada nors teko mirti Viduržemyje ar kur nors netoli. Galiausiai pasiekiama absurdo viršūnė, kai vienaženklis skaičius superherojų + visagalis auksinis drakonas šturmuoja vakarų žemyną (tą, kur elfai gyveną).

Jei tai nebūtų išsityčiojimas iš vienos iš mano mėgstamiausių knygų, tai būtų gera knyga. Bet per dideles dvasios kančias aš vis tiek rekomenduoju perskaityti "Tamsos žiedą" visiems, kuriems patiko Tolkinas, tai tikrai gera versija to, kas vyko po paskutinio "Karalius sugrįžimo" puslapio. Tik nelieskite trečio tomo, tai gali visiems laikams suteršti jus.

Tomas Petrusevičius

P.S. Antroji "Tamsos žiedo" knyga - "Juodoji ietis" - taip pat netrukus turėtų pasirodyti lietuviškai.

Perskaityti privaloma

GMPR - The Great Millennium Peace Ride. Taip vadinosi žygis dviračiais aplink pasaulį, kurio pagrindinės sielos buvo mūsų tautiečiai lietuviai. Vienas iš žygio dalyvių, mynęs pedalus viso žygio metu (kai kurie dalyviai keliavo tik dalį viso žygio), ir parašė šią knygą - kelionės dienoraštį. Kadangi autorius šykštus skaičiams, o pastarieji man šiek tiek imponuoja, pradėsiu būtent nuo jų. Pasiknaisiojęs internete aptikau šio žygio svetainę (www.peaceride.org), kurioje yra įdomios statistikos apie šią tikrai neeilinę kelionę.

Žygis prasidėjo 1998 metais rugpjūčio 1 d. Sietlo mieste (JAV) ir baigėsi 2000 metų sausio 1 dieną Hirosimoje (Japonija). Žygio pabaigos taškas - Hirosimos miestas - buvo pasirinktas neatsitiktinai - taip dalyviai norėjo pabrėžti savo taikos misiją. Dviratininkai keliavo per keturis žemynus (Ameriką, Afriką, Europą ir Aziją), kirto 46 šalis ir numynė net 56 000 kilometrų. Ir dar keletas skaičiukų: Amerikoje žygeiviai važiavo per 13 šalių (20 920 km), Afrikoje - per 8 šalis (9 020 km), Europoje - per 13 šalių (8 900 km) ir Azijoje - per 12 šalių (17 150 km).

Šiuos skaičius pateikiau norėdamas padėti susidaryti įspūdį, koks tai buvo žygis. Vis tik, beveik pusantrų metų žygis dviračiais nėra paprasta kelionė paatostogauti į kokį kurortą. O dalyvius dar spaudė finansai, psichologinis stresas, barniai tarpusavyje, įvairios nelaimės ir eilinė kasdieninė buitis. Juk tai nebuvo važinėjimas iš vieno viešbučio į kitą, kur tavęs laukia aptarnaujantis personalas. Žygeiviai dažniausiai miegodavo palapinėse ar pigiuose viešbučiuose, valgydavo pakeliui pasigamintą maistą ar paprastutėse pakelės užeigėlėse. Tiesa, kai kuriose šalyse buvo ir geriau. Birmoje keliautojus lydėjo kariškiai ir viskuo aprūpindavo - ir maistu, ir nakvyne. Tačiau perskaičius knygą susidaro įspūdis, kad nelengva buvo visiems kelionės dalyviams ir autoriui taip pat. Nors pats dienoraštis gana optimistiškas ir jį perskaičius pačiam norėtųsi tiek kraštų aplankyti.

Autorius knygoje akcentuoja, kad jam tai visų pirma buvo kelionė aplink pasaulį, o ne žygis taikos vardan. Nors būtent taip jis ir buvo sumanytas. Dienoraštis parašytas paprastai, bet labai įtaigiai. Knyga nepaprastai šilta, nėra itin išplėstų vietovių ar įvykių aprašymų, tačiau trumpesni aprašymai yra taiklūs ir paprastai vaizdingi. Autorius neaprašinėja kiekvienos dienos, tiesiog užfiksuoja pagrindines detales ir įvykius. Skaityti nepaprastai įdomu, nors, atrodo, turėtų būti priešingai. Juk dienoraštis visada gan sausas kūrinys, aišku, viskas čia priklauso nuo autoriaus sugebėjimo aprašyti įvykius.

Edvardas Žižys dalyvavo visame žygyje, išskyrus dalį Centrinės Amerikos, kur buvo paguldytas į ligoninę ir ten jam atliko akių operaciją. Nors vietiniai daktarai siūlė nutraukti kelionę, Edvardas, prisivijęs bendražygius Kolumbijoje, sėkmingai finišavo Hirosimoje. Vienam iš žygio dalyvių kelionė baigėsi tragiškai - Indijoje žuvo Valteris, prie žygio prisijungęs Peru. Jis iškrito iš traukinio ir vežamas į ligoninę mirė. Tačiau ši nelaimė nesutrukdė baigti taikos žygio.

Kyla klausimas - kaip tai iškritęs iš traukinio? O kur dviračiai? Taip, ne visi kilometrai buvo įveikti raitom ant dviračio, dalį skrido, važiavo autobusu, traukiniu, plaukė laivu. Visų pirma, vandenynų dviračiais kirsti neišeina. Antra, kai kur dviračiais važiuoti buvo tiesiog neįmanoma - pavyzdžiui, Maroke - 80 kilometrų ruože per dykumą nebuvo nė vieno vandens šaltinio ar kokios gyvenvietės. O galiausiai ir žygio dalyviai kartais taip nuvargdavo, kad dalį kelio keliaudavo kitokiu transportu. Tačiau dviratis, be jokios abejonės, buvo pagrindinis transportas visuose žemynuose - ar Andų kalnuose, ar Birmos džiunglėse.

Belieka stebėtis ir didžiuotis tokiais žmonėmis, kaip Edvardas ir kiti žygio dalyviai, kurie nepaisydami sunkumų įgyvendino tokią kelionę. Juk aplink pasaulį keliaujama tikrai tik kartą gyvenime, jei apskritai sugebi tam ryžtis.

Nepaprastai įtrauklus pasakojimas

"- Aš skaičiau vieną knygą apie smegenis, - tarė ji. - Mano kambario draugė nuolat ja mosuodavo. Apie tai, kaip prieš penkis tūkstančius metų smegenų dalys susilydė, o iki to laiko žmonės manė, kad jei dešinė smegenų dalis ką nors sako, vadinas, dievo balsas liepia jiems tai padaryti. O dėl visko kaltos smegenys.

- Mano teorija man patinka labiau, - paprieštaravo Šešėlis.

- Kokia?

- Tais laikais žmonės kartais sutikdavo dievus."

Ne vienam turbūt buvo iškilęs klausimas, kur pasideda dievai, kai jais tikinti tauta palieka gimtinę ir iškeliauja į svečias šalis. Neilas Geimanas duoda vienareikšmį atsakymą: dievai persikelia kartu su savo globojamaisiais, jei tik šie nepamiršta garbinti bei aukoti jiems. Kas lieka toje šalyje, iš kur dievai kilę, neaišku. Ir nelabai svarbu. Šiuo atveju jie visi gyvena valstybėje, kuri vadinama tautų lydymo katilu, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Su vergais atkeliavo Afrikos dievai, su vikingais - skandinavų, su ištremtais kaliniais anglais - mažosios tautelės, laukų ir miškų globėjai. Čia gyvena net Egipto dievai. Ibis (Ozyris) ir Šakalas (Anubis) laiko laidojimo kontorą, kur kruopščiai balzamuoja numirėlius. Kadangi pragyventi iš aukų nebeįmanoma, tarnybą turi ir kiti dievai. Slavų Černobogas kadaise dirbo skerdykloje - vienu smūgiu užmušinėdavo karves; vakaro Žara dirba būrėja; Saabos karalienė medžioja klientus gatvėje. Jiems sudėtinga išgyventi pasaulyje, kur beveik niekas nebenori jų garbinti, kur žmonėms nėra laiko nei patiems sau, nei dievams. Bet taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio, nes keičiantis gyvenimui, atsiranda ir nauji dievai.

Medija - televizijos deivė, informacinių technologijų dievai, automobilių, lėktuvų, pinigų… Galima būtų nesutikti, nes niekas rimtai neįvardina naujų reiškinių globėjų dievais, bet aukojama jiems labai intensyviai. Televizijai atiduodame laiką. Automobilių dievams - atnašaujame kruvinas aukas, ir tokiais mastais, kurie "nesisapnavo niekam nuo pat actekų laikų". Logiška, kad šios dvi stovyklos turėtų priešiškai žiūrėti viena į kitą. Bręsta didelis mūšis. Ir į visą veiksmą įpainiojamas iš pirmo žvilgsnio atsitiktinis asmuo. Žmogus. Vardu Šešėlis (Shadow).

Aišku, jis neatsitiktinis. Aišku, Odinas, čia dažniausiai vadinamas Trečiadieniu, ne veltui savo akcijai pasirinko būtent jį. Ir, aišku, atskleisti intrigos neketinu. Klausimų gali iškilti ir jau perskaičius knygą, bet skaityti tikrai verta. Pagrindinis veiksmas vyksta "čia ir dabar", ir tai dar labiau išryškina fantastinę jo pusę. Mūsų pasaulis - tarsi užkulisiai, o viskas, kas matoma kitu regėjimu, jaučiama kitomis juslėmis, vyksta ant paslėptos scenos. Ypatingos vietos ir statiniai turi tarsi kitą įėjimą patys į save. Užsiropštus ant didžiausios pasaulio karuselės "arkliukų", galima patekti į realybę, kur pagyvenęs juodaodis, misteris Nansi, įgauna didžiulio žiburiuojančio voro Anansio pavidalą, kartu - šešiarankio žmogaus su plunksnų stručio tiara, o už šių įvaizdžių galima įžiūrėti mažą rudą voriuką, besislepiantį po pageltusiais lapais… Ten galioja kiti dėsniai ir tikrieji pavidalai. Tinkamoje vietoje išsukus iš kelio galima apskritai pranykti iš apžvelgiamos erdvės, pasislėpti. Kita vertus, pačiame viduryje Amerikos yra priešinga tokiems taškams teritorija - teritorija, kur dievai neturi galios, kur dieviškumas atmetamas iš principo. Ši šalis negailestingai - bet ne banaliai (t.y., ne "makdonaldsas yra blogai, o amerikonai nežino, kas yra Tolstojus (arba įrašykit ką norit)" stiliumi) - išpreparuota knygoje. Su jos stendais prieš miestelius, pagyrūniškai skelbiančiais niekam neįdomius faktus, su legendomis apie genetiškai pakeistus daugiakulšius viščiukus, iš kurių gaminamas "greitas maistas", su didžiulių korporacijų siekiais praryti mažas įmonėles ir viską suvienodinti: paslaugas, maistą, daiktus. Smagu skaityti knygą, kur veiksmui yra suteiktas kontekstas: kultūrinis, socialinis, galų gale mitologinis, kad įvykiai ir personažai nekabo kažkur beorėje erdvėje, kalbėdamiesi apie išgalvotas problemas.

Autorius, nors ir parodydamas visų rūšių dievybių anaiptol ne angelišką būdą, visgi yra senųjų pusėje. Jie kelia daugiau simpatijų ir skaitytojui: nes neišvertinėja kailių, bijodami nesuspėti su laiku, neniekina visų aplink, nes, kaip sako Šešėlis, nekalba nuvalkiotais štampais. Medija bando išryškinti saviškių privalumus: "Mąstykime blaiviai, Šešėli: mes - ateitis. Mes - universalinės parduotuvės ir prekybos centrai, o tavo draugeliai - vargani pakelės atrakcionai. Viešpatie, mes interneto parduotuvės, o tavo draugeliai sėdi šalia autostrados ir pardavinėja savo prekes iš vežimų. Ne, jie net ne vaisių pardavėjai. Rimbų brikelėms prekeiviai. Korsetų iš banginio ūso lopytojai. Mes - dabar ir rytoj. O tavo draugeliai - net jau nebe vakar." Tačiau nepaisant visų gundymų, Šešėlis "teiktų pirmenybę ne supermarketui, o pakelės atrakcionui, kad ir koks jis būtų pigus ar net liūdnas". Atrodo, nesutikti sudėtinga.

(Dvi blogybės tame leidime, kurį teko skaityti: nėra išnašų - o labai norėtųsi, visgi dievų gausybė stebėtina. Užtat yra necenzūrinių vulgarybių, nors nuo pusės knygos jos kažkur išnyksta. Gal tai vertimo problema, nedrįstu nieko tvirtinti.)

Dievaivsdievai

Begin at the beginning; go on till you reach the end. Then stop.

John Crowley knyga "Bobų vasara" nuo pat pirmo puslapio padvelkia Le Guin lyrika. Vaikinukas Kalbanti Nendrė pasakoja angelui savo gyvenimo istoriją. Istoriją, perpintą šventaisiais, kelionėmis, Daktaro Bato Sąrašu ir keturiomis galvomis kalne. Istoriją, vykstančią daug metų po Audros, nubloškusios žmoniją į "Bobų vasarą". Knygos pavadinimas - sunkiai išverčiamas kalambūras. "Engine" tai variklis, bet kartu skamba kaip Indian - "Indėnų", arba lietuviškai "Bobų", vasara.

"Bobų vasara" - tai ne Pamišęs Maksas ("Mad Max"), Vandens Pasaulis ("Waterworld") ar Laiškanešys ("Postman"). Šiame postapokaliptiniame pasaulyje nėra siaubūnų blogiečių, bandančių pavergti žmoniją. Nėra greito veiksmo. Užtat yra kaip upelis tekantis Kalbančios Nendrės pasakojimas, užsukantis į daugelį vaizdingų užutekių, paliečiantis ir praeities, ir ateities šukes. Taip mes sužinome apie Šventos Bejos duoną, atgabentą iš žvaigždžių, apie teisingą kalbėjimą, kuris buvo neįmanomas per telefonus. Kalbanti Nendrė pasakoja apie savo meilę merginai Kartą Per Dieną, per visą pasakojimą nei karto nepavartodamas žodžio "meilė". "Bobų vasara" patraukia nuoširdžiu gyvenimo, savo šaknų ieškojimu ir taikliomis pastabomis apie gyvenimo kelią: "Tikras užmiršimas - tai tada, kai užmiršti, kad užmiršai". Nuostabiai aprašomos tokios smulkmenos kaip kalendorius su paveikslėliais, tradiciškai naudojamas skaičiuoti dienoms ir savaitėms, nors šių prasmė išnyko kartu su technologine civilizacija. Daug suprantamesnis išlikusiųjų požiūris į mėnesius: lapkritis prasideda tada, kai oras atšąla, lyja ir krenta lapai. Galima praleisti daug laiko nagrinėjant knygoje panaudotus simbolius, citatas ir užuominas, o galima tik pasinerti į lėtą pasakojimą ir klausytis, kaip angelui, Kalbančios Nendrės.

"Bobų vasara" nėra ideali knyga. Net ir poetiškos fantasy mėgėjams gali pasirodyti, jog ji per lėta, neturinti tikslo, paliekanti daug neatsakytų klausimų ir pasibaigianti deus ex machina siurprizu. Bet ar ne toks visas mūsų gyvenimas?

Tekėjimas

Nežinia, dėl kokių priežasčių iširo pakankamai sėkmingai dirbęs literatūrinis duetas Viktor Burcev (liet. išleista "Deimantiniai nervai" bei "Iblio veidrodis"), bet, mano nuomone, tai - tik į naudą. Na, visų pirma, mes vietoj vieno autoriaus dabar turime du. V.Kosenkov neseniai išleido pirmąją solinę knygą, o štai Jurij Burnosov debiutas - dar skambesnis. Iškart trilogija! Ir dar kokia...

Anotacijos ant viršelių autorių lygina su Umberto Eco ir Arturo Perez-Reverte. Netikėkit! Anotacijos ant viršelių trilogiją lygina su tokiais filmais, kaip "Sleepy Hollow" bei "Brotherhood of the Wolf". Jau arčiau, bet vis tiek netikėkit. Jei jau kalbėti apie kinematografines asociacijas, tai pagrindinis herojus, Haimė Bofrankas, labiausiai primeną seklį Vidoką.

Keista trilogija. Originali. Ji gali nuvilti ne vieną skaitytoją. Alternatyvios istorijos gerbėjas gali pasipiktinti tuo, jog kūrinyje nėra nė menkiausios užuominos į "šakutę" - tą lemiamą akimirką ar faktą, kuris pasuko trilogijos pasaulio istoriją visai kitu keliu, nei mūsiškė. Detektyvo mėgėjas gali pasipiktinti tuo, jog ne visos dėlionės detalės sugula į savo vietas, ne į visus klausimus atsakoma. Tačiau, ko gero, pagrindinis trilogijos privalumas - tai autoriaus perteikta niūri gotikinė atmosfera. Na, ir dar kalbos stilizacija. Jurij Burnosov taip įsitraukė į tą žaidimą su kalba, jog rašydamas trečiąjį tomą "Keturi raiteliai" skundėsi, jog jau nebegali normaliai kalbėtis netgi su draugais ir šeima - vis neprašytas išlenda koks barbarizmas.

Autoriaus piešiami charakteriai - spalvingi ir pakankamai nestandartiniai. Siužetas neleidžia nuobodžiauti - viena paslaptis seka paskui kitą. Tam, kad išlaikytų įtampą ir nenusibostų, autorius retsykiais vos vos kilsteli šydą, dengiantį tiesą. Bet tik vos vos. Tiek, kad akies krašteliu spėtume užfiksuoti vieną kitą detalę. Gi bendro vaizdo net ir trilogijos pabaigoje nesulaukiame. Kad ir kaip tai bebūtų keista - šitai neerzina.

Trumpai apie siužetą. Trilogijoje vaizduojamas alternatyvus pasaulis, kažkuo panašus į mūsų pasaulio viduramžių Olandiją ar Belgiją... Sekuratyvinės palatos (lyg ir policijos, lyg ir VSD atitikmuo) tardytojas Haimė Bofrankas vyksta į nuošalų kaimelį, kuriame keistai ir paslaptingai nužudyti keletas žmonių. Ant nužudytųjų kūnų peiliu išrėžti du kvadratai. Mįslingi ir nesuprantami įvykiai prieš jo paties valią įtraukia Bofranką savo sūkurin. Tardytojo laukia ilgas kelias, kol jis išsiaiškins, jog du kvadratai - tai ženklas sektos, kurios vadovas nusprendė surasti "vidurio kelią". Ne Dievą, ne velnią - o aukso vidurį.

Ir visa tai tik pradžia. Kadangi pranašystė skelbia, jog netrukus nebepatekės saulė, numirusieji prisikels, o gyvieji pasigailės, jog jie vis dar gyvi. Ir pranašystė neklydo...

Šiurpis!

Toli toli, už didelės balos, gyvuoja ir populiarumo stoka nesiskundžia toks literatūros žanras, vesternu vadinamas. Veikia jame šaunūs kaubojai, gyvenimo užgrūdinti pionieriai, laisvi ir dažnai žiaurūs indėnai. Visi jie tarpusavyje kariauja, pakariavę taikosi, o kad ne taip nuobodu vyrams būtų muštis, epizode kitame šmėkšteli sijonas. Kaip taisyklė, sijonuotos veikėjos pasidalijusios į dvi grupes: gražuolės, kurias pastoviai reikia gelbėti, ir gražuolės, kurios pačios bet ką išgelbėtų. Kadangi veiksmui vykti reikalinga aplinka ir detalės, o apie Laukinių Vakarų paprastus žmogelius kronikose rašoma nebuvo, tam tikslui pasirenkamas koks nors realus istorinis įvykis, ir jame apgyvendinami visi tie minėti tipažai.

Perkeliame šią schemą į prieškrikščioniškąjį Pabaltijį, pakeičiame kaubojus rikiais, indėnus kryžiuočiai (moteriškių tipažai išlieka stebėtinai panašūs), ir ką gi gaunam? Ogi "Skomanto" seriją, literatūrinį sumanymą, kurį sukūrė ir išplėtojo išeivijos rašytojas Kazys Almenas - o ką, negi lietuvių vaikams nereikia herojinės literatūros?

Pirmosios knygos pagrindinis herojus, žemaitis Uvis, dešimties metų, be jokių ilgų įžangų jau 17-tame puslapyje patenka į nelaisvę kartu su savo vyresniuoju broliu. 27-tam puslapyje brolis pabėga, ir Uvis lieka tempti pagrindinio veikėjo naštos iki mažiausiai vienos knygos galo. Kartu su juo skaitytojas sudalyvauja Mežuotnės pilies apgultyje - realiam įvykyje, nukeliauja į Rygą, taip pat visai realų ir metraščiuose gan išsamiai aprašytą miestą, kur praleidžia nemažai laiko, išmoksta užsienio kalbą, įsigyja draugų ir priešų - trumpiau tariant, nuotykiauja. Kaip ir priklauso, knygos pabaigoje pabėga, kad augtų ir skaitytojų, kurie mėgsta tęsinius ir per juos keliaujančius personažus, džiaugsmui tęstų savo nuotykius "Vilkėje". Kadangi istorija nestovi vietoje, nori nenori atsiranda papildomų veikėjų, kurie pamažu perauga į pagrindinius, ir tokios grandinėlės principu sukuriamas siužetas naujai knygai.

Prisipažinsiu, perskaičiau "Skomanto" 'minkštus viršelius' greitai ir su malonumu, kuris būtų buvęs nepalyginamai didesnis, jei man būtų tiek pat metų, kaip ir Uviui. 'Vidutiniam mokykliniam amžiui' "Skomantas" yra kaip tik tai, ko norisi: herojus, su kuriuo lengva susitapatinti, greitas veiksmas, blogiečiai būtinai nubaudžiami ir yra tęsinys. Be to, pramoga gražiai dera su nauda - taip pateikiami istorijos faktai tikrai geriau 'įkrenta' į atmintį nei kai juos monotoniškai išdudena mokytojas. Išvada: nuoširdžiai pramoginė literatūra, kuri mėgstantiems skaityti vaikams patiks, o tėvams, norintiems nuvaryti savo atžalas nuo televizoriaus ir kompiuterio, irgi vertėtų "Skomantą" išbandyti. To labiau, kad ją ir patiems galima prigriebti atsipalaidavimui po darbo dienos.

Beje, netrukus šias knygeles galėsite laimėti DIDŽIAJAME KALĖDINIAME konkurse!

Istorija įdomiau

Vis dėlto puiku, kai net skaitydamas 4-ą to paties autoriaus knygą (užbėgu už akių klausimams - neskaičiau „Turmso nemirtingojo“), nustembi. Žinoma, galima sakyti, kad už „Sinuhę egiptietį“ nėra, nebuvo ir nebus geresnio istorinio romano, tačiau vis dėlto sutikime - istoriniai romanai - siauroka literatūros sfera, specifiška ir geras istorinis romanas dar nebūtinai yra tiesiog geras romanas. Todėl tas akibrokštas, kurį Waltaris sviedžia skaitytojui su "Keturiais saulėlydžiais" yra labai, labai netikėtas. Anotacijoje rašoma: "…[jame] Mika Waltari pasakoja apie tai, kaip rašė romaną "Sinuhė egiptietis…" Daugelis vien dėl to į rankas nepaėmė šios knygos. Mėgstamiausi argumentai - "Sinuhę" skaičiau seniai, reiktų perskaityti… "Sinuhės" neskaičiau, kaip čia skaitysiu dar "apie"… Tai va, mielieji: "Tyto Alba" ir Mika Waltaris mus "išdūrė": ši knyga yra tiek pat apie "Sinuhę egiptietį", kiek James Joyce'o "Ulisas" - apie Homero "Odisėją" (bent jau įtariu, kad jis - tikrai ne apie Odisėją, jeigu suklydau - nemuškite…)

Kita vertus… Na, vis dėlto, iš esmės negalima nuneigti teiginio, kad knyga apie tai, kaip rašytas "Sinuhė Egiptietis", tačiau jeigu jis buvo būtent taip rašytas, tada keista, kodėl galutinis rezultatas buvo ne "Kastaneda" (knyga, ne lietuviška pop grupė)… Taigi, jeigu taip jau norite, pasakysiu - "Keturi saulėlydžiai" yra knyga apie meilę, prasmę ir gyvenimą. Tai - filosofinė pasaka. Ir dar - jeigu ji būtų parašyta šiomis dienomis, tai tarčiau, kad ji - Paulo Coelho parodija. Tikrai. Netikite? Tada skaitykite:

"Todėl galų gale įsiutau ir aistringai sušukau karšiams:

- Pasakykit galų gale, ar tai verta gyvenimo? Kodėl šakelės plasta man prieš akis? Kodėl salsvas ievų kvapas taip dirgiai kutena šnerves? Kodėl mano kūnas dega karščiau už karštą naktį, kodėl jis neturi ramybės? Broliai karšiai, patarkite, kaip vėl nunerti į tyro vandens gelmę, o gal mirtis yra gili, tyra gelmė?

Ramiai trindami pieniais aplipusius pilvus į seklų dugną karšiai man atsakė:

- Mūsų nugarkauliai tvirti, nugaros plačios, o mūsų kūnai dailiai lėkšti. Pamėgink suploti savo varganą kūną paplokščiai - kaip mūsų, ir tau gal bus gera. Ir vičvienu uodegos atostūmiu nugrimsi giliai giliai į tyrą vandenį. Gal tu užsiversk ant savęs didelį plokščią akmenį, kad susiplotum, nes mes gerai žinom, jog žmonės, įsigiežę netobulo, netikusio ir ydingo savo pavidalo, leidžiasi palaidojami giliose duobėse ir užsidengia duobes paplokščiais akmenimis, idant supanašėtų su karšiais."

Na, kuo ne "Alchemiko" "išmintys"? Gaila, apžvalgos dydis riboja citatų kiekį, nes įvairius pokalbius su laukinėmis katėmis, su triušiais, klejojimus prisigėrus durnaropės antpilo būtų galima cituoti ir cituoti - tiek juose gyvenimo išminties ir įžvalgos! O juk viskas prasideda nuo paprasto įvykio - tiesiog nusilakęs lyrinis herojus ant mielos draugės patalo pagalvėlės pameta savo širdį, kurią neseniai jam atidavė žmona. Mat kol herojus vertėsi vinių prekijo amatu, žmona širdį saugojo komodos stalčiuje. Negana to, prie herojaus ėmė kibti egiptiečiai, o ypač toks Sinuhė, reikalaudami knygos. Tad ir tenka išvykti į miškų trobelę ir kibti į rašymą. Ypač jie erzina herojaus šunį, kuris pagatavas visus išvaikyti, bet jam labiau rūpi sultingi kaulai ir aplink vis sliūkinanti laukinė katė.. Na, o rašymas - procesas toks sudėtingas, ypač, kai širdis svetimose rankose. Štai tada ir kyla noras pakalbėti apie gyvenimo prasmes…

Apibendrinsiu - puiki, šilta, nuoširdi, linksma knyga! Nesitikėjau, kad Waltaris ne tik puikus pasakotojas, stiliaus meistras, bet dar ir toks šmaikštuolis (papildomo malonumo suteikia ir komentarai, kurių tingu ieškoti, bet vis tenka lįsti į knygos galą).

P.S. Prisipažinsiu - iki pusės knygos niurzgėjau "Kas čia per nesąmonė? Kur Sinuhė? Kur bibliotekos ir rankraščių dulkių kvapas?", o paskui, supratęs, kad mane apmovė, tik kikenau versdamas puslapį po puslapio. Veeeeža!

P.P.S. Ir šitą knygą jau netrukus galėsite laimėti DIDŽIAJAME KALĖDINIAME konkurse!!!

Veeeža!

Kokius čekų rašytojus žinote? Aišku, J. Hašeką ir jo šaunųjį kareivį Šveiką, gal ką nors skaitėte iš šiuo metu populiaraus M. Kundera kūrybos, o jeigu esate fantastikos mėgėjas, tai turbūt žinote ir K. Čapeką ("Karas su salamandromis" ir pirmą kartą pavartotas žodis "robotas"). Tiek apie čekų literatūrą išvardinčiau aš, todėl knygyne pamatęs Bohumil'o Hrabal'o rinktinę "Pernelyg triukšminga vienatvė" į rankas paėmiau tik iš įpročio: dažniausiai paimu visas knygas pavartyti (pikti liežuviai sako, kad iš įpročio pasižiūrėti kainos). Netikėtumas laukė jau paskutiniame viršelyje (ten, kur nurodoma kaina) - jame puikavosi simpatiško seneliuko, maukiančio iš bokalo alų, nuotrauka. Pasirodo, kad tas seneliukas ir yra B. Hrabal'as. O po nuotrauka - žodžiai: "Alinė - tai triukšminga, kurtinanti vienatvė, kur geriausia svajoti." Ir dar "…vienas žymiausių XX a. čekų prozininkų…". Su tais žymiausiais reikalas aiškus: ne vienu žymiausiu, geriausiu, juokingiausiu esu nusivylęs, o va čekišku alumi - ne. Todėl čekų rašytojas, kuris viršeliui fotografuojamas su alaus bokalu, sudomino. Su mintimis, kad reikėtų plačiau susipažinti su čekų literatūra, ir alumi (tiesa, ne čekišku) ši knygutė atkeliavo į mano namus.

Knygą sudaro dvi apysakos, keturiolika apsakymų, vertėjo surinktų iš įvairių B. Hrabal'o knygų, ir penki puslapiai apie autorių, parašyti paties vertėjo. Rinkinį pradeda apysaka "Ypatingai sekami traukiniai", pagal kurią buvo pastatytas filmas, 1967 m. gavęs Oskarą. Toliau sudėti visi apsakymai: linksmesni ir liūdnesni, įdomesni ir ne tokie įdomūs - žodžiu, kaip ir lietuvių ar kitų šalių nacionalinė literatūra, kuria labiau domisi kritikai ir rečiau paprastas skaitytojas, ieškantis knygose atsipalaidavimo, aštraus siužeto, detektyvo ar pan. Spėju, kad Čekijoje B. Hrabal'as įtrauktas į privalomos perskaityti mokykloje literatūros sąrašą ir ne vienas spjaudosi, verčiamas jį skaityti, nes ne kiekvienas savo noru skaito A. Škėmą, J. Kunčiną ar G. Grass'ą (šie autoriai minimi ne dėl jų ir B. Hrabal'o jų kūrybos panašumo; na, ne dėl tiesioginio panašumo). Tie, kas tokią literatūrą skaito, tikrai ras B. Hrabal'o kūriniuose "perliukų": geležinkelio stoties budėtojas (mergišius) vienos iš savo moterų nuogą užpakalį išantspaudavo stoties spaudais, pramaniūgų šeima niekada nenuliūsta, net jei tėvui į galvą įkirstas pjautuvas ( "… čia viską gydom sveiku oru <…>. Po sužeidimo geriausia tučtuojau žiebti tėčiui vieną kartą į tarpuragę. O kodėl? Todėl, kad netikša." , "Pramaniūgai", 89 p.) ar namų darbų rašinys tema "Kuo norėčiau būti?": "Mokyklos vedėjas pasakė, kad kiekvieno mokinio aukščiausias troškimas turėtų būti - tapti gyvenime prezidentu ar fabrikantu Batia, ar aukščiausiuoju teisėju, ar pašto viršininku, bet aš stropiai rašiau namų užduotį, kad norėčiau būti bedarbis. Toks bedarbis neina į darbą, kaip kad aš nenoromis turiu eiti į mokyklą, kas vakaras aikštėje pilna bedarbių, jie linksmi ir šūkauja sau, jų pilnos užeigos, kur lošia kortomis, kai lyja lietus, bedarbiai mūsų miestelyje visada įdegę, nes turi laiko maudytis ir gulėti saulėje visą dieną, o kai ateina žiema, žaidžia be pačiūžų ledo ritulį - tai būna šauksmo ir riksmo ant užšalusios upės, tie mūsų bedarbiai gyvena be rūpesčių, nes rytą keliasi, kai pabunda, taigi bedarbiai mūsų miestelyje atrodo daug geriau negu tie žmonės, kurie vaikšto į darbą ir nuolat bijo, kad bus iš jo išmesti…" ("Kvadratinis centimetras už šešiasdešimt kronų", 123 p.)

Kai kuriuos apsakymus jungia vienas ar keli veikėjai, todėl kūriniai išdėstyti ne pagal leidimo metus, o tartum sudarant atskiromis, tačiau nuosekliomis dalimis aprašomo veikėjo gyvenimo pasakojimą. Knygą pradeda ir baigia apysakos: jau minėta "Ypatingai sekami traukiniai" ir pavadinimą rinkiniui davusi "Pernelyg triukšminga vienatvė". Pastarąją siūlyčiau perskaityti visiems: nepatiks - kitų kūrinių galite ir neskaityti, patiks - kitus perskaitysite patys.

Šioje apysakoje rasite groteską, ironiją, egzistencializmą, sąmonės srautą, kontrastų gretinimą (pavyzdžiui, lyginamąją Jėzaus Kristaus ir Laozi analizę), rašytojo pasakotojo talentą.

Žodžiu, kaip sakė B. Hrabal'o tėvas apie autorių: "durnius, bet išradingas".

P.S. Apysakos "Pernelyg triukšminga vienatvė" ištrauka buvo spausdinta 2003 m. vasario 15 dienos savaitraštyje "Šiaurės Atėnai" (Nr. 640).

P.P.S. B. Hrabal'as (1914-1997) numirė taip pat groteskiškai, kaip ir rašė, - senatvėje iškrito (nusižudė iššokdamas?) iš šešto ligoninės aukšto lesindamas balandžius.

Hrabaliada