Raimondas Lencevičius
Kas gi nežino Šerloko Holmso, garsiojo detektyvo, dedukcijos meistro, ir jo artimo draugo bei biografo daktaro Vatsono? Rašyti Doilio šerlokianos apžvalgą - nedėkingas darbas, nes daugumai skaitytojų kaipmat prieš akis iškyla rusų statytų filmų apie Šerloką Holmsą aktorių Livanovo ir Solomino veidai, o galvoje suskamba seniai girdėta melodija. O ir tie, kurie nematė šių filmų, greičiausia ne vieną kartą skaitė Holmso ir Vatsono nuotykius. Bet gal ši apžvelga bus įdomi ir seniems detektyvo mėgėjams, ir pirmą kartą atverčiantiems Doilio knygų puslapius.
Doilis parašė keturis romanus ("Baskervilių šuo", "Baimės slėnis", "Keturių ženklas", "Raudonoji studija") ir penkiasdešimt šešis apsakymus apie Šerloką Holmsą. Garsiausias iš romanų turbūt "Baskervilių šuo", puikiai derinantis detektyvo, mistikos ir siaubo romano gijas. Kaip puiku ir kartu šiurpu skaityti apie Devonšyro pelkes, senovinį Baskervil-holą, rūką ir baisųjį šunį, žudantį Baskervilių giminės palikuonis. Iki paskutinių puslapių įtemptai tikimės, kad Holmsas ir Vatsonas sustabdys nusikaltėlį bei išgelbės Henrį Baskervilį iš pragariškų spąstų.
"Raudonoji studija", "Baimės slėnis" ir "Keturių ženklas" atskleidžia Doilio potraukį egzotiškoms šalims. Dalis romanų veiksmo vyksta Amerikoje ir Indijoje. Deja, egzotiškosios romanų dalys priartėja prie amerikietiško detektyvo-trilerio ir pigių Indijos aprašymų, kurie nėra tokie įdomūs kaip Šerloko Anglija. Vagių, žmogžudžių ir šnipų Anglija, kurioje aukštas luomas dar nereiškia aukštos moralės ("Tuščias namas"), tačiau kurioje žmonės taip pat žmogiškai klysta ir blogina savo gyvenimą, bandydami slėpti savo klaidas ("Išbalęs kareivis", "Trys studentai"). Šerlokas teigia, kad jis niekada nepasiduoda emocijoms, tačiau jo veiksmai paneigia žodžius. Nevadinsiu jo didžiu moralistu - detektyvų istorijoje yra seklių, daug giliau žvelgusių į žmonių sielas, bet Holmsas pakankamai perprato žmones, kad suvoktų, kada nusikaltėliui tereikia atleisti ("Baimės slėnis", "Keturių ženklas"), o kada vienintelis sprendimas - mirtis nuo jo paties paspęstų pinklių ("Marga juosta"). Holmsas taip pat atidžiai stebi nukentėjusiuosius: kai kurie iš jų nusipelno jo pagarbos ("Šokantis žmogus", "Sasekso vampyras"), kai kurie tik paniekos ("Toro tiltas", "Skandalas Bohemijoje").
Rašant apie Holmsą, negalima pamiršti dviejų daktarų: Šerloko prototipo, Doilio mokytojo daktaro Josepho Bello, kuris, kaip ir Holmsas, stebindavo studentus aštriu loginiu mąstymu, deduktyviniu metodu nustatydamas smulkmenas apie pacientus, bei daktaro Vatsono, kuris ne tik pasitarnauja klausydamas ir aptardamas Šerloko samprotavimus, bet ir kartu su Holmsu lenda į keisčiausias avantiūras. Galbūt tai skamba lėkštai, bet genijams reikia auditorijos, reikia postūmio, kuris įkvepia juos, ir Vatsonas yra vienas iš tinkamiausių šiam vaidmeniui žmonių.
Kaip galima pastebėti iš egzotiškųjų romanų įtarpų, Doilis linko į, jo nuomone, "rimtesnę" literatūrą. Didžiulis Holmso populiarumas slėgė rašytoją, nebenorintį daugiau šerlokianos. Autorius nužudė Šerloką nepaisydamas fanų. Bet tai nenumalšino detektyvo mėgėjų ir Doilis buvo priverstas ne tik parašyti garsiausiąjį romaną apie Holmsą ("Baskervilių šuo"), bet ir prikelti seklį iš numirusiųjų. Šerlokui nelemta ilsėtis po šiai dienai. Kiek tęsinių, interpretacijų, parodijų, siaubo ir fantastikos romanų bei apsakymų rinkinių parašyta ir teberašoma! Vien fantastikos garsenybių, rašiusių apie Šerloką, sąrašas ganėtinai ilgas. Čia ir Azimovas, ir Poulas Andersonas, ir Stevenas Kingas, ir Philipas Jose Farmeris, ir Fredas Saberhagenas, ir A. E. Van Vogtas, ir Gene Wolfas, ir Rogeris Zelazny. O kur dar kiti rašytojai, kur komiksai, filmai, žaidimai.
Galbūt kai kurie detektyvų mėgėjai pavadins Holmsą pernelyg paprastu, idealizuotu ir pasenusiu. Galbūt sunku perkelti deduktyvinį metodą į gatvės gaujų, narkotikų ir korumpuotos policijos šiokiadienius. Nepaisant to, man Šerlokas Holmsas ir jo nuotykiai lieka patys įdomiausi.
"The game is afoot!"
Mirmeka Alba
Gal būtent karikatūriškos Trijų Dručkių figūros, gal pseudoviduramžiškos veiksmo dekoracijos ir gera pabaiga lėmė, kad ši istorija vaikystėj atrodė visiškai fantastinė. Terminas "politizuota alegorija" nerūpėjo, užtat jaudinaisi, ar Suok pavyks apsimesti lėle, ar pasiseks pasprukti iš apsupties Tibului. Skaitant dabar, turbūt labiausiai stebina, kaip šioje knygoje derinamas pasakiškumas, perregimas simbolizmas ir rūsti, visai nepasakinė proza. Palyginkite:
"Kaip visada iš susijaudinimo Trys Dručkiai ėmė storėti. Valstybinės Tarybos akivaizdoje kiekvienas priaugo po ketvirtadalį svaro." (118 psl. )
ir
"Ant kelio gulėjo žmonės; daktaras žemai lankstėsi ties kiekvienu ir matė, kaip atsispindi žvaigždės plačiai atmerktose jų akyse. Jis lytėjo ranka jiems kaktas. Jos buvo labai šaltos ir šlapios nuo kraujo, kuris naktį atrodė juodas." (12 psl. )
Atrodo, lyg tai būtų citatos iš skirtingų kūrinių. Tačiau atidžiau pasižiūrėjus į knygoje vaizduojamo pasaulio struktūrą, galima įžvelgti dėsningumus.
Miestas, kur gyvena paprasti žmonės (žinoma, ponų ten irgi yra), - gyvas, alsuojantis tikru skausmu ir tikru džiaugsmu. Rūmai už miesto - iškreiptos realybės zona; čia zuja būriai margaspalvių dvariškių, kurie nešioja perukus ir niekad nesišypso nuoširdžiai; čia gyvena fantasmagoriški Dručkiai, nežinia iš kur atsiradę, bet į žmones nelabai panašūs, - jie yra tarsi personifikuota išnaudojimo dvasia; čia yra žvėrynas, kur narvuose, kaip žvėrys, laikomi neįtikę valdžiai asmenys. Čia vaikšto įpėdinio Tučio lėlė, vienintelė jo žaidimų draugė, nes Dručkiai neleidžia berniukui matytis su kitais vaikais, moko jį būti žiauriu ir tikina, kad jo krūtinėj - geležinė širdis. Siužetą perpasakoti sudėtinga, užtai kūrinio idėja labai paprasta: liaudis nori nusimesti jungą, valdžia to, aišku, nenori to leisti. Į tai įsipina cirkininkų, balionų pardavėjo, šimto mokslų žinovo daktaro Arnerio Gasparo nuotykiai, kelionės po žeme ir dangumi, kraujas ir džiaugsmo ašaros.
Tiesą sakant, kokia aprašomoje šalyje santvarka, sudėtinga pasakyti: iš vienos pusės - feodalizmas (didikai, dvarininkai, tą laiką atitinkanti atributika), iš kitos lyg ir kapitalizmas (ryškus proletarų sluoksnis, techniniai pasiekimai), o gal išvis kokia oligarchija (Trys Dručkiai, valdo visą geležį, naftą ir duoną)? Aišku tik tiek, kad neištvėrus liaudis vis dėlto sukilo, paėmė valdžią, o paskui visi gyveno ilgai bei laimingai, ir turbūt nebuvo tarp jų "nei tinginių, nei ėdrūnų" , kaip žadėjo ginklakalys Prosperas savo kalboje. Beje, Prosperas, atstovaujantis amatininkams, gimnastas Tibulas - (tarkim) meno žmonėms, daktaras Gasparas - mokslininkams, inteligentams, sudaro neatsitiktinį visuomenės sluoksnių rinkinį. Ak taip, negalima pamiršti ir kariuomenės atstovo - mėlynakio gvardiečio, padėjusio Suok pasprukti iš teismo... Jei jau gvardija prieš Dručkius - kur jau jie atsilaikys!
O gal prisimenat, kaip jiems baigėsi? Trys Dručkiai buvo labai humaniškai uždaryti į tą patį narvą, kur kalėjo Prosperas.
Dešimt ešafotų ir krūva nenumatytų aplinkybių
Mirmeka Alba
Beje, nors tai neabejotinai fantastika, bet fantastinė dominantė galbūt nebuvo įspūdingiausia. Tiesiog "Šviesos ir tamsos tvariniai" - gerai literatūrine prasme parašytas romanas. Veiksmo linijų perpynimas, pasauliai, užuodžiami ir apčiuopiami aprašymo dėka, dialogai, teikiantys estetinį pasitenkinimą. Autorius sąmoningai naudoja kai kuriuos elementus, skirtus skaitantiems tekstą ne pirmą kartą; vadinas, tikėjosi, jog skaitytojas sugrįš prie vieno ar kito epizodo. Atspėjo.
Tam tikra Visatos dalis, Vidurinieji Pasauliai - yra valdomi iš Gyvybės ir Mirties namų sklindančių bangų. Gyvybei atstovauja Ozyris, mirčiai - Anubis. Kokiu būdu būtent Egipto dievai užgrobė valdžią Visatoje, neaišku. Ir ar tai tikrai Egipto dievai - tuo labiau. R.Želiazny ne pirmą kartą ima mitologinius asmenis ar siužetus ir perminko juos savaip (plg. "Šviesos valdovas" ("Lord of Light" )). Viena kita užuomina paslapties šydo nepakelia, Egipto teogonija šiuo atveju - duotybė, kuri nenagrinėjama. Nenagrinėjama ir tai, kaip staiga egiptiečių - Toto, Horo, Izidės draugėje atsiranda tikras graikas Tifonas, kuriam autorius pripaišo net kraujo giminystę su minėtais kolegom. Bet mes ne egiptologai, o čia - ne vadovėlis, taip kad įvardinkime šiuos veikėjus personifikuotais simboliais, jei jau netikslumai labai trukdo (man netrukdė - keista), ir grįžtam prie savo avinų.
Ozyris ir Anubis turi priešą. Kad jie nuolat konkuruoja tarpusavy - aišku, tačiau egzistuoja dar kai kas, ko jie bijo abu. Jis įvardijamas Princu, Kuris Buvo Tūkstančiu. Jis galingas, išmintingas ir nepaklūsta bendriems įstatymams. Anubis ištisus dešimt amžių treniravo ir mokė vieną savo tarnų, kad nusiųstų jį į Viduriniuosius Pasaulius surasti ir nužudyti Princo. Jis davė tarnui užduotį ir naują vardą, paslėpė jo praeitį nuo jo paties, tačiau ar ilgam? Ir ką nutars Veikimas (su žodžiu "veikti" neturi nieko bendro), sužinojęs savo kilmę?.. Kad ir kaip nekeista, panašių klastingų planų turi ir Ozyris. Jis siunčia kovon prieš Princą savo sūnų Horą.
Tačiau pasaulis ne visada buvo kontroliuojamas dviejų polių - Gyvybės ir Mirties namų. Kadaise, iki sukilimo?maišto?išdavystės?, postų, kuriuos valdė saugotojai, vadinamieji angelai, buvo daug daugiau. Norint išlaikyti pusiausvyrą, tais laikais nereikėjo imtis tokių drastiškų priemonių, kaip karai ir marai. Dabar buvę postų šeimininkai - nemirtingi ir turintys nepaprastų galių, taip pat klaidžioja po pasaulį. Ir juos taip pat būtų neprošal naikinti. Anubio pasiuntinys pasitiki savo jėga: jis puikus kovotojas ir fugos meistras.
Fugos paaiškinti neįmanoma.
Bet pamėginsiu.
Naudotis laiko fuga - tai sugebėti pasiųsti save per laiką. Pirmyn ar atgal. Kelias sekundes ar kelias minutes. Kuo stipresnis meistras, tuo labiau jis gali išsklaidyti save laike/erdvėje. Beje, Veikimo kova su Plieniniu Generolu - būtent tokia vieta, kurią tenka skaityti darkart. Ir dar vienas beje: Plieninis Generolas, nesunaikinama revoliucijos dvasia - man gražiausias šios knygos herojus. Absoliuti dauguma kitų rūpinasi savimi ir savo ūkiniais ar moraliniais interesais, tik jis vienas stoja į mažumos, engiamųjų pusę. "Jis visada kokiam nors juodajame sąraše, bet jis groja sau bandžo, ir jam į tai nusispjaut, nes pats save iškėlė už įstatymo ribų" ; "Beveik visada juo naudojasi, apgaudinėja, parduoda, bet tai jo nejaudina, nes jam idealai svarbiau, nei pats kūnas" .
Kovų knygoje pakankamai, nors tai tikrai ne fantastinis "kovinukas". O geriausią įspūdį turbūt paliko humoras. Nedažnas, pateikiamas tokiu rimtu veidu, - tiesiog gražu žiūrėt. Ar galima įtarti, kad juokingu bus epizodas, kai pranašautojas tiria ateitį pagal kito pranašautojo (gyvo) vidurius, o ansai dar ginčijasi: "Tai juk mano žarnos! Aš nenoriu, kad jas kaip papuola skaitytų diletantas!"
Tarp Ozyrio ir Anubio
Benediktas Kinta
- Humaniškas… Avies supratimu."
Vyresnieji japonai jo nemėgsta. Jaunimas - dievina. Savo požiūrį ir vieni, ir kiti paaiškina vienodai: "Jis pernelyg dvokia sviestu". Japonų, tradiciškai nevartojančių pieno produktų, posakis "dvokiantis sviestu" apibūdina viską, kas provakarietiška, svetima.
Ir iš tiesų - Haruki Murakami populiarumo fenomenas Japonijoje, ko gero, paaiškinamas būtent jo "vakarietiškumu". Murakamio proza - neturi nieko bendro su klasikine japonų (ar apskritai - rytų) literatūra. Jei pasižiūrėtume priekabiau - Murakamio proza neturi nieko bendra ir su pačia Japonija. Taip, retsykiais tekste paminimi vietovardžiai mums primena, jog veiksmas vystosi būtent Tekančios Saulės šaly. Tačiau pakeiskime Tokiją į Londoną, Hokaido salą - į Meną, ir… Ir nieks nepasikeis.
Haruki Murakamio herojai taip pat nepasižymi jokiais tautiniais bruožais. Tarsi tyčia, autorius netgi nemini jų vardų. Blogiausiu atveju - išsiverčia, suteikdamas herojui pravardę. Murakamio herojai vilki džinsus, valgo steiką, klausosi "Doors", "Rolling Stones", "Deep Purple", geria "Heinekeno" alų. Gal kaip tik todėl jie netapo svetimais ir Europos bei Amerikos skaitytojams. Po viso to nė kiek nesistebi, sužinojęs, jog savo pirmąjį romaną H.Murakami pradėjo rašyti ne gimtąja japonų, bet anglų kalba.
Kritikai nesutaria tarpusavy, mėgindami apibrėžti, kokiam gi literatūros stiliui priskirti šio rašytojo kūrinius. Okultinis detektyvas? Psichodelinis trileris? Antiutopija? Visa tai - ir dar kažkas…
Amerikos kritikai netgi priskiria Murakami romanus "fantasy" arba "nemokslinės fantastikos" žanrui. Tai, žinoma, nieko gero apie tuos kritikus nepasako. Murakami proza - tokia pat "fantasy", kaip ir, sakykim, G.G.Markeso "Šimtas metų vienatvės".
Pagrindinis "Avies medžioklės" herojus - eilinis trisdešimtmetis, reklamos agentūros darbuotojas ir bendrasavininkas. Ir štai vieną sykį jo gyvenimą aukštyn kojomis apverčia… avis. Tiksliau, kelių kalnų slėnyje besiganančių avių nuotrauka, kurią herojus ketino panaudoti kliento reklamai. Įtakingas politikas reikalauja nedelsiant sustabdyti tą reklamą. Negana to - herojus vos ne KGB metodais verčiamas pasakyti, iš kur tą nuotrauką gavo. Kadangi nuotrauką šiam atsiuntė draugas, herojus atsisako tai išduoti. Tuomet jam iškeliama sąlyga - arba jis per du mėnesius atranda nuotraukoje matomą avį su žvaigždės formos dėme ant nugaros, arba… Tas "arba" nuskamba gana nedviprasmiškai, tad herojus, nors ir nenoromis, tačiau pradeda paieškas.
Bandyti toliau pasakoti siužetą būtų nusikaltimas, kurio man neatleistų tie, kas tik ketina skaityti šią knygą.
Na, o mano paties subjektyvus vertinimas… Tai tikrai kokybiška literatūra. Tačiau skaitydamas vis niekaip negalėjau atsikratyti déja vu pojūčio - viskas atrodė kažkur jau girdėta, skaityta. Galbūt, jei ši knyga mus būtų pasiekus prieš 20 metų, būtų buvę kitaip. Gal tai tiesiog "ne mano" knyga. O gal - per daug iš jos tikėjausi. Juk Murakami liaupsinamas. Ar pelnytai? Skaitykite - ir atsakykite į šį klausimą patys.
Be-e, be-e
Artūras Vaisiauskas
Arkadijus Fydleris - lenkų rašytojas. Pirmame knygos skyriuje trumpai išdėstyta parašymo priešistorė: 1945 metais autorius viešėjo Kanadoje ir viename knygyne ieškojo tuo metu populiarios knygos "Ilgoji ietis, parašyta vado Bizono Vaikas" ("Long lance by Chief Buffalo Child") išleistos 1929 metais. Joje išsilavinęs indėnas aprašinėjo savo vaikystę, kai kartu su viena paskutinių laisvųjų genčių klajojo po Kanados ir JAV prerijas. Tame knygyne autorius susipažino su Bizono Vaiko giminaičiais, kurie papasakojo apie patį tos knygos autorių. Pasirodė, kad knygoje stipriai nukrypta nuo teisybės, nes autorius, spaudžiamas leidėjų, turėjo daug ką pakeisti ar išvis išmesti iš originalaus rankraščio. Nieko keisto: leidėjai nenorėjo nė matyti knygos, kurioje aprašoma visa tiesa apie elgesį su indėnais XIX a. pabaigoje. A.Fydleris porą savaičių bendravo su Bizono Vaiko, kurio tikrasis vardas buvo Mažasis Bizonas, giminėmis. Prirašė krūvą sąsiuvinių apie jo gyvenimą, gentį, jaunystę ir nuotykius prerijose. Grįžęs Fydleris nutarė parašyti tikrąją Mažojo Bizono biografiją, remdamasis autentiškais pasakojimais, viską pateikdamas kaip indėno prisiminimus.
Ši knyga - apie Juodųjų Pėdų genties berniuko Mažojo Bizono vaikystę. Aprašomi paskutiniai šios genties klajonių metai po prerijas, kai jau beveik nebuvo pagrindinio maisto šaltinio - bizonų, kai baltųjų kolonistų virtinės brovėsi į prerijas, kai geso ilgaamžė nesantaika tarp praretėjusių genčių, kai visi laisvieji indėnai galiausiai atsidūrė rezervatuose. Parašyta jausmingai, su meile seniems papročiams, religijai ir pasaulėžiūrai. Atrodo, kad tai ne lenkų rašytojo kūrinys, skaitai - ir lyg viską pasakotų pats Mažasis Bizonas, autorius tarsi užleidžia vietą personažui, apie kurį rašo. Nėra čia nei indėnų išaukštinimo, nei akivaizdaus baltųjų pasmerkimo. Įdomus epizodas, kai vienas nuo genties atsiskyręs ir laimingai grįžęs indėnas pasakoja apie gerus baltuosius, kurie jam padėjo sunkią valandą. Indėnai sunkiai gali patikėti, kad yra kitokių baltųjų žmonių, nei tie, kurie nori juos apgauti ar užimti jų protėvių žemes. Knyga baigiasi tuo, kad Mažasis Bizonas, kaip pažangiausias vietinės mokyklėlės mokinys, iš rezervato siunčiamas mokytis į didesnį miestą.
Puiki knyga ir tikrai ne paprasta nuotykinė knygiūkštė apie indėnus "a la Vinetu". A.Fydlerio kūrinys man kiek priminė L.Velskopf-Henrich "Harką" - pirmąją knygą iš ciklo "Didžiosios Lokės sūnūs". Autorius išmanė aprašomų indėnų papročius, pasaulėžiūrą ir to laiko nuotaikas. O tai, be abejo, padaro knygą dar įdomesnę.
Indėniška didaktika
Lina Kulikauskienė
- Nuo visų šitų dalykų nesmagiai jautiesi, - tarė ji. - Ar žinai, kaip nesmagu minėti gėrį ir blogį mokslinėje laboratorijoje? Ar bent įsivaizduoji? Viena iš priežasčių, dėl kurių tapau mokslininke - kad nereikėtų galvoti apie tokius dalykus."
Pagaliau - ilgai lauktas P. Pullman "Šiaurės pašvaistės" tęsinys! "Aštrusis peilis" kiek skiriasi nuo "Šiaurės pašvaistės" tuo, kad pastaroji buvo kur kas išbaigtesnė, ją puikiausiai galima skaityti ir kaip atskirą knygą, tuo tarpu "Aštrusis peilis" nutrūksta įtempčiausioje vietoje. Tai aiškiai pakopėlė į trečiąją trilogijos dalį.
"Aštriojo peilio" veiksmas vyksta trijuose alternatyviuose pasauliuose: iš "Šiaurės pašvaistės" pažįstamoje Lairos Žemėje, mūsų pasaulyje ir dar viename, kuriame drąsiai gali jaustis vaikai, bet kuris pavojingas visiems suaugusiems, nes paslaptingi baubai gali suėsti jų sielą, arba, tų, kas jį turi - demoną… Čia Laira ir sutinka Vilį, berniuką iš mūsų pasaulio, kuris ieško prieš dešimtį metų paslaptingai dingusio tėvo. Vaikų rankose atsiduria Aštrusis peilis, galintis išpjauti duris į kitus pasaulius. Ponia Koulter tebepersekioja Lairą, o lordas Borealis siekia gauti aletiometrą ir Aštrųjį peilį. Lairos tėvas, lordas Asrielis, baisu ir pagalvoti, statosi tvirtovę ir renka didžiules armijas, idant mestų iššūkį Dievui, arba Autoritetui, kaip jį vadina jo pasaulio Bažnyčios tarnai. Jam į pagalbą skuba angelai ir raganos, kitų pasaulių būtybės, vėlės-kariai...
Šioje knygoje sužinosite, kas gi buvo Vilio tėvas ir ar jie pagaliau susitiko; kas sieja lordą Asrielį ir Latvijos raganų karalienę; kodėl Laira ir Vilis užsitraukė Čitagadzės vaikų neapykantą; kokia gi paslaptingoji bei svarbioji Lairos paskirtis ir koks šios mergaitės tikrasis, likimo, vardas; kaip mūsų pasaulyje vadinamos Dulkės… bei šiek tiek daugiau apie jas pačias; kodėl senovės žmonės ir hipiai "bei į juos panašūs" gręždavosi skyles kaukolėse; iš kur atsiranda langai į kitus pasaulius… Sutiksite naujus herojus: daktarą Grumaną, Latvijos raganų karalienę Rūtą Skadę, mokslininkę Merę Meloun bei sužinosite, kas nutiko kai kuriems seniesiems.
Ir ką gi - belieka su nekantravimu laukti trečiosios trilogijos dalies, - įdomu visgi, gavo Autoritetas į kaulus ar ne, ir už ką gi tai trečiajai daliai paskirta toji prestižinė premija…
Laukiam dar.
Artūras Vaisiauskas
Knyga "Sajanuose" - dienoraštis, kurį autorius rašė dirbdamas geologinėje ekspedicijoje 1960 - 1961 metais. Čia nėra vaizdingų aprašymų, gilių pamąstymų apie būtį ir esmę. Autorius tik užrašinėjo kasdienius rūpesčius, darbus, nuotaikas. Tačiau santūrus ir paprastas Vakarų Sajanų gamtos aprašymas labai patrauklus ir tiesiog atrodo, kad pats esi ten - vargsti per lietų, darganą ir sniegą. Amžinai šlampi kojas, trūksta maisto, šalta. Ir kartu nepaprastai įdomu patirti kartu su autoriumi dar mažai paliestos gamtos grožį ir pergyventi sunkius kasdieninius rūpesčius. Nedaugiažodžiaudamas autorius paprastai aprašo žmones, su kuriais dirbo mažai apgyvendintuose kalnuose, jų kasdienines problemas ir vargus. Į žmones Kapustinskas žvelgia jų nesmerkdamas, tačiau kartu ir negalėdamas suprasti.
Perskaičius dienoraštį darosi neaišku, kaip tokiose ekspedicijose buvo apskritai galima rasti kokių nors naudingų iškasenų. Prastai organizuotas darbas, provizijos tiekimas, masiškas girtuokliavimas ir tinginystė - visai tai autorius aprašo santūriai, tik kartais palygindamas su tarpukario Lietuvos tvarka. Pats autorius negalėjo vartoti alkoholio ir nedalyvaudavo gausiuose geologų vakarėliuose. Tai buvo ankstyvos ekspedicijos, kai Tarybų Sąjunga netausojo nei žmonių darbo, nei gamtos resursų. Dabar tos vietos, kur dirbo Kapustinskas, turbūt neatpažįstamai pasikeitusios, tačiau jos išliks žmonių atmintyje šio dienoraščio dėka.
Kalnai, kuriuose dar nebuvai
Gintautas K. Ivanickas
Patį Perez-Reverte pabandyčiau apibūdinti kaip "paskutinįjį romantiką". Šis apibūdinimas, beje, kuo puikiausiai tinka pagrindiniams jo romanų herojams. Ne išimtis ir "Slaptasis meridianas".
Jūreivis Kojus, likimo valia atsidūręs krante, gatvėje užstojęs nepažįstamą merginą, įsivelia į keistą istoriją. Po truputį paaiškėja, jog mergina ieško XVIII amžiuje nuskendusio jėzuitams priklaususio laivo. Patį laivą ir jo žūtį gaubia paslaptis, kurią dar reikia atskleisti. Be abejo, jūreivio pagalba tokiame reikale anaiptol netrukdo. O tai, kad jūreivėlis, berods, iš pirmo žvilgsnio įsimylėjo - tik supaprastina situaciją. Netrukus atsiranda ir konkurentai, nesibaidantys jokių, netgi pačių nešvariausių, veiksmų, tad senojo laivo medžioklė virsta pavojingu nuotykiu.
Tačiau Perez-Reverte parašė ne eilinę lobių ieškotojų ar piratų istoriją, nors visos privalomos dedamosios tarsi savo vietose. Beskaitant supranti, jog pasakojama ne apie lobių ieškojimą, o apie to ieškojimo prasmę, apie meilę jūrai, senoviniams žemėlapiams, nuotykiams; apie nostalgiją praeičiai, apdainuotai Kojo mylimų rašytojų - Stivensono, Melvilio, Konrado - kūriniuose. "Jūra nebe ta, kaip kadais…" - atsidūsta Kojus, tačiau nesugeba paaiškinti, kas "nebe taip". Tai nenusakoma žodžiais, tai galima tik jausti.
Finalas, kaip visuomet Perez-Reverte knygose, viską apverčia aukštyn kojomis. Įspūdžio nesugadina netgi šioks toks kitos to paties autoriaus knygos - "Fechtavimo mokytojas" - fabulos atsikartojimas. Nemanykit, kad aš kažką išduodu ir gadinu malonumą dar neskaičiusiems - jau nuo pirmųjų puslapių aišku, jog ši meilės istorija nesibaigs geruoju. Ta "unhappy-end'o" nuojauta plevena kažkur mintyse visą laiką, neleisdama apsigauti netgi tada, kai rodos, viskas jau pasuka gera linkme.
Knyga pavergia ne tiek savąja intriga, kiek pasakojimo intonacija, dvasia. O Perez-Reverte žaidimai literatūrinėmis aliuzijomis ir citatomis tik padvigubina malonumą. Jau pirmojo skyriaus pradžia iššaukė šypsenėlę: "Mes galėtume vadinti jį Izmailu, tačiau iš tikrųjų jis buvo vardu Kojus." Aha! Žinom, žinom! Mes irgi skaitėme "Mobį Diką"!
Ir visgi - Perez-Reverte nesusilaiko ironiškai neperspėjęs mūsų: "Tu visuomet perdaug skaitei… Tai dar niekam nesibaigė geruoju."
Piastrrrrai! Piastrrrrai!
Krekas
Verta ar neverta skaityti šį jau aštuntą lietuviškai išleisto čeko, dabar rašančio prancūziškai, kūrinį? Pasinaudokite žemiau esančiu testu!
Šią knygą galėtų skaityti tie, kuriems:
Vieną iš variantų, kuo tai gali baigtis (bet nebūtinai baigsis) rasite knygoje. Sėkmės žaidžiant!
Šis romanas turėtų patikti ir tiems, kurie:
Net jeigu atsakėte nors į vieną klausimą teigiamai, jūs vis tiek galite neskaityti šios knygos. Išimtis – jeigu jūs skaitote visas M. Kunderos knygas: tuomet iš principo reikėtų perskaityti ir šią.
P.S. Įdomus pastebėjimas – „Tapatumas“ yra pirmasis M. Kundera romanas, kurį leidykla „Tyto alba“ išleido ne serijoje „Garsiausios XX a. pabaigos knygos“. Įdomu, ką tuo norėta pasakyti?
Kundera. Jau aštuntas.
Justinas Žilinskas
Nuo ko pradėti? Pirmiausia, matyt, nuo to, kad šią knygą parašė vaikinai, iš tiesų dabar jau studijuojantys JAV koledžuose. Jie ne tik sugebėjo įstoti, bet ir susirinkti tą taip reikalingą finansinę paramą - netgi 150 tūkst. "žalių", kadangi mokslas JAV - oi, nepigus… Taigi, vaikinukai ne tik patys įstojo, bet nusprendė ir kitus pasikviesti, parašydami knygutę apie tai. Tikrai šaunus ir neegoistiškas sumanymas!
Vos pradėjus skaityti, tampa akivaizdu, kad jaunuoliai mokosi JAV ir jau neblogai perėję ten veikiantį švietimo konvejerį. Visas knygutės stilius, dėstymo maniera, leksika mažai kuo primena lietuviams būdingas ilgų samprotavimų grandines: aiški struktūra, laisva, šnekamoji kalba, daug "asmeniškumo", maždaug: "mes taip padarėme, gali ir tu."
Patarimų žeriama daug ir, norisi tikėtis, jie reikalingi. Nuosekliai, gana išsamiai aptariama ir JAV aukštojo švietimo sistema ir pirmiausia išsklaidomas mitas, kad visi amerikiečiai ir jų mokyklos - niekam tikusios ir kad lietuviai ten nuvažiavę pasirodo esantys labai kieti ir gudrūs. Papasakojamos visos procedūros, reikalingos, norint įstoti į JAV koledžą ar universitetą. Duodami konkretūs patarimai: kaip pildyti paraiškas, rengtis SAT (bendrasis intelekto) ir TOEFL (anglų kalbos) testams. Beje, pagalvojau, kad SAT testą būtų labai įdomu pasidaryti net dabar pačiam…
Na, ir ypatinga mintis: "Padaryk savo pirmą ir paskutinį sakinius ar pastraipas šokiruojančias, stebinančias, iš koto verčiančias! Tegul pirma mintis pagauna skaitytojo dėmesį, o paskutinė verčia jį bent akimirką pamąstyti apie tai, ką tu parašei." (p. 86)
Be abejo, jaunuoliai dalijasi ir svarbiais patarimais dėl finansinės paramos medžioklės (kokias paramas skiria koledžai, kaip dalyvauti stipendijų konkursuose ir ko tam reikia), koledžų pasirinkimo (kokius rinktis, kiek rinktis, kaip teisingai įvertinti savo galimybes ir jų atitikimą vienam ar kitam koledžui), netgi pateikia pavyzdinį grafiką, kaip turėtų dirbti užsimanęs studijuoti JAV. Ką gi, telieka palinkėti sėkmės pasiryžėliams!
Ir vis dėlto, neiškęsiu nepabaręs leidyklos ir knygos redaktorės. Kas čia per žodis "aplikacija"? Pvz., "Tavo aplikaciją svarsto…" Žiūrim, ką gi rašo "Gimtoji kalba", Rita Urnėžiūtė. Ogi: "aplikuoti, aplikacija. Lietuvių kalboje aplikacija turi tris reikšmes: 1. "taikomosios ir dekoratyvinės dailės technika"; 2. "aplikacijos technika sukurtas taikomosios ir dekoratyvinės dailės dirbinys"; 3. med. "gydymas uždėjimu ant kūno" (pvz., purvo aplikacija). Aplikuoti reiškia "kurti aplikacijas"". Aaaa! Kažkas ten Amerikoje kėsinsis į mano kūną?! Skaitom toliau… "Versdami iš kitų kalbų nepainiokime dailės (ar medicinos) aplikacijos ir kanceliarinės kalbos prašymo, paraiškos, pareiškimo. Besikreipiantį asmenį lietuvių kanceliarinėje kalboje įprasta vadinti ne aplikantu, o prašytoju (kartais - prašymą padavusiu asmeniu), paraiškos padavėju, pareiškėju ar naujesniu paraiškovu. Tam tikrame kontekste gali tikti ir tarptautiniai kandidatas, pretendentas. Kai reikia įvardyti kreipimosi veiksmą, sakoma pateikti (paduoti, įteikti) prašymą , paraišką , pareiškimą ar tiesiog kreiptis. " Taigi, mieli jaunuoliai ir redaktoriai - kam maivytis su anglicizmais?
P.S. Tik ką į mano e.pašto dėžutę bumptelėjo eilinė šiukšlė su pranešimu "jūsų diplomas jau atvyko". Štai ir susimąstai - na, kam gi tie koledžai, jeigu diplomus šiais laikais gali ir e.paštu atsiųsti… Juokauju, žinoma.
Tikėsimės, naudinga
Skaityta.lt (©) 2001-2016. Visos teisės saugomos. Platinti puslapyje publikuojamas apžvalgas be skaityta.lt ir/arba autorių sutikimo NEETIŠKA IR NETEISĖTA. Dėl medžiagos panaudojimo rašykite el.paštu skaityta@skaityta.lt .