Farlis Movetas (g. 1921) - garsus Kanados gamtininkas, apkeliavęs praktiškai visą Kanadą ir daugelį kitų šalių. Jo kelionės prasidėjo jau vaikystėje, kai Moveto tėvas, bibliotekininkas su keliautojo, jūrininko ir tyrinėtojo gyslele, gana reguliariai perkraustinėjo šeimą po įvairius Kanados kampelius. Taip Movetai atsirado Saskatūne, Saskačevane (Kanados provincija), vietoje, kuri tokia lygi, kad atsistojus ant sterblinės žiurkės išraustos žemės krūvelės galima pamatyti Kiniją. Šiame vakarų Kanados miestelyje 1929 m. į būsimo rašytojo gyvenimą ir atėjo Matas (beje, angliškas šuns vardas Mutt gali būti verčiamas "Sargis").

Matas - keistas šuo tiek išvaizda, tiek charakteriu. Nors jis - mišrūnas, tačiau atrodo aristokratiškai, o ne kaip paprastas sargiukas. Movetas meistriškai aprašo jo išvaizdą, panaudodamas jūrines metaforas. Mato asmenybė pasireiškia daugeliu ypatumu, kurių svarbiausias tas, kad Matas įsitikinęs, jog būti šunimi neverta. Bet, kaip rašo autorius, Matas nebuvo vienas iš kvailų šunų, kurie įsivaizduoja esą žmonėmis. Ne, Matas toleravo ir žmones, ir šunis, bet nebuvo nei žmogus, nei šuo. Ar tai atrodo kvaila? Galbūt. Bet kur jūs matėte šunį, laipiojantį kopėčiomis ir vaikščiojantį tvoromis? Kur jūs matėte šunį, diskutuojantį su policininku ar ganantį pašautas antis?

"Šuo, kuris nenorėjo būti šunimi" - knyga, pasižyminti puikiu movetišku humoru. Į klasiką įėjęs rašytojo senelis, kuris buvo kurčias bet kokiems senelės priekaištams, bet puikiai girdėjo žodį "viskis", sumurmėtą uždarytame kambaryje kitame namo gale. Movetas ne tik aprašo Mato nuotykius, bet ir taikliai pavaizduoja kitus savo priglaustus gyvūnus bei laukinius žvėris. Atmintini Moveto išauginti apuokai ir senas patyręs antinas, mikliai bandęs išvengti Mato nasrų. Aštri rašytojo plunksna nepasigaili nei jo tėvų, nei Saskatūno gyventojų. Skaitytojai ilgai prisimins Aroną Pulą, stačiusį laivą savo rūsyje (o kaip jį iš ten išvežti?), ar Kačių Ponią, neleidusią į namus net elektros kompanijos darbuotojų, kad šie, neduokdie, nenuskriaustų jos ir jos katyčių.

"Šuo, kuris nenorėjo būti šunimi" - tai puiki knyga apie vaikystę, kai taip romantiška važiuoti per prerijas, įsivaizduojant, jog skrendi tarpžvaigždiniu laivu. Kai šaltis ir drėgmė medžioklėje nesumažina žavėjimosi saulėtekiu ir milžiniškais žasų ir ančių būriais. Kai pirmoji meilė sudūžta dėl skunso kvapo. Kai keliauji po Kanadą senu fordu, kanoja ar burlaiviu. Tokios vaikystės galima tik pavydėti, nors ir suvokiant, kad rašytojas ją sąmoningai romantizavo.

Jei jums patiko "Šuo, kuris nenorėjo būti šunimi", verta paskaityti kitas Moveto knygas: "Never Cry Wolf" ("Ne vilkai kalti"), "The Boat Who Couldn't Float", "Owls in the Family". Perspėsiu, kad "A Whale for the Killing" ir "Sea of Slaughter" yra daug rimtesnės ir niūresnės knygos apie gyvūnų naikinimą. Movetas - tai ne tik gamtininkas humoristas. Jis taip pat ir fanatiškas gamtos bei eskimų gyvenimo būdo gynėjas ("People of the Deer"). Ne visi sutinka su jo požiūriu šiais klausimais.

Iš kitų rašytojų siūlyčiau paskaityti Džeraldo Darelo "My family and other animals" ("Mano šeima ir kiti gyvūnai"), "The Garden of Gods" ("Dievų sodas") ir kitas knygas.

Šuo su charakteriu, škotai ir kiti padarai

psichoanalizės tinkluose

gal rasi keletą akmenėlių, juodą plunksną, dumblo

ar kokią dėžutę

su neužmirštuolėm

 

gal ištrauksi netyčia

juodą nėrinių suknią

dovanotą senelės - ji man kaip tik

tik neturiu kur apsivilkti

 

Nijolės Miliauskaitės (vos pernai išėjusios) eilėraščiai, atrodo, neatsiejami nuo jos pačios esybės - kuklios, su pasiaukojimu globojusios kad ir vyresnį, bet labai mylimą vyrą - Vytautą Bložę, kurio kūryba Nijolė žavėjosi dar nuo mokyklos laikų. Eilėraščiai atrodo autobiografiški ir panašūs vienas į kitą, ilgiau juos verčiant tiesiog įtraukia į poetės pasaulį, kuriame - niekam nereikalingi prieglaudos vaikai (pati autorė nuo 15 metų mokėsi ir gyveno Marijampolės mokykloje-internate - buvusiame Marijonų vienuolyne su pasieniečių palikimu - kambariais grotuotais langais), benamiškumo jausmas:

(...) ligoninės, pensionai, ilgas

tamsus koridorius, kambarėlis

prie vaistinės, langas, du gultai, anglių

krūva, pečkurys vidurnaktį brazda

po grindimis, žiurkės, naktinis gyvenimas, mes irgi

naktiniai paukščiai, koks skersvėjis

išsinuomotuos skurdžiuos kambariuos, koks šaltis

eina nuo svetimų daiktų

 

visi

paukščiai turi lizdus, visi žvėrys

turi urvus, o mes?

 

nuėjai į kapines, prašei išnuomoti rūsį, tarp medžių ir paukščių per vasarą

galėtume sau gyventi, bet niekas

nenori priimti

varinėja nuo rūsio prie rūsio

įtariai žiūrėdami įkandin

Dar - vienišos moterys iš archyvo (čia kurį laiką dirbo ir N. Miliauskaitė), keliaujančios siuvėjos ( negraži senmergė (...) apsiuva visus namus ir vėl išeina ), mergaitės, ruduo, laukų gėlės, šaltos pakrantės, Jis (Tik tu/ galėtumei parvest namo,/ vienatinis). Liūdna, bet ne depresyvi, paprasta, ir kartu neapsakomai gili, tyki, moteriška poezija. 2000-aisiais metais už šį rinkinį poetei paskirta Nacionalinė kultūros ir meno premija.

Tykus moteriškumas

"- Tikra tiesa, - patvirtino Kunigaikštienė, - flamingai ir garstyčios - vieno lizdo paukščiai: abu skaudžiai kerta. Ir štai koks čia tinka moralas: "Toks tokį pažino - alaus gerti pavadino".

- Bet garstyčios - ne paukštis, - suabejojo Alisa.

- Visai teisingai, - tarė Kunigaikštienė. - Kaip taikliai pasakei!

- Man rodos, tai mineralas, - pridūrė Alisa.

- Aišku, mineralas, - sutiko Kunigaikštienė, matyt, pasiruošusi pritarti viskam, ką tikrai Alisa pasakys. - Netoliese yra didelė garstyčių kasykla. O moralas čia tinka toks: "Giliau kasi, daugiau rasi." p.79

Norėčiau ir aš kastis giliau. Pasikasti po tom stebuklų karalystėm ir veidrodžių šalim su visais jų kliunkiais pliumpiais, kortų kaladėmis, šachmatų figūromis ir kitokiais neaiškiais padarais. Išrausti visas asociacijas, metaforas ir parodijas. Tam aiškiai reikėtų perskaityti ne vien pačią "Alisą", bet ir jos komentarus; sako, jų apimtis didesnė už komentuojamosios knygos. Tačiau ne tau, Mirmeka, mėlynas dangus, teks išsiversti su turimomis anglų folkloro žiniomis. Nes siužetas suvertas būtent ant vaikiško anglų folkloro gijos. Ne, meluoju. Siužetą kaipo tokį čia išvis sudėtinga aptikti.

Formaliai žiūrint, "Alisa" - tai puikus pavyzdys, kaip negalima rašyti knygų. Istorijos neužbaigtos, ateina iš niekur ir niekur neveda, veikėjai visi trenkti, ir nėr tarp jų nei normalių geriečių, nei blogiečių, autorius nuolat primena skaitytojui, kad viskas tik sapnas ar Alisos išmonė - ir tai erzina, nes norisi įsijausti, - o kur dar ilgiausi eilėraščiai apie velniaižin ką… Argi tai - vaikiška knyga? Tai rinkinys iš įvykių ir beveik-įvykių, kurių kiekvienas susietas su kitais tokiais menkais priežastiniais ryšiais, kad net šiek tiek pasimeti. Kodėl staiga Kunigaikštienė, pipirai ir kūdikis-paršelis? Kodėl vikšras, rūkantis kaljaną? Kodėl Netikras Vėžlys - tai vėžlys, iš kurio verdama vėžlių sriuba?.. Tačiau ryšiai vis dėl to yra. Tik ne siužetiniai, o aliuziniai. Tai Alisos nuotykius ir priartina prie sapno, fantazijos lygmens: sapne baltoji karalienė lengvai gali virsti avimi, mezgančia keturiolika porų virbalų, o paskui įduodančia tau į rankas vieną porą jų, kurie pavirsta irklais, ir, žiūrėk, ką tik buvęs keistoje krautuvėlėje, tu jau plauki upe… Sapne gali pagalvoti "kaip keista", tačiau rimtai aiškintis, kodėl viskas vyksta, juk neimame. Tačiau žiūrėdamas į Alisos nuotykius "iš anos stiklo pusės", gali šį tą atkapstyti: tarkim, baltoji karalienė - tai baltas Alisos kačiukas, o kačiukai juk mėgsta žaisti siūlais (iš čia mezginys avies rankose)… Taip pat galėsime suprasti, kodėl Alisa padeda susitvarkyti susitaršiusiai karalienei, - lygiai taip Dina, jos katė, prausia ir tvarko savo kačiukus. Ne, "kodėl" čia vėlgi netiks. Tai tiesiog neaiškinamos paralelės. Veidrodžio karalystėje viskas turėtų turėti antrininkus, nors juos ir sunku atpažinti, - tačiau juk kas gali tvirtai pasakyti, kuri pusė tikroji.

Ir aš ne veltui į vieną krūvą suplakiau abi istorijas, ir apie veidrodžio karalystę, ir apie stebuklų šalį: savo stiliumi jos tiek pat panašios, kiek siužetiškai yra nepriklausomos. Juk antrojoje pagal chronologiją knygoje nieko neužsimenama apie nuotykius iš pirmosios… Kad išsivaduotume iš šios painiavos, gal grįžkime prie minėtojo folkloro. Iš esmės jo naudojimas - nemažas nuostolis skaitytojams ne anglams. Net daugmaž susipažinęs su Motulės Žąsies eilėraštukų rinkiniais, kitakalbis visų interpretacijų, kurių gausu knygoje, nesupras, o jei ir supras, tai vargu ar bus jam juokinga. Tarkim, Skrybėliaus dainelė "Žibu žibu pelėda" man visai nebuvo smagi, kol nepagalvojau, kad tai "Twinkle winkle little star" parodija, ir kad "Tvinkle winkle little owl" tikrai gerai skamba. Iš eilėraštukų atėjęs ne vienas "Alisos" veikėjas. Kliunkis Pliumpis, Vienaragis ir Liūtas, Dudutis ir Tututis, o kiek mes dar nežinom… Tarsi žiūrėtume į kreivą veidrodį, nematydami daiktų, kuriuos jis atspindi. Rebusai? Rebusai. Ir dar vienas elementas, kuris skaitant knygą teikia estetinį pasitenkinimą: tai žodžių žaismas ir žodžiai-sudurtukai. Jei laukiate, kad dabar cituosiu eilėraštį apie bukus pietspirgus, tai turiu jus nuvilti. Aš juk ne koks Kliunkis, kuris nejaučia saiko kalboms. Todėl pats laikas užbaigti 400 -osios knygos apžvalgą.

Neabejotina klasika!

Reikšmė: "Placebas - vaisto pakaitalas, neveiklus preparatas, skiriamas ligoniams įtaigos tikslais." (21 p.)

Aprašoma vieta: dažniausiai Vilnius. Aprašomas laikas: šiandien.

Pagrindiniai veikėjai: būrėja Julija, katė Bastetė (kartais vadinama Bubaste), žurnalistė Rita, TV žvaigždė Maksas Vakaris (asmens dokumentuose - Pranas Purvaneckas) ir jo brolis Tadas (jis gi ir Angelas Sargas), Jis.

Siužetas: valdžios ir verslo "grietinėlei" būrusi ir šioje "grietinėlėje" plaukiojusi būrėja rasta negyva. Nusižudė ar buvo nužudyta? Jeigu nužudė, tai - kas ir kodėl?

Stilius: pagal knygos anotaciją, romanas yra "psichologinis, filosofinis, fantastinis kūrinys". Be to, rasite detektyvą, sąmokslo teoriją, užuominas (kartais jos tampa nuorodomis) į dabarties įvykius ir žmones. Žodžiu, šiupinys. Bet tai nieko nereiškia: profesionalai gamina tokius šiupinius, kad pirštus apsilaižysi. Deja, kartais šiupinys yra į puodą sumestas po ranka pasitaikiusių produktų kratinys, nekeliantis nei estetinio, nei fiziologinio malonumo.

Detektyvinė linija: iš pradžių įtraukia, tačiau vėliau "išsikvepia". Nors klasikinio detektyvo ir nesitikėjau, tačiau atrodo, kad autorė neapsisprendė, ką rašyti: pradėjo detektyvą, o po to numetė (Ne lygis? Atsibodo? Nutarė parašyti geriau?).

Mirtis: įdomus požiūris, nors galima būtų ginčytis, ar tikrai taip yra, tačiau įtikinamų argumentų neturiu - esu vis dar gyvas

Gyvūnai: katės. Tiksliau, katė. Pačios nuostabiausios, pačios protingiausios, pačios ypatingiausios ir pan. Kartais pabosta.

Ironija: paprastai nuvalkiota, retai geniali, dažniausiai pamiršta.

Ričardas Gavelis: jis tikrai kažkur yra šiame romane. Skaitant knygą, apima jausmas, kad vieną ar kitą teksto dalį sukūrė šis rašytojas: gaveliška mintis, stilius, dvasia ar kaip tai pavadinsit. Gaila, kad tik kartais. Jei J. Ivanauskaitė rašytų kaip R. Gavelis, jos kūryba turbūt būtų neįdomi, tačiau man toks romanas patiktų labiau.

Labiausiai patiko: Jis. Patiko ir kaip veikėjas, ir tai, kaip jį aprašo J. Ivanauskaitė. Tiesa, kartais viską gadindavo sąmokslo teorija.

Įdomumas: ar po penkerių metų romanas nepraras savo įdomumo, jeigu didžiąją jo dalį sudaro šiandienos aktualijos?

Klausimas: J. Ivanauskaitė šiuo metu yra geriausiai kotiruojama lietuvių autorė užsienyje. Ji jau žino literatūros verslo taisykles ir moka jomis naudotis. Tačiau ar žaidimas pagal verslo taisykles, tebūnie ir literatūros verslo, autorės nepadarys verslininke, o ne rašytoja?

Geranoriškas kritikas: "Placebas" yra gerai parašytas kūrinys, niekuo nenusileidžiantis daugumai, pavyzdžiui, "Garsiausios XX a. pabaigos knygos" serijos knygų.

Priekabus kritikas: dauguma minimos serijos knygų dažniausiai ir yra tik placebas.

Placebas ar "Placebas"?

Šla odnaždy strekaza ble

Poprygunja kak koza ble

Muravej jei liapnul gadost'

Muravju tieper chana ble

Sakoma, nereikia tapatinti lyrinio herojaus su autoriumi. Tačiau įdomu, ar reikia tapatinti tą autorių, kuris kreipiasi į skaitytoją iš nugarėlės, ir patį autorių? Jeigu taip, tada Undinė Radzevičiūtė turėtų būti: a) "žertva" (žr. nuotrauką) b) "nerealiai pasikėlusi", nes tik toks žmogus gali jau nuo nugarėlės atvirai įžeidinėti savo senelį, lietuvių kalbą, kalbos komisiją, moteris, vyrus, proletarus. Žodžiu, po savą įžeidimą gali pasirinkti kiekvienas, kuris paėmė šią knygą į rankas ir paskaitė jos anonsą. Padariau mažytę apklausėlę - kam toks prisistatymas patiko. Niekam. Nejuokauju. Todėl nesijaučiu kaltas, taip trumpai ir grubiai įvertinęs ir autorę - ji to nusipelnė. Tačiau…

Kai kas net iš pasipiktinusių šios knygos, t.y. romano (che, vėl 97 psl. "romanas") anonsu ją visgi perskaitė. Ir parekomendavo kitiems, taip pat ir man. Tad aš irgi perskaičiau. Ir likau dar labiau nesupratęs autorės - kokio galo tokiais idiotiškais anonsavimais baidyti skaitytojus? Juk pats kūrinys - visai skaitomas, ir vienodai tinkamas ir vyrams, ir moterims, ir proletarams (kieno čia leksikoje dažniausias "jungtukas" "ble"?). Gerai, užteks burnoti. Dabar apie pačią knygą.

Gyvena pasaulyje tokia mizantropė, visiems (ir savo psichiatrui) linkusi tai pabrėžti. Gyvena ji, žinoma, Vilniuje, o jeigu gyveni Vilniuje, tai (privaloma tvarka) vieni tavo kaimynai turi būti žydai, o kiti - pvz., rusų karininkas su auksiniu dančiu. Tai pat pageidautina mokėti keletą kalbų - lenkų (ja galima sakyti visokias skaičiuotes, pvz., apie katinus: "A a a, koty dwa, szary bury obie dwa. Jeden szary, drugi bury i obiedwa szmuksz do dziury") . Na, o rusų kalbos mokėjimas - tai jau iš viso aksioma, o kadangi mizantropė dar ir šiuolaikinė, vadinasi, privaloma ir anglų. Tokiai poliglotei ir dar su tokiais kaimynais, matyt, ir leistina būti mizantropei - kalbėti išdidžiu tonu, gudriais posakiais (pvz., "Ištekėti - kaip patekti į dangų: arba išeina greitai ir savaime, arba reikia labai labai daug dirbti, - sakau. - Aš - ne darbo liaudis"), kruopščiai, nors ir lakoniškai registruoti savo kliedesius, sapnus, įžvalgas ir nuolatos " ostrit' " (liet. - šmaikštauti) - apie viską: gyvenimą, meilę, būtį in abstracto , politiką, visuomenę - na, tiesiog toks vaikčiojantis ironijos ir sarkazmo grynuolis, randantis ką pasakyti ir bendradarbiui, ir negrui iš Senegalo, ir apklausą vykdančiam policininkui. Atrodo, toks tonas ir požiūris turėtų "užknisti", tačiau, kaip bebūtų keista - ne. Galbūt todėl, kad daugelis pastebėjimų iš tiesų gana įdomūs ir net jeigu girdėti - kažkaip visai tinkamai įpinti. Na, ir nors herojė deklaruoja save mizantrope, tačiau net čia jai pritrūksta nuoseklumo (o gal tai ir yra kūrybinis užmanymas: "mizantropas - irgi žmogus", o gal net "mizantropas - tai tikrasis žmogus" ar "mizantropas - tai skamba išdidžiai"?) - tai parodo herojės santykių su ekskarininku Toporovu linija, turbūt vienintelis iš tiesų siužetinis elementas šiame "romane", į pabaigą net nusiritantis į tokį tramdomą jautrumą, gal net sentimentalumą, kurio fone visa mizantropija tampa tiesiog fake…

Kaip matote - sunku ką nors rišlaus pasakyti apie U. Radzevičiūtės kūrinį, bet, kartojuos, pradėjus skaityti mesti į šoną nesinori. Už tai ir ačiū autorei. Na, ir taip pat smagu, kad lietuviai negali iki galo išlikti mizantropais. Lyrikų tauta, blin.

Muravju teper chana ble

Mne pochimu to chandra ble

A Krylov davno už pomier i Krylovu chot by chny

Romanas, ble

Tik didžiausių pagyrų nusipelnė "Eridanas", tyliai ramiai "išmetęs" į knygų rinką (po nežinia kokios pertraukos lietuviškai) Arkadijaus ir Boriso Strugackių šedevrą "Gyvenama sala". Nežinau, ar daug galima rasti fantastikos mėgėjų, negirdėjusių Strugackių pavardės, tačiau lietuviškai jų knygų nėra išleista per daug, taip, greitosiomis, prisimenu tik: "Piknikas šalikelėje. Mažylis", "Vidurdienis, XXII amžius", "Tolimoji vaivorykštė", "Sunku būti Dievu". Matyt, taip nutiko todėl, jog visos jos leistos sovietmečiu, o tuomet rašytojai švelniai, bet sistemingai persekioti, nes, anot vieno partinio veikėjo: "Strugackių knygos apie Komunizmą, tačiau jos antitarybinės..." (už frazės priminimą dėkui Fox-ui).

B.Strugackis savo prisiminimuose nurodė tikslią šio kūrinio gimimo dieną: 1967 m. birželio 12-oji.

Autoriai - broliai Strugackiai - tuomet buvo nepaprastai įsiutę ir sukrėsti: daug leidyklų atmetė jų romaną "Pasaką apie Trejukę", kaip "idėjiškai pavojingą" (atvirai kalbant, kažkada perskaitęs minėtą kūrinį stebėjausi, kad jiems dar taip "gerai" baigėsi).

Pasipiktinę broliai nusprendė sukurti kūrinį, vertą supuvusios sovietinės sistemos: "Laabai puiku! Jūs gausite bedvasį, besmegenį, visiškai bedantį, pramoginį, be vienintelės idėjos romaną apie berniuką...a..iuką, XXII amžiaus komjaunuolį..."

Tačiau netrukus broliai su nuostaba išvydo, jog rašyti bedantį, bedvasį, išskirtinai pramoginį romaną - "velniškai įdomus užsiėmimas"!

Juo labiau, kad kūrinys netrukus "apaugo" detalėmis, kurios vėl tiesiog pirštu rodė į sovietinę realybę: čia buvo ir smaugianti vidaus bei užsienio priešus Kovinė gvardija, ir švitinimo bokštų apkvaitinti, propagandos sujauktais protais žmogeliai, ir negausūs disidentai bei amžinai priešiškas užsienis, šimtais siunčiantis į išoriškai klestinčią, bet viduje supuvusią šalį savo agentus.

Rašytojai rašė žvėrišku tempu - per 32 dienas jie užbaigė juodraštinį 296 puslapių ilgio romano variantą! Teksto "šlifavimas", perrašinėjimai ir pan. truko apie pusmetį ir Strugackiai, galų gale, uždusę nutempė šviežutėlį (rekordinio storio tuometinei jų kūrybai) romaną į leidyklas, puikiai suprasdami, kas jų laukia... O laukė nervinga gerus dvejus metelius užtrukusi kova su redaktoriais, nes "...telegrafo stulpas? Tai tik gerai suredaguota pušis."

B. Strugackis vėliau prisiminė, jog daugiau pataisų iš autorių buvo reikalauta tik redaguojant "Pikniką šalikelėje", o "Gyvenamai salai" pateiktas reikalaujamų pataisų sąrašas užėmė keliolika puslapių ir turėjo apie 200-300 punktų. Antra vertus, vėl stebiuosi nepataisomu autorių naivumu: negi jie tikėjosi, jog, redaktoriai "praleis", pvz., pavadinimą "Komisija Galaktičeskoj Bezopasnosti" (Galaktinio Saugumo Komisija), kurio pirmųjų trijų raidžių sąskambis daugeliui pernelyg pažįstamas...

Ir kai 1969 m. žurnale "Neva" pagaliau pasirodė pirmasis, "žurnalinis", romano variantas (beje, ką tik buvo numalšintas demokratinis 1968-ųjų "Prahos pavasaris"), KPSS skyrius nedelsiant pasiekė vieno tokio kariškio pranešimas, jog romane tyčiojamasi iš sovietinės armijos, šalies ir visos sovietinės sistemos.

Romano leidyba buvo nedelsiant sustabdyta, Strugackiams teko ilgai tąsytis su redaktoriais, o galų gale per 4 dienas padaryti apie 900 pataisų, kad knygą pagaliau išleistų. Šitaip "išnyko" daugelis originalių pavadinimų, pvz. pagr. knygos herojus Maksimas Rostislavskis tapo Maksimu Kamereriu, daugelis kitų terminų ir posakių iš rusiškų virto vokiškais (tankai virto "pancervagenais" ir pan.). Beje, viename iš interviu B. Strugackis užsiminė, jog Sarakšo pasaulio vardai "Gyvenamoje saloje" sukurti pagal "vengrišką" stilių: Serembešas, Čaču, Tootas ir kt. - vardai vengrų romanų.

Mano subjektyviu įsitikinimu, "Gyvenama sala" - viena geriausių (jei ne pati geriausia) iš šios leidyklos šiemet išleistų knygų. Tik patys geriausi komplimentai ir V. Morkūno atliktam vertimui - kalba bei aprašymai itin turtingi, sodrūs bei vaizdingi (pvz. "Dusnus pasaulis.") - mano nuomone, pagal vertimo kokybę ši knyga turėtų būti šalia "Eridano" išleistų R. Asprino "Blėnių vežėčių".

Pirmieji romano puslapiai man, tiesą sakant, pasirodė kiek sunkiasvoriai, tačiau pamažu, neskubriai, veiksmas "įsuka" taip, kad nuo knygos nebegali atsiplėšti. Paradoksalu tai, jog iš pirmo žvilgsnio siužetas, rodos, visiškai aiškus, jau atrodo tikrai žinai, kur rieda siužeto mašina, jau prisitaikei, o ši staiga - kaip šiūūūst į šoną... Tad į romano vidurį imi skaityti atsargiai, pamažėle suprasdamas, jog autoriai lengvų sprendimų neieško (ir neranda).

Ką gi, reikia tikėtis, jog Lietuvos skaitytojai deramai įvertins šį puikų romaną ir netrukus sulauksime kitų trilogijos apie Maksimą Kamererį dalių: "Vabalas skruzdėlyne" (Žuk v muraveinike) ir "Bangos gesina vėją" (Volny gasiat veter).

O toliau pateiksiu keletą romano ištraukų, iš kurių, tikiuosi, galėsite susidaryti bent miglotą siužeto bei stiliaus atvaizdą. Taigi, vienoje perdėm militarizuotoje planetoje patrulis sulaiko keistą pilietį:

"-Raportuoja šimtas trisdešimt ketvirto būrio seniūnas, perauklėjamasis Zefas. Trasoje sulaikytas štai šis žmogus. Pagal visus požymius - beprotis, pone rotmistre: ryja nuodingus grybus, nė žodžio nesupranta, kalba neaiškiai, vaikšto, kaip teikėtės pastebėti, nuogas."

Ilgai svarsto, kas anas besąs:

"-Simuliantas jis, o ne pamišėlis, - urgztelėjo ponas vadavietės gydytojas ir įsipylė vandens iš grafino. - Siųskite jį atgal į mišką, lai dirba.

- Jis ne mūsų, - paprieštaravo ponas rotmistras. - Ir mes nežinome, iš kur jis atsibastė. Manau, kadaise jį pasičiupo išsigimėliai, jis pas juos išprotėjo ir perbėgo mūsų pusėn.

- Teisingai, - niurgztelėjo ponas vadavietės gydytojas. - Reikia išprotėti, kad perbėgtum mūsų pusėn..."

Netrukus keistuolis pasirodo esąs kone supermenas čionykščių atžvilgiu - šiaip ar taip, ne kiekvienas atlaikys, kai į jį "suvaro" septynias sunkiojo armijos pistoleto kulkas, ne kiekvienas plikomis rankomis išguldys teroristų "šaiką"... Ir toli gražu ne kiekvienas ims kurstyti prieš teisėtą valdžią užguitus kaimiečius bei siūlyti jiems sąjungą su barbarais:

"-Taip, Makai, - linguodamas galvą, pratarė Dėlė. - Atleisk mums, bet niekuo mes netikime. Kaip galima pasitikėti barbarais? Jie dykumoje gyvena, smėlį kramto, smėliu užsigeria. Jie - baisūs žmonės, iš spygliuotos vielos susukti, nei verkti moka, nei juoktis. Kas mes jiems? Samanos po kojomis. Na, ateis jie, išmuš kareivius, apsistos čia, mišką, aišku, išdegins...kam jiems miškas, jie dykumą myli. Ir vėl mums galas."

P.S. Dauguma žinių, atsiminimų bei citatų apie šio romano kūrybą paimti iš B. Strugackio atsiminimų knygos "Komentary k proidennomu".

Apie revoliuciją, bet antitarybinė

Prieš pradėdamas rašyti John Updike knygos apžvalgą, norėčiau pacituoti A. Šliogerio įžangą F. Nyčės "Rinktiniams raštams" ("Mintis", 1991):

"Manytume, kad [ši knyga] yra neblogas bendrakeleivis sunkiame mirtingojo kelyje į būties vienovę, tačiau ne vedlys, ne mokytojas, ne pranašas, o aistringo dialogo partneris."

Citata puikiai tinka ir J. Updike "Poroms" - kontroversiškai istorijai apie gyvenimą, meilę ir netgi mirtį. 500 puslapių ištrauktas iš Gyvenimo ir pakištas po padidinamuoju stiklu epizodas, gal netgi akimirka, turi dvi prasmes. Viena - tai 60-tųjų metų JAV vidutinio miestelio veikėjų gyvenimo kasdienybės skerspjūvis, ir kita - tai bendraujančių, mylinčių ir nekenčiančių, mirštančių ir žudančių žmonių išgyvenimai, mintys ir sprendimai.

Pirmasis knygos sluoksnis nupiešia išgalvotą deguto statinę, t.y. Tarbokso miestelį (tar box - deguto dėžutė), prisiglaudusį Bostono megapolio pašonėje. Statinaitėje šauniai murkdosi romano veikėjai - viduriniosios klasės amerikiečiai. Taip jau atsitinka su mažame tūryje uždarytais žmogeliukais - visi daugmaž vieno socialinio sluoksnio nariai sukasi tame pačiame darbų ir malonumų kasdienybės ratelyje. Tarp artimai bendraujančių šeimų narių užsimezga ir vėl atsimezga ne visai šeimyniniai ryšiai, tokioje mažoje bendruomenėje skatinantys teisingas ir neteisingas paskalas. Knygos pasaulėlis, nors keliose vietose ir mėgintas atvaizduoti iš kito požiūrio taško, matomas faktiškai pagrindinio veikėjo akimis. Siužete nėra daug veiksmo, jis visas sukasi apie raibulius, sukeltus naujai į miestelį atvykusios poros, kuri turi būti perdaryta pagal miestelio standartą, t.y. suformuoti dar vieni partneriai darbui, linksmybėms ir meilės ryšiams. Naujokų ryšiai su miestelio gyventojais, pagrindinio herojaus romanas su atvykėle, jo dinamika JAV istorinių įvykių fone ir sudaro knygos esmę. Knygos viršelyje sakoma, kad tai yra amerikiečių, dar nepatyrusių seks-revoliucijos, psichologinis portretas. Matyt, taip ir yra. Vis dėlto romanas nėra istorinis epas, tai greičiau istorijos matymas vieno žmogaus akimis, per savo kasdienybę. Be tų kasdienių jausmų ir išgyvenimų romanas būtų sausas ir nuobodus smulkmenų aprašymas, koks jis ir gali pasirodyti perskaičius pirmuosius puslapius.

Knyga įdomi pasirodo tada, kai įsijauti į pagrindinį herojų, pradedi dialogą tarp savo pasaulėžiūros ir tos, kuri pateikta knygoje - jos antrame prasminiame sluoksnyje, išgyvenimuose, jausmuose, sprendimuose. Kai atsiranda su kuo sutikti ir dėl ko prieštarauti. "Porose" gilinamasi į poroje gyvenančio žmogaus pojūčius, keliami klausimai dėl teisingo poros pasirinkimo, dėl teisės būti laimingam, dėl kainos už savo laimę. Knygoje atvirai vaizduojamas asmeninis trisdešimtmečių - keturiasdešimtmečių herojų gyvenimas, persunktas seksu. Kokia vieta seksualinio pasitenkinimo pasaulyje turėtų tekti jausmams? Romanas ir yra romanas - jame atvaizduota daug vidinio pasaulio, kurio pagrindinis variklis - inercija ir rutina. Net meilužiais tampama tarsi tame pačiame rutinos kevale - pasimylėjai ir grįžai vakare pas žmoną į lovą. Smulkmeniškas kasdienybės vaizdavimas taip pat turi prasmę - kai visos dienos vienodos, kiekviena smulkmena išauga iki dramblio dydžio, nes tai vienintelis dalykas, išskyrus kitą kalendoriaus lapelį, kuriuo ta diena skiriasi nuo kitų. Visa tai susideda į egzistenciją, kurios griuvimą aprašinėja autorius savo romane. Jei skaitytojas nors kartą išgyveno jausmą, kai yra realus noras žengti žingsnį "į kairę", vien tam, kad paįvairintų be prošvaisčių pilką amžino "šiandien" dangų, manau, supras ir tai, ką šioje knygoje nagrinėja J. Updike. Aš abejoju, ar mes, paprasti mirtingieji, labai žavėsimes 60-tųjų metų amerikiečių portreto tikslumu ir hedonistinės visuomenės formavimosi tendencijomis, tačiau poros skyrybų vidinis procesas knygoje yra pateiktas įtaigiai, nors ir iš vienos pusės.

Nesiimu vertinti šios knygos nei teigiamai, nei neigiamai. Kaip ir meilė, skyrybos ir seksas - tai prieštaringas kūrinys. Galiu tik pasakyti, kad turėjau savaitei įdomų partnerį vyriškai diskusijai apie kasdienybę ir jausmus.

Apie kasdienybę ir jausmus

"-Baisu ir gatvėj pasirodyti,- balsu mąstė rudis.- Sustosi prie medaus kioskelio - šast ir nugvelbs šešėlį. Ir kukuok kaip bitinas lazdyne".

Visai neseniai vykusiame XIV Lietuvos fantastikos mėgėjų konvente "Lituanicon 2003" vyko ne tik įprastiniai renginiai, prie kurių dauguma yra įpratę, bet šį kartą konvente buvo nuspręsta įteikti vieną neeilinį apdovanojimą, arba, kitaip sakant, titulą, kurį rengėjai skyrė "Iškiliausiai" lietuviškos fantastikos asmenybei. Ar tai keista, ar ne, bet "Iškiliausios asmenybės" titulas atiteko Pranui Šarpnickiui. Tai - garbingas titulas, ir net nėra abejonių, kad Pranas Šarpnickis jo yra vertas, nes savo darbais ir kūryba jis nuveikė daug Lietuvos fantastikos labui. Tiesa, šie įvykiai nutiko visai neseniai, todėl priminti jų galbūt ir nebūtina. O štai ar prisimena kas, kokia buvo šios "Iškiliausios asmenybės" kūrybinė pradžia?

Galbūt ir ne, o juk pirmoji Prano Šarpnickio išleista knygutė - pasaka - apysaka "Šešėlių vagys" tikrai verta dėmesio ir ne tik todėl, kad kažkam tai galėjo būti pirma perskaityta, sakyčiau, bene fantastinė knyga, kuri nutiesė kelią į mėgstamiausią vėlesnių metų žanrą - fantastiką. Todėl, nieko nelaukiant, pirmyn į knygos puslapius!

O pažintį su knyga reikėtų pradėti ne nuo turinio ir ne nuo veikėjų, o nuo knygos paveikslėlių, kurių tikrai daug. Tik paėmus į rankas knygą, kaip tik paveikslėliai labiausiai krenta į akis - jų daug, jie spalvingi, gražūs ir labai puošia knygą. Kadangi iliustracijų yra kone kiekviename puslapyje, tai tik atvertus naują puslapį, pirmiausia apžiūri paveikslėlius ir tik po to kimbi skaityti. Jie puikiai papildo tekstą ir yra ne mažiau svarbi knygos dalis, nei pats pasakojimas. Apie paveikslėlius užsiminiau ne šiaip sau, nes juos piešė ne kas kitas, o ... pats Pranas Šarpnickis. Galiu pridurti tik tiek - tikrai gražu! Na o dabar - apie turinį...

Veiksmas vyksta viename visiškai paprastame mieste Spokse. Kas yra šio miesto gyventojai? Ogi tikrų tikriausikatinai, begemotai, lokiai, drugeliai, šunys ir, žinoma, raganos. Štai ir susitinka šiame paprastame mieste du nepaprasti pagrindiniai knygos veikėjai: Lokys ir katinas Kauklys. Jeigu jūs manote, kad nuo šios vietos viskas klostysis labai banaliai ir neįdomiai, tai jūs klystate. Nes veikėjai čia yra kitokie, nei kitose pasakose. O ir įvykiai čia rutuliojasi labai neįprastai. Vien tai, kad Lokys su katinu susipažįsta grįždamas iš kalėjimo! Neišsigąskite, tai ne siaubo pasaka. Ten Lokys pakliuvo tik todėl, kad netyčia įsilaužė į Šv. Sparnelių Bičių-Darbininkių vienuolyną ir šiek tiek pakopinėjo medų. O dabar likimas jį suvedė su katinu Kaukliu. Šie du bičiuliai kartu pajėgūs nuveikti daug ką ir bendros veiklos imasi iš karto po savo pažinties. Tiesa, pradžia nedaug žadanti, nes bičiuliai imasi apvoginėti vietinius Spokso teatrus. Tačiau kur kas svarbesni jų darbai bus nuveikti tada, kai reikės išsiaiškinti, kas vagia Spokso gyventojų šešėlius. O juk be šešėlio gyventi negalima, kur jūs matėt tokį sutvėrimą? Tad ir ateina į pagalbą Spokso gyventojams katinas Kauklys ir Lokys, nes be jų čia nė iš vietos. O jeigu dar priskaičiuosime ir pavogtą Mėnulį... Tikrai aiškintis bus ką, todėl Kaukliui ir Lokiui darbo užteks, juk ne taip lengva surasti vagis ir išgelbėti Spoksą. Tačiau viskas baigsis gerai, nors ir ne be vargo, bet, neabejokit, Spokso miestą Kauklys su Lokiu tikrai išgelbės!

Nors tai pasaka, bet amžiaus apribojimų jai nėra. Manau, šią knygą skaityti įdomu ir mažam vaikui, ir normaliam suaugusiam piliečiui, nes kažko įdomaus sau suras tiek vienas, tiek kitas. Pabaigai - tik keletas iš daugybės šmaikščių, gražių, vaizdingų minčių, rastų knygoje.

"Kairėje, apleistame smėlio karjere, smirdėjo sąvartynas-gigantas, toks senas, kad archeologai vienoje vietoje jau pradėjo kruopščius kasinėjimus, ir arčiau gyvenantys miestiečiai tvirtino, jog randama daug įdomių, kvapą gniaužiančių dalykų. Todėl visi vaikšto su dujokaukėmis".

"Priekyje keliukas staigiai išsilenkė it nervinio priepuolio ištiktas".

"Aukštai aukštai, juodoj bedugnėj, kažkas sukleketavo, kraupiai nusikvatojo. Juokui pritarė dar du trys balsai - dangumi kalnų link, išsirikiavusios pleištu, apžergusios šluotas, skrido septynios raganos.

- Raganos išskrenda, netrukus prasidės liūtys,- tarstelėjo Lokys ir nušleivojo skersai kiemo..."

"Kauklio žvilgsnis klaidžiojo po dangaus skliautą.

"Reikėjo ančiukams padangių plačių..."- išgirdo dainuojant. Namo, į Spoksą, plasnojo antinas. Tik staiga - "bampt!". Sutratėjo, sušnarėjo, šleptelėjo, o paskui suaimanavo:

-Prisodino pušų ne vietoj!"

"Magistras Akis-Kakas stovėjo prie arkinio, smaile užsibaigiančio lango. <...> Statulos žvilgsniu spoksojo į baltą blizgančią lygumą. Prisiminė legendą apie raganą, vietinių gyventojų pririštą prie arklio uodegos ir tampytą tol, kol ištiško jos smegenys. Esą nuo tada ir blizgąs sniegas. Blizgąs ištaškytais smegenimis.

- Graži istorija...- magistras išsiviepė iš pasitenkinimo.- Esmeralda! Į vietą! - piktai riktelėjo barzdai. Ši nenorom išsirietė ir nušliaužė prie sienos".

P. Šarpnickio praeities šešėliai...

Tiger! Tiger! burning bright

In the forests of the night,

What immortal hand or eye

Could frame thy fearful symmetry?

--- Blake

"Žvaigždės - mano tikslas" prasideda taiklia Blake'o eilėraščio nuotrupa. Iš tikro, knyga užduoda amžiną klausimą: kaip įvertinti antžmogius, jų gyvenimą, veiksmus, paskatas, mintis, jausmus? Tema, jau seniai gvildenama ir filosofų, ir fantastų, ir komiksų rašytojų. Ką naujo apie ją gali pasakyti Besteris, tuo labiau 1956 m. išleistoje knygoje? Bent jau patirties trūkumu Besterio neapkaltinsi: jis nemažai pasidarbavo prie Supermeno ir kitų komiksų, gavo "Hugo" už "The Demolished Man", taip pat vertą apžvalgos knygą. Pagaliau "Žvaigždės - mano tikslas" yra savotiškas reveransas Aleksandro Diuma antžmogiui grafui Montekristui.

Bet patirtis, premijos ir aliuzijos į Diuma dar nelemia geros knygos. Tam reikia kažko daugiau, ir Besteris tikrai rado tą kažką. Galbūt tai Gully Foyle'as, pagrindinis antiherojus, trečios klasės mechaniko padėjėjas, neturintis išsilavinimo, gabumų ir jokių kitų teigiamų savybių, tikriausias "paprastas žmogelis", kokį tik galima rasti. Skirtingai nuo jo bendravardžio Guliverio, Gully nebuvo nuotykių ieškotojas. Bet jis buvo vienintelis likęs gyvas kosminio laivo "Nomad" įgulos narys. Ar to pakanka išjudinti norų ir siekių neturintį žmogų? Pasirodo, ne. Bet kai laivas "Vorga" praskrenda pro šalį, nepaisydamas Gully nelaimės signalo ir palikdamas jį mirti, gimsta TIKSLAS. Nuostabu, kad kerštas taip puikiai motyvuoja žmones.

Ir taip prasideda kelias į kerštą, kelias į supratimą, išsilavinimą ir išsilaisvinimą, kelias į meilę, kelias į žvaigždes. Kelias, teleportuojantis (romane persikėlimas minties jėga vadinamas "jaunte") Gully per turtingiausio industrinio magnato Presteigno, radiacija apdeginto eksmokslininko superkurjerio Saulo Dagenhamo, vienpusės telepatės Robin Wednesbury ir žvalgybos kapitono Peterio Y'ang-Yeovilo gyvenimus. Kaip ir grafas Montekristas, Gully Foyle`as susidurs su visa žmogiškųjų charakterių įvairove. Kaip antiherojus, jis sės smurtą, prievartą ir išdavystę.

Kodėl gi "Vorga" paliko Gully Foyle`ą? Milijardai kreditų, karas tarp vidinių planetų ir išorinių palydovų, pabėgėlių transportas, nuo minties sprogstanti medžiaga PyrE tėra dalys mįslės, kurią išspręsti įmanoma tik perėjus kalėjimą, iš kurio negrįžtama, pasišnekėjus su žmogumi, nebeturinčiu jutimo organų, ir nušliaužus garsiausio chinino kvapo link. Nuostabu būtų, jei tai patyręs žmogus netaptų herojumi. Daug nuostabiau, kad tai patyręs herojus gali tapti žmogumi.

Besterio charakteriai ryškūs, individualūs ir šiek tiek antžmogiški. Galbūt tai komiksų įtaka, nors negalima sakyti, kad komiksai supaprastino ar sugadino Besterio stilių. Jis pats sakė, jog komiksai išmokė jį vaizdingumo, dialogo, dinamikos ir ekonomijos. Skaitant Besterį galima prisiminti Neilą Gaimaną - šiuolaikinį komiksų kūrėją, tapusį puikiu rašytoju. Galima prisiminti Heinleiną - romantiškų, žmogiškų ir šiek tiek antžmogiškų charakterių kūrėją. Nepaisant šių sugretinimų, Besteris išlieka unikaliu rašytoju, vertu ir "Hugo", ir Amerikos SF&F; rašytojų asociacijos suteikto Grandmaster vardo. Galbūt nuostabu tai, kad garsusis rašytojas nemažą gyvenimo dalį nerašė fantastikos, dirbo kelionių žurnale, radijuje ir televizijoje. Besterio fantastika parašyta per tris laikotarpius: 14 apsakymų 1939-1942 metais, "aukso amžius" 1951-1959 metais ir keli kūriniai 1970-1980 metais.

"Žvaigždės - mano tikslas" pirmą kartą perskaičiau rusiškai 1991 metais. Prieš tai jau buvau skaitęs seniai (apie 1970 metus?) rusiškai išleistą "The Demolished Man", kuri turbūt buvo priimtinesnė Tarybų Sąjungos cenzoriams. Jau vėliau skaičiau nuostabią "Psychoshop" (pabaigta Rogerio Zelazny`o po Besterio mirties) ir "The Deceivers", įdomią, bet taip pat išblaškytą kaip Heinleino "The Number of the Beast". Be jų, Besteris yra parašęs "The Computer Connection", "Golem100", tebelaukiančias mano knygų lentynoje, ir nemaža apsakymų, tarp jų - klasika tapusį "Fondly Fahrenheit".

Kokybiška

"Intelektualinė provokacija". Taip šią ploną knygelę jos viršelio nugarėlėje pavadino prof. R. Lopata. Ir iš tiesų tai provokacija. Provokacija, kuri kaip žmogų, besipiktinantį bet kokiu imperializmu, suerzino. Tiesa, užvertus paskutinį puslapį, tas susierzinimas buvo daug mažesnis, bet vis dėlto išliko.

Ar maža ir užguita Lietuva gali tapti supervalstybe, arba, kaip rašo G. Beresnevičius, didvalstybe? Duodamas teigiamą atsakymą, eseistas griebia mūsų valstybę už pakarpos ir krato į visas puses, siekdamas visų pirma "išmušti" iš tautos visus mentaliteto nevisavertiškumo kompleksus. Per tuziną metų mes pasiekėme daugiau nei mums atrodo, Senoji Europa išsikvėpė, o mumyse slypi didžiuli vitalinė jėga, - sako jis. Mūsų tauta, sukurta Vyčio ir Rūpintojėlio sintezės, gali ir tiesiog privalo pasinaudoti joje tūnančiu potencialu ir įgyti kiek įmanomą didesnę įtaką globalizuojančiame pasaulyje.

Imperija, mes galime (turime?) virsti imperija. Tik ne senojo tipo, kaip JAV ar Rusija, o naujojo - "mūsų Lietuvos ir Europos imperija, (…), tolerancijos ir ribų imperija". "Tai reiškia pajėgumą tarpininkauti, pajėgumą palaikyti dialogą ir svarbiausia - Europos regalijų perėmimą", - aiškina autorius. Ir tikslas turi būti siekiamas didinant savo įtaką, visų pirma kultūrine ir ekonomine ekspansija į Rytus, kur "erdvė dar laisva", o lietuvių įdirbis ir autoritetas jau dabar žymus. Čia G. Beresnevičius siūlo įvairiausių priemonių kaip Lietuva galėtų tapti reikšminga jėga, anot jo, išsikvėpusioje Vakarų Europoje, bet jų visų neminėsiu, nes tam ir skirta ši knygelė.

Toks Lietuvos "darymas" imperija mane išties suerzino, nes manymas, kad imperializmas, ko gero, esti vienintelė bet kurios tautos panacėja, yra iš esmės ydingas. Tačiau "Imperijos daryme" galima aptikti ir daugybę įdomių samprotavimų ir siūlymų Europos Sąjungos ir ypač Lietuvos geopolitikos XXI a. I pusėje tema. Tuo ši knyga ir vertinga, jog brėžia Lietuvos perspektyvas, - kad ir pro itin individualią prizmę, - laikotarpiui po stojimo į ES ir NATO. Argi ne to kiekvienas prakutęs politikos kritikas Lietuvoje dabar pasigenda?

Štai jums anarchosindikalistinis vaizdelis: "Skirtingų sluoksnių identifikacija, interesų išsakymas ir gynyba turi pereiti ne tik į partijų, bet ir į profesinių sąjungų bei visuomeninių organizacijų rankas. Nieko čia keisto, ir tai vieninteliai judantys ir judinantys svertai - profesinės sąjungos ir intelektualų judėjimai ras kolegas ES, kuriuos domina tie patys dalykai". Galbūt idėja ir ne visiems priimtina, diskutuotina, bet įdomi ir konkreti, be to, kaip pastebi G. Beresnevičius, "mūsų mentalitetas, klaninis anarchistinis, čia ras gerą terpę".

Dar kontroversiškesni pasiūlymai ir pasvarstymai apie lietuvių karių legioną arba mafijos vaidmenį. Kažin kaip mūsų visuomenėje būtų priimta idėja, jog karingieji lietuviai turėtų sudaryti ES kariuomenės branduolį, pasiuntus į ją 10 tūkst., o gal net visus 60 tūkst. karių? O kam neužkliūtų mintis, jog savos mafijos taip pat nederėtų visai išnaikinti, nes ji mus saugo nuo kitų tautų (ir, be abejo, daug pavojingesnių) mafijos, pvz., čečėnų ar rusų? Ir tai tik dalis klausimų, kurių kiekvienas atskirai Lietuvoje galėtų sukelti aršius ginčus.

Bet labiausiai man patiko ironijos apibrėžimas: "tai parašiutas, atsarginis parašiutas lemiamam šuoliui. Jei nesuveiks pagrindinis, liks ironijos, kuriuo galima nuplaniruoti apysveikiam". Ir nejučiomis (galbūt visai veltui) sukirbėjo mintis: "Gal ir pačioje knygoje šis atsarginis parašiutas keletą kartų buvo išskleistas?"

Litauen, Litauen uber alles!