Žinote, nuo vaikystės aš buvau įpratęs, kad romanas tai yra tokia stora knyga. Pavyzdžiui, "Karas ir taika", "Vargdieniai". Visos plonesnės knygos vadinamos "apysakomis" - pvz., V. Norbuto "Nemirtingumo lygtis". Ir kai staiga pasipylė iš leidyklų romanai - brošiūros, neturintys net šimto puslapių, nebežinojau, net ką manyti. Na, koks čia atsiprašant romanas, jeigu jį perskaitai per valandą?! Ar galima spėti per tuos puslapėlius išplėtoti veikėjus, idėją, siužetą? Akivaizdu, kad to ir nesiekia mažųjų romanų rašytojai - paprastai jie pasirenka kažką vieno: arba veikėjus, arba idėją, arba siužetą.

Tokios mintys ir sukosi galvoje, kai, pasibaigus pietų pertraukai, padėjau į šalį šią knygą - "Diena, kai aš palikau savo žmoną". Padėjau, ir, žinoma, susimąsčiau. Kaip gi ją aprašyti? Kur čia siužetas, kur įvairialypiai charakteriai? Be to, ir žmonos man palikti neteko. Netgi susirasti meilužės... Todėl reikia pasitelkti fantaziją ir mėginti tapatintis su herojumi - keturiasdešimtmečiu Vincentu (hm, toji magiškoji vidurinio amžiaus krizė, kiek ji duoda peno plunksnų gadintojams, kaip čia jos išvengti?), kuris pakliuvo į meilužės Ženos žabangas, o ši (net ir būdama prancūze!) reikalauja palikti žmoną. Ir štai diena. Diena, kai veikėjas apsisprendžia palikti žmoną.

Tokia diena, be abejo, turi būti paskirta apmąstymams. Apie buvusį gyvenimą, apie būsimą gyvenimą, apie nebepakeliamą dabartinį, dvilypį gyvenimą. Skaitančiojo akyse blyksi epizodų kaleidoskopas: reikli meilužė ("Brangusis, reikia, kad tu praturtėtum", "Tu palieki žmoną dėl manęs?!"), maitinanti Vincentą kūnu; rami, į gyvenimo rutiną ir aktorės karjerą pasinėrusi žmona ("Fostina nebeskleidžia patelės kvapo. Nebemoka moduliuoti balso, jos fantazija išsekusi"). Ir visgi, sprendimą priimti sunku: "Nieko negali būti blogiau, kaip išeiti. Tai tas pats, kaip pešti plaukus sudžiūvusiu vašku".

Savotiška knygelė. Tokia pilna detalių, smulkmenų, Paryžiaus, kasdienybės, jausmų, nervingo, komplikuoto, besiblaškančio gyvenimo. Bet ji nemoralizuoja, kad blogai palikti žmonas. Ji nemoko, kaip išspręsti išsiskyrimo problemą. Joje nėra ypatingos išminties, nei, gink Dieve, pseudofilosofijos. Ji tik aprašinėja. Smulkmeniškai, kasdieniškai, ne kvailai. Nugarėlė teigia, kad autorius "atveria pačią meilės mechanizmo šerdį… jam pavyksta parodyti skirtumą tarp meilės ir įsimylėjimo… Šis romanas - tarsi vadovas, kaip mylint teisingai pasirinkti…". Nežinau, pritarti, ar ne. Bet abejoju, ar jis galėtų išmokyti, būtent išmokyti, kaip teisingai pasirinkti. Nors, kaip pastebėta ir knygoje, pasirinkimas gali kartais priklausyti nuo vienintelio susitikimo. Neišduosiu, ką gi pasirinko Vincentas. Pasikankinkite kartu su juo, tai - tik valanda. Valanda apie dieną.

Ir, beje, velniop (c) siužetą. Velniop veikėjus. Vyras ir dvi moterys. Amžina dilema. Kaip ir amžina vidutinio amžiaus krizė.

"Ką pasiimtumėt palikdami savo žmoną? Dairausi po kambarį: knyga, kurią man padovanojo Fostina dar tuomet, kai rašiau scenarijus, natų sąsiuviniai, kojinės, kaklaraiščiai, dvejos kelnės, treji marškiniai, sportinė palaidinė, mažas pliušinis ežiukas, su kuriuo niekada nesiskiriu. Kokią knygą pasiimti? Koks autorius iškeliaus kartu su manim iš šių namų? Bodleras "Piktybės gėlės". Užveriu žodžius tarytum langus langinėmis."

Apie meilę.

Skaityti apie Romos imperatorius, ką parašė jų amžininkas arba beveik amžininkas, yra įdomu dėl kelių priežasčių. Viena tai, kad, žinoma, minėti imperatoriai buvo ryškios asmenybės ir jų gyvenimai įdomūs patys savaime. Kita - kad knygos kalba pakankamai šiuolaikiška, skirtingai nuo, pvz., viduramžių istorikų, ir todėl nevargina. Trečia - būdamas romėnas, Svetonijus išvengia to tendencingumo, kuriuo pasižymi krikščionys, rašę apie 'tuos laikus' - vis dėlto Roma buvo krikščionybės 'skaudanti vieta', todėl nieko keisto, kad dažnokai ji vaizduojama kaip visų blogybių beigi ydų lizdas, ir toks Romos stereotipas atėjo iki šių dienų.

Iš Svetonijaus knygos matome, kad krikščionys amžių sandūros Romoje toli gražu nebuvo tokie reikšmingi, kaip jiems patiems norėtųsi, o pagarsėję žiauriu elgesiu su jais imperatoriai (Tiberijus, Neronas, Domicianas) nebuvo kažkuo išsiskiriantys monstrai (tiesą sakant, monstrai jie buvo, bet ne vien dėl negražaus elgesio su krikščionimis).

Svetonijaus biografijos turi griežtą struktūrą - pradžioje eina imperatoriaus kilmė, jaunystės metai, 'ikiimperatorinė' veikla, ką jis gero arba blogo padarė valstybei, asmenybės bruožai, mirtis ir jos aplinkybės. Tokiu būdu skaitytojas gauna pakankamai įvairios informacijos ne tik apie pačius imperatorius, bet ir apie to meto Romos papročius bei santvarka. Man, kaip diletantui, buvo tikrai idomu atrasti, kokia sudėtinga ir šiuolaikiška buvo romėnų teisė, arba kad garsioji Italijos biurokratija, pasirodo, turi tokias gilias šaknis. Patys imperatoriai taip pat atsiskleidžia kiek kitokioje šviesoje, nei įprasta apie juos dabar manyti. Tarkim, iš Julijaus Cezario gyvenimo matyti, kad jo sąjunga su Kleopatra buvo grynai politinė, be jokios aistringos meilės - ne toks atrodo Julijus Cezaris, kad visą gyvenimą buvęs negailestingas karjeristas, staiga imtų ir viską mestų dėl kažkokios moteriškės. Kaligula, kuriam į savo trumpo gyvenimo pabaigą gerokai susijaukė protas, pasirodo, pradėjo valdymą visai neblogai; o pvz. Vespasianas turėjo gerą humoro jausmą ir nevengė pasišaipyti pats iš savęs (žymi frazė 'pinigai nekvepia' priklauso būtent jam - taip jis atsakė savo sūnui į priekaištą, kad buvo apmokestintos viešosios tupyklos). Visi imperatoriai nori nenori, bet valstybės valdymui skyrė daug laiko, daugiau negu ištvirkavimams, o ir jų valdžia buvo gerokai ribotesnė negu vėlesnių amžių patvaldžių.

Beje, apie ištvirkavimus. Nors - čia turbūt vėlgi rašytojų ir istorikų krikščionių nuopelnas - dabar visuotinai manoma, kad visos Romos papročiai buvo daugiau negu laisvi, iš tikrųjų imperatorių 'mažieji džiaugsmai' nebuvo laikomi normaliu dalyku. Romėnų šeimos ir moralės kodeksas, nors ir kitoks, nei krikščionių, buvo pakankamai griežtas, paties Svetonijaus nuomonė apie imperatorių pasisiautėjimus yra neigiama, ir, manau, atspindi tikrąjį to meto požiūrį. Tai įrodo ir tokia detalė: labiausiai amoraliu elgesiu pagarsėję imperatoriai - Kaligula, Tiberijus, Neronas - prie savo vardo neturi užsipelnę titulo 'dieviškasis'.

Dvylika brolių, cezariais lakstančių

"Kiek labiau prasiblaivęs, įsižiūrėjau į savo rankas. Henrio Džekilio rankos (kaip pats dažnai pastebėdavau) dydžiu ir išvaizda atitiko jo profesiją: jos buvo ilgos, stiprios, baltos ir gražios. Bet tos, kurias dabar visiškai ryškiai mačiau gelsvoje Londono ryto šviesoje, beveik sugniaužtas ir padėtas ant lovos baltinių, buvo plonos, mazguotos, diržingos, bjauriai blankios ir apžėlusios tankiais juodais plaukais. Tai buvo Edvardo Haido rankos."

52 p.

Kad kiekviename žmoguje yra blogoji ir geroji pusės, jokia naujiena. Luisas Stivensonas, garsiosios "Lobių salos" autorius, savo novelėje "Keistas daktaro Džekilio ir pono Haido atsitikimas" mums papasakojo istoriją apie tai, kaip vienas žmogus pabandė suteikti blogajai savo pusei asmenybę, - persikūnyti, atmetant visa, kas doro yra jame*. Kodėl? Daktaro Džekilio sieloje nuolat kovojo taurios savybės ir žemi instinktai, jis jautė kancia tiek pasidavęs jiems, tiek valdydamasis. Ir štai kartą jam pavyko pagaminti mišinį, kuris transformavo aukštą, garbingos išvaizdos džentelmeną į žemą, miklesnį bei jaunesnį, tačiau nepaprastai atgrasios išvaizdos tipą. Atgrasu ne išoriniu bjaurumu, kaip lengviausia būtų pagalvoti, o savo esme: "visoje jo povyzoje yra kažkas nelemta, kažkas nemalonu, kažkas šlykštu.<…> Jis turi būti koks išsigimėlis.<…>Jis yra nepaprastai keistai atrodąs žmogus, ir vis dėlto negalėčiau išvardinti nė vienos nenormalios smulkmenos.". Taip kad jei kokiam filme, kad ir greitai ekranuose pasirodysiančioje "Nepaprastų džentelmenų lygoje" jus bandys įtikinti, kad ponas Haidas - didžiulį žalsvą neandertalietį primenantis padaras, lakstantis Londono stogais, malonėkite tuo netikėti.

L.Stivensonas apie pono Haido nusikaltimus kalba puse lūpų; mūsų akivaizdoje bus užmuštas tik vienas žmogus. Šiais laikais romantinio siaubo noveles retas pripažins tikrais siaubo kūriniais. Kraujas iš puslapių netyška, už kiekvieno kampo po mutantą-vilkolakį-kiborgą-voragyvį-su-kraugeriškomis-pagrindinio-herojaus-vaiko-akimis netūno. Nė už vieno netūno, tiesą sakant. Čia svarbiausia mistinė atmosfera, pusiau nutylimos smulkmenos ir "fakto siaubas".

Tarkim, novelėje "Pono Maltrua durys" vienas jaunas kavalierius, naktį slėpdamasis nuo girtų patrulių, įsmunka pro tarsi netyčia pasitaikiusias kažkokio namo duris ir nebegali per jas išeiti. Pasirodo, namo savininkas buvo paspendęs spąstus visai kitam vaikinui, su kuriuo - dar visai nekaltai - susiburkavo viena jo giminaitė. Ir štai rūpestingasis ponas Maltrua nutaria ištekinti nedėkingąją už to, kas šią lemtingą naktį pateks į namus. Atrodo, istorija beveik komiška. Tačiau tamsa, gąsdinancios užuominos, situacijos beviltiškumas ir absurdas, grėsmė ne tik garbei, bet ir gyvybei, sukuria slegiančią atmosferą, ir tik lauki, kol kas nors ką nors nudės. Kas būdinga, autorius palieka vietos spėlionėms (prisimenate, E.A.Po apsakyme taip pat nebuvo įvardinta, kas slypi šulinyje): mums šiurpinančiai detaliai aprašomos pono Maltrua rankos, paminima, kad jos garsios, tačiau taip ir nepasakoma, kuo. Šaltas pagrasinimas nepaklusimo atveju - "prieš saulei patekant aš jus pakarsiu už šito lango" - lyg ir rodo, kad jų garsumas gali buti susijęs su žudymo menu, taciau nieko konkretaus mums neatskleidžiama.

Pora kitų novelių, susijusių su lavonais, gyvais ir ne visai, - pakankamai tradicinio stiliaus. Beje, vienoje jų mums smulkiai leidžiama susipažinti su metodais, kuriais anais laikais medicinos studentai budavo aprūpinami numirėliais, ir, tiesą sakant, tai niūriau nuteikia, negu gana nuspėjama atomazga.

Tai, kas Džekilio ir Haido istorijoje atskleidžiama labai konkrečiu, nors turinčiu aiškų simbolinį krūvį, susidvejinimu, novelėje "Markheimas" pateikiama dialogo forma. Per vyriškio pokalbį su šėtonu mums parodoma jo nuopuolio istorija, jo viltys ir nusivylimas; jo svaičiojimus apie tai, kad "šis kartas - paskutinis" sugriauna pašnekovo argumentai. Žmogaus dvilypumo problema, sprendžiama filosofinėje, religinėje, etinėje plotmėse, čia pateikta ekspresyvia forma, su daugybe tikslių pastebėjimu ir išeitimi: "Mano gėrio meilė pasmerkta būti bergždžia. Gerai, tebūnie! Bet man dar lieka neapykanta blogiui, ir iš tos neapykantos <...> aš pasisemsiu energijos ir drąsos".

Paskutinė novelė apie velnią butelyje, pildantį žmonių norus, vargu ar priskirtina nors kokiam siaubui. Greičiau jau tai proga įsivaizduoti tas šiltų vandenų salas, kur gydytojo patartas paskutinius gyvenimo metus leido džiovininkas L. Stivensonas.

Keli praktiški pastebėjimai dėl knygos: "Slėpiningos novelės" - neturtingais 1992-aisiais pakartotas 1980 m. Čikagoje spausdintos knygos leidimas, su visom iš to plaukiančiom pasekmėm: kalbos stiliumi (nors man jis visai dera prie aprašomos epochos), popieriaus kokybe ir, eee, fantastišku viršeliu. Kas to nesibaido, galiu išduoti įsigijimo vietą: "Akropolis", "Baltų lankų" knygynas, maždaug pusantro lito. Neseniai knygyne mačiau naują vertimą: vien tik "Keistas daktaro Džekilio ir pono Haido atsitikimas" gražiu viršeliu ir ant gero popieriaus, kaina - apie 12 litų. Jūsų teisė rinktis.

*Beje, galime prisiminti, kad hide angliškai - slėpti. Vargu, ar tai atsitiktinė pavardė.

Skaityti kartu su savo alter ego.

Kas žino Nick Cave, turbūt įsivaizduoja, ko galima tikėtis iš jo knygos, todėl pabandysiu apžvelgti ją taip, kad ir likę mirtingieji žinotų, ką renkasi skaityti... Arba neskaityti, kadangi - ką čia slėpti - ne kiekvieno ji skoniui.

Viena tų knygų, kurių siužetas nėra pagrindinis privalumas. Čia jis visiškai paprastas - vieno žmogaus istorija nuo gyvenimo iki mirties. Tiesa, pagrindinis veikėjas nėra koks nors banalus pilietis, o kurčias nuo gimimo nevisprotis, kankinamas epilepsijos priepuolių, vizijų ir įsitikinimo, kad jis yra Dievo įrankis šioje žemėje. Jo dvynys brolis mirė iškart po jų gimimo, kas visai nekeista, kadangi jų motina - niekada neišsiblaivanti į kiaulę panaši furija, o tėvas kilęs iš šeimos, kurioje kraujomaiša ir žmogžudystės buvo savaime suprantami dalykai iš kartos į kartą.

Jeigu jums atrodo, kad čia baisu ir perdėta, tai pačios knygos tikrai neimkit skaityti - tai buvo, taip sakant, 'gėlytės'. Toliau yra dar blogiau...

Negaliu sakyti, kad knyga mane sužavėjo - šitas žodis prie jos visiškai netinka, tačiau įspūdį paliko neišdildomą - nepaisant paprasto siužeto, fakto, kad joje nėra nė vieno veikėjo, su kuriuo skaitytojas norėtų ir galėtų identifikuotis ir išsamių visokių šlykštybių ir iškrypimų aprašymų. Galbūt todėl, kad - nors tai ir keistai skamba - šlykštybės pavaizduotos turtinga, tiršta kalba ir 'su meile'. Veikėjus, nors ir netikroviškus (bent jau tikiuosi. Neduokdie sutikti ką panašaus tikrovėje!), susikurti vaizduotėje visai nesunku dėl kraupokų, bet tikslių detalių gausumo. Tas neskanaus siurrealizmo ir puikaus kalbos pajautimo derinys turi kažką magiško, nes knyga labai įtraukianti - visai kaip ta pelkė, su kurioje skęstančiu veikėju (liežuvis neapsiverčia Eucrid'o vadinti herojumi) skaitytojas susipažįsta jau pačioj pradžioj...

Kažkuo 'And The Ass...' man primena 'Kvepalus' - įsitraukę į skaitymą, anksčiau ar vėliau nevalingai surauksite nosį; kažkuo '1984', kadangi nuo pat pradžių aišku, kad laimingos pabaigos nebus, o visi šviesūs momentai egzistuoja tik tam, kad po jų sektų kažkas labai negero ir nelinksmo. Pozityvių emocijų po perskaitymo - nulis, bet perskaitę tikrai nepamiršite jau kitą dieną.

P.S. Beje, pvz., šią knygą į rusų kalbą knygą išvertė Ilja Kormilcevas, "Nautilus Pompilius" (vokalinis instrumentinis ansamblis toks) etatinis dainų tekstų kūrėjas.

Perskaitęs jautiesi kaip išsivoliojęs š... (c) bangis

Pirmadienis pagal apibrėžimą yra blogiausia diena savaitėje. Tam dažniausiai pritaria ir darželinukai, nenorintys į vaikų darželį, ir mokiniai, nemėgstantys mokyklos, ir studentai po gero savaitgalio, ir visi dirbantys, kuriems pirmadienis reiškia tik dar penkias dienas iki savaitgalio. Būna ir malonių išimčių, kai pirmadienį lauki ko nors ypatingo: gal gimtadienio, gal atostogų, gal paaukštinimo, gal manų košės su vyšnių uogiene…

O Kati pirmadienio visada laukia su nekantrumu: pirmadienis jai geriausia diena! Tik šią savaitės dieną ji susitinka su Ledi. Ledi - tai Leni Dita Rumpel („kažkada vienas mokslo draugas iš Leni paėme „Le", iš Ditos „Di", ir išėjo „Ledi"), Kati tėvo mama. Mergaitės tėvai išsiskyrę ir ji liko su mama: tėvas gyvena kitame mieste, be to, turi naują šeimą. Neturėdama galimybės bendrauti su tėvu, Kati vieną dieną per savaitę praleidžia jo kambaryje, t. y. pas Ledi. Močiutė (šiaip Ledi nemėgsta, kai ją vadina močiute - ji Ledi, ir tiek) vienintelė, kuri supranta paauglę: ji pietums leidžia valgyti ledus, pasidaryti pankišką šukuoseną, nesidrovi prie Kati persirenginėti, mielai įsitraukia į suokalbius (pavyzdžiui, kai Kati prisistato savo broliu). O su Ledi Kati gali būti tik pirmadieniais, nes Ledi yra kirpėja, o pirmadienis yra vienintelė diena, kai kirpykla nedirba.

Su Ch. Noestlinger kūryba susipažinau skaitydamas „Lietuvos pionierių", kuris vėliau persivadino į „Aivarą", o 1994 metais visai „užsilenkė". Jis pasirodydavo du kartus per savaitę ir vienas iš puslapių buvo skiriamas literatūrai: čia dalimis ir buvo spausdinamas romanas "Pirmadienį viskas kitaip". Atrodo, kad tada tėvams ganėtinai išzyziau ausis, kad jie nepamirštų nupirkti naujausią numerį - neduok Dieve, praleisiu kokią dalį - ir jie jį pradėjo prenumeruoti. Vėliau (1988 metais) "Vyturys" išleido šį romaną kartu su kitu kūriniu atskira knyga „Šalin agurkų karalių. Pirmadienį viskas kitaip" (jeigu ieškosite šios knygos pagal bibliografinę kortelę, tai autorius bus Kristina Nestlinger). O 2001 metais atskira knyga šį romaną perleido „Alma littera". Pabaigai apie autorę: Ch. Noestlinger yra viena populiariausių pasaulyje vaikų ir jaunimo rašytoja. Jos talentas įvertintas H. Ch. Anderseno (1984 m.), A. Lindgren (2003 m.; Ch. Noestlinger tapo pirmąja šios premijos laureate) bei kitomis premijomis. Beje, A. Lindgren premija buvo įteikta, nes „Ch. Noestlinger daro vaikams tokią pat blogą įtaką, kaip ir A. Lindgren".

Knygynuose ir bibliotekose galima rasti vis daugiau lietuvių kalba išleistų Ch. Noestlinger kūrinių, tačiau „Pirmadienį viskas kitaip", kaip pirmoji skaityta šios autorės knyga, tebėra viena geriausių vaikystės ir paauglystės knygų.

Ir pirmadienis gali būti geriausia diena savaitėje!

„Keptos bulvės

Reikia:

Dešimties šviežių bulvių

Trupučio saulėgrąžų aliejaus

Žiupsnio druskos.

Ruošimo būdas: Bulves reikia švariai nuskusti, nuplauti po šaltu vandeniu, išpjaustyti akutes. Tuomet aštriu peiliu supjaustyti plonais, bet ne per plonais - nesilankstančiais griežinėliais. Užkaisti keptuvę. Aliejaus įpilti tiek, kad plonyčiu sluoksniu išsilietų po visą keptuvę. Bulves pradėti dėti pamažu tik tada, kai virš aliejaus laikomas delnas ims jausti lengvą šilumą. Kepti uždengus, metaline ar medine mentele apvartant kas penketas minučių, kol griežinėliai ims vos vos skrusti. Vartymo metu į bulves suberti po pusę žiupsnelio druskos. Bent jau taip bulves visada kepdavo mano mama ir nebuvo man skanesnio patiekalo grįžus iš lauko, žygio ar kelionės, nesvarbu, kokias tolimas ar artimas šalis būčiau aplankęs, egzotiškus ar įprastus patiekalus skanavęs… Keptų bulvių kvapas man visada primindavo tą jaukumą, kurio, dabar netekęs, blaškausi po visą pasaulį, miegu pavartėse ir tenkinuosi atsitiktiniu uždarbiu arba palengvindamas kokio nors neapdairaus piliečio piniginę. Tiksliau, pamatę mano raudonomis akių rainelėmis nuspalvintą žvilgsnį, jie pinigus atiduoda patys, tikėdamiesi išsigelbėti…"

Nepavargote skaityti? Turbūt taip prasidėtų mano rašomas kūrinys, jeigu mėginčiau parašyti kažką panašaus į „Kaip vanduo šokoladui". Lauros Esquivel kūrinio receptas gana paprastas, bet ne prastas: imame dvylika egzotiškų Meksikos virtuvės receptų (pvz., čiabelės pyrago, kurapkų rožių žiedlapių padaže, veršiukų uodegėlių sultinio, čiampandongo ir kt.) - vieną patiekalą vienam mėnesiui, G. G. Marquezo lengva erotika dvelkiantį magiškąjį realizmą („Šimtas metų vienatvės"), Pietų Amerikos serialų pabrėžtinę egzaltaciją, klasikinį meilės trikampį ir… Jūsų knyga išverčiama į trisdešimt penkias kalbas, tiražas viršija 4 milijonus, iki gyvenimo pabaigos valgote geriausiuose restoranuose ir nekvaršinate sau galvos maisto gaminimu! O, saldi svajone!

Nuostabi knyga! Sakau tai visiškai nuoširdžiai, be jokio pataikavimo. Skaitydamas ją jautiesi pakylėtas, sudomintas, apkvėpintas. Rodos - tik kokteilis, bet „veža"! Niekada nemėgau receptų skaitymo ar valgio gaminimo, bet po šio kūrinio net ir paprasčiausias uogienės virimas tapo kitokiu… Autorė meistriškai supina receptą ir gyvenimą, receptą ir įvykius. Patiekalai - čia ne tik fonas, čia jie savotiški veikėjai, kiekvienas su savo paskirtimi ir paslaptimi. Todėl čiabelės pyragas, paruoštas Titos, kurios mylimasis veda kitą seserį, nevaldomu ilgesiu pravimdo visus vestuvių svečius; o kurapkos rožių žiedlapių padaže išbudina tokias aistras, kad užsidega vasarinė prausykla ir trečioji sesuo išjoja nuogutėlė, apgaubta rožių aromato sukilėlių kapitono balne… O kokie palyginimai, kokios metaforos! „Ji pasijuto kaip spurga, įleista į verdančius taukus", „Matematiškai tiksliai keletą kartų įpjovusi žievę, suimdavo arbūzą rankomis ir trinktelėdavo į akmenį, reikėjo tiksliai pataikyti, nes arbūzo žievė išsiskleisdavo kaip stebuklinga gėlė ir ant stalo likdavo sveikas vaisius. Be jokios abejonės, Mama Elena buvo laikoma tikra meistre, kai reikdavo ką nors padalyti, išardyti, išnarstyti, įstumti į neviltį, nujunkyti, įvaryti baimės, sužlugdyti planus, veikti be sentimentų. Po Mamos Elenos mirties niekam nepavyko taip meistriškai pjaustyti arbūzo" (p. 75). Patikėkite, Mama Elena buvo tikras ne tik arbūzų siaubas! Seniai neteko sutikti tokio bjauraus personažo, kaip ir privaloma Meksikai. Iš tiesų, knygoje yra visko - tragedijos žiaurumo, dramedijos dviprasmiškumo, komedijos, magijos… Tik jaučiasi, kad knygos pabaiga šiek tiek skubota - neužteko rašytojai dvylikos mėnesių, akivaizdžiai neužteko, todėl paskutiniame sudėta tiek, kad po perskaitymo skaitytojo galva gali sukunkuliuoti, tarsi užverdantis puodas. Beje, pavadinime slypinti paslaptis - per daug vandens verdant šokoladą sugadina visą patiekalą…

Kvapnu, įdomu, gražu!

Jeigu yra toks fantastikos žanras, tai priskirčiau šią knygą prie postkatastrofinių romanų. O man tai panašiausia į pasaką - dėl savo herojų, aplinkos, neįprastos kalbos. Jau ko, bet tokių abrakadabrų su kalba dar nemačiau. Nebent tada, kai studijuojant tekdavo paskaityt poros-trejeto šimtų metų senumo tekstą. Bet ten niekas specialiai nekūrė. O čia sukūrė. Specialiai šiam romanui Tolstaja sukūrė "alia senovinę, alia pasakinę" rusų kalbą. Smagiai skaitosi tie lingvistiniai išradimai- žodžiais kryžmina medžius, gyvūnus, kartais taip išradingai, kad iššifravus dar kurį laiką ties juo apsistoji visaip vartydamas ir ragaudamas. Taip ir kyla pagunda kokį nors naujadarą pačiai išrasti.

Taigi, Žemėje įvyko Sprogimas, žmonija, neaišku ar visa ar ne- nublokšta į neolito laikus. Ne tikrojo, bet pagal buitinius patogumus- maždaug. Nėra elektros, vidaus degimo variklių, mikrobangių ir kitų išmislų. Užtat yra medžiuose gyvenančių nuodingų juodųjų kiškių, pelių- duonos kasdieninės, Vyriausias Vadas, duok dieve jam sveikatos, ir Kys. Šita miške gyvena. Bet į jį geriau neeiti.

Žmonės-mutantai kelių rūšių, visi turi "Pasledstvije"- kam uodega auga, kam skiauterės, kam akys kelios. Bet kadangi po Sprogimo praėjo porą šimtų su viršum metų, tai jau kaip ir įpratę. Aišku, tuo didesnis prestižas, kuo mažiau ta "Pasledstvije" pasireiškia. O šiaip gyvenimas kaimelyje Fiodoro-Kuzmičske, kažkada Maskva, teka lėtai. Į svečius kviečiama pasivaišinti: užeikite, pelių turime šviežutėlių. Knygos rankraštinės, Vyriausias Vadas, balandėlis, jas diena dienon kuria, kad žmonės turėtų ką skaityt. Štai neseniai "Altorių šešėlyje" parašė. Gera knyga. Pundą pelių kainuoja. Turgaus dieną prekyba oi kaip verda. Senųjų knygų, ikisprogiminių skaityt/turėti nevalia - sužinos, atlėks per visą kaimą raudonom rogėmis ir su visa troba sudegins.

O dar tokie žmonės yra, kurie jokios "Pasledstvijes" neturi - "senieji". Tiksliau, jų "Pasledstvije" - nemirtingumas. Kiek turėjo metų Sprogimo dieną, tiek jie ir tebeturi. Ir nemiršta. Nebent kokį brudą suvalgo. O šiaip sava mirtim tai ne. Vat jie tai keisti, dievaži. Vis atskirai laikosi, su savais tik bendrauja, keista kalba kalba, ant kitų balandėlių vis pyksta - ne taip kalba, ne taip daro, ir išvis, viskas jiems blogai. Susirenka draugėn ir rypauja "o pamenate kokią kavą Lialia virdavo? Ech, kavos dabar...." Ir laidoja saviškius kažkaip nežmoniškai - akių akmenėliais nepridengia, vidurių neišima, rankų su kojomis virve nesuriša, į karstą nei puodynės, nei šaukštelio neįdeda, nieko. Nebent kryželį padaro ir rankon įspraudžia. Kiaušinius valgo... siaubas. Keisti žmonės.

Tačiau didžiausia mutacija įvyko su rusų kalba. Aš, kaip nedidelė fantastikos gerbėja (ir žinovė) nesiruošiu diskutuoti dėl siužeto ir jo atitikimo/ar ne kažkokiam tai žanrui. Juo labiau, kad "knygų gestapas" labai jau primena R. Bradbury "451 laipsnių pagal Farenheitą". Bet tai čia matyt sąmoningai pasiskolinta idėja. Mane sužavėjo knygos kalba. Te nesupyksta skaitytojai, bet ją siūlyčiau skaityti tik tiems, kurie gerai išmano rusų kalbą, tik taip galima pajausti visą malonumą. Dėl siužeto nežinau, 2/3 "labai idomu", o toliau kažkaip ištempta, gal čia duoklė moralui, bet jau norėjosi , kad pasibaigtų. Gera satyra. Mėgstami herojai - tie, nemirtingieji, inteligentai.

Turėtų būti smagu

Neseniai lietuviškai išleistoje Joachim Scholl, Ulrike Braun knygoje "50 žymiausių XX a. romanų" fantastinė literatūra užima kuklesnę nei Pelenės vietą. Sudarytojų nuomone, joje vietos nusipelnė tiktai du romanai, kuriuos fantastikos mėgėjai laiko fantastika - tai G. Orwello "1984-ieji" ir S. Lemo "Soliaris". Ironiška, bet šiame leidinyje netgi "tūkstantmečio knygos" - J. R. R. Tolkieno "Žiedų valdovo" - nė pėdsako. Tad iš tiesų, labai įdomu, kodėl ir kaip čia pateko S. Lemas, faktiškai nušluostydamas nosį visai anglosaksų fantastų šutvei. Įtariu, viena pagrindinių priežasčių - tai, kad knygos sudarytojai - vokiečiai, nuo seno ir iki šiol žvelgiantys į fantastinę literatūrą kaip į pasakas suaugusiems, tad ir neturintys jokių žinomesnių rašytojų - fantastų. Taip pat ir tai, kad "Soliarį" kažkada ekranizavo pats A. Tarkovskis. Beje, ir S. Lemas apie anglosaksišką fantastiką yra pasakęs nelabai gražių žodžių. Visi mes, senieji europiečiai, šiek tiek snobai ir į tą Europos padugnių sukurtą užvandenyninę civilizaciją žvelgiame iš aukšto, ar ne?

Tačiau turbūt reikėtų pradėti apžvalgą, nes ir aš gausiu velnių, kaip kai kurie apžvalgininkai už per ilgas įžangas. Bet, ir tai mane labai neramina, rašyti šiai knygai apžvalgą - sudėtinga. Pirma, tai - romanas, apie kurį jo autorius pasakė: "parašęs Soliarį galiu ir mirti". Antra, plačiajai visuomenei jis turbūt yra geriausiai žinomas lenkų literatūros kūrinys, bet vėlgi - iš ekranizacijų. O juk kiekvienam, kuris ryžosi arba ryšis ekranizuoti "Soliarį" turėtų iškilti problemų problema - ką iš šio kūrinio atsirinkti ekranizacijai? Meilės istoriją, kaip S. Soderberghas? Filosofinę aurą, kaip A. Tarkovskis? Beveik detektyvinę fantomų istoriją? O gal patį Soliarį - planetą vandenyną, užmynusį tiek mįslių jo tyrinėtojams? Juk vien vandenyno ir jo darinių - simetriadų, mimoidų, ilgūnų, stuburainių aprašymas užima po keliolika puslapių! O kurią vandenyno egzistavimo hipotezę pasirinkti? Ar susikoncentruoti prie kontakto su nežemišku protu sudėtingumo? Retai yra tokių daugiasluoksnių kūrinių kaip šis romanas… Tiesa, siužetas čia yra ir gana aiškus:

Į vegetuojančią paslaptingos jau kelintą šimtmetį tiriamos planetos Soliaris tyrimų stotį iškviečiamas psichologas Krisas Kelvinas. Vos atvykęs, psichologas randa nusižudžiusį pažįstamą mokslininką Gibarianą, keistai besielgiančius Snautą ir Sartorijų. Taip pat prasideda šiurpoki siurprizai - stotyje iš kažkur randasi svetimi žmonės, tarp jų - ir nusižudžiusi Kriso mylimoji Harė. Pamažu aiškėja, kad tai - protingo vandenyno, užliejusio visą planetą, išdaigos. Tačiau kodėl jis taip elgiasi? Kodėl kelių šimtų metų vandenyno tyrimo istorija neduoda atsakymo? Kodėl iš pažiūros protingas objektas absoliučiai ignoruoja visus žmonių bandymus užmegzti kontaktą?! Ką gi jis nori pasakyti, siųsdamas paslaptingus fantomus, vedančius iš proto žmones, kas tos įstabiosios simetriados? Galūnės? Antenos? Menas?..

Ne, tai nėra knyga, kuri pateiks sukramtytus atsakymus. Užvertus "Soliarį" fantazijoms lieka lygiai tiek pat daug vietos, kaip ir jį skaitant. S. Lemas rašo taupiai, neskubėdamas, detaliai, tačiau tose detalėse tiek vietos skaitytojui, kad kartais net nejauku - tarsi mąstytum apie Visatos begalybę. Tiesa, esu sutikęs merginą, kuri pasakė, kad tai - pati nuobodžiausia knyga. Tačiau tada mums buvo 14 metų, dabar turbūt ir ji kalbėtų kitaip. Beje, nors "Soliaris" parašytas 1961 m. ir pranešimai į stotį ateina telegrafu ir teletaipu, sukasi magnetinės juostos, tačiau šie techniniai anachronizmai beveik nekliūva. Tiesiog jie nesvarbūs, ir, manau, tai labai didelis menas, parašyti fantastinį romaną, gebantį atlaikyti pusės amžiaus išbandymus.

Taigi, "Soliaris" - romanas - pasaulis, romanas - visata, romanas apie viską: kosmosą, protą, kontaktą, meilę, žmogų. Tokį parašius tikrai galima mirti. Bet S. Lemui norėtųsi palinkėti kito - geros sveikatos ir ilgų metų.

Nepakartojama

"Būti priėjo prie prieveiksmio vakar lovos, atsisėdo šalia kėdės, paėmė ranką, matyt, norėdamas patikrinti pulsą, ir paklausė:

- Kaip sveikatėlė? Kaip jaučiatės?

- Ai, daktarėli… - atsidusęs pasakė vakar . - Senas esu, niekur nebeišeinu - kiek čia betempsiu…

- Na na, - subarė būti . - Užvakar už tave dar vyresnis, o štai tyli, nesiskundžia. Remkis į mano petį ir kilk, - eisim truputį pasivaikščioti." p. 127

Šią J.Šukio knygelę prisimenu vis dažniau, ir kas blogiausia - žiūrėdama televizorių ar skaitydama laikraščius (apie internetines svetaines ar IRC net kalbėti nėra ko). Ar tai lietuvių kalba? - nustembi, kai staiga visi laidų vedėjai ima kalbėti apie "stulbinamus laimėjimus" ir "triuškinamus pralaimėjimus"… Kas nors keitė gramatikos taisykles? Parodykit man jį! Kol nepamatysiu to tipo ar nesužinosiu institucijos, nusprendusių, kad reikia veikiamuosius dalyvius vartoti vietoj neveikiamųjų, turiu teisę galvoti, kad tai tėra kažkieno apgailėtina savivalė. Ir visiems tiems "kažkam" vertėtų atsiversti vadovėlius arba "Gramatikos šalyje", kurioje labai suprantamai ir vaizdžiai išdėstytos pagrindinės morfologijos taisyklės.

Ši knyga priklauso prie tokio tipo knygų, kuriose mokoma per žaidimą. Netgi Vytuko palydovų vardai atitinkami - Mokslas ir Žaidimas. Bet apie viską iš eilės, atleiskit už šį štampą. Šeštokas Vytukas buvo neblogas mokinys, tačiau pakviestas prie lentos nagrinėti sakinio, jis tiek susipainiojo, kad išvadino žodį "senelis" būdvardžiu, "senas" - daiktavardžiu, o apie "buvo" pasakė, kad tai neturėtų būti veiksmažodis, kadangi nieko neveikia… Aišku, už tokias žinias gavo riebų dvejetą, todėl prisižadėjo sau išmokti viską savarankiškai. Skaitė skaitė ir užsnūdo. O tada pateko į Gramatikos šalį, kur gyvena daiktavardžiai ir būdvardžiai, prielinksniai ir prieveiksmiai, skaitvardžiai, įvardžiai ir t.t., - iš viso čia yra 11 apygardų (gal išvardinsit už mane likusias kalbos dalis?:]). Vienos jų triukšmingos ir gausiai apgyvendintos, kitos - nedidelės, ramios, tačiau visų jų gyventojai svarbūs. O kadangi jie pakankamai skirtingi, mes su Vytuku, Mokslu ir Žaidimu palengva keliaujame po visą šalį ir stebime čiabuvių papročius, būdą ir užsiėmimus. Beje, Vytukas ne šiaip čia maklinėja, jam reikia sužinoti, kokia kalbos dalis yra žodelis "šmurkšt", o dar geriau būtų jį pagauti. Daiktavardžių mieste, šalies sostinėje, pamatome paradą ir pirmąsias sporto varžybas. Daiktavardžiai, kaip žinome, turi giminę (bet ne kaitomi jomis!), yra kaitomi linksniais ir skaičiais. Linksniuotės yra keturios, ir kiekviena turi savo ypatumų. Vytukas atidžiai stebi ir įsidėmi, kaip linksniuoti kokią "žąsį" ar "vėplą". Kam to reikia - įsidėmi kartu su juo. Kam žodžių linksniavimas, būdvardžių laipsniavimas etc. atrodo savaime aiškus dalykas, tiesiog skaito "stebuklinės mokomosios kelionės užrašus" be jokios įtampos. Labai sudėtingos intrigos ar siužeto dinamikos laukti neverta, tačiau visai smagu stebėti, kaip sportuoja (kaitomos) personifikuotos kalbos dalys, sužinoti, kokiuose namuose gyvena koks savybinis įvardis ar kuo užimti per dienas skaitvardžiai. Tiesą sakant, man asmeniškai visada norėjosi papriekaištauti autoriui, kad nekaitomas kalbos dalis vertino kaip karšinčius, pavargėlius, o kai kurias net nugrūdo į senelių namus, - juk kokia būtų kalba be prieveiksmių ar padalyvių! Šioj knygoj pastebėjau tik vieną netikslumą: joje parašyta, kad "rūpėti" negali būti pirmojo ir antrojo asmens. Kaipgi negali: "aš rūpiu skruzdėdoms", "tu rūpi saugumui", - viskas netgi labai tvarkoj. Bet čia smulkmena. Šiaip jau įtariu, kad perleidus "Gramatikos šalyje", ji susirastų savo rinką ir dabar.

Gramatika kaip beletristika!

Kai kurie žmonės teigia, jog aukso amžių būta ne tik mitologiniuose pasakojimuose, bet ir mūsų Žemėje. Tuomet visi buvo laimingi, pasiturintys ir patenkinti savo valdžia. Pasak tų pačių žmonių, vienas iš tokių amžių, dar vadinamas "tikruoju demokratijos aukso amžiumi", egzistavo Atėnuose V a. pr. Kr.

Ar taip buvo iš tikrųjų, ar tai tėra "Antikos kerais" apsvaigintųjų šnekos - ilgų diskusijų ir ginčų objektas: vieni sako, jog tuomet kiekvienas pilietis dalyvavo polio valdyme, kiti atkerta, jog toks jų "dalyvavimas" buvo pastatytas ant vergvaldystės pamatų, o tikraisiais piliečiais tebuvo dešimt procentų visų gyventojų.

Šiaip ar taip, net jeigu kalbos apie "helėnų aukso amžių" ir perdėtos, tačiau viena yra nenuginčijama - V a. pr. Kr. yra bene įdomiausias ir tam tikra prasme turiningiausias Senovės Graikijos istorijos laikotarpis, iškentęs persų antpuolį, oligarchų, aristokratų, demokratų ir amžinai nepatenkintos minios kovas bei vidines polių pjautynes.

Dar daugiau. Tai buvo amžius, kuomet gyveno tokie politikos veikėjai, kaip Temistoklis ar Aristidas, filosofai, kaip Sokratas ar Zenonas, tragikai, kaip Sofoklis ar Eschilas, ir t.t. O pats žymiausias ir visus kitus savo talentu pralenkęs - Periklis, kurio vardu kai kurie istorikai vadina visą amžių!

Perikliui priskiriama didžiausia dalis iš tų nuopelnų, kurie Atėnus padarė klestinčiu poliumi, sugebėjusiu kontroliuoti daugybę savo sąjungininkų, pirmauti prekyboje, turėti galingiausią laivyną ir be atvangos puoštis.

Išvardinti laimėjimus nėra taip jau sudėtinga, tačiau kelias iki jų buvo ne toks paprastas. Būtent apie tai knygoje ir pasakojama, gana smulkiai, bet kartu ir aiškiai dėstant Periklio gyvenimo istoriją.

Didžiausiu šios biografijos privalumu laikyčiau tai, kad čia neapsiribojama tik didžiojo Atėnų stratego asmeninio gyvenimo aplinka, o bandoma aprėpti ir daug platesnį istorijos kontekstą. Todėl nenuostabu, kad ir pats pasakojimas prasideda ne nuo Periklio gimimo, bet nuo daug anksčiau, apžvelgiant dar ir Solono bei Klistenio reformas, etc. Be to, išplaukiama į platesnius vandenis, paliečiama Persija ir kitos valstybės, o tuo pačiu "lendama" gilyn į Atėnų visuomenę, nagrinėjami pagrindiniai juos bruožai, atsirandančios naujos politinės bei filosofinės minties srovės ir t.t.

Iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti ne itin reikalinga Periklio biografijai, bet vėliau supranti, kad be to tiesiog neįmanoma perprasti kai kurių susiklosčiusių aplinkybių, situacijų, istorinių veikėjų (žinoma, ir pačio Periklio) pasirinkimo ir elgesio.

Taip pat įdomiu šios knygos, o ir to laikotarpio atradimu man tapo tai, kad tuometiniai politikai susidurdavo su panašiomis problemomis, kaip ir tos, kurios įvaro galvos skausmą nūdienos politikams. Štai tik vienas pavyzdys: "O ar nevertas didesnio pagyrimo tas, kuris užkerta kelią tokiai padėčiai? Argi būtina pirma patirti smūgį, kad įgautum teisę gintis?..." Argi ne panašūs klausimai kamuoja šių laikų galinguosius, svarsčiusius Irako puolimą? Argi JAV taip pat neargumentuoja, jog puldamos tik nori aplenkti galimą išpuolį prieš pačias Valstijas? Pasirodo, ir Periklį, ir G. W. Bush'ą, ir visus kitus didžiuosius strategus kamuoja tos pačios problemos, nepaisant, kuriame amžiuje ir kurioje vietoje jie gyvena. Ši biografija patvirtina seną tiesą, jog istorija visuomet išlieka gyva, neišsemiamas patirties šaltinis, todėl "Periklį" gali skaityti ne tik tie, kurie žavisi Antika, bet ir tie, kuriems rūpi nūdienos politika.

P.S. Redakcija vėl prašo pagalbos. Jeigu kas nors turite šią knygą ir pasidalintumėte viršelio atvaizdu - būtume labai dėkingi.

Ne tik istorikams ir biografams