"Vybegallo zabegalo?" (vietoj epigrafo)

Pradėkime nuo galo. Ši knyga yra geriausia tarybinės fantastikos knyga. Taškas. Mano nuomone. Žinau, kad kiti apžvalgininkai (ar netgi rimti literatūros kritikai) jau yra suteikę ši titulą kitiems brolių Strugackių kūriniams (ar gal net kitų autorių kūriniams), tačiau mano nuomone "Ponedel'nik nachinajentsa v subbotu" pranoksta ir "Sunku būti Dievu", ir "Pikniką šalikelėj".

Kita vertus, aš nenustebsiu, jei su šiuo mano vertinimu nedaug kas sutiks. Kodėl? Kaip šios knygos žanrą įvardina patys autoriai, tai yra "apysaka-pasaka jaunesniems moksliniams bendradarbiams". Jau vien šis įvardinimas sugeruoja tam tikrą specifiką. Ji skirta žmonėms, gyvenusiems XX a. antroje pusėje, valstybėje, vardu TSRS su visa jos specifika ir "dvasia". Bijau, kad jaunesni skaitytojai, kurie nelabai patyrė "brandaus socializmo", paprasčiausiai nepajėgs suprasti viso autorių šmaikštumo bei kandumo - juk prie kiekvieno sakinio neprikabinsi po išnašą su paaiškinimais. Lyg to būtų maža, skaitantis šią knygą asmuo turėtų turėti bent jau kiek didesnes nei rudimentines rusiškosios mitologijos žinias - be jų knyga irgi gali tapti labai nesuprantama… Dėl to, kaip jau minėta, ne itin daug skaitytojų sutiks su mano vertinimu. Tokios pačios priežastys sąlygoja ir tai, kad šis kūrinys po kokių 50 metų, leidžiant pasaulinės XX a. fantastikos chrestomatiją (ar kažką panašaus), į ją nepaklius. Vėlesnėms skaitytojų kartoms tai tebus pasenusi pasaka.

Nepaisant to, patariu knygą perskaityti visiems - net žmonėms, kurie nelabai žino tarybinę specifiką bei rusų mitologiją, knyga turėtų patikti. Ji skaitosi lengvai ir sklandžiai, pilna komiškų situacijų, netikėtų fantastinio siužeto atradimų… Nenoriu perpasakoti knygos siužeto - nes matyt didžiausias malonumas ir yra siurprizas kaip knyga suregzta… - turistas (programuotojas, beje) paima pora pakeleivių, kurie prašo pavežėti juos iki miestelio. Jis juos paveža ir nusprendžia apsistoti tame miestelyje nakčiai. Miestelis, jo gyventojai, daiktai šiame miestelyje pasirodo besą nevisai įprasti… Na, o toliau jau teks skaityt patiems.

Iš tiesų, net nežinau ką daugiau itin protingo galima būtų apie šią knygą pasakyti. Tai nėra kažkoks giliamintiškas konceptualus kūrinys (kaip tas pats "Sunku būti Dievu"), kurį būtų galima analizuot visokiausiom plotmėm ir gyliais. O konkrečių knygos realijų bei veikėjų aprašinėjimas bei "analizė" būtų žiaurus spoileris… Kiek žinau, knyga niekada nebuvo išversta į lietuvių kalbą - ir matyt niekada nebus, - nelabai įsivaizduoju kaip tai galima būtų kokybiškai atlikti. Nors tai gal ir gerai - kai kurios knygos turėtų būti skaitomos originalo kalba.

Tiesiog paskaitykite

Buvo toks laikas, kai trečiasis brolis Jonas užsimesdavo ant pečių maišelį su kepalėliu duonos ir išeidavo iš jaukių namų į platųjį pasaulį laimės ieškoti. Ir rasdavo. Paprastai kokią nors užburtą karalaitę, kurią reikėdavo išvaduoti. Dabar, pasirodo, į Žemę laimės ieškoti pradėjo keliauti marsiečiai su laimės matuokliais vietoj duonos kepalėlių. Nes, žinote, Marse yra kalnų, jūrų, upių, ežerų, miškų, pievų su gėlėmis ir, žinoma, miestų. Tik, va, laimės nė su žiburiu nerasi. Marsiečių nuotaika visą laiką vienoda kaip kokių dulkių siurblių ir skalbimo mašinų. O štai Žemėje, pasirodo, kiek žmonių, tiek ir laimių!

Taip elementariausią liaudies pasakos siužeto schemą perkeldama į šiuos laikus, technikos amžiuje augančiam vaikui laimės sąvoką bando paaiškinti Jurga Ivanauskaitė. Štai ir pasipila įvairios laimės variacijos - pagal kiekvieno skonį ir pageidavimus: įkopti į Everestą, nugalėti kančią, pašokinėti ant žarijų, pamedituoti, palevituoti, pagerbti protėvius, studijuoti Torą ir laikytis tradicijų, atsisakyti turto ir guosti nelaiminguosius, vaikytis madų, paplepėti su kaktusų, grybų, upelių dvasiomis ir t. t. Kiekvienas skyrius - atskiras susitikimas. Viename iš jų šmėkšteli net pačios autorės prototipas. Tolerancija skirtingiems, net ir labai keistiems, elgesio modeliams, egzotinių išraiškingų ir įsimintinų personažų galerija, būdingiausi aplankytų šalių atributai, kultūrinės tradicijos... Tekstą papildo žaismingos ir šiek tiek harmonijos simbolį - mandalą - primenančios autorės iliustracijos.

Ir štai po kiekvienos Žemėje praleistos dienos Marso gyventojas darosi vis mažiau panašus į mikrobangų krosnelę. Galų gale pasirodo ir šmėkla (tiksliau - tik šmėkliukė), kurią Marsis išvaduoja kaip tipiškas pasakų "trečiasis brolis" karalaitę ir pagal pasakų pabaigos formulę ruošiasi ilgai ir laimingai gyventi Iliuzijos žvaigždėje.

Viskas tiesiog idealiai schematiška - nuo pavadinimo iki pabaigos. Galima įtarti, kad Jurga Ivanauskaitė iš pradžių susidarė planą, ką nori vaikui pasakyti, paskui prisėdo ir vienu atsikvėpimu įvilko jį į žaižaruojantį meninį rūbą - nubarstytą ne tiek fantazijos, kiek humoro perliukais, lydinčiais kiekvieną Marsio žingsnį, kurį šis žengia Žemės paviršiumi. Todėl manantiems, kad perskaitę šią apžvalgą, žino, apie ką rašoma knygoje, pasakysiu - čia ne tiek svarbu kas, kiek - kaip parašyta. Nors ir laimės receptas dar nesurastas. Jei nesate visiškai suaugę - ieškokite ir jūs.

Laimės variacijos - iliuzija ar tikrovė?

Pirmas įspūdis: po kartaus patyrimo su serija "Šiuolaikinis Europos romanas" (žr. novelės "Styginių kvartetas" apžvalgą) prieš pradėdamas skaityti A. Snellman knygą "Mama ir kalė", pasitikrinu, ar tai romanas. Taip, tai romanas. Knygos formatas toks pat patogiai kelioninis, tačiau gaila, kad viršeliai nebe kieti, o minkšti ("paperback'as").

Siužetas atskleidžiamas jau pirmajame puslapyje - skyrybos: žymus biochemikas palieka savo žmoną ir išeina pas jaunesnę bendradarbę. Palikta moteris bando kurti gyvenimą iš naujo.

Suomiški ypatumai: romane žmona išsikrausto pas tėvus, namus palikdama vyrui. Esmės tai nekeičia: visi vyrai - kiaulės!

Mama: Merė; 56 m.; dirbo kartu su vyru, tačiau dėl jo ir vaikų paaukojo karjerą; po skyrybų išėjo iš darbo, iš namų ir vos neišėjo iš proto. Be juokų.

Kalė I: Mana Kaiponen; 24 m. laborantė; užėmė "jos vietą tiek prie tyrimų stalo, tiek lovoje" (7 p.).

Vyras: Ahtis. Įpročiai: "Jis mažiausiai triskart per savaitę bėgioja, kartą per savaitę žaidžia su Kulervu tenisą. Mėsą valgo vidutiniškai keptą, maltą mėsą - žalią. Atsikėlęs po šešių valandų miego pusryčiams valgo tris minutes virtą kiaušinį ir natūralaus jogurto, puodelį kavos su pienu ir du šokoladinius saldainius. Palengva "užveda" apykaitą ląstelėse.
Du baltojo šokolado saldainiai, rytinis seksas, pasivaikščiojimas susikibus rankomis - kiek nedaug tereikia, kad vyras būtų laimingas, arba, tiksliau pasakius, palaimingas. Tam nereikia santuokinės žmonos, vaikų, vasarnamio, lankymosi parodose, operoje ir koncertuose, kelionių su žemėlapiu rankose per atostogas, žygių pėsčiomis prie visokių akmenynų ar ugnikalnio lavos liekanų, privalomo pasinėrimo į baseiną žmonos ir vaikų pramogai." (21-22 p.)

Ačiū Dievui, vaikai jau suaugę: vyresnioji Titamarė - feministinių pažiūrų - "solidarizavosi su mama ir nutraukė santykius su tėvu" (8 p.), vidurinioji Rija - antraplanė antraplanių vaidmenų aktorė - "tai priėmė kaip naują galimybę: dabar ji turės daugiau progų išvažiuoti gastrolių, nes mama dažniau prižiūrės jos sūnų Sampą" (8 p.) ir jaunylis Rekas - antiglobalistas - "galvojo apie skyrybų finansinę naudą. Kalbėdamas apie finansinę naudą, Rekas turėjo omenyje butą, maistą, rūbų skalbimą ir naują snieglentę" (8 p.).

Kalė II: Ema Lintunen. Mėgsta šaltą kavą su pienu. Švariai išlaižo porcelianinę lėkštutę. Tai kalytė, apvertusi Merės gyvenimą: "Apie tai dar bus parašyta žurnale apie naminius gyvūnus, bet kiek vėliau. Ant viršelio Ema Lintunen, besišypsanti Sampo glėbyje. Suraukusi kaktą. Laikos inkarnacija. Stebuklingas šuo, istorija, kaip iš šunų prieglaudos šuns ji tapo žvaigžde." (277 p.)

Kiti gyvūnai: žiurkėnas Bilas Klintonas. 10 balų už vardą! (beje, tai Kalės I gyvūnėlis - užuominą supratot?)

Pagrindinis romano klausimas: "Ateityje pagyvenusios moterys turės labai didelių problemų, - pareiškė Kulervas. - Kur pagyvenusios moterys susiras naują partnerį, kai senasis iškeliaus anapilin? Ką reikės daryti su milijonu "sekso našlių"? Ką? Negi visas užrašysi į puodų žiedimo kursus?" (12 p.)

Geriausia frazė I: "Esu ir anksčiau vaidinusi orgazmą, bet šįkart buvo pirmas kartas, kai vaidinau, kad jo nepatyriau!" (11 p.)

Šalutinė romano tema: moters orgazmas - nuo pirmuosiuose bažnyčios susirinkimuose svarstytų klausimų iki XX a. pab. teorijų: "Dabar jau esame pažengę į priekį. Žinome, kad svarbiausias moters organizmui yra aktyvinti simpatinę nervų sistemą. Migdolinis nervų mazgas ir hipokamas susijungia, ir yra priežasčių manyti, kad orgazmas atsiranda toje srityje." (94 p.)

Geriausia frazė II: "Jos visos yra didžiadantės amerikietės, nencės fraiday ir susanos sontag. Kodėl jų visų pavardės yra savaitės dienų pavadinimai? Aš esu labiau Doris Dei tipo moteris" (173-174 p.).

Mistiškiausia vieta: 222 p. (!) paskutinė pastraipa. Galima pasakyti paprasčiau - korektūros klaida, bet tada nebus taip įdomu.

Knygos pliusas: pirma romano pusė, kurioje nagrinėjamas moters, kuriai virš penkiasdešimt, gyvenimas po skyrybų: bandymas surasti savo vietą apsivertusiame pasaulyje. Šioje dalyje įtaigiai ir, svarbiausia, tikroviškai atskleidžiama socialinė ir psichologinė būsena, o tai turėtų būti įdomu ne tik moterims (tiek išgyvenusioms tokią situaciją, tiek ir be tokios karčios patirties), bet ir vyrams - šiuo atveju galima būtų svarstyti ir diskutuoti apie tipažus.

Pagirtina: visi užsienio kalbų (anglų, prancūzų, vokiečių, lotynų) intarpai išversti ir pateikti išnašose. Redaktorė nepatingėjo ir pateikė papildomų pastabų. Ačiū!

Knygos minusas: antroji romano pusė, kai prasideda stebuklai, kurie pelenę paverčia princese (metai čia nesvarbu!). Skaitant šią dalį apima pyktis dėl visų tų nesąmonių, ypač dėl to, kad gerai pradėtas romanas baigiamas kaip eilinis skystas romaniūkštis. Bandymas depresuotiems suomiams įkvėpti vilties ir tikėjimo? Atmerkite akis: "Knyga turi būti kirvis, kuris iškapotų mumyse užšalusią jūrą" (F. Kafka), o ne morfijaus dozė, leidžianti kristi į apgaulingą miegą.

Sužlugdytos viltys: "Autorė neprislegia skaitytojų visomis herojus ištikusiomis bėdomis, o rašo apie tai su lengvu humoru" (knygos anotacija). Meilės romanuose niekada neslegiama skaitytojų mintimis apie veikėjus, o juo labiau apie herojus (!), bet humoras šiame romane turbūt labai lengvas - tas pats, kas cigarečių dūmą laikyti debesiu. Happyend'as (geriečiai apdovanojami, blogiečiams nepasiseka) nereiškia humoristinės pabaigos, tuo labiau, kad romanas, kaip minėjau, galėjo būti tikrai puikus.

Juokinga: knygos pabaigoje autorė pateikia trijų puslapių sąrašą asmenų, kuriems dėkoja. Be to, dar yra dviejų puslapių sąrašas knygų, kuriomis naudotasi rašant romaną, ir net nespausdintų šaltinių sąrašiukas. Čia jau ne romanas, o disertacija ar filmas su smulkiausiais titrais. Juokinga, nes į pabaigą knyga tampa meilės-seilės tipo romaniūkščiu.

Geriausi žodžiai: dehidroepiandorsteronas (DHEA), vomeronasalinis organas (VNO) ir penilietilialminas (PEA) (98 p.).

Pusė lupta, pusė skusta

"Suaugusieji nesupranta, kad dauguma paauglių yra labai konservatyvūs, netgi jei jie elgiasi iššaukiančiai, stengdamiesi išsiskirti iš suaugusiųjų. Daugeliui tiesiog patinka griežtai sutvarkytas gyvenimas. Jaunimas gąsdinamas nenukrypti nuo konformistinių normų ir nukrypimas nuo normų tampa pajuokos objektu. Todėl dauguma paauglių panašūs į suaugusius, vienintelis skirtumas, kad paaugliai savo gyvenimus atiduoda mokyklai, tuo tarpu suaugusieji - korporacijoms. Paaugliai, galų gale, užauga ir tampa suaugusiųjų dauguma." A. Yauch aka MCA ("The Beastie Boys")

Sakoma, kad Jarome'ui David'ui Salinger'iui niekada nepatiko jo vardas: pirmuosius savo kūrinius jis dar pasirašinėjo Jarome'o Salinger'io vardu, o vėliau tiesiog nurodydavo inicialus - J. D.

Ši informacija, paaiškinanti ir lietuviškų leidyklų variacijas su autoriaus vardo ir pavardės transkripcija, puikiai atspindi ir mano požiūrį į šio rašytojo romaną "Rugiuose prie bedugnės": pirmą kartą jį perskaičiau, kai man buvo šešiolika metų, - tada į rankas pakliuvo Džeromo Selindžerio romanas (1986 m. leidyklos "Vaga" leidimas). Praėjus dešimčiai metų lentynose stovinčio to paties romano autorius nurodomas J. D. Salinger'is (1999 m. leidyklos "Alma littera" leidimas). Kaip minėjau, per tą laiką pasikeitė ir mano požiūris į šią knygą. Ir tai nesusiję su autoriaus vardo ir pavardės transkripcija: ne tik knygos, bet metai daro savo.

Gerai prisimenu, kad šis romanas buvo viena iš didžiausią įspūdį padariusių paauglystės knygų. Šio kūrinio mintys ir kalbos stilius buvo tarsi žiburys (ne, ne laimės, greičiau - tiesos) tuo laiku, kai nežinai, ko nori, ko ieškai, ką žinai. Tai toks amžius, kai norima maištauti prieš visus ir prieš viską: mesti mokslus, bėgti iš namų, keiktis, niekinti tėvų gyvenimo būdą, aiškinti, kad visi suaugę tėra paprasti konformistai (aha, tokių žodžių vartojimas irgi buvo mada) ir kad tu niekada toks nebūsi, ir kad tik tu vienas gali suprasti Houldeną Kolfildą, ir kad ir ach, ir och, ir uch...

Ech, kai tau dvidešimt šešeri, pradedi manyti, kad šį romaną geriausiai apibūdina Elenos Tervidytės sakinys: "Viso amerikiečių (ir ne tik - apžvalgos aut. pastaba) kartos perserga šia knyga kaip vėjaraupiais ar kiaulyte. D. Selindžerio apysaka <...> tapo neišvengiamu brendimo ritualu". Kai stukteli ketvirtis amžiaus, į kūrinį galima žiūrėti ir be didelių emocijų.

Romane "Rugiuose prie bedugnės" pasakojama pirmuoju asmeniu - tai nuoširdžiausia romano/apsakymo/apysakos forma. Aišku, jeigu tas nuoširdumas nesumeluotas. Arba sumeluotas labai įtikinamai. Manantiems, kad apgauti viskuo nusivylusį paauglį lengviau negu atimti saldainį iš vaiko, pasiūlyčiau pabandyti tiek vieną, tiek kitą. Vis dėlto dauguma paauglių atpažįsta save šioje knygoje ir dėl to reikia nukelti kepurę prieš rašytoją.

Šiek tiek kebliau su kritikais, kurie "Rugiuose prie bedugnės" įžvelgia aukštąjį pagrindinio veikėjo egzistencializmo pilotažą. Koks ten prasmės ieškojimas: maištas (būtent maištas, o ne kova ar revoliucija), kylantis iš norų ir realybės neatitikimo. Paauglystės norų, kad viskas būtų idealu: gyvenimas būtų be melo, niekšai sėdėtų, kur jiems priklauso, nemokšos neaiškintų tiesų, o prisiplakėlių liežuviai būtų ištepti degutu. Nieko - iš to išaugama. O kad būtų lengviau pereiti šį laikotarpį, jaunimui (H. Kolfildui taip pat) reikalingas psichologas. Arba knyga, kurioje jie pamatytų ir rastų save. Pavyzdžiui, J. D. Salinger'io "Rugiuose prie bedugnės".

Romano siužeto pasakoti nėra tikslo - vis tiek arba būsit skaitę, arba skaitysit. Trečias variantas? Aišku, įmanomas - kai tau šešiolika, atrodo, kad šiam pasaulyje viskas įmanoma.

Beje, šio kūrinio vertimas laikomas vienu sėkmingiausių to meto amerikiečių literatūros vertimų (šią informaciją radau savaitraščio "Literatūra ir menas" 2004 m. balandžio 9 dienos numeryje). Tai dar viena priežastis prisiminti/atrasti šį romaną.

Primą kartą šis romanas JAV išleistas 1951 m. Tada jis išgąsdino suaugusius, kurie nutarė, kad ši knyga tik gadina paauglius. Vėliau šį kūrinį pripažino: pirmiau neoficialiai (kadangi jaunimo susižavėjimas buvo begalinis, teko "pažinti priešą iš vidaus"), po to įteisinant ir oficialiai, t. y. pradėta nagrinėti mokyklose. Sako, kad toks požiūris pagaliau pasiekė ir Lietuvą: į rekomenduojamų perskaityti knygų sąrašą J. D. Salinger'is pateko jau prieš 15 metų, tačiau tik nesenai pradėtas analizuoti rimčiau. Ir tai puiku, nes nesvarbu, ką apie šią knygą mano suaugę, ji skirta šešiolikamečiams, kurie pilni maišto - kaip dainavo lietuviški punkrocker'ai "Turbo reanimacija": "maištas reikalingas tavo mintims, maištas - tavo mintims..." O, kad knyga yra reikalinga, parodo jos leidimų skaičius: 2004 m. pasirodė jau septintasis leidimas.

P. S. 1980 m. gruodžio 18 diena. 25-erių "bitlų" gerbėjas Mark'as David'as Chapman'as paprašė J. Lennon'o pasirašyti J. D. Salinger'io knygoje "Rugiuose prie bedugnės". Tos pačios dienos vakare M. Chapman'as paleido tris šūvius į savo dievuką. Atvykus policijai į žmogžudystės vietą, M. Chapman'as sėdėjo netoliese. Jo rankose buvo tas pats J. D. Salinger'io romanas - "Rugiuose prie bedugnės".

Maištinga paauglystė

Žinau, jog tai - antroji romano dalis, tačiau daugelį metų laikiau ją pirma ir vienintele*, ir tai visai netrukdė jos suprasti. Maža to, patekus į rankas romano pradžiai, ja šiek tiek nusivyliau: įdomių epizodų buvo, bet kultine jos tikrai negalėčiau pavadinti. O "Mėnulio vaivorykštę" - galiu. Nepaisant to, kad knyga prikišta tiek techninės informacijos, kad pabaigoje net žodynėlis duotas, o veiksmas nėra, kaip sakoma, "nuo - iki", jį nuolat pertraukia praeities prisiminimai. Tačiau tai netrukdo. Kelerių ar keliasdešimties metų senumo įvykiai lygiai taip pat įtraukiantys, nors ne visada juose yra grynosios fantastikos. Tais epizodais pagrindinis veikėjas ne vien charakterizuojamas, bet apskritai atgaivinamas, po kojomis jam pakišamas praeities pagrindas, todėl personažas nekaba tarsi beorėje erdvėje, kas dažnai pasitaiko fantastikoje. Dar viena stipriųjų knygos pusių - dialogai. Išsamūs, kartais gal per moksliški, užtat dinamiški, su grakščiais pasažais ir tikrai ne savitiksliai. Beje, monologai irgi turi panašių savybių, kas neleidžia nuobodžiauti tuose skyriuose, kur herojus veikia pats sau vienas, nors tokiu atveju išlaikyti skaitytojo dėmesį būna sudėtinga. Aplinką atgaivina daugybė detalių, kurias, net, atrodo, visai nenaudingas pagrindinei linijai, įsimeni ir skaitydamas su džiaugsmu atpažįsti.

Tiesą sakant, taip ir eini nuo vieno iki kito mėgstamo ir prisimenamo epizodo, tik kadangi, kaip minėjau, veiksmas nėra griežtai chronologiškai išdėstytas, jie išlenda netikėtai. Prologas:

"- Kas reikalavo televizito?

- Žmogus be veido.

- Ir jokių kitų požymių? Na, na, pasirausk atmintyje.

- Žmogus turėjo akis.

- O švenčiausioji Marija!.. - išlemeno Grižas. - Ką gi, užteks.

Priėjęs prie operatorinės durų, Grižas paklausė:

- Kas mėgino patekti į operatorinę?

- Švenčiausios Marijos mėginimas įeiti į operatorinę buvo nesėkmingas." (15 p.)

Viskas prasideda nuo to, kad užsimaskavęs lankytojas kosminio laivo medikologo paprašo padaryti antrojo "Baikalo" piloto Andrejaus Tobolskio visapusišką medicininę apžiūrą. Tarptautinė kosminio saugumo ir teisėtvarkos valdyba (TKSTAV) nori žinoti visus šio žmogaus duomenis, kad galėtų juos palyginti su būsiančiais po misijos. Misija, į kurią ketinama siųsti Tobolskį, pavojinga ir neįprasta, nors jis anaiptol ne ekspertas ir ne "saugumietis", o tik labai talentingas pilotas. Iš esmės tam pasitarnavo jo fizinės savybės - neįtikėtinas panašumas į vieną numirėlį... Pastarasis prieš dvi dešimtis metų kartu su savo kolegomis desantininkais dalyvavo žvalgybinėje operacijoje Urano palydove Oberone ir žuvo (bent jau teoriškai). Tuomet desantas ieškojo dingusio laivo "Leopardo", o rado tiktai gurmą. Gurmas - vėliau sugalvotas piloto Mefo Agano, vieno iš išlikusiųjų, terminas, turintis apibūdinti tai, ką apibūdinti žmogiška kalba beveik neįmanoma: tam reikėtų jį suprasti. O kaip suprasti priežastį, dėl kurios tuščiame palydove šaudoma žaliai švytinčiomis salvėmis į virš kraterio pakibusį drakarą*? Dėl ko milžiniškas ledorito* masyvas staiga dingsta nežinia kur, tarsi prarytas gelmių? Kodėl išlikusieji gyvi, kurie turėjo nelaimės patekti į šio pragaro epicentrą, įgyja nežmogiškų savybių - jausti savo kūno procesus, magnetines audras, girdėti ir užuosti ultragarsą, nepaprastai ilgai nemiegoti ar nekvėpuoti... Čia tik žiedeliai: egzotus kamuoja "mirtina tyla", kurios metu ne tik apkursti, bet tavo atminty išvis nelieka jokio garso prisiminimo, jiems peršalus iš porų sunkiasi kažkoks gyvsidabriškas skystis, o dar po skausmingų psichiškai ir fiziškai priepuolių ima ir atsiranda Gyvas Gyvutėlis: žvalgyboj žuvęs draugas per vargus atsiklijuoja nuo tavęs, sėdi, apsirėdęs blizgančiais drabužiais, žiūri ir tyli.

Suprantama, sužinojus bent nuotrupas viso to, TKSTA valdyba negali sėdėti rankų sudėjus. Juk egzotai lyg ir nebe žmonės ir gali kelti pavojų, - tuo labiau, kad savo išskirtinumą stropiai slepia, prieš patikrinimus laikinai atsikratydami svetimo krūvio. Vienas jų, Mefas Aganas, gyvenantis nurašymui paskirtame laive "Anardoje" Saturno apylinkėse, atrodo pats egzotiškiausias iš visos kompanijos, - juk jis įsikūrė Tolimajame Užžemyje, kurio kiti katastrofos dalyviai dabar baidosi kaip velnias kryžiaus. Kas, jei jis ten kontaktuoja su kokia priešiška civilizacija, kad ir kaip absurdiškai tai skambėtų, ir rezga kėslus prieš Žemę?.. Štai tokioje situacijoje Andrejus Tobolskis išsiunčiamas pas įtariamą užkietėjusį egzotą ir perspėjamas niekuo nesistebėti.

Tobolskiui nepatinka ši užduotis. Jis pilotas, Agano draugas, o ne šnipas. Be to, nuotaika ir taip sugedusi, nes kažkas negerai jo šeimoje: mylima žmona nepanoro susitikti, nors abiejų atostogų grafikas Mėnulyje sutapo. Ne taip dažnai pasitaiko įterptų į fantastinius romanus lyrinių nukrypimų, kurie neatrodo atsieti ir skubotai saldūs. O štai čia neatrodo. Net ir šiuose skyriuose yra mėgstamų epizodų. Šviesos plastikos meistrų "dailininkų imedžentistų" sukurtos juodosios panteros, vaikštinėjančios Uralo miesto parke: "Zara, Bara, brinkšt brakšt!". Tropikų nakties iliuzija. Jonvabaliai ir ugnies paukštė. Bet "kam tie manevrai?! Jiems reikalingi tik šedevrai!" (108 p.) Na taip, žmonių sukurtos imitacijos anaiptol ne tokios įstabios, kaip kitažvaigždės sąmonės. Vėliau Andrejui norom nenorom teks pasigėrėti pastarosios absurdiškai dublikuojamais objektais...

Viena iš priežasčių, verčiančių daryti tik labai apytikslias prielaidas dėl egzotizmo ir jo šaltinio, yra ta, jog žmonės nesupranta gurmo tikslo. Kas tie mėnulių graužikai, kiek jie apgalvoja savo atakas? Ar išvis apgalvoja? Mefas Aganas prisimena nesėkmingąją žvalgybą Oberone iki smulkmenų, bet tai nedaug paaiškina...

Ledo plynėje, išpuoštoje sušalusiais ampalais*, nesimatė jokių dingusio "Leopardo" pėdsakų. Didžiulis laivas, žadėjęs leistis šiame palydove, tarsi išgaravo. Vėl skaitau nuo vieno iki kito mėgstamo epizodo; ir keistas dalykas, jie nei aforizmai, nei epigramoms tinkami, - tačiau kartu su autorium imi ir ištari "Tu nuostabus pilotas, Mefai, - pakartojo Bakulinas. - Bet tu ne desantininkas." (187 p.)

"- O jūsų "Vitiaziai" ir "Šizeku" [skafandrai] - tai tikrai aukštos klasės. Raumenų stiprintuvai, automatika, logika, spyruokliniai stabdytuvai... Komfortas, higiena. Jaučiuosi karžygys tigro kailiu. <...>

- Su tigro kailiu, nors ir keista, patogiausiai jaučiasi tigrai, - pasakė Mstislavas. Paplojo pilotui per dešinįjį petį, dūrė pirštinėtu pirštu į šalį: - Luitą, panašų į lamantiną, matai?

- Man rodyk ką nors paprastesnio, - paprieštaravo jis. - Aš niekada nesu matęs lamantino." (188 p.)

"- Žinoma, Krateris įdomus visais atžvilgiais, bet juk "Leopardas" tenai netūpė. O gal tu Elinhauzerį laikai idiotu?

- Aš laikau jį genijumi. Taip genialiai dingti..." ( 190 p.)

O štai dabar, atrodo, gresia antra gurmo serija. Tarsi specialiai Tobolskio atvykimui į "Anardą" kosmosas Japete parengė siurprizą: palydove atsirado 25 kilometrų skersmens nejudraus rūko paplotis, panašus į apvarvėjusį pudingą. Agano įsitikinimas, kad tai - priešgurmis, neatbaidė Andrejaus nuo išvykos į palydovą pasenusiu "Kazarangu"; šiaip ar taip, nežinia, ar jam dar teks pilotuoti kokį nors kitą laivą: kas jį patikės naujai iškeptam egzotui... Prasideda kelionė į objekto gelmes. Neįprasti pojūčiai - išvertimas, superklyksmas; rūko membranos, karnizai ir sienos; materiali šmėkla su skafandru, veidrodinis upelis, pagaminantis daugybę jos dublikatų. Balsai, mėtantys tau tavo prisiminimų nuotrupas. Ir milžiniškas skafandras objekto centre, šalia kurio kiaurai matyti kažkokios nepaprastai tolimos žvaigždės erdvės dalis su keistaisiais eijūsais, panašiais į veidrodine tąsia mase suklijuotas sumuštinio puseles. Beje, o žvalgui oro atsargų beveik nebeliko...

Netyčia išėjo, kad perbėgau per beveik visą siužetą, bet tikiuosi, tai nesugadins malonumo kam nors skaityti šią knygą pirmą kartą. Joje daugybė detalių, personažų, įvykių ir jų slaptų atspindžių, kurių net nebandžiau suminėti. Beje, vienas dalykas skaitant romaną krito į akis ne iš karto: Adrejui Tobolskiui eina kaip tik trisdešimt ketvirti metai, o geografinis Japeto Dėmės centras sutampa su krateriuku, kurio numeris 666. Kelionė į pragarą irgi minima ne kartą... Ir nors nei velnių, nei hipotetinių veidrodžiagalvių nesutinkama, bet aliuzija, gal kiek juokinga, vis dėlto drąsi. Ir išvykimas už Saulės sistemos ribų primena savos tautos vedimą į naują, nepažįstamą, bet viliojantį pasaulį. Ereliai musių negaudo!

Duosiu ir aš paaiškinimus:

* pasirodo, yra ir trečioji romano dalis, tęsinys - "Stebuklinga Amparos garbana" ("Volšebnyj lokon Ampary") apie egzotų palikuonių keliones kosmose, išleista 1991 m. ("Mėnulio vaivorykštė" išleista 1978-1983 m.);

* drakaras - bendras visokių tipų kosminių desantinių katerių pavadinimas;

* ledoritas - viršutinis ledorado* sluoksnis, sudarytas iš puraus, akyto ledo, kai kur gana tamsaus dėl silikatinių intarpų, meteoritų dulkių etc.;

* ledoradas - planetų milžinų Jupiterio, Saturno, Urano, Neptūno apledėjusių palydovų paviršius;

* ampalai - iš grunto išstumtas ir sušalęs įvairiausiomis formomis skystis.

Tik šedevrai

Rimtas įspėjimas: jeigu Tau, mielasis apžvalgos skaitytojau, nėra 18 metų, o gal net 20, o gal net 24, nerekomenduoju šios knygos. Ne dėl to, kad norėčiau slėpti nuo Tavęs tiesą apie nuogų žmonių elgesį, o dėl to, kad vargu ar ji tinkama kaip tokio elgesio vadovėlis. Ar skaityti apžvalgą - spręsk pats, nes ir čia, draugų amerikiečių kriterijais pasiremiant, bus "sex, nudity, profanity, violence, mature themes". Taigi - knyga neabejotinai suaugusiems.

Gerai, pamėginkime nuosekliai. Apie autorių - lietuviškai dar neskaitytas, kaip įprasta - kultinis, populiarumu už Prancūzijos ribų prilygstantis A. Kamiu. Matyt, ir tuo, kad net nuo nugarėlės jo herojus ištaria: "Negalėsiu pasakyti nieko viltinga". Žiauru, kai iš skaitytojų iš anksto atimama viltis.

Apie knygą (1)

O, čia ir prasideda " pravalas ", nes įvertinti labai sunku. Jeigu trumpai: 1 dalis - vos paskaitoma. 2 dalis - praryjama. 3 dalis - dėsninga, bet dirbtinė. Kodėl?

1 dalies pagrindinis žodis - " smaukymas ". Tiesa, smaukoma pakankamai išradingai, pavyzdžiui: " Pagaliau pasitenkinęs atsidusau ir supyliau spermą į atverstą knygą. Ji sulips; na ir tegul, vis tiek antrą kartą to paties epizodo nebeskaitysiu " (80 p.) (Beje, tai buvo J. Grishamo "Firma" - apžv. aut. past). Tokio šlykštaus, viskuo nepatenkinto ir taip dažnai smaukančio pagrindinio veikėjo literatūroje dar nebuvo tekę sutikti. Gėda tau, Mišeli Reno.

2 dalis - neįtikėtina metamorfozė. Gaivalingas himnas meilei ir seksui. Ir vieno, ir kito - panašios proporcijos. Didelė gyvenimo šventė kritikuojamame šiuolaikinės Vakarų visuomenės, civilizacijų konflikto kontekste; kiek banalios įžvalgos ir detalūs verslo planai: " - Šis tavo bruožas mane ir stebina - tu moki teikti malonumą. Dovanoti savo kūną, nesavanaudiškai teikti džiaugsmą kitam retas geba. Žmonės nebemoka to daryti. <...> Gėdijasi savo kūno, nes, jų akimis, jis neatitinka pornografijos išpopuliarintų standartų, todėl nebejaučia stiprios kito kūno traukos " (p. 214) vs. " - Vargšė Kubos liaudis, - po ilgos pauzės tarė jis. - Žmonės neturi kuo prekiauti, tik savo kūnais. (p. 209)" Mišelis Reno tampa panašus į sveiką žmogų.

3 dalis - autorius prisimena, kad jis negali pasakyti nieko viltingo. Kad gyvenimas ir autorius savo veikėjams yra žiauresnis už teroro darkomą tikrovę. Dėl visko kalta, žinoma, Vakarų krizė: " Vakarams aš nejaučiu neapykantos, tik panieką. Aš žinau viena: tokie, kokie esame, mes dvokiame, nes mes persisunkę egoizmo, mazochizmo ir mirties dvoko. Mes sukūrėme sistemą, kurioje nebeįmanoma gyventi; ir dar blogiau - mes norime paskleisti ją visame pasaulyje ". (p. 307) Mišelis Reno garsiai ir tiesiai pasako tai, ką ankstesniuose puslapiuose "vyniojo į vatą".

Apie knygą (2)

Vakarų visuomenės nuosmukį aptarinėjo ne vienas autorius, berods, jau nuo XIX a. vidurio. Šiuo metu irgi daug rašoma - tiesa, daugiau politologiškai, pagrindines strėles kreipiant į JAV kaip Vakarų pasaulio karinį avanpostą (pvz., N. Chomsky, A. Juozaitis ;-)). Ši knyga į tariamą ar tikrą nuosmukį pažvelgia, kaip tikriausiai jau supratote, "seksualiai". Juk pagrindinė ir geriausiai matoma tema - tai sekso turizmas, jo priežastys ir visuomenės veidmainybė. Tik ar visa tai - begalinis šių laikų visuomenės individų niekingumo, tuštumo ir vienišumo demonstravimas - kažkas naujo? Taip, meilė nuvertinta. O kada ji buvo iš tiesų vertinama? Ar vadovausimės egzaltuota riterių romanų ar romantizmo literatūra? Taip, vartotojiškos, verslo, kapitalistinės visuomenės žmonės normaliam, sveikam seksui nebeturi laiko, net noro arba seksą jie paverčia sportu, iškrypimais - bet tai eksploatuoja net Holivudo "B" klasės filmiūkščiai, pvz., kažkada Lietuvos ekranuose suktas "Zandalee" (vienas pirmųjų N. Cage vaidmenų). Tačiau p. M. Houellebecq'as negyveno Sovietų Sąjungoje, kur seksas iš viso neegzistavo, o "Kamasutra" eidavo "samizdatu" - ką gi jis kalbėtų apie tokią visuomenę? Na, ir, pagaliau, gyvenimas yra mėšlas, išskyrus kūniškus malonumus. Su šia genialia mintimi visiškai nesinori ginčytis, tiesiog norėtųsi kiekvienam palikti teisę pasirinkti tą prizmę, per kurią jis nori žiūrėti į pasaulį ir gyvenimo duotybę.

Nors man ir pačiam keista, bet knyga patiko. Ji - tikrai kraštutinė, tačiau išlaiko vieną ypatingai svarbią vertybę - gebėjimą išjudinti skaitytoją. "Platformos" negali išvadinti niekalu, tuštybe, skaityti ramiai; norisi ginčytis su autoriumi, norisi piktai klausti - kokios turi būti pagirios, kad sukurtum tokį veikėją arba tyliai atsidūsti - "gražu, žavu, talentinga - kad mane kur griausmas!"

Daug gražaus sekso. Ir neblogų minčių.

Kai viskas klojasi gerai ir be permainų, kai mintinai žinai kiekvieną namų kampelį, kiekvieną namiškių užsiėmimą tam tikru paros metu, kai pats jautiesi besielgiantis "kaip visada", ir žinai, kad aplinkiniai žino, kad tu žinai… Ir tau net neleidžia užgesinti mažulyčio miško gaisro, kuris vis dėlto buvo įsižiebęs, o tiesiog praeidami šliūkšteli ant jo vandens… Nieko nereikia saugoti ir nuo nieko gintis, net nuo Moros! Toki atveju pats laikas susikurti naują gyvenimą, pilną paslapties ir pavojaus, įsirengti naujus namus, prisijaukinti nepažįstamą vietovę, ir gal net suprasti stichiją. Muminuko tėtis, mama, pats Muminukas ir Mažoji Miu iš jaukaus Muminukų Slėnio išvyksta į tolimą salą, kur stovi švyturys. Išvyksta savo laivu "Nuotykiu" temstant, nes dieną tik iškylaujama, o keliaujama - naktį. Jie dar nežino, kad gerkai atsilikusi ant nuosavos ledo salelės paskui juos seka Mora, svajojanti apie žiburį, kurį anksčiau ar vėliau muminukai turės įžiebti. Šioje istorijoje Mora tampa vienu iš svarbių personažų, ji nebėra vien bežadis šalčio įsikūnijimas. Šioje istorijoje nedaug veikėjų, ir visi jie keičiasi, gal išskyrus pasiutėlę Mažąją Miu.

Kiekvienas veikėjas akistatą su atšiauria sala išgyvena pats vienas. Tėtis baisiai nervinasi, jog negali suprasti jūros dėsnių, negali įžiebti švyturio lempos, kad reikia rūpintis išdaužtu langu, per kurį lyja, kai norisi mąstyti apie Didingąsias Sąsajas. Jis jaučiasi atsakingas už viską, ypač už tai, už ką negali atsakyti - pvz., už jūros išdaigas. Bet kad jo sūnus bręsta, nė nepastebi, tebelaiko jį mažiumi. Tuo tarpu Muminukas savarankiškai bando prisijaukinti salą, susivokti savyje. Tiesą sakant, kvailai skamba tie įvykių vertimai, nes Tuvė Janson nieko tokiu atviru tekstu nesako ir tikrai nerašo psichologinės studijos. Bet kitaip beleika perrašinėti knygą: štai Muminukas svajoja, kaip susitiks su jūros arkliuku ir išgelbės jį; štai paslapčia eina į pakrantę su žibintu, nes ten laukia Mora; štai įveikęs savo baimę braunasi į žemučių berželių ir eglaičių sąžalyną ir randa jo viduryje mažą, nepaprastai jaukią aikštelę. Tik va bėda - ten apsigyvenusios skruzdėlės. Ką daryti? Kaip išvaryti tuos kandžius padarus, kurie neleidžia džiaugtis atrastu grožiu, - juk jos galėtų gyventi bet kur kitur, joms tai grožio nereikia! Mažoji Miu, aišku, pažada reikalą sutvarkyti ir… išnuodija jas visas. Ji apskritai nesicackina. Svarbiausiu dalyku laiko savarankiškumą, už tai gerbia ir išaušėlį žveją, kuris gyvena saloje. Tiesa, tai jai netrukdo pasiūlyti padovanoti jam gimimo dienos proga ryšulėlį dumblių, samanų kilimėlį ar net šlapią dėmę. Kartais tas vėjo perpučiamas padaras, atrodo, pamiršęs kalbą, net ir ją sunervina. O kaip jis erzina Muminuko tėtį: atkeliauji į salą, kur stovi nedegantis švyturys ir mažučiam namely gyvena murkšlinas žvejys - o tasai net nesiteikia paplepėti, net klausiamas apie tai, kurgi dingo švyturio sargas, nieko neatsako. " Kai tik įsivaizduoju vargšą švyturio sargą, kuris pasakoja ir pasakoja apie save, o šitas - šitas v ė ž i a g y v i s - jo net nesiklauso! ", piktinasi Tėtis. Tiesą sakant, su tokiu menku apatišku tipeliu nė pyktis neįdomu. Kitas reikalas - jūra.

Muminuko mama su jūra nesipyksta, bet jai ji nepatinka. Vanduo nuplauna daržą, už langų nuolat šniokščia bangos, aplink viskas milžiniška, nejauku… Mama ima rinkti malkas, kiekvieną išmestą pagalėlį. Paskui pjauti jas, susikalusi ožį. Palisandras ir raudonmedis. Ąžuolas ir pinija. Visi savaip kvepia ir skirtingi liečiant. Bet nors apsikrausi malkomis, kad tik ausys kyšotų, nuo tikrovės nepasislėpsi. Ir Mama pradeda piešti ant švyturio kambario sienų savo paliktus namus. Sodą, verandą, židinį ir obelis. Šioje saloje juk nėra nė vieno vaismedžio, - nebent kada nors sudygs išmesto į krantą obuolio sėklytės. Ir jei labai norėsis grįžti į Muminukų slėnį, kur saulė įšildo gruoblėtus medžių kamienus, kur viskas sava ir pažįstama - galima žengti žingsnį ir atsidursi paveiksle.

Bet ir sala gali pamažu tapti namais, o su jūra įmanoma susitaikyti, kaip su nepaklusniu ir įnoringu padaru. Ir galbūt ne taip svarbu, plaukia pro šalį laivai ar ne, jei švyturys dega.

Įžiebkit žiburius

"Karas - tai didingas valstybės reikalas, tai gyvybės ir mirties dirva, tai gyvenimo ir pražūties kelias. Tai reikia suprasti" - patetiškai pradėjo savo traktatą 4 amžiuje prie Kristų vienas garsiausių visų laikų strategų Sun Tzu. Liūdna, bet net ir didžiausi pacifistai, "taikos optimistai" turi pripažinti, kad karas su žmonija yra tiek suaugęs, kad žmonijos istorija yra neįmanoma be karų istorijos.

Pirmasis Pasaulinis karas buvo viena iš didžiausių nelaimių, kuria prasidėjo XX amžius ir nekeista, kad ligi šiol istorikai nesutaria - ar šis karas buvo dėsninga pasaulio raidos išdava, ar serijos sutapimų išprovokuotos iki tol neregėto masto skerdynės. Tik pagalvokite - nugalėjus ambicingąjį Napoleoną, iki pat 1914 m. Europos kontinente rimtesnių karų kaip ir nebuvo. Taip, tautos ir valstybės vis dar apsitalžydavo vienokiame ar kitokiame konflikte (pvz., Vokietijos suvienijimo karai), bet karo, kuris iš esmės sukrėstų Europą, jau nekalbant apie visą pasaulį, nebuvo.

Ironiška, bet Pirmasis Pasaulinis karas buvo kovojamas su šūkiu "Karas, kuris baigs visus karus!" Dvi valstybių sąjungos - Antantė (D. Britanija, Prancūzija, Rusija, vėliau - Italija) ir Trilypė Sąjunga (Vokietija, Austro - Vengrija, Turkija) - tikėjosi, kad karas baigsis per mėnesį. Na, blogiausiu atveju iki 1914 m. šv. Kalėdų. Vėliau - iki 1915 m. pavasario. Vasaros. Rudens. Šv. Kalėdų. 1916 m... Šv. Kalėdų... O karas vis tęsėsi, ofenzyvos sekė ofenzyvas, bet milžiniškos armijos likdavo stovėti savo apkasuose pasijudinusios vos keletą kilometrų į priekį. Apkasai driekėsi 3000 km per visą senutę Europą. Tarp apkasų - garsioji "Niekieno žemė" išrausta artilerijos sviedinių, nusėta įvairių vasaros - žiemos - rudens kampanijų lavonais. Išsidriekė nauji karo veiksmų teatrai, apimantys net Afriką, Aziją, vandenynus. Žudymui pirmą kartą panaudotos dujos, aviacija, tankai.

Į kovą buvo mestos tokios žmonių masės, kad imamų belaisvių kiekiai šiurpino jų ėmikus. Į nepaprastas aukštumas užkilo patriotizmo propaganda - pažvelkite į D. Britanijos tų laikų plakatą - "Tėveli, o ką tu veikei karo metu?". Būtent tuo metu Hitleris, dar būdamas paprastu Šiklgruberiu, džiaugėsi, kad mobilizacija šluoja Europą. Ir iššlavė. Iššlavė taip, kad kai kurios valstybės neteko apie 75 proc. savo elito. Iš apkasų sugrįžę tapo garsiąja "prarastąja karta", mums padovanojusia Remarką, Hemingvėjų. Žlugo ištisos imperijos - taip radosi sąlygos vienur įsisiautėti bolševikams, o kitur - sukurti nepriklausomas valstybes. Pirmojo Pasaulinio karo įtaka buvo neįtikėtina, o jis, deja, tetapo tik preliudija į Antrąjį. Ne, žmonija niekad nesimokė iš savo klaidų. O galbūt jai ir nelemta mokytis.

Esu dar iš tos kartos, kuriai žodžiai "karas" pirmiausia asocijuodavosi su žodžiu "fašistai". Per įkyriąsias "SSRS istorijos" ar net per "Pasaulio istorijas" pamokas Pirmasis Pasaulinis karas tebūdavo nagrinėjamas kaip prielaida Spalio revoliucijai. Todėl ši knyga pagaliau man buvo tas kąsnis, kuris kiek rimčiau apmalšino žinių alkį apie vieną didžiausių konfliktų žmonijos istorijoje.

Atmetus grynai profesinius šios literatūros skaitymo poreikius, tenka pripažinti parašiusio knygą žmogaus talentą sudominti skaitytoją, nors didžiuma pateikiamos medžiagos - faktologija: generolas Žofras darė taip, o Heigas - štai taip. Šią ofenzyvą sąjungininkai planavo taip, ir vėl nieko neišėjo. Vokiečių laivynas prie Pietų Afrikos patykojo ir sudorojo per daug drąsaus britų admirolo eskadrą - ir ko jis lindo turėdamas akivaizdžiai silpnesnes pajėgas? O štai prie Galipolio britai išsodino australų ekspedicinį korpusą ten, kur kareiviams vandens šiek tiek virš galvos. Kadangi kareiviai buvo su pilna ginkluote, daugelis tiesiog nuskendo nepasiekę kranto...

Tačiau tai nėra knyga, kuri akcentuotų karo žiaurumus, generolų idiotizmą (o jo netrūko). Tai nėra mokslinė monografija, su gausybe nuorodų, nuomonių ir detaliu klausimų išdiskutavimu. Tai tiesiog Pirmojo Pasaulinio karo kronika - dalykiška, ne per daug smulkmeniška, bet labai įdomi. Daug sužinosite ne tik apie Somos, Ipro, Verdeno, Galipolio mūšius, bet ir apie karo veiksmams vadovavusius politikus ir generolus, diplomatines pastangas baigti konfliktą, užnugario vargus, klaikią statistiką ir jos priežastis. Natūralu, kad autorius daugiausia rašo apie Didžiosios Britanijos vaidmenį, tačiau ir kiti karo dalyviai, netgi Rusija, nestokoja dėmesio. Beje, J. Terrainas abejoja labai populiaria teze, kad būtent JAV įsikišimas nulėmė karo baigtį, tačiau į polemiką nesileidžia. Tiesiog išdėsto savo požiūrį, kuris, reikia pripažinti, įtikinantis.

Žodžiu, jeigu domitės istorija, bet nesate jos profesionalas, knyga turėtų tikti.

Katastrofos kronika

Luito planetoje dar visai neseniai atsirado paslaptinga Pilkoji siena. Legendose sakoma, kad ją pasiekus, galima įsigyti stebuklingų ginklų ir neregėtų turtų. Tačiau niekas nežino, kas nutinka tiems, kuriuos Siena įsileidžia - dar niekas iš už jos atgal nesugrįžo. Nepaisant to, link Sienos plūste plūsta Dželos ir Delizijos - dviejų besivaržančių Luito miestų - žmonės.

Dželiečius ir deliziečius skiria ne tik mirtina neapykanta. Džela - karių miestas, kiek panašus į senovės Spartą. Labiausiai čia gerbiami broliai-legionieriai ir seserys-legionierės, kitiems visuomenės sluoksniams jaučiantys lengvą panieką. Delizija - prekeivių ir amatininkų miestas, kuriame labiau vertinama ne garbė, o apsukrumas. Ne veltui dželiečiai turi patarlę: "Džela - ištikimybei, Delizija - išdavystei". Deliziečiams sunku suprasti, kodėl Dželos seserys-legionierės tai aršiai saugo nekaltybę ir myli tik savo drauges, o dželiečiams Delizijos moterys, laisvai besirenkančios partnerius, tolygios prostitutėms.

Tačiau Er-Frou mieste, už Pilkosios Sienos, kur šeimininkauja ateiviai iš žvaigždžių - triakiai hedai, dželiečiai ir deliziečiai turi gyventi greta. Čia susitinka iš gimtosios Delizijos ištremta stiklapūtė Eirisė, žinių trokštantis Dželos žynys-legionierius Daharas, pasiryžęs bet kokioms aukoms, kad tik galėtų likti arčiau hedų mokslo, vien ginklais ir karyba besidominti Dželos sesuo-legionierė Džehana, jaunutė prostitutė SuSu... Hedai moko žmones, supažindina su naujomis ginklų rūšimis, ir nuolat stebi, tikėdamiesi rasti atsakymą į Esminį Paradoksą - kaip žmonės, kariaudami tarpusavyje, smurtaudami savosios rūšies viduje, sugebėjo pasiekti žvaigždes?

Siužeto varomoji jėga - 1) žmogaus susidūrimas su nežinomybe, nepažįstamais objektais, būtybėmis, papročiais ir t. t., tačiau, skirtingai nuo beprasmių, tarkime, A. Budrio "Šelmio mėnulio" herojų pastangų, Er-Frou miesto paslaptys pasiduoda pažinimui;

2) mirtinas konfliktas tarp dviejų "į vieną katilą" sumestų deliziečių ir dželiečių, kurio metu, stebindami hedus, kai kurie žmonės pradeda elgtis visai ne taip, kaip jiems derėtų.

"Svetima šviesa" tikrai verta Pasaulinės fantastikos aukso fondo bibliotekos. Parašyta lengvai ir įdomiai, žavi saviti ir stiprūs charakteriai, puikus stilius. Dėl to reikėtų atiduoti pagarbą ir vertėjai.

Ištikimybei ir išdavystei

Pagrindinė lietuvių kultūros, kai jai leidžiama vystytis savaime, problema - nuolatinis vėlavimas. To priežastis - Lietuva buvo ir, deja, kol kas yra Europos kultūrinio gyvenimo periferija.

Tačiau šiuo atveju galima pamatyti ir teigiamų aspektų - šis atsilikimas nuolat trumpėja: jeigu rašto vėlavimas skaičiuojamas šimtmečiais, gotikos - pora šimtų metų, džiazo - dešimtmečiais, tai dabar vėlavimui suskaičiuoti užtenka vienos, blogiausiu atveju - abiejų rankų pirštų.

Tiesa, yra dar viena blogybė, susijusi su tuo atsilikimu: dažniausiai pirmiau ateina, išmokstama prastesnių, menkaverčių dalykų, ir tik po to - reikalingų. Nes taip paprasčiau: mažiau reikia pastangų, proto, talento ir pan.

Visa tai taikoma ir lietuvių literatūrai: lietuviški meilės romanai pasirodė anksčiau negu kokybiškas euroromanas (pavyzdžiui, G. Beresnevičius tokiu laiko M. Ivaškevičiaus "Žali"). Ką gi, po lietuviškų E. Malūko trilerių, "Alma littera" serijos "Lietuvių meilės romanas" sulaukėme ir lietuviško bulvarinio skaitalo - plačiąja ir, deja, menkinamąja prasme - Nėriaus Pečiūros romano "Vilniaus kiberpoema".

Nors šios knygos pristatyme pilna užuominų apie tai, kad autorius parodė kai kuriuos Lietuvos TV "žvaigždučių" gyvenimo užkulisius, tačiau iš tiesų tai tiesiog romanas, o ne "visa tiesa apie". Reikia pripažinti, nuorodų į tikrus asmenis ar įvykius pačioje knygoje pilna: vienais atvejais tos nuorodos subtilesnės (Roberto Bagdono prototipu reikėtų laikyti Algį Ramanauską-Greitai), dažniausiai - beveik tiesioginės (popscenos veikėjai "Vakarinės personos", "Exiem", roko grupė "FUTBOLA$" (skaityk - "Sportas"), Rimas Šapranauskas), o retkarčiais - ir visiškas baksnojimas pirštu (Kristijonas Karinauskas). Beje, tokia maišalynė labai gadina visą kūrinį, nes nebegalima atskirti, kur autoriaus kūryba, o kur - pikantiškų (bent jau to dažniausiai siekia geltonoji literatūra) faktų ir faktelių atskleidimas. Taip paliekama erdvė purvo sklaidymui: N. Pečiūra visada išsisuks, sakydamas, kad romano veikėjas yra išgalvotas, neturintis nieko bendra su konkrečiu asmeniu.

Karikatūros, parodijos, šaržai nėra šių laikų literatūros atradimas (kad ir M. De Cervantes'o Saavedra "Išmoningasis bajoras Don Kichotas Lamančietis", kuriame pilna nuorodų į konkrečius to meto riterių romanų autorius, pavadinimus ar veikėjus), tačiau tokio žanro užsienio rašytojų kūriniuose, kurie "stovi pardavimo top'uose" ir kuriuos teko skaityti lietuvių kalba (į galvą lenda F. Beigbeder'io romanas "14.99 €"), be tiesioginių ar paslėptų užuominų galima rasti ir šiokių tokių minčių, idėjų ar bent noro ne tik pasakyti, kad "tas suknistas ačkarikas laidų prodiuseris, nuplikęs nuo sifilio, nieko nemoka ir gyvena iš kitų kraujo". Tame pačiame F. Beigbeder'io romane siekiama parodyti "piarščykų" požiūrį į reklamos vartotojus, o N. Pečiūros "poemoje" nėra nieko, išskyrus narcizišką mėgavimąsi "kiek aš daug žinau apie TV žvaigždes ir tuoj viską išdėsiu". Žodžiu, nieko, kas galėtų būti vertinga. Sutrumpintas knygos turinys būtų toks: Gabrielius, visų vadinamas Angelu, dirba vienoje iš Lietuvos TV, t. y. keikia darbdavį ir bendradarbius, o savaitgaliais (nors nebūtinai) varinėja po barus. Kartais koncertuoja su savo grupe, o po to varinėja po barus. Kabina mergas su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis: jei kimba, tai po 2-3 (pagyrūnas!), todėl reikia nuolat suktis, kad viena kitos neiššifruotų. Po to vėl po barus, per mergas ir, kartais, į darbą. Pagrindinių veikėjų likimai aprašomi paskutiniuose trijuose puslapiuose (2-3 sakiniai kiekvienam). Viskas.

Romane patiko dvi vietos: pradžia, kai trumpai papasakojama apie Angelo gyvenimą 1988-2002 m. (aiškios užuominos į paties N. Pečiūros - Atsuktuvo ir "popsos" laidų vedėjo - istoriją) - žodžiu, pirmieji 18 puslapių, ir pankiška meilės romanų parodija kažkur vidury knygos (tiesa, gali būti, kad N. Pečiūra tą vietą rašė visiškai rimtai - tiesiog iš visiško nykumo man prasidėjo kvailo juoko priepuolis; bet kokiu atveju abejoju, ar iki ten priskaitysite). Visa kita yra šlamštas: kaip atsiminimams - per daug užuominų, kaip romanui - per mažai literatūros.

Žodžiu, sulaukėme ir Lietuvoje tokios literatūros. Tik ar jos labai reikia?

P.S. Tiesa, dar patiko paskutinė pastraipa: "Tačiau niekam nerūpi šios istorijos herojų likimai. Vilniaus Senamiestyje ir dabar niekada netrūksta žmonių, kurių gyvenimas - tai kiberpoema, o šeštadieniais jiems saulė leidžiasi lėčiau..." (293 p.) Apie tokius vilniečius, kurių gyvenimas poema (tebūnie ir ne kiber), yra parašyta puikių knygų (skaitykite R. Gavelį) ir, tikiuosi, kad dar bus. Gaila, kad N. Pečiūros romano "Vilniaus kiberpoema" negalima priskirti net prie geresnių, todėl jos veikėjų likimu galite per daug ir nesirūpinti.

Bulvarinis - menkavertis, dažnai sensacingo pobūdžio, skiriamas neišlavinto skonio skaitytojams, žiūrovams
(Tarptautinių žodžių žodynas)