Jei būčiau turėjus po ranka dar kokį nors skaitalą, beveik garantuoju, jog būčiau leidus sau išsigąsti klaikaus "Dvylikos" viršelio. Panašų principą įžūliai pasiūlysiu ir dar neskaičiusiems šios knygos: jei paimsite ją vietoj "nieko", tai gailėtis nebus dėl ko. Jei tikėsitės "kažko tokio", vargu bau viltys pasiteisins. Labai knieti įsivelti į diskusiją su anotacijoje pateiktais teiginiais, bet naudos iš to turbūt nebūtų daug. Koks gi sveiko proto skaitytojas patikės, jog knygos autorius, septyniolikmetis amerikietis, iš tiesų yra naujasis Hemingvėjus, ar kad šis romanas "sudrebino viso pasaulio literatūrinį gyvenimą". Nepastebėjot, ne? Aš irgi. Na, gal apgauti galėtų minimi Kamiu ir Eminemas kaip "Manheteno visuomenės grietinėlės nihilizmo šaltiniai". Tikitės ko nors rimto? Nesitikėkit, jiems knygoje skirta po kokią pastraipą. Jei kiaulė nemąsto apie gyvenimo vertybes, ji nihiliste nuo to netampa. Panašiai ir su veikėjais. Nusispjaut jiems į tą nihilizmą.

Naudojantis geru rusišku posakiu, visos tos mergelės ir berneliai ten tiesiog "s žiru biesitsia" * . Ir net ne vitališkai, romantiškai, vardan laisvės ir protesto. Nežinia dėl ko. Amžiaus krizė? Kartų konfliktas? Niekai. Galima būtų teigti, kad tie turtingų tėvų vaikai bando užpildyti vidinį vakuumą alkoholiu, seksu, narkotikais, triukšmingais vakarėliais, bet viena, tas bandymas toks jau banalus, absoliučiai nedesperatiškas, antra, dauguma jų greta to gyvena įprastą gyvenimą. Geros privačios mokyklos mokinės puikiai mokosi, eina čiuožinėti, plepa apie madas ir riečia nosį. O kai sugalvoja pasilinksminti iš peties, užsisako naujo narkotiko - "Dvylikos", įtraukia pažįstamus, neužtekus pinigų pasiūlo narkotikų platintojui save. Ir jokio konflikto. Tam tikru metu autorius išjungia personažų mąstymą: gal didesnio "nihilizmo" efekto siekdamas, gal teisingai perteikdamas bendraamžių mentalitetą, o gal tai tik nesugebėjimas rašyti, džiaugsmingai pateiktas kaip "emocinio susilaikymo" aukštasis pilotažas? Moralizavimas neįtikina. "Dvylika" apsieina be jo ir irgi neįtikina. Jei veikėjai atrodo kaip kruopščiai detalizuoti humanoidai, kurių poelgių priežastys nyksta už pirmo (o kai kam - ir vienintelio) smegenų vingio, ir darosi nežinomos nei jiems patiems, nei skaitytojui, tai pastarajam giliai nusišvilpt, kaip kam baigsis. Pudingas, kurį Juodoji Karalienė pristatė Alisai, atrodo gyvesnis už jaunuolius, kuriuos plačiai aprašo N.Makdonelas. Kažkoks fenomenas: tiek veikėjų, ir nė vieno gyvo. Jei tuo ir turėjo būti perteikta įtampa, tai bent mano atžvilgiu - nepavyko. Nepaisant tragiško finalo, net antakio kilstelt nebuvo noro, jau nekalbant apie ašarėlę.

Tiesą sakant, bandymas atgaivinti vieną personažą beveik pavyko. Tai pagrindinis veikėjas, Baltasis Maikas. Jis - narkotikų platintojas. Apsišvietęs, neskurstantis jaunuolis, pats niekada nevartojęs, ne hipiuojantis romantikas ir ne žiaurus cinikas. Tiesiog platina - ir viskas. Galėtų ir neplatint, nieks neverčia. Bet kažkodėl platina. Ryškus mėginimas kažką išspaust iš šeimyninės situacijos: motina neseniai mirus (vėžys - originalu iki negalėjimo), tėvas kartais išgeria ir kalbasi pats su savim, bet tai jam netrukdo vadovauti restoranų tinklui. Maikas domisi ornitologija (skaito knygas), stebi vakarais kaimynų šeimą per žiūronus. Tai turbūt užuomina, kad jis ilgisi normalios šeimos. Na ir kas?

Maiko telefono numerį žino ir turtuolių vaikeliai, ir cigaretes parduotuvėje kniaukiantys juodukai. Reikia - paskambini. Paprašo kas - ir jam duodi paskambinti. Nereali pasitikėjimo atmosfera. Maikas nėra naivus įprasta to žodžio prasme, bet kai kuriais atvejais naivus kažkokia neįprasta prasme…Jis neatkalbinėja pirmą kartą besikreipusio paauglio, bet pasako, kad tikisi, jog tai paskutinis kartas. Sutrumpinus: "Aš, aišku, parduosiu, bet pats supranti, kad tai biaka". Kad ir kaip paradoksalu, konfliktas ir vėl neįvyksta. Nesinori patikėti, kad Niujorko aukštuomenės atžalos gyvena tik taip, kaip pavaizduota šioje knygoje. Bet kas jas žino? Gal kriminaliniuose serialuose vaizdas iškreiptas į gerąją pusę? Gal tai tikroviškas atspindys, ir pats laikas pakeisti supuvusio kapitalizmo terminą į kokį nors sudžiūvusį kapitalizmą. Nes tas gyvenimas net nesmirda. Jis sausas ir trupantis. Ar tai laikyti asketizmo išraiška ar neįgalumu - kiekvieno asmeninis reikalas.

* "balta duona šikną drasko"

Ant šios knygos "užšokau" kiūtodamas Vokietijoje ir kankinamas žiauraus NTNKS (nostalgija tėvynei ir NETURIU KO SKAITYTI) sindromo. Kaina tuo metu atrodė didoka (15 DEM), bet vis dėlto nusipirkau ir iki šiol nesigailiu.

Trumpas lyrinis įvadas nieko apie Metallica nežinantiems (o tokių iš viso būna?). JAV Kalifornijos valstijos, jei norit dar tiksliau - San Francisko - grupė, kurią subūrė trenktas danas ir dar labiau trenktas bei įsiutęs amerikonas, sukūrusi visiškai naują Heavy Metal stilių - Trash Metal, sumušusi visus metalinių grupių įrašų pardavimo rekordus, pirmoji Metal grupė, pasiekusi pirmąją top'ų vietą, žiauriai mylima ir žiauriai nekenčiama visame pasaulyje.

Apie ką aš? Ai, apie knygą. Puikus įvadas ir pirmasis skyrius, kuriame bandoma prisikasti iki Heavy Metal stiliaus šaknų, pateikiant net kažką panašaus į pervirškintą sociologinę analizę. Nesusilaikysiu nepacitavęs kelių sakinių: "Heavy Metal gimė tą dieną, kai muzikantas gitarą savo rankose ėmė naudoti kaip mirtį nešantį ginklą" ir mano mylimoji citata: "Tūkstančius šviesmečių nuo mūsų nutolęs Tasai, kuris sukūrė pradinį Visatos sprogimą, atsisuko pažiūrėti, kas čia taip triukšmauja. O, tai buvo Heavy Metal, kuris susidūrė su devintuoju dešimtmečiu". Visi skyriai pradedami citatomis - tai dainos stulpelis, tai sakinys iš kokios nors kultinės ar beveik kultinės knygos, tai interviu ištrauka. Parinkta puikiai ir labai atitinka skyriaus turinį. Pavyzdžiui, vieno pirmųjų skyrių pradžioje citata tokia: " Kadais buvau aš jaunas naivus daiktas, dabar aš - užaugęs niekdarys. Štai kai mirsiu, greičiausiai grįšiu aš Šermano tanku atgal ". Ir toliau pasakojama apie Metallica pradžią, kai medžiai dar buvo maži, o grupėje dar grojo Musteinas. Ir jie visi buvo labai alkani ir aršūs.

Knygoje aprašyti įvykiai nuo 1963 m. Kalėdų, t.y. trenktojo dano Larso Ulricho gimimo dienos, iki 1992-93 metų, kai po stulbinančio pasisekimo sulaukusio albumo "Metallica" (arba tiesiog "Juodojo" albumo, jei kas to dar nežinote) ir baisingai ilgų gastrolių, trukusių ilgiau nei dvejus (!) metus, grupė kiek pristabdė arkliukus ir truputėlį pasitraukė į šešėlį. Knyga parašyta tikrai gyvai, prikaišiojant visokių žargonybių ir juodojo humoro, kuris, beje, tikras, nesugalvotas. Apie tai, kaip kartą Larsas Ozio Ozborno paklausė, ar šis kada nors plaunąs galvą ir ką dėl šio klausimo Ozis Larsui padarė; kaip Džeisonui, kuris po Klifo žūties užėmė jo vietą, likę Metallica nariai dovanų atnešė unitazą, išrovę jį tiesiog viešbutyje, apie tai, ką Metallica galvoja apie fanus ir ką fanai galvoja apie Metallica. Knyga apie kilimą aukštyn, apie talentingus žmones, atradusius save, savo pašaukimą ir šeimą. Neatsitiktinai rašau šeimą , nes ši grupė ir yra šeima. Arba, kaip rašoma knygoje, Beorscipe. Aludraugė arba alušeimė. Keista šeima, kuri siunčia toliau visus įprastinius stereotipus apie šou biznio žvaigždes, šeima, kurioje šeimynykščiai pykstasi, kartais net riejasi, bet atėjus laikui (jų laikui, o ne tam, kurį numato kontrakto sąlygos) į pasaulį paleidžia dar vieną muzikos šedevrą, kurį rimti muzikos kritikai lygina su Vagnerio kūriniais. Šeima, kurianti tokią muziką, kuri daugybei žmonių tampa atrama, paguoda (išbandyta kuklios apžvalgininko personos gyvenime), išsigelbėjimu, o atskirais atvejais - netgi alfa ir omega (nebandykite kartoti to savo namuose!).

Labiausiai tai knyga apie žmones. Žmones, kuriuos be proto myli ir be proto keikia ir dabar, po Napster'io bylos ir poros bliuzinių albumų dešimtajame dešimtmetyje. Žmones, kuriančius iki šiol, nebijančius būti savimi, ir, jei reikia, gultis į kliniką gydytis nuo alkoholizmo. Todėl, kad jie negali nekurti, negali pabėgti nuo savo profesionalumo ir mūzos, varančios juos pirmyn. Ir tik pirmyn - "We will never stop, we will never quit, cause we are Metallica".

Inžinieriumi gali tu ir nebūti, bet apie Metallica žinoti privalai

"Iš tikrųjų, tarp išradingumo ir analitinių sugebėjimų yra žymiai didesnis skirtumas, negu tarp fantazijos ir vaizduotės, bet šis skirtumas savo pobūdžiu yra grynai analogiškas. Ir išties galima įsitikinti, kad išradingi žmonės visuomet yra fantastai, o žmonės tikrai didelės vaizduotės - analitikai." (119 p.)

Iškart apsidraudžiu - citatą pateikiau ne norėdama patvirtinti, esą fantastai negali turėti geros vaizduotės, o tam, kad remdamasi šiomis savybių poromis, apžvelgčiau "Auksinio vabalo" noveles. Tiesą sakant, apie Edgarą Alaną Po tiek prirašyta ir prikalbėta, kad norom nenorom reikia imtis kokio nors išradingo triuko, kad surastum ne tokį nuzulintą požiūrio kampą.

Ar E.A.Po yra išradingas?

Žinoma, išrasti literatūros žanrą - turbūt nekorektiškas žodžių junginys; tačiau šiaip ar taip šis rašytojas laikomas detektyvo žanro pradininku. Jo sukurtas ekscentriškas prancūzų jaunuolis Š. Ogiustas Diupenas - pirmas veikėjas, naudojęsis vėliau daugybės literatūros seklių perimtais metodais, dedukcija ir analize. Apsakymų elementai originalūs, nauji - "Auksinio vabalo" kriptograma, "šokančių žmogeliukų" pirmtakė, nusikaltėlis-orangutangas (beje, sunku suvokti, kodėl šis taikus gyvūnas buvo pasirinktas prototipu; gal autorius niekad jo nematė?). Tačiau rašytojas nėra išradėjo tipas "kad ir nežmoniškai, bile kitoniškai"; jis labiau stengiasi ne sugalvoti būseną, veiksmą, įspūdį, o jau esančius atskleisti, pagilinti. Išradingumą be analizės jis laiko nevertu didelių pagyrų dalyku. Žinoma, remdamiesi dabartinėm "lyrinio aš" ar autoriaus atskyrimo teorijomis galime manyti, jog pirmu asmeniu pateikiamos istorijos pasakotojas nėra E.A.Po dvynys, bet man skaitant norisi manyti būtent taip

Ar E.A.Po analitikas?

Savo detektyviniuose apsakymuose - taip. Ir jo analizė remiasi labai griežtais principais, atsitiktinumams čia nėra vietos. Geras analitikas gali numatyti bemaž kiekvieną priešininko ar draugo žingsnį, jei tik juos pažįsta. "Pavogtame laiške" prikišdamas gudriam, bet tiesmukam Paryžiaus policijos prefektui, kad šis vertina žmones atsižvelgdamas tik į įprastą patirtį, Diupenas pats gali lengvai patekti į tokius pačius spąstus, jei nusikaltėlis veiks stichiškai. Kita vertus, stichiškos žmogžudystės Morgo gatvėje byla rodo, kaip galimybių atmetimo būdu prieinama prie nepaprastos, bet teisingos išvados. Čia analizė labai susijusi su vaizduote: ji padeda patikėti tuo, kas keista, nestandartiška, ieškoti logikos tada, kai jos, atrodo, neįmanoma rasti.

Ar E.A.Po turėjo gerą vaizduotę?

Akivaizdžius dalykus įrodinėti sunkiausia. Galbūt būtent šios savybės įtaigiu realizavimu galima paaiškinti tam tikrą jo literatūrinę charizmą. Yra mistiškesnių apsakymų už jo, yra baisesnių, mįslingesnių, bet šio rašytojo kūryba be abejonės priskiriama klasikai ir iki šiol yra įvairių parafrazių, interpretacijų objektas. Galima tik spėti, kad geriausiuose E.A.Po apsakymuose panaudoti - ar net išrasti nauji - tam tikri archetipai, todėl tekstai išlieka aktualūs. Tarkim, garsus apsakymas "Šulinys ir švytuoklė": nedaug kas turbūt prisimintų, kokie būtent vienuoliai pasmerkė mirti pasakotoją, į kokio miesto ar net šalies rūsį jį įmetė inkvizicija, visus jo kančių etapus, tačiau tvirtai įsimenama pamoka, kad baisiausias dalykas nebūtinai turi būti įvardintas. Jei kalbėsim apie šio apsakymo stilių, net keista, kad gana verksmingas, trūkčiojantis monologas, veiksmas su daugybe jausmų protrūkių ir apatijos periodų, apeliacijų į praeitį ir ateitį, tarp kurių reali aplinka, atrodo, nusipelno tik antraeilio dėmesio - tapo klasikiniu siaubo novelės pavyzdžiu.

Ar E.A.Po fantastas?

Be abejo, jei tik netaikysime šio žodžio siaurąja prasme. Tačiau… Jo fantastinė mistika labiau mistiškai romantiška, negu tikrai fantastiška. Jo fantasmagoriški veikėjai dažnai yra perviliotos į realybės aplinką alegorijos. Jo aprašomi neįtikėtini potyriai ir nuotykiai galų gale išaiškinami remiantis įprastais dėsniais arba pamišimu - kas irgi visiškai natūralus šiam pasauly dalykas. Net kelionė Mėnulin, atrodo, puikus mokslinės fantastikos pavyzdys, demaskuojama kaip mistifikacija (į šį rinkinį neįtrauktas "Nepaprastas Hanso Pfalio nutikimas")… Bet mes visada turime galimybę pasirinkti: gali tikėti sveiko proto įrodymais, gali likti toj fantastinėj erdvėj, kuri atrodo realesnė už pačią realybę.

Galbūt naudinga bus išvardinti, kokios novelės pateko į šį rinkinį; be jau minėtų tai "Ešerų Namo žlugimas" (rašau pavadinimus taip, kaip pateikta), "Amontiljado statinaitė", "Malstremo gelmėse", "Varliūkštis", "Akiniai". Žinoma, tai toli gražu ne visos dėmesio vertos E.A.Po novelės. Yra kur kas labiau makabriškų (Karalius Maras", "Raudonoji kaukė"), ironiškų ("Velnias varpinėje", "Daktaro Smolio ir profesoriaus Pero metodas"), slogių ("Palaidojimas pirma laiko"). O apsakymą "Eskvairo Kaipjūs Teno literatūrinis gyvenimas", kur tyčiojamasi iš literatūros kritikų ir poetų-grafomanų, rekomenduočiau visiems, kas artimai susiduria su kūryba ar su kritika…

.

Vardas: Danas.

Pavardė: Dundulis.

Gyvenimo būdas: Dunduliukas.

Gimimo metai: 1979 m. (antrasis leidimas - 1989 m.).

Geriausias draugas: Algis.

Susisiekimo priemonė: ratinis arkliukas, numeris - D-D-A N 1 (Danuko-Dunduliuko-Arklys Numeris Pirmas).

Meilės subjektai (eilės tvarka): Rima (dar žinoma kaip Gysla), Valentina Strakšytė (mokytojo dukra), Laima (Danukas labiau draugauti norėjo su Jūrate, bet geriausias draugas (žr. aukščiau) sumaišė meilės laiško adresates), Rusnė (to paties geriausio draugo pusseserė).

Pasiekimai sporte 1: bėgimas - gatvės čempionas, Žilvičių skersgatvio čempionas; dalyvavo bėgimo lenktynėse su Šernų gatve, bet dėl netinkamo trenerio (senelė formą palaikė šokoladu ir popiečio miegu) atbėgo paskutinis.

Pasiekimai sporte 2: manų košės valgymo čempionas (iki sąmonės netekimo tikrąja šio žodžio prasme).

Gyvūnai: arkliai - du vienetai (kalbantis bei užvestas į penkto aukšto balkoną paskanauti brolio herbariumu), katės - du vienetai (kaimynų Murka, dėl kurios pabėgimo teko apžiūrėti viso rajono kates, ir Algio Morčius, kuris buvo skalbiamas ir gręžiamas).

Aktoriniai sugebėjimai: ilgas liežuvis parodytas tiesioginiame eteryje geriausiam draugui (tuo metu draugystė buvo sustabdyta; spektaklis "Raudonkepuraitė", vilko vaidmuo) bei trys spektakliai, kuriuos Danukas Dunduliukas parašė, režisavo ir kuriuose pats vaidino ("Ilgšis" - apie pseudodrąsuolį, "Danukas ir pieštukas" - apie neigiamą šlovės įtaką ir "Dovana" - apie mažą dovanėlę iš visos širdies arba saldainis po saldainio ir dovanos nebėra).

Nuopelnai tėvynei: laisvalaikiu dirbant sekliu pagauti:
1) nusikaltėliai, po pažastim nešęsi negyvą ranką ir koją (gaila, kad tai buvo manekeno kūno dalys),
2) užsienio diversantas, norėjęs mina su laikrodiniu mechanizmu susprogdinti Žaliąjį geležinkelio tiltą.

Kiti pasiekimai: karalaitės vaduotojas, nelegalus eismo reguliuotojas, atpirkimo ožys, gyvų varlių valgytojas, mokyklos tvarkdarys.

Kita: visa tai ir dar daugiau - Danuko Dunduliuko nuotykiai, kurie suskirstyti į keturis skyrius: "Kai aš mažas buvau", "Danuko Dunduliuko nuotykiai", "Danuko Dunduliuko teatrai" bei "Nauji Danuko Dunduliuko nuotykiai".

Kaip auga vaikai

Naujajame Testamente apie Poncijų Pilotą užsimenama visose keturiose Evangelijose (pagal Matą (27), pagal Morkų (15), pagal Luką (3,1; 13,1; 23), pagal Joną (18; 19)), Apaštalų darbuose (3,13; 4,27; 13,28) ir Pirmajame laiške Timotiejui (6,13). Iš viso Judėjos prokuratoriaus vardas minimas apie 50 kartų. Priežastis žinoma visiems: Poncijus Pilotas buvo Romos vietininkas Judėjoje 26-36 metais - tuo metu, kai šioje provincijoje buvo nukryžiuotas Jėzus Kristus (30 metais). To užteko, kad apaštalams skelbiant tikėjimą ir aprašant Išganytojo teismą kiekvieną kartą būtų minimas ir prokuratorius.

Iš kitų istorinių šaltinių žinoma, kad jaunystėje Poncijus Pilotas dalyvavo kautynėse, kuriose germanikas Arminius sutriuškino Romos imperijos legionus, vadovaujamus Varo. Taip pat neabejojama, kad 37 metais, mirus imperatoriui Tiberijui, šis patricijus buvo ištremtas į Galiją. Manoma, kad gyvenimą Poncijus Pilotas baigė savižudybe.

Tai sausi faktai. Daug įdomesnės literatūrinės interpretacijos, kurių garsiausia - viena iš M. Bulgakovo romano "Meistras ir Margarita" siužetinių linijų. Būtent šis kūrinys man (neabejoju, kad ir daugeliui kitų) buvo pirma didesnė pažintis su "žiauriuoju Judėjos prokuratoriumi, raiteliu Ponciju Pilotu".

Kuo ypatingas dar vienas grožinės literatūros kūrinys, pasak autorės, paremtas istorine medžiaga, apie šį asmenį? Iš karto pasakysiu, kad A. Bernet į romaną "Poncijaus Piloto atsiminimai" sudėjo visus Naujojo Testamento epizodus, kuriuose minimas Judėjos prokuratorius: knygoje panaudotos visos frazės, kurias apaštalai priskiria Poncijui Pilotui, - galima sakyti, kad pusę romano sudaro šio Šv. Rašto epizodo aprašymas, papildytas įvairiausiomis to meto smulkmenomis, trumpai tariant, detalizavimas. Likusi dalis - nuotrupos iš vaikystės, skerdynės germanų krašte, gyvenimas Romoje, Judėjos reikalai iki Jėzaus Kristaus pasirodymo, tremtis ir, ne, ne savižudybė, kaip minėjau anksčiau, - A. Bernet romane po Kaligulos mirties Poncijus Pilotas grįžta į Romą, išgyvena didįjį "amžinojo miesto" gaisrą ir žūsta persekiojamas Nerono. Pastarasis siužeto posūkis ne vienam sukelia skepsį ir atmuša norą skaityti šią knygą: nors "Poncijaus Piloto atsiminimai" ir ne biografija, o istorinis romanas, tačiau norėtųsi, kad nepagrįsto išmislo būtų kaip galima mažiau. O be reikalo - nežinau, kiek A. Bernet teorija pagrįsta (pasak knygos anotacijos, "Etiopijos koptai jį laikė šventuoju kankiniu, o jo žmoną Prokulą ortodoksai paskelbė šventąja"), tačiau šiame kūrinyje ji gražiai įpinta ir neiškrenta iš konteksto.

Anot autorės, trys pagrindinai stulpai, ant kurių laikosi Poncijaus Piloto gyvenimas - Roma, Jėzaus Kristaus nukryžiavimas ir šeima, todėl knygoje galima rasti ir istorijos, ir pasvarstymų apie pareigą ar gerus norus, ir sentimentalumo. Deja, nė viena šių atramų neišlaikė: nenumaldomas Romos imperijos galo artėjimas, savigrauža dėl savo veiksmų (neveikimo) teisiant Jėzų Kristų ir trijų sūnų bei dukters likimai - tai visos šios knygos temos, siauresnės ir platesnės, įdomesnės ir mažiau vertos dėmesio.

Pats Judėjos prokuratorius romane vaizduojamas ne bailus, o ištikimas (deja, ištikimybę prisiekė Romai, o ne dievams ar dievui), ne žiaurus, o pareigingas (vardan aukštesnių tikslų kartais reikia nepaisyti kažkieno interesų ar skausmo), ne godus, o, atvirkščiai, - nesivaikantis turtų ir titulų, ne bukas valdžios pareigūnas, o svarstantis ir kenčiantis žmogus. Romane istorinius įvykius keičia vidiniai išgyvenimai, o šio patricijaus gyvenime vieną numalšusį skausmą - kitas. Tačiau nepasakysi, kad knyga niūri ar kelianti depresiją - jai geriausiai tiktų apibūdinimas "melancholiška".

Bet kokiu atveju romaną skaityti įdomu, nepriklausomai nuo to, ką žinote apie Judėjos prokuratorių, ir net, jei ir mokate atmintinai M. Bulgakovo "Meistrą ir Margaritą". Tik vėl į galvą lenda mintys apie Poncijaus Piloto ir romano pabaigą - ar tai tiesa, ar nors ir įspūdingas, tačiau tik vaizduotės sukurtas finalas. Tą palieku spręsti patiems - aš nusiplaunu rankas.

Beje, šios frazės Šv. Rašte nėra. Knygoje taip pat.

"Dar vieno žmogaus kančia prie visos žmonijos kančios..."

Ray Bradbury (Rėjų Bredberį) pirmiausia savinasi fantastai. Rašytojas ne visai tuo patenkintas - jis ir papurkštauja, ir papyksta įvairiuose interviu, tačiau ženklas, užsidėtas "451 Farenheito", "Marso kronikomis" - neištrinamas, nors tai ir visai kitokia literatūra nei pulp sci-fi . Tačiau kadangi Lietuvoje yra tik vienintelė leidykla, kuri leidžia fantastinę literatūrą to neslėpdama (pvz., "Alma Littera" tvirtina, kad ji fantastinės literatūros neleidžia. "Hari Poteri, tu suaugai" (c) S. Lukjanenko), pamatyti Bredberio pavardę ant kietaviršelės knygos išleistos kitoje leidykloje - šventė.

Vis dėlto knyga - ne fantastinė. Tai - detektyvas. Ir ne bet koks, o detektyvas noir (ne veltui ji dedikuota žinomiems detektyvo meistrams - Raymond Chandler, Dashiell Hammett, James M. Cain ir Ross Macdonald) Ir ne bet koks noir , o dar su gausybe fantasmagoriškų ir gal net mistiškų vaizdų. Jeigu pamėgintume pritaikyti mūsų apžvalgininko Kreko naujausių apžvalgų formatą, štai kas išeitų.

Vieta: Kalifornijos Venecija. Kadangi Venecija, ten yra kanalai. Taip pat jūra ir prieplauka. Ant ir aplinkui prieplauką - pramogų parko likučiai. Be to, veiksmo metu dedasi mažutė vietinės reikšmės apokalipsė - prieplauka ardoma grėsmingų žemsiurbių ir ekskavatorių, pramogų parkas draskomas ir laužomas. Be to, visur tvyro rūkas! O rūke...

Protagonistas: Pamišėlis - jaunas rašytojūkštis, rašantis ką? Atspėjote, fantastiką (kritikai sufleruoja, kad Pamišėlis - tai pats Bredberis). Jo mergina išvykusi į tolimąją Meksiką, e.paštas dar neišrastas, ICQ ir IRC - irgi. Gerai, kad yra telefonas. Bet asmeninis telefonas - per didelė prabanga, todėl tenka naudotis telefonu dujų kolonėlėje. Kaip Pamišėlis rašo, taip ir nesužinome - proceso aprašymas apsiriboja frazėmis "Įkišau lapą į Underwood Standard [rašomosios mašinėlės markė] ir į jį išsivėmiau".

Aukos: Įvairūs Kalifornijos Venecijos gyventojai. Visi ekscentrikai, jeigu nepasakyti tiksliau - trenkti. Tarp jų: nežinia kokios lyt. orientacijos eks-gražuolis aktorius nacių generolo Ervino Riomelio veidu, gyvenantis tiesiai virš karuselės. Nemokšiškai kerpantis kirpėjas Kelas, visus apgaudinėjantis nuotrauka, kur jis groja kartu su žinomu džiazmenu, bet štai kažkas pavagia džiazmeno galvą ir paaiškėja, kad jis groja visai su kažkuo kitu. Nuo kėdės nebepakylanti nenusakomo svorio ir balso primadona, bene ištikimiausia Pamišėlio draugė. Į vienišumą pasitraukusi kino žvaigždė Konstansė Ratigan, aklasis Henris, užuodžiantis "Pažastis"; "Kanarėlių dama" ir kiti.

Policininkas: Edas Kramlis. Irgi trenktas. Argi sveikas policininkas savo name laikytų tropinių miškų oranžeriją kartu su žvėrių ir paukščių garso įrašais?

Įvykiai: Aukos miršta arba dingsta, Protagonistas ir Policininkas kiek neįprastais metodais (vienas iš jų - intensyvus rašymas) visa tai narplioja.

Who`s dunit? "Pažastys". Spoilerių mėgėjams - jis įtartinas nuo pat pradžios. Tikrai tikrai įtartinas.

Ar tai ir būtų viskas? Ne, nieku gyvu. Pagrindinis šios knygos kabliukas - tai atmosfera. Miglota (gi tvyro rūkas), šiurpoka (nors, žinoma, ne HM Kingas), svaigi ir labai neįprasta detektyvui. Tiesą pasakius, detektyvinės linijos išrišimas yra toks neįspūdingas, kad supranti - šitiek puslapių ne dėl to buvo rašyta, anaiptol ne dėl to.

Gaila, bet manau, kad lietuvių skaitytojas labai daug ko šioje knygoje nesugebės suprasti. Akivaizdu, kad knygoje pilna įvairiausių intertekstinių nuorodų į penktojo dešimtmečio JAV gyvenimą, kino žvaigždžių kultą, įvairius vardus, citatas, kurios mums nedaug ką gali pasakyti. Knyga aiškiai persunkta nostalgija tiems laikams, kai kinas buvo juodai baltas, o mašinos - ilgos ir blizgančios. Todėl ir perskaičius lieka labiau prisilietimo, o ne paskendimo įspūdis - juk Bredberis nesuprastų sovietinės nostalgijos kupinos knygos, ar ne?

Ko gi labiausiai pritrūko šioje tikro meistro parašytoje knygoje? Nors nugarėlė mums žada ir filosofiją, ir netgi humorą (?!) knygoje aš jų neradau. Neradau ir to Bredberiško mažo, netikėto stebuklo, jautrumo, net gluminančio minties gilumo, kuriuo kažkada užkerėjo "Marso kronikos". Galbūt "Vienišasis prišaukia mirtį" buvo skirtas ne man? Juk pasižiūrėjus užsienio internete - mažiau 4 žvaigždučių (iš 5) niekas ir neduoda.

Kai Vardas tampa Lūkesčiu

Kai žmonės nori pasakyt, kad kažkam labai sekasi, jie dažnai sako "Gyvenimas - kaip pasaka", niekada nesusimąstydami, ar tai yra jau taip gerai. Pvz., galbūt visiems žinoma Pelenė turėjo nusižiūrėjusi sau kokį vaikinuką kaimynystėje ir laukė, kol tas prisitaupys pinigų smuklei atsidaryti ir bendram gyvenimui pradėti, o į balių norėjo tik todėl, kad jaunoms mergičkoms būdinga norėt karkartėm išsprukti į šokius. Arba ta kurpaitė, kurią princas matavo kiekvienai karalystės panelei. Batų dydis - labai ribotas parametras, ir šansai, kad dar prieš Pelenę apsireikš mergina, kuriai jis tiks, pakankamai dideli. Juolab kad pačiai Pelenei batukas buvo per didelis, kitaip nebūtų pametusi. Dar pasakose viskas baigiasi vestuvėmis. Ir visa tai tituluojama 'laiminga pabaiga'.

Sena ragana Desiderata, fronto 'Prieš Laimingas Pabaigas' vadė ir vienintelė likusi narė, jaučia artėjant Mirtį. Mirtis nėra svečias, kurio galima tiesiog neįleisti, todėl Desideratai būtina kažkam perleisti savo pareigas, kitaip Genuos miestui, o po jo galbūt ir visam pasauliui nutiks laiminga pabaiga, akcentas ant žodžio 'pabaiga'. Geras dalykas yra tai, kad Desiderata žino, kas galėtų išgelbėti Genuą. Blogas dalykas - paskutinis Genuos šansas taip pat ragana. O raganos labai nemėgsta, kai joms nurodinėja. Jeigu vienas toks burtininkas, mėgstantis pilkus drabužius, apsireikštų prie Esmereldos Weatherwax durų ir imtų paistyti apie žiedą, kurį reikia kažkur nunešti ir kažkur įmesti, geriausiu atveju gautų atsakymą "Tau reikia, barzdyla, tu ir nešk". O motušė Ogg dar pridėtų nuo savęs "Jei pas jus ten užsienyje nutiks pasaulio pabaiga, taip jums ir reikia. Kitąsyk žinosit, kaip mėtyti pavojingus blizgučius kur papuola."

Todėl norint, kad ragana ką padarytų, reikia jai tai uždrausti. Dar geriau - uždrausti ir patikėti fėjos burtų lazdelę ypatingai, netipiškai raganai. Pavyzdžiui, Magrat Garlick, kurios galva pilna modernių idėjų (pačios Magrat nuomone) ir vėjų (bobulės Weatherwax nuomone). Idealistė Magrat iškeliaus vykdyti savo naujų fėjos krikštamotės pareigų, o negi dvi senos raganos paleis tokią šlapią vištelę be priežiūros? Jokiu būdu ne, nors tam teks trenktis į kažkokius užsienius, kurie baisūs ir pavojingi keliaujančioms moterims, ir, negana to, užsienyje pilna užsieniečių, kurie net kalbos nemoka. Na, o nukakusios į vietą ir pamačiusios, kas dedasi pasakų apsėstoje Genuoje, raganos to tikrai taip nepaliks.

Trys šluotos pakyla į orą ir keliauja Genuos pusėn, paskui save palikdamos pergąsdintus kaimus, suvirškintus vampyrus, ištaisytas pasakas ir moliūgų lysves. Ir štai - Genua. O Genuoj - ištisinė pasaka, kuri jau tik per plauką nuo Laimingos Pabaigos...

Išduosiu - knyga baigiasi gerai. Kas yra oi ne tas pats kaip Laiminga Pabaiga.

***

- Mus kažkas seka! - sušnypštė Magrat.

Žibinto apšviesto ploto pakraštyje žybtelėjo dvi blyškios švieselės. Pasirodė, kad tai buvo nedidelio, pilko, kiek varliško padaro, kuris yrėsi link jų ant rąsto, akys.

Padaras pasiekė valtį. Ilgi lipnūs pirštai nusitvėrė krašto, liūdnas veidas pakilo sulig motušės Ogg veidu.

- Ssssveiki, - pasakė padaras. - Šiandien mano gimtadienisssss.

Kurį laiką visos trys raganos tik spoksojo. Paskui bobulė Weatherwax paėmė irklą ir stipriai užtvojo jam per galvą. Pasigirdo pūkštelėjimas ir tolstantys keiksmai.

- Tai šlykštynė, - pasakė bobulė, raganoms irkluojant tolyn. - Niekam tikęs sutvėrimas, man taip pasirodė.

- Aha, - sutiko motušė Ogg. - Tokių slidžių bjaurybių reikia saugotis.

- Kaži ko jis norėjo? - paklausė Magrat.

But they went the long way, and saw the elephant.

Šiame beprotiškai greitai besisukančiame pasaulyje pirmas įspūdis apie naujus žmones, daiktus (įskaitant knygas, net jeigu jas laikote daugiau negu paprastu daiktu) ar reiškinius dažnai tampa lemtingu sprendžiant apie tai, ar verta tuo asmeniu, daiktu ar reiškiniu rimčiau susidomėti ar tiesiog praeiti, nukreipiant dėmesį kita linkme. Tą puikiai žino asmenys, kurių pagrindinė veikla įpiršti vieną ar kitą prekę: prekę plačiąja prasme - knygą, drabužį, automobilį ir net politiką ar partiją.

Vis dėlto pirmasis įspūdis gali būti klaidinantis - kiekvienas tai žino iš asmeninės patirties. Tačiau neretai pamirštama kitas pirmojo įspūdžio poveikis - lūkesčiai: knyga, kurią perskaitę gavote daugiau, negu tikėjotės iš pradžių, visada atrodys geresnė, negu knyga, iš pirmo žvilgsnio pasirodžiusi verta dėmesio, tačiau nedavusi to, ko norėjote, nors abi knygos yra visiškai vienodos (tarkim, kad taip būna).

Nuo filosofijos prie praktikos. Pirmas įspūdis apie A. Thirlwell romaną "Politika":
1) bene pirmą kartą matau, kad knyga būtų reklamuojama lauko stenduose (ar jų kaina taip atpigo, ar leidyklos taip praturtėjo?);
2) nesu girdėjęs, kad šiuolaikiniam romanui Lietuvoje būtų sukurta svetainė;
3) sprendžiant iš pavadinimo, romanas turėtų būti apie politiką ar bent jau susijęs su šiuo mokslu;
4) pagal pirmuosius puslapius knyga turėtų būti apie dulkinimąsi (manau, kad šis žodis labiau tinka).

Perskaičius apie kūrinį reikėtų pasakyti šiuos dalykus:
1) pagrindiniai romano veikėjai yra Mošė (myli Naną), Nana (myli Mošę), Adžalė (gyvena kartu su Nana ir Moše sudarydami ménage ? trois - šeimyninį gyvenimą trise), Nanos tėvas (myli dukrą ir jam patinka jos draugas Mošė; šiame romane dar atlieka ir gerojo angelo vaidmenį) bei pasakotojas.
2) kūrinį sudaro bent du sluoksniai: pasakojimas apie jaunuolius (susitikimas, meilės, gyvenimas kartu, išsiskyrimas ir kuo visa tai baigėsi) bei pasakotojo komentarai: ką autorius nori vienu ar kitu epizodu pasakyti (labai vertingas dalykas, jeigu knyga analizuojama mokykloje), nuklydimai į šoną (iš serijos "ar žinote, kad...") ir šiaip pasišaipymai iš visko (dažniausiai subtilus angliškas humoras, kai šypsomasi ne lūpomis, o mintyse).
3) kadangi kalbama apie šiuolaikinio jaunimo santykius, neišvengiama sekso - jo netrūksta laikraščiuose, filmuose, o dabar galima rasti ir knygose. "Politikoje" yra paprasto, oralinio, analinio sekso, sekso tarp merginų ir sekso trise, tikro sekso ir tik orgazmo imitavimo. Beje, šiame romane "shopping & f**king" tinka ne taip jau blogai kaip tikėjausi. Žodžiu, tai nėra knyga apie seksą (knyga apie seksą trise?).
4) tačiau tai nėra knyga ir apie politiką: tam vien Mao ar V. Havelo paminėjimo neužtenka. Po velnių, juk niekas nesako, kad ši knyga apie žydus vien dėl to, kad vienas pagrindinių jos veikėjų yra pusiau žydukas.

Labiausiai šiame romaniūkštyje (vartoju šį žodį ne niekinamąja, o lengvumo prasme, nes knyga panaši į greito maisto užkandinių asortimentą - gal ne McDonald's, o turkų ar kinų: greitai, pakankamai skanu, tačiau be didelių pretenzijų į "aukštąjį meną") patiko pasakotojas - tik jo komentarai paprastai erotinei (pornografinei?) istorijai leidžia kilstelti į tą lygį, kuris, sprendžiant iš viršelio, domina ir rimtesnius leidinius ("The Times", "The Independent").

Beje, pasakotojo nuomone, šis romanas turi ir terapinį poveikį: "Jūs nežinote, kaip atrodo jūsų skrandis - lygiai taip pat nežinote, kokie jūsų jausmai. Kaip atrodo jūsų skrandis, nežinote, nes trukdo oda. Kokie jūsų jausmai, nežinote, nes trukdo tuštybė ir kitos iliuzijos priežastys. Odos problemai išspręsti turime anatomijos vadovėlius. Tuštybės ir kitų iliuzijos priežasčių problemai išspręsti turime romanus. Palyginkite tai su perdėtu Mošės nerimu, kai jis gulėjo Nanai ant nugaros. Jis nerimavo, kad visi kiti mylisi geriau už jį. Jis kentėjo, nes jo savimeilė buvo užgauta. Kai tau užgauna savimeilę, vaistas - atvirai ir ramiai palyginti save su kitais žmonėmis. Tai darydamas suvoki, kad visi kada nors būname tokie pat nerangūs. Tik saujelei išrinktųjų kiekvieną kartą pavyksta analinis seksas. Tokia išvada padeda atgauti proporcijos nuovoką. Mošei reikėjo romano. (Jam reikėjo šio romano). Mošė kentė, nes neturėjo šio romano. Šis romanas, pavyzdžiui, yra vienas didžiulis sumažinimo aktas. Viskas jame yra tinkamo dydžio. Manau, jei Mošė būtų perskaitęs šį romaną, jis būtų buvęs laimingas. Ši problema visuotinė." (19 p.) Tai dar viena priežastis jį leisti šalyje, kur kunigai mano, kad, perfrazuojant garsųjį posakį, "Marijos žemėje sekso nėra".

Tačiau nemanykite, kad ši knyga autobiografinė ar skirta tik nevykėliams: "Bet aš manau, kad kažkuriuo savo gyvenimo momentu kas nors labai panašaus yra nutikę ir jums. Žinoma, yra nutikę! Ši knyga turėtų jus nuraminti. Ši knyga universali. Tai lyginamoji studija. Mažiausiai noriu, kad joje matytumėt vien mane" (20 p.). Jeigu manote, kad kalbu ne rimtai, o blevyzgoju, tuo blogiau bus jums, kai skaitysite šią knygą.

Trumpai tariant, sudėjus pirmą ir įdėmesnį žvilgsnius, galima teigti, kad A. Thirlwell "Politika" - lengva, nepretenzinga knyga, kurios įvertinimas priklauso nuo to, ko iš jos tikėjotės: norėsite per daug - nusivilsite, nesitikėsite nieko - gal net labai patiks.

P.S. O kodėl toks "ružavas" viršelis?

P.P.S. Kokio ***** į romanus kišti lytinių organų aprašymus ir lytinio akto detales - čia juk grožinė literatūra, o ne anatomijos ar seksologijos vadovėlis?

Ne taip blogai, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio...

Kadaise, IV klasėje per užklasinio skaitymo pamoką, mano klasės draugai pasakojo apie Kazio Borutos "Jurgio Paketurio klajones". Atsimenu, kad nuoširdžiai juokiausi iš tų skaitytų ištraukų, svajodamas perskaityti šią knygą. Bet kažkodėl vis nelikdavo laiko. Praėjo gal 16 metų ir vasaros atostogų metu ją įveikiau. Knyga manęs nepakerėjo. Kadangi mėgstu pasakas, tai visi knygoje rasti siužetai man buvo žinomi ir neoriginalūs, atsivertę bet kurią bet kurios tautos pasakų rinkinį, rasime kažką panašaus: apie tai, kaip, kažkas "nenorėjo būti karaliumi", o praeivis to troško ir sutiko lįsti į maišą bei būti paskandintas, kaip kažkas perėjo moliūgą, svajodamas kumeliuką išperėt, apie dūdelę, kuriai grojant visi niekšai turėdavo šokti, kol gaudavo galą. Viskas surinkta ir dar kartą pateikta. Aišku, K. Boruta yra žodžio meistras ir tie daug kartų girdėti motyvai vis dėlto meniškai, nuotaikingai ir linksmai pateikti.

Pagrindiniam herojui pasaulis aiškus ir paprastas: yra juodasis blogio pasaulis, kuriam priklauso feodalai, jų tarnai, dvasiškiai bei pirkliai, karčemininkai. Niekšai neturi jokių teigiamų savybių, visi jie godūs, plėšrūs, žiaurūs, nesąžiningi, nors skiriasi protu. Visų jų pavardės bei pravardės jau pasako autoriaus požiūrį į juos: Didvyžių ponas Pats Pasturleckas, pono pakalikas tijūnas, žiurkių perkūnas Karačiūnas, Karalkrėslio pilies maršalas Radvila Begalvis, jo vaitas Padraika, teisėjas Tūbausis, pirkliai Kapnys bei Paknys, auksakalys Pikčilingis, kreivatikių-netikėlių (protestantų?) kunigužis Piktuižis. Visi jie žūsta kvaila ir negarbinga mirtimi: ponas su tijūnu gauna galą begrojant Jurgio Paketurio dūdelei, o kiti visi puola į eketę, tikėdamiesi rasti turto po ledu. Finalas nelabai originalus, bet aiškus. Turto besigviešiantys išnaudotojų klasės atstovai turi būti nugalėti vieno išnaudojamųjų klasės atstovo. O štai vagys ir apgavikai Besąsparis bei Čigonų karalius Čičiris, kilę iš engiamųjų klasės, už savo piktadarystes atlygio negauna, pirmasis tampa Prūsijos karaliaus Pričkaus patarėju, kitas - pabėga iš teismo salės ir toliau vagia arklius bei krečia kitas niekšybes.

Paketuris - superherojus, viską aplink nugalintis ir nežūstantis. Dažnai veiksmas primena amerikietišką animacinį filmą: sugriūva neigiamo herojaus namas, prapuola turtas, jis lieka nubaustas, bet nė kiek nesusimastęs, ar jis kaltas, ar ne, vis tiek pasiryžęs daryti savo juodus darbus, nes neigiamas herojus tiek K. Borutai, tiek JAV animatoriams neturi jokių gerų savybių. Blogį pagrindinis herojus paprastai labai lengvai atpažįstama, jis atviras ir dažnai kvailas (išskyrus kunigužį Piktuižį). Jaunajam skaitytojui norėtųsi pasakyti, kad blogis realybėje nebūtinai yra storas, piktas ir su bizūnu, blogis dažnai slypi už šypsenų ir gražių žodžių.

Yra ir gerųjų veikėjų: dvaro panaktinis Stabinis bei Dievo motina ir dar stebuklą padaręs seneliukas (ar tik ne pats Viešpats Dievas, likęs neįvardintu). Tik jie nuoširdžiai pagelbsti jaunuoliui. Tiesa, K. Boruta apie teigiamus herojus rašo mažai, užtai blogais herojais jis tiesiog mėgaujasi, sukurdamas jiems daugybę epitetų.

Erdvė, kurioje gyvena pagrindinis herojus, paslaptinga. miglota ir neaiški. Tarsi atrodo, kad nuotykiai vyksta Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje, Suvalkijoje (tuometiniame Kauno paviete), turbūt, XVIII a. pabaigoje, kadangi daugelis istorinių faktų keistai, bet tikrai išmoningai suplakami į vieną pasakiškai-istorišką erdvę. Toje valstybėje renkamas karalius, bajorai tarpusavyje kaunasi (dažniausiai balanomis), vyksta į karą su Turkija (nors LDK su Turkija nekariavo, XVI-XVIII a. dažniausiai kovota su Rusija, kuri, aišku, dėl politinių sumetimų nepaminėta), važiuojama į Suvalkų miesto mugę. Netgi minimi karaliai Augustas III bei Prūsijos valdovas Frydrichas (Pričkus) II.

Nepaisant, kad tai ne istorinė, o pasakų knyga, ji vis tiek formuoja tam tikrą - ypač vaikų - požiūrį į mūsų praeitį. Taigi, kyla klausimas, ar tikrai LDK laikais ponai tik ir mąstydavo, kaip nuo valstiečių nulupti devynis kailius? Vargiai. Pasiskaičius to meto publicistiką, XIX-XX a. rusų, lietuvių tarpukario ar sovietinę istoriografiją, kartais iš tiesų taip ir atrodo, tačiau ir toji pati istoriografija visados užsimindavo, kad žiauriai išnaudoti nuosavą darbo jėgą nebuvo ekonomiškai naudinga, nes nuskurdęs valstietis negalėjo atnešti pelno dvarui. Aišku, šiais laikais naiviai atrodo bajorų palikuonių bandymai parodyti LDK visuomenę kaip bekonfliktę, to tikrai nebuvo, tačiau kaip liudija daugelis to meto šaltinių, dažniausios bausmės už prievolių neatlikimą buvo ne plakimai, ar sodinimai į belangę, o piniginės baudos. Dvaras buvo pirma ir vienintelė instancija, į kurią galėjo kreiptis nuskurdęs valstietis karo ar bado metu. Tokie vaizdai, kaip ištuštėję kaimai tikrai galėjo būti matomi buvo LDK XVIII a. pradžioje, bet tai atsitikdavo ne dėl pono savivalės, kaip apžvelgiamoje pasakoje-apysakoje, o dėl Švedijos, Rusijos, Saksonijos bei vietinių kariuomenių savivaliavimo, šalį siaubusių maro bei bado. Kita vertus, valstiečių luomas nebuvo vieningas, jame visada atsirasdavo tiek maištininkų, tiek skundikų.

Ar rekomenduočiau šią knygą vaikui? Nežinau, galbūt skaityti ją reikėtų tik su suaugusiojo pagalba. Vis dėlto, vyresniam žmogui paskaityti verta. Juk K. Boruta lietuvių literatūros klasikas. Jo politinės pažiūros, veikusios jo kūrinius, nebuvo demokratinės, bet jo kūryba - savotiška, ypatinga, netradicinė. Tiesa, tai nėra stipriausias K. Borutos kūrinys, ir perskaitę Jurgio Paketurio klajones, vargu ar tapsime dvasiškai turtingesni, tačiau galima į jas žiūrėti kaip į nuotykinę-socialinę prozą vaikams, kur viskas tyčia supaprastinta.

Beje, A.Steponavičiaus labai gražios ir patrauklios iliustracijos kartais nustelbia ir patį teksto agresyvumą.

Klajonės po neteisybės pasaulį

Redakcijos prierašas: su šia knyga yra nutikusi labai bjauri istorija. Tolimais 1994 m. Kaune veikianti tikrai skandalinga leidykla "Europa", leidusi bulvarinį laikraštpalaikį "Europa", išvertė šią knygą į lietuvių kalbą, ant viršelio nepalikdami nei tikrojo autoriaus, nei tikrojo pavadinimo. Kažkokia dar moteriškė drįso užrašyti savo pavardę prie "sudarytojos". Vogtoji versija vadinosi "Fredis Merkuris: Bohemiškoji rapsodija". Ją ir skaitė mūsų apžvalgininkė. O jūs geriau pasiieškokite angliško arba rusiško leidimo.

Dažna šiuolaikinė muzikos žvaigždė net savo karjeros viršūnėje ne itin domina plačiąją visuomenę kaip asmenybė. Tačiau yra ir kita garsenybių rūšis, kurių gyvenimas kelia smalsumą net po jų mirties. Prie tokių priklauso ir Fredis Merkuris, legendinis grupės "Queen" vokalistas.

Ši knyga nėra tipiška, susidedanti vien iš atsiminimų. Joje galima rasti Fredžio Merkurio interviu, grupės narių, šeimos, draugų atsiminimus, nuotraukas, jo paties ir "Queen" diskografiją. Kiekviename iš 12 skyrių pateikiamas vis kitas F.Merkurio ar "Queen" kūrybos tarpsnis, po kruopelytę atskleidžiamas intriguojantis dainininko gyvenimas. Kiek moterų ir vyrų turėjo F.Merkuris? Kokie santykiai tarp grupės narių? Garsieji vakarėliai… Ir paties Faruchos Balsaro (tikrieji Merkurio vardas ir pavardė) prabangi buitis apie kurią girdėjome ar matėme tik nuotrupas.. Ar žinote, kiek jis turėjo kačių? O lovų? O tai, kad kepėjų sugadintas tortas buvo skubiai išrašytas dueto su Monserat Kabaljė "Barselona" partija? Kas kurdavo ekstravagantiškus kostiumus "Queen" pasirodymams ir vaizdo klipams? Ar tiesa, kad "Queen" tai nebuvo vien tik F. Merkuris, bet draugiškas kolektyvas, kur kiekvienas muzikantas (Brian May, Roger Taylor, John Deacon) - originalus ir visapusiškas, kūrė tokią muziką, kuri iki šiol žavi viso pasaulio muzikos mėgėjus.

Knyga atskleidžia ir kitą - liūdnesnę - vienos iš ryškiausių XX a. žvaigždžių gyvenimo pusę. Pasirodo, Fredžio Merkurio sėkmė scenoje ne visada sutapo su sėkme asmeniniame gyvenime. Jis buvo kuklus, kartais nedrąsus, ko niekad nepasakytum, matydamas jį scenoje. Kartais jam būdavo lengviau dainuoti šimtatūkstantinei miniai, negu artimiausiems draugams. Ir dar - Fredis labai troško turėti šeimą, nors žinojo, kad tai - jam nelemta. Ir tikrai fatališkai nuskamba maždaug dešimt metų prieš mirtį duotas interviu, kuriame į įkyraus žurnalisto klausimą: "Kaip manote, ar jūsų kas nors klausys po dešimties metų?", atlikėjas atšovė: "O koks mano reikalas, mielasis. Aš jau būsiu miręs".

Kad ir kaip ten būtų, Merkuris buvo žmogus, apie kurį visad sukdavosi daugybė įvairių pažiūrų ir sluoksnių atstovų. Jų susibūrimai buvo plačiai žinomi to meto pramogų pasauliui, apie jo organizuojamus vakarėlius sklido legendos, o gimtadienis Ibicoje įėjo į istoriją. Žinoma, linksmintasi toli gražu ne nekaltai (ar pamenate jau pomirtinį klipą "Livin' On My Own"?), ne veltui F.Merkuris mirė dėl AIDS… Bet tuo metu tai nelabai kam rūpėjo - tik po atlikėjo mirties kitos žvaigždės atsitokėjo ir ėmė rengti didžiulius koncertus, steigti labdaros fondus kovai su AIDS.

Knygutė parašyta žurnalisto, įdėmiai sekusio visą "Queen" ir F. Merkurio karjerą, lengvai skaitoma ir nereikalauja didelio susikaupimo ar pasiruošimo. Užvertus paskutinįjį jos puslapį giliai atsidūsti ir tegali ištarti: "O čia tai buvo geras!"

Vakaras su žvaigžde