Savo nuomonės apie naujas knygų serijas nerašysiu, nes visiškai pritariu Sigito Parulskio 2004 m. gruodžio 24 d. savaitraščio "Šiaurės Atėnai" (Nr. 730) straipsnyje "Antipatiškas pašto demonas" išdėstytai nuomonei - tiesiog pasakysiu, kad galiu pasirašyti po kiekvienu jo žodžiu.

Beje, mintis apie knygų serijas išprovokavo naujos leidyklos "Kitos knygos" užmojis leisti "literatūros maištininkų ir chuliganų" kūrinius: kultinius autorius ir/arba kultinius kūrinius. Pirmojo šios serijos blyno - Charles'o Bukowski'o romano "Paštas" - prisvilusiu tikrai nepavadinsi.

Jeigu jau yra "alkoholinis" rokas, tai šiai knygai geriausiai tiktų apibūdinimas "alkoholinė literatūra": Henkas Činaskis per vienas Kalėdas įsidarbina paštininku ("per Kalėdas paštas samdo net paskutinius latrus", 13 p.), nes tąkart reikėjo pinigų, ir įstrigo vienuolikai metų. O pinigų reikėjo ir reikia moterų užpakaliukams (Betės, Džois, Vi, Meri Lu ir kitų, neskaitant atsitiktinių nuklydimų į šoną) ir alkoholiui - alui bei viskiui: atskirai ir kartu. Kaip sako pats veikėjas, "aš nė dienos nebūčiau išgyvenęs negėręs. Kaip ir kiekvienam, man reikėjo degalų automobiliui ir maisto sau pačiam, kitų, neapčiuopiamų sferų dalykų. Moterų, pavyzdžiui. Arba dienelės, praleistos hipodrome" (182 p.).

Darbas pašte? Tai rutina, kurioje būna tik du variantai: arba "šiandien jums darbo nėra, Činaski" (32 p.), jeigu jūsų santykiai su viršininku, švelniai tariant, pašliję, arba tokia katorga, kad pietų pertrauka yra nepasiekiama svajonė - po tokio darbo "maudė viską. Pramiegodavau visą dieną vien tam, kad vakare vėl eičiau į darbą. Savaitgalius, norėdamas užsimiršti, pragerdavau" (173 p.).

Santykiai su aplinkiniais? "Aš jau seniai nesuprantu žmonių, kad ir kas jie būtų" (111 p.).

Romano stilius primeną gėrimą: paprasta, aišku ir gerai eina ("Reikia perskaityti apsakymą penkis kartus iš eilės, kad suprastum, jog moteris ruošiasi darytis abortą, o vyrukas - nusižudyti. Jei vien tik gebėjimas supainioti aiškius dalykus paversdavo rašytoją populiariu, tai aš nenorėjau prie to prisidėti. Ir tariau sau: eina jie visi po velnių. Geriau jau aš gersiu", 193 p.). Knygos nuotaika - iš pradžių buvo juokinga, o po to pasidarė velniškai liūdna - taip pat puikiai atitinka išgertuvių nuotaiką, kai gerti būna skalsu, tačiau ryte niekas nebedžiugina. Romanas nenuobodus, nes jame varijuojama nuo lyrizmo iki juodo humoro, nuo sentimentalumo iki autoironijos.

Priklausomybės ligų žinovai dėl Henrio Činaskio sutartų vieningai: jis - alkoholikas. Tačiau knygoje nėra jokio moralizavimo. Negali knygos kaltinti ir gėrimo idealizavimu: romanui apibūdinti geriausiai tiktų išmintis "Linksmoje kompanijoje palankiu oru su gera užkanda nemokamai gerti galima iki begalybės". Šis posakis tinka ir tiesiogine, ir perkeltine prasme, nes romanu iš tiesų galima mėgautis be galo.

Pabaigoje keletas trumpų pastebėjimų:

Pirmas - pagrindinis klausimas. Kas yra geriau: taip gerti ar taip rašyti? "Savo pirmąjį romaną Paštas Charlesas Bukowskis parašė būdamas 50 metų. Tam reikėjo dvidešimties naktų, dvidešimties pintų viskio, trisdešimt penkių pakuočių alaus ir aštuoniasdešimties cigarų" (knygos nugarėlė). Velnias, apžvalga bus daug prastesnė, nes, pirma, man tik perpus tiek metų, antra, aš jai neskyriau nė dešimtadalio laiko, nekalbant apie alkoholio ir tabako, kiekius, kurių reikėjo autoriui. Klausimas, ar supras šią knygą negėrę, šiuo atveju neesminis.

Antras - knygos leidimas. Puikus idėjų dirbtuvės "Vario burnos" dizainas, puikus trumpas vertėjo straipsnis apie autorių priminė, kad esu pasiilgęs klasikos. Beje, tos pačios "Vario burnos" išleido ir "chapbook'ą" ("chapbook" - nedidelio tiražo rankų darbo knygelė), kuriame yra aštuoni Ch. Bukowski'o apsakymai iš keletos rinkinių (beje, visus šiuos apsakymus galite rasti internete).

Trečias - geriausia frazė:
"- Spjauk į visa tai. Užsidaryk kambarėlyje ir rašyk!
- BET MAN REIKIA UŽ KĄ NORS GYVENTI!
- Gerai, kad bent keletas kitų negalvojo už ką gyventi. Gerai, kad Van Gogas apie tai negalvojo." (129 p.)

Ketvirtas - įspėjimas! NEBANDYKITE TO PAKARTOTI NAMIE! (t. y. taip gerti ir taip rašyti - tai nesveika ir nepakartojama).

P.S. Kadangi skaitant knygą gerti nerekomenduojama, tinkamos atmosferos sukūrimui, fonui siūlau paleisti Tom'ą Waits'ą - nuostabus derinys!

Well, show me the way
To the next whiskey bar
Oh, don't ask why
Oh, don't ask why
Well, show me the way
To the next little girl
Oh, don't ask why
Oh, don't ask why
(The Doors "Alabama Song")

Džoanos Rouling, garsiosios Hario Poterio "mamos" epigonai visame pasaulyje stengiasi atsižegnoti nuo kaltinimų sekimu, tačiau pas mus tai turbūt laikoma didele garbe ir komerciškai sėkmingu žingsniu... Štai ir Vilniaus knygų mugėje leidyklos stendo atstovė man paslaugiai paaiškino, kad vartau "lietuviškąjį Harį Poterį". Tiesa, nuodugniai knygų palyginti nepavyks, nes HP, savo gėdai ar laimei, taip ir neskaičiau, tačiau neapsimetinėsiu, kad nieko nežinau apie poteriadą. Pati D.Vaitkevičiūtė - beje, viena iš "Lietuvos ateičių" konkurso laureatų - sakosi knygą parašiusi tada, kai jos susirgęs sūnus perskaitė visas K.Rouling knygas apie jaunąjį burtininką ir liūdėjo, daugiau neturėdamas ko skaityti. Panašumų pradėsim ieškoti nuo leidinio išvaizdos. Tarsi grynai lietuviško, ir nepasakyčiau, kad patrauklaus vaikams stiliaus (beje, kas tam berniukui pusę galvos nukirto?) viršelyje gerai įsižiūrėję pamatysite raides MP, šriftu itin primenančias įprastas poteriados apipavidalinimui. Be to, čia - tik pirmoji knyga iš gresiančios serijos, ir tai irgi kai ką primena. Dar - veikėjo vardo skambesys ir pavadinimo struktūra... Beje, jau reklamuojamas tęsinys - "Marius Pietaris ir juodasis bokštas"; irgi labai originalus ėjimas.

Kita vertus, kiek galiu spręsti, "Marius Pietaris..." į "Harį Poterį…" panašus tuo, kad a) yra berniukas, turintis užslėptų galių ir b) yra magiška vieta, kuri "už Ribos". Viskas kitkas gali būti palyginta su dar krūva stebuklinių knygų, ir nei sekimo, nei plagiato, nei parodijos siužetui nepripaišysi. Jei būsime griežti, galėsim tvirtinti, kad greičiau jau knyga primena miksą iš įvairių šaltinių, aišku, su nuosavu uždaru.

Tikiuosi, man bus atleista už tokią ilgą įžangą: vis dėlto, lietuviška fantastinė knyga vaikams - ne toks dažnas atvejis mūsų padangėje, ir apie ją prisiklausai anksčiau, nei pamatai savo akimis. Tiesą sakant, stengiausi nesusidaryti išankstinės nuomonės, tačiau turbūt nepavyko, nes perskaičius ir paklausta "ir kaip?" atsakiau "naaa, geriau nei tikėjaus". Paskui, aišku, sekė keletas "bet", bet apie juos vėliau.

Problema. Apysakoje keliama smarkiai neoriginali problema: mitologinėje, stebuklinėje erdvėje krenta magijos lygis, į ją skverbiasi realistinis pasaulis. Visiems iš anksto aišku, kad MP galų gale stos į pasakiškų būtybių pusę ir kovos už jų teises išlikti. Džiugu, kad viskas nėra supersupaprastinta: dalis "anos Žemaitijos" gyventojų visai patenkinti, kad ėmė ir dingo jų Respublikos valdovas Vykintas Antrasis. Magistras, naujasis krašto šeimininkas, leidžia nemokėti mokesčių, o nukritus magijos lygiui, ir sodiečiams ramiau: laumės vaikų nebevagia. Blogiausia, kad vis neateina pavasaris, ir ar tik ne tos žiežulos raganos dėl to kaltos?!

Herojus. Nerami gresiančio karo atmosfera - puiki proga pasirodyti kokiam nors herojui. Tačiau turiu nuliūdinti skeptikus: bent šioje dalyje jaunasis Pietaris neapsimetinės supermenu ir priešų į visas puses netaškys. Kūrinio herojus, tiesą sakant, yra visai kitas asmuo - Gyvačius. Vienintelis išlikęs savo giminės atstovas keliauja per šalį, bandydamas daryti tvarką tiek ant žemės, tiek po ja. Gyvačius yra saikingai lyriškas bei vyriškas pusiau žvynuotas personažas, besinešiojantis širdyje nuoskaudą dėl įtaraus žmonių požiūrio į jį, nors mizantropija vis dėlto nesergantis, ištikimas valdovo karys, puikus burtininkas, o dar narsus, raumeningas ir padorus (nepasiduoda vaidilučių, laumių ir išlepusių bajoraičių kerams bei pašaipoms); et, ką ten kalbėt, apskritai tai didžiai teigiamas veikėjas. Tokiam tik siužeto vadžias į rankas - ir pirmyn. MP, tiesą sakant, veikia mažumoje skyrių ir ačiū dievui. Pats bernelis dar nieko, bet jau jo mamytė tikra papjūtis: jos nuolatinis kudakavimas ir atkaklus netaisyklingos šauksmininko formos "Mariukai" eksploatavimas gali sukelti akių tiką. Tikėsimės, kitose serijose apie ją bus tik prisiminimai.

Magiškoji fauna. Autorė savo interviu spaudai teigė, jog jos knyga "tai pažintis su lietuvių mitologija, raganomis ir kaukais". Kurgi ne. Bent man pavadinti šį kūrinį pažintimi su lietuvių mitologija, ar net jos stilizacija neapsiverčia liežuvis. Čia viskas sumesta į krūvą. Greta laumių, undinių, milžinų, kaukų šmėkščioja piršto dydžio nykštukai raudonomis kepuraitėmis, minimi netgi goblinai. Tiesą sakant, ir raganos panašios labiau į T.Pratčeto Disko pasaulyje gyvenančias, negu į lietuvių liaudies tautosakoj ar padavimuose aprašytas. Ir kodėl jos skraido ne piestose, kaip visos padorios lietuviškos raganos, o… "daiktuose panašiuose į kubilus", arba statinėse? Kai kuriems padarams paliktos tradicinės ypatybės, net konkretūs apibūdinimai, (tarsi) išskaityti iš N.Vėliaus knygų - žiburiniui, aitvarui. Kitiems suteiktos visiškai netikėtos savybės. Tarkim, D.Vaitkevičiūtės kaukai yra baisūs ginčininkai ir peštukai, kažkodėl visai nejaučiantys skausmo, - labai patogu mušantis. Dar viena mėgstama kaukų (spėjant pagal epizodų dažnumą, autorės laikoma didžiai šmaikščia) pramoga - rodyti pliką užpakalį ir gadinti orą. Apskritai, personažai nėra drovūs ir "š" mėtosi - tik duok. Žodžiu, paimtas tam tikras pagrindas ir toliau jau su juo elgtasi nenuosekliai, arba su fantazija - kaip kam patinka. Nieko smerktino, bet keista, kad tai laikoma "pažintimi" su lietuvių mitologija.

Disbalansas. Skaitant neapleidžia netikrumas: knyga teoriškai orientuota į vaikų, paauglių auditoriją, bet vietomis turbūt moteriškų romanų autorės patirtis "pramuša". Aišku, knygų vaikams veikėjai neturi būti belyčiai asketai, bet laumių krūtų akcentavimas atrodo kažkaip juokingai. Naa, bet gal čia tokia koncepcija - supažindinti su tikruoju gyvenimu per pasaką? Tada kodėl gi nepaaiškinus, kad malūno ašies taukais "galima panaikinti nepageidaujamą nėštumą"; taip taip, būtent tokį terminą pavartojo raganos varnas.

Be to, kūrinys su kaupu prigrūstas pasiskolintų personažų ar bent jų vardų. Gaila, kad tai ne aliuzijos, o būtent skoliniai. Kai kurie jų išplėtoti, pateikti smagiai ir ironiškai, pvz., Girdvainio šmėkla, gyvenanti Baltaragio malūne. Kai kurie tik paminėti - laumė, vardu Severiutė; magistras de la Krūa... O kodėl ne Van Go Gas? Logikos būtų tiek pat. O kur dar raganaitė Margarita, galų gale, pats Pietaris. Toks jojimas ant garsių vardų nelabai garbingai atrodo. Aišku, galima būtų sakyti, kad tai - vyresnei auditorijai skirtas sluoksnis, kuris gali būti suprantamas kaip mažumą parodinis. Tačiau ta parodija (?) labai nenuosekli ir dauguma skolinių nesukuria jokios naujos prasmės. Antra, vyresni skaitytojai gali imti kvestionuoti kitus, bendrinių žodžių skolinius. Pvz., parkomis čia įvardinti... pasiutiškai greiti slibinai. O grumais - Magistro magai. Negi jau savų žodžių pritrūko?

Beveik be "bet". Knyga lengvai skaitoma (išskyrus pirmąjį skyrių), gana šmaikšti ir išradingų detalių joje pakanka. Perspektyvos gilumos nėra, bet jos čia nelabai ir trūksta: tai fantastinis nuotykių romanas, ir kaip toks tikrai tiks jaunesniam mokykliniam amžiui, o ir vidutiniam. Suaugėliams irgi neturėtų labai pagadinti kraujo. Na, nebent jūs priklausot frakcijai, kuri neigia kaukų atsiradimo iš kuilio pautų teoriją. Arba skeptiškai žiūrite į laumes, lakuojančias nagus, ir vaidilutes, besidominčias madų katalogais. Anachronizmai ar humoras? Kita vertus, kaukų laikraščio korespondento interviu, imtas iš garsaus plėšiko Čiužikėlio - vienas geresnių knygos epizodų:

" - Gal jus nupaveiksluoti prieš apiplėšimą? - pasiteiravo korespondentas.

- Ne. Geriau po apiplėšimo.

- Kodėl?

- Ogi todėl, kad visokių turtų prisiplėšus mums lengviau šypsotis.

- A, aišku! Taip ir parašysime: prisiplėšus... lengviau šypsotis. " (242 p.)

Kalba. Kalbą būtų galima ramiai pavadinti turtinga: čia ir archaizmai, ir a la archaizmai, ir tarmybės bei būdingi šnekamajai kalbai barbarizmai. Ir svetimkūniais barkšantys tarptautiniai žodžiai. Visiškas purizmas kalbos atžvilgiu jokiu būdu nėra privalomas.Tačiau vis dėlto keistai skamba tokie junginiai kaip "pergamento rulonėlis" ar "stipriai dekoltuota" laumės suknelė, "puikiai maskuojanti stambias rankas ir kojas". Kai kur piktnaudžiaujama mūsų laikams būdingu kalbos stiliumi: " Oi, koks kietas burtininkas, oi! - šyptelėjo pirmoji vaizduoklyje pasirodžiusi laumė. - Tik nereikia mūsų gąsdinti, gerai? " (215 p.) Dar betrūktų, kad ji būtų pasakiusi "Okei, bičas?".

Kliurkos. Kaipgi be jų. Pirmieji puslapiai nuteikia skeptiškai: abrakas supainiotas su abrakine; ant peties mataruojantis varnas; kaukas, pats už kibirą ne didesnis, suka ant iešmo visą jautį . Vėliau reikalai taisosi, bet galima rasti ir šarvuotą nertinį (o tai tikrai ne paprasčiausi grandijų marškiniai?), ir kiurksančią seną lovą, ir išgužančią pro duris raganą, ir vidurnaktį (200-210 p.), kurio metu viskas kuo puikiausiai matosi. Kitoms knygoms palinkėsime griežtesnės redaktūros.

Rekomendacijos. Vartoti galima. Karts nuo karto už ko nors užkliūvi, bet prie kliūčių fantastikos mėgėjai juk pratę...

Lietuviška.

Ne vieną kartą turbūt jums yra tekę perskaityti knygą iš eilinės serijos "XX amžiaus aukso fondas" ir gūžtelti pečiais: ir kur čia tas auksas? Austrų rašytojos M.Haushofer (1920-1970), savo laiku pelniusios ne vieną Austrijos literatūrinę premiją, romanas "Siena" nėra "įauksintas" mūsiškių leidėjų. Ko gero, jei būtų, gūžčioti pečiais dėl jo nereiktų. Jis nėra iš tų romanų, kurie atveria akis apsiseilėjusiems pasekėjams, vėliau ant laužų siunčiantiems visus nesusipratėlius. Jis neįtraukia į grakščią postmodernistinę kovą su argumentais ir faktais. Tačiau ši nerėksminga, nors tuo gal ir netradicinė, knyga neišdulka iš galvos tik užvertus, ir vis mintimis grįžti prie aprašytų įvykių, bandydamas įsivaizduoti, kaip pats elgtumeis tokioje situacijoje. Po daugelio pamirštų (arba net nebaigtų skaityti) romanų linkstu laikyti tai ženklu, kad knyga visai nebloga.

Atvykusi į kalnus su pussesere Luiza ir jos vyru Hugu pamedžioti, knygos herojė, bevardė moteris, staiga tampa atskirta nuo viso pasaulio. Į kaimą pasižmonėti nuėję giminaičiai negrįžta. Jie ir negali grįžti, nes tarpeklyje kelią pastojo nematoma, tačiau neįveikiama siena, uždariusi į savotišką kalėjimą dalį kalnų, pievų ir miškų… Iki tos nelaimės spėja parbėgti tik medžioklinis poros šuo Lūšius. Vėliau iš išorės nebeprasiskverbė nieks, o ir nebuvo kam skverbtis. Išskyrus augalus, ten neliko nieko gyvo. Štai veikėja mato per sieną vienišos sodybos šeimininkus: bobulė sėdi su kate ant suoliuko; senukas pasilenkęs prie šaltinio, tarsi ketintų praustis. Karvės, sugulusios žolėse. Ir visi - nejudrūs tarsi akmenys, negyvi ir šalti. Kas tai per rykštė, veikėja nežino, tik įtaria, kad galbūt koks naujas ginklas (nepamirškim, 1960-ieji, šaltasis karas). Šiaip ar taip, pasirinkimo nėra. Jai teks išgyventi šitoj medžioklės troboj, kur, laimė, Hugas buvo prikaupęs maisto atsargų ir įrankių. Tačiau atsargos vieną kartą juk bus suvartotos.

Knyga parašyta memuarų forma, ir būtent tai, kad labai smulkiai vaizduojami prieš metus ar porą vykę dalykai, kartais kelia netikrumo jausmą. Tačiau tokiu būdu veikėjos pasaulis atskleidžiamas tikrai išsamiai. Ne ne, nebus čia jokių seilionių ar verkšlenimų: be be be, mane visi paliko, ką aš dabar darysiu, oi, nagą nusilaužiau… Kaime gimusi, tačiau mieste ilgus metus gyvenusi moteris turi susiimti ir prisiminti viską, ką žino apie lauko darbus, o kitko mokytis naujai. Jai reikia įveikti ir nerimą dėl ateities. Kas bus, kai baigsis degtukai? Kas bus, jei karvė atsives veršiuką? O jei neatsives? Kas, jei neužderės bulvės? O jeigu siena priartės ir užspaus juos savo gniaužtuose?..

Paradoksas: veikėjos savianalizės nelabai intensyvios ir nelabai įtikinamos, - ji vis bando įrodyti, kad nėra kokia nors ypatinga, tiesiog žmogus su kratiniu žinių galvoj, kurių daugelio nereikia, ypač, kai išorinis pasaulis galbūt dingo visiems laikams, o kitos - netikslios ir neaiškios. Kur kas įdomiau skaityti apie aplinką, darbus, ypač gyvulėlius ir santykį su jais. Palengva jie bemaž susilygina su pačia veikėja. Skirtumas iš tiesų ne toks didelis, kaip atrodo, kai aplink knibžda kitų žmonių ir nėra laiko pažinti mažuosius brolius. Kiekvienas jų su savo charakteriu ir likimu, su manijom ir meilėm. Atrodo, tiek knygų esame skaitę apie šunis ir kates (o dar ir su gyvais bendravę), negi galima ką nors naujo sugalvoti? Turbūt galima. "Jo didžiausia aistra buvo vaidinti, ir visada tuos pačius vaidmenis: įniršęs plėšrūnas, baisus ir keliantis baimę; romus, labai jaunas katinėlis, bejėgis ir vertas užuojautos; nebylus mąstytojas, pakilęs virš kasdienybės (šio vaidmens neiškęsdavo daugiau negu dvi minutes), ir didžiai įsižeidęs dėl paminto vyriško orumo katinas." (156 p.) "Lūšius daug geriau žinojo, kaip man geriau. Visą kelią jis ėjo prie pat mano kojos, šonu stumdamas prie stačios uolos, toliau nuo tos dundančios, traškančios pabaisos, galėjusios mane praryti. Galiausiai jo rūpestingumas mane prajuokino <…>. Lūšius nusipelnė stipresnio, linksmesnio šeimininko. Aš dažnai neatliepdavau jo gyvenimo džiaugsmo ir turėdavau prisiversti atrodyti linksma, kad nenuvilčiau jo. <…> medžiotojas, matyt, buvo geras žmogus; niekad Lūšiuje nepastebėjau nė lašo piktybiškumo ar klastingumo." (78 p.)

"Sieną" galima skaityti ir kaip išgyvenimo, ir kaip virsmo romaną, ir dargi kaip alegoriją. Neįtikėtina siena, ramybėje skendinti kalnų pieva, plintantis elnių susas, balta varna, sustoję laikrodžiai… Viską galima vertinti kaip simbolius, tačiau tai tikrai nėra peršama pozicija. Tiesa, vis norisi pasvarstyti, kaip naudodamasis "Sienos" idėja būtų parašęs romaną fantastas. Žinoma, akcentai tada būtų buvę kiti. Šiuo atveju ne taip svarbi buvo reali sienos priežastis ir galimybė ją įveikti. Svarbiau jos pasekmės, grąžinančios žmogų į būklę, kur jis pats, nepaisydamas visuomenės normų ar įtakos, turi rinktis - niokoti ar kurti ar globoti.

Kai lieki vienas

"Aš iš užpakalio tyliai priėjau ir kad pliaukštelėjau...iš meilės. O jinai kad išsitiesė, vaidina, kad pyksta, o pati snu... veidą šluostosi ir šypsosi!"

Štai taip - be jokių vasario 14-osios romantikų, - šnekasi apie moteris katorgininkai, laivelio plukdomi į Liūdesio salas, o tiksliau - į savo darbo/amžino poilsio vietą - geležies rūdos kasyklas. Geležis, beje, aprašomam pasaulyje kažin ar menkiau vertesnė už auksą, juk vien už plieno kinžalą " ...namelį priemiestyje duoda nesiderėdami. ", o ant dažno buržua pirštų išvysi ne aukso, bet plieno žiedus. Avantiūristas, radęs lobį - du-tris centnerius prastos prabos geležies, jau gali pradėti svajoti apie: " ...iškart išvydau didžiulį mūrinį namą Paryžiaus centre - ant Senos kranto, keleivinio uosto rajone, - nuosavą prabangią karietą, kinkytą nuosavais žirgais, griaumedį apsaugininką prie durų... "

Bet iki geležies lobio dar toli - tarp katorgininkų liūdnas dūmas dūmojantis Ilmaras svajoja rasti bent kokią vinį, kuria galės atrakinti spyną. Vinies tos prireiks ne dabar - primityvią grandinės spyną Ilmaras ir taip atrakintų bet kokia skiedra, tik kas iš to:

" - Kodėl aš čia? O kur man dėtis? Įsivaizduokim, kad ir sklendę atidarysiu, didelės išminties nereikia. O toliau kas? Už borto šokti?

- Valtis...

- Žinoma, žinoma, šimtus mylių gelbėjimosi valtimi plaukti. Protingas tu vaikas. "

Taigi, vinies ar kokio kito gelžgaliuko prireiks vėliau - kalinius vedant į salą, kai kaliniui uždės visai kitokią, kur kas "rimtesnę" spyną: " ...germanų darbas, geras plienas, standi spyruoklė, raktas su trim įpjovom. "

Beje, germanai... Tikriausiai jau supratote, kad aprašomam pasaulyje neišgirsit apie jokius vokiečius, Prancūzijos vietoj rasit Galiją, o ir rusai čia pravardžiuojami rosais. Vakarų Europą suvienijo ne kokia ES, bet tvirta galinga Imperija. Su religija - panašiai: Išganytojas, miręs ant stulpo (o ne ant kryžiaus), vietoj Mergelės Marijos klesti Sesers Užtarėjos kultas. Personažai atpažįstami, bet tik tiek. Dar daugiau "kitoniškumo" į autoriaus vaizduotės jau lyg ir pakankamai sujauktą pasaulio vaizdą įneša Išganytojo dovana žmonėms - Žodis. Žinantys Žodį ir turintys atitinkamų galių su savim tarsi nešiojasi didesnius ar mažesnius seifus. Tarstelėjus atitinkamą žodelį į tokį "seifą" galite pasidėti bet ką: nuo knygų ir banknotų iki puodelio garuojančios kavos... Kurią, beje, prisiminęs po kokių dvidešimties metų vėl "išsiimsite" tokią pat šviežią ir tebegaruojančią. Vienintelis trumpalaikis Žodžio panaudojimo pėdsakas - dvelktelėjęs šaltukas. Tad ir kalbama atitinkamai - "pasidėjau į šaltį..." Per du tūkstančius metų žmonės šitaip į "šaltį" prikrovė daugybę gėrybių ir lobių. Ten guli, kad ir: "Viskas, ką Napoleonas Rosijoje prisigrobė ir amžiams palaidojo, kai Borodino lauke jį kazokas kreivu kardu pasivijo... Kromvelio ir Marijos Antuanetės lobiai. Stebuklingosios Leonardo mašinos... Baronų turtai, grafų ir markizų iždinės..." Taigi, perfrazuojant žinomą posakį, šiuo atveju - moki žodį - žinai raktą nuo seifo, kuriame.. kažkas yra.

Bet grįžkime prie Ilmaro, ar, tiksliau, Ilmaro Vagies - visoje Imperijoje pagarsėjusio avantiūristo bei įsilaužėlio, tokio šio alternatyvaus pasaulio Indianos Džonso, kuris: "...aš juk prie visko pripratęs, Saksonijos požemius išlandžiojau, kirgizų pilkapius kasinėjau, Kinijos rūmus naktimis švarinau..."

Gelžgaliuko beieškantis Ilmaras pastebi vaikėzą - nežinia kodėl pasiųstą katorgon, bet aiškiai žinantį pakankamai galingą Žodį ir slepiantį... Ek, jei tik Ilmaras žinotų, kad vaikiūkščio saugoma paslaptis netrukus ant kojų sukels visą Imperiją, o jo bendrakeleivius katorgininkus pasmerks skausmingai mirčiai...

Taigi, prieš jus - Sergejaus Lukjanenko duoklė alternatyviajai istorijai, fantastikos žanrui, kuriuo lietuvių skaitytojai lepinami gana retokai. Beje, "Šalčio krantai" - tik pirmoji dilogijos "Dangaus ieškotojai" dalis. Jau pasirodė ir antroji - "Prieš rytą".

Daugelio skaitytojų abi knygos nėra vertinamos kaip geriausios Lukjanenko kūryboje, bet pasigirdę piktdžiugiški balsai-balseliai apie rašytojo kūrybinę krizę irgi tėra tik tarsi vėjo blaškomas dūmas.

Kaip pastebėjo net į "rimtosios literatūros" kritikus taikantys recenzentai, pvz., vienas toks Aleksandras Krapivnikovas, "Apie jo knygų rimtumą kalbėti tiesiog juokinga, nors būtent į rimtumą, kaip man pasirodė, autorius ir pretenduoja. Kaip bebūtų keista, Lukjanenko knygos įtraukia. Aš, praktiškai pūkšdamas iš juoko, pro ašaras, su riksmais kas 15 minučių "Oi, daugiau negaliu!", bet vis tik perskaičiau iki galo "Šalčio krantus", nepraleidęs nė puslapio. O tai, beje, būna pakankamai retai (ir ne tik man)."

Asmeniniai įspūdžiai: tikrai galingas startas, tarsi koks garvežys, tūtuodamas, velnišku greičiu į šipulius pramuštų plytų sieną. Kaip pastebėjo vienas iš kandžių apžvalgininkų (o kanduolių, apžvelgiančių Lukjanenko kūrybą, tikrai užtenka): "Kalba, jog Vakaruose leidėjai nusprendžia spausdinti ar ne, tą ar kitą knygą, perskaitę dvidešimt-trisdešimt pradinių puslapių - jeigu jiems įdomu, tai knyga pradedama maketuoti. Toks jausmas, kad Sergejus Lukjanenko pradėjo rašyti pagal šį principą."

Taigi, vėliau tam garvežiui vietomis lyg pritrūksta angliukų, vietomis jis stabteli ar rieda iš inercijos, nors kelionė, vis dėlto, reikia pripažinti, velniškai įdomi. Net jei jums, kaip ir man, nepatiks dilogijos pabaiga. Tą tenka pripažinti ir aukščiau minėtam A. Krapivnikovui: "Kartais man atrodo, jog tikrasis rašytojo meistriškumas - tai ne techniškai tiksliai atmatuotos knygos, gilūs sudėtingi charakteriai, įtrauklus siužetas, o būtent tai, kas Jums neleidžia atsitraukti nuo knygos..."

P.S. Beje, mano žiniomis leidykla "Eridanas" greitu laiku išleis dar "retesnį paukštį" - kriptoistorinį Andrejaus Valentinovo (istoriko Andrejaus Šmalko) romaną "Dezertyras". Po gaisrų ir revoliucijos pašvaistės nušviestą Prancūziją blaškosi buvęs karališkosios armijos karininkas, kuris tikrąja to žodžio prasme "buvęs" - nes puikiai prisimena sušaudymą ir savo mirtį... Nemirėlis nesupranta tik, kam pakilo iš kapo - negi vien tam, kad savo akimis išvystų kraštu plaukiančias, giljotinos ašmenų pagimdytas kraujo upes?..

Lukjanenko "Kas būtų, jeigu?.."

Taigi mirtis… Visais laikais kiekvienam aktuali tema. Raskite šiais laikais tokį narsuolį, kuris išdrįstų teigti, jog po mirties paprasčiausiai išnyks. Tuoj jį apspistų pulkai dvasregių, tarsi skydais mojuojančių biblijomis, Tibeto mirusiųjų knygomis ar parapsichologijos "vadovėliais". Kalbėtis su mirusiaisiais madinga, net privalu. Tačiau būna, jog šis kalbėjimas tampa menu - epitafijomis išėjusiesiems į amžinastį. Epitafija - tai glaustas įrašas antkapyje, kreipimasis į mirusįjį su derama pagarba ir rimtumu įvertinant jo nuopelnus žemėje. Su tokia nuostata reikėtų žvelgti ir į Leonardo Gutausko eilėraščių rinkinį "In fine".

Pirmas skyrius skirtas lietuviams - vienus jų mes dar prieš ketverius-penkerius metus galėjome sutikti Vilniaus gatvėse (pvz. poetę Juditą Vaičiūnaitę ar literatūrologą Vytautą Kubilių), ant kitų - Maironio, Donelaičio ar Mikalojaus Kristupo Radvilos-Našlaitėlio - jau seniai nusėdo švytinčios istorijos dulkės. L. Gutauskas dažnai mini vorelį - sumezgantį atminties gijas, rezgantį lengvučius voratinklius, tiesiantį virpantį siūlą tiesiai į dangų… Antrajame skyriuje kreipiamasi į pasaulinio garso dailininkus - Salvadorą Dali, Anri Matisą, Vincentą van Gogą ir daugelį kitų, apie kurių kūrybą gal tik iš L. Gutausko ir išgirsti pirmą kartą. Paskui, žinoma, kils noras perversti meno albumus, kad atpažintum, tarkim, Gertgeno, vadinto šventuoju Jansu, paveikslą, atgijusį viename iš "In fine" eilėraščių, kuriame " stačiu šlaitu į scenos vidurį palinkęs, /apjuostas bokštais ir arkadom/ toks žalias kalnas kaip gyvybės klyksmas. "

Eiliuota mirusiojo kūrybos interpretacija, įsižiūrėjimas į detalę, įvykio rekonstrukcija ar kuriam nors poetui būdinga ritmika, žodžių skambesys - visa tai L. Gutausko rinkinyje "In fine" ne tik atgyja, bet ir tarsi toliau pratęsia mirusiojo buvimą tiek šiapus, tiek anapus. Nepamirškime - L. Gutauskui menas (nuo "Vilko dantų karolių" iki poezijos rinkinių "Betliejus" ar "Popierinė dėžutė") buvo didžioji religija, o "In fine" mirę menininkai tampa jos šventaisiais ir pasirodo, anot literatūrologės Audingos Peluritytės, "kaip tobulai gražių kūrinių autoriai kone su švytinčiomis aureolėmis". Atminties deivė Mnemosinė iškeliama į šio Panteono viršūnę ir virsta aukščiausia meno dievybe. Taigi tik mene įmanoma išlaikyti žūstančių pavidalų gyvybę, nes gyvenimas - pernelyg trapus. Tarsi žuvėdrų pėdsakai ant smėlio ar šerkšnoti dangaus karpiniai. Tarsi drugelio sparnai, nuo kurių byra žvaigždžių dulkės. Tarsi sudžiūvę žolynėliai tarp pirštų ar pievų gėlės - tarp knygos lapų. Žmogus miršta " be garso, gal tyliau už dvelksmą, basomis / vos liesdamas erškėtrožės viršūnę ". O perėjimui iš gyvųjų pasaulio į mirusiųjų žemę - ribai tarp gyvenimo ir mirties - žymėti labiausiai tinka lango metafora:

Langas į vakarus,

Sukeitęs išorę su vidumi,

Suklaidinęs sielą -

Pakvietęs ją skrydžiui į šviesą.

Tai turbūt ir gražiausia L. Gutausko kūryboje - įsižiūrėjimas į spalvas, į detales, į akimirkų blykstelėjimus, kuriuose ima ir atsiskleidžia trapi žmogaus būtis, paženklinta tos iš gilios senovės mus pasiekusios ištarties - Memento mori . Galbūt tai - atspirties taškas apmąstyti žmogaus kalbėjimą apie mirtį apskritai, atpažinti jos pavidalus, per poeziją priartėjant prie ribos, iš už kurios nebegrįžtama. Arba - sugrįžtama atmintimi.

Į menininkų dausas - mirtingojo žvilgsniu

Amerikiečių rašytojas Dan Brown literatūroje anaiptol ne naujokas, tačiau, ko gero, nė pats nesitikėjo, jog ketvirtoji jo knyga - "Da Vinčio kodas" - sulauks šitokio populiarumo. Knyga, vainikuojanti ne vienos šalies bestselerių sąrašo viršūnę, verčia susimąstyti, kas gi lėmė tokį pasisekimą. Regis, receptą Dan Brown aptiko dar rašydamas "Angelus ir demonus" - "Da Vinčio kodo" priešistorę, o po to jį tik kiek patobulino. Tad nepykite - apžvalgoje kalbėsiu apie abi knygas. Juolab kad jos lyg batai dvyniai - atkeliavę nuo to paties kurpalio.

Pamėginkime nuspėti to sėkmės recepto paslaptį. Imamas lašelis istorinių žinių, įberiamas žiupsnelis paslaptingos organizacijos (iliuminatai, Siono brolija), pabarstoma realiais faktais (popiežiaus rinkimų ceremonialas, Opus Dei prelatūra), suplakama su "sunkiai" nuspėjamu blogiuku (žinoma, tas, kuris mažiausiai įtartinas) - ir visa tai užpilama siužetu, verčiančiu iš pavydo staugti visus Holivudo "kovinukų" režisierius. Nieko nepamiršau? A, tiesa, kokteilį reikia papuošti. Tad ant taurės krašto uždedame konservuotą vyšnelę - žavią moteriškę, lydinčią protagonistą jo nelengvame ir pavojų kupiname kelyje. Štai ir viskas. Kaip ten sakydavo ponas Bondas, Džeimsas Bondas? "Sumaišyti, bet nesuplakti"? Be abejo, mūsų herojų - profesorių Robertą Lengdoną, kaip ir žymųjį agentą nulis-nulis-septyni, kiekvienoje serijoje… ups, įsijaučiau - žinoma, kiekvienoje knygoje! - lydi vis kita mergina. Pagrindinis skirtumas tarp Roberto Lengdono ir Džeimso Bondo - tas, jog D.Brown'o herojus dažniausiai naudojasi ne savo raumenimis ar super-puper prietaisiukais, o protu. Nors keletas jo triukų nepadarytų gėdos ir šauniajam agentui.

Bet grįžkime prie mūsų avinų. Dan Brown'o knygos palieka dvejopą įspūdį. Vieni jomis be galo žavisi, kiti keikia. Aš gi, tarsi ta beždžionė iš anekdoto - blaškausi per vidurį, nežinodamas, kurlink pulti. Na, nors persiplėšk! Knygos man patiko, bet tuo pat metu erzino. Jos žadėjo kur kas daugiau, nei suteikė. Jos galėjo būti iš tiesų puikios, tačiau… Tačiau autorius, rodos, buvo linkęs patraukti lengviausiu keliu. Keista, kad D.Brown, kai kuriuos faktus nuodugniai išstudijavęs, kitur nuplaukė paviršiumi. Tačiau palikime tai jo sąžinei, kaip ir (neskaičiusiems "Angelų ir demonų", atsargiai - spoileris!) šuolius iš malūnsparnio be parašiuto.

Ten, kur autorius naudojasi kitų iškeltomis hipotezėmis, jis jaučiasi pakankamai tvirtai, tačiau pakanka tik žengtelėti į šalį, pabandyti papildyti tas hipotezes savomis detalėmis, ir po D.Brown'o kojomis netikėtai atsiranda ledas, kuriuo jis žengia nebe taip tvirtai, o kai kuriose vietose netgi atvirai slydinėja. Beje, savo įkvėpimo šaltinio autorius nuo mūsų netgi nebando slėpti. Atsiverskite 60-ąjį skyrių ir pamatysite išvardintas knygas, tarp kurių, beje, atrasite ir "Skaitytoje" jau apžvelgtą "Šventąjį kraują, šventąjį Gralį".

Tad negi viskas taip blogai? Žinoma, ne. Vieni susižavės išties holivudiniu siužetu, kiti galbūt pirmąsyk išgirdę įdomesnes krikščionybės hipotezes, rimčiau susidomės religijos istorija. Na, ir žinoma, pagrindinis D.Brown knygų privalumas - Paslaptis. Taip, neapsirikau - Paslaptis iš didžiosios raidės. Juk daugelyje mūsų tebegyvena tas vaikas, kuris trokšta nusekti vos įžiūrimais, amžių dulkėmis užklotais pėdsakais ir atskleisti Paslaptį.

P.S. Nesusilaikysiu - pabaigai tarsiu vieną kitą žodį apie vertimą. Nėra jis labai blogas, tačiau keletas klaidų smarkiai erzino. Ties vienu sakiniu kankinausi gana ilgai, mėgindamas įspėti, ką gi jis reiškia. "Koridoriumi nuaidėjo šūvis iš tuščio pistoleto". Va tai tau! Taip sakant - sykį metuose ir žarsteklis iššauna. Neturėdamas galimybės sutikrinti su originalu, pasitelkiau pagalbon bent jau rusišką vertimą. Ir atskleidžiau Paslaptį! Pasirodo, tuščias pistoletas tiktai spragtelėjo. Na, ir dar trikdė nuolatinis pistoleto virtimas šautuvu. Nesiskundžiu vaizduotės stoka, tačiau visuomet stebiuosi, kai veikėjas iš kelnių kišenės išsitraukia… šautuvą.

Paskui Paslaptį

Italai sugrįžta! Ne, tai anaiptol nereiškia, kad vėl visi klausysim "Felicita" (arba bent jau "Cosa della vita"), o žydruosiuose ekranuose suksis "La Piovra" su Michelle Placido. Tačiau į mūsų knyginį gyvenimą ne taip seniai įsibrovė elegantiškasis A. Baricco, pernai jį net matėme knygų mugėje. Gi dabar "Tyto Alba" siūlo paskaityti naują autorių - Niccolo Ammaniti. Būtent jis paraše apipremijuotą, į 20 kalbų verstą romaną "Aš nebijau". Beje, autorius taip pat turėtų pasirodyti knygų mugėje.

Ir ko gi galima nebijoti toje šalyje, kurioje, kaip dainavo Antis, "tiek lavonų, kraujo, baltų kalijų..."? Ech, esu turbūt beviltiškai sugadintas S. Kingo. Juk būtent jis visus išmokė: jeigu miestukas mažas, jeigu aplink yra "paslaptingų vietų" ir gal vaikų - lauk pasirodant Blogio! O knygos pradžia iš tiesų žada šiurpį - nepakeliamai karšta vasaros diena, grupelė vaikų javuose, prie paslaptingos kalvos, ant kurios - apleistas namas...

Meinstrymo padiktuotos nuojautos mane apgavo. Ši knyga neturi nieko bendro su Kingu. Ji pasakoja, pasakoja šiurpią istoriją, bet negąsdina, nors galėtų, oi kaip galėtų! Tik autoriui daug įdomiau ne sukelti baimės virpulį, o įsigyventi į vaiko pasaulį, panašiai kaip ir knygoje "Tas keistas nutikimas šuniui naktį". Juk tik užaugus atrodo, kad vaikystė - tai nesibaigiančios saulėtos popietės, o iš tiesų ten būta visko - išdavystės, žiaurumo ir baimių. Pačių įvairiausių baimių. Ir pabaisų!

Bet štai tėtis pamoko: "Užmiršk tas pabaisas, Mikele. Jokių pabaisų nėra. Bijok žmonių, ne pabaisų" Tik vaiko pasaulis... Koks jis gali būti be pabaisų, kai jos tūno už kiekvieno kampo? Ir kaip sunku turėtų būti vaikiškoje galvelėje sutalpinti, kad pabaisos - tai tau pažįstami, artimi žmonės, gyvenantys po tuo pačiu saulės išlydytu dangumi, miegantys gretimoje lovoje ir pabučiuojantys, prieš išvažiuojant į tolimą kelią?

Ant nugarėlės tai apibūdinama kaip "nekaltybės praradimo istorija". Nenorėčiau sutikti su šiuo apibūdinimu, net ir atsižvelgiant į tai, kad nekaltybė šiuo atveju neturi kūniškos prasmės. Pagrindinis veikėjas Mikelė - anaiptol ne koks nors naivus, nekaltas šiltnamio sąlygomis augęs vaikiūkštis, kuris palūžta, susidūręs su suaugusiųjų pasauliu ir jų šlykščiais "žaidimais". Ne, jis jau užgrūdintas draugų ir "draugų", skiriančių nemalonias ir žeminančias bausmes, kai pralaimimos varžybos. Iš vėžių jo neišmuša net artimiausio draugo išdavystė. Sprendimus jis priima drąsiai ir net, sakyčiau, didvyriškai. Jis gal netgi per daug savarankiškas ir kaip vaikas itin apgalvotai bei su aiškiomis vertybinėmis nuostatomis žvelgia į pasaulį, nesvarbu, kad šiame knibžda įtartinų pabaisų. Tokios duoto žodžio laikymosi jėgos gali pavydėti bet kuris suaugęs.

Tad visgi kokiam žanrui priskirti šią knygą? Beletrizuota vaikiškos psichologijos studija? Lengvas siaubas? Netradicinis detektyvas? O gal tiesiog gera knyga - glausta, tikroviška, graži ir išmintinga. Ir vaikystės baimės labai tikros. Pažįstamos. Savos.

Vienintelis mano tikras priekaištas yra knygos vertėjui dėl vienos vienintelės vietos - neįsivaizduoju, koks kataklizmas turi pasaulyje įvykti, kad italo lūpose nuskambėtų "blia". Suprantu, lietuviškas keiksmažodynas, skirtingai nuo itališko ir rusiško, skurdus, vertėjui sunku. Bet vis dėlto...

Pabaisų nėra

Tie, kas fantastiką a priori laiko niekalu, gali džiūgauti: daug pagyrų šiai knygai tikrai neatseikėsiu. Tačiau ir tie, kas fantastiką myli, gerbia ir godoja, neturėtų labai piktintis: apžvalga turėtų būti linksma. Be to, geros knygos paskui atrodys dar geresnės…

Neišvengiamai norisi šį romaną lyginti su "Pirmuoju blogiu", nors pastarajame keliaujama po paslaptingą mišką, o "Agresyvumo instinkte" - po kosmosą. "Pirmajame blogyje" mažiau (netgi visai mažai) siužeto linijų ir posūkių, užtat L.Naujoko knygoje prifantazuota plačiai, su užmoju. Deja, kaip dažnai nutinka manantiems, jog "fantastikoje galima rašyti bet ką, nes tai juk fantastika", nusifantazuota irgi pakankamai. Bemaž kiekviena idėja, net jei ji galėtinai nuvalkiota, neišbaigta, nenugludinta, kurioziška. Tos idėjos - tarsi luošiai: tai kojos kuriai trūksta, tai akys žvairos, o kita ir visai be galvos.

Pradėsim nuo svarbiausios Žemės problemos, - gyventojų pertekliaus dėl per gero gyvenimo. Atrodo, imtų visi pjautis, iškart laisviau taptų. Bet štai negali… Prieš porą tūkstančių metų žmonės išrado vakciną, naikinančią agresyvumo instinktą. Nesiginčysim dėl to, ar agresyvumas yra instinktas, tačiau idėja lyg ir galinti duoti dividendų. Tik įsivaizduokit, - visur knibždėte knibžda žmonių, o susierzinimo dėl grūsties ir dėl to, kad gimdyti vaikus uždrausta, išlieti negali... Deja, per visą įžangą nesimato jokios kamšaties. Pagrindinis veikėjas, Liutauras Naujanskas (žr. autoriaus pavardę), gyvenantis kažkokiatūkstantajame megapolyje, keliauja judančiu šaligatviu namo ir pakeliui nesutinka nieko . Taip, tai tikrai padeda įsijausti į pasaulio bėdą! Namie būsimą herojų sutinka žmona Darela, kuri visą laiką neveikia bemaž daugiau nieko, kaip tik padengia/nudengia stalą (beje, pati nevalgo. Kodėl? Mįslė.) ir uždavinėja "apie ką diskutuojate, vyrai?" tipo klausimus. Tiesa, dar pabučiuoja sutuoktinį pauzių metu. Tačiau nepaisydamas tokio įtartino ribotumo, Liutauras ją myli ir baisiai nervinasi, kad jiedu negali susilaukti kūdikio, - valdžia neleidžia. Ir štai staiga ateina laiškas . Ne bet koks, o ant rausvai gelsvo popieriaus, kuris įdėtas į melsvai žalsvą voką. Ką tai turėtų reikšti - nežinia. Aiškiai kažkokia anachroniška tradicija, kadangi kambario sienoje įmontuotame videomonitoriuje net šeimininkų neatsiklausęs vis pasirodo koks nors interesantas ir pasikalba su jais be jokių laiškų pagalbos. Taigi, Liutauras pakviečiamas į Kosmologijos institutą dalyvauti eksperimente. Pasirodo, pagaliau sugalvotas genialus planas, kaip išsivaduoti nuo gyventojų pertekliaus.

Reikia išžvalgyti tolimą tolimą, net kitoje galaktikoje esančią Van Halso planetą. Tiesa, ten gyvena kažkokie vietiniai neandertaliečiai, ir jei jie nesutiks geruoju užleisti didesnės planetos dalies, teks uždaryti juos į rezervatus arba net nušauti vieną kitą. Ir štai grupė savanorių "iš gatvės" pradedami treniruoti dvasiškai bei fiziškai. Žinoma, agresyvumas bandomas sugrąžinti ir medikamentų pagalba. Silpnesni atkrenta, stipresni priešinasi: nors ir žino, kad turi pažiaurėti, sąžinė neleidžia… Kai kurie mokymų metodai įdomūs: pvz., sienos "poligone" nukabinėtos šiurpiais paveikslais, kautynių, krucifiksų vaizdais. Kiti momentai kelia juoką. Tarkim, kaip patikėti, kad mažiau nei 3 mėnesius pasimokę kovos judesių (ir dar bijantys smūgiuoti, kad ko nesužeistų) eksperimento dalyviai gali atsilaikyti prieš kovos menų meistrą, kuris visą savo gyvenimą pašventė šiam užsiėmimui… Beje, simptomiška, kad krūvos dalykų iš pratybų veikėjams visiškai neprireiks. Kur kas labiau būtų pravertusi psichologo konsultacija ar logikos pradmenų kursas. Kur tau! Juk tikri vyrai turi ne mąstyti, o šaudyti. Blogiausiu atveju - atsisakyti šaudyti ir rezignuoti kamputyje. Na, bet siužetas kol kas stumiasi į priekį. Liutauras, aišku, tampa pirma savo grupės, o po to - visos ekspedicijos vadu, nors niekaip nesupranta, kodėl jį išskiria. Skaitytojas irgi nesupranta, nes Liutauras nedemonstruoja jokių atsakingam ir išmintingam vadui būtinų savybių, o elgiasi "ant nuomonės" ir smarkiai neapdairiai. Vargšė žmonija, jei jau toks tipas - pats geriausias iš galimų kandidatų. Tarp kitko, autorius pražiopsojo puikią temą: juk galėjo agresija apdovanoti keletą moteriškių. Tai vaizdelių galima buvo prikurti! Bet moterys liko už borto tiek ekspedicijoj, tiek apskritai. Tarkim, konferencijoje apie planetų apgyvendinimo problemas dalyvauja vien "žinomi vyrai". Primena lenkų filmą "Seksmisija" ("Naujosios amazonės"), tik atvirkščiai. Gaila, kad ir ši tema neišplėtota. Ką gali žinoti, gal tikrai uždraudus gimdyti visos moterys protestuodamos pasitraukė iš visuomeninio gyvenimo?

Galų gale palaiminimas gautas. Trys laivai pradeda kelionę per kosmoso platybes. Ir štai pirmieji astrofiziniai šedevrai. Pamirškim tai, jog kaip kregždutės nardantys po Visatą žmonės nesugebėjo apgyvendinti nė vienos savo Sistemos planetos (išskyrus, aišku, Žemę, kur stumdosi alkūnėmis). Smulkmena. Ir nieko keisto, kad fantastiniuose romanuose galima keliauti greičiau už šviesą. Tačiau man labai įdomu būtų žinoti, kaip atrodo "superšviesus greitis" ( 71 p .). Toks visas spinduliuojantis kaip kalėdinė eglutė? Deja, daugiau apie šį išradimą papasakoti negaliu, bet "mašinų skyriuje tvarka", vadinasi, bent jau magija čia niekuo dėta. Beje, "superšviesgreičiu" skrendančiame laive absoliučiai niekas nesikeičia. Jokių fokusų su laiku ar panašaus diskomforto. Įgula sau vaikštinėja, šnekasi. Ak, tiesa, įjungus superšviesinius variklius, kapitonas pajunta "lengvą pagreitį"… Beje, iki Plutono atskrieta maždaug per pusvalandį, nors Saulės šviesa iki jo keliauja apie 6 valandas. Išeitų, kad ir iki to laiko skrista kažkokiu supergreičiu, bet autorius tiesiog pamiršo paminėti. Ką ten Saulės sistema, "greitai išlėkėme ir iš galaktikos"; tiesa, skrista kaip tik jos krašto linkui. Greitai - tai per kelias minutes. 34 000 šviesmečių - op ir nėr.

Pakeliui kompanija sutinka dviejų skirtingų civilizacijų atstovus. Vieni - plepiai geriečiai, kiti - bukagalviai kareivos. Naudos iš to knygos idėjai - minimumas, bet vis prablaško. Tačiau keista: atrodo, gana tikroviškai aprašytos situacijos, o prasmės jose… Pvz., šventinė puota. Į žemiečių sveikatą keliamos taurės; siūloma ir jiems. Bet: "Kiek žinau, Žemėje jūs alkoholio nevartojate, ir ši gėrimų rūšis pas jus jau istorija. O šiuose stikluose kaip tik alkoholinis gėrimas. <…> Nors jis ir nėra labai stiprus, bet jo padauginę, galite pasijusti labai keistai. O kadangi jūs išvis nieko nesate ragavę, tad ir nedidelė dozė gali būti pražūtinga . <…> mūsų papročiai verčia pirmąjį stiklą išgerti iki galo. Tad prašome paragauti." (90 p .). Ir tai - ne bukagalvių kareivų atstovo kalba! Jums patiktų, jei draugiškas svetimos planetos aukšliagrybis pasiūlytų kokio nuodo, sakydamas, kad jis gali jus nuvaryti į kapus, bet… taip priimta? Beje, kodėl Žemėje išnyko alkoholis, vėlgi neaišku

Pamažu per tokias nesusipratimų džiungles prisibrauname iki tikrųjų, Van Halso džiunglių. Su visais laukinių miškų atributais - piktais žvėrimis ir augalais. Van Halso planeta, žinoma, turi savo paslaptį, kurią, nesulaukę žmonių protinių pastangų, atskleidžia "dievukai iš mašinos". Jie pažeria ir įvairių naudingų patarimų, todėl istorija, kaip galima buvo numatyti iš anksto, blogai nesibaigs.

Apskritai bene išradingiausiai knygoje aprašyta egzotinė fauna, nors su logika irgi kartais nesutariama. Bet gyvūnų paradas įvairesnis ir įdomesnis, nei žmonės, panašūs į apibrėžtiems stereotipams atstovaujančias lėlytes. Tačiau tos lėlytės pakankamai juokingos, kad romaną įveiktum be vargo ir su pasižvygavimais. Kadangi knyga, įtariu, retenybė, ypač, kai atpigo iki lito (bent jau ten, kur pirkau), pateiksiu pavyzdžių, kad galėtumėt kartu pasidžiaugti.

5 p . "Tuo laiku robotas surinko indus ir dabar virtuvėje juos beplaudamas barškinosi." Na taip, nestebėtina, kad planetoje demografinė krizė, jei net robotai nesivaldo.

7 p . " Vyriausybė , kaip ir kiekviena vyriausybė , daro viską, kad tik išliktų prie vyriausybės vairo ."

"Darela visą laiką žiūrėjo į mane ir tarytum stebėjo, kaip kiekvienas kąsnis patenka į mano skrandį." Ui. Moteris-rentgenas.

8 p . "Atsisukęs išvydau prieš save didžiulį mėsos kalną, baltus dantis ir juodame veide žybsinčias draugiškas akis. Tai buvo džiunglių karalius Bilas Stildenas. Iš tiesų jo įspūdinga figūra, neįtikėtinai platūs pečiai, didelės, lyg oro pripūstos rankos ir lygiai tokia pat stambi ir plati nosis priminė karalių." Norėčiau pamatyti karalių, kuris primena nosį, kuri panaši į ranką. Oi ne, gal nenorėčiau.

11 p . "Na, o šis [robotas] dar nebuvo su tavim pažįstamas, tiesa, ir aš pati jo dar neužkodavau." Robotai dar ir girtuokliai! Juos reikia užkoduoti, pasirodo. O gal robotus koduoja nuo pernelyg laisvo elgesio plaunat indus?.. Beje, šie mechanizmai ir jausmus turi: "Robotas persigando ir, nieko nelaukęs, dingo." ( 34 p .)

53 p . "Tad ginčai tuoj liovėsi, ir sukrito į laisvąsias lovas."

61 p . "Joje [Van Halso planetoje] netgi nerasta kenksmingų mikroorganizmų, kurie galėtų pakenkti mūsų sveikatai." Rojus, po galais! Žemėj, ir tai tuntai kenksmingų mikroorganizmų lekioja, ant nuosavo piršto jų ne vieną galėtumėt aptikti. O čia - jokių. Nesitiki? Teisingai, netikėkit. 105 puslapyje paaiškės, kad "oro sudėtyje rasta mikrobų, kurie patekę į žmogaus organizmą, sunaikina imuninę sistemą."

63 p . "tai, ką išgirdome iš pono prezidento lūpų, man primena 19 amžiaus pabaigą. Tuometinė Europa plūstelėjo į Amerikos žemyną. To žemyno gyventojus vadino indėnais. Iš pat pradžių europiečius laikė irgi panašiai kaip ir dievų atsiųstaisiais. Tačiau atspėję jų kėslus, jie pradėjo priešintis." Kur ritasi Žemė? Garsiausių mokslininkų išprusimo lygis kaip neapsiplunksnavusių fukselių.

69 p . "yra daug augalų ir gyvūnų, kurie, mūsų mokslininkų manymu, yra gana pavojingi bei nuodingi. Štai vienas tokių - gigantiškas plonastiebis augalas , kuris siekia iki 5 metrų aukščio". Gigantiškiau tiesiog nėra kur.

71 p . "Mintys sukosi galvoje kaip įelektrinti elektronai ."

"pažvelgęs pro iliuminatorius pamačiau paskutinę saulės sistemos planetą Plutonį ." Taaip, Radis ir Cezis dar atrasti nebuvo.

74 p . "Jūs teisus, ponas mere, kol prisipildysime laivus kuro bei kitos įrangos , praeis kelios dienos."

75 p . " Banketinė buvo tame pačiame pastate, kaip ir pokylių salė." O be maisto, jose buvo dar ir valgių.

76 p . "tai buvo tikri žemės valgiai ir, svarbiausia, pagaminti iš natūraliausių žemės produktų." Žmonės, atrodo, įprato ir žemes valgyti.

78 p . "Zemgonai turi puikų kalbos dėsnį - prie kiekvieno daiktavardžio pridėti žodelį "zem"." Tikrai, prie kiekvieno zemdaiktavardžio pridėjus zempriešdėlį, zemkalba anaiptol nepavirsta į zemabrakadabrą.

"Mūsų laivai stovėjo jau pakrauti, o šalia jų stovėjo mažytis permatomas zemplastlėkis. […] Jau iš toli zemplastlėkis atrodė įspūdingai , bet kai prie jo priėjome, buvome tiesiog apstulbinti." Gebėjimas atskirti mažą nuo didelio - vienas svarbiausių kosmoso keliautojų bruožų.

79 p . "Skrido ne aukščiau kaip 10 metrų aukštyje ir gana greitai pasiekė nemažą greitį . Pasirodo, šis objektas buvo varomas oro pagalvės ir reaktyvinių variklių ." Tiesą sakant, mažas storas vyrukas su propeleriu - kur kas įtikinamiau.

84 p . "Galva buvo blaivi, tik kažko pilna, turbūt vakarykščių įspūdžių." O daugiau nieko ten ir netilpo.

88 p . "Kūginis statinys buvo sujungtas su cilindriniu, tas savo ruožtu su kvadratiniu, kvadratinis su rutuliniu ir taip toliau." Štai tokia planimetrijos ir stereometrijos vienovė;)

98 p . "atsitrenkusios į apsaugos lauką, jos susprogo, nepadariusios mūsų laivams jokios žalos. Iš sprogimo pobūdžio supratau, kad tai buvo paprastų paprasčiausios atominės raketos. […] Įsivaizdavau jo veido išraišką, kai išsisklaidžius dūmams jis pamatys, kad mūsų laivai visiškai sveiki." Žinoma, viskas vyko beorėje erdvėje.

"Iškart pastebėjau, kad jis paleido lazerines patrankas." Teisingai - laisvę patrankoms!

103 p . "Tačiau jūs turite ir atmesti jėgos pranašumo persvarą." Mielai pakomentuočiau, jei suprasčiau, apie ką čia.

Patarimas agresyvios rasės atstovams, kurie niekam iki šiol neleido skristi per savo galaktiką: "Pakeiskite savo mąstyseną ir suprasite, kad galima puikiai išsiversti ir be ginklų. Netoli jūsų gyvena puiki zemgoniečių rasė. Pradėkite su jais bendradarbiauti ir pamatysite, kokia laiminga gali būti dviejų civilizacijų draugystė." Aha, o raktas nuo kambariuko, kur zemgoniečiai pinigus laiko, ten ir ten.

105 p . "Piečiau nuo šiaurės poliaus iš po sniego kyšojo augalijos užuomazgos."

116 p . "Ir man labai gėda, kad taip begėdiškai apkaltinau Pjerą bailumu."

119 p . "Aš gi savo akimis mačiau, kaip jis dingo! - išvertęs akis rėkė Bilas." Turbūt nuo to vaizdo ir išvirto…

123-4 p . "Visur knibždėte knibždėjo visokiausių gyvūnų. Mažų, didelių, įvairiaspalvių ir vienspalvių, kurie knibždėte knibždėjo žolėje."

125 p . "Kurį laiką visaip besivartydamos į mane žiūrėjo gyvūno akys, bet netrukus tiesiog išvirto." Gera pamoka Bilui.

126 p . "Robotas vis dar intensyviai pliekė į pabaisos gerklę, ištaškydamas jos kūną į smulkiausius gabalėlius, kurie storu sluoksniu dribo ant mūsų."

129 p . "Staiga prieš akis išdygo van-halsietis. […] Keletą akimirkų jie žiūrėjo vieni į kitus, kol čiabuvis atsipeikėjęs metėsi bėgti. Šios grupelės vyresnysis pradėjo šaukti jam, kad čiabuvis nebėgtų, nes jie nieko blogo jam nepadarys. Jis rėkė, kad jie paprasčiausiai nori su juo pasikalbėti." Bent kalbos prieš tai pamokęs būtų, ar ką.

130 p . "Pasigirdo šūvis, ir van-halsietis, persivertęs kūliais, išsitiesė žolėje." Lazeriai su garso efektais. Pyu pyu!

132 p . "Visi buvome taip išsikamavę, kad kiekviena nervų ląstelė buvo įtempta kaip styga."

?

Kaip jums patiktų, jei, atsidūrus aname pasaulyje (taip pačiam tikriausiam aname - Anapilyje), sužinotumėte, jog "...pinigai čia - aukščiau už viską. Jau turbūt supratai, kad turėdamas pinigo čia gali viską, o be pinigų - tu niekas..."

Ir jokio dieviškojo teisingumo, atpildo už teisumą ar nuodėmes. Net pačiam Hitleriui: "Mūsiškiai va, ypač, kurie iš fronto ar šiaip per karą čia pateko, visi kaip vienas Hitlerio nekenčia. O Hitleris irgi čia ir pinigo turi kaip šieno, aukštai skraido. Ir nieko tu jam nepadarysi, antrą kartą į aną pasaulį nepasiųsi."

Štai taip. Ak, rankos niežti bent marmūzėn tam Hitleriui vožtelti? Labai prašom, tasai tik apsidžiaugs, nes "Vožei kam nors į dantis, iškart tavo kapšas lengvesnis, o mano sunkesnis. O dantys nauji išdygs, žmonės čia visi sveiki, sirgti nėra reikalo."

Žodžiu, Anapilyje klesti pats tikriausias "laukinis kapitalizmas" ir kokio teisuolio kvakerių pastoriaus, net po mirties bandžiusio gyventi pagal savo teisuoliškus principus, laukia, blogiausiu atveju vietinė "psichūškė", o geriausiu - išmaldos prašytojo dalia.

Ir pamirškite visus žemiškus reikalus, visas nesuvestas sąskaitas ir mirtinus priešus. Tai anam, ankstesniam pasaulyje savo neprietelių galėjai, kur patykojęs į dausas pasiųsti - "O čia niekur nieko nepasiųsi, visi ir taip dausose." Todėl "Numirėliams kariauti - paskutinis reikalas, o jeigu dar dėl priešmirtinių reikalų - tai ir visai kvailystė.".

Štai tokias gyvenimo, ar, tiksliau - pomirtinio gyvenimo tiesas, sužino Ilja Iljičius, Anapilio "naujokas". Su savim jis turi "startinį kapitalą" - kapšelį su nemenka pinigų suma ir tereikia jam ko užsimanyti (žinoma, jei užsimano "įperkamo" dalyko), kai šis dalykas atsiranda, atitinkamai sumažinęs pinigėlių skaičių. Tiesa, "užsimanyti" reikia atsargiai, nes pradėjęs nuo paprasto medinio kuolelio, Ilja neapdairiai užsimano suprasti nesuprantamą dviejų už sienos besiginčijančių žmogelių kalbą. Rezultatas - pinigėlių sumažėja kone perpus, tačiau "...tą pačią akimirką Ilja Iljičius suvokė, kad supranta už sienos besiginčijančius balsus"...

Vis dėlto Ilja Iljičius nenusimena. Juk tikrai žino, kad kažkur čia turėtų sutikti belaiko Angoloje pražuvusį sūnų, prieš gerą trisdešimtmetį iš gyvenimo pasitraukusią žmoną... Žodžiu, visus tuos, su kuriais nepasisekė tinkamai nugyventi pirmojo, priešmirtinio, gyvenimo.

Tačiau kodėl pašnekovai suka į šoną akis ir kažką neaiškiai murma tiesiai šviesiai paklausus ar jis čia sutiks jam brangius žmones?.. Kodėl mykia, jog tai "ne šios dienos klausimas" ir pataria įsidėmėti, jog "Turėk galvoj, čia gyvų nėra, papročiai visai kiti, o nuoskaudos senos."?

Na, bet taip ir visą siužetą galima išpasakoti - užteks pasakyti, jog ateityje Iljos laukia daug malonių ir nelabai atradimų.

Kad ir apie tai, jog artimieji gali ir visai neapsidžiaugti jo pasirodymu šiame pasaulyje, nes čia jie gyvi tik tol, kol juos kas Žemėje prisimena (o tokie prisiminimai - velionių kišenėse tampa pomirtiniais pinigėliais). Todėl galite įsivaizduoti, koks "bagočius" ten yra bjaurybė Hitleris. Bet jei į Anapilį "persikraustė" paskutinis jus prisimenantis žmogus, vadinasi... Laikas ruoštis dar toliau.

Pastaruoju metu ne taip dažnai pasitaiko fantastinių kūrinių tokia "banalia" tema kaip pomirtinis gyvenimas. Na, lyg koks fantastas naiviai tikėtųsi atkreipti į save dėmesį, išleidęs knygelę apie žmonijos kontaktą su ateiviais iš Kentauro Alfos. Vis dėlto, panašu, Sviatoslavui Loginovui pavyko pakankamai originaliai (ar bent jau nenuobodžiai, kas nemažiau svarbu) pateikti aukščiau minėtą "pomirtinę" temą. O ir kaip kitaip - juk tai vienas iš garsiųjų brolių Strugackių mokinių, dar 1974-aisiais pradėjęs lankyti jų žymiuosius kūrybinius seminarus. Nuo 1995 m. Loginovas - profesionalus rašytojas (reiktų suprasti, jog pragyvena iš kūrybos, hm). Beje, tikroji rašytojo pavardė vokiškos kilmės - Vitmanas, o kūrybinį slapyvardį "Loginovas", jis pasirinko 1981 (tai rašytojo motinos mergautinė pavardė).

Pats Sviatoslavas Loginovas (beje, užkietėjęs ateistas) nesiryžo kaip nors tiksliau apibrėžti savo sukurto romano žanrą: "Tai ne MF (mokslinė fantastika - red. Past.), bet ir ne fantasy, o kažkas tokio beprotiško, kad net pats neapsisprendžiau dėl žanro ribų."

Kaip pastebėjo vienas apžvalgininkų, pomirtinio gyvenimo tema Loginovui tik pretekstas pakalbėti apie "...žmonių atmintį, šeimą, apie tai, kas liks po mūsų. Tuo pačiu autorius sugebėjo nenusiristi nei į nykų pamokslavimą, nei į grynai veiksmo siužetą (dėl pastarojo - beveik sugebėjo)." Tad knyga visokeriopai rekomenduotina perskaitymui, nors, gali sukelti ir lengvą depresiją.

Šis romanas (kurio originalus, bet, deja, labai nekomerciškas pavadinimas - "Šviesa langelyje") 2003 m. gegužę Sankt-Peterburge vykusio "INTERPRESSCON" metu pelnė žymaus Rusijos fantastikos portalo"Russkaja fantastika" premiją (nugalėtojas išaiškinamas balsavus portalo lankytojams (I turas) ir redaktoriams (II turas).

Kur kas išsamesnę apžvalgą (rusiškai), galite rasti čia.

Oficialus rašytojo tinklapis.

P. S. Beje, knygoje dar nelauktai, netikėtai radau ir S. Loginovo apsakymą "Kvestas".

Ateisto anapilis

"Didiems laikams reikia didžių žmonių. Esama nežinomų kuklių didvyrių, kuriems neteko Napoleono garbės ir garso. Bet jų asmenybė patyrinėjus užtemdytų paties Aleksandro Makedoniečio šlovę. Šiandien Prahos gatvėse galite sutikti vyriškį padėvėtais drabužiais, kuris nė neįtaria, kokia jo reikšmė naujųjų didžių laikų istorijoje. Eina tyliai savo keliu, nieko nekliudydamas, ir nesustabdo jo žurnalistai, nepaprašo interviu. Jeigu paklaustumėt, kuo vardu, jis paprastai ir kukliai atsakytų jums: "Šveikas..." Ir iš tiesų šis tylus, ramus, nekrintąs į akis vyriškis yra ne kas kitas, kaip senas šaunusis kareivis Šveikas, narsusis didvyris, kurio vardas austrų laikais skambėjo visų Čekijos karalystės piliečių lūpose, kurio šlovė neišblėsus nė mūs respublikoje. Nepaprastai myliu šaunųjį kareivį Šveiką ir, atpasakodamas jo nuotykius pasauliniame kare, esu įsitikinęs, kad visi pajusite prielankumą šiam kukliam nežinomam didvyriui. Jisai nepadegė deivės šventyklos Efese kaip anas kvailys Herostratas, panoręs patekti į laikraščius ir mokyklinius skaitinius.
Ir to pakanka." (5 p.)*

Ar to iš tikrųjų pakanka, kad pajustum palankumą žmogui, nežinau, tačiau esu tvirtai įsitikinęs, kad tereikia pasakyti "Šveikas", kad visi suprastų, apie ką šnekama. Be abejo, tai paprastas čekų kareivis, kuris į visus jo atžvilgiu metamus pasipiktinimus neapsimesti idiotu, ramiu veidu atsako - esu oficialus idiotas. Tai patvirtino net teismo gydytojų komisija, susidėjusi "iš trijų nepaprastai rimtų žmonių, be to, kiekvieno iš jų pažiūros buvo priešingos kitų dviejų pažiūroms. Čia buvo atstovaujama trims skirtingoms psichiatrijos mokykloms" (27 p.). Šiuo klausimu jie sutarė: "išėjus Šveikui, trijų kolegija padarė bendrą išvadą, kad Šveikas, remiantis visais gamtos dėsniais, atrastais žymių psichiatrijos mokslininkų, - idiotas. <...> Josefas Šveikas yra visiškas psichinis bukaprotis ir kretinas iš prigimties, kaip matyti iš jo pareiškimo "Tegyvuoja imperatorius Pranciškus Juozapas Pirmasis!" To visiškai pakanka nustatyti Josefo Šveiko, kaip aiškaus idioto, psichinę būklę" (29 p.).

Pats Jaroslav'o Hašek'o romano pavadinimas "Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai pasauliniame kare" pasako apie ką bus knyga. Tereikia pridurti, kad karas yra pirmasis pasaulinis, o prieš šį karą J. Šveikas (visur toliau vadinsime kaip ir pats autorius - tiesiog Šveikas) šunims mišrūnams padirbinėjo kilmės dokumentus, taip užsidirbdamas pragyvenimui. Be to, kad puikiai išmanė šunų veisles, jis, kaip ir kiekvienas čekas, neįsivaizdavo gyvenimo be alaus ir nors nebuvo girtuoklis, tačiau teisybės dėlei reikia paminėti, kad, kaip pats sako, "Sykį per vieną naktį apsilankiau dvidešimt aštuoniose vietose, bet savo garbei turiu pasakyti, niekur negėriau daugiau kaip po tris bokalus alaus" (37 p.). Nuo pašnekovo Šveikas niekada nieko neslepia ir į visus klausimus atsako tiesiai. Požiūris į gyvenimą labai paprastas - valdžia visada teisi, todėl niekada ja nesiskundžia ir netgi pritaria jai. Šveikui visada gerai, visur mato tik teigiamus dalykus. Galima būtų sakyti, kad yra totalus optimistas, tačiau, skaitant šio veikėjo nuotykius, tas optimizmas tampa juoku pro ašaras: šis kareivis sutinka su viskuo - su bet kokiu absurdu, su bet kokia tvarka, net jei ta tvarka labiausiai kenkia jam pačiam. Žodžiu, tikras idiotas!

Spėju, kad gyvenime tokių kvailių nepakęstume, tačiau romane Šveikui simpatizuojama, nes jis viską daro iš širdies. Ir ne veikėjo kaltė, kad jis yra tikras nelaimėlis: jeigu kažkam turi kliūti ar kažkas turi įkliūti, tai būtinai Šveikas ("Apie tai sužinojęs, jis sušaukė mus visus, išrikiavo ir liepė kiekvienam dešimtam išeiti priekin. Aš, savaime suprantama, buvau dešimtas"; 19 p.). Jo iniciatyvos geriausiu atveju yra idiotiškos ("Ženkite penkis pirmyn ir penkis atgal./ Šveikas žengė dešimt./ - Aš gi jums liepiau, - tarė daktaras, - žengti penkis žingsnius./ - Man negaila poros žingsnių viršaus, - atsakė Šveikas"; 33 p.), blogiausiu atveju atsisuka prieš jį patį. Šveikas laikomas simuliantu, tinginiu, melagiu, kenkėju, tačiau jį visada išgelbsti geras, nekalto avinėlio, vaiko, nesuprantančio, ką negero daro, žvilgsnis, prieš kurį neatsilaiko joks inkvizitorius ir kuris veda iš proto vyresnįjį leitenantą Lukašą. Negi atsilaikysi prieš idiotą?!?

Dar viena savybė, kuri būdinga kvailiams ir kuria pasižymi Šveikas, - visažinystė: jis žino, kaip buvo seniau, kas bus ateityje (teisybės dėlei, reikia pasakyti, kad nuspėti įvykius jam sekdavosi neblogai). Šveikas visuose pokalbiuose turi ką pasakyti: tai kokią nugirstą istoriją papasakoti, tai savo patirtimi pasidalinti (kartą ten ir ten arba kai aš tarnavau tokiame ir tokiame pulke...). Ir jeigu šios istorijos romano pradžioje (kokius 300 p.) puikiai tinka absurdo atskleidimui, tai galiausiai pradeda pabosti. Romane keičiasi ir pats Šveikas - iš hiperbolizuoto idioto virsta paprastu žmogeliu iš liaudies, kurį Josef Lada, iliustravęs originalų šios knygos leidimą, apibūdino taip: "Geranoriškas veidas, rami išraiška, iš kurios matyti, kad "smegeninė netuščia", bet prireikus gali apsimesti kvailiu" (690 p.). Ir tas absurdas, dėl kurio skaitant iš juoko trykšta ašaros, tampa (pa)prastomis humoreskomis, kurios daug silpnesnės negu idiotiškas Šveiko nuoširdumas, kai jis šaukia: "Aš ne simuliantas ponai! - gynėsi Šveikas. - Aš tikrų tikriausias idiotas." (34 p.). Kai supranti, kad būti sunku net idiotui, nes reikia įrodinėti, kad nesi "kupranugaris". Tačiau A. Škėmos romano "Balta drobulė" epigrafas "palaiminti idiotai, nes jie yra laimingiausi žmonės žemėje" tinka ir čia: Šveikui, kaip minėta, visada ir viskas yra gerai.

Knyga "Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai pasauliniame kare" yra klasikinis romanas, t. y. ilgas, pilnas smulkmenų, kuriame svarbiausia ne veiksmas, o mintis. Žinau, kad yra žmonių, kuriems šis kūrinys yra gyvenimo biblija: parodanti gyvenimo absurdą, atsiverčiama, kai viskas juoda ir nuobodu, ir, kaip biblija, skaityta ir nuskaityta. Žinau, kad yra ir kitų, kurie nebaigė skaityti Šveiko nuotykių. Jų argumentai paprastai būna: taip, joje yra juokingų vietų, tačiau galiausiai užknisa ilgi nuobodūs pasakojimai, kai veiksmo mažai, o "filosofijos" per akis. Tiesą sakant, aš knygą įveikiau irgi tik iš trečio karto (beje, abu kartus mečiau skaityti toje pačioje vietoje), o susižavėjau romanu, kai pradėjau pastebėti gyvenimo absurdą. Po to Šveiko nuotykiai tapo viena juokingiausių kada nors skaitytų istorijų, kurioje reikia mėgautis kiekvienu sakiniu, mintimi, ir sekti ne veiksmą, o suprasti tekstą tarp eilučių. Tada randi tokių perlų, kad gali cituoti romaną ištisai: "... pralinksmėjo tik įėjus Šveikui, mat jisai, įžengęs į smuklę, užsisakė juodo alaus su tokia pastaba:/ - Vienoj šiandien taip pat gedulas" (9 p.), "- Aš nekaltas, aš nekaltas! - kartojo pasišiaušėlis./ - Jėzus Kristus taip pat buvo nekaltas, o vis dėlto Jį nukryžiavo. Argi kam nors kada nors rūpėjo nekaltas žmogus?" (19 p.), "Vėliau, vaizduodamas savo gyvenimą beprotnamy, Šveikas negalėjo atsigirti:/ - Iš tiesų nežinau, kodėl tie pamišėliai taip širsta, kad juos ten laiko. Ten žmogus gali nuogas šliaužioti ant grindų, staugti šakalu, šėlti ir kandžiotis. Jeigu kas nors tą patį išdarinėtų gatvėje, žmonės neatsistebėtų, o ten - paprasčiausias daiktas. Ten tokia laisvė, kokios ir socialistai nesapnavo. <...> Kiekvienas ten galėjo postringauti, kas jam kvoštelėdavo į galvą, tarytum parlamente" (29-30 p.). Tada knygos pabaiga būna ne tik netikėta (ta prasme, kad romanas staiga nutrūksta, nes J. Hašek'as mirė nespėjęs jo pabaigti), bet ir apmaudi - Šveikas galėjo ir toliau keliauti po Europą bei savo idiotizmu pasakyti daugiau negu protingi išvedžiojimai.

Pabaigoje apie šio romano leidimus Lietuvoje: pirmą kartą apie šaunųjį kareivį Šveiką skaityti lietuviškai galima buvo 1932 m. (tada buvo išleistas sutrumpinta variantas); visas vertimas pasirodė 1956 m. (deja, nieko apie juos negaliu pasakyti, nes nemačiau nė vienos šių knygų). Skaityti teko du vertimo variantus: bendrą K.Akelio ir A. Tiešio (1987 m. leidykla "Mintis" išleido plonais viršeliais serijoje "Laisvalaikio skaitiniai" bei tais pačiais metais storais viršeliais; 1998 m. leidykla "Vaga" vertimą pakartojo - "Pasaulinės literatūros bibliotekos" serija) bei A. Grybausko (2000 m., leidykla "Tyto alba", "Klasikos" serija). Nors senesniame vertime nėra šioje apžvalgoje pradžioje cituotos J. Hašek'o pratarmės, nors man labiau patinka, kai šnekamoje kalboje vartojama "šikna", o ne "pasturgalis" (K.Akelio ir A. Tiešio "Palivecas buvo žinomas storžievis. Kas antras žodis jam išsprūsdavo "pasturgalis" arba "šūdas" vs. A. Grybausko "Palivecas buvo garsus nešvankėlis, kas antras žodis įterpiantis "šikna" arba "šūdas"), tačiau palyginus pirmus dešimt abiejų vertimo puslapių (išsamaus vertimų lyginamojo varianto nedariau) labiau patiko senesnis variantas.

Be to, jam buvo skirti papildomi pliusai už komentarus (vien ko vertas 15 komentaras: "Gaidžiais čekų policininkai Austrijos-Vengrijos monarchijos laikais buvo vadinami todėl, kad nešiojo šalmą su gaidžio plunksnomis", 696 p.), nors 2000 m. leidime komentarų irgi yra, ir originalias, tiesa, nespalvotas, Josef Lada iliustracijas ("Tyto alba" leidimą iliustravo Vitalijus Suchockis, paršiuko Čiuko autorius).

*Ši citata paimta "Tyto albos" 2000 m. knygos leidimo. Visos kitos citatos - iš "Vagos" 1998 m. leidimo.

Šveikas. Ir tuo viskas pasakyta