Jeigu naują serijos "Rinktinė baltų lankų proza" knygą pristatinėti kaip muzikinės industrijos leidinį, tai šablonas skambėtų maždaug taip: pasirodė legendinės alternatyvinės žvaigždės F. Kafkos visų laikų geriausias rinkinys, kurį sudaro net du CD: viename - 10 dalių monumentalus kūrinys (suprask - romanas) "Procesas", o antrame - geriausios dainos iš įvairių albumų (suprask - kitų knygų).

Toks "The best of F. Kafka" turėtų būti kiekvieno besidominčio muzika namuose tam, kad bet kada galėtum pasimėgauti vienu ar kitu "gabalu". Melomanams, aišku, privalu turėti visus šio klasiko albumus, o šis leidinys irgi neprapuls: geriausių dainų rinkiniai padeda kelionėse arba išvykose į gamtą, kai visų albumų paimti negali, o ko norėsi klausytis neapsisprendi. F. Kafkos fanai šį leidimą įsigys bet kokiu atveju - jeigu jau esi gerbėjas, tai privalai turėti visus leidimus.

Jei ir toliau lygintume F. Kafkos kūrybą su muzika, tai geriausias atitikmuo būtų gotika (beje, tai iš tiesų vienas mėgstamiausių gotikinės muzikos gerbėjų autorius): pradedant elektronika, kurios pagrindą sudaro keli ritmai (F. Kafkos alegorijos), baigiant metalu (visi vokiškosios Čekijos dalies žydo kūrybos sluoksniai ir posluoksniai).

Kalbant rimčiau reikia pastebėti, kad pagrindinis bruožas jungiantis visus kūrinius šioje knygoje - negatyvus ir pesimistiškas pasaulio vaizdavimas: pasaulyje yra tik juoda spalva ir jeigu šiandien šviečia saulė, tai tik trumpam, nes tuoj užslinks tamsi naktis, kuri tęsis tiek ilgai, kad atsiminimai apie saulę ne tik nepraskaidrins gyvenimo, bet ir patys atsiminimai apie šviesą išnyks ir paliks tik amžina naktis (dėl to šio autoriais nemėgo ir nemėgsta šviesaus rytojaus pranašai). Po F. Kafkos bus žengtas dar vienas žingsnis ir ateis egzistencializmo literatūra su absurdo bei maišto idėjomis, o kol kas - neviltis, nes viskas atrodo beprasmiška. Ir jausmas, kad dėl to esi kaltas.

Lyginant su kitais klasikais, F. Kafką skaityti iš pirmo žvilgsnio labai lengva, nes čia nėra ilgų išvedžiojimų, samprotavimų, moralizavimų ar nuobodžių gamtos, žmonių, daiktų aprašymų. Šis rašytojas jau pirmame sakinyje atskleidžia apie ką bus kalbama: romanas "Procesas" pradedamas tokiu sakiniu: "Kažkas, matyt, apšmeižė Jozefą K., nes, nepadaręs nieko bloga, jis buvo vieną rytą areštuotas", novelė "Pataisos darbų kolonijoje" - "Tai nepaprastas aparatas, - pasakė karininkas mokslininkui keliautojui ir su tam tikra nuostaba bei pasigėrėjimu nužvelgė jam, be abejo, puikiai pažįstamą aparatą.", o garsioji "Metamorfozė", kurioje rašoma apie tai, kaip Gregoras Zamza pavirto vabalu, pradeda taip: "Pabudęs vieną rytą iš neramaus miego, Gregoras Zamza pasijuto pavirtęs baisingu vabalu". Problema ir įdomumas (kas kam) prasideda, kai pradedama knaisiotis po tekstą, kuriame galima daug ko ieškoti ir daug ką rasti. Skaityti ir interpretuoti galima filosofiniu, moraliniu, psichoanalitiniu, stilistiniu, sociologiniu, biografiniu, teologiniu ir t. t. atžvilgiu, - pasak vieno kritiko, kiekviena karta F. Kafką perskaito savaip (kaip čia neprisiminsi žodžių iš "Proceso": "Raštas niekada nesikeičia, o įvairios nuomonės dažnai tėra tik nesugebėjimo jį suprasti išraiška"; 236 p.). F. Kafką gali skaityti keletą kartų ir visada atrasi ką nors naujo: paskutinio mano skaitymo atradimas - F. Kafką labai lengva įpaišyti į fantastikos (niūriosios, su apokalipsės ir siaubo elementais) pradininkų gretas, nes kūrinių siužetų (novelės "Šakalai ir arabai", "Kaimo gydytojas", "Pranešimas akademijai", "Metamorfozė") realiais nepavadinsi.

Šio autoriaus kūryboje galima ieškoti ir pranašiškų ženklų ("Bado meistras": "Tiesa, nebuvo abejonių, jog kada nors badavimo menui vėl ateis laikas, bet dabarties žmonėms tai maža paguoda" (387 p.) - 1922 m. parašyta novelė: kalbama apie Antrąjį pasaulinį karą ar manekenių epochą?), galima rasti, tiesa retokai, ir humoro ("Pas mus atsirado naujas advokatas, dr. Bucefalas. Savo išore jis menkai teprimena tuos laikus, kai dar buvo Aleksandro Makedoniečio kovos žirgas"; 358 p.), ir aforizmų (tiek citatų, tiek ištisų kūrinių, tokių kaip pusės puslapio novelės "Bėgantys pro šalį", "Traukinio keleiviai", "Naktį" ar dukart ilgesnės "Tiltas" bei "Miesto herbas").

Pagrindinė (kiekybine prasme) tema šiame rinkinyje - kaltė. Pasak novelės "Pataisos darbų kolonijoje" karininko, "Principas, kuriuo laikausi skirdamas bausmę, yra toks: "Kaltė visuomet neabejotina" (320 p.). O "kaltė, kaip prašyta įstatyme, pati jį pritraukia" ("Procesas"; 15 p.), tada pradedamas procesas ir po jo eina nuosprendis: "Nuosprendis ateina ne staiga, procesas palaipsniui pereina į nuosprendį" (ten pat; 229 p.) .

Kaltės bei bausmės tema nagrinėjama ir romane "Procesas", ir novelėse "Nuosprendyje", "Metamorfozė", "Pataisos darbų kolonijoje" (pastarosios dažnai laikomos trilogija: tėvo bausmė, šeimos bausmė bei oficialių institucijų bausmė). Skaitydamas savęs klausi, kodėl veikėjas kaltas, už ką jis baudžiamas? Atsakymų daug: žmogaus bailumas ("Juk K. gyvena valstybėje, kurioje gerbiamos žmogaus teisės, aplink viešpatauja ramybė, visi įstatymai tebegalioja" ("Procesas"; 12 p.), tačiau pagrindinis veikėjas vis tiek dvejoja, bijo, keliaklupsčiauja), biurokratijos mėsmalė (puikiai žinoma F. Kafkai, dirbusiam tarnautoju), kurioje plakami žemiausiai esantys, o viršininkai už nieką neatsako, bei jos absurdai ("Mus baudžia tik todėl, kad tu mus įskundei. Šiaip mums nieko nebūtų buvę, net jeigu ir būtų paaiškėję, ką mes padarėme" (95 p.) ar kitas "Proceso" epizodas, kai Jozefas K. rengiasi, o sargybinis bėga pranešti inspektoriui, kad areštuotasis jau rengiasi), dar viena sąmokslo teorija (toks požiūris turėtų būti populiarus šiais laikais), tiesiog haliucinacijos, kai vietoj muzikos instrumento ar šuns kaukimo girdimi plakamųjų riksmai, ir t. t. (oi, kiek galėčiau temų rašinėliams sugalvoti...).

Žodžiu, skaityk, nagrinėk ir, jei nori, cituok. Pavyzdžiui:
"- Abiem metodams bendra yra tai, kad jie neleidžia nuteisti kaltinamojo.
- Bet juk jie neleidžia ir tikrai išteisinti, tyliai atsakė K., lyg gėdydamasis, kad suprato šitą tiesą.
- Tamsta suvokei dalyko esmę! - skubiai tarė dailininkas." (175 p.)

arba

"- <...> Nereikia visko laikyti tiesa, reikia tik viską laikyti būtinybe.
- Liūdna nuomonė, - pasakė K. - Melas paverčiamas pasaulio tvarkos principu." (239 p.)

The best of Franz Kafka arba Raštas niekada nesikeičia

Maloniai nustebau knygyno lentynose radęs net kelias "Eridano" išleistas rašytojo Clifford D.Simak knygas. Kadangi apie šį autorių esu tikrai geros nuomonės, o jo knygą "Kaukų draustinis" laikau tikru fantastikos šedevru, puoliau rinktis, kokią reikėtų įsigyti paskaitymui. Permetęs antraštes atmečiau knygas apie "super" žvalgą, naršantį po galaktikos platybes, ir apsistojau ties knyga apie keliones laiku. Nutariau, kad tokio autoriaus kaip Simak požiūris į šį reikalą turėtų būti įdomus.

Po keliolikos perskaitytų puslapių pakvipo kažkuo keistu. Žvilgtelėjau, kada buvo publikuota pirmą kartą ši knyga - 1978 metais. Negalėjau perdaug prie to prikibti, bet tai, kad kūriniui 27 metai, jautėsi. Ne itin stipriai ir nervinančiai, bet seniena šiek tiek kvepėjo. Kad ir tai, kai dingsta stacionarus telefono ryšys, izoliuoti veikėjai savo fermoje negali susisiekti su advokatu Niujorke - nebuvo tada "mobiliakų". Tačiau labiausiai šioje knygoje pasigedau atidesnio požiūrio į iškeltą situaciją.

Paprastas archeologas savo vaikystės kaimelyje įtaria esant kažką nežemiškos kilmės ir nusipirkęs apleistą fermą ima kasinėti. Galiausiai paaiškėja, kad sena duobė - tai sudužęs kosminis laivas; vienas jo keleivių išgyveno bei liko įstrigęs mūsų planetoje jau 50 000 metų. Ir šis ateivis sugeba tiesti laiko tunelius į bet kurį laikmetį praeityje (apie ateitį nebuvo net žodžiu užsiminta). Jau knygos pradžioje paliestos dvi įdomios temos - kontaktas su aukštesnio išsivystymo nežemiška būtybe ir kelionės į praeitį.

Turiu pasakyti, kad abi šios temos nagrinėjamos kažkaip banaliai. Atrodo, kad visa tai jau šimtą kartų skaitei ar net matei filmuose. Nieko ypatingo, nieko naujo. Kas liečia laiko keliones, labai trūksta gilesnio požiūrio į tokį reikalą. Skaitant "Mastodoniją" man pritrūko Harry Harrison "Vikingas Kolumbas" (taip ši knyga buvo užvadinta "Zenito" serijoje) knygoje nagrinėto kelionių laike paradokso. Aišku, kad kiekvienam rašančiam nebūtina kartoti kito autoriaus minčių, tačiau kažko vis tiek trūksta. Į visas laiko keliones žvelgiama tik iš vienos pusės - kaip į būdą užsidirbti pinigų. Tai, be jokios abejonės, labai net "žmogiškas" požiūris, ypač šiais laikais. Tačiau knyga be jokios aiškios pabaigos, be jokios išvados ar moralo. Tiesiog viskas baigiasi gerai - kaip beveik kiekviename amerikietiškame filme, nepriklausomai nuo jo žanro.

Likau stipriai nusivylęs šia Simak knyga. Man susidarė įspūdis, kad "Mastodonija" buvo parašyta grynai iš reikalo, lyg dirbant monotonišką darbą, už kurį mėnesio gale darbdavys tau sumokės algą ir tu galėsi susimokėti mokesčius ar net išvažiuoti savaitgalį kur pailsėti. Tai irgi labai "žmogiška" - tokia daugelio mūsų kasdienybė. Bet aš rašytojus laiku ne visai paprastais, o žmonėmis kūrybingais ir kuriančiais, todėl ir tikiuosi kažko išskirtinio, bet ne kasdieniško.

Būna ir geriau

Senovės Graikija laikoma dabartinės mūsų kultūros lopšiu, todėl apie tuos praėjusius laikus prirašyta nemažai knygų, sulaužyta daug iečių, nagrinėjant, kas, kodėl, kaip ir kada vyko tais būtais ir nebūtais laikais. Ir dažniausiai apie viską sprendžiama žiūrint iš mūsų laikų varpinės.

Kadangi iki mūsų dienų išlikę ne tik istoriniai faktai apie šį laikotarpį, bet ir architektūros paminklų, grožinės literatūros, filosofinių veikalų (neretai primenančių grožinę literatūrą), taip pat galima susidaryti nuomonę ir apie tai, kaip save įsivaizdavo patys senovės graikai. Net viena mokslo šakų - kultūrologija - skirta kiekvienos kultūros pažinimui iš vidaus. Tokiu atveju galima objektyviau vertinti papročius, tačiau tam reikia didesnių pastangų, atsikratant išankstinių savos kultūros suformuotų nuostatų ir pažiūrų į kai kuriuos dalykus.

Michailas Gasparovas knygoje "Su skydu ir už skydo: pasakojimai apie senovės Graikijos kultūrą" deklaruoja antrąjį pažinimo būdą: "Apie tai, kaip istorikai pagal prieštaringus pasakojimus atkuria tikrovišką įvykių vaizdą, būtų galima parašyti labai įdomią knygą, bet tai jau būtų visai kita knyga. O mūsų knyga - apie tai, kokią savo praeitį išlaikė atmintyje patys senovės graikai." (6 p.)

Tačiau neišvengiama ir komentarų iš šalies, t. y. mūsų pusės - tarytum sujungiant šiuos abu požiūrius. Ir, reikia pasakyti, autoriui puikiai sekasi, nes knyga velniškai įtraukia - 570 puslapių būčiau perskaitęs vienu prisėdimu, jeigu senovės Graikijos gyvenimui nebūtų trukdęs dabartinis gyvenimas: na, žinote, tokie dalykai kaip tiesioginis darbas, miegas (tai ne tas pats) ar valgis.

Knygos žanrą apibrėžti būtų sunkoka: tai ir istorija, ir žymių Antikos žmonių portretai, ir pagrindinės filosofijos kryptys, ir posakių reikšmės (pavyzdžiui, spartiečių palinkėjimas "Su skydu arba ant skydo" reiškė garbingą grįžimą - nugalėtoju arba žuvusiu (žuvusieji buvo parnešami ant skydo), nes tik bailys bėga iš mūšio lauko pametęs skydą - bėgant paliekama viskas, kas maišo skuosti zuikiu, skydai taip pat), ir žinynas (raidžių, vardų, priesagų, priešdėlių ir etc.). Iš čia ir pagrindinis knygos trūkumėlis - nors knyga, kaip minėta, ne iš plonųjų, tačiau pro daug ką prabėgama paviršutiniškai: svarbiausi, žinomiausi (ar bent jau tokie jie turėtų būti) įvykiai, pavyzdžiui, Salamino, Maratono mūšiai, aprašomi šykščiai. Gal ir nereikėtų stebėtis, nes labai plėstis nėra kur: šiaip ar taip, peržvelgiama visa senovės Graikijos istorija - tiek pagal metus, tiek kultūriniu pjūviu - nuo dorėnų persikėlimo iki romėnų užkariavimo, tačiau vis tiek gaila.

Pasakojimus apie praėjusius laikus bandoma dėti chronologine tvarka, tačiau visada atsiranda nukrypimų į šoną, laiko šuoliai, todėl kiekvieno iš šešių skyrių pabaigoje dedama chronologinė lentelė "Darbai ir metai (pr. Kr.)", kurioje trumpai ir aiškiai nurodoma įvykių seka: gimė, mirė, įvyko toks ir toks mūšis, tas ir tas parašė tą ir tą kūrinį.

Knygos turinys dar labiau chaotiškesnis, nes norima parodyti ne tik fasadinę senovės Graikijos pusę - tai, ko mokoma mokyklose (t. y. ta pati chronologinė lentelė: mirė, valdė, kariavo, mirė), - bet ir tai, kas buvo už skydo (o graikai nebuvo suskydę), todėl gavosi įvairus mišinys: čia kartu Platono filosofija ir olimpinės žaidynės, graikų teatro vystymasis ir karai su persais, tarpusavio pjautynės ir Ezopo pasakėčios, graikų pastabos apie kitas tautas ir statulų kūrimo technologija, graikų legendos ir ištraukos iš Homero. Knygoje rasite ir įdomių smulkmenų (pavyzdžiui, visos dievų statulos Spartoje buvo su ietimis), ir linksmų pastebėjimų ("Karvedžiai sakydavo: "Rūpinkitės savo šukuosena, ji gražius padaro grėsmingus, o negražius - baisiais" 29 p.), ir taiklių frazių ("Mano kalavijas trumpas", - pasakė spartietis. "Ženk per žingsnį arčiau priešo", - atsakė jam vadas" 30 p.), ir žinomų dalykų (kuo skiriasi Olimpas nuo Olimpijos, kas graikams buvo herojai, kaip atsiranda ištraukos), ir įdomių minčių (pavyzdžiui, kaip skydas sukūrė demokratiją, kokių pasekmių turėjo milžiniškas graikų dievų panteonas, ką iš tiesų nori pasakyti mitai). Čia rasite legendas bei faktus apie tironų ir liaudies bukumą ir dorybes, garbingus, drąsius ir išmintingus, kvailius ir niekšus. Žodžiu, ir tas, ir anas, ir dar šis bei tas - beveik papildomi skaitiniai apie istoriją (beje, pratarmėje autorius kreipiasi į "jaunąjį skaitytoją") papildyti literatūriniais intarpais, kurie man pasirodė skurdūs ir nereikalingi. Bet kokiu atveju kiekvienas, skaitydamas šią knygą, ras ką nors naujo ir įdomaus.

Skaitant į akis krito tai, kad ši knyga parašyta rusų autoriaus: čia ir Puškinas, ir Ruslanas, ir Kijevo Rusia, ir Sankt Peterburgas, ir Ermitažo muziejus. Tačiau tokių rusiškų nuorodų ar palyginimų nėra daug, todėl jos neturėtų trikdyti tų, kurie nežino, kas tai yra.

Akis užkliuvo ir už kai kurių tikrinių daiktavardžių formų: knygoje vartojami ne įprasti vardai ar vietovardžiai, o šiek tiek pakoreguoti (artimesni originalui?) - Aleksandras Makedonas, Oidijas, Karalius Darėjas, Ptolomajų dinastija, šuo Kerberas, Daidalas ir Ikaras, Krėtos sala.

Užvertus paskutinį puslapį, iš karto norisi skaityti iš naujo, nes galva tiesiog nesugeba visko įsisavinti - užfiksuojami tik momentai (kaip minėjau, nemažai ką praleido ir M. Gasparovas). Trumpai tariant, puikus skaitalas besidomintiems istorija ar įdomybėmis. Jeigu kuri tema sudomins, visada galima panagrinėti plačiau.

Aš nemokau išminties, aš gydau nuo neišmanymo (Pitagoras)

Ar žinote, kad užsieniuose yra tokia serija Reader's digest ? Nežinote? Šaunu, ir reikia nežinoti, kad užsiiminėjame tokiais pokštais: paimamas koks nors literatūros kūrinys, jis kupiūruojamas, adaptuojamas, sutraukiamas ir štai: V. Hugo keturtomis "Vargdieniai" - vienoje plonoje knygutėje. "Žanas Valžanas buvo katorgininkas, jis ėmėsi globoti vargšės prostitutės dukterį, o ją įsimylėjo..." Maždaug taip. Perskaitei - ir viską žinai. Paprasta, patogu, pigu.

Ir čia jūs turite teisę pasipiktinę užrikti: "Ei, rašinėtojau, berods tu turi kultinio prancūzų rašytojo M. Houellebecq knygos apžvalgą pateikti, o ne skauduliais dėl skaitančio pasaulio likimo dalintis?! Juk "Platformą" faktiškai išgyrei!"

Taip, "Platformą" aš išgyriau. Ir neatsiimu savo žodžių. O štai "Lansarotę" - išpeiksiu. Nes "Lansarotė" - tai "Platformos" Reader's digest versija . Kiek žinau, "Platforma" - vėlesnis kūrinys. Ir autorių galiu suprasti - joje išplėtotos "Lansarotės" temos. Bet štai lietuvių leidėjų sprendimas po "Platformos" dar išleisti "Lansarotę" - mistiškas.

Knygos komponentai - analogiški "Platformai". Egzotiškos vieta, savotiški tipažai, atviras seksas, kažkas netikėto. Tik jeigu "Platformoje" viso to DAUG, tai "Lansarotėje" - viena sala, keli tipažai (pasakotojas, belgas, 2 (dvi) lesbietės), viena sekso scena (na, ir kas, kad ten 2 (dvi) lesbietės ir pasakotojas), belgo policininko gyvenimo užkaboriai. Ir viskas. Ne, dar burbenimai ant turistinių kelionių agentūrų, visuomenės susvetimėjimas ir prancūzų poetų pašiepimas (žr. nugarėlę). VISKAS.

Bet anot nugarėlės, "Skaitydamas Houellebecqą, jautiesi tarsi pakliuvęs į tropinę liūtį: jo nuožmi vaizduotė visiškai užvaldo" (Observer)." Spėsiu galimus variantus: 1) "Observer" rašė ne apie "Lansarotę" 2) "Observer" žurnalistas ją skaitė bent penkis sykius be sustojimo. Kitaip niekaip negaliu net suprasti, kaip šitai knygelei gali būti taikomas apibūdinimas, kuris labiau tiktų H. P. Lovecraftui (beje, M. Houellbecqas yra H. P. Lovecraft gerbėjas ir netgi parašęs apie jį studiją!)

Taigi, rekomendacijos būtų tokios: jeigu neskaitėte "Platformos", "Lansarotė" jums leis susidaryti vaizdą, kokia knyga jūsų dar laukia. Tiesa, tas vaizdas bus blyškus, panašiai kaip Platono idėjų metaforoje. Jeigu skaitėte "Platformą" - ši knygutė nepateiks nieko naujo.

P.S. Kaip matyti, originalus "Lansarotės" leidimas yra su fantastiško grožio Lansarotės salos peizažų nuotraukomis. Bet amazon.com skaitytojai vis tiek knygą vertina pvz. taip: "trumpa, lėkšta, per daug pažįstama, bet gražios fotografijos".

Platformain miniature

Pradėsiu bemaž patetiškai. L.Grudzinskas, G.Isokas, T.Ivanauskas, V.Nedzinskas - autoriai, kurių knygos moksleiviškais laikais man buvo tarsi langelis į Lietuvos gamtą. Ne šiaip gamtą, o beletrizuotą, sudvasintą (išskyrus gal sausesnį T.Ivanausko stilių), tarsi paveikslėlis mirgančią spalvomis ir rasos lašeliais, - net į nespalvotas fotografijas užsižiūrėdavau. Kiek tose tekstuose buvo kūrybinės išmonės, kiek realybės, ne taip jau svarbu tiek tada, tiek dabar: jų tikslas - ne suteikti preciziškai tikslią informaciją, o sudominti, paskatinti į gamtą žiūrėti ne kaip į "medžių ir gyvūnų krūvą", o į vos ne pagoniškai aukštinamą ir globotiną terpę. Tai štai: "Žuvinto šiokiadienioai" - nebe tokio stiliaus, kurio tikėjausi, knyga.

Galbūt talento kiekis baigtinis, ir jį per ilgą laiką išnaudojame; galbūt redaktoriai jau ne tokie kruopštūs, kaip kadaise; gal tiesiog pasirinkta tema suponavo būtent tokį rašymo būdą. 1984 m. išleisti "Žuvinto metai" buvo apie gamtą. Žmogus ten - daugiausia stebėtojas. "Žuvinto šiokiadieniai" - apie žmogų gamtoje. Kuriantį, saugantį, naikinantį, kartais - tiesiog egzistuojantį kaip koks gyvuliukas, kuris nesvarsto apie savo paskirtį ir nesiekia užkariauti nei vandens, nei žemės. Tiesą sakant, istorijos apie rezervato kaimynus, keistus diedukus - vienos gyviausių knygoje. Vienas štai kas dieną palydi autobusiuką, net dispečeriu už tai pramintas; pasakoja atvykėliams nebūtas istorijas apie melžiamas gulbes ir pats džiaugiasi. Kitas gyvena trobelėje, ne didesnėj už šuns gurbelį, polaidžio metu atsiduriančioj saloje, tačiau nė už ką nenori išsikelti: ateis pavasaris, bus galima ant pamūrėlio atsisėsti ir paukščių klausytis. Trečias dar ne diedukas, tačiau gyvenimo būdo susendintas: kai dirba, tai dirba. Kai geria - tai geria. Ir nuolat poezijos paukštę už uodegos gaudo, net aplinkiniai prisibijo - kaip jau sueiliuos, kaip išdės kaimynėlis taikliai ir skaudžiai, ką apie kurį galvoja…

Nepamiršta V.Nedzinskas ir savo kolegų, rezervato darbuotojų. Iš esmės ir sukasi visas pasakojimas apie rezervatą: kaip jis kūrėsi, kokias permainas iškentė, net kaip statėsi rezervato direkcijos rūmai. Kai kas įsimena: ar žinote, kodėl ąžuolas, stūksantis vidury kelio Vilnius-Kaunas netoli Grigiškių, vadinamas Bergo ąžuolu? O ar galit patikėti, kad laikančią gulbę ąžuolinę mergaitę, kuri stovi pievelėj priešais direkciją, išdrožė kalinys, niekad gyvenime nesilankęs Žuvinte, tačiau labai tiksliai įsivaizdavęs iš knygų, kurioj pusėj kas yra, ir kaip reikia pastatyti skulptūrą bei kelio rodyklę. Dar - keista, iki galo neaiški istorija su šernų gaudyklėmis: žmonės šių knislių daroma žala skundėsi, tačiau gaudykles kažkas vis suniokodavo - ne vieną ir ne du kartus. Pamokantis faktas, kad išpopuliarinę Žuvintą bei spanguoles, gamtosaugininkai sulaukė uogautojų ir šiaip smalsuolių antplūdžio: kiekvieną sugauk, po palias bebraidžiojantį, priversk pasisakyti pavardę, įrodyk, kad elgiasi ne pagal įstatymus. Rezervato darbuotojai dažnam visai nebūdavo baisūs - ne policija gi, ir išvis, patys ką čia Žuvinte veikiat! Kaip šunys ant šieno - nei patys ėdat, nei kitam duodat… Tai - dabar. O tarybiniais laikais daugiausia kovota su žvejais-brakonieriais ir… samanės mėgėjais. Pasirodo, suslapstyti pušų jaunuolynuose, pelkių salelėse, rūkdavo tiek bravorų, kad galų gale nutarta "taškų" ieškoti iš oro, įsiprašius į Alytaus oro klubo AN-2. Iš oro, pasak autoriaus, geriausiai atsiskleidžia ir šio ledynmečio relikto, vis sparčiau mirštančio ežero grožis. Akivarai, plaukiojančios salelės - kinys, plovos, užutėkiai, nendrynai, iškyšuliai pavadinti vaizdingais vardais: Kolyta, Grebelė, Varnaplovė, Asiūklynas, Akmenyčia, Pranės Jono švendras, Tvorų meldynas… Pavadinimai gimsta ir "mūsų laikais". Pvz., Pakaruoklio beržas, Partizanų sala pakankamai aiškiai nurodo, kuo ta vietovė įžymi.

Berods, kad ir kaip būtų paradoksalu, pamiršau paminėti svarbiausius Žuvinto gyventojus. Paukščius. Nors gal ne taip ir keista, kadangi jiems skiriamas ne toks jau didelis dėmesys. Aišku, be laukių, kirų, lingių ar brangiųjų, autoriui gyvybę kainavusių gulbių, neapsieita; tačiau jei kas nori daugiau sužinoti apie unikalaus pelkėjančio ežero fauną, turės susirasti kitas knygas. Šioji - ne apie Žuvinto, o apie Žuvinto rezervato istoriją.

Pastaba: bijau, kad paveiks atvirkščiai, bet - praleiskit Stasio Kašausko įžangą. Prasta, prasta…

Budynės prie mirštančio ežero

PR'as: Pirmasis airių rašytojo Joseph O'Connor romanas "Kaubojai ir indėnai" (1991 m.) rašytojui atnešė populiarumą ir iki "šiol tebėra skaitomiausių romanų sąraše". Tai jau antroji J. O'Connor knyga lietuvių kalba (pirmoji - "Pardavėjas", kurią 2000 m. išleido "Charibdė"). Rašo, kad bus ir trečioji - "Jūros žvaigždė".

Duoklė skaitytojui: Knygos viršelyje rasite autoriaus "prakalbą į lietuvišką skaitytoją": džiaugiuosi, jaučiuosi pagerbtas, bla bla bla, linkėjimai. Kokiais cinikais bebūtume, reikia pripažinti, kad tai geriau negu J. Franzen'o romane "Pataisos" rasti Lietuvos vaizdavimą. Bent jau taip atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Pirmasis įspūdis: knygos viršelis klaikiai atgrasus - net nesinori imti į rankas, tačiau vilčių suteikia jau pirmas puslapis: ten pasakojimo dar nėra - tik padėka ir, nepatikėsit!, klaidų atitaisymas: "Atrodo, kad vienas šio romano veikėjas Dynas Bynas retsykiais ima manyti esąs vardu Čarlis. Ši liūdna ir greičiausiai narkotikų poveikio sukelta haliucinacija jam kyla 12, 50, 91 ir 162 puslapiuose" (5 p.)

Pagrindinis veikėjas: Edis Virago. Pankuojantis airis. Pagrindinis jo atributas - skiauterė (beje, skiauteres išskuta, o ne apsikerpa: "pirmąsyk skiauterę jis apsikirpo Dubline"; 9 p.). Gražuolis ("Edis žinojo esąs gražuolis. Jis sakydavo, kad išvaizda nesvarbi. Jis kartodavo tai kiekvieną rytą, gražindamasis prieš veidrodį, ir kiekvieną vakarą, valydamasis savo švytinčius dantis. Jis kartodavo tai bet kokia proga bet kam, kas tik jo klausėsi. Tačiau itin gerai atrodantys žmonės visada taip sako ir paprastai tai sakydami jie ypač gerai atrodo", 8 p.). Romanas pradedamas epizodu, kai Edis keltu iš Airijos nešdinasi į išsvajotą Londoną. Plaukdamas susipažįsta su Mariona Magan, kuri Anglijoje taip pat tikisi pagauti laimės paukštę. Kad Londone gyventi būtų drąsiau ir pigiau, jaunuoliai apsigyvena kartu indui priklausančiame viešbutukyje.

Airija:
tai šalis, kurioje visi mažo miestelio gyventojai žino, bet apsimeta nematą, kad vyras muša žmoną;
tai šalis, kurioje klesti formalūs papročiai, kai dėl mirusio raudama (nes apie mirusius gerai arba nieko), nors gyvas jis buvo keikiamas ir engiamas;
tai šalis, kurioje į didmiestį ar užsienį nepabėgęs jaunimas prasigeria;
tai šalis, kurioje vieniša nėščia mergina turi atsikratyti "to", nes "tokia padėtis" čia netoleruojama,
tai šalis, kurios didžiausia "problema yra tai, kad visi sėdi ir tik dejuoja" (295 p.).

Airija 2: pats būdams airiu, J. O'Connor, kaip matyti iš pateiktų epizodų, nespindi meile Airijai, kuri romane vaizduojama kaip atsilikusi, tamsi, su atgyvenusiais papročiais, turinti didelių problemų su emigracija (ypač jaunimo). Į Angliją atvykę airiai apie likusius gimtinėje atsiliepia su panieka: "vietiniai". Net žuvėdrų bukumas apibūdinamas: "Ai <...> manau, tai Airijos žuvėdros" (22 p.). Skaitydamas tokius epizodus, prisimeni Lietuvą ir tai, kaip dažnai ją lygina su Šv. Patriko šalimi: geografiniai (plotas ir gyventojų skaičius), ekonominiai (žemdirbystės tradicijos, atsilikimas nuo kitų Vakarų Europos šalių, Eldoradas - Didžioji Britanija), kultūros panašumai.

Trikdė vienas dalykas: nesupratau, apie kokį Airijos laikotarpį rašoma - Sid'as Vicious'as jau miręs, vadinasi, po 1979 m. vasario 2 d. Tačiau iki 1991 m., nes tada pasirodė romanas. O tai kada buvo vykdoma ta garsioji valstybės politika, kuri iš atsilikusios Airijos, Vakarų Europos užkampio, padarė pirmūnę Airiją, Europos Sąjungos pažibą?

Pagrindinė problema: pagrindinė Edžio problema - jis pats. Tiksliau, jo nuolatinis melas kitiems ("Tu man patinki, esi visai nieko, bet tiesiog nesi sąžiningas, ir todėl žmonės susinervina ", 338 p.) ir pačiam sau. Šis tipas visas dienas stumia be tikslo, svaičiodamas apie tai, kad tuoj tuoj taps roko žvaigžde, kad jo agentas jau užmezgė kontaktus su garsiausiais leidėjais, kurie susižavėję Edžio Virago galimybėmis, nors iš tikrųjų Edis net groti padoriai nemoka. Pavyzdžiui, vienas iš jo grupės koncertų: "Brajanas savo lazdelėmis ėmė barškinti įžanginę melodiją. Grupės pasirodymas prasidėjo gabalu "Proto liekanos". Tai buvo Džindžer sukurta rimta, neva hipiška dainelė, kurioje dudena beskirstė bosinė gitara, girdėti keistoki gitaros bruzdesiai ir minorinės kvintos. Baigiant šią dainą buvo sumanyta pragręžti skylę sienoje hidrauliniu grąžtu, bet "Pasididžiavimo" vadybininkas griežčiausiai atsisakė leisti tai padaryti. Džindžer reikalavo, kad Garsusis Šeimusas vis dėlto pasiklaustų vadybininko, juk ką gali žinoti. Bet jie neseniai baigė renovaciją, tad ką nors gadinti buvo uždrausta. Dainuojant buvo paleidžiama kasetė su televizijos naujienų santraukomis ir reklamų ištraukomis. Ironiškas Vakarų civilizacijos pavojų tyrimas, bent jau Džindžer taip sakė. Žmonėms renkantis į barą, publika neįsikirto į viso to esmę." (221 p.)

Pagrindinis veikėjas vieną melą kamšo kitu, taip sukeldamas sniego gniūžtės, riedančios nuo kalno viršūnės, efektą. Perskaičius knygą, man Edžio pagailo: taip, Edis Virago - šiknius, jis viso to nusipelnė, bet vis tiek gaila. Kaip sakoma romano pristatyme, "autoriui pavyko sukurti neįtikėtinai spalvingą, įdomų neigiamą veikėją, dėl kurio skaitytojai nuoširdžiai jaudinasi, nors jo elgesys pasibaisėtinas."

Indėnai ir kaubojai: indėnu reikėtų laikyti pagrindinį veikėją, kuris, kaip koks irokėzas, išsiskuto skiauterę. Indėnu jis gali būti vadinamas ir todėl, kad kaip kažkada Ameriką, taip dabar Airiją baigia užkariauti Vakarai ir, pirmiausiai, Didžioji Britanija. Iš kitos pusės, grįžęs trumpam iš Londono, gimtojoje Airijoje "Edis pasijuto atėjūnu Laukinių Vakarų miestelyje. Šį jausmą dar sustiprino ir tai, kad berods visos įstaigos pagrindinėje gatvėje buvo pavadintos amerikietiškais pavadinimais. Čia buvo užeiga "Stars and Stripes Pizza", baras "Yankee Doodle", užkandinė "Fried Chicken", arbatinė "Boston Tea House", kirpykla "Hollywood Hairstyles", baras "Route 66 Grill", užkandinė "Prairie Moon Burger" bei salonas "Miami Vice Fashions", jo vitrinoje buvo išskleista didžiulė konfederatų vėliava, o ant šaligatvio stovėjo žmogaus dydžio dėdė Semas." (243 p.)

Verta dėmesio pramoga: Edis kartu su drauge spaudoje ieško ir kerpa raidžių tripletus, iš kurių klijuoja abėcėlę. Pavyzdžiui, DEF iškirpta iš straipsnio laikraštyje apie "DEF JAM" įrašų leidyklą, KLM - iš antraštės apie Nyderlandų avialinijas, o TUV - tai organizacijos "Tredjunionai balsuoja už visus" santrumpa.

Didžiausias rebusas: hiphopo grafitai ("metalinės užtraukiamos uždangos apipaišytos hiphopo grafitais"; 26 p.). Ar tai tiesiog - graffiti?

Geriausia vaikino frazė: "Aš neturiu sąžinės, - pasakė jis, - man ją pašalino chirurgas" (207 p.)

Geriausia merginos frazė: "Aš iš principo niekada nesiginčiju su žmonėmis, su kuriais miegu" (317 p.)

Taikliausias pastebėjimas: "Dar tik spalis, o jau žiba Kalėdų lemputės. Kiekvienais sušiktais metais jos įsižiebia vis anksčiau. Pagaliau kada nors visi metai bus Kalėdos" (361 p.)

Asmeninė nuomonė: pradžioje sunku įsivažiuoti. Šiaip lyg ir niekuo neypatingas romanas, tačiau pabaigoje susigraudinau. Dėl Edžio Virago. Dėl Airijos. Dėl Lietuvos.

Punks not dead!

Maždaug ties 175 knygos puslapiu sustojau ir sau paraštėse parašiau štai ką:

"Rizikuoju būti apmėtyta akmenimis tos skaitytojų dalies, kuri dievina Dan Brown ir detektyvines mįsles apie seklius morkas. Dar neteko skaityti nė vieno atsiliepimo apie "Vėjo šešėlį", atitinkančio mano dvasinį būvį ją skaitant. Priešingai - puikus, nepaprastas romanas, įstabus, lengvai skaitomas, be to - puikiai išverstas. Dėl vertimo aš nesiginčysiu. Tokią knygą išversti vertėjai reikėjo turbūt prometėjiškos kantrybės.

Knyga, kuri pati save rekomendavo, kuriai nereikėjo jokios reklamos, nes garsas apie ją eina iš lūpų į lūpas - štai kam aš pasiryžau atsiversdama šį ispano rašytojo romaną, tikėdamasi ne tik intrigos, bet ir kažko daugiau.

Dieve šventas! Penki šimtai puslapių ir beveik dvi savaitės galvos skausmo bei keiksmų sugadintam lietuviškam skoniui. Į tuos pirmus 175 puslapius sudėta viskas, apie ką tik gali svajoti rašytojai - šimtas ir viena klišė, šimtas ir vienas intriguojantis epizodas, dvigubai tiek išgyvenimų aprašymų, kalbos perliukai - tokie kaip nuogas kūnas baltuose pataluose; tėvas, užmigęs su laikraščiu ant krūtinės, riebaluoti plaukai, įžūlios kiaulės akutės…"

Su tokiu įspūdžiu ir būčiau likusi, jei ne skaitytojo ryžtas - pabaigti skaityti knygą iki galo. Sukaupiau visą drąsą ir paryčiais baigiau. Nesigailėdama, tiesą sakant, ir netgi be jokios prievartos. Nuo to nelemto 172 ar 175 puslapio įsisukau į romano veiksmą ir jau tada norėjosi ne tik greičiau jį pabaigti skaityti - kad sužinočiau, kuom viskas baigėsi, bet tiesiog skaityti. Buvo panašu, kad autorių nuo tos vietos ėmė veikti kažkokios pašalinės priemonės it sportininką dopingas - gal kokia ispaniška mūza.

Šiuolaikiniai raštojai, dažniausiai, rašo sparčiai. Kartais turi ką pasakyti, kartais - neturi, kartais užburia kalbėjimo maniera, o kartais - siužetu. Prieina iki 200 puslapio ir kantrybė baigiasi. Carlos Ruiz Zafon "Vėjo šešėlis" - 487 puslapiai. Visi jie - pilni vardų, įvykių, veiksmo, herojų, istorijų ir istorijos, Barselonos gatvių. Vien už autoriaus kantrybę ir fantaziją verta nusilenkti. Šitiek parašyti ir dar sugebėti išlaikyti skaitytoją iki paskutinio puslapio, pripažinkime, ne kiekvienam duota, o ir ne kiekvienas norėtų.

Pagrindinis knygos herojus - Danielis - dešimties metų berniukas - pabunda vieną rytą nuo savo riksmo, nes neatsimena mirusios motinos veido. Tą dieną tėvas jį vedasi į Pamirštų Knygų Kapines, kur Danielis turi išsirinkti knygą. Berniukas pasirenka nežinomo autoriaus Chulijano Karakso knygą "Vėjo šešėlis". Knyga jam palieka didžiulį įspūdį, o su ja jis sužino, kad šio autoriaus knygų yra likę vos keletas, kad yra žmogus, pasivadinęs "Vėjo šešėlio" herojaus - velnio Leino Kuberto - vardu, kuris jas visas superka iš knygynų ir kolekcionierių, o tada jas degina. Kaip ir priklauso dešimties metų berniukui, jis susikuria sau tikslą ir užduotį - įminti Chulijano Karakso knygų mįslę. Nuo tos jo minties ir prasideda istorija. Tiesą sakant, istorijų čia tiek daug, kad penki šimtai puslapių pasirodo net mažoka. Herojų romane - ne vienas ir ne du. Pagrindinis jų - Danielis, kurio mažumėlę lepšiškas charakteris pirmuosiuose puslapiuose, matyt, ir nuslopina ryžtą skaityti. Ilgainiui atsiradęs naujas veikėjas Ferminas, išneša ant savo pečių ne tik Danielį, bet ir visą romaną. Savo charakterio daugialypiškumu, savo sąmoju, patirtimi ir daugybe kitų patrauklių dalykų jis prikausto skaitytojo dėmesį iki paskutiniojo puslapio. Dažnai net labiau nei Chulijanas Karaksas. Žinoma, mėgstamus herojus kiekvienas renkamės pagal save. Tad nedrįsiu būti kategoriška. Autoriaus herojų atsargos irgi stebina - viename romane sutalpinti tiek veikėjų ir jų likimų, kurie galiausiai susikerta vienoje kryžkelėje it Pietų Amerikos seriale - ypatybė. Tiesa, stilius daug švaresnis ir malonus skaityti, nepaisant kai kurių paverkšlenimų. Knyga nėra sunkiai skaitoma ir aš supratau, kuo ji patraukė daugybę skaitytojų - kalnos sklandumu, paprastumu, intriga ir, be abejo, laiminga pabaiga. Perskaičiusi vieno paskutinių knygos skyrių pavadinimų "Post mortem", jau buvau benudžiunganti, kad vistik intriga išlaikyta iki galo ir kad romano pabaiga nebus nusaldinta, kaip ir tikėjausi nuo pirmo puslapio. Teko nusivilti, nors, žinoma, gera pabaiga yra gera pabaiga. Jos visame kame tikimės. Dažnai ir knygose. Ypatingai - tokio pobūdžio.

Taikliausia pastraipa pačioje knygoje, apibūdinanti ją visą - merginos Bėjos atsakymas Danieliui:

- Žinai, manau, niekas neįvyksta atsitiktinai. Visi dalykai turi tam tikrą ryšį, nors mes ir nesuprantame. Kaip tu, pavyzdžiui, atradai Karakso romaną Pamirštų Knygų Kapinėse arba tai, kad mudu dabar esame čia, šiame name, kuris kadaise priklausė Aldajų šeimai. Viskas yra kieno nors dalis, ko negalime suprasti, bet mus tai užvaldo. (242 psl.)

Taip viskas ir buvo. Žodis žodin - visi dalykai romane turi tam tikrą ryšį. Esu tikra, kad po poros savaičių pamiršiu bent pusę šio romano veikėjų vardų, net ir dabar ne visus juos teisingai pamenu. Gal ir pati knyga neilgai sėdės minčių slėptuvėj. Pasiimkite ją artėjančioms atostogoms ar nemigo nakčiai - turėtų pagelbėti.

Ir tik nebandykite skaityti nuo 175 puslapio.

Istorijos ir jų šešėliai

Ar žinote, kad turbūt pats romantiškiausias aido pavadinimas buvo senovės skandinavų kalboje: jų "dvergsmal" išvertus pažodžiui reiškia "nykštukų kalba"?

Ar žinote, kad žodžiai aksomas (švelnus, su įaustais stačiais šilko plaukais audeklas) ir hegzametras (metrinio eiliavimo forma, kur eilutė susideda iš šešių pėdų - daktilių ir spondėjų) pagal kilmę yra giminingesni žodžiai negu dvi žodžio atlasas (žemėlapių rinkinys ir tam tikras šilkinis audinys) reikšmės? Hegzametras - tai heks + metron (senovės graikų kalba šeši + matas ), o aksomas - tai senovės graikų eksamitron ( heks + metron = šeši + siūlas ), tuo tarpu žemėlapių rinkiniui pavadinimą davė Japeto ir Kaimenės sūnus titanas Atlasas, o šilkiniam audinio pavadinimas kilo iš arabų kalbos žodžio atlas , reiškusio "lygiai išaustas".

Ar žinote, kad žodžiai sukuriami ir apsirikus? Pavyzdžiui, nusižiūrėjus į mažybinius žodžių vaikas , tėvas , vargas formas vaikelis , tėvelis , vargelis , kažkam šovė į galvą, kad žodžiai erelis , arelis yra mažybinė žodžio aras , erys (šį žodį vartojo ir S. Daukantas) forma. Deja, erelis nėra jokia mažybinė žodžio forma.

Panaši nesąmonė atsitiko ir su drambliu : Rytų prūsijos žodynuose randamas dramblio sinonimas - šlajus . Kažkas " ju " perskaitė kaip " pi " ir atsirado dar vienas dramblio sinonimas - šlapis (plg. su šlapintis, šlapias).

Dėl perrašinėtojo klaidų atsirado ir zenitas : kažkos rašeiva iš arabiško žodžio samt , semt (samt-ar-ra's - "kelias virš galvos") vietoj "m" parašė "ni" ir padarė senit , zenit .

Ar žinote, kad vienos kalbos skolina žodžius kitoms, o po to tuos pačius žodžius, bet kita reikšme susigrąžina? Pavyzdžiui, žodį arbata lietuvių kalba pasiskolino iš lenkų (herbata). Vėliau Lietuvos lenkai savo herbatą pradėjo vadinti lietuviškuoju arbata - taip lietuvių polonizmas tapo lenkų lituanizmu.

Kitas žodis reemigrantas - biudžetas: prancūzų bougette ("odinis krepšys" XV a. nukeliavo į Angliją ir 1806 m., jau kaip anglų budget "Paryžiuje oficialiai jau vartojamas biudžeto - pajamų ir išlaidų apskaičiavimo reikšme" (20 p.).

Ar žinote, kad žodis arklys iš pradžių reiškė prastesnį, į arklą kinkomą žirgą (arklYs žirgas), o vėliau iš būdvardžio tapo daiktavardžiu (kaip ir duonriekis iš duonriekio peilio)?

Ar žinote, kad žodis benzinas etimologiškai reiškia "Javos (Indonezijos sala) smilkalai"? ispanai iškraipė arabišką junginį luban džavi (smilkalai Javos) į benjui , iš jo prancūzai padarė benjoin , italai - benzole , vokiečiai - die Benzole , ir visa tai davė šaknį cheminiam medžiagų pavadinimui benz - (benzinas, benzolis).

Ar žinote, kad žodis sokoras yra taisyklingesnis nei žodis cukrus , nes mažiau iškraipytas lyginant su originalu? Tiek sokoras , tiek cukrus atkeliavo iš senovės Indijos: sanskrite šakara iš pradžių reiškė smėlį, žvirgždą, o vėliau ir cukrų. Iš indų žodis atkeliavo į graikų kalbą (sakharon), iš graikų - į rusų (caxap), o iš jų, per baltarusius, - ir į lietuvių: sokoras . Cukrus darė didesnį lankstą: iš indų žodį perėmė arabai (sukkar), iš pastarųjų (per šiaurės Afriką, Gibraltarą) -ispanai (azucar) ir portugalai (acucar). Vėliau per Siciliją ir Italiją XVII a. kaip der Zucker šis žodis pasiekė Vokietiją, iš kurios lenkai gavo cukier , o iš pastarųjų - lietuviai: cukrus .

Ar žinote, kad daugelyje kalbų dangoraižiai dangų "gramdo" (angliškai sky-scraper = sky (dangus) + scraper (grandiklis, skutiklis); vokiškai der Wolkenkratzen =die Wolke (debesis) + der Kratzer (grandiklis); prancūziškai gratte-ciel = gratter (krapštyti, grandyti, skusti) + ciel (dangus); latviškai debesskrapis = debess (dangus) + skrabis (grandiklis)) ir lietuvių kalboje "raižo" (dangoraižis)? Beje, buvo pasiūlymas sky-scraper versti į dausiakopis .

Ar žinote, kad doleris etimologiškai kilo iš Čekijos? Vokiečiai čekų miestelį Jachymov vadino Joachimstal , o čia kalamus pinigus - Joachimstaleriais . Numetus Joachim 'ą, liko tik taleriai, kurie pateko į danų, švedų, italų, vengrų, anglų kalbas, kur kiekviena kalba šį žodį priderino prie savo tarimo.

Ar žinote, kad žodis koldūnas pradžioje reiškė "dar šiltus, ką tik užmušto gyvulio vidurius" (lotyniškai), vėliau - "užmušto gyvulio žarnokus, žarnigalius" (vokiečių kalboje), po to - pilvą , paskui - rijūną, ėdrūną, veltėdį (lenkų kalboje) ir tik galiausiai kulinarinio patiekalo pavadinimą? Beje, Varšuvoje šis patiekalas vadinamas lietuviškaisiais koldūnais , o Lietuvoje totorių gyvenamose vietovėse - totoriškais .

Ar žinote, kad giljotinos išradėjo J. Guillotin'o (1764-1814) vaikai kreipėsi į Prancūzijos valdžią prašydami pakeisti jų tėvo sugalvotos mirties mašinos pavadinimą, tačiau valdžia nutarė, kad tai gali būti kova su vėjo malūnais ir leido Guillotin'ams pakeisti pavardę?

Ar žinote, kad Gražina kilo iš žodžio graži , grikis reiškia graikiškas , gvazdikas - vinis, vinutė, gladijolė - kardas, kardelis, o frankų imperijos valdovo Karolio Didžiojo (72-814) vardas tapo bendriniu - karalius?

Ar žinote, kad žodis knygnešys faktiškai yra neišverčiamas į jokią kitą pasaulio kalbą - galima versti nebent keliais žodžiais, aprašant jo prasmę?

Ar žinote, kad lietuvių kalboje naminė degtinė vadinama arkline, bimbalake, bulvine, burga, cukrine, vainikine, girine, kadagine, karkline, krūmine, miškine, pelkine, raistine, runkeline, samane, smilgine?

Ar žinote, kad žodis pražanga randamas jau 1642 m. K Sirvydo žodyne ir reiškė nuodėmė?

Ar žinote, kad žodis leisti turi daugiau nei 100 reikšmių?

Ir taip toliau, ir taip toliau: šioje knygoje rasite iš kur kilo pasakymai Damoklo kardas, kodėl atsirado nuomonė, kad aristokratų kraujas mėlynas, kaip kosmosas priartėjo prie kosmetikos - tai, kas paminėta apžvalgoje, tėra dalis įdomybių, susijusių su žodžių kilme.

Reikėtų pridurti, kad knyga nėra etimologijos (pasak Voltero, "etimologija - tai mokslas, kur priebalsiai reiškia labai mažai, o balsiai dar mažiau", 23 p.) vadovėlis ar rinkinys iš serijos "Ar žinote, kad" (knygos pristatymo stilius parinktas apžvalgos autoriaus): tiesiog prof. A. Sabaliauskas aiškina kai kurių žodžių kilmę - tų žodžių, kurių kilmė, jo nuomone, yra įdomesnė.

Knygos struktūra labai paprasta: žodžiai aprašomi abėcėlės tvarka, kiekvienam žodžiui skiriamas skyrius, o kiekviename skyriuje pasitaikantys lyriniai nukrypimai lengvai randami pagal knygos pabaigoje pateiktą žodžių ir žodžių junginių rodyklę. Be to, kiekvienas skyrius pradedamas posmeliu (yra keletas išimčių), kuriame būtų vartojamas aprašomas žodis.

Trumpai tariant, knygą galima pristatyti dviem žodžiais: įdomu ir vertinga.

Iš pradžių buvo žodis

"Magiškas, keistas ir bauginamas pirmasis R.Irwino romanas "Arabiškasis košmaras" (1983), dabar jau laikomas ne tik britų literatūros klasika, bet ir kultiniu kūriniu, yra tarsi "Tūkstančio ir vienos nakties" bei U.Eco "Rožės vardo" samplaika." Taip prasideda anotacija ant romano nugarėlės. Ir iškart apgauna, nes nežinia, kur sugebėta įžvelgti panašumo su "Rožės vardu" - nebent veiksmo laikas, nors ir tas - geru šimtmečiu prasilenkia… Užtat "Tūkstančio ir vienos nakties" kvapo romane - su kaupu. Maža to, vienas kūrinio personažų - Jolis - pasirodo besąs to literatūros šedevro autorius… Kadangi jis ir pasakoja (ar bent jau didesnę dalį romano taip atrodo) arabiškojo košmaro istoriją, ši skamba tarsi "Tūkstančio ir vienos nakties" aidas. Tie patys pasakojimai pasakojimuose, išdygstantys vienas iš kito, tarsi rusiškos "matrioškos". Jų tiek daug ir jie turi tiek maža su pradine siužeto linija, jog pasąmoningai kyla noras kuo greičiau jų atsikratyti ir sugrįžti prie pagrindinių herojų. Tačiau kur ten! R.Irwinas, ta naujoji Šecherazada, taip pat nenori netekti galvos, tad istorijos nutrūksta nesibaigusios, prasideda naujos, vis žadančios kažką įdomaus…

Tačiau grįžkime prie romano siužeto. XV a., jaunas anglas, Balianas, davė įžadus nukeliauti į šventos Kotrynos vienuolyną Sinajaus dykumoje. Piligrimystę jam reikėtų suderinti su Prancūzijos karaliaus užduotimi šnipinėti mameliukų dvarą. Deja, kelionė nutrūksta vos patekus Kairan, kadangi Balianas suserga keista liga, tad apie šnipinejimą taip pat nebegali būti nė kalbos. Vienintelis tikslas, kurio dabar siekia jaunuolis - išsiaiškinti, kokia liga jis serga, ir kaip jos atsikratyti. O čia dar po Kairą sklando šnekos, jog mieste yra žmogus, sergantis arabiškuoju košmaru. Ir Balianą kankina baimė - ar tik tas žmogus - ne jis?

"Arabiškasis košmaras šlykštus ir baisus, monotoniškas ir kartu siaubingas. Savo aukas jis aplanko kasnakt, bet pasižymi tuo, kad rytą niekada neatsimenamas. Todėl tarytum patiri didžiulį skausmą, bet jo nepajunti. <…> Tai gryna kančia, kuri nei kilnina, nei moko, beprasmiška kančia, nieko nepakeičianti. Auka niekada nežino, kad tai ji, nors toks žmogus gali gerai žinoti pasakojimus apie tai ir pats svarstyti, - bet turgavietėje visada atsiras žmonių, kurie atpažins jį pagal tam tikrus ženklus. Jis bus apkalbamas už akių, nes yra žmogus su žyme - gal kaip kokios idioto mesijo. Štai kas yra arabiškasis košmaras."

Tačiau Balianas savo sapnus atsimena. Dar blogiau - netrukus jie ima maišytis su realybe. Ir jis nebežino, kada sapnuoja, kada ne. Štai ką autoriui pavyko perteikti išties meistriškai - tai sapno alogizmą, nerišlumą. Vietomis knyga galima netgi mėgautis - rytietiškos egzotikos pagardintas magiškasis realizmas įsibėgėja… ir kaipmat klimpsta, ten, kur prieskonių padauginta. Galbūt, šiek tiek mažiau klaidžiojimų į šalį besimėgaujant spalvinga ir kvapnia rytietiška pasakojimo maniera - ir knyga būtų buvusi kur kas geresnė. Galbūt… O dabar - liko kažkoks lengvas nepasisotinimo jausmas. Žadėjo kur kas daugiau, nei davė…

Tūkstantis ir vienas košmaras

Nors ant lietuviškųjų šio romano viršelių siautėja gašlūnai angelai ir raivosi ne mažiau "įkaitusios" moteraitės, nereikėtų manyti, jog "Eridanas" mums pristatė sunkiasvorės erotinės fantastikos romaną.

Tai jau veikiau kažkoks sunkiasvoris militaristinis pop cyberpunk porūšis: "kietas" stilius, nežmoniškas korporacijų pasaulis, įvairiausi žudymo būdai ir su meile aprašyta ateities kovinė technika - visa tai pateikiama ganėtinai lengvai, rašymo stilius nėra toks sunkus kaip grynakraujo (ar veikiau klasikinio) cyberpunk.

"...ne knyga, o tūkstantis ir vienas būdas užmušti žmogų, autorius tikrai nepagailėjo fantazijos žudymo įrankiams...", "Laabai dinamiškas siužetas, nors autorius ir persistengė su lavonų ir kraujo kiekiu...", "Ginklus autorius myli ir smulkiai juos aprašinėja", - internetiniuose forumuose antrina ir kiti romano skaitytojai (beje, absoliuti dauguma, sprendžiant pagal pseudonimus, vyriškos giminės). Tačiau ne viskas taip paprasta - į siužetą apsčiai primaišyta ir postapokaliptinių motyvų, o futuristines kovų scenas keičia ganėtinai neblogai suregzta detektyvinė linija. Fone, aišku, būtini prieskoniai: sekso-sadizmo scenelės. O jau minėtų motyvų, idėjų bei techninių išradimų gausa pamažėle kone ima varginti, it šiek tiek persūdytas patiekalas. Vis dėlto knyga tikrai įdomi, dinamiška ir visokeriopai rekomenduotina "karinės SF" gerbėjams. Nors ne tik jiems - romanas pretenduoja ir į vadinamojo "rusiškojo cyberpunk" atstovus, taigi, užtenka ten ir antiutopinių-postapokaliptinių-modernių technologijų vaizdelių. Ar tai tikrai cyberpunk, juo labiau pakankamai egzotiška bei sunkiai apčiuopiama "rusiškoji" jo atmaina, pasakyti sunku. Akivaizdu tik, kad autorius puikiai žino šio žanro klasikus ir nevengia iš jų švelniai pasijuokti.

Trumputis siužeto aprašymas: katastrofą išgyvenusi žmonija baugiai įsitvirtino keliolikoje daugiaaukščių (antžeminių ir požeminių) miestų-tvirtovių. Šias citadeles periodiškai, porąsyk per metus, apgula išprotėjusių iš neapykantos žmogui meta-gyvūnų gaujos. Šie nenaudėliai monstrai radosi vadinamojo Lūžio metu, kai dėl nežinomos priežasties (o tiksliau, nežinomų evoliucijos mechanizmų) jau beišmirštančios gyvūnų rūšys žaibiškai evoliucionavo/mutavo ir kone išstūmė žmoniją iš planetos.

Miestų-tvirtovių viduje - nesaugiau, jų gyventojai valdomi korporacijų, ordinų ir pan., kiekvienas kurių atstovauja savotišką išgyventi siekiančios žmonijos kryptį - vieni skiria dėmesį genetinėms kūno manipuliacijoms, kiti - kiborgizacijai, treti virtualiajam pasauliui. Ir būtent iš ten atslenka naujas pavojus: po miestus ima blaškytis mirtinai pavojingi "puolę angelai" - antivirusinės programos, užvaldžiusios žmogaus kūnus ir, kaip tas terminatorius, turinčios vieną tikslą - surasti bei sunaikinti hakerius ne tik virtualiame, bet ir realiame pasaulyje. Taigi, įsivaizduokite kokį "Norton antivirusą" terminatoriaus kūne, besiblaškantį po miesto gatves ir sukaliojantį sprandus vargšams hakeriams...

Na, tai tik keletas iš keliolikos siužetinių linijų, kurias skaitant dažnai tenka tik pavydėti autoriui jo vaizduotės. Ir dar - romanas, kaip jau tikriausiai supratote, veikiau skirtas berniukams, nei mergaitėms..

Kraujas ir ginklai