Pagrindinės veikėjos dosjė:
Vardas: Tytė. (Sutrumpinimas nuo Justytė?)
Lytis: Mot. (tiek pagrindinės veikėjos, tiek autorės).
Amžius: 19 m. (tas pats; sakau, tas pats, kaip ir autorės, o ne pats tas!)
Išmatavimai: 130-185-10. Milimetrų (pats matavau). Kalbu apie knygos formatą.

Tikri "išmatavimai": 165 cm, "papai" - 75C: "Jie ten kuitėsi, tarėsi, svarstė ir galiausiai nusprendė, kad aš graži." (68 p.)
Klausoma muzika: radijo stotis "Pūkas 2". Grupės - nuo ankstyvųjų SEL mokyklos laikais iki J. Hendrix'o, J. Morrison'o ir Nirvanos bei haus'o ir kitos "rūgštelės" dabar.

Knygos: skaito. Kiekvienam iš 26 skyrių parinkta protinga mintis arba gražus posmas.

TV: "Simpsonai", "Byvis ir Tešlagalvis", "Pingvinuko Lolo nuotykiai".

Pirmas įspūdis: intriguojanti, įdomi, nekvaila ir turinti humoro jausmą. Jau kreipimasis į skaitytoją parodo, ko galime tikėtis: "visa, kas parašyta šioje knygoje, yra išgalvota, netikra ir tik optinė apgaulė. Jei dėl kažin kokių mano moterišku protu nesuvokiamų priežasčių surasi savo tapatybės, vietovės, darbovietės, rasės ar lyties atitikmenų bei panašumų, tai bus Tavo paties problemos. Turintiems nusiskundimų galiu rekomenduoti paskaityti egzoterinės literatūros, išsivalyti čakras ir eiti velniop su visais skundais. Su malonumu - autorė" (7 p.)

Opiausia problema: jis - tikroji meilė, kuri išėjo. Ne, ne pas kitą - tiesiog dar reikėjo "išsilakstyti". Visa knygutė - tai bandymas pamiršti pirmą rimtą, tikrą (taip kaip tai įsivaizduoja jaunimas) meilę. Kalbant aukštesnėmis frazėmis, tai išsivadavimas iš praeities ir mėginimas pakilti į aukštesnį bendravimo su tuo, kuris tave paliko, ir savęs supratimo lygį. Kalbant paprastai, tai, kaip pamiršti jį -nuostabų ir niekšingą.

Cukrus: proto ribose. Nuo šleikštaus saldumo gelbsti ironijos druska, autoironijos pipirai, taiklūs pastebėjimai (aštrioji paprika) ir jaunimo gyvenimo aprašymai (mėsa), lengvi pamąstymai (bulvės ir kitos daržovės). Viso to rezultatas - gerai subalansuota saikinga pietų porcija, tinkanti ir vakarui (knyga sukremtama per porą valandų). Maistas tinkantis ir merginoms (besilaikančioms dietų ir nekreipiančioms į jas dėmesio), ir vaikinams (nekenčiantiems dietų) - skrandžio užpildas ir lengvas penas galvai.

Ašaros: daugiau juoko nei graudžių pasriūbavimų - jauna: dar viskas prieš akis.

Kitos temos: Nors knyga lyg ir apie meilę, tačiau kadangi prie meilės pritempti galima bet ką, tai ir čia yra apie viską. Apie labai daug ką, bet po truputį. Gerai, nes nereikia perversti puslapių, jeigu neįdomu, bet blogai, jeigu nori pasakyti, apie ką knygą - lieka nuvalkiotas tuščias "apie jaunimą".

Kūrinio stilius: rašau apie tai, kas rūpi: jokių pseudointelektualinių postpostpostpostmodernistinių (nebepamenu, kiek dabar rašoma "post") pretenzijų. Ką matau, tą rašau, ką prisimenu, tą priduriu. Staigūs nuotaikų ir minčių šuoliai (repliką keičia kontrreplika, dabartį seka atsiminimai) sukuria jaunatviško intensyvumo jausmą, o pasakojimas pirmuoju asmeniu bei kai kurie sutampantys veikėjos ir autorės gyvenimo faktai - autobiografijos ar dienoraščio įspūdį.

Kūrinio svoris: lengviausia kategorija tiek tiesiogine prasme (apysaka), tiek perkeltine (perskaitei ir negali pasakyti, apie ką - tik patiko, nepatiko ar nelabai). Tačiau ir lengviausioje kategorijoje yra čempionai ir pralaimėję.

Netipiška: pozityvumas. Nors rašoma apie jaunatvišką meilę, kai išsiskyrimas turėtų būti Romeo ir Džiuljetos variantas, tačiau knygoje nėra nei depresijų, nei nepagrįsto savęs aukštinimo, nei pykčio visam pasauliui, nei kito niekinimo. Žodžiu, aiškus, blaivus žvilgsnis į gyvenimą: kartais linksmesnis, kartais liūdnesnis. Keista, nes tai nebūdinga lietuvių autoriams: nauja karta ar tiesiog jaunystės įtaka?

Be šansų: išversti į kitą kalbą, nes tai knyga apie Lietuvą su vietinėm aliuzijoms, su vietiniais pokštais, su vietiniu jaunimu.

Tikslinė auditorija: tiems, kam iki 20 m., nes tai apie juos, nes tai jiems, nes tai "cool!"

Turėtų suprasti: tie, kurie pritampa prie jaunų - skaito jų knygas, girdi jų muziką, mato jų laidas, žino jų rūpesčius.

Ar verta skaityti? Tikrai nepakenks, gal ir nuotaiką pakels. Kol tokių knygų nepradėjo "štampuoti" konvejeriu, "Ačiū, gyvenu gerai" yra puiki atgaiva nuo rimtosios lietuvių literatūros - tiek klasikinės, tiek moderniosios.

Asmeninė nuomonė: patiko. Ypač išnašų formatas - po visą puslapį išmėtyti langeliai.

Geriausia frazė: "Esi jaunas tol, kol dar lieka pirmų kartų" (A. Mamontovas). Beje, ši frazė laikytina visos knygos moto.

Kas dar? "Atsakymo nebus, tingiu galvoti" (34 p.)

Jaunų jauniems apie jaunus

Jums liūdna. Pikta. Mintyse keikiate save ir pasaulį, o štai netoliese kažkoks tipas spokso į jus. Ir ne tik spokso. Šiuo metu, jis, pasirodo, gyvena jūsų gyvenimą. Kadangi jums jis nemielas. O štai nakchui - pats tas.

Tokią jau dovaną turi žmonės, vadinantys save nakchais - ne tik pajusti kitų žmonių nuotaikas ir mintis, bet, jei to panori - ir svetimą gyvenimą nugyventi. Per kelias sekundes. Ne, tas žmogus, kurio gyvenimą "pasiskolina" nakchas , niekur nedingsta. Tik nebejaučia gyvenimo skonio, mat šį lyg grietinėlę (mėgstamas nakchų palyginimas) "nulaižė" gyvenimų vagys. Nebekunkuliuoja aistromis, nesvaigsta iš džiaugsmo, nerauda iš liūdesio. Tiesiog pats sau pagalvoja: "Aš kenčiu" arba "Aš džiaugiuosi". Todėl nerašyta nakchų garbės taisyklė - "skolintis" gyvenimą tik iš to, kuris jį keikia. Juk tik geradarystė žmogui - ne taip aštriai savo skausmą išgyvens. O jei ir malonios emocijos bus šiek tiek priblėsę, anokia čia bėda. Tūkstantmečius egzistuojanti nakchų bendrija išmoko pateisinti savo gyvenimo būdą: juk žmonės vistiek nemoka vertinti visų gyvenimo spalvų, atspalvių ir prieskonių - tai alkoholiu juos užpila, tai narkotikais svaiginasi, tai dienų dienas leidžia bukai spoksodami į televizorių...

Nakchai nenori niekam kenkti. Ne pabaisos jie. Žmonės, kaip ir visi. Bet, turint tokį sugebėjimą - argi galima atsilaikyti neparagavus svetimo gyvenimo? Tuo labiau, kad tai leidžia pabėgti nuo savo laikinumo - juk per vieną minutę nakchas gali nugyventi keliasdešimt metų... Net ir svetima mirtim numirti, jei panori. Juk vistiek po to savo paties kailyje atsidurs.

Užtat nuosavas gyvenimas nakchams jau kur kas mažiau įdomus. Ir, galima sakyti, priblėsęs. Šeimų dažniausiai nekuria, draugų neturi (o ir kam - per vieną valandą nakchas gali pabūti ir namų šeimininke, ir kino žvaigžde, ir vyru, ir moterim - kur jau ten savo vienintelį asmeninį gyvenimėlį tokiai įvairovei prilyginsi). Vis dėlto ir nakchai turi tam tikrų pareigų, o pati didžiausioji iš jų - sutikus potencialų, bet dar "neįšventintą" nakchą , reikia jį užkalbinti. Pasiteirauti, ar nepastebėjo savyje keistų sugebėjimų. Pabūti naujoko mokytoju. Brėžiant ant delno Ženklą, palydėti į pirmuosius svetimus gyvenimus...

Taip ir susitinka nakchas "su patirtimi" Maksimas ir būrėja (pagrindinis verslas) bei vertėja (atsitiktiniai uždarbiai) Varia. Maksas tenori įvesti Varią į nakchų pasaulį, perduoti jai Ženklą ir nueiti savais keliais. Tačiau paslaptingasis Hierofantas laaabai jau žavus, taurus ir kilnus vyriškis. Ir gražias pasakas moka sekti prieš miegą. O būrėja Varia irgi ne sena ragana. Tiesą sakant, netgi jauna ir graži. Bet meilės tarp jų būti negali. Nes Maksimui belikę tik vieneri metai. Nakchui - tai daug. Tūkstančiai svetimų gyvenimų. Tik štai vieną dieną paaiškėja, kad nakchų žaidimai nėra tokie jau nekenksmingi...

Velnioniškai kabinanti ir gera knyga. Jau nebeprisimenu, kada paskutinį kartą skaitant taip norėjosi, kad herojai gyventų ilgai ir laimingai, susituoktų ir prigimdytų daug mažų nakchiukų . Šioks toks pašalinis efektas: kyla noras išsiburti kortomis, nueiti pas astrologą ar įsirausti į kokio Kraulio raštus. Nieko, praeis.

Yra ir internete

Apie knygą: Mika Waltari – MIKAELIS KLAJŪNAS
Leidykla: Tyto alba (2005)
ISBN: 998616396X
Puslapių skaičius: 573

Skaitėme apie senovės Egiptą ir gydytoją Sinuhę. Apie žūstantį Konstantinopolį ir Johaną Angelą. Apie krikščionybės atėjimą į Romą ir senatorių Manilianą. Atrodo, "Tyto Albos" dėka ir toliau skaitysime didžiuosius visomis prasmėmis istorinius romanus, kurių daug, tikrai daug ir gerai prirašė suomių autorius Mika Waltari. Taigi, "Mikaelis Klajūnas" - kur klajosime šįsyk? Pamenate tokius žodžius kaip "Renesansas", "reformacija"? Ką gi, sveiki atvykę!

Atleiskite... Gal ne čia pataikiau? Kur gi tas aukso amžius, kai ką tik vėl suklestėjo mokslas, kai buvo iškaltas Mikelandželo Dovydas, o kelią į dausas nutiesė Švento Petro bazilikos kupolas? O šaunioji reformacija, sudavusi stiprų smūgį katalikybės monopolijai ir privertusi šią surambėjusią konfesiją netgi Vilniuje įkurti universitetą?! Ir... Už ką tas "ryžas" moteriškes taip? Tėvas Angelas - jis nesveikas, į psichuškę tokius! Iš kur tiek lavonų, kraujo?.. Dieve, kaip mes gerai gyvename!!!

Paskutinis sakinys - tai leitmotyvas, kurį kartoji grūsdamasis per tamsų, klaikų ir žiaurų tuometinį pasaulį. Mikaelio motina - nusižudžiusi, nes vaiko tėvas nežinomas. Mikaelio senelius nužudo Turku miestą užpuolę jūrų plėšikai danai. Mikaelio globėją - vietinę žiniuonę - užmėto akmenimis už tai, kad jos išsilavinęs, bet nemąstantis globotinis aukščiausiu lygiu įsivėlė į abejotiną Danijos - Švedijos - Suomijos uniją. Tenka bėgti iš gimtosios Suomijos, gerai, kad pakeliui - Paryžiaus universitetai, trumpos, keistokos, tačiau laimingos akimirkos su žmona Barbara, o tuomet - vėl košmarai: inkvizicija, reformacija, valstiečių karas ir kruvina apoteozė - Romos nusiaubimas 1527 m... "Linkiu gimti permainų laiku" ((c) nežinomas kinas savo priešui).

Mikaelis - tarsi prakeiksmas, kur jis nukeliauja - ten kartuvės, laužai, skerdynės. Knygos nugarėlė mums žada "kupiną humoro kūrinį" - tris kartus cha! Mažai čia yra iš ko juoktis - nebent iš Mikaelio kvailumo ir jo atseit "kvailo" draugelio - Ančio - apdairumo. Bet "pavėpęs šeimininkas - sumanus tarnas" schemą M. Waltaris naudojo jau ne vienoje knygoje. O juoktis, kai detaliai aprašomi inkvizijos kankinimai arba kaip patyrę kariai išpjauna valstiečių "kariuomenę" arba kaip samdiniai plėšia Romą? Šiurpūs laikai, šiurpūs papročiai.

Deja, tenka paminėti ir tai, kad "Mikaelis Klajūnas" nusileidžia anksčiau išleistiems M. Waltario romanams. Kodėl? Todėl, kad neabejotinai stipriausia šio romano dalis - istorinė rekonstrukcija. To meto Europa, universitetai, papročiai, žmonių bendravimas - viskas labai detalu, kruopštu, įtikinama. Istorinių veikėjų paveikslai - gausūs, aiškūs, įdomūs, nors labai jau sekasi tam Mikaeliui ką nors ypač žymaus sutikti - tai Paracelsas, tai Erazmas Roterdamietis, tai Liuteris (truputį primena "Jaunojo Indianos Džounso metraštį"). Tačiau susidaro įspūdis, kad autorius, paniręs į istorinio atkūrimo teisingumo subtilumus, pamiršo veikėjus. Romaną baisiai apsunkina ilgi aprašymai: Švedų - suomių maišto slopinimas, inkvizicijos kankinimas, Tomas Miunceris ir jo armija - ponai, sunku, žiauru, netgi nuooooboooodu - na, ir kas, kad kraujas liejasi laisvai! Ir tas nuobodumas sriautingu domkratu užgriūna būtent nuo knygos vidurio, romanas "atsitiesia" tik paskutinėse dviejose "knygose" (romanas yra suskirstytas į knygas), dar gerai, kad kartais reikalą gelbsti kokia nors patrauklesnė (tėvas Petras) arba įdomesnė (tėvas Angelas) asmenybė. Kitos M. Waltario knygos, ypač "Sinuhė" pasižymėjo gyvenimiškos išminties gausa, įdomiomis mintimis, svarstymais, tačiau "Mikaelyje" tai kažkur nukišta į priplėkusį užkampį. Nors knygos nugarėlė skiriama atskiro dėmesio Mikaelio moterims, tačiau jų likimas arba labai liūdnas, arba jos tokios bjaurios, savanaudės ir visokių kitokių nuodėmių indai (kad ir toji pati Agnesė, kurią knygos nugarėlės autorius kažkodėl lygina su Mata Hari, taip pat finale epizodiškai, bet ryškiai sublizgėjusi Lukrecija), kad net koktu skaityti. O gal tik tokios tais laikais galėjo išlikti?

Labai keista situacija su pagrindiniu veikėju. Taip, galima būtų teigti, kad Mikaelio charakteris įtikinamas, išplėtotas. Dažnai veikėjo elgesys sukelia ir šiurpą, ir pasipiktinimą, ir įsiūtį - kodėl toks kvailys vis dar vaikšto po svietą, jeigu aplink šimtais miršta, tikriausiai, daug išmintingesni žmonės?! Nežinau, kodėl M. Waltariui patinka kurti tokius erzinančių bei filosofuojančių kvailių paveikslus (dar blogiau už Manilianą iš "Žmonijos priešų"!), tačiau, nežiūrint viso to susierzinimo, kurį kelia Mikaelis, kaip protagonistas, jis vis tiek kažkoks labai blyškus. Atrodo, kad ne istorinės aplinkybės yra fonas, kuriame vyksta Mikaelio mažosios ir didžiosios tragedijos, o Mikaelis yra fonas ryškioms tragiškoms istorinėms aplinkybėms. Galbūt toks buvo autoriaus sumanymas, bet jis, mano manymu, tikrai nepridėjo romanui patrauklumo. Kita vertus - ar matote, kiek aš siuntu ant veikėjo. Vadinasi, įstrigo, užkabino! Pikčiausia - knyga baigiasi pažadu, kad bus dar viena Mikaelio nuotykių dalis - ir ką, pažvelgęs į M. Waltari bibliografiją pamatai, kad yra romanas "Sultono renegatas", kuris pasakoja tolimesnį Mikaelio de Finlandia likimą, ir, tenka prisipažinti, norisi skaityti toliau.

P.S. Pirmą kartą esu nustebęs dėl "Tyto Albos" knygos nugarėlės - nepanašu, kad ją rašė žmogus, perskaitęs visą knygą. Negerai - galima ir sudegti, skaitytojai - žmonės akyli.

Kantriems ir nebijantiems kraujo

1919 m. Lietuvos kariuomenėje suformuoto specialaus "Mirties būrio" karys šitaip aprašė savo padalinio simboliką: "...kad tik baisesni atrodytume, nes santykiai su akiplėšiškais bermontininkais to reikalavo". Albumo "Lietuvos karių uniformos ir lengvieji ginklai XX amžiuje" autorius, Jonas Vaičenonis, antrina: " Daugiau niekada panašių ženklų Lietuvos kariuomenėje nebuvo. " O kas tai per ženklai, galima sužinoti atsivertus pernai išleistą minėtąjį albumą.

Tuomet, 2004-ųjų gruodį, matyt, sukluso ne vienas karo istorijos mėgėjas - knygynuose pasirodė unikalus leidinys "Lietuvos karių uniformos ir lengvieji ginklai XX amžiuje". Šis albumas vertingas visų pirma tuo, kad jame dienos šviesą išvydo daugybė iki šiol niekur nepublikuotų, archyvuose, saugyklose, muziejuose ar privačiose kolekcijose dūlėjusių fotografijų. Istorijos (o ypač karo istorijos) tyrinėtojai puikiai žino, kokia ganėtinai skurdi yra vizualinė Lietuvos istorijos pusė: metų metus iš knygos į knygą keliauja tos pačios nuotraukos, tie patys iki skausmo pažįstami paveikslai. Tad kiekviena nauja, dar nematyta senovinė fotografija - jau įvykis, o čia visas albumas, su dešimtimis dar neregėtų Lietuvos kariuomenės, jos ginkluotės iliustracijų...

Taip jau yra, kad vizualioji istorijos pusė neretai nuvertinama (galbūt tai sąlygoja ir jau minėta maža pasirinkimo galimybė). Tačiau nederėtų pamiršti patarlės, jog geriau kartą pamatyti, nei šimtą perskaityti ir koks įsitempęs lietuvių kulkosvaidininko, trumpam atsitraukusio nuo savo "Maximo" veidas apie Nepriklausomybės kovų dramatizmą pasako ne ką mažiau (o gal ir daugiau), nei du puslapiai teksto apie atremtas lenkų ar bermontininkų atakas.

"Baltų lankų" leidykla pasirūpino poligrafine šio albumo kokybe, o Vytauto Didžiojo karo muziejaus darbuotojas, istorikas Jonas Vaičenonis, surinko į vieną knygą išties įspūdingą fotografijų kolekciją, pasakojančią apie ištisą Lietuvos kariuomenės šimtmetį, jos XX a. istoriją.

Albumas suskirstytas į 4 dalis: Lietuvos kariuomenės atkūrimas (1918-1920), reguliariosios kariuomenės laikai (1921-1940), Antrasis pasaulinis karas ir pokario metai (1941-1953) ir šiuolaikinė Lietuvos kariuomenė (1990-2004).

Autoriaus dėmesys sutelktas į uniformas ir ginkluotę, tačiau kiekvienos dalies pradžioje trumpai pristatomas ir aprašomas laikotarpis, jo svarba Lietuvos kariuomenei. Atskirai pristatomi ir žymiausi kariškiai, asmenybės.

Pateikiamas iliustracijas sąlyginai galima suskirstyti į kelias dalis. Pirmiausia - puikios kokybės archyvinės fotografijos, tarp kurių nemažai dar nematytų ar mažai matytų - kaip, pvz., vokiečių šauliai, įsitvirtinę ant pylimo netoli Klaipėdos I pasaulinio karo metu.

Ne mažiau pateikta ir muziejinių eksponatų iš Vytauto Didžiojo karo muziejaus ar VRM kolekcijos: uniformos, ginklai, kepurės ir t.t. Spalvotose, ryškiose, aiškios nuotraukose puikiai matyti to laikmečio ginklai: vokiški pistoletai "Mauser" ar "Luger", belgų-rusų "Nagant" revolveris, senoviniai, dar XIX a. II pusės vienašūviai "Berdan" (tai juos liaudyje meiliai vadino "berdankomis"), japoniškos "Arisakos" (jomis buvo ginkluota Kauno tvirtovę gynusi carinė įgula), rusiški "Mosinai" ar, matyt, populiariausi vokiškieji "Mauseriai" ir t.t. Žinoma, norėtųsi pamatyti tokias pat detalias ir, pvz, kulkosvaidžių, minosvaidžių ar artilerijos pabūklų nuotraukas (archyvinėse fotografijose tokių, tiesa, šmėkšteli), tačiau albumo pavadinime neatsitiktinai yra žodžiai "lengvieji ginklai".

Uniformos: rasite tiek savanorio sermėgą su trispalviu trikampiu ant rankovės, tiek kovų laikotarpiu Lietuvos karių dėvėtas JAV kariuomenės milines. Tad jei jums įdomu ne tik kaip atrodė lietuvių savanoriai, bet ir kokias kelnes jie dėvėjo - būtinai atsiverskite šį albumą.

Kiek mažesnė, bet itin spalvinga iliustracijų dalis - įvairūs uniformų eskizai, projektai, piešiniai ir pan. Asmeniškai man patiko ir tai, jog leidėjai nesiėmė pakankamai negudrių, bet dažnai dar tebenaudojamų unikalesnių iliustracijų "apsaugos" būdų, pvz., spausdinti iliustraciją per du puslapius, kad ją būtų sunkiau kopijuoti ir pan.

Nemažai įdomių faktų rasime ir tekste: kokių machinacijų tekdavo griebtis lietuvių kariams norint įsigyti ginklų, kokie "skrudžai" buvo anglai, už suteiktą ginkluotę vėliau nulupę devynis kailius, kaip slapta derėtasi su vokiečių ginklų kontrabandininkais. Įdomiai apžvelgta ir uniformų kaitos raida: kaip vokiškas uniformas pamažu išstūmė amerikietiškos, o, va, amerikietiškus batus išstūmė kur kas patogesni švediški. Ypač nustebino po kovų su bermontininkais Tauragės, Kretingos, Šiaulių ir Radviliškio apylinkėse iš laukų surankiotos amunicijos mastai: 3000 šautuvų, milijonas rusiškų, milijonas vokiškų ir 200 tūkst. japoniškų šovinių ir t.t. Žinant lietuvių taupumą nesunku nutuokti, kiek ginklų dar galėjo nusėsti į privačias ūkininkų "kolekcijas".

Ne mažiau įdomių eksponatų, faktų bei fotografijų galima rasti ir likusiose trijose albumo dalyse. Pvz., antrojoje, apie reguliariosios kariuomenės laikus rasime įdomių faktų kaip spalvingiausią Lietuvos kariuomenės 1923 metų pavyzdžio uniformą (43 atspalvių!) pamažu išstūmė kur kas praktiškesnė, kokius slepiamosios spalvos mundurus-sutanėles nešiojo kariuomenės kapelionai ir kaip lietuviai "papigiai" iš Benito Mussolini įsigijo pusšimtį tūkstančių angliškų "Ross-Enfield" šautuvų, formaliai gulėjusių jūros dugne, nes juos gabenęs amerikiečių laivas buvo torpeduotas vokiečių. Antrasis pasaulinis karas, pokaris taip pat detaliai atspindėti albumo puslapiuose. Ar daugelis mūsų žino, kad populiariausi Lietuvos partizanų ginklai vadinti "dešimtukais", kaip atrodė partizanų ar Vietinės rinktinės, 1940 metų Liaudies kariuomenės uniforma?

Šiuolaikinės Lietuvos kariuomenės skyriuje man asmeniškai įdomiausi mažai žinomi lietuviški (!) ginklai: nagingo lietuvių meistro 1992-aisiais m. sukurtas pistoletas kulkosvaidis "Vladas" ar valstybinės eksperimentinės įmonės iš "kalašnikovų" sukonstruotas pistoletas kulkosvaidis "Vytis 2". Vis dėlto, vartant albumą, sunku nusikratyti jausmo, kad jo sudarytojas ir autorius pateikė tik dalį turėtos ir surinktos medžiagos. Galbūt vertėjo išleisti du atskirus: tik ginkluotei, ir tik uniformoms skirtus albumus. Na, o kodėl ne tris, trečią galimą būtų skirti artilerijai, tankams, aviacijai, laivynui... Žinoma, tai svajonės, nesunku suprasti, kaip nelengva buvo išleisti ir šį, 262 puslapių spalvotą albumą - juk parengiamasis darbas jo leidybai truko net šešerius metus. Todėl didelis dėkui tiek albumo autoriui, tiek leidėjams, tiek įvairiems Lietuvos muziejams, valstybiniams ir privatiems archyvams, nepagailėjusiems savo eksponatų šiam unikaliam leidiniui.

Istorikams ir ne tik

Naktis. Rūkas. Pelkė. Bemaž be garso šuoliuoja per viržius ir samanas vaiduokliški arklių siluetai su tyliais, sustingusiais raiteliais ant nugarų. Ir šiurrrpas sklando aplink negirdimais plėviniais sparnais…

Toks būtų mūsų kaimynų baltarusių romano iš šlėktų gyvenimo leitmotyvas. Iš filmo apie Stacho medžioklę nuotrupų ir nuogirdų buvau susidariusi nuomonę, kad tai visai nerealistinis dalykas, panašus į valkirijų kavalkadą, skriejančią dangumi. Deja, viskas kur kas žemiškiau ir todėl, aišku, bjauriau.

Folklorą renkantis etnografas Andrejus Belareckis užklysta į tolimą užkampį, kur dedasi keisti dalykai. Sename dvare gyvenanti jaunutė bajoraitė sunykusiu iš nuolatinės baimės veidu, tačiau drąsia širdimi, užsimena jam apie didžiausią apylinkių pavojų - šiurpiąją karaliaus Stacho medžioklę. Tai prakeiksmas, lydintis jos giminę jau devyniolika kartų. Kadaise vienas Nadziejos Romanaunos protėvis išdavė karaliumi norėjusį apsiskelbti didiką ir tasai prakeikė visą jo giminę. Prieš dvejus metus nuo Stacho medžioklės žuvo Nadzejos tėvas ir dabar ji yrančiame dvare likusi viena, neskaitant kelių tarnų, kuriuos vos gali išlaikyti, nes, nepaisant titulo ir dvaro, iš tiesų yra vargšė. Negana to, kad po pelkes duodasi nepagaunamoji medžioklė, kartais skardenanti nežmoniškais balsais po jos langais apie artėjantį kerštą, dvare dedasi ir kiti keisti dalykai - pasirodo Mažasis Žmogus, girdisi keisti garsai, vaikšto mirtį pranašaujanti Mėlynoji Moteris... Belareckis, bandantis netikėti antgamtiška visų tų reiškinių kilme, taip pat įtraukiamas į velniavą, kuri vyksta šioje dievo užmirštoje vietoje. Sąjungininkų jis pamažu randa, bet randa ir priešų. O dar daugiau - baimės ir godumo, vešančio čia kaip dilgėlės. Ir kaip kaino žymė - moralinis nuosmukis šlėktų veiduose. "Štai matote Savą-Stachouskį: arklio vienoje arklidėje su juo nestatyčiau, būgštaudamas dėl arklio moralės." Ir lai įrodinėja paskui istorikai, kad ta šlėktų vaizdavimo tradicija yra iškreipta ir neteisinga, - bet juk taip įtikinamai skamba...

Romantizmas (gotiškasis - su siaubo elementais); etnika (gūdūs gudų kaimai, kaimo žmonės ir šlėktos); patriotizmas (revoliucingasis ir nostalgiškasis); detektyvas (mistinis); meilės istorija (pernelyg intensyviai apsimetinėjant, kad jos čia nebus ir negali būti). Štai tokie pagrindiniai būtų apibūdinimai, pristatant šį romaną. Kaip ir priklauso, knygoje yra gaudynių, paslaptingų laiškų, užuominų, keista ir šiurpoka dvikova, veidmainystė, šokiai ir tautinės linksmybės (pvz., pavalgyt ir pagert).

Kartais visai nesudėtinga įsijausti ir patikėti, kad rašytas jis maždaug tais laikais, kuriais vyksta veiksmas - XIX a. pradžia. Sodrūs, žodingi žmonių aprašymai su būdingu principu iš veido nustatyti ne tik asmens charakterį, bet ir jo kilmę, ydas. Niūrumo anatomija: nykus gyvenimas, pilkos vietovės, nesveiki, silpni žmonės, griūvantis dvaras. Egzaltuotos svieto lygintojo kalbos greta akivaizdaus skurdo ir išsigimimo. Tačiau vis dėlto atsiranda jausmas, kad tai tiesiog profesionali kopija. Galbūt netgi neturint originalo. Išlenda kaip vinutės pernelyg XX a. dvelkiančios užuominos apie klasių kovą ir liaudies pranašumą prieš didikus. Na, ir žodynas truputį kitoks. Iš tiesų ši knyga išleista 1964 m., tarybinio baltarusių rašytojo Vladimiro Karatkevičiaus (1930-1984m.). Joje galima rasti sąsajų ir su Lietuva. Visų pirma, labai panašus kaimo žmogaus, vargšo, spaudžiamo savų ir svetimų, o iš tiesų giliai širdyje išdidaus, jautraus ir narsaus, įvaizdis. "Gera, nuolaidi, romantiška tauta tokių bjaurybių rankose" - ir kur man tai girdėta? O ir vietovės, nors mastai ir skiriasi, primena mėgstamą mūsų "kaimo rašytojų" stereotipą: lietus, sunykę medžiai, pilkuma. Negana to, knygoje ir atvirai užsimenama apie Lietuvą, tik mums apie tai skaityti neturėtų būti malonu; na, kad ir teiginys "Ir tas gėdingas tėvynės pardavinėjimas ištisus septynis šimtmečius. Iš pradžių Lietuvai, po to, vos tauta spėjo ją asimiliuoti, lenkams". Aha, patys tie asimiliatoriai, taip ir norisi pasakyti, ypač pažiūrėjus baltarusių televiziją, per kurią pamatyti baltarusiškai kalbantį žmogų (ne diktorių) - didi retenybė. Kita vertus, ši tendencija irgi galėjo paskatinti taip pavėluotai atsigręžti į romantinį stilių. "Anais laikais" dar buvo viltis, kad patriotiški jaunuoliai degančiomis akimis vis dėlto paims viršų ir baltarusių tradicijos nenunyks. Bet kažkodėl stipriau skamba beviltiškas autoriaus šūksnis "O, koks baisus, koks amžinas ir beribis tavo liūdesys, Baltarusija!"

Saugokitės prakeiksmo

Yra dvi prisiminimų knygų rūšys - kai žmogus atsimena pats ("Aš vis atsimenu... Skrendu padangėmis!") ir kai kažkas atsimena apie žmogų ("Aš vis atsimenu, kaip ji skrido padangėmis!"). Man labiau patinka pirmosios - jos visada būna asmeniškesnės, betarpiškesnės, bet ir tarp antrųjų pasitaiko puikių - pvz., prisiminimai apie Paulių Širvį "Kol Nemunas bus", dar vis laukiantys savo valandos apžvalgai. Antrajai rūšiai priklauso ir "Juoda ir balta" - daugelio, labai daugelio žmonių atsiminimai apie Stasį Krasauską.

Kaip pamatysite, pačiame gale šiai knygai apibūdinti viena fraze aš pasirinkau "Knyga - paminklas". O juk tikro paminklo S. Krasauskui neturime, nors turbūt beveik kiekvienas yra matęs vieną ar kitą jo grafikos darbą. Daugelis knygos kalbėtojų išgyvena - S. Krasauskas šiuo metu ignoruojamas, nes buvo "tarybinis" kūrėjas, nors turbūt tiksliau jį būtų apibūdinti kaip žmogų, kurio kūrybinis talentas suklestėjo sovietmečiu. Ir kartais tampa keista - nejaugi jie užmiršo J. V. Goethes žodžius: "Kas auksu žiba - greit pavirs į nieką, o tikras menas - amžiams pasilieka". O kas menui trisdešimt metų? Kas menui sovietizmas ar kuri kita ideologija? Ne, mano manymu S. Krasauskas primirštas tik dėl vieno dalyko - jo nebėra tarp mūsų. O jeigu būtų - jį ne mažiau gerbtų už J. Marcinkevičių ar kitus kūrėjus, tos pačios sovietinės Lenino premijos laureatus. Tik patys stipriausieji tais laikais ryždavosi visai neatiduoti duoklės "sistemai", tuo pačiu pasmerkdami save persekiojimams, bet ne visi gimę būti didvyriais - ypač jeigu tai žmonės, kurie iš gyvenimo norėjo pasiimti viską. Kaip Stasys Krasauskas.

Taigi, knygoje apie S. Krasauską pasakoja daug kas - treneriai, mat S. Krasauskas buvo ne tik dailininkas, bet ir puikus sportininkas, ypač dievinęs plaukimą - ir kaip sportą, ir kaip pramogą. Draugai - įžymūs (pvz., poetas Algimantas Baltakis, rašytojas Mykolas Sluckis, kino operatorius Jonas Gricius, architektai broliai Nasvyčiai, ypač smagūs dailininko Vincento Gečo ir skulptoriaus Konstantino Bogdano atsiminimai), ir nelabai. Pažįstami - Dailės akademijos studentai, dėstytojai. Jungiamoji gija ir turbūt bene man labiausiai patikusi knygos medžiaga - dukters Aistės ir žmonos Nijolės pasakojimai - nuoširdūs ir šilti prisiminimai apie vyrą ir tėtį. Taip puslapis po puslapio škicuojamas didingo žmogaus portretas - labai universalaus, inteligentiško, elegantiško, stipraus ir be galo talentingo. Būtent tokio, kurių laikas šiame pasaulyje neretai būna smarkiai sutrumpintas.

Knygos privalumas - platus žvilgsnis. Ne tik į patį S. Krasauską, bet ir į tą laikotarpį, kuriame jis gyveno ir kūrė. Prisipažinsiu - iš šios knygos, o ne iš kažkada lankytų "Muzikos literatūros" pamokų sužinojau, kad pokariu buvo pastatyta J. Karnavičiaus opera "Gražina", kurioje S. Krasauskas atliko pagrindinį Liutauro vaidmenį, šiek tiek daugiau turėjau galimybių žvilgtelėti į bohemiškąją "Neringos" legendą, eilinį kartą pasijuokti iš rašytojų ir menininkų kandumo bei pamąstyti, kad pagrindinis triuškinantis sovietinės sistemos smūgis vis dėlto teko kaimui, o miesto gyvenimą gal jis net sustiprino. Taip pat įspūdingas knygos iliustracijų rinkinys - ne tik nuotraukos, bet ir Stasio Krasausko darbų "aukso fondas", piešinukai ir šaržai ant servetėlių, eskizai.

Tačiau... Kadangi "atsimenančių" labai daug, atsiminimų įdomumas ne vienodo lygio. Daug kas kartojasi (matyt, tai lėmė "anketinis" prisiminimų formavimo metodas), kai kurie kartais užmiršta, kad reikėtų kalbėti apie S. Krasauską, ir įsigilina į save. Ne visai suprantu, kokiu tikslu buvo į knygą įdėti pvz., Virginijos Kalinauskaitės "atsiminimai", kuriems labiau tiktų pavadinimas "pažyma apie S. Krasausko kūrybą". Tad mano patarimas būtų skaityti šią knygą ne ištisai, o po truputį - po vieną "atsimintoją", tuomet ir pasikartojimai mažiau trikdo, ir laiko atsiranda apmąstyti, ką perskaitei. Beje, kai rengdamasis apžvalgai dar kartą perverčiau knygą, supratau, kad visgi pagrindinis jos paliktas įspūdis - šviesumas ir gaivališkumas, taip pat pulsuojantis ir S. Krasausko kūriniuose, ir asmenybėje.

Knyga - paminklas

Rūta Tėja tiki meile. O aš?

Kažkodėl šito pirmiausia paklausiau savęs, perskaičiusi erotinio meilės romano žanrui priskirtą Indrės Jonušytės knygą saldžiai gražiu viršeliu ir nemažiau saldžiai gražiu pavadinimu "Rožių sala".

Pasidarė šiek tiek liūdna, nes tikrai nebeturiu tokio jaunatviško romantizmo, nebejaučiu tokio skausmo ir tokios jausmų įvairovės, nebepatiriu tokių svaigių sielos (ir kūno) nuotykių, kokius išgyvena knygos herojė Rūta Tėja.

Drauge teko prisipažinti, kad visą laiką kiek iš aukšto žiūrėjusi į tokią literatūrą (ai, tie mergaitiški ir moteriški romanai), šį kartą paprastą ir sklandų pasakojimą apie jaunos lietuvaitės klajones po pasaulį, ieškant savo didžiosios, savo vienintelės meilės, skaičiau susidomėjusi. Man tai priminė savotišką šiandieninės dvidešimtmečių kartos dienoraštį, tylią ir jautrią išpažintį, netyčia išgirstą darganotos nakties vidury, jaukiai traškant židinio ugniai.

Jaunajai autorei pavyko išvengti tokioje lektūroje masiškai paplitusios banalybės ir paviršutiniškumo. Gal todėl, kad ji nesivertė per galvą ir nesinėrė iš kailio, norėdama kuo įmantriau papasakoti stebuklinę meilės istoriją. Jos istorija labai žemiška, konkreti, net pamokanti, o kartu įtikinama ir pakankamai suvirpinanti skaitytojų širdis. O gausios erotinės scenos nėra savitikslės ar neskoningos. Tiesiog toks dabar yra gyvenimas: intymus ir atviras, aštrus ir margas iki negalėjimo.

Indrė Jonušytė - drąsi mergina. Kažkodėl man atrodo, kad lygiai tokia pat kokio nors užsienio autoriaus verstinė knyga būtų iš karto atsidūrusi ant bangos, būtų sukėlusi nemažai pasipiktinimo ir diskusijų, liaupsių ir priekaištų. O ką jau tokio erotiško, originalaus ir pritrenkiančio galime parašyti mes patys? Bet juk galime.

Tarkim, "Rožių sala" įdomi ir tuo, kad, be jaudinamai aprašytų universalių, visuotinai eksploatuojamų meilės ir sekso temų, literatūriškai įprasmina šiandieninio Lietuvos jaunimo socialinę situaciją.

Didelė dalis to jaunimo ne iš gero gyvenimo blaškosi po pasaulį ir bando jį perprasti, bando pirmiausia sau jį pasiaiškinti, o po to kažkur kažkaip prisitaikyti, pagauti už uodegos savąjį likimą. Visa tai persipina su skausmingomis jaunatviškos meilės paieškomis, yra gana dramatiška ir lengvai atpažįstama.

Autorė, ko gero, kosmopolitė, kaip ir romano herojė, tačiau jas abi jaudina ir meilė tėvynei, gimtajam kraštui. Ilgesys, benamystė, nerimas niekur nedingsta. Jis yra visos knygos fonas, pamušalas, gerokai skiriantis ją nuo įprastos holivudinės istorijos.

Kita vertus, kažkas jau pastebėjo, kad "Rožių sala" kiek primena garsųjį "Seksą ir miestą". Tokia pat drastiška ir atvira pasakojimo faktūra, lakoniški pastebėjimai, nenuspėjami siužeto vingiai. Matyt, esame labai panašūs. Gyvename skirtinguose žemynuose, bet tuo pačiu metu. O kur dar globalizacijos įtaka, kur dar ore sklandančios idėjos, kur amžinas ir visuotinas troškimas - per kančias į žvaigždes?..

Kaip ir daugelis kitų žmonių, šiek tiek bijau rožių. Pernelyg puošnu ir tobula.

Todėl ir Indrės Jonušytės knygos pavadinimas mane kiek sutrikdė. Vėliau paaiškėjo: daug romano veiksmo vyksta Graikijoje, Rodo saloje. Šios salos pavadinimas kilęs iš graikiško žodžio "rožė" arba "erškėtrožė".

Maža to, antrasis Rūtos vardas Tėja graikiškai reiškia "deivę".

Tuomet pamaniau sau: su simboliais ir metaforomis autorė aiškiai rizikavo (nesunku būti apkaltintai komerciniu požiūriu), bet rezultatas - patrauklus ir motyvuotas (mažai arba visiškai neskaitantiems tokie savotiški "kabliukai" visai ne pro šalį, o daug skaitantieji turi kiekvienas savo supratimą apie "pelus ir grūdus"). Manau, kad su manimi sutiks tie, kurie šiek tiek pavargo nuo egzistencinio pobūdžio materijų bei intelektualiosios literatūros perkrovų. Tie, kurie pasiilgo paprastų, senų, kaip šis pasaulis, dalykų: saulės, jūros, meilės. Džiaugiuosi, šiek tiek viso šito radusi Rožių saloje. Tiesa, anot autorės, nežinia ar iš tikro egzistuojančios. O kas gali pasakyti, ar egzistuoja visa kita?

Lietuviškai erotiškai

Pirmas įspūdis: solidu. Po ilgokos pertraukos į mano rankas patekęs leidyklos "Mintis", grožinės literatūros kūrinys iš karto nuteikia maloniai: patogus formatas (knygą puikiai galima laikyti švarko kišenėje), kieti viršeliai, nepretenzingas ir taiklus serijos pavadinimas (ne geriausias, vertingiausias ar kitas -iausias, o tiesiog "Šiuolaikinis Europos romanas"). Tiesa, romanas atrodo bus trumpokas (nėra 160 p., turint omeny, kad šriftas niekuo neypatingas).

Antras įspūdis: susierzinimas. Tam yra dvi priežastys:

Pirma tokio antro įspūdžio priežastis - dar tik pirmi puslapiai, o vertimo kokybė jau nervina: "Tai buvo audi karavanas" (9 p.). O kodėl ne folsvagenas polas, fijatas vienas ar tiesiog maskvietis? Žodis "largo" spausdinamas pastorintu šriftu, o "allegro" - pasvirusiu. 13 p. muzikinės firmos "Polydor" pavadinimas taip pat paryškintas (reklama?), o kitur tiesiog pakeistas šriftas. Kliuvo ir tikrinių daiktavardžių vertimo/nevertimo skirtumai: Invalidų gatvė (pavadinimas išverstas), bet Lėniner (Lenino?) aikštė.

Antras tokio antro įspūdžio priežastis - apgavo! Tai ne romanas, o novelė! Tiesa, knygos bibliografiniame apraše nurodytas šis žanras, bet serijos pavadinimas ("Šiuolaikinis Europos romanas") nuteikė kitam. Velniai nematė - šiaip ar taip pagirtinas leidyklos požiūris atskira knyga leisti ne tik stambesnius literatūros kūrinius ar apsakymų, apysakų ar tų pačių novelių rinkinius, bet ir vieną novelę.

Siužetas: styginių kvarteto direktorius ir pirmasis smuikas Frydhelmas Berghofas pasiūlo į koncertinę programą įtraukti Arnoldo Šėnbergo styginių kvarteto Nr. 4 37-ąjį opusą. Šio kūrinio nuotaika ir atlikimas ganėtinai neurotiškas. Tokia pačia nuotaika užsikrečia ir nesklandumų šeimoje slegiamas F. Berghofas: styginių kvarteto vadovas įtaria žmoną neištikimybe. Klausimas, kankinantis pagrindinį veikėją - kas tas kitas? Klausimas, dominantis skaitytoją - ar iš viso yra tas kitas, o gal žmonos (ir dukters) staigų išvykimą lėmė paranoiškas sutuoktinio elgesys? Plačiau pasakoti apie siužetą nėra kaip - paprasčiau būtų perrašyti novelę, nes kūrinėlis, švelniai tariant, neilgas.

Stilius: variantų daug - ir keistokas detektyvas, ir "suspense" (angl. nežinios, nerimo) literatūra, ir paranojos bei neurozės analizė.

Atomazga: nieko aš jums nesakysiu - perskaitykite patys! Bent jau aš tokios pabaigos nesitikėjau: gal geriau pagalvojęs ir būčiau nuspėjęs, bet nespėjau - knygą perskaičiau vienu prisėdimu, todėl kol sekiau siužetą ir kabinėjausi prie vertimo, net minties nebuvo apie atomazgą (kaip minėjau, "Styginių kvartetas" - novelė. Viena novelė).

Knygos pliusas: nuotaikos atskleidimas. Nervinė įtampa, slegianti pagrindinį veikėją, persiduoda kolegoms, jų antrosioms pusėms, kartu ir skaitytojui.

Knygos minusas: konkrečių nurodyti negaliu, bet "ant širdies" kažkas nemalonaus liko. Atmetimo reakcija į neurotišką knygos nuotaiką?

Kreiva idėja: jeigu šią novelę ekranizuotų a. a. Alfred'as Hitchcock'as, išeitų neblogas kūrinys.

Kodėl verta skaityti šią knygą: kad įsitikintumėte, kad klasikinė muzika žmonėms daro ne tik teigiamą įtaką.

Neurozė

Daug žinome apie Jėzų Kristų. Daug žinome apie jo mokinius, apie žmones, kurie jį liudijo. Jeigu ir nežinome, galime skaityti. Kiek tikime, kiek netikime - tai pasiliekame sau. O ką žinome apie Barabą - žmogų, kurio ryšys su Jėzum buvo kitoks . Pamatinis, metafizinis. Ką galvojame apie žmogų, kuris su Kristum buvo surištas ne savo noru, bet turbūt stipriausiu ryšiu - gyvybės ir mirties, kurios Barabas nekentė labiausiai už viską, priešingai nei Kristus, pasirinkęs mirtį ant kryžiaus ir tuo leidęs gyventi Barabui.

Visada žavi autoriai, rašantys apie istorines asmenybes, ypač jei sugeba tai padaryti gerai. Kaip nepaklysti nuo faktų, o tuo pat metu turėti tiek fantazijos, kad sugebėtum patraukti skaitytoją? Galbūt klystu Barabą vadindama "istorine asmenybe". Istoriniu požiūriu jis joks herojus, ne toks žmogus, apie kurį reikėtų rašyti. Tačiau galbūt jis buvo pasirinktas neatsitiktinai.

Pär Lagerkvist romane Barabas - galvažudys, nusikaltėlis, toks, kokį mes jį ir galim įsivaizduoti. Jam nesunku suvaryti žmogui peilį į paširdžius, nesunku išduoti, meluoti. O vistik parašyta taip, kad mes neimsime jo nekęsti. Galbūt gailėtis? Labiausiai dėl jo vidinių prieštaravimų - dėl jo nemokėjimo, o gal negalėjimo pasirinkti tarp tikėjimo ir netikėjimo.

Romanas ne iš tų, kai sustoji prie trisdešimto puslapio ir padedi geresniems laikams. Pirmiausia - jį lengva skaityti. Autorius turi ką pasakyti Barabo lūpomis ir kalba paprastai, kartais, atrodo, perdėm paprastai. Ar įtikės Barabas į žmogų, atidavusį už jį savo gyvenimą? - toks klausimas kyla nuo pirmų puslapių, nors jau pradedant skaityti knygą yra kažkoks a priori žinojimas. Žinojimas ne apie Barabo pasirinkimą, nors pasirinkimas tarp tikėti ir netikėti turėtų įvykti, nes tikėjime lyg ir neturėtų būti vidurio kelio.

Romane ryškiausi yra trys momentai. Pirmiausia - meilė - krikščioniška meilė artimui. Apie ją kalba visi Išganytojo pasekėjai. Šią meilę skelbė Jėzus, ir ja jie dalinasi vieni su kitais. Keista, bet šiame visuotinės meilės artimui kontekste Barabas - patraukliausia asmenybė, tikras filosofas - egzistencialistas. Abejojantis, galvojantis, mąstantis, pateikiantis stebinančias savo įžvalgas. Jis kitaip suvokia Meilę artimui ir mato, kaip ją traktuoja tikintieji: Juos tikriausiai jungė jų mokymas, jų "meilė vienas kitam". Tačiau ar jie mylėjo tą, kuris buvo ne toks kaip jie, - šito geriau jų neklausti. (44-45 psl.)

Jo gyvenimas - trumpi prisiminimų ir išgyvenimų epizodai. Visi jie duria - galbūt ne tiek herojui - jo požiūris dažniausiai yra abejingai ramus - kiek skaitytojui. Kaip ir tas apie kiškialūpę ir mirusį jos vaiką. Apie moterį, kuri įtikėjo, apie tai, kaip buvo užmėtyta akmenimis. Kur tada buvo tikinčiųjų Meilė artimui? Kur buvo visi Jėzaus pasekėjai, kai Barabas nešė ją į kalnus guldyti šalia mirusio jos vaikelio? Nyku atpasakoti šį epizodą, kai autorius tai daro meistriškai, bet būtent jis yra pati tikriausia Meilės artimui apraiška. Ir Barabas tai supranta geriausiai.

Abejonė - antras dalykas, lydintis Barabą. Barabas abejoja kasdien. Abejoja žmonių pasakojimais, abejoja savo regėjimais. Abejoja Jėzum. Kartais primityviai, vaikiškai, kartais bandydamas Jėzų neigti logiškai. Jam nuolat kyla klausimai dėl jo neteisingumo, Barabas negali būti aklas ir tikėti, nežinodamas į juos atsakymų. Štai dabar ji guli negyva, užmušta dėl jo. Dėl tikrojo mesijo? Bet ar jis iš tiesų tikras? Pasaulio išganytojas, Žmonijos gelbėtojas? Tai kodėl jis negelbėjo jos, kai ji stovėjo akmenų duobėj? Kam leido, kad ji būtų dėl jo užmušta akmenimis? Jeigu jis buvo išganytojas, kodėl jos neapsaugojo? (72 psl)

Barabo prisiminimai šykštūs ir skausmingi. Bet prisiminti jam yra būtina, nes tik prisiminimai suteikia žinojimo ir atsakymus į kai kuriuos klausimus. Gal kaip tik tada Barabas suvokė, kad yra pradėtas ir pagimdytas su neapykanta viskam, kas sukurta danguj ir žemėj, ir net pačiam Kūrėjui . Šitame suvokime yra trečia romano dimensija - vienišumas. Barabas visą laiką yra tarp žmonių. Jis klausosi Išganytojo pasekėjų, domisi žmogaus, kuris buvo nukryžiuotas vietoj jo, mokymu. Jis grįžta pas savo sėbrus, jis gyvena surakintas su vergu Sahaku - ir netgi kai nebėra surakintas, jis vistiek visada yra šalia jo ir su juo iki Sahako nukryžiavimo. Kartais sujungtas su kitais gyvenimo, kartais pats ieškantis žmonių. Ir visame tame anoniminiame buvime tarp žmonių, Barabas yra vienišas. Taip, jis iš tiesų buvo vienui vienas ir danguj, ir žemėj .

Čia nėra kraujo, dusulio, raudų ir purvo - to, kas visai neseniai buvo garsiai aptarinėjamame filme "Kristaus kančia". Kristus pasirinko savo kelią, jis kentėjo už visus pasaulio nuodėminguosius, jo kančia buvo fizinė. O Barabas nesirinko. Jis nekentė mirties, nenorėjo fizinės kančios ir nuo to jis buvo išgelbėtas, bet ar dėl to jo gyvenimas tapo kitoks? Geresnis? Laimingesnis? Ar dėl to jis gali vadinti save išrinktuoju?

Barabas mirė nukryžiuotas. Taip pat kaip ir jo brolis nuo Golgotos laikų . Paskutinius žodžius Barabas ištarė į tamsą. Tau aš atiduodu savo sielą (139 psl.). Ar tikėti, kad šie žodžiai buvo skirti Dievui? Vienintelį atsakymą matau Barabo pokalbyje su prokuratoriumi. Įdomiausia, kad Barabas, atrodo, rado vidurinį kelią tarp tikėti ir netikėti. Tai yra noras .

Aš neturiu Dievo, - pagaliau atsiliepė Barabas. Bet sumurmėjo taip tyliai, kad vos galėjai išgirsti.

<...>

Aš juo norėčiau tikėti... (111-112 psl.)

Šis romanas atnešė Pär Lagerkvist Nobelio premiją. Galbūt kažkam tai rūpi. Bet, manau, jog tai, kaip jis rašo apie Barabą, tai, kaip jis palieka jam laisvą valią rinktis, yra verta daug daugiau. Verta, kad mes tai skaitytume.

Pasakė ir išleido dvasią

Turbūt ironiška, kad knygą, kuri pasakoja apie besilaukiančią moterį, apžvelginėja vyras. Bet man norėtųsi tikėti, kad ją perskaitys ne tik moterys. Kodėl?

Kažkada smagiai isteriškas Helen Fielding "Bridžitos Džouns dienoraštis" privertė kitaip pažvelgti į "moteriškus romanus" arba "moterišką literatūrą". Juk ne paslaptis - apibūdinimas "moteriškas romanas" dažnai yra tolygus "šlamšto" sinonimui. Vis dėlto, Bridžės nuotykius skaitėme visi. Naująją (kaip ir senąją - "O rytoj vėl reikės gyventi") Ugnės Barauskaitės knygą kai kurie kritikai vėl lygina su "Dienoraščiu". O ką - iš pažiūros labai panašu: moteris aprašinėja savo gyvenimą. Aprašinėja kandžiai, pastabiai, smagiai. Tačiau vienas "bet" - Bridžita kūdikio nesilaukė. O ši - laukiasi.

Paprastai, kai kalbama apie nėštumą, magiškas skaičius būna 9. Apie 10 Mėnulio mėnesių, o dar ir juos globojančius ženklus, jau kalba tie, kurie žino kažką DAUGIAU. Gal vien tai turėtų įspėti, kad ši knyga - ne tik apie nėštumą, nors "nėščia" ir kartojasi beveik kiekviename puslapyje. Tačiau nėštumas čia ne tik savistabiško aprašinėjimo objektas (smulkių, net vyriškiui labai pažįstamų detalių - apstu), bet ir tam tikra ypatinga terpė, kurioje perdėtai išryškėja visos iki tol turėtos veikėjos problemos: "teisingo"gyvenimo paieška, pasirinkimas tarp vyrų ir dar daug daug temų. Tik nežinau, ar tik buvęs šalia besilaukiančios gali pasakyti - taip, taip būna! Tačiau pasakotojos nuoširdumas toks įtikinantis…

Daugeliu atveju tai, kas dedasi knygoje, man yra labai pažįstama, praeita ir net dokumentiška. Pvz., užuominos apie "natūralaus gimdymo" entuziastus bei I. Kurklietytės filmo "Lengvas raganavimas" citavimas, amžina čiulptuko davimo dilema, Valdorfo mokykla, ligoninės siaubai, komiškos istorijos apie tapetais išklijuotus daugiabučio liftus. Knygoje daug sveiko, tikro, "neįkosmopolitaninto" kūniškumo, kuris galbūt kai kuriuos skaitytojus šokiruos, o vyrus - gal net įžeis. Ypač kai pasakoma: "Aš - laukinė. Natūrali. Neturiu dirbtinių papų, nevalgau piliulių. <...> Man patinka natūraliai kraujuoti, kai ateina laikas, ir - be abejo - norėčiau natūraliai gimdyti. Medicininis gimdymas - kaip Tiuninguotas automobilis; atvažiuoji į autoservisą, tave aprašo ir apžiūri, o tada jau pradeda tobulinti: poliruoti gaktą, klizminti išmetimo vamzdžius, didinti gimdos apsukų skaičių - ir taip toliau…" Kur tai matyta - automobilį lyginti su moterimi?! Moterų daug ir "visos jos tokios", o mano tiuninguotas automobilis - vienas vienintelis!

Atmetant ironizavimą, norisi pasidžiaugti, kad veikėja (ar autorė?) yra moteris, kuriai nereikia to dirbtinumo ir kuri turi pasiryžimo natūralumui - pripažinkime, ne visiems tai duota, nes tokie sprendimai labai kertasi su "patogaus" gyvenimo supratimu. Tad galima sakyti, kad tam tikram žmonių ratui knyga - autentiška ir tai tuo pačiu nuosprendis jai likti čia - šiuo laiku, šioje vietoje (kaip ir J. Ivanauskaitės "Placebui"). Kita vertus, tai taip pat knyga, kurioje būtent ši natūralumo apologija gali ir atstumti. Ji energinga ir mažakompromisė. Bet aš turiu vilties, kad tai mažiausiai privers skaitantįjį susimąstyti.

Kadangi knyga apie laukimąsi, negalima nepaminėti vaikų. Svarbiausia iš jų - ateisiančioji - Teofiliukė. Turiu pastebėti, kad būsimoji dukrelė (kurios prototipą pamatė tie, kas buvo knygos pristatyme) iš visų knygos veikėjų yra nukentėjusi labiausiai. Mes, be abejo, sužinome, kuriame mėnesyje ji jau turi kojas ir rankas, kaip ten elgiasi begyvendama pilvelyje ir panašiai, tačiau mamos ji labiau suvokiama kaip "o, čia tai bent bajeris - štai koks tas vaikas!", bet motinos ryšys su mažuoju žmogučiu yra mažiau ryškus, nei su kitais veikėjais, nes į pirmą planą išsiveržia... Kas? Ogi vyrai!

Vyrai čia atskira, ir, pripažinsiu, ne mažiau nei "Bridžitoje" svarbi kategorija. Vyrų tipažai labai ryškūs: naminis "katinas", neišsipildžiusi (matyt, todėl ir ciniška) studijų meilė, galiausiai - tikras menininkas, kurį galima mylėti, bet su kuriuo neįmanoma gyventi. Štai tas tipažų ryškumas man ir pasirodė šiek tiek "nutikrovintas" - kita vertus, ar maža pats esu girdėjęs tokių istorijų bei buvęs vienoks ar kitoks savo gyvenimo tarpsnyje. Ir vis dėlto, kartais tų veikėjos vyrų pagailsta (solidarumas?) - jie taip be skrupulų nurenginėjami, eksponuojami, kad mintyse suskamba "Pink Floyd" eilutė " Exposing every weakness however carefully hidden by the kid " bei mokytojo vaizdas, pašaipiai prieš klasę skaitančio mokinuko eilėraščius (iš A. Parkerio filmo "The Wall"). Nežinau, ar tai sąžininga tų vyrų atžvilgiu, ypač jeigu yra tam tikrų biografinių dalykų. Man kažkaip rodos, kad išstatyti apžiūrai su smulkmenomis save - tai viena, mes kiekvienas daugiau - mažiau galime savimi disponuoti, o kitais…

Knyga "skaitėsi" labai smagiai. Tačiau pamėginus surasti, ką apie ją galima būtų pasakyti, užpuola ne mažesnės problemos, negu knygos veikėją. Rodos, yra ir tęstinumas, ir kažkas panašaus į siužetą, o galvoje vis tiek labiausiai lieka epizodiniai "karoliukai", kuriuos jau kažkas iš kritikų spėjo pavadinti "manifestais" - pavyzdžiui, samprotavimai apie mirtį ir jos vietą dabartinėje visuomenėje. Iš esmės - nieko naujo, viskas žinoma, viskas suprantama. Bet pasakyta įtaigiai. Gal ir manifestiškai, bet įtaigiai.

Na, o smūginis, "turbo" arba pats įsimintiniausias epizodas - tai "Štai susitikom parduotuvėj Tadą su merga. Toji puolė čiupinėti mano pilvą. "Ar judės? Judės?" - prikibo ji, o aš tik gūžiuosi, gūžiuosi, vis labiau mygiuosi į Teofilį ir piktai kartoju: nejudės, nejudės! - nes joks vaikas nemėgsta svetimų rankų, o mintyse rutulioju atsakomąsias reakcijas: pavyzdžiui, duot į snukį arba griebti jai už tarpkojo ir paklaust, ar jau orgazmuos." Na, galbūt ne tokia stipri, bet panaši mano reakcija būna į "diedus" ir "bobas", kurie supermarketuose ima kibti ir čiupinėti MANO vaiką!

Kas nustebino - tai knygos pabaiga. Galbūt ji logiška, bet tas Teofiliukės tapimas motinos meilės atsisakymo įkaite - jis liūdnai nuteikia. Jis palieka atvirus tolimesnius veikėjos svyravimus ir ji faktiškai stovi tame pačiame taške, niekur iš jo nepajudėjusi per visą kūrinį. Tiesiog į jos komplikuotą pasaulį atėjo dar vienas mažas žmogus, kuris jį dar labiau komplikuos. Realistiška? Taip. Bet liūdna. Knygos pristatymo metu šis pabaigos sprendimas buvo giriamas - ak, moteris, tapusi motina, tuo pačiu liko laisva! Na, jeigu laisvę suprastume kaip tampymąsi tarp A ir B vyrų - galbūt tai ir tiesa, bet kodėl tos pačios moterys taip dažnai šlovina laisvę kaip suvoktą pareigą ir būtent vyrija kaltinama jos niekinimu? (O, kokias batalijas būtų galima čia sukelti!)

Pabaigai tarsiu, geriausia šioje knygoje, matyt, autorės stilius - lengvas, maloniai kandus, vaizdingas. Kartoju - gera knyga - ir pažintine, ir laiko praleidimo prasme! Bet, kadangi niekur negalime pabėgti nuo "Bridžitos Džouns" fantomo, pasakysiu dar vieną dalyką - ir gerai, kad neapdairūs kritikai šias knygas lygina! Žinote, kodėl? Ogi todėl, kad tai galbūt duos postūmį Bridžės gerbėjoms perskaityti kūrinį, kuris yra ir įdomesnis, ir, mano manymu, vertingesnis už lyginimo objektą. Apie šiuolaikines moteris, ieškančias vyrų, galime pasiskaityti daug kur. Apie šiuolaikines besilaukiančias moteris, galvojančias, ką gi daryti su savo vyrais - tik lietuviškai.

Nėščia moteris ir jos vyrai